TURINYSĮVADAS…………………………………2KANČIA KAIP GYVENIMO ESMĖ……………………………………..3IŠVADA……………………………………………………….8LITERATŪRA……………………………………………………………………….9
Ivadas.Trokštame laimės, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nėra duota visam laikui. Smulkiems rūpesčiams ir pastangoms – valgyti, mylėti, išvengti pavojų – išeikvojamas trumpas gyvenimas. O, be to, dar nuolatinė baimė yra sąmoningos būtybės dalia, pirmiausia mirties baimė. Žmogus ieško būdų pabėgti nuo savo lemties; nusiraminimo ir paguodos ieško filosofijoje, religijoje, kuria miražus ir iliuzijas, griebiasi tariamų vertybių – viskas veltui. Toks gyvenimas yra kančia. Tą kančią Schopenhaueris jautė ir aprašė kaip niekas kitas. Tai buvo vienas iš tų filosofų, kurių filosofinė teorija neatitiko autoriaus būdo. Jis skelbė panieką gyvenimui, o buvo tvirtai prie jo prisirišęs, skelbė panieką žmonėms, bet nemokėjo būti nepriklausomas nuo jų nuosprendžių ir pagyrų. Jo teorija buvo išminčiaus teorija, bet pats nebuvo išminčius, priešingai, turbūt niekas iš žymių filosofų neturėjo tokio vidutinybės bruožų komplekso. Tik vienu atžvilgiu jo psichika atsispindėjo jo teorijoje: nusivylimas jo ambicijų nepatenkinusiu pasauliu ir likimu suformavo rūškaną, pesimistinę jo pasaulėžiūrą. Jo veikalai, parašyti nepaprastai gyvu ir gražiu stiliumi, skirti aktualiems klausimams, buvo skaitomi ne tik mokslo žmonių. Patrauklus buvo ir minties paprastumas, būdingas Schopenhaueriui, tam didžiajam subtilumo ir elegantiškumo triuškintojui, taip pat atitikimas sveikam protui, kurį jis mokėjo išlaikyti net drąsiausiuose metafiziniuose sumanymuose. „Būtina nuolat prisiminti, kokia išvis liūdna ir vargana žmogaus būtis ir kokia nesuskaičiuojama gausybė rūpesčių ir negandų jį persikioja. Kad taip yra, užtenka tik apsidairyti aplinkui: visur be išimties pamatysime, kaip grumiamasi, nenustygstama,kankinamasi dėl menkos, skurdžios, nieko gero nedodančios egzistencijos.” (Gyvenimo išminties aforizmai. A. Šopenhaueris. 258 p.)
Kančia kaip gyvenimo esmė. Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) gimė Gdanske, pirklio ir rašytojos šeimoje. Jau vaikystėje jaunas Artūras jautė disharmoniją ir nuolatos stiprėjančią įtampą tarp priešingų savo polinkiais ir gyvenimo principais tėvų. Vaikystėje būsimasis filosofas išsiunčiamas mokytis į Prancūziją ir Angliją, kur gavo puikų klasikinį humanitarinį išsilavinimą. Sugrįžęs į tėvynę ryškių humanitarinių polinkių turintis jaunuolis tėvo verčiamas įstojo į komercinę mokyklą. Stiprėjantys konfliktai tarp tėvų baigėsi skirybomis, o po poros metų į melanholiją linkstantis tėvas nusižudė. Labai mylėjusiam ir gerbusiam tėvą sūnui tai buvo didelė psichinė trauma. Jaunystėje jo gyvenimas buvo gana įvairus: studijavo įvairiuose universitetuose, tai gyveno Veimare, kur ir Goethe, tai keliavo po Italiją. Dar jaunas išleido pagrindinį savo veikalą ir 1820 metais habilitavosi Berlyne; bet teko nusivilti: veikalas nesusilaukė atgarsio, o jo paskaitos netraukė klausytojų. Tai buvo hegelizmo viešpatavimo laikai, ir kitokia doktrina Berlyne negalėjo tikėtis pasisekimo. Ir kai ten 1831 metais ėmė siautėti cholera, jis paliko šį miestą, metė docentūrą ir atvyko į Frankfurtą prie Maino, kur iki gyvenimo pabaigos leido dienas kaip privatus mokslininkas, laisva valia atsiskyręs nuo visų, kupinas kartėlio ir įpykęs ant pasaulio ir žmonių. Savo filosofijos sistemos subjektu A. Šopenhaueris pasirenka vienišą individą, kuris jo filosofijoje tampa visų pasaulyje vykstančių reiškinių prielaida, nes „visa, kas egzistuoja, egzistuoja tik subjektui”. Kiekvienas subtiliai mąstantis ir jaučiantis žmogus esąs izoliotas nuo visuomenės ir pasmerktas beprasmiškai egzistencijai susvitimėjusiame pasaulyje. Plėtodamas upanišadų ir budistines filosofijos motyvus, A. Šopenhaueris pabrėžia vienatvės ir asmenybės sąmoningo atsiribojimo nuo išorinių būties formų reikšmingumą. Tarsi pateisindamas demonstratyvaus nusišalinimo nuo visuomeninio gyvenimo principus, jis teigia, jog to, kas tikrai pasaulyje vertinga, žmonės nevertina, o tai, ką jie vertina, nėra vertinga – tai rodo uždars didelių ir žymių žmonių gyvenimo būdas. „Vienatvė – tai visų didžių žmonių likimas: nors kai kada jinai juos slegia, bet visuomet ji pasirenkama kaip mažesnė iš dviejų blogybių..”(1.193.).
Taigi vienatvė A. Šopenhauerio filosofijoje traktuojama kaip neišvengiamas visų didelių žmonių likimas, kaip mažesnės blogybės iš dviejų pasirinkimas. Visiškios harmonijos būseną žmogus gali pasiekti ne su draugais ar mylimąją, o tik su pačiu savimi, užsisklendęs savyje, savo išgyvenimų pasaulyje. Šiap jau visišką dermę žmogus gali pasiekti tik pats su savimi; tai neįmanoma nei su bičiuliu, nei su mylimąja, nes individualybės ir nuotaikos skirtumai visuomet sukelia, nors ir nedidelę, disharmoniją. Todėl tikrą, absoliučią širdies ir dvasios ramybė, tą didžiausią- šalia sveikatos – žemiškąjį gėrį, galima rasti tik vienatvėje, tik visai užsidarius savyje: tai sakydamas, turiu galvoje ilgalaikę dvasios būseną.Jei žmogus yra didi ir turtinga asmenybė, jis sugeba patirti šios laimingiausios būsenos mūsų varganoje žemėje palaimą.”(1.183.).Jis teigia, jog turtingos dvasios žmogus pirmiausia kratosi visokių kankinančių rupesčių ir nemalonumų, noredamas turėti ramybę ir laisvo laiko; jis ieško tylaus ir kuklaus gyvenomo ir pasižmonėjęs visuomenėje renkasi uždarą gyvenimo būda, o jeigu jisai tikras intelektualas – net vienatvę. Kuo turtingesnis dvasinis žmogaus pasaulys, tuo mažiau jam ko nors reikia iš išorės; štai kodėl intelektualumas daro žmogų užsidariusį ir nekalbų. Jis tiesiog cituoja upanišadas: „Aš esu veninga visuma kartu su visais šiais kūriniais ir išskyrus mane nieko nėra.”(1.144.). Vadinasi, žmogus, pasak A. Šopenhauerio, šiame pasaulyje susiduria tik su savo paties vaizdiniais, pojūčiais, valios poslinkiais, todėl išorinio pasaulio reiškiniai jį veikia tik tiek, kiek jie siejasi su jo vidiniu pasauliu. Vis dėlto buvo įsitikinęs, kad pro tą uždangą galima prasibrauti. Eidami objektyvaus pažinimo keliu ir pradėdami nuo vaizdinių, niekada neišeisime anapus vaizdinių, visada turėsime reikalą tik su reiškiniais, su išorine dalykų puse ir niekada neįsigilinsime į jų vidų. Tai tiesa, kurią suprato jau Kantas; bet jis Schopenhaueris atkreipė dėmesio į kitą tiesą, kad mes patys esame ne tik pažįstantys subjektai, bet ir pažinimo objektai, patys esame daiktai savaime. Todėl negalėdami prie daikto esmės prasibrauti iš išorės galime prie jos prieiti iš vidaus: daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną. O savižinią mums sako, kad esame valia. Tai vienintelis dalykas, kuris mums žinomas tiesiogiai: visa kita mums duota tik vaizduotėje, taigi tik kaip reiškiniai. Tas tiesioginis valios, kaip mūsų vidinės esmės, pažinimas yra vienintelis raktas, leidžiantis rasti daiktų esmę visais kitais atvejais, jis yra, pasak Schopenhauerio, vieninteliai vartai į tiesą. Vadovaudamiesi tuo turime pažinti gamtą ir paaiškės, kad valia yra gamtos pamatas. Tiesa, gamtininkai nekreipia dėmesio į valią, bet taip yra todėl, kad jie tyrinėja vien reiškinius. Tačiau ir jie tyrinėja jėgų veikimą, bet kas gi yra jėgos, jei ne valios apraiška, ir kaip jas suprasti, jei ne iš analogijos su valia? Tad, trumpai formuluojant, pasaulis yra „valia ir vaizdinys”, – taip Schopenhaueris pavadino savo didįjį veikalą; vidinė pasaulio esmė yra valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Čia ir yra esminis skirtumas tarp Schopenhauerio ir Hegelio tipo idealistų: priešingai jiems, Schopenhaueris pasaulio pamatą manė esant iracionalų. Atitinkamai privalėjo naudotis ir kitokiu filosofijos metodu: ne dialektika, tiesą sakant, ir ne patirtimi (nes patirtis pažįsta tik reiškinius), o tiesiogine introspekcija. Atrodo, kad Schopenhaueris artimesnis senajai voliuntaristinei metafizikai, vienai svarbiausių krikščioniškosios filosofijos srovių nuo Augustino ir Dunso Škoto iki Descartes’o, negu savo amžininkams idealistams. Tačiau šis artimumas yra tariamas, greičiau žodinis nei dalykinis. Krikščioniškieji metafizikai valią suprato kaip protingą veiksnį, kaip praktinį protą, tikslingai vadovaujantį iracionaliems išgyvenimams; o Schopenhaueris valią suprato kaip visiškai iracionalų veiksnį, kaip aklai ir be tikslo veikiantį akstiną. Pažymetina, kad A. Šopenhaueris vienas iš pirmųjų Vakarų mąstytojų, ryžtingai atsisakiusių tradicinio europocentrizmo ir iškelusių Rytų ir Vakarų kultūrų, filosofinių tradicijų dialogo būtinumo idėją. Iš indų filosofijos A. Šopenhaueris parėmė pasaulėžiūros pesimizmo teorinį pagrindimą, upanišadose išplėtotą tikrosios būties ir regimybės pasaulio priešpriešą, kančios vyravimą pasaulyje.„Iš tikrųjų gyvenimas duotas ne malonumams, o kad jį iškęstume, kaip nors „atbūtume”; tai patvirtina ir kai kurie posakiai, tokie kaip nugyventi gyvenimą, gyvenimą baigti (lot.) , italų – taip išsisukama, vokiečių – jis turi žiūrėti, kaip prasimušti į gyvenimą, jis pasauli nepražus ir pan….Kas gyvenimo laimę pasišovęs matuoti patirtais džiaugsmais ir malonumais, tas griebiasi ne to mato, nes malonumai visuomet buvo ir bus neigiami: manyti kad jie daro žmogų laimingą, yra iliuzija, kylanti iš pavydo- ir tai nelieka nenubausta. Kančia, priešingai, veikia teigiamai, todėl jos nebuvimas yra gyvenimo laimės kriterijus.”.(1.162). Dėl Rytų filosofijos idėjų įtakos Šopenhauerio filosofijoje pabrėžiamas etinių, estetinių problemų prioritetas, individualios valios stiprinimo svarba, ypatingas dėmesys žmogaus vidiniams išgyvenimams, intymiausiems jausmų, nuotaikų pokyčiams. Kartu ir išorinį pasaulį jis aiškina kaip kančių buveinę. Racionalistinei R. Dekarto tezei „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju” jis priešpriešina budistinę tezę „Kenčiu, vadinasi, egzistuoju”. Taigi filosofijos išeities tašku jis skelbe ne nuostabą ar mąstymą, o kančią ir glaudžiai su ja susijusią valios kategoriją. „Kiekvienas ribojimas suteikia laimę……O juk visoks ribojimas, netgi dvasinis, skatina mūsų laimę, nes juo mažiau jaudinama valia, tuo mažesnė kančia; mes juk žinome, kad kančia yra teigiamas , o laimė – tik neigiamas dalykas.Veiklos apimtie ribojimas atima iš valios išorines priežastis jaudintis, dvasios ribojimas – vidines. Pastarasis turi tą negerovę, kad jis atveria duris nuoboduliui, netiesiogiai tampančiam begalės kančių šaltiniu, nes, norėdami jį nuvyti, žmonės griebiasi visko – pramogų, draugijų, ištaigos, kortų, svaigalų ir t.t., bet tai tik atneša žalą, sukelia bankrotą ir visokiausias nelaimes.”(1.177.). Kalbedamas apie žmogu, jo būties ir kūribos aspektus, A. Šopenhaueris nuolat pabrėžia tragiškus motyvus, nes visuose būties procesuose slypintis aklas valios siekimas, nuolatinis nepasitenkinimas neišvengiamai sukelia blogį ir kančią. „Ir priešingai:valios ribojimas yra teigiamybė ir todėl pati apie save praneša.”(1.160.). Perėmęs iš budizmo kančios universalumo idėją, jis skelbia kančią imanentiniu žmogiškosios būties principu. Netgi malonumas šopenhaueriškoje iracionalios valios metafizikoje vertinamas kaip trumpalaikė visa aprėpiančios kančios reiškimosi forma. „Kiekvienas malonumas – tai ne kas kita, kaip to ribojimo pašalinimas, išsilaisvinimas iš jo, todėl ir trumpalaikis.”(1.160.). Pripažindamas kančią universaliu būties principu, A. Šopenhaueris kartu iškelia užuojautą, kuria laiko pagrindiniu etikos principu ir humaniškumo prielaida. Pagalbos ir užuojautos žmonėms silpnėjimas aiškinamas kaip asmenybės moralinės degradacijos ir žiaurumo apraiška. Moralumo šaltinį jis ieško ne visuomenės nuostatose, o pačiame žmoguje, jo natūraliai besiskleidžiančiame etiniame tobulėjime bei moraliniuose poreikiuose. A. Šopenhaueris nuolat kalba apie moralinės atsakomybės už savo veiksmus reikšmę, kurią tiesiogiai sieja su laisvės pajauta, asmenibės sugebėjimu laisvai rinktis savo gyvenimo poziciją.Etinė A. Šopenhauerio pozicija jungia savyje tvirtų etinių gyvenimiškų nuostatų ir veiklos, orientuotos į etinius principus, elementus. Jis rašo: „Moralė – tai ne įsipareigojimas daryti ar nedaryti ką nors, tai pažinimas to, ką mes darome, kas mes esame, ir taip pat sugebėjimas turint tokią patirtį keisti savo veiksmus. Užuojauta – tai ne pasyvus jausmas, bet ir stimulas veikti. Tai – mano reikalas, – sako žmogus, kuriame įvyksta moralinis perversmas, turėdamas omeny svetimą kančią”.(2.305.).Daug svarbesnę negu moralizavimas reikšmę Šopenhauerio filosifijoje turi meno filosofijos problematika. Menas esąs nuostabiausias, išskirtinis reiškinys, nuliamentis žmogaus prasmę. Meno tikslas atitraukti žmogų nuo kasdieniško gyvenimo beprasmiškumo, įvykių tėkmės ir meniniais vaizdais atskleisti jam tikrąjį idėjų pasaulį. Svarbiausiu meno tikslu A. Šopenhaueris laiko grožio idėjos įprasminimą. „Jei visas pasaulis kaip vaizdinys yra tik valios regimybė, tai menas – šios regimybės sklaida camera obscura, kuri parodo daiktus šviesesnius, suteikia mums galimybę geriau pamatyti visumą.”.(3.277.). Išlaisvindamas žmogų iš kasdienybės rūpesčių, menas suteikia galimybę pažinti tikrąją, metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. A. Šopenhaueris gyvybingąjį meno šaltinį įžvelgia menininko susvetimėjime. Jo isitikinimu, tikrasis menas gali gimti tik iš didžiosios kančios ir nisivylimo. Šopenhauerio vaizduotės sukurtame iracionaliame pasaulyje genijai, iškilę viršum masės, įgyja metafizinę prasmę. Jų misija – suteikti žmogui trumpalaikį laimės ir gyvenimo prasmės jausmą. Genijaus būtis savotiškai pateisina „kančiose ir beprasmybėje paskendusį pasaulį”. Meninikas genijus – tai tarsi būties žaizdų gydytojas, kuris nemirtingais kūriniais padeda žmogui iš asmenybės virsti „amžinuoju subjektu”.Paprastas žmogus, pasak Šopenhauerio, nors ir mato išorinio pasaulio daitus bei reiškinius, bet, įsuktas į gyvenimo sūkurį, nesugeba suvokti jų esmės. Jo intelektas yra valios vergas ir mato vien tik naudą. O genijus, priešingai, dėl nepaprastai išugdyto intelekto išsivaduoja iš valios įtakos, atsiriboja nuo naudos ir išplėtoja tikrąją pasaulio esmę. Taigi genialumas, A. Šopenhauerio nuomone, skatina neišvengiamą meninko konfrontaciją su visuomenėje vyraujančiomis politinėmis bei ideologinėmis normomis. Ši jo mintis tesiogiai atspindėjo realią meninko, padėtį merkantilinių vertybių pasaulyje, kur netgi patys šviesiausi jo norai bei seikiai buvo pasmerkti žlugti.Kalbėdamas apie genijaus ir masių poliarizaciją, A. Šopenhaueris teigia, kad pasaulyje egzistuoja ir tokių talentingų žmonių, kurie, nebūdami genijais, yra kupini genijaus nuotaikos. Jie netgi sugeba pakilti iki genialumo. Tokie talentai visuomet gimsta laiku ir puikiai jaučia savo epochos dvasią bei poreikius. Kurdami tai, kas neperžengia epochos ribų, jie nesunkiai sulaukia oficialaus pripažinimo ir pasiekia materialinę gerovę, bet jų kūryba greitai praranda aktualumą.A. Šopenhauerio nuomone, tarp genijaus ir jį supančios aplinkos niekada negali būti prasmingo ryšio, nes genijus vadovaujasi visiškai kitais principais negu dauguma žmonių, gyvenančių pagal valios diktuojamus įstatymus.A. Šopenhauerio genijaus koncepcija tiesiogiai siejasi su jo požiūriu į meninės kūrybos procesą. Menas, jo įsitikinimu, gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų, kuriu užuomazgų galima užfiksuoti nesąmoningame vaikų arba psichinių ligonių elgesyje. Ieškodamas naujų sąsajų tarp genijaus unikalumo ir psichinių anomalijų, A. Šopenhaueris laikė genijų kaip nukrypimą nuo normos, kaip gamtos klaidą. Jo nuomone, genijus savo veikla ir poelgiais panašus į psichinį ligonį, nes gyvena atitrūkęs nuo įprastinių socialinių ryšių tarsi ateivis iš kitos planetos, jis pasižymi ypatingu jautrumu, suintensyvintu pasaulio suvokimu.Išvada.Schopenhaueris žinojo tik dvi gyvenimo kančias lengvinančias priemones: viena buvo moralinė, kita – estetinė. Atsikratydami troškimų ir norų, galime atitrūkti nuo pasaulio, tapti jam svetimi ir išsilaisvinti iš jo teikiamos kančios. Tai buvo indų filosofijos motyvas, bet su juo Schopenhaueris susiejo krikščioniškosios etikos motyvą; būtent užuojautą, kuri yra viena iš krikščioniškosios etikos dalių, jis padarė savo etikos pamatu. Gyvenimas yra kančia ne tik mums, bet visiems žmonėms, tad matydami kitus žmones turime pajusti jiems užuojautą: ji yra natūrali mūsų reakcija ir poelgių motyvas. Drauge ji padeda mums išsilaisvinti: įsijautę į svetimą kančią, atitrūkstame ir išsilaisviname iš savosios kančios. Kitas kančios palengvinimo šaltinis yra menas; jis pajėgus sustabdyti tą valios veiklumą, kuris yra gyvenimo pamatas ir kančios priežastis. Juk meno, grožio akivaizdoje nugrimztame į kontempliaciją, o kontempliacijoje liaujasi veikusios aistros ir valia; kontempliacija, kaip sakė Kantas, yra nesuinteresuota, atsikračiusi geidulių. Todėl kontempliacija mums teikia ne tik palengvėjimą, bet ir aukščiausią pažinimą: be kontempliacijos pajėgiame suvokti tik kintančius, pralekiančius daiktų vaizdus, tuo tarpu ji sustabdo tą vaizdų bėgsmą, sugauna tai, kas daiktuose pastovu, nekintama; jeigu yra kokios nors amžinos idėjos, sudarančios tikrovės pamatą ir prototipą, tos idėjos, apie kurias nuo Platono laikų kalbėjo filosofai, ir jeigu galima jas pažinti, tai jos yra tik kontempliacijoje, tik estetinėje būsenoje, tik mene. Taigi estetika, kurios santykiai su filosofija buvo gana pakriki ir kuri jau Kanto buvo įtraukta į sistemą, Schopenhaueriui, kaip kadaise Platonui, tapo esminiu filosofijos dėmeniu. Ji tapo patikimiausia priebėga nuo gyvenimo skurdo ir giliausio pažinimo įrankiu.
Literatūra.1. Gyvenimo išminties aforizmai. A. Šopenhaueris 19942. Шопенгауэр А. Мир как воля и представление. 1890,Т-13. www.filoSOFIJA.web1000.com