Kelias ir takas S.Neries kūryboje

4788 0

Kelias ir takas yra savotiški mūsų kultūros ženklai, randami visuose žmogaus pasaulėjautos lygmenyse. Aukščiausias lygmuo be abejonės – religinis pasaulio suvokimas. “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” – skelbia Kristus Evangelijoje pagal Joną. Taigi krikščionybė “kelio” įvaizdžiui suteikė didžiulę apibendrinančią reikšmę. “Aš kelaliu keliavau kaip žiedelis rybavau” – dainuojama senovinėje liaudies dainoje. Čia “kelalis” – tai gyvenimas, į kurį sena motulė išleido dukrelę. “Takeliu sugrįški, laistytu krauju” – taip šis motyvas nuskamba “partizaniškoje” dainoje. “Pabaigė savo gyvenimo kelią”, – prie kapo duobės mūsų žmonės sako ir akademikui irr artojui. Dažni šie įvaizdžiai ir dailėje, literatūroje. Jie įaugę į mūsų sąmonę ir priimami nė nesusimąsčius.

Iš naujo perskaičius Salomėjos Nėries lyriką, išstudijavus jos dienoraščius ir laiškus, galima išskirti kai kuriuos pasikartojančius, poetės mėgstamus motyvus. Vienas iš jų yra kelio, tako motyvas. Kai kuriuose jos kūriniuose, išsisakymuose šis motyvas tampa ypatingai svarbiu. Pavyzdžiui, jis lydi poetės apsisprendimą, pasirinkimą jaunystės eilėraštyje: “Mano kelias ne čia, kur vainikai ir vynas.” Jis skamba jos mėgstamų genijų gyvenimo apmąstymuose: “heroinis Čiurlionio, Vagnerio, Bethoveno, Nyčės keelias.” Šių žmonių kūryba, jų heroinio kelio pavyzdys padėjo jai išgyventi ir kurti provincijos pilkumoje ir banalybėje. Kelio motyvas vėl ataidi, kai ji nusprendžia nutraukti ryšius su praeitimi, rašyti kitaip: “savo nueito gyvenimo kelią nulaužiau kaip vyšnios nudžiūvusią šaką.” Šį mūsų ly

yrikės “posūkį į kairę” lai studijuoja istorikai. Pačiuose geriausiuose jos eilėraščiuose po šio “posūkio” tik atviriau, nuoširdžiau atsiskleidė jos seniai puoselėtos svajonės guosti sužeistas širdis, raminti kenčiančius (.) “Aš myliu savo kelią, nes pati jį pasirinkau. Juomi niekas kitas neina ir niekas manęs negali juo lydėti. Nes mano kelias veda bedugnių pakraščiais” – rašo jau brandi poetė. Dabar žinodami apie jos gyvenimo nesėkmes ir praradimus, mes galime įvertinti kiek įtakos tam pasirinkimui turėjo kiti žmonės, aplinkybės. Tačiau mes neturime teisės ginčytis su pačia poete, taigi vėl tenka konstatuoti, kad kelio motyvas nuskamba dar viename reikšmingame jos pasisakyme.

S. Nėries kūryboje kelias įgauna įvairias formas ir apraiškas. Jis “gali reikšti ir fizinę, ir dvasinę žmogaus kelionę”. Keliu sugrįžtama, keliu išeinama, jis gali būti ir miirties, ir vilties simboliu. Poetės lyrikoje labai ryški savo ir svetimo kelio priešprieša. Šių dviejų kelių savitumas ypatingai išryškėja eilėraštyje “Namo”. Čia įvyksta tarsi vidinė kūrinio transformacija, nes iš pradžių kelias traktuojamas kaip artimas ir gerai pažįstamas, vedantis į gimtuosius namus: “Šitas kelias juk mūsų, / Ir namelis tuojau?”. Tik vėliau jį apgaubia šaltas Uralo vėjas, išsklaidydamas tikėjimo ir vilties nuotrupas, ir eilėraščio pabaigoje jau pasigirsta klausimas: “Ar tas kelias be galo?/ Ar be galo naktis?”. Šis eilėraštis tarsi leidžia pamatyti, kokia sk
kirtinga gali būti to paties vaizdinio samprata S. Nėries kūriniuose. Kelio, susijusio su namų sąvoka, motyvas taip pat iškyla ir kituose lyrikės eilėraščiuose. Juose jis “skleidžiasi” liūdesio ir skausmo melodijomis, nes kelias namo dažniausiai vaizduojamas kaip ilgas ir tolimas, kartais netgi nežinomas: “Pasakyk, koks kelias/ Veda į tėvynę” arba neatrandamas: “Kur nameliai mūs?/ – Kelio nerandam.” Tačiau ne visuose eilėraščiuose namai suvokiami kaip vieta, į kurią sugrįžtama po ilgų klajonių, kai kur jie vaizduojami kaip slėpininga, tolima, skaitytojui ir pačiam kūrėjui nepažįstama erdvė. Vienas iš tokių eilėraščių pavyzdžių – “Jaunystė”, kuriame abstrakti “jaunystės” sąvoka perkeliama į personifikuotą, sužmogintą vaizdinį. Emocingais klausiamaisiais sakiniais parodomas noras įspėti jaunystės buveinės paslaptį: “Kur tie nameliai, kur takai?/ Sakyk man – kur tu gyveni?”. Dar vienas S. Nėries kelio namų erdvėje vaizdavimo būdas – kiekvienam mūsų mielas ir įprastas gimtojo krašto peizažas, kuris kuriamas išvažiuojančio iš tėvynės, namus paliekančio žmogaus akimis: “Mane lydėjo kalnai, lankos,/ Dundėjo vieškeliai, takai”. Su Lietuvai būdingais simboliais vieškelio motyvas išryškėja ir eilėraštyje “Tremtinio Lietuva”: “Su rūtomis, rugių laukais,/ Su vieškeliais ir kryžiais”.

Namų motyvas S. Nėries kūryboje taip pat sietinas su liūdna našlaitės dalia ir skurdžiu bei vargingu jos gyvenimo keliu. Našlaitystės tema į šios lyrikės kūrybą atėjo iš tautosakos, pasakų, kuriose našlaitė gana dažna veikėja. Poetės lyrikoje ke
elias vaizduojamas kaip baugi vienatvės metafora su čia pat prasiveržiančia aimana, vėl išsiliejančia kelio, takelio motyvu: “O kas našlaitei kelią parodys,/ Kur ta ugnelė gimtojo židinio?”. Eilėraštyje “Kur tave dėsiu?” našlaitės širdgėla perteikiama tiek gamtos stichijomis, tiek dvasiniu nerimu:

Našlaičių taką lietūs dergia.

Krūtinėj neramu:

Kur tave dėsiu, mano varge, –

Be vietos, be namų?

Liūdesys čia išreiškiamas namų ir vietos nebuvimo sąvokomis, kurios kuria tuštumos ir gimtojo kampelio neturėjimo įspūdį. Kituose eilėraščiuose ši namų erdvė perteikiama ugnies įvaizdžiu: “Leisk man prie ugnelės pasišildyt,/ Nevaryk į vieškelio audras”. Mat ugnis nuo seno mūsų kultūroje buvo namų šilumos, jaukumo ir darnos simbolis.

Dar vienas iš namų aplinkos “išplaukiantis”, lyrikei svarbus ir reikšmingas yra motinos vaizdinys. Nors eilėraščių, kuriuose vaizduojama motina, pluoštas nėra labai gausus, tačiau ir juose kelio motyvas dominuoja savitomis formomis ir išraiškomis. Štai eilėraštyje “Motinai” kelias nebeatrodo toks baugus kaip daugelyje prieš tai minėtų eilėraščių. Čia jaučiamas patriotiškas poetės pasiryžimas įveikti visas kliūtis grįžtant į tėvynę:

Joks kelias man netolimas,

Joks vargas nesunkus –

Gulbe atplaukt, kregžde atskrist

Į tėviškės laukus.

Visai kitaip kelio įvaizdis kuriamas eilėraštyje “Motina”, kuriame išryškėja užmiršto kelio motyvas. Čia jis įgauna naują formą, ne taip dažnai pasitaikančią S.Nėries kūryboje, ir perteikiamą metaforizuotu vaizdu: “Tik jų nėra. Pamiršo kelią / Į lizdą gimtąjį vaikai”.

Dar vienas kelio pa
avadinimas poetės kūryboje – vieškelis. Šis motyvas susijęs su pasauliu. Norint pasakyti, kad lyrinis subjektas išėjo į gyvenimą, į pasaulį neužteko vien žodžio “kelias”, reikėjo kažko didesnio – “vieškelio” – kelio, kuriuo vaikšto visi, kuris yra bendras, visuotinis:

Mane lydėjo kalnai, lankos,

Dundėjo vieškeliai, takai. –

Pasauli, – tavo glaudžios rankos, –

Mane kaip kūdikį laikai.

Kalbant apie pasaulį, erdvę reikalingas vieškelio motyvas. Jis daug didesnis, platesnis ir bendresnis negu kelias. Būtent todėl šis įvaizdis ir įsivyravo S. Nėries lyrikoje. Eilėraštyje “Į laisvę” vieškelis supriešinamas su šunkeliu. Lyriniam subjektui nežinioje, tuštumoje būtina kažkur eiti, nebesvarbu, ar šuntakiu, kuriuo niekas nevaikšto, ar vieškeliu, kuriuo eina visi: “Ar šuntakiu eisiu, ar vieškeliu,/ Ką nors gi prieisiu, gal būt”. Žmogui svarbu – judėti, ieškoti. Kiekvienas kelias, ar tai būtų šuntakis, ar vieškelis, veda į kažkur, veda į tikslą.

Labai dažnas vieškelio motyvas karo metų eilėraščiuose. Tai labai sunkus periodas Salomėjos Nėries gyvenime: slegiančiame karo siaube trapios moters dvasinis nesaugumas toli nuo tėvynės, nuo mylimo vyro. Tiesa, būtent šiose sąlygose atsiskleidžia jos vidinė stiprybė, atsiveria jos karšta širdis, kupina meilės, supratimo, užuojautos kitiems. Vienas iš tokių karo metų eilėraščių – “Lietuvai”, kuriame vieškelis apibūdinamas būdvardžiais vėjuotas: “Ties vieškeliu, ties vėjuotu/ Nustebusi stovėjai tu” ir dulkėtas: “Ir tavo ašarų tyrų./ Jom dulkių vieškelio nelaistyk!” Vėjuotas vieškelis – niūri, nejauki, pavojinga vieta. S

. . .

Taigi kelio, tako, vieškelio motyvai išsibarstę visoje Salomėjos Nėries lyrikoje. Kaip matome, galima išskirti kelias pagrindines jų reikšmes. Beja, ne tik skirtingų kūrybos etapų eilėraščiuose, bet netgi to paties periodo atskiruose kūriniuose šie įvaizdžiai gali reikšti pačius prieštaringiausius dalykus: drąsą, kylant ligi žvaigždžių “užburtu taku”, ir baimę, nežinant, “koks kelias veda į Tėvynę”, klaidžiojimą, ieškant savo kelio, ir tvirtą pasiryžimą sugrįžti pas savo mūzą. Taip šiais įvaizdžiais išreiškiamos ir permainingos poetės nuotaikos, ir kraštutinės emocinės būsenos kai tiesiog iš širdies liejasi “įelektrinti” žodžiai. Tačiau turbūt originaliausiai “salomėjiškai” skamba neįprastų kelių ir takų motyvai. Kokie tie keliai per “lūžtantį ledą” arba “bedugnių pakraščiais”? Tai žino tik tie, kurie tokiais keliais bando eiti. Ir kai supranti kaip glaudžiai šie įvaizdžiai siejasi su poetės pasaulėjauta, pagaliau su jos gyvenimo kelio realybe, žinai, kodėl jie tavęs nebaugina, o šildo: taip poezija išsiliejo “saulėtų krantų” pasiilgusi širdis. Labai anksti nutrūko Salomėjos Nėries gyvenimo kelias. Tačiau jos kūrybinio kelio atbalsiai skamba muzikoje, kitų poetų kūryboje ir svarbiausia žmonių širdyse. Lietuvių dvasinės kultūros vieškelis nebeįsivaizduojamas be šios trapios genialios moters nueito kelio.

Join the Conversation

×
×