Žmoniškumas

ĮVADAS

Žmoniškumas visuomet ir visur. . . yra aukščiausia dorybė, aukščiausias žmogaus privalumas todėl, kad be jo žmogus yra tik gyvulys, juo labiau pasibaisėtinas, nesiderinantis su sveiku protu, nes, būdamas vidujai gyvulys, išorėje turi žmogaus formą.

V. Belinskis

Žmogiškumas – moralinė savybė, išreiškianti humanizmo principus ir pritaikanti juos kasdieniniams žmonių santykiams. Tai – palankumas, pagarba, atjauta ir pasiaukojimas vardan kitų. Žmogiškumas visada buvo laikomas pagrindiniu dorovinės pažangos rodikliu. Juo vertiname draugo, bendradarbio, šeimos nario, kaimyno poelgius.

Teigiama, kad jeigu būsi žmogui žmogumi, tai ir jis tau bus toks. Suutinku. Bet kuo paaiškinti tai, kad dosniai dalijęs žmogiškumą, toli gražu ne visada jo sulaukia iš kitų. Kažkodėl neįprasta gilintis, analizuoti, ieškoti priežasčių, kas iš širdies išplėšia tikrąjį žmogiškumą. Ar bus geras tas, kuris nenorės išmokti įvairiose situacijose matyti žmogų savyje ir kitame, suprasti jo bėdas ir nesėkmes? Tuščios kalbos apie žmogiškąjį faktorių, jei širdyje nėra nė lašelio gerumo, jautrumo ir pagarbos kitam. Kenčia patys ir kankina kitus tie, kurie išduoda net savo artimą.

ŽMONIŠKUMAS

Viena iš pačių bendriausių vertinamojo pobūdžio dorovės sąąvokų yra žmoniškumas, jos priešybė – nežmoniškumas. Žmoniškumas artimas gėrio sąvokai. Žmoniškumas sukonkretina plačią gėrio sąvoką, ją konkretizuoja ir labiau pagilina bei išryškina jos turinį. Kaip ir gėris, žmoniškumo kategorija taikoma įvairiems socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškiniams vertinti. Tik gėrio požiūriu vi

isi šie reiškiniai skirstomi į gerus ir blogus, dorus ir nedorus, žmogiškumo požiūriu – į žmoniškus ir nežmoniškus.

Žmoniškumo turinys labiausiai susijęs su užuojauta, solidarumu, gailestingumu, nuoširdumu, palankumu, gerumu, sąžiningumu, dėkingumu ir kitomis teigiamomis žmogaus savybėmis. Nežmoniškumo apraiška yra egoizmas, chamiškumas, bukumas, žiaurumas, abejingumas, nepalankumas ir kt.

Žmoniškumui ypač būdingas emocinis vertybinis santykis su kitu žmogumi bei visuomene. Žmoniškumas reiškiasi jausmais. Jis pagrįstas kito žmogaus vertės pripažinimu, jo orumo gerbimu, jo poreikių, aspiracijų bei išgyvenimų supratimu ir atjautimu.

Pirmiausia žmoniškumas reiškiasi meile žmonėms. Ji yra konkreti emocinė gėrio išraiška. Meilė žmonėms nėra abstrakti. Mylėti žmogų – tai mylėti gėrį jame. Meilė gėriui, reikalauja neapkęsti blogio.

Ydų ir dorybių santykis žmoguje esti labai įvairus. Žmogus gali turėti daugiau dorybių, negu ydų, ir atvirkščiai.

V. Žemaitis, bene išsamiausiai mėginęs attskleisti žmoniškumo esmę, pažymi, kad žmoniškumas negali būti tapatinamas su žmogiškumu, kadangi antroji sąvoka apima visa tai, kas apskritai būdinga žmogui, o pirmoji – tik teigiamas žmogaus savybes.

Žmoniškumo sąvoka vartojama nepakankamai tiksliai. Žmoniškumas dažnai tapatinamas su žmogiškumu. Šios sąvokos artimos, tačiau jos nėra sinonimai. Žmogiškumu paprastai vadinama visa, kas būdinga žmogui.

Žmoniškumo sąvoka rašytiniuose šaltiniuose paminėta buvo pirmą kartą Kinijoje. Čia klostėsi labiau visuotinė žmoniškumo samprata, nes nebuvo priešpriešos tarp atskirų grupių žmonių. Antikinės Graikijos filosofai, skirtingai nuo senovės Kinijos, žmoniškumo sa
ampratai suteikia labiau individualistinį atspalvį. Čia piliečių santykiuose labiau pabrėžiama apsisprendimo, pasirinkimo, iniciatyvos svarba. Čia labiau akcentuojama asmeninė atsakomybė ir už savo elgesio padarinius. Esminės pageidautinos žmonių santykių raiškos formos laikomos meilė žmogui ir draugystė, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimu ir supratimu.

Romos imperijoje išryškėja tvirtesnė sąsaja su kitais žmonėmis. Čia kitų žmonių interesai iškeliami aukščiau savo paties. Dažniau minimas nuolankumas likimui, pasiaukojimas, pareigingumas. Atsakingumas jau įgauna visai kitokį atspalvį – dažniau atsisakoma laisvo pasirinkimo, iniciatyvos. Santykiuose siekiama pagarbos, teisingumo, pagalbos ir panašiai.

Krikščioniškoji filosofinė mintis pateikia visiškai skirtingą žmogaus sampratą. Čia asmenybė turi paklusti Dievui. Tokiu būdu pirmą kartą dorovės, o kartu ir humaniškumo reikalavimai labiau įgyja įsakmų, privalomąjį pobūdį. Svarbiausia visa apimančia dorybe tuo metu skelbiamas švelnumas, o ryškiausiu tarpusavio santykių principu – meilė. Keliamas reikalavimas būti gailestingam, geraširdiškam, užjaučiančiam, jautriam.

Renesanso epochoje imama pripažinti, jog žmogus turi ne tik dvasinę, bet ir kūnišką prigimtį, kad abi šios asmenybės pusės yra vienodai svarbios. Prie svarbiausių dorybių dar priskiriamas iniciatyvumas, teisingumas, pagarba ir pan.

Aštuonioliktame amžiuje buvo manoma, kad žmogaus prigimtyje gludi meilė bei simpatija, suponuojančias kitas žmoniškumo apraiškas: geranoriškumą, teisingumą, gailestingumą ir užuojautą.

Devynioliktame amžiuje humanistinė mintis plėtojama atskirose filosofinėse kryptyse. Viena įtakingiausių – pozityvizmas, kurio atstovai mano, kad žmogus – gamtos dalis, todėl jis turi paklusti bi
iologiniams principams, kurių svarbiausias – žemiausias turi paklusti aukščiausiam. Greta pozityvizmo iškeliama altruizmo idėja. Jų manymu, žmogus, norėdamas tapti etine asmenybe turi neišvengiamai peržengti savojo AŠ ribas ir imtis darbuotis visų labui. Šiame nelengvame darbe ypač svarbu pasitikėti vienas kitu, būti teisingu.

Plačiausiai žmoniškumo sampratą aptaria Konfucijus. Jo teigimu žmoniškumas yra susilaikymas žodžiuose, gebėjimas įveikti save ir remtis etiketu, nedarymas to, ko pats linki kitam ir pan. Jo samprotavimuose išryškinamas ne tiek santykis su savimi, kiek su kitais. Esminė humaniškumo raiška – meilė žmogui, sąžiningumas, nuoširdumas, teisingumas, pagarba, pasitikėjimas, dėmesingumas, asmeninė atsakomybė ir pan.

Albert Camus nuomone, kiekviena žmogaus samprata, kuri teigia žmogiškosios būties savotiškumą – žmogaus nepalyginamumą su gamtiniais padarais. Kiekviena žmogaus samprata yra humanistinė, kuri atmeta materealistinę pretenziją žmogų išaiškinti su gamta. Humanizmas metafizine šio termino prasme – tai materealizmo atsisakymas. Bet atsisakyti meterealizmo dar nereiškia tuo pačiu laimėti ir tą žmogaus idealą, kurio siekėją vadiname humanistu, t. y. žmonišku žmogumi. Visa, kas iš žmogaus plaukia, yra žmogiška. Tačiau ne visa, kas žmogui galima, savaime jau yra ir žmoniška. Bet teisės į žmoniškų žmonių rangą teturime tik tiek, kiek, nepasitenkindami paprastu vegetavimu, savo gyvenimą nušviečiame aukštesnių vertybių siekimu.

Nietzsche tenorėjo vertybes perkainoti – senąsias pakeisti savomis. O egzistencialistai linkę iš viso vertybių sąvokos atsisakyti. Egzistencialistai nesiima ieškoti žm
moniško žmogaus ne dėl to, kad neiktų žmogiškumą, o dėl to, kad jis išviso laiko beprasmišku dalyku bet kokį idealinio žmogaus kūrimą.

Heideggerio žodžiais amžinųjų tiesų idėja tėra iš filosofinės problematikos dar nepašalinta krikščioniškosios teologijos liekana. Heidegger teigia, kad neabejotinai egzistencializmas yra humanizmas negatyvia prasme – materealizmo atsisakymu. Tačiau egzistencializmo teisė į humanizmą pozityvia šio žodžio prasme lieka problematiška, nes dviprasmiškas lieka ir jo žmogaus bei žmoniškumo supratimas. Lieka egzistencialistinė žmogaus samprata dviprasmiška dėl to, kad laisvė, kurią egzistencializmas paverčia pačia žmoniškosios veiklos norma, pati savaime dar nėra morališkai pozityvi vertybė. Egzistencializmas – tai humanizmas be pozityviai įžvelgtos žmoniškumo prasmės.

Egzistencialistiniai filosofai kalba apie humanizmą, šiuo žodžiu jie supranta ne tas moralines vertybes, kurias mes laikome žmoniškumo versme, o tok žmogaus laisvumą visų moralinių vertybių bei normų atžvilgiu. Žmogus yra laisvas visų moralinių vertybių bei normų atžvilgiu dėl to, kad jis pats jas kuria savo apsisprendimu ir savo atsakomybe.

Sartre‘o žodžiais: „galima visa rinktis, jei tik renkamasi laisvai angažuojantis“. Neužmirštinu Schellingo perspėjimu, nėra laisvės tik geram, nes visada laisvė lygiai yra ir geram, ir blogam. Ir dėl to padaryti laisvę pačia žmogiškosios veiklos norma yra lygu iš viso prarasti gėrio ir blogio skirtumą – tai tiesiai ir paprastai paneigti moralę pačiame jos pagrinde.

Žmogiškoji didybė, kurią ankstyvieji amžiai pergyveno dėl žmogaus paskirties amžinybei, mūsų širdyse virsta baime prieš save pačius. Didybė, kurios negaivina žmoniško žmogaus idealas, yra pasmerkta virsti plika jėga. Nežinome patys, ką sukursime, nes prarasdami amžinybės perspektyvą, prarandame ir tą šviesą, kuri šviestų mums kelią į žmogų, į žmonišką žmogų.

A. Maceina ypač aiškiai pagrindžia žmoniškumo ir tautiškumo tarpusavio ryšį. Jo manymu, tie reiškiniai taip susiję vienas su kitu, kaip turinys ir forma. Tiksliau tariant, žmoniškumas šiame santykyje apibudinamas, kaip bendras turinys, neturintis formos, o tautiškumas – lytis be turinio. Tuo būdu atskleidžia ne tik tautiškumo ir žmoniškumo ugdymo vienovės svarba brandinant pilnutinę asmenybę, bet ir įrodoma būtinybė remtis tautos humanistinėmis vertybėmis. A. Maceina teigia, kad žmoniškumo ugdymas yra tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas. O tikras gyvenimas negalimas be tautos, kaip ir žmoniškumas negalimas be tautinės individualybės.

Žmoniškumas glaudžiai susijęs su teisingumu. Teisingumas remiasi žmoniškumu, o žmoniškumas reikalauja teisingumo. Kur nėra žmoniškumo, ten nėra ir teisingumo, o kur nėra teisingumo, ten nedaug ir žmoniškumo. Teisingas yra tas, kas žmoniškas, o žmoniškas tas, kas yra teisingas.

Žmonės, būkite žmoniški! Tai pirmoji jūsų pareiga.

Ž. Ž. Ruso

LITERATŪRA

1. J. Grinius „Raštai 1“, Vilnius, Mintis, 1991m.
2. V. Žemaitis „Dorovės sąvokos“, Vilnius, Mintis, 1983m.
3. Autorių kolektyvas „Etika“, Vilnius, Mintis, 1979m.
4. V. Žemaitis „Etika“, Vilnius, 1974m.
5. www.straipsniai.lt
6. http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/4.htm

Leave a Comment