Emilija Liegutė yra prozininkė ir dramaturgė. Ji yra paršiusi apsakymų rinkinius, apysakas, pasakas bei pjeses: „Dramblienė“, „ Šuo Džimas – geras“, „Pranciškus Skorina“, „Emilija Pliaterytė“. Šios autorės kuriama literatūra yra skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Rašytoja gali savo pasakojimais paįvairinti fantazija vaikui, o giliais išgyvenimais priversti susimąsti jau brandų žmogų.„Baltoji Moteris“ tai vienas naujausių Emilijos Liegutės romanų. „ Pati autorė sako, jog knygoje gausu jos biografijos detalių, ypač šilti atsiminimai apie tėvą ir puikų šeimos sugyvenimą. Iki ašarų graudinanti knygelė „krauju rašyta“, nes joje visas artimųjų ir draugų gyvenimas.“(Iš Varėnos viešojoje bibliotekoje vykusio knygos pristatymo). Paėmus knygą į rankas, dar nespėjus jos atversti, į akis krinta ant viršelio išsakytos autorės mintys, kurios tarsi atspindi prisiminimų sukeliamus pojūčius:„ Pajutau, meilė ir ilgesys tartum vidinė saulė pakilo iš mano atminties ir nuskraidino toli, labai toli…Tenai apirę mano vaikystės namo pamatai, laiptai, nudilinti mėnulio pėdų. Graži liūdinti griuvėsių žolė siūbuoja tuščiavidurį žiedą. Iš ten ataidi kūdikystės paukščio balsas.Iš ten, iš vaikystės, ir Baltoji Moteris… <…>Siekiu nuskinti griuvėsių augalo – erškėtrožės – žiedą ir tuoj pat kyštelėju pirštą į burną. Jaučiu salstelėjusį sulos skonį, sumišusį su krauju.Ne tu, ne – ne tu, kiti erškėčiai sužeidė mane…“Tai galima būtų vadinti įžanga į romaną. Būtent iš jos galima spręsti, kad tai ne koks nors lengvas nuotykių romanas, tai nuoroda, kad knyga skirta lyriškam skaitytojui. Baltoji Moteris – romano veikėjos vedlė prisiminimų, sapnų keliais. „ Baltoji Moteris iš seno pažaliavusiais viršeliais albumo, gulinčio skrynioje ant aukšto.“, „Baltoji Moteris – šviesioji esaties dalis, įprasmintas būties simbolis, gebantis apsaugoti nuo blogio, slypintis sieloje ir virš jos.“ Toji moteris, galima sakyti, ir yra patys prisiminimai, ne tik skaudūs, bet ir širdžiai mieli.
Praeitis įsirėžusi į gyvenimą skaudžais prisiminimais – kūrinio pagrindinė mintis. Su šia tema galima būtų sieti ir pagrindinę problemą, būtent visi skaudūs atsiminimai yra sukelti tuometinės santvarkos, sovietinės valdžios. Taigi, romano problema – moters išgyvenimai, pagrįsti skaudžais prisiminimais. Daug kur kūrinyje minima atmintis:„ Noriu, kad mano atmintis saugotų gyvenimą. Tačiau atsigręžiu į ją ir matau – yra ne taip.“, „ Daug ką norisi nugramzdinti į užmarštį, tačiau atmintis visada gyva. <…> Atmintis visada budi“Pagrindinė veikėja yra jauna moteris Gabrielė, pasakojanti savo gyvenimo nuotrupas labai intymiai ir intuityviai. Herojė yra labai jautri, šilta, siekianti teisingumo, atkakli, bet kartu ir silpna, turinti savo mažą pasaulėlį, perpintą prisiminimų bei sapnų, moteris. Gabrielė girdi, ką kalba jai mirę mylimieji. Jai prisiminus Antanėlį, kuris bolševikų buvo nušautas už partizanavimą ir pamestas gulėti turgaus aikštėje, šis prabyla, pasakoja, kas jo kūno buvo atėję aplankyti, kaip jis žuvo, kaip jį užkasė žvyrduobėse. Ją sieja labai glaudus ryšys su tėvu. Tai jos autoritetas: „ …jis žengė per gyvenimą įspausdamas gilesnius pėdsakus nei jo tėvas.“ Sekdama juo pagrindinė kūrinio veikėja taip pat pasižada gyventi taip, kad jos pėdsakai būtų gilesni už tėvuko.Romaną sudaro trys dalys: „ Atmintis manyje, tavyje, kiekviename mūsų“, „Kelionė aplink savo pasaulį“, „Homo Liudens“. Kūrinį sudaro trys skirtingi pasakojimo laikai: pokaris – po trylikos metų – dabartis. Šie laikai persipyne per visą romaną. Skirtingu laiku vis kiti mylimieji vyrai yra apsupę Gabrielę. Pokario metu šalia jos Antanėlis – pirmoji meilė, net ir nužudytas mintimis jis drauge su heroje. Po trylikos metų Gabielės mylimasis yra geodezininkas Aleksas, kuris, miręs nuo širdies nepakankamumo, taip pat prabyla iš anapus. O kūrinio dabartyje su ja kartu šeimyniniais rupesčiais dalinasi santechnikas ir uolus tėvynės patriotas Liudas. Pirmojoje dalyje daugiau vaizduojamas pokario laikas, sovietmečio įsigalėjimo pati pradžia, partizanų slapstymasis miškuose, Gabielės mažojo broliuko žūtis, jos tėvuko išvežimas į lagerį, pirmoji meilė. Visa tai pagrindinė veikėja pasakoja prisiminimais, kaip įvykius nutikusius prieš tryliką metų. Paskojama labai lyriškai, intymiai: „ Matau save pro metų bėgsmą, pro krintančias nebūtin sekundes, pro šarmojantį smilkiniuose laiką, pro užsidegančias ir vėl užgęstančias violetinių alyvų ugnis, pro tamsžalį diemedžio šakelių švelnumą ir rudeniškai liūdną jo pilkų stiebų virpulį, matau save…“ , „ …aš glamonėju savo skaudžius prisiminimus, ir mano liūdesys priklauso man vienai.“ Šioje dalyje pats skaudžiausias įvykis būtų Gabrielės broliuko Čėsiuko žūtis. Jį nušovė kitas vaikas, Burneikiukas, kai žaidė banditus su rugiuose rastu žuvusio partizano šautuvu. Ji aprašyta labai jautriai. Įsimintiniausia scena – tėvo elgesys su Čėsiuko krauju, išvarvėjusiu ant žemės: „<…> tėvas paima iš patvorio seną aliuminio puodą, siekteli ten gulėjusio kareiviško kastuvėlio ir pasako: „ Negalima mindžioti žmogaus kraujo“. Ir eina į laukus. Mes, dar likusios dukros, tipename jam iš paskos ir matome, kaip kruopščiai tėvas gremžia kastuvu kruviną žemę ir deda į puodą. Jis eina iki pat šulinio mediniu apgliaumijusiu rentiniu, kur žemėje juoduoja tamsi kraujo dėmė…<…> nusiplėšia kepurę, nulenkęs galvą pastovi ir ima kasti žemę, o mums paliepia: „Pririnkit kvietkų“<…> jis jau stovi supylęs nedidelį kapelį ir prisėmęs puodą vandens. Paėmęs iš mūsų gėles, pamerkia į puodą ir vėl labai rimtai, iš lėto tardamas žodžius, pasako: „Negalima mindžioti žmogaus kraujo…“Akivaizdžiai jaučiama baimė. Tai galima matyti, kad ir iš tokio fragmento: „Parskuodę namo mes slėpėmės už tėvų nugarų, už gimtojo slenksčio… Slėpėmės nuo ko? Žiaurumo, baimės ar neapykantos? Ar nuo visko?“ Antrojoje dalyje „ Kelionė aplink savo pasaulį“ taip pat su moteriška intuicija vyksta pasakojimas toliau. Sužinome, kad Gabrielės tėvą nušovė „vyrai su durtuvais ant šautuvų“, susipažįsta su Aleksu, o taip pat ir su Liudu, susilaukia dukrytės, sesuo Eugenija yra įnikimusi į alkoholį.Čia skaudi Gabrielės sesers situacija. Ji geria, nes svajonės neišsipildė, jos mylimasis taip pat buvo numestas ant kietos turgaus aikštės grindinio su žaizda smilkinyje. Eugenija save puikiai apibūdina šiais žodžiais: „Aš – vijoklis. Man reikia šalia tvirto žmogaus, į kurį galėčiau remtis.“Šioje dalyje galima pastebėti labai plačią erdvę, kai Gabrielė pasakoja apie savo pažintį su Aleksu. Tik jie abu neaprėpiamoje stepėje. „Stepė… Žiūrėk nežiūrėjęs – nepamatysi ne tik medžio, bet ir horizonto. Netgi dangaus tolumoje nėra. Dangus – tik aukštai, virš tavęs. Tarsi gilus dubuo būtų tau ant galvos užvožtas. Jis tave alsina, slegia, trukdo kvėpuoti. Bet tu eini į plynę, per rausvas, į visas kūno poras prasismelkiančias dulkes…“Trečioji dalis, kuri pavadinta „Homo Ludens“(laisvas žmogus), yra kiek silpnesnė. Čia kur kas greičiau perteikiami susipinantys pagrindinės veikėjos biografijos ir Lietuvos naujausios istorijos faktai, įvykiai, disidentų pavardės. Šioje dalyje galima matyti aiškia Liudo poziciją šalia Gabrielės. Jis jos vyras, energingas, kovingas žmogus. Homo Ludens ir yra pats Liudas. Dėl valstybės laisvės troškimo jam tenka užmokėti savo nelaisve. Liudas yra uždaromas už disidentinę veiklą į kalėjimą. Gabielė lieka nežinioje, grįš vyras ar jau daugiau negrįš… „Liudo žvilgsnis lyg drėgnas pėdsakas visam gyvenimui įsispaudė mano širdyje. Jame buvo tik vienas atvaizdas – kančia dėl Tėvynės.“Kiekviena šio romano netektis beveik visuomet tiesiogiai susijusi su sovietmečio santvarka. Daugelis įvykių pateisinama tokiais žodžiais: „Toks buvo laikas. Nesuprasi, kas kaltas, kas ne.“, „Toks buvo laikas. Baimė, nepasitikėjimas klestėte klestėjo. Burneika, bijodamas tavo tėvo keršto, šnibžtelėjo, kur reikia – ir tėvas lageryje…“Emilija Liegutė žaidžia su kūrinio laiku, žaviai supina praeitį ir ateitį, net sapną, su moteriška nuovoka pajunta aplinką .Mano nuomone, tai puikus kūrinys. Ši rašytoja mane sužavėjo dar paauglystėje. Mokydamasi mokykloje perskaičiau visas, kiek tik buvo biliotekoje, Liegutės knygas.Šią knygą gali skaityti ir žmogus, išgyvenęs dar visai netolimos istorijos įvykius, ir tas, kuriam šie įvykiai yra svetimi. Tai puikus romanas šiuolaikiniam jaunimui, kad galėtų suvokti tuometinį gyvenimą, kuris buvo toks nestabilus, lyg ant peilio ašmenų: vienas sprustelėjimas ir…Tačiau iškyla klausimas, ar galėtų sudominti lyriškai, o kai kur net impresionistiškai rašanti autorė? Juk Salomėjos Nėries laikai praėjo. Dabar moderniojoje kūryboje gausu ironojos, melancholijos. Rašytoja per daug trapiai, saldžiai vaizduoja gan dramatiškus įvykius. Kažin, ar dar ką nors dar domina valstybingumo klausimas, kai gyvenimas kupinas laisvės, ėjimo iš tėvynės, o ne į ją… Ar dar domina ką praeitis, kai gyvenimas šuoliuoja į priekį? Ir, kai tik daugų daugiausiai, mes visi kapstomės savo buityje, bandydami suvokti kiekvienos dalelės esmę, o nesižvalgom į praeitį…