Kursinis darbas B.Vilimaitės apysakos vaikams”Rojaus obuoliukai” analizė-interpretacija

2970 0

Įžanga

“Kasdienybė” yra žodis, dažno sąmonėje sunkiai derantis su tuo, kas įdomu ir verta dėmesio. Ne vienas pasakys – įdomu tai, kas vyksta ne kiekvieną dieną, tai, kas atsitinka toli nuo namų ir yra neįprasta. Tačiau iš tiesų mes gyvename savo kasdienybe. Mūsų santykiai su kitais žmonėmis, mūsų pasaulėžiūra, jausmai ir svajonės klostosi kasdienybės erdvėje. Gali būti, kad tai nėra džiaugsmo ir laimės erdvė, bet joje atsiskleidžia žmogus, tik tą atsiskleidimą reikia mokėti pastebėti. Iš tiesų nėra paprasta buityje išskirti būties kontrastus. Taai yra stebinantis Bitės Vilimaitės talentas. Šios autorės kūriniai iš pirmo žvilgsnio visai paprasti. Ji kuria buities vaizdelius, tarsi ištraukėles iš žmogaus kasdieninio gyvenimo, jų elgesio ir tarpusavio santykių. Dažnoje novelėje, atrodo, nieko nevyksta, nėra aiškios besivystančios fabulos. Tačiau tame paprastume slypi esminės žmogaus būties problemos. Vienatvė, meilė, susvetimėjimas, ilgesys – viskas atskleidžiama menkiausiomis detalėmis, subtiliomis užuominomis B.Vilimaitės pasakojimai yra tarsi apmąstymų fragmentai, įvykių nuotrupos, kuriuose atsiskleidžia intensyviausi žmogaus vidiniai išgyvenimai. Tai sudėtingi gilūs psichologiniai tekstai. Labiausiai mane stebina tai, kad raašytoja išdrįso ir sugebėjo tokiu giliu ir prasmingu tekstu kreiptis į vaikus. Šiuolaikiniai animaciniai filmukai ir įvairūs tekstai vaikams dažnai būna primityvūs, tuo tarsi teigdami, kad į vaiką reikia kreiptis paprastu ir tiesiu žodžiu. Tačiau iš tiesų vaikas jausmais suvokia ne mažiau už

ž suaugusįjį, o gal net ir daugiau.

Lietuvių moterų proza itin sustiprėjo devintajame dešimtmetyje. Iš išryškėjusios stiprių rašytojų moterų grupės prasminga išskirti Bitės Vilimaitės vardą. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje autorė iškyla kaip trumpų, miniatiūrinio plano lyrinių novelių kūrėja. “Lietuvių prozos kontekste jos apsakymai išsiskiria santūriu, lakonišku stiliumi ir mikroskopine struktūra” . Vilimaitės novelės veikia skaitytoją lyg atsiminimų nuotrupos, neturinčios aiškios pabaigos, arba kaip apmąstymų fragmentai su juose veikiančiomis figūromis, o kartais primena atsitiktines įvykių nuolaužas, kurioms sunku surasti kokias nors aiškias priežastis. Didžioji prozininkės kūrybos dalis skiriama dabarties tipažo ir problematikos atskleidimui. Dažniausiai jos kūriniuose veikiantys personažai yra moterys, vaikai bei senyvo amžiaus žmonės. “Vilimaitės talento stipriausioji pusė – sugebėjimas sukurti tarsi nereikšmingą situaciją, kurioje atsiskleidžia veikėjo charakteris ir svarbiausias jo gyvenimo turinys. Vyro irr moters susvetimėjimas, numirusi meilė, jos ilgesys, vaikų baugi vienatvė, nykus apleistumas, seno žmogaus vienišumas – visa tai atsiskleidžia per taikliai surastas detales, per pauzių, nutylėjimų poetiką. Subtilumas, psichologinis detalių autentiškumas ir kalbėjimo lakoniškumas, anot Zalatoriaus, yra skiriamieji jos prozos ženklai, jos kūrybos kertiniai akmenys. Patikimi akmenys, nes nieko nėra patikimesnio už tikrumą, paprastumą ir natūralumą”2.

Tačiau tarp daugumos iki šių dienų išleistų rinkinių, gausybės savitų ir savo stiliumi pabrėžtinai originalių miniatiūrinių novelių, rašytoja taip pat yra išleidusi ir, ko gero, didžiausią sa

avo apimtimi kūrinį, novelių apysaką vaikams “Rojaus obuoliukai”. Šis kūrinys pasakojimo būdu niekuo nesiskiria nuo kitų autorės tekstų, tačiau jame “pasigėrėjimą kelia autorės subtilumas ir jautrumas detalei”3. Apysakos struktūra ypatinga tik tuo, kad kūrinys sudarytas iš atskirų epizodų vėrinio, kur kiekvienas skyrius sudaro tarsi baigtą, savarankišką novelę. Tokia “Rojaus obuoliukų” struktūra lemia apysakos priklausymą noveliškosios, arba kitaip vadinamos epizodinės, fabulos kūriniams vaikų literatūroje. Šio kūrinio pagrindą sudaro idealizuotai vaizduojami tėvo ir dukters tarpusavio santykiai bei abipusis supratimas. Tėviška meilė ir atsidavimas labai subtiliai atskleidžiami pačioje apysakos pradžioje: “Mergaitė jam nebuvo našta – ne, Elzė buvo jo brangiausia, rečiausia gėlė, saugoma nuo gyvenimo vėjų” (7 p.). Jau pirmame knygos puslapyje šis palyginimas kuria švelnaus, džiaugsmą ir šviesą skleidžiančio vaiko paveikslą. Šis tyro ir švaraus vaiko vaizdavimo principas dažnas įvairiuose užsienio vaikų literatūros kūriniuose. Viena iš tokių gyvenimo džiugesiu Elzei artimų asmenybių yra Poliana vaikams kuriančios amerikiečių rašytojos E.Porter apysakoje “Poliana”. Ši veikėja savo vaikišku nerūpestingumu bei begaliniu optimizmu išmokiusi visus kaimo gyventojus žaisti džiaugsmo žaidimą “Taigi džiaukis”. Našlaitė Elzė taip pat bendrauja su žmonėmis įnešdama į jų širdis šilumos, šviesos bei meilės.

Apysakos pavadinimas “Rojaus obuoliukai” nurodo kelias semantines plotmes. Pirmiausia, jame galima įžvelgti dviejų pasaulių erdves – kasdienišką, kuriai artimas būtų obuoliukų įvaizdis, ir pa
asakišką, atsiskleidžiančią rojaus vaizdiniu šiame kūrinyje. Realiosios ir pasakiškosios sferų susijungimas nėra tiesiogiai apysakoje jaučiamas, nes tai pateikiama paties skaitytojo įžvalgai, įsigilinimui bei suvokimui. Taigi ir pats apysakos pavadinimas “Rojaus obuoliukai” suprantama perkeltine reikšme. Tačiau siejant su visu kūriniu, įmanomos ir kitos pavadinimo aiškinimo prasmės. Viena iš jų – savos, širdžiai artimos namų erdvės, gyvenamosios vietos bei būdo atradimas, nes jau pirmasis apysakos sakinys – “Mes čia gyvensime” – parašytas pabrėžtinai atskiroje eilutėje parodo gyvenamosios vietos svarbą žmogaus egzistencijai ir gyvenimo įprasminimui, taip subtiliai atskleidžiamą šiame kūrinyje. Tolimesniame knygos dėstyme, pristatant pagrindinius veikėjus ir pradinę apysakos situaciją, taip pat akcentuojamas ir tikrų namų ieškojimo motyvas: “Prabėgo keleri metai. Jie apvažiavo daug vietų. Pasitaikydavo namų su sodais ir vandentiekiu, mūrinių ir medinių; ežerai, upės – čia pat. Tačiau tai vis būdavo ne jų vieta” (7 p.). Taigi rojaus obuoliukams šiame kūrinyje suteikiama simbolinė prasmė. Jie tarsi savos bei jaukios namų erdvės, darnių tėvo ir dukters santykių, o kartu ir viską apglėbenčios šilumos bei artimumo atspindys. Jau nuo seno obelų sodas buvo svarbiausias kiekvienos sodybos atributas. Šis medis turi susiformavusią etnografinę reikšmę lietuvių literatūroje, tautosakoje bei kultūroje. Obels motyvas dažnai sutinkamas lietuvių liaudies dainose ir pasakose. Mano nuomone, šis pavadinimas turi labai ryškių sąsajų su neapsakomu ir ne
eapčiuopiamu paslapties dvelksmu, priartinančiu kūrinį prie pasakos motyvo.

B.Vilimaitės novelių apysaka pradedama epigrafu, kuris gali būti traktuojamas kaip įvadas į kūrinį, nes čia vaizdingai piešiamas tėvo paveikslas, užimantis labai svarbią vietą ir šioje prozininkės apysakoje. Vienišo tėvo įvaizdis liūdnų istorijų kontekste apibūdina jį kaip vieną iš reikšmingiausių vaikystės prisiminimų subjektų. Tačiau kyla klausimas, kodėl šioje M.Gorkio “Vaikystės” ištraukoje tėvas siejamas su liūdnų istorijų atsiminimais. Atsakymo į jį autorė mums nepateikia ir pačioje kūrinio eigoje, tačiau galima numanyti, kad tai siejama su vienišo tėvo motyvu šioje apysakoje. Tėvo svarba, atsidavimas dukrai bei jo reikšmė Elzės gyvenime jaučiama visame kūrinyje. Jo dėmesys aplinkiniams bei susirūpinimas savo dukra ypatingai išryškėja, kai kaimelį ištinka nelaimė – medžiotojų netyčia nušaunamas žmogus: “Tėvas ją apglėbė ir ėmė aiškinti, kad toks yra Gyvenimas – mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų, ir kryptelėjęs šautuvas, neatsargus žingsnis, vandens gelmė, ugnies kaitra, kartais sąmoninga rizika – visa tai vienodai priklauso abiems seserims, ir baltoji įnirtingai kovoja už žmogų, už tai, kad jis gyventų” (24 p.). Kaip visiška priešingybė Elzės tėčiui kuriamas kito šios knygos veikėjo Hermano tėčio paveikslas, kuris prieš penkerius metus paliko savo šeimą: “Kažkas matė jį mieste, netoli stoties, prie alaus kiosko. Žmona tik galvą lingavo: taip, jis turėjęs tokią svajonę – prisigerti iki sočiai pirktinio alaus. Bet per penkerius metus jau ir tas alus galėjo atsipykti” (76 p.).

Galbūt taikliausiai šią Bitės Vilimaitės apysaką apibūdino prozininkas bei kritikas L.Gadeikis savo recenzijoje pavadindamas ją “pasaka apie kasdienybę”. Kūrinyje iš tiesų susipina kasdienybės vaidiniai su jausmų, minčių, pojūčių, išgyvenimų bei nusivylimų pasauliu, pakylėjančiu skaitytoją virš buitiškumo, vienodumo ir kasdieniškumo, atskleidžiančiu tikrąsias žmogiškas vertybes bei akcentuodamas dalykus, kurie dažnai lieka nepastebėti, užgniaužti ir pamiršti. Tai suteikia kūriniui paslaptingumo, kuris nepastebimai tapatina jį su pasaka ir į aukščiausią vertybių skalę pakylėja dalykus, kurie žmogaus dažniausiai nevertinami. Apysakos pasakiškumas motyvuojamas prozininkės pasakojimo pagrindu, kurį sudaro tai, ko negalima nusakyti žodžiais. Šioje rašytojos knygoje, kaip ir kitose jos novelėse, “žmogaus gyvenimo kulminacija – įstabumo pojūtis, nepavykusio gyvenimo kartėlis, trumpalaikė meilės šviesa ir išsiskyrimų neišvengiamybė – nukelta anapus regimų įvykių ir daiktų. Ją galima nusakyti tik poezijai giminingomis priemonėmis – vizija, metafora, potekstės punktyru. Autorės kūrybai būdingos pauzės, nutrūkusios bei nebaigtos mintys, lyrikai artimi nutylėjimai. Pauzė B.Vilimaitės prozoje užima reikšmingą vietą, nes būtent čia ji pirmą kartą nuo J.Biliūno laikų įgavo tokį aktyvų semantinį ir konstrukcinį vaidmenį, išryškėjantį miniatiūrinio kūrinio struktūroje”4. Giminiškų pasakai motyvų taip pat galima įžvelgti pagrindinės veikėjos Elzės charakteristikoje, nes apysakoje ji apibūdinama kaip be vieno iš tėvų auganti mergaitė, kas neapčiuopiamomis gijomis ją sieja bei tapatina su lietuvių liaudies pasakų našlaitėmis. Jau vienas iš pirmųjų kūrinio epizodų, kuriame Elzė duoda pas j

. . .

Išvados

“Kiekvieno mūsų gyvenime bene daugiausia vietos užima kasdienybė. Ne darbai, ne žygiai, ne atradimai ir išradimai, o paprasčiausias buvimas, eiliniai santykiai, nuolatinė malonių ir nemalonių jausmų apykaita. Vieniems tenka daugiau malonių, kitiems nemalonių, bet apykaita vyksta be pertraukos”11. Pasitelkdama kasdienybės realizmo poetiką, B.Vilimaitės sugeba žmonių buitį ir monotonišką bendravimą pakylėti į aukštesnį lygmenį, kuriame žmogaus kasdienybė nuspalvinama kitomis vaivorykštės spalvomis ir įgauna visai kitokį švytėjimą. Šia savybe B.Vilimaitė ir išsiskiria iš gausaus šiuolaikinių prozininkių rato.

Literatūros sąrašas

1. Vilimaitė B. Rojaus obuoliukai. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 221 p.

2. Žukas S. Literatūros teorija: atidus skaitymas. – Vilnius: baltos lankos, 2001. – 206 p.

3. Lyberis A. Sinonimų žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1980. – 504 p.

4. Literatūra ir menas. – 1982 sausio 30 d., L.Gadeikis Pasaka apie kasdienybę.

5. Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Liet. lit. ir tautosakos inst., 2001. – 563 p.

6. Zaborskaitė V. Trumpa liet. literatūros istorija. – Vilnius: baltos lankos, 2001. – 127 p.

Join the Conversation

×
×