V.Tamulaičio knygos vaikams “Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai” recenzija

1055 0

V.Tamulaičio knygos vaikams “Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai” recenzija

Už knygą “Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai” Vytautui Tamulaičiui 1935 metais buvo skirta Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premija. “Iš skruzdžių, kaip ir kitų mažųjų gamtos padarėlių gyvenimo, be anksčiau išverstos Skvorcovo apysakos “Nuostabūs skruzdės gyvenimo atsitikimai”ir vieno kito vertimo, iki to meto mūsų vaikų literatūra originalaus beveik nieko didesnio neturėjo. V.Tamulaitis ne tik šią spragą užpildė, bet ir davė tokį dalyką, kuriuo galėtų pasigirti bet kurios kitos tautos vaikų literatūra1”.

Žanriniu aspektu knyga “Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai” – apysaka-pasaka. Joos fabulą sudaro skruzdėlės Greitutės nuotykiai bei keletas epizodinio pobūdžio pasakojimų (istorija apie mėšlavabalį, kurio niekas nemėgsta dėl jo negražios išvaizdos bei negarbingo amato, taip pat pasakojimas apie žmogaus kilmę iš gyvūnų, t.y. iš beždžionių). Kūrinį pagal įvykių seką galima būtų suskirstyti į tris dalis: 1. gyvenimas skruzdėlių mieste, 2. vergovė pas rudąsias skruzdes, 3. Greitutės kelionė namo. Skruzdės Greitutės – pagrindinės apysakos veikėjos – nuotykiai ir išgyvenimai jungia šias dalis į vientisą kūrinį.

Daugelis to meto kūrinių buvo skirti gamtos populiarinimui. Ši knyga išsiskiria iš kitų, nes jooje derinama pažintinė medžiaga su moraline problematika. Jos tikslas – patraukti, sudominti mažąjį skaitytoją. Visos žinios apie skruzdėlių ir kitų vabalų gyvenimą pateikiamos ne kaip “vadovėlinė” medžiaga, bet kaip natūralus pasakojimas. V.Tamulaitis pateikia tokių žinių iš gyvūnijos pasaulio, kurios ne tik su

upažindina, bet ir nustebina tiek mažuosius, tiek suaugusius skaitytojus (pvz., Boružė Septyntaškė žmonių sodus nuo amarų gina; laukinis Svirplys girdi priešakinėmis kojomis, kadangi jo ausys kojų blauzdose!).

Skaitytojui daug paprasčiau perprasti bei suvokti vaizduojamąjį gamtos pasaulį, kadangi šio veikėjai – įvairūs gamtos vabalai ( Skruzdė, Karkvabalis, Voras, laukinis Svirplys, Mėšlavabalis ir kiti) – turi žmogaus bruožų , t.y. suasmeninti. “ Čia realusis gamtos gyvenimas, būdamas siužeto pamatu, dvigubai pakeičiamas: personifikuojamas – supasakinamas ir paverčiamas žmogaus gyvenimo pasauliu2”. Kadangi gamtos padarų mąstymas, jausmai ir elgesys kaip ir žmogaus, tai kai kurios kūrinio vietos ypač komiškos: ”Gulėjo puikios riebios kirmėlytės, minkšti sliekučiai, kurie vis dar krutėjo ir nebuvo praradę vilties pabėgti nuo puotos stalo. Buvo ir dvi arklinės musės, kurias taip mėgo kaimynas Voras. Buvo jaunų vikšrelių, į kuriuos pažiūrėjus, nee vienam seilės varvėjo”; “Už skruzdėlyno ganosi karvių bandos, sandėliai pilni džiovintų saldžių sūrių, o lentynos lūžta nuo uodų kumpių ir sliekų skilandžių”.

Pagrindinis kūrinio personažas – skruzdėlė Greitutė – pasirinktas ne atsitiktinai, nes skruzdėm būdingas gyvenimas bendruomenėmis ir pagrindinis jų bruožas – darbštumas. Savo charakteriu ir būdo savybėmis ji subtiliai sugeba perteikti pagrindines kūrinio idėjas, kurios čia yra grindžiamos krikščioniškąja etika. Kaip personažas skruzdėlytė Greitutė perteikia visas teigiamas savybes – ji linksma, kantri ir greita, nuolat linkusi k

. . .

Join the Conversation

×
×