15 filosofijos klausimu (gali buti panaudota sperai)

1) Kas yra filosofija? Filosofijos disciplinos. Filosofija ir kultūra. Filosofija ir mokslas. Filosofija. Traktuojama kaip mąstančio žmogaus įgimto polinkio filosofuoti produktas. Filosofija atsirado, kai žmonėms ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Graikų filosofija atsirado, kai jie ėmė teoriškai aiškinti pasalulį, neigti antropomorfinius (žmogiškos formos) dievus, mitus, mitologinį pasaulio aiškinimą. Žodį filosofija pirmasis pavartojo Pitagoras (~506 – 500 m pr. Kr.). Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus. Kas yra tiesa? Kas yra gėris? Kas yra laisvė? Filosofija visada ieško tiiesos, o ji gimsta ginče.filosofija yra mastymo kritinė analizė. Filosofijos ištakos slypi mąstyme ieškant atsakymo, kaip reikia gyventi dorą, nepriekaištingą išmintingą gyvenimą. Filosofas nėra išminčius, o tik išminties ieškotojas. Filosofijos problemos grupės: pasaulio prigimtis, reiškinių ar daiktų tvarka. Metafizija, ontologija, kosmologija; kaip reikia gyventi? Ką aš privalau daryti? Etika, politika; pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Epistimologija, logika, mokslo filosofija; Disciplinos: Filosofija: Praktinė → tyrinėja būties principus → fizika, matematika, pirmoji filosofija; Praktinė → tyrinėja žmogaus veiklos principus → etika, politika. Filosofijos ir mokslo santykis. Išš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, ji buvo universalus mokslas. Bet esminį filosofijos ir mokslo skirtumą sudaro jų nevienodas santykis su pasauliu. Filosofija mąsto pasaulį, mokslas jį pažįsta. Mokslas ir filosofija gali susitikti, su

usiliesti, bet negali visiškai sutapti. Savo ištakomis filosofija daugiau artimesnė religijai ir menui negu mokslui. Filosofijos pažintinės galios, palyginti su mokslu, labai ribotos. Filosofai gali mąstyti apie pasaulį, bet nepajėgia jo pažinti. Šiame pasaulyje neįmanoma viską apskaičiuoti, viską išmatuoti, viską pažinti ir atiduoti žmogaus valiai. Filosofinis mąstymas sako, jog esama ribų, kur žmogaus galimybės baigiasi ir iškyla žmogaus susinaikinimo grėsmė. Filosofiškai mąstyti – tai suprasti pažinimo ribas ir save. O mokslinis protas nepripažįsta jokių ribų, žmogus sudievina savo apžinimo galią ir skverbiasi visur, kur tik gali, net į begalybę. Filosofija ir kultūra. Kultūra – tai žmogaus elgesys ir bendravimas su kitais žmonėmis, jo veiklos produktai, darbo įrankiai, normos, apeigos ir ritualai požiūriai, idealai irt tikslai. Kultūra – žmogaus ir visuomenės egzistavimo būdas, gamtinės aplinkos irr savęs įvaldymas, ryšys ir sąveika su gamta. Kultūrą integruojantis pradas – požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija. Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savim, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties problemą, o tai yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų.
2. Būties problema: Ikisokratikai. Jonijos ir Elėjos mokyklos. Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, o dar tiksliau – ką re
eškia egzistuoti. Tai pagr metafizikos klausimas. Ankstyvoji graikų filosofija vadinama Ikisokratiškąja. Pirmiesiems graikų mastytojams būdinga tai, kad jie į žmogų žvelgė tarsi iš kosmoso aukštybių. Ikisokratiškas žmogus – kosmoso dalis, gamta ir žmogus – vienis. Ikisokratikus domino, kas yra pasaulis, kokia jo sandara, mastytojai stengėsi rasti natūralius gamtoje vykstančių kitimų paaiškinimus, kėlė būties problemą: kas ir kaip egzistuoja, prigimties temą perėmė iš mitologijos, kurią pradėjo aiškinti teoriškai. Iksokratikams problematiška atrodė ne tiek pasaulio sandara, kiek jo kilmė. Todėl buvo klausiama, iš ko jis atsirado, koks buvo iš pradžių (graikų mitologijoje pasaulis kildinamas iš chaoso). O pastarasis klausimas greitai tapo klausimu apie pasaulio, daiktų pradą. Ikisokratinai skyrė 4 pirmines stichijas: ugnį, vandenį, orą ir žemę. Ieškodami daiktų prado jomis ir rėmėsi. Mileto/ Jonijos mokykla: Talis Milietis: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Anaksimandras: „Ape gamtą“. Visų būtybių ir pradas – apeironas. Apeironas – tai amžina, nesunaikinamas medžiaga, kiekybiškai ir kokybiškai – neapibrėžta. Iš apeirono atsiranda šaltis ir šiluma, iš jo junginių susidaro vanduo, žemė, oras ir kita. Anaksimenas: visos būties pradmuo – oras arba garai. Oras sutirštėdamas virsta vandeniu ir žeme, išretėdamas – ugnimi. Visi šie trys filosofai tikėjo, kad kad turi būti viena,vienintelė medžiaga, iš kurios atsiranda visi kūnai, reiškiniai. Elėjo mokykla: Įk
kurėjas Ksenofanas: pagrindinė apmastymų tema – kova prieš antropomorfiniu dievus, kuriuos vaizdavo Homeras. Jo manymu, esamų dievų įvaizdžius sukūręs žmogus. Ksenofanas manė, kad yra vienas dievas, nei kūnu, nei mintimi nepanašus į žmogų. Dievo būtis yra rutulio formos, ji viską girdi ir mato, pati būdama nematoma. Visa ši būtis yra „protas, mastymas ir amžinybė“. Parmenidas: visa, kas egzistuoja yra amžina, niekas neatsiranda, ir niekas negali pavirsti į nieką. Jis yra racionalizmo graikų filosofijoje pradininkas – pojūčiai mus klaidina, jie negali padėti pažinimui, jam gali padėti tik protas. Heraklitas: irgi ieškojo pirmojo būties prado. Viso kas egzistuoja pradas yra ugnis, kuri keičia savo buvimo formą („pirmoji ugnis, siela“). Iškėlė visuotino tapsmo idėją, sakydamas, kad viskas nuolat kinta („negalima įbristi į tą pačią upę 2 kartus“). Pitagorininkai: visos tikrovės esmė yra skaičiai. Skaičiai sukuria kosmoso tvarką, apibrėždami ir apribodami, tai, kas neapibrėžta. Skaičių sekoje kiekvienas skaičius yra savitas ir turi savo prasmę. Tagi ankstyvieji graikų filosofai ikisokratikai: Ieškojo pirminės medžiagos dėl kurios viskas kinta; Bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius; Naujoviškai aiškino pasaulį; Žvelgė į žmogų iš kosmoso aukštybių.
3) Sofistai. Sokratas. Pirmas etapas – natūrfilosofinis ( gamtinio pasaulio sutvarkymo problema). Antras – antropologinis (žmogaus mokslas). Sofistai ir sokratas – antropologai. Per gtraikų karus su persais iškilo Atėnai. Buvo labai dideli laimėjimai ekonomikoje, kultūroje ir
r kare. Po 30 m. atėnai pralaimėjo. Kai klestėjo iškilo fil. šaka – sofizmas. Sofistai – keliaujantys išminties mokytojai (išminčiai). Jie mokė ginčų, įkalbinėjimo, samprotavimo meno. Pirmi ėmė pinigus. Ki jų vyrai tik fiziškai ruošėsi ir muzika, o jie įteigė gramatiką, retoriką, logika, filosofija. Po to vertino neigiamai, nes manė kadper juo politiniai veikėjai atvedė prie pralaimėjimo. Bet jie atliko ir teigiamų dalykų: sukūrė gramatikos kategorijas, jos taisykles, išmokė kritiškai vertinti samprotavimus ir juo argumentuoti. Jie stimuliavo logikos raidą, nes pažeidinėdami dėsnius siekė norimų išvadų. Sofizmai – samprotavimai, kur specialiai daromos klaidos, nors išvados atrodo teisingos. Jie teigė kad nėra objektyvios tiesos, o tiesa yra tai kas kiekvienam atrodo, t.y. teisus kas priverčia tikėti savo tiesa. Teigė kad nėra vienos dorovės, nes nėra objektyvaus gėrio ir blogio, t.y. kas kam naudinga, tas yra gėris. Pagr. sofistas – Protagoras teigė kad viskas kinta ir kinta žmogus, suvokiantis pasaulį. Žmogui tas pats skirtingu laiku gali atrodyti kitaip, t.y. kaip naudingiau. Gorgijas: 1) nieko nėra; 2) jei kas ir būtų, tai negalėtume pažinti; 3) net jei pažintume negalėtume perteikti kitiems. Sokratas: kovėsi su sofistais. Ir bandė įrodyti jų ydingumą. Jis nieko neužrašė. Platnas po to užrašė. Sokratas skyrėsi nuo sofistų, nes prieštaravo skepticizmui ir reliatyvizmui doros ir tiesos klausimais. Jis buvo naturfilosofas. Nes tie tyrinėjo gamtą, bet ne žmogų, o akmenys ir medžiai nieko negali išmokyti. Negalima kišti į gamtos sutvarkymą, nes jos žmogus nesukūrė.
4kl.Būties problema:Platonas ir Aristotelis. Yra 2skirtingi keliai: 1-asis: monados(viento)samprata. 2-asis idealistinės filosofijos. Žymiausias jos antikos laikų atstovas yra PLATONAS – ištikimas Sokrato mokinys, kuris įkūrė filosofinę mokyklą-Akademiją. Iškiliausi jo kūrybos veikalai “Valstybė” ir “ Įstatymai”. Savo pažiūras Platonas daugiausia dėstė dialogų forma. Šiuose dialoguose Platonas klausia, kas yra grožis. Tikras, tobulas, amžinas, neatsirandantis ir neišnykstantis grožis yra idėja. Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad Platono žodžiais tariant, jie “dalyvauja” idėjose. Jos yra. Pasak P. Rūšis yra idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje. Idėjos yra nuo daiktų nepriklausomos – daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Tą patį galima pasakyti ir apie abstraktesnes narsumo, grožio, teisingumo idėjas (idėjos –tobulos, daiktai- netobuli daiktų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms). P.teigė: Daiktai – “idėjų šešėliai”. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, realiais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, tai ,kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. Platonas yra tikras, jog žmonės mano priešingai, nes skendi tamsybėse (“olos įvaizdis”). Garsioje P.olos alegorijoje vaizduojami kaliniai, sėdintys požeminiame urve. Per visą urvą driekiasi platus šviesos ruožas. Žmonės sėdi nugara į šviesą, surakinti grandinėmis, negalėdami pasijudinti iš vietos bei pasukti galvos. Jie visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos – urvo siena. Už surakintųjų nugarų eina laisvi žmonės, nešasi daiktus, kuriuos apšviečia šviesa. Kaliniai mato tik tikru daiktų šešėlius ant sienos. Nežinodami ir nematydami tikrų daiktų, kaliniai šešėlius vadina tikraisiais daiktais. Taip yra ir mūsų gyvenime. Būdami urvo tamsybėje, mes regime tik būties šešėlius, atšvaitus. Juntami daiktai keičiasi ir yra nepastovūs, jie – amžino idėjų pasaulio šešėliai. Mūsų pažinimo tikslas – surasti tikrąją daiktų būtį. Pažinimas prasideda nuo prielaidų, jas reikia patikrinti. Todėl 1-oji pakopa-spėjimas; 2-oji pažinimo pakopa- tikėjimas; 3-oji paž.pakopa-nuovoka; 4-oji – aukščiausioji pakopa yra mastymas. Didžiausias kritikas buvo Platono mokinys ARISTOTELIS. Aristotelis teigė, kad idėjos traktuojamos kaip savarankiškos, nuo juslinio pasaulio daiktų nepriklausomos, yra bevertės daiktų pažinimui, nes jos atskiros nuo daiktų. Idėjos – tik daiktų antrininkai. Arist. nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis. Platonas kūrė idėjų teoriją remdamasis prielaida, kad pažinti galima tik tai, kas amžina ir nekinta. Bet : pažinti galima t.p. daiktų atsiradimo ir išnykimo priežastis, jų judėjimą. Aristotelio požiūris į bendrybės ir skirtybės santykio problemą: iš tikrųjų egzistuoja tik individualūs daiktai, nes jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėta vadinti substancija. Arist.manymu, substancija yra tai, kas nėra niekame kitame kaip ypatybė ir negali būti apie nieką kitą tariama. Substancija yra tai, kas egzistuoja, nereikalaudamas kito buvimo. Ją Arist.vadino pirmąja būtimi. Iš kiekvieno analizuojamo daikto(substancijos) galima išskirti jo savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visiems tos rūšies daiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Arist. Vadina jų forma ( daiktų forma- tai geometrinė jų forma; kai kalbame apie žmogų,turime galvoje rūšines žmogaus savybes, kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas), o kitas, individualias – materija (daikto materija yra tai,kas jame nėra forma. Materija – beformė, neapibrėžta, nes individualios daiktų savybės yra kintamos(pvz.žmogaus ūgis). Grynoji arba Pirmoji materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Skirtumas tarp Arist.formų(kaip daiktų esmių) ir Platono idėjų – idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų, o formos – pačiuose daiktuose. Kadangi (kaip sakė Arist.) realiai egzistuoja tik atskiri, individualūs daiktai, tai daikto forma visada yra sujungta su materija kaip formos realizacijos galimybe ar pagrindu. Demokritas: pirminė gamtos medžiaga turi būti amžina, nes niekas iš nieko neatsiranda. Iškėlė atomistinę teoriją apie atomus – mažiausias nedalomas daleles, skriejančias tuštumoje. Užbaigė Mileto mokyklos filosofų pradėtą darbą: sukritikavo dievus, kvietė žmogų būti išmintingu, ir nežinoti baimės, visur vadovautis protu, pažinti save ir gerbti dvasines vertybes.
5. Substancijos problema moderniojoje filosofijoje. Monizmas ir dualizmas.
Substancija – tai, kas egzistuoja savaime, savęs dėka ir savyje, o ne kito dėka ir kitame. Aristotelis substancija laikė individualius daiktus, suprantamus kaip formos ir materijos vienovę. Viduramžiais niekas neabejojo, kad Dievas, kaip pasaulio kūrėjas, jo pagrindas yra absoliuti substancija. Tačiau kas suskurtame pasaulyje yra substancija ginčytasi visada. Pabrėžiama, jog substancija turi tam tikrų savybių, bet savybės negali būti laikomos substancija. Naujųjų laikų filosofijos pradininkas yra pranc. Mąstytojas R.Dekartas. nuo jo laikų objektyvistinę orientaciją keičia subjektyvistinė. Senoji filosofija kėlė klausimą, koks yra pasaulis, į kurį žvelgė kaip į objektą, o Naujųjų laikų filosofijos pradinis taškas – subjektas, t.y. mastantis ir veikiantis žmogus, ir 1-oji žmogiškumo apraiška – siela. Kalbama pirmuoju asmeniu, save suvokiant kaip mąstančią būtybę. Pasaulio jis ieško ne erdvės platybėse, o savo sieloje. Šią permainą, lėmė: 1. renesanso kultūra (iškėlė žmogaus individualumą, individo AŠ prilygsta pasauliui); 2. filosofijos atsiribojimas nuo specialiųjų mokslų, kurie remiasi konkrečiais metodais, ankstesnių tyrimų rezultatais. Dekartas: “norint surasti tiesą, reikia vienąkart gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma.” Dekartas – tikrąjį žinojimą patirsime tik tuomet, kai abejosime ir taip ieškosime tiesos. Reikia abejoti ir jutiminių dalykų tikrumu, ir matematikos įrodymais. Negalime abejoti tik tuo, kas esame: “aš mąstau, vadinasi, esu”. Kadangi sielą žmogus pažįsta geriau už kūną, filosofas, tyrinėjantis pasaulį, turi pradėti nuo sielos, kurią būtina skirti nuo kūno. Svarbiausia sielos savybė – gebėjimas mąstyti. Mes egzistuojame tik todėl, kad mąstome. Yra 3 substancijos: 1. Dievas (nesukurta, mąstanti, absoliuti, nepriklausoma); 2. Siela (dvasia, protas, mąstymas); 3. Kūnas (tįsumas, materija). Siela – mąstančioji substancija; kūnas – tįsioji substancija. Filosofai N.Malbranšas ir G.Leibnicas teigė, jog siela nesąveikauja su kūnu, sielos ir kūno veikla vyksta lygiagrečiai. Šv.T.Akvinietis: “žmogus nėra siela kūne, o kūno ir sielos mišinys”. Dualizmas – tai 2 substancijų koncepcija. R.Dekartas – “dvasia” ir “materija” yra dvi esminės skirtybės. Dievo idėja yra įgimta. Protas ir būtis yra susiję. Yra 2 skirtingos tikrovės formos (substancijos): 1. mąstymas arba siela; 2. tįsumas arba materija. Siela yra tik sąmoninga, ji neužima vietos erdvėje, todėl negali būti suskaidoma į mažesnes dalis. Materija yra tąsi, bet nėra sąmoninga. Abi substancijos kyla iš Dievo. Šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Dekartas nubrėžia aiškią ribą tarp dvasinio ir fizinio pasaulio. Siela duota tik žmogui, tad visi gyvūnai priskiriami tąsiajai tikrovei, juos Dekartas laiko sudėtingais automatais. Žmogus yra dvilypė būtybė, kuri mąsto ir užima vietą erdvėje. Nuo Dekarto dualizmo buvo galima eiti dviem keliais link monizmo: 1. įrodyti, jog mąsto ne siela o kūnas; 2. parodyti, kad kūnai, tik sielos idėjos. Monizmas. T.Hobso: be kūnų daugiau nieko nėra, turima galvoje, jog jokių kitų išskyrus kūniškąją substancijų neegzistuoja. “Mąsto kūniškas žmogus”. Egzistuoja dvi skirtingos kūnų rūšys: 1. gamtiniai, 2. dalykai ir reiškiniai, atsiradę žmonių valia. La Mettrie teigia, jog “žmogaus kūnas – tai mašina, pati užsukanti savo spyruokles”. Berklio – viskas kyla iš dvasios, kuri viską lemia ir dėl kurios viskas egzistuoja. Viskas, ką mes matome ir juntame, yra Dievo galios apraiška. Dievas yra vienintelė visko priežastis. Berklio argumentai: 1. daiktai yra savybių rinkiniai, kūniškos substancijos – juose įžvelgti neįmanoma; 2. tos savybės sutampa su idėjomis; 3. todėl daiktai yra idėjų rinkiniai – sudėtingos idėjos, egzistuojančios mūsų prote – sieloje; 4. iš to išeina, kad nėra jokios kitos substancijos išskyrus dvasią. Juntamos savybės – spalva, forma, judėjimas, kvapas, skonis – idėjos, suvokiamos juslėmis. Turėti idėją, vadinasi, ją suvokti. Todėl negali būti nemąstančios tų idėjų substancijos. 5. idėja negali būti panaši į nieką kitą tik į idėją (spalva ar forma gali būti panaši tik į kitą spalvą ar formą). Berklis siekė įrodyti kūniškosios substancijos iliuziškumą. Vėliau jam prieštaravo B.Ruselas (pasaulis praranda pastovumą) ir D.Hiūmas (siela nėra substancija, o vaizduotės srautas). Spinoza – viskas, kas egzistuoja, yra gamta, Dievas tolygus gamtai. Yra tik 1 substancija – viskas kas egzistuoja, gali būti kildinama iš to paties. Substancija = Dievas = gamta. “Modesas” reiškia tam tikrą būdą, kuriuo pasireiškia substancija. Yra tik 1 Dievas, 1 gamta arba 1 substancija. Dievo arba gamtos dėsniai yra viso, kas vyksta, vidinė priežastis.
6. Epistemologija: naivusis realizmas, skepticizmas, reprezentacinis realizmas. Epistemologija – pažinimo teorija. 3 svarbiausi klausiami: kaip mes pažįstame, kiek mes gebame pažinti; kaip galime įsitikinti, kad tai, ką žinome, yra teisinga? Žmogaus pažinimo procesas pirmiausia remiasi juslėmis: regėjimu, lytėjimu, klausa, uosle ir skoniu. Daugiausia informacijos gaunama regėjimo dėka. Aš žinau, kad pasaulis egzistuoja, nes galiu jį matyti. Jei nesu tikras dėl to, ką matau, aš galiu tai paliesti, kad įsitikinčiau. Naivusis (sveiko proto) realizmas – įsitikinimas, kad visi daiktai egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. Šio požiūrio laikosi dauguma žmonių, kurie nėra studijavę filosofijos. Pasaulis – fizinių objektų visuma, kuriuos galima pažinti tiesiogiai juslėmis. Fiziniai objektai nustoja egzistuoti, kai jų nebejaučiame, nebesuvokiame. Mūsų juslės yra pakankamai patikimos ,jos suteikia mums realų supratimą apie tai, kas iš tikrųjų yra čia. Skepticizmas – filosofinė koncepcija, abejojanti galimybe pažinti objektyvią tikrovę. Mes negalime būti tikri, jog žinios apie pasaulį yra tikros. Tradiciniai įsitikinimai apie pasaulį yra abejotini ir negarantuoja žinių apie tai, kas iš tiesų egzistuoja. Prisiminimai, atmintis yra nepatikimi, kaip ir suvokimo būdai. Skeptiniai argumentai yra paremti R.Dekarto argumentais. Iliuzijos argumentas – abejojimas juslių patikimumu, nes jos gali ir suklaidinti, nėra patikimos. Juslės kartais apgauna, todėl negalime būti tikri, kad ir šį kartą, šiuo momentu, jos neapgaus. Šis argumentas abejoja, kad juslės mus aprūpina žiniomis apie pasaulį. Anot, sketikų negali būti tikras, jog nesapnuoji. N.Malcolm teigė, jog neįmanoma savęs paklausti “ar aš sapnuoju?” tuomet kai iš tikrųjų sapnuoji. Jei aš nemiegu, aš negaliu sapnuoti; kad būtų galima to savęs paklausti, sąmonė turi būti veiksni. Net jei nemiegame, mes galime haliucinuoti. Galime būti paveikti narkotikų, kai matome tai, ko nėra. Atmintis taip yra haliucinuojama. Reprezentacinis realizmas – visas suvokimas yra išorinio pasaulio reprezentacijų žinių pasekmė (kauzalinio realizmo modifikacija). Galime suabejoti daikto daikto savybėmis, bet ne jo vaizdiniu. Atsakymas iliuzijos argumentui – ta pati spalva gali atrodyti skirtingai esnat kitam apšvietimui. Tai taip pat priklauso nuo žiūrovo (individualus suvokimas). J.Lokas išskyrė pirmines ir antrines daiktų savybes: 1. dydis, forma, judėjimas; 2. spalva, skonis, kvapas. Antrinės savybės subjektyvios. Reprez. realizmas pats susikuria problemas. Kas yra reprezentacija ir kas sukelia jos interpretaciją? Šio realizmo problema ta, kad negalime pažinti tikrojo pasaulio. Mes matome tik reprezentacijas. Mes galime tik numanyti, kad yra ir išorinis pasaulis, kuris kelia reprezentacijas.
7. Epistemologija: idealizmas, kauzalinis realizmas, fenomenalizmas. Idealizmas – mes patiriame ne išorinį pasaulį, o mūsų reprezentacijas. Visi esame Dievo reprezentacija. Sutinka su RR, kad yra išorinis pasaulis, bet mes negalime jo pažinti. Fiziniai objektai egzistuoja tik tada, kol yra pastebimi. Visi esame uždaryti asmeniniuose filmuose, bet nėra išorinio pasaulio už durų. Filmas – mūsų realybė. B.Berkelis: “egzistuoti – tai būti suvoktam”. Kai aš užsimerkiu – pasaulis išnyksta, kai atsimerkiu – viskas vėl kažkokiu būdu atsiranda. Didžiausia idealizmo problema – solepcizmas (aš tik 1 egzistuoju), teorija, kai suvoki, kad viskas, kas egzistuoja mano mintyse, ir visa kita yra mano paties išmąstymas. Viskas, ką galiu patirti – mano idėjos. Galbūt net visas pasaulis yra tik mano mintis. Tik asmeninis filmas yra vienintelis dalykas, kuris egzistuoja. Berkelis sakė, kad Dievas yra. Dievas suvokia kiekvieną objektą visą laiką, todėl pasaulis nustoja egzistavęs, kai jis nesuvokiamas žmonių. Kauzalinis idealizmas – mūsų pojūčių priežastys yra fiziniai objektai išoriniame pasaulyje. Mūsų pojūčių pagrindinė biologinė paskirtis – įgalinti mus orientuotis aplinkoje. Pojūčių pagalba susidarome tam tikrus įsitikinimus apie mus supančią aplinką. Kai matau daiktą, tai iš tikrųjų šviesos spinduliai atsispindi nuo to daikto, atsimuša į mano akies tinklainę ir į tam tikras smegenų dalis. Tai leidžia man tikėti tuo, kad aš matau. Regos ir kitų juslių paskirtis yra suteikti informaciją apie mus supančią aplinką, o ne sukurti mentalines reprezentacijas. KR remiasi evoliucijos teorija ir teigia, jog mūsų juslės suteikia pakankamai adekvačią informaciją apie mus supančią aplinką, nes antraip žmonės kaip rūšis būtų neišgyvenę. Natūralioji atranka užtikrina bendrąjį juslių patikimumą. KR patvirtina, kad egzistuoja ir realus pasaulis nepriklausomai nuo to, ar žmogus jį suvokia ar ne.
7. Racionalizmo ir empyrizmo ginčas. Plėtojantis racionalizmui vis labiau filosofijoje stiprėja konkurentas- empirizmas. Racionalizmas- filosofijos kryptis, pagal kurią tikrovė pažįstama tik protu, o ne pojūčiais. Racionalizmo tradicija visų pirma subrendo Prancūzijoje ir Vokietijoje. Racionalizmo šalininkai: Dekartas, Spinoza, Leibnicas, Hegelis. Hegelis sakė, kad pažinimo šaltinis yra protas – rėmėsi matematinio pažinimo būdo analize. Dekartas- racionalizmo šalininkas. Jo požiūriu, juslinė patirtis negali būti tikrų žinių šaltiniu. Tikros žinios- aiškios matematikos žinios. Patyrimu įgytos žinios nėra tokios aiškios. Juslinė patirtis gali pasakyti kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Dekartas teigė, kad nenuoseklus, netaisyklingas mąstymas sukelia įvairiausio pobūdžio mokslines ir nemokslines klaidas ir minčių absurdiškumą. Dekarto mąstymo principai ir taisyklės: Niekuomet nepriimti jokio dalyko kaip tikro, kol akivaizdžiai nesužinosi, kad jis tikrai yra; Kiekvieną sunkiai analizuojamą dalyką skaidyti į tiek dalių, kiek įmanoma ir būtina jam įveikti; Privalu laikytis tam tikros mąstymo tvarkos, pradedant nuo pačių paprasčiausių ir lengviausiai suprantamų dalykų ir palaipsniui pereinant prie sudėtingiausių pažinimo. Pravartu be jokios atrankos sukaupti visas žinias, problemas, klausimus ir tai, ką galime vėliau panaudoti kaip informaciją mąstymui; Nereikia iš karto imtis sunkių ir neprieinamų klausimų, o pradėti nuo paprasčiausių dalykų; Ieškant tiesos yra būtinas metodas. Metodas, pasak Dekarto , tai tikslios ir paprastos taisyklės, kurios griežtai naudojamos. Racionalistas bando išvesti teorijas vien iš savo proto, todėl jo sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu. Grynai teoriniu gamtos mokslas yra visiškai bevaisis ir todėl turi būti pakeistas empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais. Empirizmas- filosofijos kryptis, pagal kurią tikrovė pažįstama vien patirtimi, juslėmis. Empirizmas iškilo Didž. Britanijoje, vėliau Prancūzijoje. Baconas, Hobbas, Locke, Berkly pažinimo pagrindu vadina juslinį patyrimą. Abiejų tikslas – pasitelkus kuo daugiau žinių valdyti gamtą. Didesnę įtaką, kai gamtotyroje pradedamas taikyti eksperimentinis metodas. F.Baconas vertino žinių praktinę reikšmę. Empyr. Locke, visos mūsų idėjos yra ne įgimtos, o įgytos, jų turinys priklauso nuo patyrimo. Žmogaus protas –švari lenta, kurią rašmenimis užpildo patyrimas- empirines pažinimo teorijos pamatas. Pažinimas ateina per patirtį, jis gali būti: 1) intuityvus; 2) rodomas; 3)pojūtinis. Idėjos gimsta tik patirtyje. Įgimti yra tik natūralūs sugebėjimai, o žinojimas yra įgytas. Jusliniame suvokime Lockas skiria pirmines kokybes, iš kurių gimsta idėjos. Tai daiktų savybės: forma, tankumas, tvirtumas, tįsumas, kiekis. Antrinės subjektyvios kokybės- spalva, skonis, kvapas ura tik santykinės objekto savybės. Pirminės daikto kokybės yra nepriklausomos nuo subjekto, o antrinės yra subjektyvios- tai mūsų sielos būsenos. Emp. Hiūmas. Visus proto suvokimus galima padalinti į dvi klases arba rūšis: 1. Silpnesni suvokimai- mintys, idėjos. 2. Įspūdžiai. Vertę įgyja eksperimentas ir stebėjimas. Empirine patirtimi įgytos žinios turi daug didesnę reikšmę nei nuobodūs, faktais. Žodis empirija reiškia patyrimą. Empiristas G.Berkeley . Yra dvi idėjų grupės: 1) Idėjos, kurias gali keisti žmogaus valia. 2) Idėjos, kurių pats žmogus negali sukurti savo valia. Egzistuoja tik idėjos ir dvasia, materijos nėra. Pažinime neįmanoma įsivaizduoti idėjos be konkretaus daikto ar reiškinio. Berkeley neigia tik tos tikrovės materialumą. “Aš neneigiu, kad egzistuoja daiktai, kuriuos galime pažinti juslėmis, o neigiu materiją.”
9) ETIKA: DEONTOLOGINĖS TEORIJOS. Etika- mokslas, kurio tyrimo objektas yra moralė. Moralė- idėjiškai pagrįstas iškai pagrįstas dera žmogui elgtis ir gyventi. Pagrindiniai klausimai: Kaip aš turėčiau gyventi? Kaip teisinga elgtis? Etikos tipai: Deontologinės teorijos; Konsekvencionalistinės teorijos; Dorybės etika. Deontologinės teorijos teigia, kad kiekvienas turi atlikti tam tikras pareigas. Elgtis moraliai, reiškia atlikti savo pareigą nežiūrint į tai, kokios bus pasekmės. Deontologinės teorijos suskyla į: krikščioniškąją ir kantiškąją. Pagal KRIKŠČIONIŠKĄJĄ TEORIJĄ, 10 Dievo įsakymų išdėsto įvairias pareigas ir draudžiamus veiksmus, ir nesvarbu kokios būtų jų pasekmės, jos yra besąlygiškos pareigos. Tas, kuris tiki, kad Dievas yra ir kad Biblija yra Dievo žodis, neabejos, kad gerai yra pagal Dievo valią, o blogai- prieš. Pvz, žmogžudystė yra moraliai bloga, ir jai mes nužudytume vien tam, kad išgelbėtume kitų žmonių gyvybes, tai irgi būtų moraliai blogai. Teologai diskutuoja šiuo klausimu. Tačiau jei Dievo nėra, nėra ir moralumo, viskas yra leidžiama. Krikščioniškos etikos kritika: mes nesame tikri, kas yra ta Dievo valia, Biblija interpretuojama labai įvairiai. Kažkas yra moralu, nes taip nusprendė Dievas? 1) moralumas nepriklauso nuo Dievo ir jis nėra moralumo šaltinis; 2) moralumas tampa despotiškas. Jei Dievas neegzistuotu ir nelinkėtų mums gero, dalykai susiję su Jo valia nebūtų laikomi moraliai gerais. KANTIŠKOJI TEORIJA: reikia išsiaiškinti poelgio motyvus. Pasak Konto, moralus poelgis yra toks, kuris kyla iš pareigos, bet ne iš asmeninio suinteresuotumo, naudos ar užuojautos. Veiksmo motyvas yra daug svarbesnis už patį veiksmą ir jo pasekmes, nes Kantas tikėjo, kad visi gali elgtis moraliai. Pasekmės dažnai nuo mūsų nepriklauso ir mes dažnai negalim suvaldyti emocijų. Maxima- intencija, kuri yra kokio nors veiksmo pagrindas, iš kurio tas veiksmas kyla. Pvz, moralaus poelgio maxima- „visada padėk, nes tai yra tavo pareiga“. Pasak Kanto, žmones reikia traktuoti kaip tikslus ir niekada kaip priemones. Kritika: ši teorija nenurodo, ką daryti, kai susikerta 2 pareigos. Kritikuojamas ir Kanto požiūris jog gailestis, užuojauta, kaltės jausmas yra nesusiję su moralumu, nors daugeliui žmonių šie jausmai yra pagrindinis moralaus elgesio aspektas. Ši teorija nekreipia dėmesio į moralaus poelgio pasekmes.
10) ETIKA: KONSEKVENCIONALISTINĖS TEORIJOS. Šios teorijos apie veiksmo moralumą sprendžia ne pagal motyvus, o pagal pasekmes.Konsekvencionalitinės etikos kryptys: 1) UTILITARIZMAS, žymiausias atstovas Milis. Pagal utilitarizmą, žmogaus veiklos galutinis tikslas yra laimė (toks požiūris vadinamas hedanizmu). Gėris yra tai, kas suteikia didžiausią galimą laimė kiekį didžiausiam skaičiui žmonių. Jei atliktas veiksmas suteikia didžiausią kiekį laimės, tai jis yra moralus. Utilitarizmas turi apsvarstyti galimas pasekmes, nes yra labai sunku nuspėti galimas kažkokio veiksmo pasekmes. Utilitarizmo kritika: sunku išmatuoti gėrį. Utilitaristui J. Bentham laimė buvo malonumas ir skausmo nebuvimas, Milis skyrė aukštesnius ir žemesnius malonumus. Aukštesni (dvasiniai) suteikia daugiau laimės nei žemesni (fiziniai). Utilitarizmas gali nemoralius veiksmus padaryti moraliais. Pvz, jie teigia, kad moralu yra dėti extazį į vandenį ir taip padidinti žmonių malonumą. Jie siūlo sulaužyti pažadą, jei tai suteikia daugiau laimės. 2) NEGATYVUS UTILITARIZMAS, turime elgtis taip, kad kuo labiau sumažintume skausmą ir kančias. Nuo utilitarizmo jis skiriasi tuo, kad moraliausias poelgis yra ne tas, kuris suteikia daugiau laimės, o tas, kuris suteikia mažiausiai nelaimės.Kritika: jeigu nebūtų gyvų padarų, galinčių jausti skausmą, nebūtų ir skausmo. Jei būtų įmanoma padaryti tai beskausmiu būdu, tai pasak šios krypties atstovų, būtų moralus poelgis. 3)TAISYKLĖS UTILITARIZMAS, reikia elgtis pagal tokią taisyklę, kuri iki šiol atnešė didžiausią laimės kiekį. Pvz, niekada nebausti nekalto, nes nekaltų žmonių baudimas suteikia daugiau nelaimės nei laimės. Reikia laikytis duoto žodžio, nes tai dažniausiai atneša daugiau laimės nei nelaimės. Taisyklės utilitarizmas patogus tuo, kad kiekvieną kartą priimant moralinį sprendimą nereikia daug svarstyti, tiesiog laikaisi taisyklės. HEDONIZMAS (malonumas) –principas, pagal kurį gėriu laikoma tai, kas teikia malonumą ir išvaduoja nuo kančių. UTILITARIZMAS (nauda) –teorija, kuri poelgio naudingumą laiko jo dorumo kriterijumi.
11. Etika: Dorybės etika. Taikomoji etika. Metaetika: Natūralizmas. Etiką sudaro 3 teorijos: deontologinė, konsekvensionalistinė, dorybės. Etikos klausimas yra: kaip mes turime elgtis, o metaetikos – ką reiškia gėris. Metaetiką sudaro irgi 3 teorijos: natūralizmas, reliatyvizmas ir emotyvizmas. Dorybės etika remiasi Aristotelio „Nikomacho“ etika ir kartais yra vadinama neo- aristotelizmu. Dorybės etikos atstovai nagrinėja ne atskirus individo veiksmus, bet jo gyvenimą kaip visumą. Pagrindinis jų klausimas- kaip aš turėčiau gyventi, o atsakymas- puoselėti dorybes. Tik puoselėdamas dorybes būsi klestintis žmogus. Pagal Aristotelį- visi nori klestėti. Klestėjimas reiškia gyventi žmogaus vertą gyvenimą, atlikti savo funkciją. Dorybė- tai tendencija tam tikrai elgtis, trokšti ir jaustis įprastinėse situacijose. Vertybė nėra lengvabūdiškas įprotis, ją sudaro protingas sprendimas apie įprastinę reakciją į situaciją, kurioje esi. Žmogus, turintis dosnumo vertybę, įprastinėse situacijose elgsis dosniai. Pasak Aristotelio, dorybingas žmogus yra tas, kuriame visos vertybės sudaro harmoniją. Kritika: didžiausią problemą sudaro nustatymas, koks elgesio būdas yra laikomas vertybe, o koks- ne. Ne visada aišku, kuo remiantis yra Šios etikos atstovai dorybe vadina iš anksto nustatyta ir labiau mėgstamą gyvenimo kelią, o tai ko nemėgsta vadina ydomis. Be to dorybės gali prieštarauti viena kitai. Dorybės etika spėja, kad yra žmogaus prigimtis ir visuotinis elgesio modelis. Žmonės, besiremiantys Kantu teigia, jog kitus žmones reikia traktuoti kaip tikslus, o ne kaip priemones ir gerbti jų humaniškumą. Utilitaristui rūpėtu ne pareigos, bet kaip apskaičiuoti galimų pasirinkimų pasekmes. Etikos problema parodo, jog atsakymas į klausimą „ ką mes turime daryti“ nėra toks paprastas.Pvz, sunkūs etikos klausymai iškyla sprendžiant dirbtinio apvaisinimo, genetinės technikos, AIDS problemas. Taikomoji etika tai ta pati etika tik siauru problemų lauku. Medicinos: ar galime nužudyti? Pagal paciento valią, prieš, ir be valios. Viskas yra blogai.Verslo: kada skelbti bankrotą. Metaetika: Ji skirstoma i: Natūralizmas Kokia yra moralinių teiginių prigimtis) Etiniai sprendimai yra išvedami iš moksliškai atrastų faktų. Reliatyvizmas (Nėra absoliutaus blogio ar gėrio. Moraliniai teiginiai visada reliatyvūsą Normatyvinis reliatyvizmas (neturime teisės kritikuoti r bantyti keisti kitos visuomenės papročių). Emotyvizmas (Etiniai sprendimai nei teisūs, nei klaidingi. Tai tik emocijų išraiška). Natūralizmas nagrinėja klausimą, kokia yra moralinių teiginių prigimtis. Jis teigia, kad etiniai sprendimai yra išvedami iš moksliškai išvestų faktų. dažniausiai tie faktai yra apie žmogaus prigimtį. Atviro klausimo argumentas (E. Moore) parodo, jog natūralistinis požiūris atmetė tokius moralinius terminus, kaip „gerai“ ir „ blogai“. Daugelis filosofų mano, kad natūralizmas yra klaidingas, nes nepripažįsta, kad etiniai sprendimai ir faktai yra skirtingi dalykai.
12. Metaetika: reliatyvizmas. Emotyvizmas. Reliatyvizmas – Žiniose neatsispindi tikrasis pasaulis. Reliatyvizmas teigia, kad skirtingose visuomenėse papročiai yra skirtingi, taip pat skiriasi įsitikinimai, kas yra gerai, o kas yra blogai, be to gėrio ir blogio samprata kinta bėgant laikui, todėl nėra absoliutaus gėrio ar absoliutaus blogio. Taigi moraliniai teiginiai visuomet yra reliatyvūs. Moralinis reliatyvizmas yra prieštaringas, nes nors jis ir neigia bet kokio teiginio absoliutaus teisingumo galimybę, bet mano, jog jo paties teiginiai yra yra absoliučiai teisingi. Normatyvinis reliatyvizmas (neturime teisės kritikuoti Ar bandyti keisti kitos visuomenės papročių). Emotyvizmas – emotyvistai laikosi nuomonės, kad normos negalima išvesti iš faktų. visi etiniai sprendimai yra beverčiai, jie nėra nei teisingi nei klaidingi, jie tik emocijų išraiška. Emotyvizmas kartais vadinamas Boo/Hoorey (blogai/gerai) teorija. Emotyvizmo priešininkai mano, kad moraliniuose debatuose yra vartojama daug skirtingų argumentų, dėl to tokios diskusijos gali tapti beprasmiškais emocijų protrūkiais, gali net sugriūti visuomenė, o be to emotyvizmas neigia objektyvių moralės normų egzistavimą.
13) Religijos filosofija. Dievo egzistavimo problema. Teologija aiškina Dievą ir santykį su pasauliu remiantis Šv raštu. Vėlyvuoju laikotarpiu Platonas gėrį tapatino su Dievu. Teizmas teigia, kad egzistuoja: 1) vienas Dievas; 2) visagalis; 3) viską žinantis;; 4) geras. Dievo buvimo įrodymas: 1) teologinis; 2) kosmologinis; 3) ontologinis. 1. pasaulis yra harmoningas, todėl negalėjo atsirasti savaime, o jį sukūrė Dievas. Kritika: nepagrįsta, nes artifaktai ir ir natūralūs objektai; rūšys išlieka tik kur geriausiai prisitaiko; gal yra ne vienas dievas, gal ne visagalis, labai daug blogio. 2. viskas turi savo priežastį; pasaulis turi turėti priežastį, o ji yra Dievas. Kritika: prieštaringa, nes kokia dievo priežastis? Priežastys nutįsta į begalybę. Priežastis nebūtinai turi gera. 3. jei dievas tobula būtybė, tai jis egzistuoja, kadangi tobulas būtinai turi egzistuoti.. Tačiau egzistavimas ne savybė. Pagal Paskalį geriau statyti už Dievą. Jei tikim prarandam malonumus ir laiką, bet galim gauti palaimą; jei netikim-daugiau malonumų, laiko, bet kančias. Jei bus tai palaima, o jei ne tai nieko neprarandam. Kritika: negalima rinktis ar tikėti ar ne, nes dėl naudos. Turim tikėti, nes tai tiesa.
14) Meno filosofija. Ji nagrinėja kuo skiriasi meno objektai nuo kitų meno sąvokos: 1) šeimyninių panašumų: kūriniams nėra bendros savybės. Yra tik šeimyniniai panašumai: A į B, B į C, bet A ne į C. 2) Mimetinė: menas yra imitacija. Vaizduojamiems kūriniams: tapybai, portretams ir tai yra keblumas: dainavimui. Menas transformuoja objekto subjektyvumą ir atskiria meninę ir žurnalistinę fotografiją. 3) prasmingos formos: Bell teigia: visiems būdinga savybė – prasminga f. – santykis tarp kūrinio dalių. Ji nepriklauso nuo objekto ir skiria tik kritikai. Kritika: ydinga, nes apie savybę nieko negalime pasakyti; neįmanoma patikrinti. 4) idealistinė: kūrinys yra idėja sąmonėje ir gauna materialią išraišką. Atskiria meną nuo meistrystės. Neturi praktinio tikslo, o dėl idėjų išreiškimo. Kritika: keista, nes kertasi su sveiku protu; per siaura, nes religinė muz., architektūra jau ne menas. 5) institucinė: kūrinys yra artifaktas (nenatūralus faktas pvz.: puntukas). Statusą suteikia meno pasaulio nariai. Kaip pasakys menininkas taip ir bus. Kritika: neskiria blogo ir gero meno; nėra kriterijų paskelbti menu. 6) semiotinė: menas panašus į ženklų kalbą, kur pagrindas yra susitarimas. Antiintencionalizmas. Menininko intencijų suvokimo svarba meno kritikoje. Ar intencijos svarbios meno suvokime? Nesvarbu ką sako spaudoje, norint suprasti kūrinį. Kritika: per siaurakritikos samprata; menininkas įdeda intensijas, kurių nenorėjo.
15)Politinė filosofija. Marksas politinę fil. suprato kaip politikos dalį, kuri tar įrankis klestėjimui pasiekti. Istorinis materializmas – istorinius pokyčius lemia žm. materialiniai poreikiai. Prigimtinė būklė. Prigimtinė būklė: tai būklė, iki žmonijos atsiradimo. Kausimas kaip atrodytų žmonių santykiai jei nebūtų valstybės. Hobbsas: žm. Iš prigimties siekia laimės, kad patenkinti norus ir poreikius. Nėra dvasinės ramybės, nes žm. nori visad. Gyvenimas tai judėjimas. Galia reikalinga, nes ateityje mes norime ką nors turėti. Tai priemonė būsimam gėriui pasiekti. Geismo pabaiga – mirtis. Žmonės siekia jei yra trūkumas; laimės siekimas veda prie karo; mirties baimė suveda į valstybę. Valstybė – prievartos priemonė. Galios konfliktas: nauda; garbė; saugumas. Kare nėra poelgio kuris būtų neteisingas nėra nei gėrio, nei blogio, neineteisybės, nes nėra įstatymų. Tačiau yra prigimtiniai įstatymai: nesielk kaip nenori kad su tavim elgtųsi; taip elgtis tik jie ir kiti elgiasi. Locke prigimtinė teisė ir karo būklė yra 2 skirtingi dalykai: 1) prigimtinė būklė yra visiškos laisvės būklė; 2)ji yra lygybės būklė – pagal Locke niekas neturi prigimtinės teisės valdyti kitą žmogų, tik karaliai turi, nes suteikia Dievas; 3) prigimtinėje b.žm. ribojami pr. įst( pagal Bobes – turi siektitaikos jei kiti siekia, o pagal Locke – turi saugoti save, bet jei nekelia pavojaus kitiems turi ir kitus saugoti). 4) prigimtinėje b. yra perteklius,o ne trūkumas (daug žemės, bet po to trūksta, nes atsiranda pinigai). Anarchistai: prig. b. l. gera, reikia panaikinti valstybę, nes yra tarpusavio pagarba. Problema: ką daryti jei atsisako paklūsti: tapti mažiau anarchišku; gali nustoti naudotis pagarba ir tapti egoistu.

Leave a Comment