žodžių daryba ir daugiareikšmiškumas

VILNIAUS UNIVERSITETASKAUNO HUMANITARINIS FAKULTETASLIETUVIŲ FILOLOGIJOS KATEDRA

ŽODŽIŲ DARYBA IR DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS

REFERATAS

KAUNAS 20027

ŽODŽIŲ DARYBA

Susidūrus su leksika ir semantika, savaime aišku kyla mintis, kaip padaromi nauji žodžiai,, ir, aišku, kokia yra jų reikšmė.Į daugelį šios srities klausimų atsako palyginti naujas mokslas, vadinams žodžių daryba. Žodžių daryba yra: pirma, naujų žodžių ir turimų žodžių darymo taisyklės ir būdai, antra, mokslas apie naujų žodžių susidarymą.Įsižiūrėkime, koks santykis yra kalboje tarp giminiškų žodžių, padarytų vienas iš kito. Pavyzdžiui, palyginkime žodžius skaityti ir skaitytojas, dainuoti ir dainavimas, mokyti ir mokytis. Kiekvienoje šių pavyzdžių poroje pirmojo žodžio kamienas sudaro antrojo žodžio pamatą. O kiekvieno antrojo žodžio kamienas yra darinys (išvestas), gautas iš kaip nors pakeisto pamatinio kamieno.Suprasti šių žodžių darybos raidą – reiškia suprasti, koks yra tarpusavio santykis tarp pamatinių kamienų (t.y. tų, iš kurių padaromi nauji žodžiai) ir darinių (t.y. tų naujų žodžių). Bet ką gi reiškia ,,suprasti’’ tuos santykius? Tai reiškia pamatyti, kuo darinys skiriasi nuo pamatinio77 kamieno ir reikšme, ir materialiąja sandara.Paprastai būna taip, kad keli dariniai turi reikšmias ir materialiosios sandaros panašumų: a) karv-id-ė, verš-id-ė, žąs-id-ė, paukšt-id-ė; b) kalv-ot-as, migl-ot-as, kudl-ot-as; c) į-bėgti, į-plaukti, į-eiti; d) už-dainuoti, už- kaukti, už-mauroti; e) pri-si-kalbėti, pri-si-valgyti, pri-sis-skaityti. Šios 5 grupės darinių daug ką gali pasakyti tyrinėjančiajam žodžių darybą. Pirmosios grupės žodžius jungia tas pats sufiksas –id- ir bendra reikšmė ,,naminių gyvulių ar paukščių patalpa’’. Antrosios grupės žodžius jungia sufiksas –ot- ir bendra reikšmė ,,turintis daug paviršiaus ypatybių, kurias nurodo pamatinis kamienas’’ (daug kalvų, daug šakų ir t.t.). Trečiosios grupės žodžiai turi tą patį priešdėlį į- ir bendrą reikšmę ,,judėti į ko nors vidų pamatinio kamieno išreikštu veiksmu’’. Ketvirtosios grupės žodžiai turi bendrą priešdėlį už- ir reikšmę ,,pradėti pamatinio kamieno veiksmą’’. Pagaliau penktos grupės žodžiai tuo panašūs, kad visi jie turi priešdėlį pri- ir sangrąžos morfemą -si- bei bendrą reikšmę ,,pasitenkinti, prisisotinti, atliekant pamatinio kamieno žymimą veiksmą’’. Kiekvieną iš šių grupių galėtume praplėsti , t.y. kalboje yra daugiau žodžių, kurie turi tą pačią materialiąją sandarą ir tą pačią bendrą reikšmę, kaip ir išvardytos grupės.

1ŽODŽIŲ DARYBOS TIPAI

Bendroji darinių reikšmė, kurią rodo tie patys sandaros vienetai (priešdėliai, sufiksi ar jų junginiai irt.t.), vadinama žodžių darybos reikšme; tą reikšmę rodančios materialiosios sandaros ypatybės yra vadinamos žodžių darybos tipais. Tai darinių grupės, kurios turi tą pačią žodžių darybos reikšmę ir vienodus, pasikartojančius žodžių darybos rodiklius. Žodžių darybos tipai turi įvairias reikšmes ir skirtingus formų rodiklius. Tas pats rodiklis (pvz., ta pati priesaga ar tas pats priešdėlis) gali tarnauti kitiems žodžių darybos tipams.Žodžių darybos tipų visuma – tai toks sudėtingas mechanizmas, kuris veikia kalboje ir nuo kurio priklauso naujų žodžių daryba: atsiradęs naujas žodis priklauso kuriam nors žodžių darybos tipui. Žinoma, aiškių ar tikslių ribų tipų nėra. Kalboje visuomet rasime žodžių, kurie neturi darybos tipų ir iškrinta iš jų. Kalboje yra ir tokių žodžių, kurie iš karto galėtų priklausyti dviem ar net ir keliems tipams. Žodžių darybos mechanizmas – labai sudėtingas. Jį veikia ir kalbos dalys, ir pamatinių kamienų bei darinių leksinės reikšmės, ir daug kitokių veiksnių.

2ŽODŽIŲ DARYBOS BŪDAI

Žodžių darybos būdai – tai ,,veiksmai’’, kuriuos atlieka kalba, sudarydama naujus žodžius. Kokie gi tie pagrindiniai ,,veiksmai’’?1. Prie žodžio kamieno prijungiamoas sufiksa, priešdėlis ar drauge ir sufiksa, ir priešdėlis (lak-ūn-as, prie-miest-in-is ir t.t.). Šis būdas vadinamas afiksacija ir turi kelias rūšis: a) priesaginę žodžių darybą, b) priešdėlinę, c) priešdalinę ir priesaginę. (Lietuvių kalba turi ir galūninę žodžių darybą.)2. Dviejų ar kelių (rečiau) kamienų sujungimas į vieną. Šis būdas vadinamas kamienų susidūrimu ir turi kelias rūšis: a) žodžiai sudaromi suduriant pilnus kamienus; b) žodžiai sudaromi sujungiant nukirstus kamienus.

3. Žodžio perėjimas iš vienos kalbos dalies į kitą (Plg. stiklinė taurė ir stiklinė vandens, elektrinė mašinėlė ir didžiulė elektrinė). Šis būdas vadinamas konversija.4. Vienos iš žodžių reikšmių atotrūkis, dėl kurio vietoje vieno žodžio atsiranda du homonimai. Toks žodžių darybos būdas vadinamas semantiniu.5. Galūnės numetimas ir kartu kamieno suminkštinimas. Šis žodžių darybos būdas vadinamas fonetiniu – morfologiniu, nes, iš vieno žodžio sudarant kitą, kinta ir fonetika (kietą kamieną pakeičia minkštas), ir morfologija (numetama galūnė).Žodžių darybos būdų santykis įvairiose kalbose yra nevienodas, ir patys būdai yra specifiški, priklauso nuo kalbos istorijos ir jos bendrųjų ypatybių. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje labai produktuvus kamienų sudūrimo būdas: emporblicken ,,žiūrėti į viršų’’, emporfliegen ,,pakilti’, emporheben ,,pakelti’’, emporhelfen ,,pastatyti ant kojų’’, emporklimmen ,,kopti’’, emportauchen ,,išplaukti’’, emporyreiben ,,varyti į viršų’’ ir pan.Anglų kalboje produktyvus žodžių darybos būdas ya žodžių perėjimas iš vienos kalbos dalies į kitą (vadinamoji konversija). Tai vienas iš anglų kalbos būdingų požymių: answer ,,atsakymas’’ ir ,,atsakyti’’, drink ,,gėrimas’’ ir ,,gerti’’, love ,,meilė’’ ir ,,mylėti’’, sleep ,,miegas’’ ir ,,miegoti’’ ir t.t. Konversijos istorija yra sudėtinga, ir jos jokiu būdu negalima suprasti kaip paprasto žodžių ,,persekėlimo’’ iš vienos dalies į kitą.

3ŽODŽIŲ DAUGIAREIKŠMIŠKUMASLEKSINIŲ REIKŠMIŲ TIPAI

Yra žodžių, kurie visada turi viena reikšmią, t.y. vienas žodis pavadintų vieną denotatą ar denotatų klasę, atiktų tik vieną signifikatą. Tačiau pakanka atsiversti bet koki žodyną, ir bus nesunku įstikinti, kad vienareikšmių žodžių kalboje yra palyginti nedaug. Natūralus kalbos funkcionavimas lemia tą faktą, kad dauguma žodžių turi ryšį su dviem, trim ir daugiau denotatų, išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas. Tokie žodžiai yra daugiareikšmiai. Pavyzdžiui, ,,Dabartinės kalbos žodynas’’ nurodo, kad daiktavardis galva gali turėti 5 reikšmias: 1. ,,viršutinė (žmogaus) ir priekinė (gyvulio) kūno dalis; 2. ,,atskiras žmogaus’’: šeimynos septynios galvos; 3. Protas, išmanymas, išmintis: vyras su galva; 4. ,,vyresnysis’’: šeimosgalva; 5. ,,apvalus koks daiktas, apvali, storesnė daikti dalis, viršūnė, viršus’’: šaukšto galva ir t.t.

Toks reiškinys, kai žodis gali turėti daugiau nei viena reikšmę, vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija. Žodis daugiareikšmis yra kalboje, žodynuose, o kalbejimo procese kiekvieną kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė. Atskiros žodžio reikšmės realizavimo sąlygos kaip ir kur tas žodis vartojamas, vadinama kontekstu. Kontekstas

Makrokontekstas Mikrokontekstas Makrokontekstas apima didelę kalbėjimo akto tarpą, kurioje dėstomos glaudžiai susijusios mintys. Mikrokontekstas neišeina iš sakinio ribų. Jis išryškina aktualiąją žodžio reikšmę. Dažniausia – tai tam tikri žodžių junginiai, kuriuose atsiskleidžia sintagminiai žodžių, pavartotų viena ar kita reikšme, santykiai. Semantinę žodžio struktūrą sudaro visos daugiareikšmio žodžio reikšmės:

SEMANTINĖ ŽODŽIO STRUKTŪRA

Semantinis centras arba Reikšmių periferija arba pagrindinės žodžio reikšmės šalutinės žodžio reišmės

4Pagrindine vadiname tą žodžio reikšmę, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto. Kitaip sakant, pagrindinė reikšmė yra ta, kuri labiausia nulemta paradigminių santykių ir mažiausia sinatgminių. Šalutinės reikšmės gali būti suprastos tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, o ne bet kokiais žodžiais. Žodis pavartotas visomis kitomis reikšmėmis, neturi tokių ryškių santykių su kitų žodžių reikšmėmis, bet jo simtagminiai ryšiai labiau apibrėžti, apriboti. Kai pagrindinė žodžio reikšmė mažiausiai priklauso nuo konteksto, ją įprasta laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme. O šalutinės reikšmės dar vadinamos susijusiomis,, arba sietinėmis. Šalutinės reikšmės atsiranda tuomet, kai iškyla reikalas pavadinti naujus daiktus, sąvokas ar reiškinius, kurios dar neturi pavadinimo. Dar neturintis pavadinimo tikrovės objektas jau žinomo dalyko vardu pavadinamas ne atsitiktinai, o remiantis tų daiktų panašumu ir t.t.

Tačiau šios reikšmių ypatybės būdingos ne visiems žodžiams. Įvairūs procesai yra nulėmę, kad kai kurios istoriškai pirminės reikšmės dabartinėje kalboje yra pasitraukusios į periferiją arba net visai išnykusios, o kia kurios reikšmės, atsiradę vėliau, dabar yra tapusios pagrindinėmis.Vienos žodžio reikšmės ryšys su kita reikšme, kai vien iš jų paaiškina kitos atsiradimą, yra vadinamas semantine motyvacija. Motyvuojanti žodžio reikšmė dažniausia yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes ji nulėmusi šalutinių reikšmių atsiradimą.Semantinis ryšys tarp motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas.Jis gali būti labai ryškus, ir gali būti išblukęs. Pvz. semantinis ryšys tarp žodžio ,,akies’’, kaip regėjimo organo, ir ,,akies’’, kaip kortų vertės ženklo, yra visai neaiškus. Labai sunku semantinį ryšį įžiūrėti tarp pagrindinių ir terminologinių žodžių reikšmių ( pvz.,žodis ,,katinas’’).Kai žodžių reikšmių ryšys yra visai nutrūkęs, žodis suskyla į atskirus žodžius, vadinamus homonimus.Šalutinės žodžio reikšmės gali būti: Tiesioginės, kurios pavadina tikrovės objektus, bet nereiškia pavadinamo objekto vertinimo. Perkeltinės, kurios atsiranda tada, kai norima emociniu požiūriu neutralų kokio nors dalyko pavadinimą pakeisti ekspresyviu žodžiu. Perkeltinės reikšmės esti: metaforinės ir metoniminės. 5Kai žodis sąmoningai keičiamas žodžiu, pavadinančiu kitą tikrovės dalyką dėl tų dalykų panašumo vadinamas metaforine reikšme. Kai žodis perkelimo pagrindas – loginis pavadinamų dalykų ryšys, perkeltinė reikšmė – metoniminė.Perkeltinės žodžio reikšmės susiformuoja ne iš karto. Jos yra ilgai trunkančio proceso rezultatas. Kaip menine priemone, reišmės perkėlimu, ypač dažnai naudojamasi grožinėje literatūroje.
Tas pats dabartinės kalbos žodis, be pagrindinės reikšmės, gali turėti:1. Kelias šalutines tiesiogines ir vieną ar kelias perkeltines reikšmes.2. Tik šalutinių tiesioginių.3. Tik perkeltinių reikšmių.Daugiareikšmio žodžio reikšmės pirmiausia turėtų būti skiriamos pagal žodžio vartojamo įvairiomis reikšmėmis sintaksinę ir leksinę poziciją. Gramatinis velentingumas ypač svarbus aprašant veiksmažodžio semantiką. Pvz., veiksm. priklausyti turi vardininką ir naudininką (Namas priklauso tėvui) arba vardininką ir kilmininką su prieveiksmiu nuo (Viskas priklauso nuo tėvo). Šiose kombinacijose realizuojamos skirtingos leksinės reikšmės: 1. ,,būti nuosavybe’’ ir 2. ,,sietis priežasties ir pasekmės santykiu’’.Vadinasi, vienas iš svarbiausių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų yra žodžių sintagminių santykių visuma.Skiriant reikšmes, būtina atsižvelgti ir į paradigminius žodžių santykius. Žodis, vartojamas skirtingomis reikšmėmis, paprastai įeina į skirtingus semantinius laukus.Lietuvių kalboje yra nemaža žodžių, kurių daugiskaitos formos gali turėti kitą, negu vienaskaitos formos, nors ir artimą reikšmę. Pvz. žodis ,,pipiras’’ vartojamas ir vienaskaita ir daugiskaita. Bet dgs. forma pipirai reiškia ir ,,tų grūdų miltai, vartojami prieskoniais’’. Yra ir tokių reikšmių, kurios turi vns. forma tevartojami žodžiai pvz. ,,sėkla’’.Svarbus ir dar vienas reikšmių skyrimo kriterijus – tai emocinė ir funkcinė žodžio spalva. Daugiareikšmių žodžių reikšmių tipus bei tų reikšmių ypatybes galima pavaizduoti grafiškai:

6 Literatūra:1. J.Palionis ,,Kalbos mokslų pradmenys’’. -V., 1985.2. ,,Leksinė semantika’’. -V., 1988.

7