Velykos

UTENOS “SAULĖS” GIMNAZIJA

Šventos Velykos

Silvijos Miškinytės

Utena 2007

Turinys

Darbo tikslai.......................,,....3
Kas yra Šv.Velykos.....................,,....4
Velykų nakties papročiai.......................5-9
Po velykų..............................10
Sportiniai Velykų žaidimai....................11-12
Margučiai...........................13-15
Atvelykis..............................16
Velykų stalas.........................17-18
Receptai...........................19-22
Naudota literatūra.........................23

Darbo tykslai

1. Supažindinti klase su šventu velyku šventimo tradicijom ir papročiais
2. Sužinoti kuo daugiau apie Velykas.
3. Papasakoti apie margucius.

Kas yra Šv. Velykos

Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).

Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (ššėtoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.

Į Velykas, kaip ir kitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai.

Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.

Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.

Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Velyku nakties paprociai ir tradicijos

Seniau naktį išš Didžiojo šeštadienio į Velykų sekmadienį žmonės, seni ir jauni, ypač atėjusieji iš tolimesnių kaimų, bažnyčiose budėdavo. Po iškilmingų mišparų, jie, kaip ir per laidotuves, iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau, dargi visą naktį, melsdavosi, giedodavo. Šimtmečio pradžioje Notėnų ir gretimų pa

arapijų (Kretingos raj.) bažnyčioms nepajėgiant sutalpinti žmonių, giedodavo per naktį „Kalnus” ir špitolėse. Jaunimas dar naktį šventoriuose pradėdavo margučių daužynes, o kartais rasdavo ir kitokių užsiėmimų. Bažnyčiose ir šventoriuose Velykų naktį pasirodydavo „Žalnieriai”, įvairūs persirengėliai, varydavo silkę, šaudydavo Gavėną saliutuodavo iš patrankėlių ir kt.
Sargai. Jaunimas prie Kristaus karsto budėdavo beveik visose bažnyčiose: mergaitės, apsitaisiusios baltai, klūpėdavo, vyrai stovėdavo su senovės karių drabužiais. Tai, kaip „Žemaičių vyskupystėje” rašė M. Valančius, senas paprotys: „Senovėj, didžiajai nedėliai bengiantis, kelios dešimtys jaunikaičių, it kareiviai apsidariusių, su kalavijais ir šaudyklėmis sergėdavo grabą viešpaties Kristaus. Tiems bestypsant, valandai praėjus, paskirtas vyresnysis vienam liepė būgną mušti, žirkliojo į bažnyčią ir perkeitė sargybą. Taip darė kas valandą lig pat Kristui iš numirusių neprisikeliant. Velykų rytą kunigams su žmonėmis tris syykius aplink bažnyčią einant, tie patys vaikinai, į eilę paskaidyti, šaudė iš šaudyklių atvejų atvejais. Dar Velykų rytą vienas vaikiukas, bjauriai apsidaręs, burną uždengęs juoda liečyna, užbrukęs už juostos juodvarnį negyvą ir varną prikergęs arklio kaukolę ir netuščią plėčką skrajojo, vartaliojos po šventorių ir miestelį, žmones stebinčius paišė « gainiojo, žodžiu kalbant, bjauriojos it netikęs. O tai dėl to, kad išreikštų velnią per atsikėlusį Kristų pergalėtą verkiantį, nežinantį, ką bedaryti. Tą negerą pramonį vyskupas Jūzupas Giedraitis 22 d. gegužės 1812 m, būtinai išnovijo”. „Žalnierius” 18
818 m. mini ir kretingiškis J. Pabrėža.
šis paprotys pasiekė ir mūsų amžių. Jaunuoliai labai norėdavo būti „Žalnieriais”, dėl to net atskiri kaimai varžydavosi. Kariai būdavo su šalmais, iš popieriaus ir šiaudų padarytomis kepurėmis, mediniais kardais. A. Gaškos (gim. 1906 m.) iš Pandėlio liudijimu, šis paprotys Pandėlyje buvo gyvas iki mūsų šimtmečio. „Žalnieriai” („žaunieriai”) stovėdavo prie Kristaus karsto, saugodavo, kad jis neprisikeltų. Didžiojo, šeštadienio vakarą keliolika vaikinų apsitaisydavo „Žalnieriais”: jie vilkėdavo tamsiais kostiumais, užsidėdavo ant galvų kartoninius blizgančiais popieriais apklijuotus „kiverius” su kutu gale, susijuosdavo gražiais plačiais diržais su perpetiniais dirželiais. Juos į bažnyčią atvesdavo senoviška ietimi ginkluotas vedlys, „Žalnieriai” žygiuodavo iškėlę „nuogus” kardus (kardai ir ietys būdavo mediniai, apklijuoti sidabriniu popieriumi, kardų rankenos nudažytos tamsiai). „Žalnieriai” sueidavo po 68 žmones dviem vorelėmis. Kai žmonių bažnyčioje būdavo daug, vedlys belsdavo ietimi į grindis, kad prasiskirtų, padarytų kelią „Žalnieriams”. Protarpiais jie keisdavosi. Pamainą iškilmingai įvesdavo vedlys. Joniškėlyje 1928 1930 m. budėdavo 10 vaikinukų pasikeisdami po du jie išbudėdavo per naktį iki Prisikėlimo. Pandėlyje rytą kai apie bažnyčią eidavo procesija, vorelėmis iš abiejų kunigo pusių, truputį atsilikę, žygiuodavo ir „Žalnieriai”. Dar mūsų šimtmečio pradžioje šis paprotys buvo gerai žinomas Biržų Ir Rokiškio krašte. (Kai kuriose bažnyčiose prie Kristaus karsto statydavo sargybinių skulptūras.)
Persirengėliai. Vyrai, dažniausiai pusberniai, gavėniai įpusėjus, pradėdavo ruoštis velykiniams pasirodymams jų
ų pokštų niekas nevaržė. Šių pasirodymų ištakų reikėtų ieškoti jau nuo pat krikščionybės platinimo Pabaltijyje pradžios. Kaip sužinome iš Henriko Latvio „Senosios Livonijos kronikos”, rygiečiams pagonims Senasis ir Naujasis testamentai buvo aiškinami vaidinant misterijas jau 1206 m. (Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. V. 1991.P.4142). Ir viduriniais amžiais Vakarų Europoje ir kaimyninėje Lenkijoje kunigai su mokslus einančia jaunuomene bažnyčiose rengdavo teatralizuotus dialogus, rodydavo „gyvuosius paveikslus” biblijinėmis temomis Kristaus gyvenimo, kančios ir mirties. Dialogai vykdavo ir Lietuvos bažnyčiose dažniausiai per Kalėdų ir Velykų šventes. Viduriniais amžiais kunigai, kad sudarytų linksmesnę nuotaiką į religines tiesas įterpdavo įvairių pasakojimų. Nors XVIII a. pabaigoje šie dialogai (misterijos) oficialiai bažnyčiose buvo uždrausti, tačiau kai kurių kraštų žmonės jų ne tik neužmiršo, bet ir toliau tęsė.
Lietuvoje, kai kuriose Aukštaitijos, o ypač Žemaitijos bažnyčiose, Velykų persirengėliai pasirodydavo dar mūsų amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, nors apie 1926 m. Telšių vyskupas J. Staugaitis jų pasirodymus, reiškiančius nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai, uždraudė, bet taip pat nesėkmingai kaip ir J. Giedraitis 1812 m. Su dvasininkais, norinčiais šiuos vaidinimus uždrausti, net kildavo nesusipratimų.
Persirengėlių tipų būta nedaug tai Kristaus kančių kelio veikėjai, visų pirma „žydai”, kartais tarp jų ir Judas pasirodo. Dažnai jie turi Kristaus kankinimo įrankius. Svarbiausias persirengėlių tikslas praktiškas budinti užsnūdusius žmones, tačiau neretai jie ne
epaisydavo elementarių pagarbos kitam žmogui normų.
1818 m. pamoksluose J. Pabrėža greta „Žalnierių” pamini bažnyčiose išdaigas krečiančius „žydus”. M. Katkus „Balanos gadynėje” jau smulkiau aprašo „žydų” veiklą 1862 m. Velykų naktį:
vienas žydas su ilgiausiu rimbu vaikščiojo po šventorių ir paukšijo kaip iš puštalieto; antras vaikinas, užsidėjęs lervą (kaukę.J.K.) su didele nosimi, nešiojosi tabokierką su taboka ir, ką pamatęs bažnyčioje snaudžiant, pakiša po nosimi; tas sučiaudo ir miegai jam nulaksto”. Sargai kareiviai stovėjo prie Dievo karsto ir saugojo, kad žydai nepavogtų. Krakių kaimyninės Pajieslio parapijos gyventoja A. Ribelienė dar detaliau aprašė mū sų šimtmečio persirengėlius: „Gal dešimt jaunų vyrų buvo apsirėdę žydais, prisilipdę barzdas, ūsus, kiti iš avies kailio užsidėję. Visi turėjo įrankius kas bizūną, kas medinę šakę, kas ietį, plaktuką turėjo, kopėčias, kas reples. Dievo mūka buvo paguldyta čia ją saugojo 2 Romos kareiviai, ir čia žydai nedavė ramybės, taikėsi mūką pavogti. Prieš rytą žmonės išvargę pradeda snausti, jau tada žydai turi darbo, vienam „štinkspirito” pakiša po nosim, kitam nosį su replėm suspaudžia, eidamas pro šalį bizūnu uždrožia, kopėčias uždeda ant nugaros ir lipa. Taip siautėja iki ryto po bažnyčią po šventorių, pasitinka rytą žmones. Tada smalsuolių netrūko nei naktį, nei rytą. Kai procesija rytą saulei tekant eidavo aplink bažnyčią tada visi žydai priešais žmones, ir, žinoma, ramiai nepraeidavo, užkabindavo pažįstamus ir nepažįstamus”.
Panašiai „žydai” per Velykas elgdavosi ir Žemaitijoje. Kražietė J. Ramanauskaitė juos taip aprašė: „Užsidėję įvairias kuo negražesnes kaukes su į nosį įsmeigtomis adatomis arba vinutėmis, apsirengę įvairiais skarmalais, turėdavo botagus, ant kokios paikos (lazdos J.K.) prisirišę kokį pantį. Ir jei rasdavo tą naktį ką lauke, tuoj su tuo botagu varydavo į bažnyčią žydiškai tardavo „biuisčią”. Jei bažnyčioj rasdavo ką snaudžiantį, tuoj po nosim pakišdavo, kaip tada vadino, štinkspiritį tai amoniakas. Na, žinoma, tuoj visi miegai išlakstydavo. Rytą per pamaldas vėl išdarinėdavo įvairius šposus, kas žmonėms trukdydavo rimtai susikaupti maldai”.
Persirengėliai susigalvodavo ir kitokių išdaigų pakišdavo snaudžiantiems panosėn buteliuką su eteriniu spiritu, kartais brūkšteldavo silke, bučiuodavo merginoms rankas taip, kad įdurtų su į kaukės nosį įkalta vinute. Raudonai apsirengęs Judas skambindavo prie diržo pririštame maišelyje monetas (Joniškėlis). Ir zakristijonas nevengdavo snaudžiančiam pakišti panosėn degančią žvakę (Skuodas). Tokie persirengėliai Pievėnų bažnyčioje (Mažeikių raj.) renkasi ir dabar. „Žydukų” svarbiausias tikslas pagrobti kryžių. „Kareiviai” su kardais neprileidžia įkyrių „žydukų”, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų”: vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik „žydukai” neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, „žydukai” imasi visokių apgaulių: siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kiša amoniaką po nosimi. Be kryžiaus pagrobimo, „žydukai” turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančių, „nudžiauna” jų daiktus, pririša virvėmis vieną prie kito snaudalius. Drąsesni bernai, atsinešę virves, pamaldžiai klūpančius kiek apsnūdusius maldininkus ir anksčiau rišdavo, o besišnekučiuojančius su mergomis bernus ir botagu supliekdavo. Raseinių krašte, kaip rašė B. Buračas, „jie, slankiodami visais bažnyčios pašaliais, ieškodavo, bene ras ką nors besnaudžiant. Radę miegančius pliekia didžiausiu botagu į bažnyčios grindis, kad, rodos, kas šaudo, net didžiausi snaudaliai pašoka iš miego. Jei kas neboja ir tokio šaudymo, tai toks gauna botagu per kuprą. Kiti Velykų „žydai” nešasi kopėčias, pagaikščius, rykštes ir kitus pabūklus. Radę ką nors bemiegant, statosi kopėčias ir virsta ant miegančiųjų. Bažnyčios tarnai rodo žaibus ir perkūnijas. Perkūnijos trenksmas turi snaudalius žadinti ir vaikus stebinti.
Velykų rytą, einant procesijai aplink bažnyčią, šalia procesijos, priešinga saulės judėjimo kryptimi, eina žydais pasirėdžiusieji pusberniai. Vieni nešasi kopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti reples, vinis ir rykštes. Kad šlykščiau atrodytų, pašonėn pasikiša kokią nudvėsusią vištą ar negyvą varną. Kada procesija eina iškilmingai su didele rimtimi, tai „žydai”, parodydami savo priešingumą, eina triukšmaudami, žydiškai koliodamiesi, botagais pliauškindami ir pagaikščiais švaistydamiesi. Kartu su bažnytine procesija eidavo ir kaimo muzikantai. Jie grodavo senovės ožragiais su skylutėmis ir karkliniais vamzdeliais. Ožragiai būdavo tokie pat kaip ir skerdžių, o vamzdeliai kaip ir piemenų, bet kai gražiai užgroja, tai, sako, nors verk, taip graudžiai ir gražiai grodavo. Ožragiai būdavo gražiai išrašyti, išpjaustyti. Dabar tokių ožragių nematyt jau niekur”. Ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje ir Šilalės raj. (Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinės bažnyčiose) per Prisikėlimo procesiją persirengėliai lakstė priešinga procesijai kryptimi savaip darydami tvarką blaškydami maldininkų dėmesį.
Raseinių raj., kaip rašė B. Buračas, per procesiją „žydu” pasirėdęs koks pusbernis kyšt panosėn negyvą varną ir klausia:
• Paveizdėk, gal višteli su kiaušiniu!
Nugąsdintasai neria kumščiu „žydo” kupron ir rėkia:
• Eik šalin, velnio sutvėrime!”.
XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Viduklės bažnyčioje buvo rodomos Kristaus kančios scenos. Bažnyčios tarnai tartum gyvas judino apie penkerių metų vaiko dydžio medines lėles. Europos bažnyčiose teatralizuoti disputai paplito XIVXVI a. Šiuo laikotarpiu krikščionybė buvo įvesta ir Lietuvoje. Vadinasi, persirengėlius galima priskirti prie pačių seniausių krikščioniškųjų lietuvių liaudies papročių.
Saliutai. Dar iki XIX a. paskutiniojo ketvirčio prie kai kurių Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos bažnyčių didžponiai laikydavo ketines apie 20 cm aukščio ir 10 cm skersmens patrankėlės „mozierius”, primenančias stebules. Tai vidurinių amžių iškilmingų renginių palikimas. Šaudydavo dar ir todėl, kad žmonės bažnyčioje neužmigtų. Kaip rašė B. Buračas, šios patrankėlės tose vietovėse, kur nebuvo policijos, išsilaikė ir ilgiau. Jas statydavo miestelio aikštėje, netoli šventoriaus, arba pačiame šventoriuje ir nakčia gretimai sukurdavo laužą. į vamzdį įpildavo parako (bet tik tiek, kad patrankėlė nesusprogtų), užkimšdavo kempine, o Pandėlyje, kaip rašo A. Gaška, užkišę pakulomis, dar užkaldavo alksnio kamščiu. į patrankėlės šone esantį degiklį įpildavo žiupsnelį parako, jis per skylutę susijungdavo su patrankėlės viduje esančiu. Lauže įdegindavo ilgą kartį arba kaitindavo pritaisytą gale karties geležies virbą. Įkaitusį virbą arba degantį karties galą prikišdavo prie patrankėlės degiklio parakas užsidegdavo, ir patrankėlė iššaudavo. Žinoma Velykų naktį šaudžius dar 1880 metais Kupiškyje.
Šventoriuje šaudydavo ir Kristaus karsto sargai savo gamybos ginklais. Jie dažniau šaudydavo, procesijai einant aplink bažnyčią. Uždraudus patrankėlės, žmonės išgalvojo ir kitokių garso išgavimo būdų. Štai kaip Velykų rytą Aukštaitijos bažnyčioje aprašė Vaižgantas: „Griausmingą giesmę sutvirtina visi varpai, staiga sugaudę ir netikėtai orą suvirpinę patrankų šūviai. Iš kur gi patrankos? Ne taip dar seniai prie daugelio bažnyčių didžponiai laikė mozdierius, arba trumpas patrankas, iškilmėms sveikinti. Mozdierius valdžiai atėmus, vaikinai užsitraukia į aukštuosius varpinės langus bačkas, į kurias trenkia iš paprastų šautuvų. Tai ir patrankos”.
Velykų šaudymui, kaip rašė Žemaitė, valstiečiai, matyt, teikė ir kitokią prasmę: „Gaidykste gaspadorius pasiėmęs pištalietą ar strielbą pasivaikščiodamas po daržus, aplink trobesius šaudė, sako, kad Velykų naktį piktą dvasią gali nušauti, labiau šaunant pro trobos kertę ar kitą trobesį; by tik pro kertę, tuoj nušausi. Pašaudęs valandą, pasikinkė arklius į didelius ratus, gaspadinė pridėjo ryšį visokių pyragų, mėsos, sūrio, kiaušinių”.
Velykų naktį išeidamas iš bažnyčios atsikvėpti, jaunimas pramanydavo ir kitokių išdaigų populiarus buvo mainymasis pypkėmis ir kepurėmis. Kartais žmogus vietoj geros pypkės gaudavo apdrožtą medžio šaką o vietoj kepurės naginę. Notėnų bažnyčios „marčelgos” į tvartelius sukišdavę išdykaujančius vaikus: kepurių plėšytojus, naujų kailinių gadintojus (rėždavo per baltus kailinius paišina lazda ar kuo kitu). Vyrams mėtant kepures, vienas Notėnų senis prisirinkdavęs po 20 kepurių, o kitais metais tas pačias kepures parduodavęs po 20 kapeikų vaikinams, nes gėda grįžti iš Velykų be kepurės.
Gavėnios išvarymas. Viena įspūdingiausių kaimo švenčių Užgavėnės. Kokių tik neišvysi persirengėlių šią dieną: tai ir visuomet nugalintis Kanapinis, su silkėmis keliaujantis „žydas”, tai Gavėnas ir kiti veikėjai. Valstiečio stalas po Užgavėnių septynias savaites išbūna jų valdžioje. O kur jiems dėtis, kai gavėnia jau baigiasi? neapsieita ir čia be liaudies išmonių.
Dar XX a. pradžioje Skuode, kaip prisimena O. Gauriliūtė, prieš pat varpų suskambėjimą bažnyčioje patarnaujantys berniukai, tarškindami barškaliukais, apibėgdavo apie bažnyčią „išvarydavo silkę”. Tik po to buvę galima valgyti mėsiškus patiekalus. Gana smulkiai silkės išvarymą 1866 m. Rokiškyje aprašė M. Valančius: Didžiosios savaitės trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį vaikai, „lig laiku gauna lentelę su skyle, dėl įvėrimo virvės reikalinga, ant lentelės išrašo su kreida ar su anglim silkę, vienas velka tą lentelę apsukui bažnyčios, seredoj tik vieną kartą o kiti čiaukš čiaukš plaka su žilvičiais silkę, kaipo jau nebereikalingą. Ketverge velka du kartu plakdami, o petnyčioj tris kartus. Bet ir tą paprotį ne visur teužlaiko”. M. Valančiaus aprašytu būdu 1942 m. apie bažnyčią silkę vaikai varė ir Skaudvilėje.
Dar penktojo dešimtmečio pradžioje Didįjį šeštadienį Kuršėnų vaikai, dažniausia berniukai, susirinkdavo iš anksto į šventorių ir laukdavo, kol pradės skambėti varpas. Jam suskambus, iš varpinės pro langą varpininkas išberdavo smulkių rūkytų strimelių ir
mažų į popierėlius suvyniotų saldainių ledinukų. Vaikai galvotrūkčiais puldavo jų rinkti. Didesnieji, pusberniai, prisirišę prie virvelės silkę, tempia ją aplink bažnyčią o kiti, iš paskos bėgdami, muša silkę vytelėmis išvaro gavėnios pasninką.
Kai kur Velykų rytą dar namuose, išvarydavo laukan „Kanapinskį” (vietovės autorius nenurodo): „Tam reikalui surišamas kanapių pėdelis ir pusbernis apsižergęs išjoja į klampią vietą. Šeimos nariai išjojantį kuokomis muša sakydami: „Daugiau su savo pyragais negrįžk į mūsų namus, nes gausi su šluota ir kačerga (žarstekliu), ir dar uždarysime į kiaulių tvartą”. Grįžusį pusbernį pagerbia kaip kokį didvyrį” .
Aukštaičiai varydavo ir Gavėną. Apie 1880 m. Smilgių k. zakristijonas vidurnaktį apsirengdavo Gavėnu dažniausiai apsisiausdavo kokiu nors palaikiu drabužiu, prisitaisydavo ilgą uodegą, pasmakryje didelę barzdą, veidą išsitepdavo suodžiais. „Apsitaisęs bjauriausia baidykle, pritūpęs bėga per bažnyčią. Bėgantį Gavaną šauna. Tik sutrenkia būbnu, kuris stovi bobinčiuje, arba šauna iš mozierinės patrankos, kad bažnyčios sienos ir langai dreba, o snaudaliai visi pašoksta iš miego. Tuomet Gavanas persiverčia per galvą ir dingsta iš žmonių akių” (52). Vaižganto liudijimu, Gavėną „nušaudavo” per iškilmingą procesiją Velykų rytą iš varpinės, kad jis užleistų vietą Velykiui (90). Silkės ir Gavėno išvarymu buvo baigiamas pasninko laikotarpis.

PO VELYKŲ

Trečiosios Velykų dienos „ledų” (Rytų Lietuvoje ketvirtoji) jau nebešvenčia. Visoje Lietuvoje tikėta, kad šią dieną negalima dirbti lauko darbų, t. y. arti ir akėti, nes, jeigu dirbsi, vasarą išmuš kruša javus. Jeigu kaimynas pamatydavo kaimyną ariant, nueidavo perspėti, kad „per tave vieną mes visi turėsime nukentėti, juk negalima šiandie judinti žemės, pavasarį ledai javus iškapos” (Laukuva). Tverečėnai ketvirtąją dieną eidavo į laukus prie kryžių melstis, o jeigu ką pamatydavo dirbantį, išbardavo: „Už tave ir mūsų laukus (ledai) išmuš, ir vilkai kumeliukus padusins”.
Pirmasis sekmadienis po Velykų – Velykų švenčių užbaiga. Paprastai jis vadinamas Atvelykiu, o Žemaitijoje dar Velykėlėmis, Velykikėmis, Mažosiomis Velykėlėm,s, Vidurio ir Šiaurės Rytų Lietuvoje Vaikų Velykomis, Puvočiuose „pravadna nedėlia
Iki Atvelykio išlaikydavo keletą velykinių margučių arba nauja, virdavo vaikams neretai visus per savaitę sudėtus kiaušinius. Kartais juos dažydavo tais pačiais dažais, kurie buvo likę nuo Velykų arba ir visai nedažydavo. Per Atvelyki dažniausiai pabaigdavo Velykų valgius arba vėl ruošdavo tokius pat kaip ir per Velykas, tik šventinti nebenešdavo. Žemaičiai per Atvelykį kepdavo kiaušinienę. Šią dieną kiaušinius dauždavo tik vaikai ta, jų Velykos Ir sūpuoklėse supdavosi tik vaikai. O skuodiečiai, kaip ir antrąją Velykų dieną, anksti keldavosi ir stengdavos, suspėti neatsikėlusius nuplakti ar bent patys likti nenuplakti. Už nuplakimą gaudavo margutį Jei Atvelykis sutampa su Jurginėmis, tuomet neša į bažnyčią šventinti kiaušinius. Ir kambarius pašlaksto šventintu vandeniu, jeigu to nepadarė per Velykas.
Su Atvelykiu baigdavosi šventinio svečiavimas, laikas jeigu per Velykas atsilankydavo giminė ar pažįstamas, tuomet seimininkas užkviesdavo atvažiuoti per Atvelyki Krikšto motina turėdavo iki Atvelykio suspėti aplankyti savo krikštavaikius.
Per Atvelykį krikštydavo vaikus, o po Atvelykio ir piršliai |pradėdavo važiuoti, nors vestuvių pasitaikydavo ir per Atvelyki, Moterys šį sekmadienį susieidavo pasišnekėti įvairiausiais reikalais, tardavosi dėl audinių, jų raštų, skolindavosi įvairius reikmenis.
Atvelykis paskutinė poilsio diena prieš ilgus ir sunkius laukų darbus.

SPORTINIAI VELYKŲ ŽAIDIMAI

Kai margučiai ne tik surinkti, bet ir išdaužyti, kai ir sūpuoklėse prisisupta, vaikai ir paaugliai prisimena kitokius užsiėmimus. Aukštaičiai, ypač gyvenantys gatviniuose kaimuose, kartais net pirmosios Velykų dienos vakare prisimena dainas, šokius.
Vaikai eina ratelius, muša žiužį, dalija žiedą, žaidžia slėpynių. Sudeikiuose du vaikai ant suolelio deda bandelę ir kiaušinį ir vienas kitam sako:

• Kepu, kepu bandeles.
Ar man duosi?
• Neduosiu.
• Aš tave vysiu.
• Nepavysi!

Ir bėga apie suolelį bet taip, kad suolelio neužkliudytų, nes, jeigu kiaušinis su bandele nukris, tai neMkidęs juos pasiims, o tas, kuris suolelį kliudė, turės vėl uždėti kiaušinį.
Pandėlio apyi., kaip rašė M. Valančius, XIX a. viduryje per Velykas jaunimas „Rovė fidiką”: „vienas, lazda jodamas, išėjo iš kamaros, sakė: „Girkš!” Kitas klausė: „Kas čia varsto dvaro vartus?” Raitorius atsakė: „Aš, ponaitis Kiburkštaitis”. Kitas: „O ko reikalausi?” Raitorius: „Ponia užsigeidė Rymo ridiko, atėjau rauti”. Kitas: „Išsirauk tinkamąjį”. Raitorius ėjo pas vieną sėdintį, su abiem rankom padavė savo ramentą tas įsikibo, raitorius traukė, kiti sėdintys neleido, tačiau pastatė ir vedė į kamarą ar kerčią. Paskiau vėl atjodavo, reikalavo ridiko, rovė, ir taip toliau”.
Šiaurės Lietuvoje įvairaus amžiaus vyrai per Velykas mėgdavo „Mušti ripką”, t. y. žaisti ritinį. Žemaičiai, dažniausiai „Muša kemperėžą”, „Kiaulę į dvarą varo”, žaidžia „Vokietį”.
„Kemperėžą” žaidžia vaikai ir suaugusieji. Ant įsmeigto medelio (dažnai trišakio) kabina medinį kabliuką. Vienas žaidėjas „piemuo” stovi greta, o kiti iš sutarto atstumo stengiasi su lazda kabliuką numušti. Kabliukui nukritus arba trikojui apvirtus, „piemuo” stengiasi viską atstatyti kaip buvo, pavyti kaltininką ir jam suduoti rykšte (galima vyti tik iki sutartos linijos). Jeigu suduoti pavykstą žaidėjai keičiasi vaidmenimis.
„Kiaulę į dvarą (į barščius)” varo 46 paaugliai iki 15 metų amžiaus. Kiekvienas pasiima po 10ies saujų aukščio lazdą. Iš pradžių visi stoja į vieną gretą, persimeta lazdas per petį ir sviedžia į priekį. Tas, kurio lazda krinta arčiausiai, tampa „dvaro („putros”) sargu”. „Dvaras” tai maža duobutė rato viduryje lazdai įstatyti. Kiti žaidėjai išsikasa duobutes ratu apie „dvarą”, kad viena nuo kitos būtų ne arčiau kaip per vieną žingsnį. Visi stoja į savo vietas. „Sargui” paridenus medinę trinkelę „kiaulę”, visi stengiasi ją įstumti į „dvarą”, o „sargas” gina atmušinėja. Jeigu „sargas” suspėja savo lazdą įstatyti į kurio nors kito žaidėjo duobutę, kol „kiaulė” pievutėje, jie su tuo žaktėju apsikeičia vietomis.
„Vokietį” žaidžia du arba daugiau žaidėjų. Jie turi vieną 2025 cm ilgio lazdelę, o kitas 61 cm. Trumpąją lazdelę guldo ant duobutės ir išsiskaičiuoja, kas turi ją saugoti ir pradėti žaidimą.

Kiti žaidėjai sustoja už 56 m į eilę, o „sargas” kiša savo lazdą po trumpąja lazdele ir ją spriegia į žaidėjų pusę. Nesugauta lazdelė grąžinama atgal, o sugavęs ją meta į ilgą lazdą paguldytą ant duobutės krašto. Jeigu pataiko žaidėjai keičiasi vietomis. Nepataikius su ilgąja lazda matuojamas atstumas tarp duobutės ir nukritusios trumposios lazdelės; vienos lazdelės ilgis prilyginamas 10 taškų (paprastai susitariama žaisti iki 200 taškų). Toliau „sargas” lazdelę į žaidėjų pusę sviedžia kitaip: ją ima kaire ranka už vieno galo taip, kad kitas galas kabėtų, ir ilgąja lazda smogia į ją iš šono. Jeigu kitas žaidėjas lazdelę sugauna, vėl stengiasi ja pataikyti į ilgąją kurią šį kartą „sargas” laiko už galo statmenai įstatytą į duobutę. Pataikius žaidėjai apsikeičia vietomis, nepataikius vėl taškai skaičiuojami matuojant atstumą tarp duobutės ir nukritusios lazdelės. Trečią kartą „sargas” lazdelę muša laikydamas už galo horizontaliai prieš save: iš pradžių pamėtėja aukštyn ir, kai ji ore, kerta. Jeigu kas iš žaidėjų lazdelę sugauna, eina į „sargo” vietą jei niekas nesugauna vėl matuoja atstumą ir skaičiuoja taškus. Toliau žaidimas kartojamas iš pradžių.
Prisimenama ir daugiau žaidimų. Labai dažnai per Velykas jaunimas sutaria „spausti sūrį”, t. y. pralaimėjęs žaidėjas verčiamas ant žemės, ir visi žaidusieji jį užgula. Jei žaidėjų nedaug, svoris mažas, net senesnius žmones pasišaukia.

MARGUČIAI

Seniausi dažyti ir brūkšniukais marginti kiaušiniai buvo rasti IV a. priskiriamame mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Archeologų Gedimino kalno teritorijoje rasti (nors gal ir atvežtiniai) akmens, kaulo ir molio kiaušiniai rodo, kad Lietuvoje XIII a. jie jau turėjo būti žinomi. Velykinius kiaušinius mini M. Mažvydas „Giesmės šv. Ambraziejaus” (1549) dedikacijoje Ragainės apskrities viršininkui Perbentui („Vietoje Velykos pauto dovanoju”). Manytina, jog XVI a. visoje Lietuvoje buvo paprotys dažyti Velykų kiaušinius. Kaip nurodo vyresnio amžiaus žmonės, margučiai buvo labai populiarūs XIX a. Pabaigoje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Kiaušinius dažė dideli ir maži, pasiturintys ir vargšai. Margučius marginti mėgindavo jau 45 metų vaikai, kitas 6 ar 8erių metų ir visai gražiai margino nelygu koks vaiko polinkis ir kokia motina: viena marginti drausdavo, kad neišsitepliotų, kita pagirdavo net ir tuomet, kai pirmieji margučiai ne kažin kaip atrodydavo, kad jaunasis margintojas neprarastų ūpo. Margučių turėdavo kiekviena šeima. „Kuone visa namų šeimyna sustoja kiaušinių virintų: virina rungčiomis, kad tik būtų skaistesni ir gražesni už kaimynų virintus”, rašė Vaižgantas. Ir tik ypatingais atvejais kviesdavosi margintoją. Juk kiekviena vietovė, kaimas, be geriausios duonos kepėjos, audėjos, juostų rinkėjos, turėjo ir geriausią margučių margintoją. Mūsų šimtmečio pirmajame ketvirtyje pamiesčių margintojos margučius ėmė ir pardavinėti.
Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku, skutinėjo. Kiekvienuose namuose Velykoms kiaušinius dažydavo keletu spalvų: rusva (svogūnų lukštais), gelsvai žalia (skroblo žieve, beržo vantos lapais), geltona (ramunėlėmis, alksnio žirginiais, „vaščynu” iš avilių; Gervėčiai), pilkai žalia (šieno pakratomis, ąžuolo bei juodalksnio žievėmis, eglių viršūnių spurgomis, kerpėmis ir samanomis (įvairi, priklauso nuo rūšies), melsva (rugiagėlėmis), žalsva (bruknių lapais, rugių želmenimis (specialiai inde ant palangės pasiželdindavo avižų ar miežių), dilgėlėmis, burokėlių nuoviromis). Ypač buvo populiarūs juodi dažai iš juodalksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių viską drauge sumerkę, raugino 12 savaites. Žemaitijoje ir Dzūkijoje ąžuolo žievę mirkydavo su rūdimis.
Dažų lygumas priklauso nuo lukšto švarumo. Todėl, prieš verdant, kiaušinius reikia rūpestingai nuplauti, o išvirtus, prieš dažymą „neapčiupinėti”, kad neprikibtų nešvarumų ar riebalų. Blogai dažyti ir šviežius kiaušinius reikia, kad jie būtų nemažiau kaip keturių dienų, o dar geriau savaitės ar dviejų. Ir augaliniai, ir pirktiniai dažai, kad nesitrintų, kiek pasūdomi „kad, jeigu tai būtų sriuba nevalgytum”, arba įpilama alūno. Kiaušiniai, prieš dedant juos į dažus, šiltame vandenyje kiek pašildomi. Išimti iš vandens turi apdžiūti, nes, jeigu į dažus pamerksime su nenudžiūvusia dė mele ar kabančiu lašu, tai ten liks palša dėmė. Kad nesutrūktų, kiaušiniai dedami į užvirintus, bet šiek tiek pastovėjusius (neverdančius) dažus. Išimti iš dažų kiaušiniai aptrinami nesūdytais kiaulės riebalais, o atšalę nužvilginami vilnone skiautele.
Meniškiausi raštuoti margučiai. Raštus ant pašildyto kiaušinio išrašydavo karštu vašku su mediniu pagaliuku, ant vinutės pasmeigtu vikio grūdu arba smeigtuko galvute. Margintojas arti savęs turi pasidėjęs indelį su karštu vašku arba lajumi. Kiaušinį laiko už galų vienoje rankoje. Iš pradžių marginami šonai, paskui galai. Raštą komponuoti lengviau ant mažų ir apvalių kiaušinių. Jis išdėstomas įvairiai: aplinkui visą kiaušinį (rūta, eglutė), apie jo dalį ir reketuku raštas iš vieno taško vedamas įvairiomis kryptimis.
Raštų svarbiausi elementai taškai ir į vieną galą plonėjantys brūkšneliai, primenantys pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairių įvairiausi ornamentai rūtų šakelės, saulutės.žvaigždutės, kryžmos, žalčiukai. Jie tarp savęs jungiami taškais ir vingeliais. Iš taškų dėliojamos kelių eilių linijos. Kad ir menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius, nors iš pirmo žvilgsnio daugelis atrodytų panašūs. Prityrusi margintoja išmargina iki pusšimčio ir daugiau skirtingų margučių. Jie apvedžiojami taškučių eilėmis ar rūtų šakelėmis tai saulės simbolis, kartais virstantis gėlės žiedu. Jis būdingas senosioms verpstėms, vėlesnių laikų keramikos dirbiniams, adinuke (haftu) siuvinėtiems siuviniams. Šis motyvas kiek kitaip buvo {audžiamas į juostas, rankšluosčius, lovatieses, iškalamas geležinėse kryžių viršūnėse.Tai vienas seniausiu ir pats populiariausias lietuvių liaudies meno motyvas. Prie senųjų raštų reikia priskirti ir žalčio, kartais vadinamo „skiltuvu” (Prienų raj. Stakliškių apyl.), ornamentą.
Marginant vašku, dažniausiai derinama juoda ir balta arba fono ir kiaušinio lukšto spalva. Dar pasitaiko raudonos ir baltos, žalios ir baltos, rudos ir geltonos, mėlynos ir geltonos spalvos derinių.
Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, ypač jų mėgstami saulutės, rečiau rūtos ir eglutės motyvai. Skutinėja margučius Žemaitijoje retai. Pasitaiko vietų, kur kiaušinių visai nedažo, įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai čia marginama vašku, skutinėjama. Tarp seniausių raštų čia taip pat vyrauja saulutė, eglutė. Vėliau atsirado rūtos, stilizuotos našlaitės, paukščiai, ypač karveliai, be to, imta marginti dargi trimis spalvomis. Margučių marginimo paprotys geriausiai išliko Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Aukštaitijoje Joniškio, Kupiškio, Panevėžio, Rokiškio ir kituose rajonuose seniau margučių nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba kiaušinį apdėdavo svogūnų lukštais, žolynų lapeliais, aprišdavo skudurėliu ir dėdavo į dažus, t.y. margino dėmėmis. Vašku kiaušinius išrašydavo moterys, skutinėdavo vyrai. Nors apie suaugusius, kurie prisidėdavo prie šio darbo, buvo kalbama su švelnia pašaipėle, kaip apie keistuolius, tačiau ir su savotiška pagarba, kad jie moka gražiai išmarginti, išskutinėti (Antazavė). Be vašku išrašomų raštų, skutinėjo ir kitokius ornamentus eglutes, žvaigždutes, dantukus. Tik šie raštai smulkesni skutinėjimas tam teikia daugiau galimybių. Skutinėdavo skustuvu, kad ašmenys nevirpėtų, nes tuomet bus nelygus raštas. Vašku išrašytų margučių raštai artimesni tapybai, o skutinėtų grakštesni.
Margučių raštams turi įtakos meistro išradingumas, laiko dvasia, aplinka, tačiau labai svarbios ir tradicijos, todėl margučių raštai ilgaamžiai. Kompozicijai turi reikšmės ir kiaušinio forma. Margučiams būdingas aiškus, neperkrautas raštas, lygus fonas.
Labai mėgstama marginimo technika batika. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių lapeliais, karpinėliais ar panašiai, suvyniojamas į marlę, kojinės skiauteles, šiaip kokį skudurėlį, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Apvyniojama ir linais (Joniškėlis). Išėmus ir atvyniojus, ant margučio lieka įvairiausi raštai. Kiti, prieš merkdami kiaušinius į dažus, išrašydavo juos lašiniais, rainelėmis, apvarvindavo vašku nuo degančios žvakės.
Žinomi ir retesni marginimo būdai. Nuo 1921 m. iki aštuntojo dešimtmečio pradžios šakių raj. Kriūkų gyvenvietėje A. Gustfenė ant margučių skutinėjo apylinkės gyvenimo, dažniausiai satyrinius, vaizdelius. Beveik po visą Lietuvą nuo 1949 m. plito J. Sabaliausko ir jo dukterų (gyv. Vilkijos apyl., vėliau Garliavoje) mediniai margučiai. Jų tradiciniai raštai prilygsta geriausių Lietuvos margintojų darbams.
Margučius virdavo Velykų šeštadienį ant šventinta ugnimi įkurtos viryklės. Vašku išrašinėti pradėdavo iš anksto, prieš keletą dienų, nes vašku buvo marginami žali kiaušiniai, ir nereikia bijoti, kad jie suges. Norint margučius išlaikyti ilgiau, juos reikia konservuoti. Daroma taip: margutis paimamas į kairę ranką taip, kad būtų storgaliu į viršų. Tuomet kiek į šalį nuo, viršaus parenkama mažiau raštuota vieta ir uždedama skardelė su apie 1,5 cm skersmens apskrita kiauryme. Kad skardelė neslankiotų, padedama truputį plastilino. Tvirtai suėmus margutį, skardelė prispaudžiama tos pačios rankos nykščiu bei smiliumi ir su adatos smaigaliu dešine ranka tol sukama prie skylutės kraštų, kol prapjaunamas lukštas. Tuomet rūpestingai, skutimosi peiliuku nukeliama išpjova ir su mažu šaukšteliu, padarytu iš skardelės, jį tartum grąžtą sukiojant, išvalomas margučio vidus, išlupama plėvelė. Galima margutį išplauti formalino skiediniu ir gerai išdžiovinti. Kevalą patartina pripildyti vaško, parafino ar gipso. Vaškas arba parafinas išlydomas ir pilamas po truputį per angelę į kevalą. Skystis skubiai, kol nesustingęs, teliūškuojamas, kad priliptų prie sienelių. Angelė užspaudžiama popieriaus skiaute ir nykščiu. Tuomet, užlašinus vaško arba lajaus, užklijuojama išpjova. Konservuojant gipsu, reikia gerai atitaikyti skiedinio tirštumą: jeigu bus per skystas nekietės, per tirštas suskaldys lukštą. Konservuoti margučiai sudedami angelėmis į apačią. Numatytus konservuoti kiaušinius patartina virti nekietai. Prisimintina, kad nekonservuoti skystai virti margučiai anksčiau arba vėliau susprogsta.

Atvelykis

Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Šią dieną šeimininkės vėl dažydavo kiaušinius (neretai visus, kuriuos vištos per tą savaitę sudėjo), tačiau kiaušinius daužydavo per Atvelykį tik vaikai. Dar kitaip Atvelykis vadinamas vaikų Velykomis (Velykėlėmis).

Pagal krikščionybę, Atvelykis dar vadinamas Tomo sekmadieniu. Apaštalas Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo, todėl Velykos jam buvo tarsi atnaujintos. Tomas sunkiau nei kiti apaštalai patikėjo Kristaus prisikėlimu. Jonas patikėjo vien pamatęs numestas drobules, o Tomas įtikėjo tik įkišęs pirštą į Jėzaus žaizdų vietą. Tomo sekmadienis yra Velykų atnaujinimas tiems, kurie negalėjo švęsti Velykų.

Velykų stalas

Lietuviai kone vieninteliai Europoje per Šventas Velykas vis dar dažo, valgo ir ridena margučius pagal senas krašto tradicijas, o kitose šalyse šie papročiai jau išnykę.

Margutis – pagrindinis Velykų simbolis bei valgis. Apie tai, kokie dar patiekalai dera šalia bundančios gyvybės simbolio, lrytas.lt kalbėjo su kulinarijos paveldo fondo direktore, etnologe Birute Imbrasiene.

Per Velykas viskas, ką dedate ant stalo, turi būti labai šviežia ir gaivu: ir maistas, ir puošyba turi dvelkti prabudusiu pavasariu, žaluma, baltumu, lengvumu.

Nuo senovės žmonės Velykų stalui rinkdavosi virtą, o ne rūkytą – dažniausiai – veršienos kumpį, kurį patiekdavo prismaigstytą lašinukų. Kumpį būtinai puošdavo bei skanindavo šviežiais svogūnų laiškais. Pirmųjų prasikalusių žalumynų dėdavo ir į kitus patiekalus, jais puošdavo stalą. Dar stalo puošybai buvo naudojamos ir ką tik pumpurus praskleidusių berželių, žilvičio šakos, pirmosios gėlytės.

Tradicija per Velykas patiekti keptą paršelį taip pat pataikavo troškimui gardžiuotis tuo, kas šviežia, jauna. Ant stalo būtinai puikuodavosi ir šviežiai spaustas sūris, neseniai privarvinta medžių sula ir specialiai šventėms subrandintas alus.

Šventų Velykų stalas neįsivaizduojamas ir be išsipūtusio pyrago. Kartais tas pyragas dar vadinamas Velykų Boba ir kepamas ąsotyje, kad įgautų pavadinimą atitinkančias formas. Tačiau, anot etnologės Birutės Imbrasienės, nesvarbu, kokia yra pyrago forma, svarbu, kad per Velykas šis skanėstas būtinai valgomas su kiaušiniais, nors ir yra saldus. Tai, kad baltas pyragas pakeičia juodą kasdieninį duonos kepalą, suteikia vaišėms ypatingo šventiškumo, prabangos.

Ir, žinoma, pagrindinis Velykų akcentas – pavasariškai išpuošti margučiai, kurie užima garbingiausią vietą ant stalo, yra didžiausia puošmena, o jų valgymas turi ritualinę prasmę. Anot B. Imbrasienės, Lietuvoje margučių dažymo bei valgymo tradicijos labai senos. “Kulinarinio paveldo specialistai kolegos iš užsienio dažnai stebisi, kad mes kiaušinius ne tik marginam, bet dar ir valgom”, – juokiasi pašnekovė.

Žinoma, ne visos tradicijos išlikusios. Pavyzdžiui, Žemaitijoje yra žinomas paprotys, kai prieš velykinius pusryčius motina vieną margutį supjausto ir po gabalėlį padalija kiekvienam šeimos nariui – kaip Kūčių plotkelį.

Dar būdavo tradicija pirmą Velykų dieną kiaušinius vieną į kitą kulti tik smailiuoju galu, o bukasis galas buvo mušamas tik antrą dieną. Velykos buvo šventė ir poilsis visiems, tad net šeimininkė sekmadienį prie puodų nesisukiodavo. O neretai maisto buvo priruošiama visai savaitei, tad iki pat Atvelykio virtuvės pareigos neslėgdavo niekieno pečių.

Per pačias Velykas, po bažnyčios ir pusryčių, neretai visa šeima nueidavo pogulio. Žodžiu, tai buvo visiško atsipalaidavimo laikotarpis. Tad etnologė B. Imbrasienė siūlo ir dabar nepamiršti pasidaryti sau šventės – viską paruošti iš anksto, kad nereikėtų paskui bėgioti ir būtų galima mėgautis šeimos susiėjimu.

Pagal senas tradicijas pavalgius šventinis stalas nėra nukraustomas, o margučiai ant jo privalo puikuotis dieną naktį iki pat Atvelykio. Dažnai ir po savaitės buvo valgomi tie patys kiaušiniai ir tik jų pritrūkus kartais keletas buvo nudažoma iš naujo, tačiau jau be ilgojo šeimyninio ritualo, o tiesiog sumetant į puodą su svogūnų laiškais.

Kaip šiais laikais greitai ir paprastai paruošti tradicijas atitinkantį Velykų stalą? Anot B. Imbrasienės, tai visai paprasta, jei tiesiog natūraliai seksite pačios gamtos diktuojamu poreikiu atsinaujinti, apsivalyti.

Anot etnologės, būtinas akcentas – balta staltiesė: “Labai negražu margučiais ir viščiukais išpiešti pigūs stalo apdangalai. Geriausia tikrais margučiais ir pirmosiomis gamtos dovanomis puošti paprastą baltą staltiesę.”

Velykoms tinka ir šiuolaikiški, peršviečiami indai, svarbu, kad jie būtų lengvi, šviesūs. Tai priešprieša Kūčių, Kalėdų stalui, kai labiau dera senoviški, moliniai, sunkesni ir tamsesni dubenys.

Be to, nereikia pamiršti, kad Velykinio stalo dengimas – paties Švento ryto ritualas. Dažniausiai staltiesė tiesiama dar prieš išeinant į bažnyčią. O šventinių pusryčių šeima susėda tik po pamaldų.

Receptai

Šokoladinis Velykų tortas

Jums prireiks :
3 kiaušiniai
200 ml smulkiojo cukraus
1 arbatinis šaukštelis vanilinio cukraus
200 g sviesto arba margarino
200 g juodo šokolado
300 ml kvietinių miltų

Šokolado masei paruošti reikės

200 ml plaktos grietinėlės
1/2 g šafranų
400 g balto šokolado

Veiksmai :
Formelės su nuimamu kraštu dugną išklokite kepimo popieriumi. Įjunkite orkaitę ir nustatykite 200°C temperatūrą.
Atskirai ištirpdykite maistinius riebalus ir šokoladą. Leiskite atvėsti.
Gerai išplakite kiaušinius ir smulkųjį cukrų. Suberkite miltus ir vanilinį cukrų, po to supilkite atvėsusį ištirpdytą šokoladą ir maistinius riebalus . Iškrėskite gautą masę į kepimo formelę ir maždaug 15 min. kepkite ant žemiausios orkaitės lentynėlės. Tortas turi būti sustingęs. Leiskite atvėsti.
Sudėkite šafranus ir virkite kartu su grietinėle. Susmulkinkite šokoladą ir ištirpdykite jį grietinėlėje. Gautą masę supilkite ant torto. Palikite sustingti šaldytuve.

Prieš patiekdami atsargiai nuimkite tortą nuo kepimo formelės ir padėkite ant padėklo. Papuoškite velykiniais saldumynais.

Krevečių pyragas

Sudedamosios dalys
Tešlai
200 -150 g kvietinių miltų
100 g sviesto arba margarino
1,5 valgomojo šaukšto šalto vandens
1/2 žiupsnio druskos
1/2 arbatinio šaukštelio cukraus

Įdarui
300 g nuvalytų krevečių
4 kietai virti susmulkinti kiaušiniai
100 g juostelėmis supjaustytų porų
200 ml grietinės
200 g varškės
1-2 valgomieji šaukštai tarkuotų krienų
1/2 arbatinio šaukštelio druskos
1/2 arbatinio šaukštelio smulkiojo cukraus
2- 4 arbatiniai šaukšteliai želatinos

Papuošimui
100 g lukštentų krevečių
citrina
krapai

Sudėkite visas minėtas sudedamąsias dalis ir užmaišykite tešlą. Supilkite ją į riebalais išteptą kepimo formą. Palaikykite šaldytuve 30 min. Po to išimkite ir kepkite 200° temperatūroje apie 20 min. Leiskite atvėsti.

Išmirkykite želatiną šaltame vandenyje.

Įdarui gerai išplakite grietinę elektriniu mikseriu. Įmaišykite varškę, krienus, suberkite druską, cukrų.

Į masę įmaišykite krevetes, susmulkintą kiaušinį ir porą. Ištirpintą želatiną sudėkite į įdarą. Supilkite įdarą į formą su pyrago pagrindu. Patiekite su šviežiomis daržovėmis. Papuoškite citrina ir krapais. Puikiai tiktų ir taurė atšaldyto balto vyno.

Kiaušinių salotos

4 asmenims

Sudedamosios dalys
6 kietai virti kiaušiniai
4 pomidorai
2 valgomieji šaukštai kaparių
1/2 mažo poro

Padažui
2 valgomieji šaukštai Dižono garstyčių
1 valgomasis šaukštas acto
1 valgomasis šaukštas cukraus
100 ml jogurto

Papuošimui
petražolės

Supjaustykite kiaušinį skiltelėmis. Perpjaukite pomidorus per pusę ir išimkite sėklas bei nulupkite odelę. Supjaustykite pomidorus kubeliais. Gerai nuplaukite porą ir supjaustykite plonais griežinėliais.

Sudėkite padažui skirtas sudedamąsias dalis ir gerai jas sumaišykite.

Sudėkite supjaustytus kiaušinius, pomidorų kubelius ir porus į dubenį. Pabarstykite kapariais. Užpilkite padažą. Pabarstykite petražolėmis.

Patiekite su skrudinta duona, galite pridėti ir rūkyto kumpio gabalėlį.

Kiaušinio lizdelis

12 vienetu

Sudedamosios dalys
50 g mielių
50 g skysto margarino
3 dl pieno
1/2 dl „Dansukker” smulkaus cukraus
1 arbatinis šaukštelis druskos
1/2 dl ruginių miltų
apie 7 dl kvietinių miltų

Aptepimui
kiaušinis

Papuošimui
2 ml sezamo sėklų

Susmulkinkite mieles inde. Pašildykite pieną iki 30° C ir užpilkite juo mieles. Maišykite tol, kol mielės ištirps.

Sudėkite cukrų, druską, margariną ir ruginius miltus. Tada po truputį įmaišykite kvietinius miltus tol, kol tešla atšoks nuo indo kraštų. Palikite kilti po rankšluosčiu 30 minučių.

Padėkite tešlą ant miltais pabarstyto stalo ir išminkykite. . Padalinkite į 12 vienodų gabaliukų, kuriuos suvyniokite bandelių forma. Kiekvienos bandelės vidury padarykite skylę. Apie skylę apkarpykite bandeles kaip kasas. Pakildinkite dar 30 minučių. Pašaukite į 225° C orkaitę.

Aptepkite bandelių vainikėlius išplaktu kiaušiniu. Apibarstykite sezamo sėklomis. Kiaušinius virkite 1 minutę. Tada įdėkite kiaušinius į bandelės skylę. Kiaušinių lizdelius orkaitės viduryje dar kepkite apie 12 minučių.

Patiekiama kaip duona.

Apkarpykite spalvotą ploną popierių ir įdėkite į skylę. Tada į popierių įdėkite išvirtą dažytą kiaušinį.

Naudota literatūra

1. prieiga prie interneto : portalas “google.lt”

Leave a Comment