Įvadas
Sutuoktiniai turi suprasti, kad kiekvienam reikia psichologinės erdvės.
Privalu saugoti vienas kito svajones, pomėgius. Tarpusavio santykiai turi švelniai nuspalvinti kasdienybės dienas, nes šeimos nariai susiję vienas su kitu šimtais nematomų gijų. Bendro gyvenimo dienų skaistumas, jų šiluma suteikia abiems gerą nuotaiką, gyvybingumą, darbingumą ir laimė lydi gyvenimo keliuose. Tuomet viešpatauja Meilė, Tiesa, Grožis ir Gėris, kurie susipina į vieną žodį laimė!
Jaunoji karta privalo laikyti dorovės vainiką ir tikėjimo šviesą!
Išeidami į dar nepažintą gyvenimo kelią iš tėvų židinio išsineškit šviesų namų spindulį.
Šeimoje turėtu išsiugdyti kultūringo elgesio, vaišinimosi papročių, pagarbos jausmo kiekvienam žmogui ir meilės, kuri nuskaidrina dienas, ieškant gyvenimo prasmės.
Papročiai ir tradicijos
Lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.
Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių.
Šeimos, ypač vestuvių apeigose, svarbią vietą užėmė paukščių ir žalčių, kaip gyvybinės jėgos amžinumo, simbolių kultas. Paukščiais ir žalčiais buvo puošiama sakralinė apeigų duona – karvojus. Meniškai padirbti paukščiai buvo kabinami virš vestuvių apeigų stalo.
Piršliai atvažiuoja ir pūgoms siaučiant, ir ievų žiedams sprogstant, ir vasarą saulei kaitinant žemę… Veža jaunikį, gal į pirmą pasimatymą.
Peržengę merginos tėvų namo slenkstį piršlys ima malti liežuviu: kad jie turtingiausi, kad jie geriausi, kad jie gražiausi… Derisi prie stalo susėdę su tėvais dėl kraičio… Taip buvo seniau… 0 dabar? Dabar piršliai vestuvinėje puotoje yra tik palydos dalis ir senųjų papročių pratęsėjai.
Dabar laikmetis kitoks. Išnyko vežimai, karietos, todėl jaunikis sodina savo lelijėlę į lengvąjį automobilį… Pats padovanoja aukso sužieduotuvių žiedelį. Pats kalba apie būsimą gyvenimą, pina gražiausių svajonių vainiką, girdo mergelę jaunystės vynu…
Seniau prie sužieduotuvių stalo sėsdavo visa šeima. Kur vykdavo vestuvinė puota patalpa būdavo puošiama. Ant rankšluosčio, iš žalumynų išpindavo jaunųjų vardo ir pavardės raides. Pindavo iš rūtų, eglių, kadagių, mirtų, tujų, bruknių lapelių ar kitų žalumynų. Aptardavo vestuvių puotos reikalus, padainuodavo, pasilinksmindavo. Sužieduotuvių stalas buvo išradingas.
Tai buvo mėsos gaminiai, duona, pyragai ir tai vietovei būdingi kiti valgiai. Gerdavo nedaug.Dabar sužieduotuvės aplaistomos šampano purslais… Retai kur sužieduotuvės švenčiamos namuose. Seniau per sužieduotuves pasikeisdavo dar ir dovanomis.
Jaunoji gaudavo ne tik aukso sužieduotuvių žiedą, bet ir jaunikio išdrožinėtą rankšluostinę, kočėlus, verpstelę, ornamentuotą badiklį, sagę, karolius ir kt. namų darbo dirbinius.Jaunoji dovanodavo baltą peltakiuotų nosinių komplektą (nes nosinės tai buvo draugystės ir meilės simbolis), austus šalikus, austus ir rištus kaklaraiščius, raštuotas kojines vilnones ar linines, austas vadžias, balno kilimėlius ir kitus savo rankomis padarytus meniškus darbus.
Nepamiršdavo apdovanoti ir tėvų. Tai buvo gražus paprotys. Jaunoji mamoms išsiuvinėdavo skarutes, prijuostes, išausdavo rankšluosčius, lauknešėlius ir kt. darbelius. Tėvui megztą megztinį, liemenę, kojines, pirštines, šalikus ir kt. Vestuvės dažniausiai būdavo jaunosios tėvų namuose.Tai vestuvinei puotai ruošdavosi apgalvodami kiekvieną smulkmeną.
Net arklius, kurie veš jaunuosius prie altoriaus, savaitę neimdavo darbams, juos šerdavo geriau, šukuodavo, apkirpdavo karčius, uodegas, o atėjus tai dienai uždėdavo gražius pakinktus, vadžias, ant kaklų užkabindavo žaržolus ar skambalus. Buvo sudaroma paslaptinga aplinka.
Dabar piršlys ir svočia išlikę tik kaip jungtuvių palydos tęsėjai. Piršliai išsiskirdavo savo apdaru. Svočia turėdavo gražų, pintą iš vytelių, krepšį, pilną visokių gėrybių. O piršlys turėjo gražiai išpuoštą aukštą kepurę. Visa vestuvinė palyda klausė svočios ir piršlio. Tai išlikę ir dabar. Piršliai vadovavo visai vestuvinei palydai. Piršliai vedė ir vestuvinę puotą.
Apgalvodavo scenarijų, susirinkdavo įvairias žinutes, kurdavo kupletus, ruošdavo įvairiausius suvenyrus jauniesiems, tėvams, palydai, šeimininkėms. Piršliai rodo jauniesiems, kaip reikia praeiti gyvenimo tiltus… Jaunasis privalo ginti jaunąją nuo įvairiausių gyvenimo nesėkmių ir todėl ją neša ant rankų.
Tiltas parenkamas ilgiausias ir gražiausias. Jaunajam nešti nesunku, nes meilė nugali didžiausias kliūtis… Piršliai moko jaunuosius, kaip reikės miegoti ant suolo … Moko, kaip reikia bučiuotis… Moko, kaip reikia gyventi ir kaip reikia mylėti: gyvenimą ir žmogų … Po jungtuvių ceremonijos visa palyda vežama prie įžymiųjų vietų: vandens malūnų, vėjo malūnų, gražių sodybų, natūralių žavių gamtovaizdžių, piliakalnių ir ten, pagal piršlių sukurtą scenarijų vykdavo vestuvinės puotos linksmybės…
Prie seno, seno vėjo malūno… Įamžinama brangiausia diena gyvenime.
Jaunavedžiai po šventinių iškilmių grįžta į namus. Jie sutinkami tėvų prie gimtojo slenksčio su duona ir druska. Duonos maži gabalėliai pamirkomi į druską ir su vynu ar midumi užgeriami. Taurelės būna išmoningai išpuoštos rūtų ar mirtų šakelėmis, bei baltais kaspinėliais. Duona yra sveikatos simbolis, o druska – tvirtybės. Tėvai jauniesiems linki būti sveikiems, stipriems ir laimingiems. Ši papročių šviesa išliko iki šių dienų atmintyje, kaip gyvenimo dovana. Sutikdami jaunuosius visi linki: būti ištikimais Žmogui, Tiesai ir Žemei.
Antrą vestuvių dieną, po piršlio pakorimo, pagal senus papročius, piršlienė skandinama dubenyje, vonioje, geldoje arba prūde, ūpėje, ežere,
Budeliai – „negailestingi”. Piršlienę „murgdo” ežere. „Kam melavai, kam gyrei jaunąją mergelę, kad ji gražiausia, kad ji turtingiausia šioje žemėje mergelė”… Melo kojos trumpos. Atsimink, nes nusipelnei; tavo kalbos apie išrinktąją mergelę – melagingos. Jaunoji bėga gelbėti piršlienės, užmeta ant budelio pečių rankšluostį… Tada budelis išgelbsti piršlienę paduodamas jai ranką ir ištraukia iš ežero „gilumos”… Persirengėliai jaunieji ir jų palyda laukia sugrįžtant jaunųjų. Jie bus apklausti ir turės išsipirkti, kad būtų įleista jaunųjų palyda prie vaišių stalo. Čia piršliai sukuria savitą scenarijų, vis kitokį kiekvienai porai. Jei yra žiema jaunųjų sutikimas vyksta patalpose. Vasarą – gamtos prieglobstyje.
Rytojaus dieną, po iškilmingų jungtuvių vakaro, į šventę ateina linksmybių metas. Žmonės, pamiršę visus vargus, linksminasi iš širdies.
Skamba dainos, žmonės ilsisi… palydėdami ir mokydami jaunuosius kaip reikia gyventi.
Vestuvės šiandien
Vestuvių planavimas. Vestuvės yra smagus, bet sudėtingas ir laiko reikalaujantis projektas. Kaip ir kiekvieną rimtą projektą, vestuves reikia planuoti. Yra sakoma, kad planas yra bevertis, tačiau planavimo procesas –
neįkainuojamas. Skyrus laiko vestuvių planavimui, užtikrinama, kad kiekvienam aspektui yra skirta pakankamai dėmesio, taip sumažinama klaidų ir nesusipratimų tikimybė. Žinoma pačios vestuvės nuo plano gali skirti, ir netgi žymiai, tačiau pats planavimo procesas padės apgalvoti detales ir nieko svarbaus neužmiršti. Ypač svarbu, kad vestuvių planavimas leidžia tiksliai suplanuoti biudžetą, ir dar svarbiau – paskirstyti išlaidas laike.
Planuojant vestuves svarbu ir laikas ir iškilmių vieta, ir pati ceremonija.
Kokiu metų laiku švęsti vestuves – iki XX amžiaus vidurio Lietuvoje vestuvių metą dažniausiai nulemdavo ūkio darbai, todėl vestuvės būdavo keliamos vėlų rudenį arba žiemą. Nutirpus sniegui ir iki kito pirmojo sniego vestuves kelti buvo sudėtinga – tai pats žemės ūkio darbų įkarštis.
Vestuvių puotų kėlimą nulemdavo ir įtakodavo pasninkai, adventas bei gavėnia. Nors bažnytinis kalendorius leidžia linksmintis, ūkio darbai labai trukdydavo ne tik pačioms vestuvių iškilmėms, bet ir piršlyboms, sužadėtuvėms. Šiuo metu vestuvės buvo keliamos tik dėl ypatingų priežasčių.
Kiekvienas metų laikas – savaip žavus. Pastaraisiais dešimtmečiais taip jau susiklostė, jog didžioji dauguma jaunų porų vestuves atšokti trokšta vasarą. Daugelį vilioja šiltas metų laikas, kuomet viskas žalia.Kai kurie tikis, jog jų pasirinkta dieną gamta nepapokštaus ir bus saulėta, nuotaikos nesugadins vėjas ir lietus.
Beje, yra žmonių, teigiančių, jog lietus per vestuves nėra blogas ženklas. Kaip tik, jei šią dieną lyja lietus, gyvenimas bus gražus ir nerūpestingas. Todėl daugelis žmonių vestuves kelia rudenį – vieną lietingiausių metų laiku. Ruduo – auksinis metų laikas, tuomet medžių vainikai nusidažo įvairiomis spalvomis. Svarbiausių akimirkų įamžinimas tarp įvairiaspalvių klevų lapų šakų gali palikti neišdildomą prisiminimą.
Kitas, ne mažiau įspūdingas metų laikas – žiema. Nereikia bijoti šalnų ir gilių sniego pusnų. Gilioje sniego pusnyje įsiamžinę jaunieji – dar vienas neišdildomas prisiminimas. Reiktų prisiminti ir tai, jog būtent žiemą yra visų įsimylėjėlių – Šv. Valentino diena.
Pavasaris – bundančios ir atgimstančios gamtos metas. Šiuo metų laiku atgimsta ne tik gamta, bet ir jausmai. Sprogstantys medžių pumpurai, žaliuojanti pirmoji žolė ir pražystančios pirmos gėlės – argi ne nuostabus metas dviems žmonėms sujungti savo likimus.
Kiekvienas metų laikas – savaip žavus
Iškilmių vieta. Kiekviena pora svajoja apie nepakartojamą santuoką ir nepamirštamą aplinką vestuvių pokyliui. Daugelis, o ypač tie kurie vestuves švenčia dvi dienas pirmenybę teikia išvykai už miesto, į gamtą. Šventimas gamtoje – didžiulė erdvė šokiams, dainoms ir žaidimams.Čia šventės nesugadina triukšmu nepatenkinti kaimynai ar šiaip praeiviai. Tai puiki vieta romantiškiems nuotykiams. Vos nušvitus saulei, pažadina ne tik pirmieji saulės spinduliai, bet ir ankstyvieji vestuvių muzikantai. Ši tradicija likusi iš seno.
Jei vestuvės švenčiamos tik vieną dieną, o kitą rytą jaunavedžiai turės skubėti į pirmąją povestuvinę kelionę, tai tapo madinga, geriau vestuves kelti mieste. O jei vestuvės vyksta vos kelias valandas, iškilmės keliamos kavinėje.
Kvietimai. Pasirinkus vestuvių datą ir vietą, pats metas pagalvoti apie svečių kvietimą.. tai dar kiek neįprastas dalykas lietuvių vestuvėse.
Rašydami kvietimus dar kruopščiau tenka apgalvoji svečių sąrašą. Kvietimų forma ir išvaizda turi atitikti vestuvių dvasią. Jeigu iškilmės vyksta užmiesčio rezidencijoje arba prabangiame restorane, tiks paauksuoti šventiniai kvietimai. Jei pasirinkta kaimo kavinę ar sodyba , labiau tiks kvietimai su gamtos vaizdu. Vestuvės, švenčiamos ant jūros kranto, leidžia kvietimuose panaudoti jūros motyvus, smėlį, kriaukles.
Kvietimus galima užsisakyti spaustuvėje, nupiešti patiems arba nusipirkti parduotuvėje. Tai priklauso nuo jaunavedžių būdo ir stiliaus.
Patartina kvietimus išsiųsti likus 4 – 6 savaitėms iki vestuvių dienos.
Kvietimo tekste turi būti jaunavedžių vardai, sutuoktuvių laikas.
Kvietimuose rašomi pilni vardai ir pavardės, nedera naudoti trumpinius.
Kartais jaunavedžiai kvietimuose įrašo jiems ką nors svarbaus reiškiančias eiles, simbolius, o kartais net glaustai primena savo susipažinimo istoriją, kai kurie įkomponuoja ir savo nuotrauką. Jei norima gauti atsakymą, tai reikia įrašyti „Prašome pranešti“ ir nurodyti savo telefono numerį. Kvietimas dažnai baigiamas padėka už būsimą dalyvavimą vestuvėse.
Paprastai kvietimas siunčiamas šeimai, bet vaikams vyresniems nei 18 metų, kvietimas siunčiamas individualiai.
Salės, bažnyčios puošimas. Salės puošimui naudojamos gėlės, tiek dirbtinės, kurios atrodo natūraliai, taip pat dekoracijų elementai su balionais, papuošalais iš popieriaus, audinių, įvairių formų bei spalvų žvakėmis. Jei vestuvės vyksta vasarą, pokylių salės puošimui galima naudoti įvairiausias gėles, kurios šventei suteikia šviežumo ir šventiško žavesio.
Tam puikiai gali tikti darželio ar lauko gėlės. Jei norisi daugiau ir stambesnių papuošimo akcentų, galima salę puošti gėlių girliandomis.
Šventinį stalą geriausia puošti mažais elegantiškais vainikėliais, o keletą pakabinti ant sienos ar durų. Itin ekstravagantiškai atrodys salė papuošta stikliniais vienspalviais indais, kuriuose bus sumerktos lelijos, kalijos ar kitos mėgstamos gėlės.
Puošiant bažnyčią ir suteikiant jai šventinę nuotaiką, tiks paprasti ir lengvi audiniai, prie kurių pritaikomos tam tikros spalvos bei dydžio žvakės, taip pat gyvos gėlės prie altoriaus bei dekoratyviniai elementai ant bažnyčios kėdžių svečiams.
Jaunavedžių drabužiai. Jaunystė pagimdo meilę ir viltį. Prie gyvenimo tako ateina dvi mylinčios širdys… Artėja jungtuvių valanda. Išrinkti vestuvių drabužius – vienas sunkiausių jaunavedžių galvosūkis. Ypač sunku nuotakai: būtent į ją krypsta visų akys. Tą akimirką nuotaka turi būti gražiausia. Todėl daug rūpesčių sukelia nuotakai rūbų parinkimas. Čia prireiks ir fantazijos, ir rankų darbo, ir patarimo bei kritikos. Svarbu, kad suknelė ilga, trumpa ar kostiumėlis, būtų pasiūti iš nesiglamžančios medžiagos. Lengvas medžiagos kritimas suteikia nuotakai elegancijos ir laisvumo. Prie medžiagos ir fasono reikia priderinti rūbų puošiamuosius elementus.
Pirmiausia, nuotaka turi būti stilinga. Tačiau dar svarbu, kad nuotaka su suknele gerai jaustųsi. Tik nuo XIX amžiaus pabaigos paprotys puošti nuotaką baltais rūbais paplito visur. Ši spalva simbolizavo nuotakos tyrumą ir nekaltumą, kartu tai buvo ir džiaugsmo spalva. Dabartinė mada leidžia pasirinkti nepaprastai individualų suknelės fasoną ir toną.
Tradiciškai prie suknelės pridedamas ir nuometas. Nuometas buvo skiriamas tam, kad apsaugotų nuotaką nuo piktų dvasių. Tyrumo simboliką jis įgavo vėliau. Dabartiniu metu šis simbolis išnykęs ir nuometas atlieka papuošalo vaidmenį. Be nuometo naudojamos gėlės, kaspinai, diademos ir kita.
Taip jau yra, jog vestuvių dieną visi labiausiai gėrisi nuotaka, o jaunikiui tenka daug mažiau dėmesio.Vyrai šiais laikais turi visas galimybes deramai apsirengti savo vestuvių dieną, jeigu tik jiems tai rūpi.
Visuomet iškilmingas ir tinkamas yra tamsus kostiumas. Juodas kostiumas visada tinka iškilmėms ir gali atstoti fraką bei smokingą. Smokingas –
pastaruoju metu labai paplitęs jaunikio drabužis. Klasikinis smokingas yra tamsiai mėlynos, pilkos ar juodos spalvos, nors jaunikiui tiks ir baltos spalvos kostiumas.
Iškilmingesnį vaizdą smokingui suteikia speciali apykaklė, kaklaraiščiui – peteliškei, peteliškė, platus šilkinis diržas arba liemenė.
Batai turi būti juodos spalvos.
Prie klasikinio kostiumo labiausiai tiks spalvota liemenė. Ja siūloma rinktis iš kitos, dekoratyvios medžiagos. Tačiau būtina suderinti liemenės ir kaklaryšio spalvas. Jei pasirenkama spalvota liemenė, marškiniai –
būtinai baltos spalvos.
Frakai – seniausi šventiniai vyriški rūbai. Tradicijas ir frako dėvėjimo taisykles reguliuoja etiketas. Fraką gali vilkėti tiek jauni žmonės, tiek ir suaugę – vestuvių iškilmės nuo to bus tik ryškesnės ir įvairesnės.
Dauguma jaunavedžių dabar rengiasi kartu – ieško poros vestuvinio komplekto. Vestuvės – jaunavedžių šventė, tad ir atrodyti jie turi taip kaip patiems norisi.
Žiedai. Auksiniai vestuviniai žiedai yra senas pastovus ištikimybės simbolis. Kiekviena jaunavedžių pora vestuvių ceremonijos metu išgirsta :
„Meilės ženklan apsikeiskite žiedais“.
Paprotys užmauti nuotakai žiedą ant piršto atėjo iš senosios Romos. XIX
amžiuje jungtuvių simboliu tapę vestuviniai sutuoktuvių žiedai turėjo būti vienodi, panašios tradicijos laikomasi ir iki šiol.
Dabartiniu metu vestuvinis žiedas – ne tas paprastas žiedelis, anksčiau būdingas visiems sutuoktiniams, bet ir intymumo ženklas, kurio prasmę žino tik sutuoktiniai. Vestuviniai žiedai gaminami dažniausiai iš baltos, raudono arba rausvos spalvos aukso.
Puokštė. Gėlės – tai žemės žiedai. Gera, kad pačią reikšmingiausią ir brangiausią gyvenimo valandą jos gali suteikti didelį džiaugsmą. Puokštė –
graži ta, kuri priglusta prie kilnios sielos. Nederėtų pamiršti ir tokios gražios tradicijos, kai jaunasis, einant į sutuoktuvių ceremonijas įteikia puokštę visų akivaizdoje savo išrinktajai, o abu atsisveikindami su tėvais įteikia gėles ir tėvams. Privalome jiems dėkoti už vaikystės pievas, duonos kąsnį ir gyvenimo saulę…Gėlės lydi žmogaus gyvenimą džiaugsmo ir skausmo valandose. Kilmingiausia gėle – laikoma rožė. Jos simbolika išreiškia meilę. Ji nori lyg prisiglausti prie širdies. Todėl nuotakos renkasi baltas, gelsvas, rožines, raudonas rožes ar kompozicijas iš jų žiedų. Savo grožiu ir paslaptingumu nenusileidžia ir herberos. Jų žiedai tarytum kalba, kad nori atkreipti visų dėmesį. Jos pasižymi spalvų žaismu.
Ypač aukštos nuotakos renkasi herberų puokštes. Smulkutės ir lieknos merginos mėgsta smulkesnių žiedelių puokšteles. Tam labai tinka frezijos, kurios būna įvairių atspalvių. Seniau buvo mėgiamos ir kalijų žiedų puokštės.
Šmaikščios detalės. Tikriausiai nė vienos vestuvės neapsieina be pokštų, išdaigų, linksmybių. Kad šventė būtų įvairesnė ir įdomesnė didelė dalis priklauso ir nuo muzikantų. Paprastai muzikantai gali pasiūlyti daugybę įvairių juokų, pokštų, dainų, šokių ir žaidimų. Kartais muzikantams į pagalbą atskuba piršlys. Anksčiau jaunavedžiams grieždavo kaimo muzikantai, kur būtinas atributas buvo armonika, smuikas, mušamieji instrumentai ir dūda. Šiuolaikiniai muzikantai – modernesni.
Transportas, fotografavimas. Anksčiau jaunikis pas nuotaką vykdavo gražiai išpuošta karieta, pakinkyta arkliais. Šiandien tai retas reiškinys, tačiau vis atsiranda porų, norinčių atgaivinti senąsias tradicijas. Visgi pastaruoju metu jaunavedžiai dažniausiai renkasi prabangius automobilius.
Nuo seno Lietuvoje mašinas, vežimus dekoruodavo vyriausioji pamergė, o likusios jai padėdavo. Puošiant mašiną, galima rinktis gėles, juostas, derančias prie aprangos spalvos.
Galvojant apie malonius vestuvių prisiminimus negalima pamiršti ir įamžinti šiuos prisiminimus nuotraukose, kurios liks ilgam.
Išvada
Šeima – svarbiausia gyvoji giminės ir tautos ląstelė. Mūsų prigimtinė kultūra, mūsų kalba, mūsų papročiai ir pati tauta sunkiausiais laikais išliko tik šeimos dėka. Šeima pagrindinė visuomenės ląstelė, kurioje žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Ji yra didi vertybė, visų rūpestis ir viltis.
Joje auga ir bręsta jaunoji karta, formuojasi pamatinės elgesio normos, vertybių hierarchija, gyvenimo tikslai. Šeimos kelias – tai niekada nesibaigiantis žmogiškosios ir krikščioniškosios meilės kelias, kuriuo einant įveikiamos pasitaikančios kliūtys ir pagundos. Šeimos stiprumas glūdi sutuoktinių stiprume. Šeimos šventės stiprina pačią šeimą ir jos bendrą dvasią. Vardynos, jaunimo brandos apeigos, iniciacija į giminę, į bendruomenę, vestuvės, įkurtuvės – riša ir stiprina šeimą.
Seniai, seniai visų romantiškiausia ir gražiausia šeimos švenčių būdavo vestuvių puota. Net ir dabar niekas nepasikeitė.
Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai. Daugelis šeimos papročių bei apeigų formavo žmonių būdą, prisidėjo prie dvasinės kultūros, religijos ir moralės plėtotės. Todėl iš šių reiškinių galima rekonstruoti mūsų tautos sąmonės, psichikos raidą. Pažymėtina, kad liaudies kultūra, ypač žodinė ir meninė kūryba, įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą . Šeimos papročiai, apeigos, tradicijos – tautos kultūros liudininkai bei saugotojai – kartu yra patikimi istorijos šaltiniai, padedantys atskleisti tautų kūrybos, sąmonės, mitologijos, religijos, apskritai dvasinės kultūros raidą.
Literatūra
1. Balys J. Vaikystė ir vedybos. Silver Spring, 1979.
2. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos.
Vilnius, 1991.
3. Patackas A., Žarskus A. Vestuvių virsmas. Prienai, 1993.
4. http://www.vestuvės.lt
2005-11-23
5. http://www.google.lt
2005-12-12