Kursinis darbas B.Vilimaitės apysakos vaikams”Rojaus obuoliukai” analizė-interpretacija

Įžanga

“Kasdienybė” yra žodis, dažno sąmonėje sunkiai derantis su tuo, kas įdomu ir verta dėmesio. Ne vienas pasakys – įdomu tai, kas vyksta ne kiekvieną dieną, tai, kas atsitinka toli nuo namų ir yra neįprasta. Tačiau iš tiesų mes gyvename savo kasdienybe. Mūsų santykiai su kitais žmonėmis, mūsų pasaulėžiūra, jausmai ir svajonės klostosi kasdienybės erdvėje. Gali būti, kad tai nėra džiaugsmo ir laimės erdvė, bet joje atsiskleidžia žmogus, tik tą atsiskleidimą reikia mokėti pastebėti. Iš tiesų nėra paprasta buityje išskirti būties kontrastus. Taai yra stebinantis Bitės Vilimaitės talentas. Šios autorės kūriniai iš pirmo žvilgsnio visai paprasti. Ji kuria buities vaizdelius, tarsi ištraukėles iš žmogaus kasdieninio gyvenimo, jų elgesio ir tarpusavio santykių. Dažnoje novelėje, atrodo, nieko nevyksta, nėra aiškios besivystančios fabulos. Tačiau tame paprastume slypi esminės žmogaus būties problemos. Vienatvė, meilė, susvetimėjimas, ilgesys – viskas atskleidžiama menkiausiomis detalėmis, subtiliomis užuominomis B.Vilimaitės pasakojimai yra tarsi apmąstymų fragmentai, įvykių nuotrupos, kuriuose atsiskleidžia intensyviausi žmogaus vidiniai išgyvenimai. Tai sudėtingi gilūs psichologiniai tekstai. Labiausiai mane stebina tai, kad raašytoja išdrįso ir sugebėjo tokiu giliu ir prasmingu tekstu kreiptis į vaikus. Šiuolaikiniai animaciniai filmukai ir įvairūs tekstai vaikams dažnai būna primityvūs, tuo tarsi teigdami, kad į vaiką reikia kreiptis paprastu ir tiesiu žodžiu. Tačiau iš tiesų vaikas jausmais suvokia ne mažiau už

ž suaugusįjį, o gal net ir daugiau.

Lietuvių moterų proza itin sustiprėjo devintajame dešimtmetyje. Iš išryškėjusios stiprių rašytojų moterų grupės prasminga išskirti Bitės Vilimaitės vardą. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje autorė iškyla kaip trumpų, miniatiūrinio plano lyrinių novelių kūrėja. “Lietuvių prozos kontekste jos apsakymai išsiskiria santūriu, lakonišku stiliumi ir mikroskopine struktūra” . Vilimaitės novelės veikia skaitytoją lyg atsiminimų nuotrupos, neturinčios aiškios pabaigos, arba kaip apmąstymų fragmentai su juose veikiančiomis figūromis, o kartais primena atsitiktines įvykių nuolaužas, kurioms sunku surasti kokias nors aiškias priežastis. Didžioji prozininkės kūrybos dalis skiriama dabarties tipažo ir problematikos atskleidimui. Dažniausiai jos kūriniuose veikiantys personažai yra moterys, vaikai bei senyvo amžiaus žmonės. “Vilimaitės talento stipriausioji pusė – sugebėjimas sukurti tarsi nereikšmingą situaciją, kurioje atsiskleidžia veikėjo charakteris ir svarbiausias jo gyvenimo turinys. Vyro irr moters susvetimėjimas, numirusi meilė, jos ilgesys, vaikų baugi vienatvė, nykus apleistumas, seno žmogaus vienišumas – visa tai atsiskleidžia per taikliai surastas detales, per pauzių, nutylėjimų poetiką. Subtilumas, psichologinis detalių autentiškumas ir kalbėjimo lakoniškumas, anot Zalatoriaus, yra skiriamieji jos prozos ženklai, jos kūrybos kertiniai akmenys. Patikimi akmenys, nes nieko nėra patikimesnio už tikrumą, paprastumą ir natūralumą”2.
Tačiau tarp daugumos iki šių dienų išleistų rinkinių, gausybės savitų ir savo stiliumi pabrėžtinai originalių miniatiūrinių novelių, rašytoja taip pat yra išleidusi ir, ko gero, didžiausią sa

avo apimtimi kūrinį, novelių apysaką vaikams “Rojaus obuoliukai”. Šis kūrinys pasakojimo būdu niekuo nesiskiria nuo kitų autorės tekstų, tačiau jame “pasigėrėjimą kelia autorės subtilumas ir jautrumas detalei”3. Apysakos struktūra ypatinga tik tuo, kad kūrinys sudarytas iš atskirų epizodų vėrinio, kur kiekvienas skyrius sudaro tarsi baigtą, savarankišką novelę. Tokia “Rojaus obuoliukų” struktūra lemia apysakos priklausymą noveliškosios, arba kitaip vadinamos epizodinės, fabulos kūriniams vaikų literatūroje. Šio kūrinio pagrindą sudaro idealizuotai vaizduojami tėvo ir dukters tarpusavio santykiai bei abipusis supratimas. Tėviška meilė ir atsidavimas labai subtiliai atskleidžiami pačioje apysakos pradžioje: “Mergaitė jam nebuvo našta – ne, Elzė buvo jo brangiausia, rečiausia gėlė, saugoma nuo gyvenimo vėjų” (7 p.). Jau pirmame knygos puslapyje šis palyginimas kuria švelnaus, džiaugsmą ir šviesą skleidžiančio vaiko paveikslą. Šis tyro ir švaraus vaiko vaizdavimo principas dažnas įvairiuose užsienio vaikų literatūros kūriniuose. Viena iš tokių gyvenimo džiugesiu Elzei artimų asmenybių yra Poliana vaikams kuriančios amerikiečių rašytojos E.Porter apysakoje “Poliana”. Ši veikėja savo vaikišku nerūpestingumu bei begaliniu optimizmu išmokiusi visus kaimo gyventojus žaisti džiaugsmo žaidimą “Taigi džiaukis”. Našlaitė Elzė taip pat bendrauja su žmonėmis įnešdama į jų širdis šilumos, šviesos bei meilės.
Apysakos pavadinimas “Rojaus obuoliukai” nurodo kelias semantines plotmes. Pirmiausia, jame galima įžvelgti dviejų pasaulių erdves – kasdienišką, kuriai artimas būtų obuoliukų įvaizdis, ir pa
asakišką, atsiskleidžiančią rojaus vaizdiniu šiame kūrinyje. Realiosios ir pasakiškosios sferų susijungimas nėra tiesiogiai apysakoje jaučiamas, nes tai pateikiama paties skaitytojo įžvalgai, įsigilinimui bei suvokimui. Taigi ir pats apysakos pavadinimas “Rojaus obuoliukai” suprantama perkeltine reikšme. Tačiau siejant su visu kūriniu, įmanomos ir kitos pavadinimo aiškinimo prasmės. Viena iš jų – savos, širdžiai artimos namų erdvės, gyvenamosios vietos bei būdo atradimas, nes jau pirmasis apysakos sakinys – “Mes čia gyvensime” – parašytas pabrėžtinai atskiroje eilutėje parodo gyvenamosios vietos svarbą žmogaus egzistencijai ir gyvenimo įprasminimui, taip subtiliai atskleidžiamą šiame kūrinyje. Tolimesniame knygos dėstyme, pristatant pagrindinius veikėjus ir pradinę apysakos situaciją, taip pat akcentuojamas ir tikrų namų ieškojimo motyvas: “Prabėgo keleri metai. Jie apvažiavo daug vietų. Pasitaikydavo namų su sodais ir vandentiekiu, mūrinių ir medinių; ežerai, upės – čia pat. Tačiau tai vis būdavo ne jų vieta” (7 p.). Taigi rojaus obuoliukams šiame kūrinyje suteikiama simbolinė prasmė. Jie tarsi savos bei jaukios namų erdvės, darnių tėvo ir dukters santykių, o kartu ir viską apglėbenčios šilumos bei artimumo atspindys. Jau nuo seno obelų sodas buvo svarbiausias kiekvienos sodybos atributas. Šis medis turi susiformavusią etnografinę reikšmę lietuvių literatūroje, tautosakoje bei kultūroje. Obels motyvas dažnai sutinkamas lietuvių liaudies dainose ir pasakose. Mano nuomone, šis pavadinimas turi labai ryškių sąsajų su neapsakomu ir ne
eapčiuopiamu paslapties dvelksmu, priartinančiu kūrinį prie pasakos motyvo.
B.Vilimaitės novelių apysaka pradedama epigrafu, kuris gali būti traktuojamas kaip įvadas į kūrinį, nes čia vaizdingai piešiamas tėvo paveikslas, užimantis labai svarbią vietą ir šioje prozininkės apysakoje. Vienišo tėvo įvaizdis liūdnų istorijų kontekste apibūdina jį kaip vieną iš reikšmingiausių vaikystės prisiminimų subjektų. Tačiau kyla klausimas, kodėl šioje M.Gorkio “Vaikystės” ištraukoje tėvas siejamas su liūdnų istorijų atsiminimais. Atsakymo į jį autorė mums nepateikia ir pačioje kūrinio eigoje, tačiau galima numanyti, kad tai siejama su vienišo tėvo motyvu šioje apysakoje. Tėvo svarba, atsidavimas dukrai bei jo reikšmė Elzės gyvenime jaučiama visame kūrinyje. Jo dėmesys aplinkiniams bei susirūpinimas savo dukra ypatingai išryškėja, kai kaimelį ištinka nelaimė – medžiotojų netyčia nušaunamas žmogus: “Tėvas ją apglėbė ir ėmė aiškinti, kad toks yra Gyvenimas – mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų, ir kryptelėjęs šautuvas, neatsargus žingsnis, vandens gelmė, ugnies kaitra, kartais sąmoninga rizika – visa tai vienodai priklauso abiems seserims, ir baltoji įnirtingai kovoja už žmogų, už tai, kad jis gyventų” (24 p.). Kaip visiška priešingybė Elzės tėčiui kuriamas kito šios knygos veikėjo Hermano tėčio paveikslas, kuris prieš penkerius metus paliko savo šeimą: “Kažkas matė jį mieste, netoli stoties, prie alaus kiosko. Žmona tik galvą lingavo: taip, jis turėjęs tokią svajonę – prisigerti iki sočiai pirktinio alaus. Bet per penkerius metus jau ir tas alus galėjo atsipykti” (76 p.).
Galbūt taikliausiai šią Bitės Vilimaitės apysaką apibūdino prozininkas bei kritikas L.Gadeikis savo recenzijoje pavadindamas ją “pasaka apie kasdienybę”. Kūrinyje iš tiesų susipina kasdienybės vaidiniai su jausmų, minčių, pojūčių, išgyvenimų bei nusivylimų pasauliu, pakylėjančiu skaitytoją virš buitiškumo, vienodumo ir kasdieniškumo, atskleidžiančiu tikrąsias žmogiškas vertybes bei akcentuodamas dalykus, kurie dažnai lieka nepastebėti, užgniaužti ir pamiršti. Tai suteikia kūriniui paslaptingumo, kuris nepastebimai tapatina jį su pasaka ir į aukščiausią vertybių skalę pakylėja dalykus, kurie žmogaus dažniausiai nevertinami. Apysakos pasakiškumas motyvuojamas prozininkės pasakojimo pagrindu, kurį sudaro tai, ko negalima nusakyti žodžiais. Šioje rašytojos knygoje, kaip ir kitose jos novelėse, “žmogaus gyvenimo kulminacija – įstabumo pojūtis, nepavykusio gyvenimo kartėlis, trumpalaikė meilės šviesa ir išsiskyrimų neišvengiamybė – nukelta anapus regimų įvykių ir daiktų. Ją galima nusakyti tik poezijai giminingomis priemonėmis – vizija, metafora, potekstės punktyru. Autorės kūrybai būdingos pauzės, nutrūkusios bei nebaigtos mintys, lyrikai artimi nutylėjimai. Pauzė B.Vilimaitės prozoje užima reikšmingą vietą, nes būtent čia ji pirmą kartą nuo J.Biliūno laikų įgavo tokį aktyvų semantinį ir konstrukcinį vaidmenį, išryškėjantį miniatiūrinio kūrinio struktūroje”4. Giminiškų pasakai motyvų taip pat galima įžvelgti pagrindinės veikėjos Elzės charakteristikoje, nes apysakoje ji apibūdinama kaip be vieno iš tėvų auganti mergaitė, kas neapčiuopiamomis gijomis ją sieja bei tapatina su lietuvių liaudies pasakų našlaitėmis. Jau vienas iš pirmųjų kūrinio epizodų, kuriame Elzė duoda pas ją užklydusiam nepažįstamajam pinigų, parodo geraširdišką mergaitės sielą, kartu lyg ir suteikdamas pagrindą pirmosioms skaitytojo simpatijoms: “Ateivis leido jai apsispręsti, gink Dieve, jis nieko nereikalavo. Jis palaukė, kol Elzė įėjo vidun ir išnešė keletą banknotų. Žmogaus akys sudrėko nuo ašarų, mergaitė užkariavo jo širdį, nesvarbu, kieno ji duktė. Laimė turėti kaimynystėje tokį žmogų. Jis jai paliko varpelį. Jei bėda ar kas, tegu tik paskambina, jis bemat prisistatys. Jo namai už kalniuko, virykla kieme, jeigu vėjas atneš iki jos gardžių kvapų, tegu žino, kepama ir jos daliai, mažam mielam žmogui su antakiais kaip tiesus kelias.” (10 p.). Ir per visą novelių apysaką ji keliauja tarsi teigiama pasakos veikėja, greitai užkariaujanti kitų personažų pripažinimą, sušildanti jų sielas, gražinanti į niūrius veidus šypsenas bei nepastebimai skleidžianti šilumą. Elzės paveikslu kuriamas idealizuoto vaiko portretas būdingas romantizmo epochos vaikų literatūrai. Šiame B.Vilimaitės kūrinyje iškeliama tyro, švaraus vaiko vaizdavimo samprata jau seniai pamėgta užsienio ir Lietuvos vaikų rašytojų. “Rojaus obuoliukuose” Elzės pasaulėjautai suteikiama ypatinga reikšmė, ji “geba jausti gyvenimo gelmę, užčiuopti jo esmę. Kaip ir dera jos amžiui, ji šito gebėjimo sąmoningai neformuoja, tiesiog intuityviai suvokia grožį ir gėrį”5. Šitoks autentiškos vaikystės atskleidimas, teigiamas mergaitės, o taip pat moters vaizdavimas, būdingas visai rašytojos prozai, nes vaikai ir moterys yra, ko gero, pagrindiniai jos apsakymų veikėjai.
Šiame kūrinyje didelė reikšmė teikiama gamtos pasauliui. Išskirtinai jis artimas dviems apysakos veikėjams – Kaimynui ir Elzei, nes ši erdvė skatina jų prigimties skleidimąsi ir pabrėžia egzistencinį pasaulio suvokimą. Žmogaus ir gamtos ryšys labiausiai išryškėja pasakojant apie Kaimyno ir Elzės pasivaikščiojimus miške: “Giedromis dienomis jie vaikštinėdavo po mišką. Čia būdavo kitas pasaulis, kita nuotaika. “Visada žaliuojantys augalai – štai kas yra amžina”, – sakydavo Kaimynas. Pabaidytas paukštis nulėkė, ir liko judanti šaka. “Energijos akimirka. Viešpatie!” – šnabždėdavo Kaimynas. Po mišką jis vaikštinėjo nesiliaudamas stebėtis” (21 p.). Žmogaus priartėjimas prie gamtos – dažnai sutinkama tema lietuvių literatūroje. Šio artimumo dvelksmas ypač jaučiamas V.Krėvės apysakoje “Raganius”, kurios pagrindiniam veikėjui savo sugebėjimu jausti pirmapradį gamtos balsą ir yra artimas Elzės Kaimynas. “Rojaus obuoliukuose” daug personifikuotų įvaizdžių, pro skaitytojo akis šmėsčioja gausybė vaizdingų palyginimų, kuriuose ypatingai ryškus žmogaus jungimosi su gamta pradas: “Mergaitė bėga per laukus. Pataiko į šlapią lomą, kažkoks paukštis kaip juoda kultuvė krenta į vandenį, smulkių gėlių kelmeliai boluoja lyg pamestos skarelės, miškas juoduoja tarsi netvirta narvo siena, už kurios slepiasi plėšrūnai. Laimė, čia pat namai. Lengvas dūmelis kyla iš kamino.” (13 p.). Elzei gamtos pasaulis taip pat nėra svetimas, galbūt todėl ji taip greitai pripranta prie kaimo erdvės, tankaus miško namų pašonėje. nepaprastai vaizdingai ji lyginama su namų erdvei atstovaujančiu sodu: “Elzė atvirai žiovauja. Nieko nepasakysi, vaikas tikrai sulaukėjęs, neprižiūrėtas lyg tas sodas prie namo. Tačiau visos pajunta bendrą simpatiją tėvui su dukra” (14 p.).
B.Vilimaitės kūrinys “Rojaus obuoliukai” individualiu rašymo stiliumi bei savitais kasdienybės fragmentais, nušviestais gyvenimiškos šilumos, yra artimas autorės kūryboje dominuojančioms novelėms. Pati “apysaka komponuojama panašiai kaip ir prozininkės apsakymai, tik tiek, kad joje į vieną virtinę gula keliolika mažiau ar daugiau priklausomų bei subtiliai vienas kitą papildančių novelių”6. Jos susilieja į vientisą visumą, darniai sudarydamos vieningo kūrinio vaizdą, kuriame ryškėja žmogaus gyvenimo dalia bei nepastebimai sutelpa žmogaus likimas. “Kiekviena novelė “skleidžiasi” tarsi atskiras epizodas arba kelių scenų junginys, kurių kaita išryškina personažo nuotaikas ar jausmų niuansus, atskleidžia veikėjo charakterį ir suteikia informacijos, reikalingos tolimesniam veiksmo vyksmui”7. Kai kurios apysakos novelės baigiasi kokia nors reikšminga ar neįprasta mintimi, kartais nepastebimai atskleidžiančia pagrindinę kūrinio idėją, tačiau jų prasmė beveik niekada nesibaigia paskutiniuoju sakiniu. Autorė, baigdama dažną apysakos novelę, sukuria tarsi ne visai išsakytos minties įspūdį, kurios pratęsimas “paliekamas užpildyti skaitytojo nuovokai ir fantazijai”8. Taip rašydama, ji tarsi “apeliuoja į tokį adresatą, kuris sugeba savo patirtimi užpildyti praleidimus ir nutylėjimus”9, autorės vadinamus “baltosiomis dėmėmis” ir savaip atitinkančius egzistencinę tuštumą. “Kūrinyje “Rojaus obuoliukai” Vilimaitės išlaiko poetinio jutimo logiką, kuri leidžia laisvai vartyti herojaus praeities ir ateities puslapius, šokinėti kontrastais, įteisinti neužbaigtumą kaip egzistencijos dėsnį”10.

Išvados
“Kiekvieno mūsų gyvenime bene daugiausia vietos užima kasdienybė. Ne darbai, ne žygiai, ne atradimai ir išradimai, o paprasčiausias buvimas, eiliniai santykiai, nuolatinė malonių ir nemalonių jausmų apykaita. Vieniems tenka daugiau malonių, kitiems nemalonių, bet apykaita vyksta be pertraukos”11. Pasitelkdama kasdienybės realizmo poetiką, B.Vilimaitės sugeba žmonių buitį ir monotonišką bendravimą pakylėti į aukštesnį lygmenį, kuriame žmogaus kasdienybė nuspalvinama kitomis vaivorykštės spalvomis ir įgauna visai kitokį švytėjimą. Šia savybe B.Vilimaitė ir išsiskiria iš gausaus šiuolaikinių prozininkių rato.

Literatūros sąrašas
1. Vilimaitė B. Rojaus obuoliukai. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 221 p.
2. Žukas S. Literatūros teorija: atidus skaitymas. – Vilnius: baltos lankos, 2001. – 206 p.
3. Lyberis A. Sinonimų žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1980. – 504 p.
4. Literatūra ir menas. – 1982 sausio 30 d., L.Gadeikis Pasaka apie kasdienybę.
5. Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Liet. lit. ir tautosakos inst., 2001. – 563 p.
6. Zaborskaitė V. Trumpa liet. literatūros istorija. – Vilnius: baltos lankos, 2001. – 127 p.

Leave a Comment