Vestuvės – šeimos šventė

TURINYS

1.

Įvadas......................2

2. Papročiai ir tradicijos..............3-4

3. Vestuvės šiandien................5-8

4.

Išvada.......................9

5.

Literatūra....................10

ĮVADAS

Sutuoktiniai turi suprasti, kad kiekvienam reikia psichologinės erdvės.
Privalu saugoti vienas kito svajones, pomėgius.  Tarpusavio santykiai turi
švelniai nuspalvinti kasdienybės dienas, nes šeimos nariai susiję vienas su
kitu šimtais nematomų gijų. Bendro gyvenimo dienų skaistumas, jų šiluma
suteikia abiems gerą nuotaiką, gyvybingumą, darbingumą ir laimė lydi
gyvenimo keliuose. Tuomet viešpatauja Meilė, Tiesa, Grožis ir Gėris, kurie
susipina į vieną žodį laimė!

Jaunoji karta privalo laikyti dorovės vainiką ir tikėjimo šviesą!
Išeidami į dar nepažintą gyvenimo kelią iš tėvų židinio išsineškit šviesų
namų spindulį. 

Šeimoje turėtu išsiugdyti kultūringo elgesio, vaišinimosi papročių,
pagarbos jaausmo kiekvienam žmogui ir meilės, kuri nuskaidrina dienas,
ieškant gyvenimo prasmės.

 

PAPROČIAI IR TRADICIJOS

Lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių
kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei
bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei
ekonominėmis sąlygomis.

Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos
tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios
bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos
vaizdinių.

Šeimos, ypač vestuvių apeigose, svarbią vietą užėmė paukščių ir žalčių,
kaip gyvybinės jėgos amžinumo, simbolių kultas. Paukščiais ir žalčiais buvo
puošiama sakralinė apeigų duona – karvojus. Meniškai padirbti paukščiai
buvo kaabinami virš vestuvių apeigų stalo.
Piršliai atvažiuoja ir pūgoms siaučiant, ir ievų žiedams sprogstant, ir
vasarą saulei kaitinant žemę. Veža jaunikį, gal į pirmą  pasimatymą.
Peržengę merginos tėvų namo slenkstį piršlys ima malti liežuviu: kad jie
turtingiausi, kad jie geriausi, kad jie gražiausi. Derisi prie s

stalo
susėdę su tėvais dėl kraičio. Taip buvo seniau. 0 dabar? Dabar piršliai
vestuvinėje puotoje yra tik palydos dalis ir senųjų papročių pratęsėjai.
Dabar laikmetis kitoks. Išnyko vežimai, karietos, todėl jaunikis sodina
savo lelijėlę į lengvąjį automobilį.  Pats padovanoja aukso sužieduotuvių
žiedelį. Pats kalba apie būsimą gyvenimą, pina gražiausių svajonių vainiką,
girdo mergelę jaunystės vynu.

    Seniau prie sužieduotuvių stalo sėsdavo visa šeima. Kur vykdavo
vestuvinė puota patalpa būdavo puošiama. Ant rankšluosčio, iš žalumynų
išpindavo jaunųjų vardo ir pavardės raides. Pindavo iš rūtų, eglių,
kadagių, mirtų, tujų, bruknių lapelių ar kitų žalumynų. Aptardavo vestuvių
puotos reikalus, padainuodavo, pasilinksmindavo. Sužieduotuvių stalas buvo
išradingas. Tai buvo mėsos gaminiai, duona, pyragai ir tai vietovei būdingi
kiti valgiai. Gerdavo nedaug.Dabar sužieduotuvės aplaistomos šampano
purslais. Retai kur sužieduotuvės švenčiamos namuose. Seniau per
sužieduotuves pasikeisdavo dar ir dovanomis. Jaunoji gaudavo ne tik aukso
sužieduotuvių žiedą, beet ir jaunikio išdrožinėtą rankšluostinę, kočėlus,
verpstelę, ornamentuotą badiklį, sagę, karolius ir kt. namų darbo
dirbinius.Jaunoji dovanodavo baltą peltakiuotų nosinių komplektą (nes
nosinės tai buvo draugystės ir meilės simbolis), austus šalikus, austus ir
rištus kaklaraiščius, raštuotas kojines vilnones ar linines, austas
vadžias, balno kilimėlius ir kitus savo rankomis padarytus meniškus darbus.
Nepamiršdavo apdovanoti ir tėvų. Tai buvo gražus paprotys. Jaunoji mamoms
išsiuvinėdavo skarutes, prijuostes, išausdavo rankšluosčius, lauknešėlius
ir kt. darbelius. Tėvui megztą megztinį, liemenę, kojines, pirštines,
šalikus ir kt. Vestuvės dažniausiai būdavo jaunosios tėvų namuose.Tai
vestuvinei puotai ruošdavosi apgalvodami kiekvieną sm

mulkmeną. Net arklius,
kurie veš jaunuosius prie altoriaus, savaitę neimdavo darbams, juos šerdavo
geriau, šukuodavo, apkirpdavo karčius, uodegas, o atėjus tai dienai
uždėdavo gražius pakinktus, vadžias, ant kaklų užkabindavo žaržolus ar
skambalus. Buvo sudaroma paslaptinga aplinka. Dabar piršlys ir svočia
išlikę tik kaip jungtuvių palydos tęsėjai. Piršliai išsiskirdavo savo
apdaru. Svočia turėdavo gražų, pintą iš vytelių, krepšį, pilną visokių
gėrybių. O piršlys turėjo gražiai išpuoštą aukštą kepurę. Visa vestuvinė
palyda klausė svočios ir piršlio. Tai išlikę ir dabar. Piršliai vadovavo
visai vestuvinei palydai. Piršliai vedė ir vestuvinę puotą. Apgalvodavo
scenarijų, susirinkdavo įvairias žinutes, kurdavo kupletus, ruošdavo
įvairiausius suvenyrus jauniesiems, tėvams, palydai, šeimininkėms. Piršliai
rodo jauniesiems, kaip reikia praeiti gyvenimo tiltus. Jaunasis privalo
ginti jaunąją nuo įvairiausių gyvenimo nesėkmių ir todėl ją neša ant rankų.
Tiltas parenkamas ilgiausias ir gražiausias. Jaunajam nešti nesunku, nes
meilė nugali didžiausias kliūtis. Piršliai moko jaunuosius, kaip reikės
miegoti ant suolo . Moko, kaip reikia bučiuotis. Moko, kaip reikia
gyventi ir kaip reikia mylėti: gyvenimą ir žmogų .  Po jungtuvių
ceremonijos visa palyda vežama prie įžymiųjų vietų: vandens malūnų, vėjo
malūnų, gražių sodybų, natūralių žavių gamtovaizdžių, piliakalnių ir ten,
pagal piršlių sukurtą scenarijų vykdavo vestuvinės puotos linksmybės.
Prie seno, seno vėjo malūno. Įamžinama brangiausia diena gyvenime.
Jaunavedžiai po šventinių iškilmių grįžta į namus. Jie sutinkami tėvų prie
gimtojo slenksčio su duona ir druska. Duonos maži gabalėliai pamirkomi į
druską ir su vynu ar mi
idumi užgeriami. Taurelės būna išmoningai išpuoštos
rūtų ar mirtų šakelėmis, bei baltais kaspinėliais. Duona yra sveikatos
simbolis, o druska – tvirtybės. Tėvai jauniesiems linki būti sveikiems,
stipriems ir laimingiems.  Ši papročių šviesa išliko iki šių dienų
atmintyje, kaip gyvenimo dovana. Sutikdami jaunuosius visi linki: būti
ištikimais Žmogui, Tiesai ir Žemei. 

Antrą vestuvių dieną, po piršlio pakorimo, pagal senus papročius,
piršlienė skandinama dubenyje, vonioje, geldoje arba prūde, ūpėje, ežere,
Budeliai – “negailestingi”. Piršlienę “murgdo” ežere. “Kam melavai, kam
gyrei jaunąją mergelę, kad ji gražiausia, kad ji turtingiausia šioje žemėje
mergelė”. Melo kojos trumpos. Atsimink, nes nusipelnei; tavo kalbos apie
išrinktąją mergelę – melagingos. Jaunoji bėga gelbėti piršlienės, užmeta
ant budelio pečių rankšluostį. Tada budelis išgelbsti piršlienę
paduodamas jai ranką ir ištraukia iš ežero “gilumos”.  Persirengėliai
jaunieji ir jų palyda laukia sugrįžtant jaunųjų. Jie bus apklausti ir turės
išsipirkti, kad būtų įleista jaunųjų  palyda prie vaišių stalo.  Čia
piršliai sukuria savitą scenarijų, vis kitokį kiekvienai porai. Jei yra
žiema jaunųjų sutikimas vyksta patalpose. Vasarą – gamtos prieglobstyje.

    Rytojaus dieną, po iškilmingų jungtuvių vakaro, į šventę ateina
linksmybių metas. Žmonės, pamiršę visus vargus, linksminasi iš širdies.
Skamba dainos, žmonės ilsisi. palydėdami ir mokydami jaunuosius kaip
reikia gyventi.

VESTUVĖS ŠIANDIEN

Vestuvių planavimas. Vestuvės yra smagus, bet sudėtingas ir laiko
reikalaujantis projektas. Kaip ir kiekvieną rimtą projektą, vestuves reikia
planuoti. Yra sakoma, kad planas yra bevertis, tačiau planavimo procesas –
neįkainuojamas. Skyrus laiko vestuvių planavimui, užtikrinama, kad
kiekvienam as

spektui yra skirta pakankamai dėmesio, taip sumažinama klaidų
ir nesusipratimų tikimybė. Žinoma pačios vestuvės nuo plano gali skirti, ir
netgi žymiai, tačiau pats planavimo procesas padės apgalvoti detales ir
nieko svarbaus neužmiršti. Ypač svarbu, kad vestuvių planavimas leidžia
tiksliai suplanuoti biudžetą, ir dar svarbiau – paskirstyti išlaidas laike.
Planuojant vestuves svarbu ir laikas ir iškilmių vieta, ir pati ceremonija.

Kokiu metų laiku švęsti vestuves – iki XX amžiaus vidurio Lietuvoje
vestuvių metą dažniausiai nulemdavo ūkio darbai, todėl vestuvės būdavo
keliamos vėlų rudenį arba žiemą. Nutirpus sniegui ir iki kito pirmojo
sniego vestuves kelti buvo sudėtinga – tai pats žemės ūkio darbų įkarštis.
Vestuvių puotų kėlimą nulemdavo ir įtakodavo pasninkai, adventas bei
gavėnia. Nors bažnytinis kalendorius leidžia linksmintis, ūkio darbai labai
trukdydavo ne tik pačioms vestuvių iškilmėms, bet ir piršlyboms,
sužadėtuvėms. Šiuo metu vestuvės buvo keliamos tik dėl ypatingų priežasčių.

Kiekvienas metų laikas – savaip žavus. Pastaraisiais dešimtmečiais taip
jau susiklostė, jog didžioji dauguma jaunų porų vestuves atšokti trokšta
vasarą. Daugelį vilioja šiltas metų laikas, kuomet viskas žalia.Kai kurie
tikis, jog jų pasirinkta dieną gamta nepapokštaus ir bus saulėta, nuotaikos
nesugadins vėjas ir lietus.

Beje, yra žmonių, teigiančių, jog lietus per vestuves nėra blogas
ženklas. Kaip tik, jei šią dieną lyja lietus, gyvenimas bus gražus ir
nerūpestingas. Todėl daugelis žmonių vestuves kelia rudenį – vieną
lietingiausių metų laiku. Ruduo – auksinis metų laikas, tuomet medžių
vainikai nusidažo įvairiomis spalvomis. Svarbiausių akimirkų įamžinimas
tarp įvairiaspalvių klevų lapų šakų gali palikti neišdildomą prisiminimą.

Kitas, ne mažiau įspūdingas metų laikas – žiema. Nereikia bijoti šalnų
ir gilių sniego pusnų. Gilioje sniego pusnyje įsiamžinę jaunieji – dar
vienas neišdildomas prisiminimas. Reiktų prisiminti ir tai, jog būtent
žiemą yra visų įsimylėjėlių – Šv. Valentino diena.

Pavasaris – bundančios ir atgimstančios gamtos metas. Šiuo metų laiku
atgimsta ne tik gamta, bet ir jausmai. Sprogstantys medžių pumpurai,
žaliuojanti pirmoji žolė ir pražystančios pirmos gėlės – argi ne nuostabus
metas dviems žmonėms sujungti savo likimus.

Kiekvienas metų laikas – savaip žavus

Iškilmių vieta. Kiekviena pora svajoja apie nepakartojamą santuoką ir
nepamirštamą aplinką vestuvių pokyliui. Daugelis, o ypač tie kurie vestuves
švenčia dvi dienas pirmenybę teikia išvykai už miesto, į gamtą. Šventimas
gamtoje – didžiulė erdvė šokiams, dainoms ir žaidimams.Čia šventės
nesugadina triukšmu nepatenkinti kaimynai ar šiaip praeiviai. Tai puiki
vieta romantiškiems nuotykiams. Vos nušvitus saulei, pažadina ne tik
pirmieji saulės spinduliai, bet ir ankstyvieji vestuvių muzikantai. Ši
tradicija likusi iš seno.

Jei vestuvės švenčiamos tik vieną dieną, o kitą rytą jaunavedžiai turės
skubėti į pirmąją povestuvinę kelionę, tai tapo madinga, geriau vestuves
kelti mieste. O jei vestuvės vyksta vos kelias valandas, iškilmės keliamos
kavinėje.

Kvietimai. Pasirinkus vestuvių datą ir vietą, pats metas pagalvoti apie
svečių kvietimą.. tai dar kiek neįprastas dalykas lietuvių vestuvėse.
Rašydami kvietimus dar kruopščiau tenka apgalvoji svečių sąrašą. Kvietimų
forma ir išvaizda turi atitikti vestuvių dvasią. Jeigu iškilmės vyksta
užmiesčio rezidencijoje arba prabangiame restorane, tiks paauksuoti
šventiniai kvietimai. Jei pasirinkta kaimo kavinę ar sodyba , labiau tiks
kvietimai su gamtos vaizdu. Vestuvės, švenčiamos ant jūros kranto, leidžia
kvietimuose panaudoti jūros motyvus, smėlį, kriaukles.

Kvietimus galima užsisakyti spaustuvėje, nupiešti patiems arba
nusipirkti parduotuvėje. Tai priklauso nuo jaunavedžių būdo ir stiliaus.

Patartina kvietimus išsiųsti likus 4 – 6 savaitėms iki vestuvių dienos.

Kvietimo tekste turi būti jaunavedžių vardai, sutuoktuvių laikas.
Kvietimuose rašomi pilni vardai ir pavardės, nedera naudoti trumpinius.
Kartais jaunavedžiai kvietimuose įrašo jiems ką nors svarbaus reiškiančias
eiles, simbolius, o kartais net glaustai primena savo susipažinimo
istoriją, kai kurie įkomponuoja ir savo nuotrauką. Jei norima gauti
atsakymą, tai reikia įrašyti „Prašome pranešti“ ir nurodyti savo telefono
numerį. Kvietimas dažnai baigiamas padėka už būsimą dalyvavimą vestuvėse.
Paprastai kvietimas siunčiamas šeimai, bet vaikams vyresniems nei 18 metų,
kvietimas siunčiamas individualiai.

Salės, bažnyčios puošimas. Salės puošimui naudojamos gėlės, tiek
dirbtinės, kurios atrodo natūraliai, taip pat dekoracijų elementai su
balionais, papuošalais iš popieriaus, audinių, įvairių formų bei spalvų
žvakėmis. Jei vestuvės vyksta vasarą, pokylių salės puošimui galima naudoti
įvairiausias gėles, kurios šventei suteikia šviežumo ir šventiško žavesio.
Tam puikiai gali tikti darželio ar lauko gėlės. Jei norisi daugiau ir
stambesnių papuošimo akcentų, galima salę puošti gėlių girliandomis.

Šventinį stalą geriausia puošti mažais elegantiškais vainikėliais, o
keletą pakabinti ant sienos ar durų. Itin ekstravagantiškai atrodys salė
papuošta stikliniais vienspalviais indais, kuriuose bus sumerktos lelijos,
kalijos ar kitos mėgstamos gėlės.

Puošiant bažnyčią ir suteikiant jai šventinę nuotaiką, tiks paprasti ir
lengvi audiniai, prie kurių pritaikomos tam tikros spalvos bei dydžio
žvakės, taip pat gyvos gėlės prie altoriaus bei dekoratyviniai elementai
ant bažnyčios kėdžių svečiams.

Jaunavedžių drabužiai. Jaunystė pagimdo meilę ir viltį. Prie gyvenimo
tako ateina dvi mylinčios širdys. Artėja jungtuvių valanda.  Išrinkti
vestuvių drabužius – vienas sunkiausių jaunavedžių galvosūkis. Ypač sunku
nuotakai: būtent į ją krypsta visų akys. Tą akimirką nuotaka turi būti
gražiausia. Todėl daug rūpesčių sukelia nuotakai rūbų parinkimas. Čia
prireiks ir fantazijos, ir rankų darbo, ir patarimo bei kritikos. Svarbu,
kad suknelė ilga, trumpa ar kostiumėlis, būtų pasiūti iš nesiglamžančios
medžiagos. Lengvas medžiagos kritimas suteikia nuotakai elegancijos ir
laisvumo. Prie medžiagos ir fasono reikia priderinti rūbų puošiamuosius
elementus.

Pirmiausia, nuotaka turi būti stilinga. Tačiau dar svarbu, kad nuotaka
su suknele gerai jaustųsi. Tik nuo XIX amžiaus pabaigos paprotys puošti
nuotaką baltais rūbais paplito visur. Ši spalva simbolizavo nuotakos tyrumą
ir nekaltumą, kartu tai buvo ir džiaugsmo spalva. Dabartinė mada leidžia
pasirinkti nepaprastai individualų suknelės fasoną ir toną.

Tradiciškai prie suknelės pridedamas ir nuometas. Nuometas buvo
skiriamas tam, kad apsaugotų nuotaką nuo piktų dvasių. Tyrumo simboliką jis
įgavo vėliau. Dabartiniu metu šis simbolis išnykęs ir nuometas atlieka
papuošalo vaidmenį. Be nuometo naudojamos gėlės, kaspinai, diademos ir
kita.

Taip jau yra, jog vestuvių dieną visi labiausiai gėrisi nuotaka, o
jaunikiui tenka daug mažiau dėmesio.Vyrai šiais laikais turi visas
galimybes deramai apsirengti savo vestuvių dieną, jeigu tik jiems tai rūpi.
Visuomet iškilmingas ir tinkamas yra tamsus kostiumas. Juodas kostiumas
visada tinka iškilmėms ir gali atstoti fraką bei smokingą. Smokingas –
pastaruoju metu labai paplitęs jaunikio drabužis. Klasikinis smokingas yra
tamsiai mėlynos, pilkos ar juodos spalvos, nors jaunikiui tiks ir baltos
spalvos kostiumas.

Iškilmingesnį vaizdą smokingui suteikia speciali apykaklė,
kaklaraiščiui – peteliškei, peteliškė, platus šilkinis diržas arba liemenė.
Batai turi būti juodos spalvos.

Prie klasikinio kostiumo labiausiai tiks spalvota liemenė. Ja siūloma
rinktis iš kitos, dekoratyvios medžiagos. Tačiau būtina suderinti liemenės
ir kaklaryšio spalvas. Jei pasirenkama spalvota liemenė, marškiniai –
būtinai baltos spalvos.

Frakai – seniausi šventiniai vyriški rūbai. Tradicijas ir frako
dėvėjimo taisykles reguliuoja etiketas. Fraką gali vilkėti tiek jauni
žmonės, tiek ir suaugę – vestuvių iškilmės nuo to bus tik ryškesnės ir
įvairesnės.

Dauguma jaunavedžių dabar rengiasi kartu – ieško poros vestuvinio
komplekto. Vestuvės – jaunavedžių šventė, tad ir atrodyti jie turi taip
kaip patiems norisi.

Žiedai. Auksiniai vestuviniai žiedai yra senas pastovus ištikimybės
simbolis. Kiekviena jaunavedžių pora vestuvių ceremonijos metu išgirsta :
„Meilės ženklan apsikeiskite žiedais“.

Paprotys užmauti nuotakai žiedą ant piršto atėjo iš senosios Romos. XIX
amžiuje jungtuvių simboliu tapę vestuviniai sutuoktuvių žiedai turėjo būti
vienodi, panašios tradicijos laikomasi ir iki šiol.

Dabartiniu metu vestuvinis žiedas – ne tas paprastas žiedelis, anksčiau
būdingas visiems sutuoktiniams, bet ir intymumo ženklas, kurio prasmę žino
tik sutuoktiniai. Vestuviniai žiedai gaminami dažniausiai iš baltos,
raudono arba rausvos spalvos aukso.

Puokštė. Gėlės – tai žemės žiedai. Gera, kad pačią reikšmingiausią ir
brangiausią gyvenimo valandą jos gali suteikti didelį džiaugsmą. Puokštė –
graži ta, kuri priglusta prie kilnios sielos.    Nederėtų pamiršti ir
tokios gražios tradicijos, kai jaunasis, einant į sutuoktuvių ceremonijas
įteikia puokštę visų akivaizdoje savo išrinktajai, o abu atsisveikindami su
tėvais įteikia gėles ir tėvams. Privalome jiems dėkoti už vaikystės pievas,
duonos kąsnį ir gyvenimo saulę.Gėlės lydi žmogaus gyvenimą džiaugsmo ir
skausmo valandose. Kilmingiausia gėle – laikoma rožė. Jos simbolika
išreiškia meilę. Ji nori lyg prisiglausti prie širdies. Todėl nuotakos
renkasi baltas, gelsvas, rožines, raudonas rožes ar kompozicijas iš jų
žiedų.  Savo grožiu ir paslaptingumu nenusileidžia ir herberos. Jų žiedai
tarytum kalba, kad nori atkreipti visų dėmesį. Jos pasižymi spalvų žaismu.
Ypač aukštos nuotakos renkasi herberų puokštes. Smulkutės ir lieknos
merginos mėgsta smulkesnių žiedelių puokšteles. Tam labai tinka frezijos,
kurios būna įvairių atspalvių. Seniau buvo mėgiamos ir kalijų žiedų
puokštės.

Šmaikščios detalės. Tikriausiai nė vienos vestuvės neapsieina be
pokštų, išdaigų, linksmybių. Kad šventė būtų įvairesnė ir įdomesnė didelė
dalis priklauso ir nuo muzikantų. Paprastai muzikantai gali pasiūlyti
daugybę įvairių juokų, pokštų, dainų, šokių ir žaidimų. Kartais muzikantams
į pagalbą atskuba piršlys. Anksčiau jaunavedžiams grieždavo kaimo
muzikantai, kur būtinas atributas buvo armonika, smuikas, mušamieji
instrumentai ir dūda. Šiuolaikiniai muzikantai – modernesni.

Transportas, fotografavimas. Anksčiau jaunikis pas nuotaką vykdavo
gražiai išpuošta karieta, pakinkyta arkliais. Šiandien tai retas reiškinys,
tačiau vis atsiranda porų, norinčių atgaivinti senąsias tradicijas. Visgi
pastaruoju metu jaunavedžiai dažniausiai renkasi prabangius automobilius.
Nuo seno Lietuvoje mašinas, vežimus dekoruodavo vyriausioji pamergė, o
likusios jai padėdavo. Puošiant mašiną, galima rinktis gėles, juostas,
derančias prie aprangos spalvos.

Galvojant apie malonius vestuvių prisiminimus negalima pamiršti ir
įamžinti šiuos prisiminimus nuotraukose, kurios liks ilgam.

   

IŠVADA

Šeima – svarbiausia gyvoji giminės ir tautos ląstelė. Mūsų prigimtinė
kultūra, mūsų kalba, mūsų papročiai ir pati tauta sunkiausiais laikais
išliko tik šeimos dėka. Šeima pagrindinė visuomenės ląstelė, kurioje žmogus
gimsta, gyvena ir miršta. Ji yra didi vertybė, visų rūpestis ir viltis.
Joje auga ir bręsta jaunoji karta, formuojasi pamatinės elgesio normos,
vertybių hierarchija, gyvenimo tikslai.   Šeimos kelias – tai niekada
nesibaigiantis žmogiškosios ir krikščioniškosios meilės kelias, kuriuo
einant įveikiamos pasitaikančios kliūtys ir pagundos. Šeimos stiprumas
glūdi sutuoktinių stiprume. Šeimos šventės stiprina pačią šeimą ir jos
bendrą dvasią. Vardynos, jaunimo brandos apeigos, iniciacija į giminę, į
bendruomenę, vestuvės, įkurtuvės – riša ir stiprina šeimą.
Seniai, seniai visų romantiškiausia ir gražiausia šeimos švenčių būdavo
vestuvių puota. Net ir dabar niekas nepasikeitė.

Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai,
maginiai, simboliniai vaizdiniai. Daugelis šeimos papročių bei apeigų
formavo žmonių būdą, prisidėjo prie dvasinės kultūros, religijos ir moralės
plėtotės. Todėl iš šių reiškinių galima rekonstruoti mūsų tautos sąmonės,
psichikos raidą. Pažymėtina, kad liaudies kultūra, ypač žodinė ir meninė
kūryba, įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurie buvo perduodami iš
kartos į kartą . Šeimos papročiai, apeigos, tradicijos – tautos kultūros
liudininkai bei saugotojai – kartu yra patikimi istorijos šaltiniai,
padedantys atskleisti tautų kūrybos, sąmonės, mitologijos, religijos,
apskritai dvasinės kultūros raidą.
   

LITERATŪRA

1. Balys J. Vaikystė ir vedybos. Silver Spring, 1979.

2. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos.

Vilnius, 1991.

3. Patackas A., Žarskus A. Vestuvių virsmas. Prienai, 1993.

4. http://www.vestuvės.lt

2005-11-23

5. http://www.google.lt

2005-12-12

Leave a Comment