Tolerancija

Kai elgiamasi pagal dorovės principus, normas ir jas papildančias gero elgesio taisykles, visada būna malonu, ir toks elgesys pagirtinas. Daugelis realių gyvenimo situacijų būna tokios painios, sudėtingos, nevienareikšmės, kad jose rasti geriausią sprendimą nelengva. Elgesio paprastumas, natūralumas ir originalumas dažnai sukelia pasigėrėjimą, malonią nuostabą. Tai, ką vadiname elgesio spalvingumu, gražumu, suprantama, nėra pagrįsta vien išoriniais efektais, bet išeina iš žmogaus vidinio turtingumo, nešabloniško, kūrybingo ir individualaus santykio su aplinkiniu pasauliu bei kitais žmonėmis. Ar toks elgesys, kuris neseka dorovine norma akklai, rigoristiškai turi būti smerktinas? Ar, elgiantis ne taip, kaip daugumos primta, tuo pačiu prasižengiama dorovės principams? Ar galima doroviniu požiūriu smerkti tokį asmens elgesį, kuris man (ar kitam) atrodo nepriimtinas? Kaip vertinti panašius dalykus? Trumpai ir vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva. Tačiau jei elgesys nepažeidžia dorovės principų, tai dėl “formos” neturėtų kilti didesnių nesusipratimų. Dorovinės kultūros gilumą ir humaniškumą padeda išreikšti tolerancija. Ji suprantama kaip tokia žmogaus nuostata, pagal kurią negalima grubiai kištis, smerkti kokią nors žmonių veiklos sritį, jų ellgesį, papročius, tradicijas, nuomones ir pan., jei tam nėra pagrįstų argumentų. Juo labiau, kad vienintelis ko nors smerkimo pagrindas tėra asmeninės simpatijos ar antipatijos. Čia itin pajuntama takto vertė. Pakantus žmogus pasirengęs tam tikrus papročius, išorinio elgesio formas pripažinti ir ge

erbti, jei jos padeda visapusiškiau ir universaliau pasireikšti turtingam individualybės dvasiniam gyvenimui. Brandžios dvasinės, dorovinės kultūros žmogus sugeba jautriai atsižvelgti į kito krašto, regiono buities ir elgesio nacionalines ypatybes, etiketo savitumą ir su visu tuo susijusią žmonių elgesio įvairovę. Nuo atskiro asmens, grupės pakantumo kito atžvilgiu nemaža dalimi priklauso tarpusavio bendravimo kultūros lygis, išvengiama nemažai bereikalingų konfliktų ir nemalonių situacijų. Tolerancijos nedera tapatinti su principu “viskas leistina, nieko nėra negalimo”. Tai jau dorovinio nihilizmo apraiška, jokiu būdu nesekanti iš teisingai suprasto tolerancijos principo.

Šiandien žodis “tolerancija” vis dažniau yra suprantamas iškreiptai. Paprastai žmonės gilinasi tik į jo žodyninę reikšmę, nesistengia suprasti, kad kartais gyvenime pasitaiko išimčių ir ne viską galime suprasti tiesmukai, vienareikšmiškai. Tarptautinių žodžių žodyne, radę žodį “tolerancija”, sužinotume, kad tai pakantumas prriešingai nuomonei, kitokio įsitikinimo gerbimas. Jeigu suprastume tai tiesmukai, tada mūsų įsitikinimu tolerancija būtų kažkoks aklas pasyvumas, o gal net baimė ar nenorėjimas išreikšti savo nuomonę, jeigu ji nesutampa su kito asmens įsitikinimais. Tolerancija nėra vien pritariantis linksėjimas galva, kai kitas žmogus mums dėsto mintis, kurios neatrodo priimtinos, teisingos. Nes jeigu taip būtų, tada toleraciją reikėtų vadinti paprasčiausiai bukumu, arba nesugebėjimu sukurti ir pateikti savo nuomonę. Juk tolerancijos subtilybės slypi visai kitur. Žinoma, sugebėjimas pakančiai išklausyti kitą žmogų, įeina į sąvoką “t
tolerancija”, tačiau tai nėra viskas. Kartais tolerancija suprantama kaip taktiškas įsikišimas, sugebėjimas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku išsakyti savo mintis. Manau, tai taktas ir delikatumas kartu sudėjus. Juk jeigu aklai pritarsime nuomonei, kuri neatrodo priimtina, tada nebūsime visiškai atviri su pašnekovu, tai tebus apsimestinis pritarimas. Sąžinės dalykuose tolerancija yra labai svarbi. Ji parodo, kad mes gerbiame kitą asmenį ir skaitomės su jo nuomone. Žinojimo lygmenyje tolerancija yra neprasminga. Pavyzdžiui, kažkas įsitikinęs, kad du ir trys yra šeši. Nežinau, ar labai tolerantiški pasirodytume, jei tokiam skaičiuotojui leistume statyti tiltus ir namus. Arba jei kažkas nori važiuoti į Rusijos sostinę, o bilietą nusiperka į Kijevą. Kokia čia tolerancija, jei nepasakysime, jog žmogus suklydo?
Anot Gėtės, tokia tolerancija yra pasišaipymas iš žmogaus. Taigi, žinojimo lygmenyje tolerancija beprasmė. Du ir trys yra penki, o Rusijos sostinė yra Maskva – argi galima čia kalbėti apie kokią nors toleranciją? Tai dvi skirtingos koncepcijos. Bet ir čia galioja tas pats principas kaip istorijoje: teiginys apie konkretų istorinį įvykį yra arba teisingas, arba klaidingas. Viena iš šių koncepcijų yra teisinga, kita ne. Abi teisingos būti negali.
Tiesos negalima įteigti prievarta. Jėga nė vieno nepriversi patikėti, kad du ir trys yra penki. O tiems, kurie įsitikinę, kad šeši, prievarta neįpirši kitokios nuomonės. Be
et tai nereiškia, kad tų, kurie sako du ir trys yra šeši, reikia šalintis. Galbūt geriau, kad jie nestatytų tiltų ir namų. Bet tiesos negalima įdiegti prievarta. Todėl tolerantiškiems reikia būti nuomonių raiškos požiūriu, bet nebūtinai tolerantiškiems dėl pasekmių, kurias sukelia tos nuomonės. Jokia valstybė negali sau leisti neribotos tolerancijos. Ji priversta nustatyti ribas. Taigi tolerancija negali būti paversta aukščiausiu masteliu. Privalo egzistuoti tolerancijos ribos, ypač žinių, dalykiniuose klausimuose. Beprasmiška toleruoti apskritai visus žinojimo teiginius. Be to, tolerancijos ribos privalo būti ir ten, kur žmonėms gresia fiziniai pavojai. Esant beribei tolerancijai neįmanoma apginti aukų ir silpnesniųju. Tolerancija tai sugebėjimas gerbti kitokią nuomonę, kokia ji bebūtų ir taktiškas savųjų įsitikinimų pateikimas. Jeigu tolerancija tebūtų pakantumas ir savo nuomonės nutylėjimas, tada ji paprasčiausiai galėtų būti laikoma diskusijos priešininke. Žmonės niekada negalėtų dikskutuoti, jeigu išgirdę priešingą nuomonę, privalėtų tylėti ir jai pritarti, norėdami nepasirodyti netolerantiškais. Negi diskutuoja vien netolenrantiški asmenys? Tikrai ne. Diskutuoja visi, tačiau tolerancija yra būdas diskusijai išlikti humaniška, civilizuota. Jeigu nevyktų diskusijos, tada, ko gero, mūsų pasaulis ir visuomenė “užstrigtų” viename taške, nes nebūtų prieinama prie naujų sprendimų, nebūtų pasiekiami kompromisai tarp priešingų pažiūrų. Tolerancija ir yra tas būdas, leidžiantis žmonėms bendrauti taktiškai, tai dorybė, pastūmėjanti link kompromiso.

Įsivaizduokime tokią si
ituaciją:”Bendrauja du žmonės. Jonas pateikia savo nuomonę, kuri Petrui atrodo tiesiog absurdiška ir nereali, atsižvelgiant į kai kurias perspektyvas. Taigi, Petras išklauso Jono, jo nepertraukdamas, bet po to iš karto pateikia savo pažiūras, pasakydamas, kad gerbia Jono išsakytą nuomonę, tačiau yra įsitikinęs, jog viskas yra kitaip, dėl tam tikrų priežasčių. Jonas bematant įsižeidžia, nusimena ir trenkęs durimis išeina.” Jeigu suprastume žodį “tolerancija” vienareikšmiškai ir nei kiek nesigilintume į duotąją situaciją, tai mums, ko gero, pasirodytų kad šioje situacijoje netolerantiškas buvo Petras, nes galbūt jis nepakankamai taktiškai išsakė savo nuomonę, nesugebėjo pašnekovui išdėstyti savo minčių jam priimtina forma su įtikinamais argumentais, ar iš viso be reikalo pasakė, ką galvoja gvildenamu klausmu. Gal jam paprasčiausiai reikejo nutylėti? Tačiau, jeigu toleranciją suprasime kur kas platesne prasme, tada mums netolerantiškesnis atrodys Jonas, nes jis pateikęs savo nuomonę, negerbė Petro nuomonės ir pasikarščiavęs trenkė durimis.

Žinoma, retai kada diskutuojant tolerancija atlieka lemiamo faktoriaus vaidmenį, jeigu tolerantiškas tik vienas, ar keli iš diskutuojančiu asmenų (prie to dar sugrįšime). Tuo atveju jų nuomonė tiesiog ištirptų ir nebūtų išgirsta, nes žmonės, kurie nėra pakantūs, nesugebės išklausyti ir tinkamai priimti kito asmens požiūrio. Bet, jeigu diskusija vyksta tarp humaniškų, tolerantiškų asmenų, tuo atveju nesuprastųjų neturėtų būti. Tokiais atvejais pasiekiami kompromisai, išvengiama didesnių konfliktų.

Nors šiandien tolerancijai skiriama nemažai dėmesio, vis daugiau kalbama apie jos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau tikrai ne visi žmonės yra tolerantiški vieni kitiems. Ko gero, taip niekada ir nebus, kad visi suprastų ir vertintų toleranciją tinkamai. Kodėl taip nutinka? Kas įtakoja tolerancijos, kaip vertybės nebuvimą? Manau, viso to šaknys slypi ne visuomenėje, kurioje gyvena žmogus, o kur kas smulkesnėje jos atšakoje – šeimoje. Kartais net pačios kilniausios visuomeninės idėjos nesubega prasiskverbti į žmonių pasamonę, nes jie augo ir vystėsi aplinkoje, kur buvo priimtos visai kitos vertybės, arba, kitaip tariant, jos iš viso buvo iškreiptai suprantamos, o gal net neegzistavo toks žodis “vertybė”. Normalu, kad šeima ir jos atmosfera žmogui padaro didžiausią įtaką, nes nuo pat mažumės mes augame apsupti namų, buitinės aplinkos. Visa, ką įgyjame vystydamiesi ir auklėjami šeimoje, retai kada pakinta teigiamai ar neigiamai veikinat kur kas platesnei – visuomeninei aplinkai. Taip pat požiūris į toleranciją priklauso nuo žmogaus charakterio bruožų. Kad ir kaip bebūtų keista, vis gi pasitaiko tokių žmonių, kuriems dėl tam tikrų, sunkiai paaiškinamų priežasčių tiesiog patinka konfliktuoti, veltis į ginčus. Aišku, greičiausiai viso to šaknys vėl gi slypi ne kur kitur, o šeimoje, t.y. aplinkoje, kurioje ilgą laiką formavosi asmenybė. Naivu būtų tikėtis, kad žmogus, kurio šeimoje ginčai, barniai ir nepakantumas vienas kito nuomonei buvo kasdienybės dalimi, kada nors supras tolerancijos svarbą, nors žvelgiant iš kitos pusės paradoksalu, kad kartais butent žmonės, iš be galo nedarnių šeimų, kuriose neegzistavo tolerancijos sąvoka, stengiasi savo gyvenima susitvarkyti kitaip, negu jis buvo tvarkomas šeimoje, kurioje užaugo. Kartais žmonės, kuriems daugiau teko susidurti su netolerantiškais asmenimis ne tik, kad neperiima šios bjaurios savybės iš aplinkinių, bet priešingai – stengiasi patys niekada tokiais netapti, nes matydami kitą žmogų besielgiant netoleruotinai, ne atsako jam tuo pačiu, bet stengiasi daryti taip, kaip moko Biblija:”jei gavai antausį, atsuk ir kitą skruostą”. Kartais būtent tokiu būdu, dalyvaudami visuomeniniame gyvenime (susidurdami su įvairiais individais), žmonės išsiugdo toleranciją, tampa pakantesni ir taktiškesni, tarsi iš tiesų tikėdami, kad su jais bus elgiamasi taip, kaip jie elgiasi su kitais žmonėmis. Drįstu pastebėti, kad galbūt ne visada, bet dažnai būtent taip ir nutinka. Juk net patį netolerantiškiausią žmogų galima palenkti savo pusėn, nuolat su juo elgiantis taktiškai. Netaktas dažniausiai gimdo tik agresiją ir priešiškumą ir tai yra akivaizdu.

Manau, niekas neprieštaraus, kad žmogus linkęs vertinti pasaulį dualistiškai, t.y. skirstyti viską į dvi grupes: gerąją ir blogąją. Dažniausiai žmoės linkę į kraštutinumus: viskas jiems tik balta, arba juoda ir pan. Taigi, toleranciją simboliškai galime laikyti tarsi grandį, tiltą tarp pritarimo ir nepritarimo. Juk būdami tolerantiški, mes gerbiame kito žmogaus nuomonę, taigi, tarsi jai pritariame, bet tuo pačiu tolerancija suteikia ir progą taktiškai išdėstyti savo pažiūras, t.y. sąlyginai nepritarti kitokiai nuomonei. Tolerancija tai nepriekaištingas sugebėjimas balansuoti tarp “sutinku” ir “nesutinku”. Žinoma, tikriausiai daug kas pasakytų, kad tai prieštarauja į kraštutinumus linkusiai žmogaus prigimčiai. Tačiau mes gyvename civilizuotoje visuomenėje. Natūraliai iškyla klausimas:”ar galime save vadinti civilizuotais ir humaniškais, jeigu nesistengiame atsisakyti neigiamų savybių?” (Manau, polinkį į kraštutinumus būtų galima laikyti viena iš blogųjų žmogaus savybių.) Juk tam mes ir esame šiame pasaulyje, kad siektume tobulybės, aukso vidurio, kadangi nei vienas negimėme tobulas. Taigi, būdami tolerantiški, bent vienoje srityje (bendravime su kitais žmonėmis) išliekame ties optimalia riba.

Socialinėje visuomenėje tolerancija yra pats geriausias būdas išvengti konfliktų, nesutarimų. Jeigu kas dieną būtume pakantesni vienas kitam, nuolat stengtumėmės visų pirma išklausyti priešingą nuomonę, pasistengti joje įžvelgti teigiamų aspektų, o tik tada pateiktume savąją, tai bendrauti ir sutarti įvairiais klausimais būtų kur kas paprasčiau. Pagrindinė žmonių problema yra kantrybės trūkumas, per didelis noras išreikšti save, nepaliekant erdvės kito žmogaus nuomonei. Taip pat dažnas iš mūsų galvoja esąs besąlygiškai teisus, vadinasi, mums trūksta savikritiškumo, retai kada tinkamai pasveriame savo argumentus ar iš viso jų turime. Privalome suprasti, kad neargumentuota nuomonė nėra tvirta ir jokiu būdu tokios nuomonės negalime bandyti primesti kitam. Priešingai, tokiu atveju kur kas naudingiau būtų išklausyti kitą žmogų, pasisemti minčių, suderinti jo argumentus su savaisiais.

Tolerancija neaktuali gali būti nebent tokiems žmonėms, kurie nuolat sėdi užsidarę, niekuo nesidomi ir mažai bendrauja su aplinkiniais. Tačiau norint sukurti darnią visuomenę, tokie žmonės nėra idealiausi jos nariai, nes paprastai esti per daug pasyvūs. O nuolat komunikuojant, bendraujant tarpusavyje yra neišvengiami skirtingų interesų susikirtimai, konfliktinės situacijos. Tolerantiškam žmogui kur kas paprasčiau tapti bendruomenės dalimi, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kadangi jis visų pirma linkęs išklausyti ir tik po to daryti savas išvadas. Kartais kur kas parankiau “apeiti” konfliktinę situaciją, negu ją sukurti. Dažniausiai tokiu būdu išvengiama ne tik ginčų, bet sutaupoma laiko ir įgyjama daugiau patirties. Taigi žmogus gali pasiekti maksimalią naudą.

Kai kuriems žmonėms tolerancija yra gyvybiškai svarbus dalykas. Juk daugybė žmonių dirba socialinėje srityje, bendravimas su kitais yra jų kasdienybės dalis. Jų darbo branduolį sudaro būtent sugebėjimas sėkmingai laviruoti tarp skirtingų interesų, taktiškai pateikti savo nuomonę, ar nukreipti tuo suinteresuotą asmenį viena ar kita kryptimi, pasiūlyti tinkamiausią išeitį, paaiškinti, kad galbūt žmogus daug ką galėtų daryti kitaip, ar net pakeisti savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Tokį darbą dirba dauguma socialinių darbuotojų ir psichologų. Taigi šie žmonės tikrai išmano tolerancijos vertę bei įtakojamąją galią. Juk dauguma socialinių darbuotojų klientų – tai skurdo ir nelaimės užklupti žmonės. Didžiausiąją grupę sudaro pagyvenę žmonės, kitos didesnės grupės – šeimos, kuriose vaikai apleisti, išnaudojami arba linkę nusikalsti, fizinę negalią turintys ir nuo emocinių sukrėtimų kenčiantys asmenys. Norint paskatinti tokį žmogų atsiverti, išsikalbėti reikia būti be galo tolerantiškam ir sugebėti subtiliai bendrauti. Reikia mokėti rasti kelią į kiekvieno žmogaus širdį, sąmonę, stengtis suprasti jį kamuojančias problemas, o svarbiausia – mokėti jį išklausyti ir pamėginti tolerantiškai pateikti savo, kaip specialisto nuomonę, įtikinti, kad išeitį visada galima surasti, jeigu to tikrai norima, tačiau visa tai daryti neįžeidžiant kliento, nemenkinant jo nuomonės. Juk tokie žmonės paprastai esti labai jautrūs, lengvai pažeidžiami, dirglūs, todėl kartą likę nesuprasti, neišklausyti ar įžeisti gali visam laikui prarasti norą atverti save, pasidalinti kamuojančiais rūpesčiais, problemomis. Kad suprastume kitą žmogų, reikia visų pirma išmokti klausytis, žvelgti į klijentą kaip į asmenį, kurį veikia jo gyvenamoji aplinka. Mažai įtakingam ir nedaug galios turinčiam žmogui, kurio kas nors klausosi pagarbiai ir rūpestingai, – tai retas ir todėl vertingas dalykas. Taigi kartais vien malonus elgesys ir tolerancija kito žmogaus atžvilgiu, gali padėti jam pasijusti geriau. Tokiu būdu žmogus turi progą išreikšti savo jausmus, atskleisti baimes, sumažinti nerimą. Visi su žmonėmis dirbantys asmenys turi sugebėti pasijusti kito žmogaus kailyje ir suprasti pasaulį taip, kaip jis, nes tai gali padėti įvertinti mums rūpimą elgesį.

Ko gero, daug kas pasakytų, kad kvaila kalbėti apie toleranciją, kaip apie visuomenėje egzistuojančią vertybę. Manau, dažnas žmogus galvoja, kad šiandien, kai mūsų gyvenimas ir taip labai sunkus, problematiškas, vargu ar lieka vietos tolerancijai. Kažin ar kas stengiasi išlikti tolerantiškas tokiose sudėtingose kasdieninėse situacijose. Tikriausiai atrodo, kad dauguma žmonių kovoja tik už save, nesvarbu kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų, lieka akli kitų interesams. Tačiau ne visada būna vien tik taip. Ne visi žmonės yra tokie. Ir jeigu įsigilintume į tai, galbūt suprastume, kad „pasaulis vis dar sukasi“, visuomenės neištinka visiškas chaosas vien dėl to, kad vis dar yra (galbūt nedaug, bet vis gi yra) žmonių, kurie nepamina savo moralės normų vardan kažkokių neaiškių tikslų, materialinio gerbūvio. Net ir šiandien dar galėtume rasti žmonių, kurie neliptų vieni kitiems per galvas, siekdami gerovės. O kol jų bus, tol tolerancija išliks gyva. Įsivaizduokime, kad vieną dieną tolerancija iš tiesų pranyksta, žmonės nebežino kas tai yra ir nebemano, kad ji reikalinga. Tuomet situacija ženkliai pasikeistų. Tada jau ne kai kurie, o visi iki vieno žmonės „vaikščiotų vieni kitų galvomis“. Akivaizdu, kad tokiu atveju visuomenę ištiktų chaosas ir jos net nebebūtų galima vadinti visuomene, ji taptų padrika banda genama vien tik egoistiškų instinktų, asmeninių paskatų. Ką mes vadiname visuomene? Mano supratimu, visuomenė tai darniai tarpusavyje sąveikaujanti žmonių bendruomenė, turinti daug ką bendro (teritoriją, religiją ir t.t.), tai didžiulė žmonių grupė, kuri susieta tam tikrais saitais. Tačiau ar turėtų mūsų visuomenė kažką, kas ją sujungia, jeigu kiekvienas visuomenės narys staiga prarastų net elementariausią toleranciją, pakantumą, pradėtų galvoti vien apie save? Vargu ar tai būtų visuomenė ir dar labiau abejoju, ar tokius žmones butų galima vadinti darnia visuomene. Vadinasi, tolerancija yra tai, kas padeda žmonėms išlikti vieningiems, gyventi santarvėje ir suprasti vieniems kitus. Jokia visuomenė neturi perspektyvos išlikti, jeigu visi iki vieno jos nariai nelaiko tolerancijos butina vertybe. Tiesa, niekada nepasieksime, kad mus suptų vien tolerantiški žmonės, nes pasaulis margas. Tačiau, jeigu vieną dieną staiga iš viso nebeliktų net tos mažumos asmenų, kuriems nesvetima tolerancija, kažin ar ilgai egzistuotų mūsų visuomenė. Galima pastebėti, kad kartais mažuma suvaidina kur kas didesnį vaidmenį, negu dauguma. Tikriausiai niekas neprieštarautų, kad mus supa daugiau netolerantiškų žmonių, negu tolerantiškų. Bet iškilus konfliktui tarp dviejų asmenų (tolerantiško ir netolerantiško), galima tikėtis, jog bus surastas kompromisas, jeigu tolerantiškas žmogus panaudos savo sugebėjimą subtiliai bendrauti. Tuo tarpu susiginčijus dviems netolerantiškiems asmenims, vargu ar bus surastas abiems pusėms priimtinas sprendimas. Kaip galima tikėtis, kad vienas kitą išgirs žmonės, kurie vienas kito atžvilgiu yra kurti, ar paprasčiausiai nemoka išklausyti priešingos nuomonės? Taip pat iškyla klausimas, kodėl neaptariu trečiojo atvejo: konflikto tarp dviejų tolerantiškų asmenų? Taip yra todėl, kad, mano nuomone, bendraujant tokiems žmonėms paprasčiausiai nesusidaro konfliktinės situacijos. Taigi, kuo mūsų visuomenėje bus daugiau tolerantiškų žmonių, tuo didesnė tikimybė išvengti konfliktų ir surasti kompromisą. Ir net tuo atveju, kai tolerantiški žmonės visuomenėje sudaro mažumą, ji nežlunga, nes tikimybė surasti bendrą kalbą tarp visuomenės narių dar nėra visiškai lygi nuliui. Tačiau ji tokia taptų, jei tolerancija visai išnyktų. Tolerancijos sąvoka, ir pats tolerancijos reiškinys yra turbūt tiek pat seni ir tiek pat reikšmingi, kiek kiekvienoje konkrečioje visuomenėje yra reikšminga kiekviena individualybė, asmenybė, kiek yra paisoma jos orumo, laikomasi asmenybių teisių ir laisvės principų, jos garantų. Todėl, tolerancija, kaip principas, yra socialiai būtinas, normalaus, harmoningo, visapusiško interesų tarp asmenybės ir visuomenės lygiavertiškumo atstatymas, atkūrimas ir įteisinimas.

2004 metais Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, o mes – europiečiais. Geografiškai jais buvome visuomet. Tačiau po šalies įstojimo į ES tikėtina, kad keisis buvimo europiečiais kokybė. Ar mokėsime jais būti? Ar sugebėsime pasinaudoti teikiamomis galimybėmis, teisėmis, ar gebėsime vykdyti pareigas? Kokie esame kelio pradžioje? Kokie norime būti ateityje? Kaip išsaugoti tai, kas esame? Kaip priimti tai, kas ateina? Ar užteks mums noro, žinių, gebėjimų likti savimi – lietuviais ir nebijoti būti europiečiais? Ar būsime lygiaverčiais partneriais kitoms Europos tautoms? Lietuvos gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad geroji lietuvio savybė – darbštumas, o neigiama – nepakantumas. Tuo tarpu mokslo fondo “Indentity Foundation” atlikta apklausa aštuoniose Europos šalyse rodo, kad tų šalių gyventojams antra pagal svarbą (po laisvės) vertybė yra tolerancija. Globalizacija, darbo jėgos mobilumas ir krizės įvairiuose pasaulio kraštuose sąlygoja vis spartesnį visuomenės daugiakultūriškumą. Vis daugiau skirtingos etninės – kultūrinės kilmės, religijos, kalbančių skirtingomis kalbomis žmonių gyvena ir dirba Europos šalyse. Tačiau ne vien tai daro įtaką žmonių bendravimui. Žmogiškoji prigimtis, vidinės žmonių savybės, charakterio bruožai, asmeninė ir tautos svertybės, nuostatos, socialiniai santykiai ir daug kitų dalykų, būdingų ne tik skirtingų kultūrų, bet ir vienos kultūros visuomenėms, turi didelę reikšmę bendravimui. Ar gebame būti tolerantiški svetimam, kitokiam? Kitokiam – ir atvykusiam iš svetur, ir savo tėvynainiui: kitaip atrodančiam, mąstančiam, kalbančiam, esančiam kitokioje socialinėje padėtyje, išpažįstančiam kitokią religiją, turinčiam kitokią pasaulėžiūrą, nuostatas, vertybes. Ko trūksta, kad tolerancija nebūtų vien tik deklaruotas žodis, bet gyventų mūsų praktinėje kasdienybėje? Manau, būti tikrai nuoširdžiai tolerantiški visai kitokiam žmogui galime tik tuo atveju, jeigu patys esame nors kartą pasijutę visiškai nesuprasti. Retas žmogus supras, kaip sunku pritapti visuomenėje yra asmeniui, kuris turi kažką savito, neįprasto, skirtingai negu visi kiti. Geriausiai tokį žmogų suprastų tas, kuris ir pats yra susiduręs su netolerantiškais asmenimis, jautęs diskomfortą dėl to, kad buvo netinkamai priimtas ar iš viso nesuprastas tam tikroje žmonių grupėje. Tad jeigu mums neteko atsidurti tokioje situacijoje, belieka ją įsivaizduoti ir tokiu būdu pasistengti suprasti kitą žmogų. Ko gero, nei vienas nenorėtume būti atstumtuoju.

Ar tolerancija turi būti beribė? Ar galima toleruoti viską be išimties? Žinoma, ne. Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir tolerancija turi ribas. Tolerancija ne tik, kad turi ribas, bet tiesiog privalo jas turėti, nes priešingu atveju ji gali nejučiomis peraugti į pasyvumą, aklumą ar dar baisesnius dalykus. Turime toleruoti ir taktiškai priimti kito žmogaus nuomonę, tačiau neprivalome leistis jos įtakojami, ar kitaip paveikiami. Būti tolerantišku, tai visų pirma išklausyti, bet nebūtinai turime sutikti su tuo, kas mums sakoma. Žinoma, ir nesutikti reikia sugebėti subtiliai. (Tačiau apie tai jau kalbėta anksčiau.) Jokiu būdu neprivalome ir negalime toleruoti tokių idėjų, kurios kertasi su mūsų sveikomis moralės normomis, ar net įstatymais.

Tad kaip gi mokytis tolerancijos? Ar tai įmanoma? Manau, taip, jeigu žmogus yra pratęs savo gyvenime priimti naujoves. Galima išmokti ne tik išspręsti uždavinį, mintinai pasakyti eilėraštį ar pan., bet ir keisti savo charakterį. Žinoma, tokie asmenybės pakeitimai reikalauja daugybės laiko, ambicijų ir pastangų. Kad žmogus pakeistų savo charakterio įpatybes, taptų tolerantiškesnis, dažnai jam reikia ne tik asmeninio noro, bet ir aplinkinių pagalbos, paskatinimo, supratimo. Keista, tačiau dažniausiai žmonės nelinkę pastebėti ir juo labiau pripažinti savo neigiamų savybių, trūkumų. Tai padaryti juos paprastai pastūmėja tam tikri išgyvenimai, sukrėtimai ar šiaip nemalonumai. Taip pat dažnas „praregi“ ir nusprendžia kažką savyje pakeisti po susidūrimo su žmonėmis, kuriems būtent ir trūksta vienos ar kitos teigiamos savybės. Susidūrę su žmogumi, kuris nėra tolerantiškas, pamatę jo padriką elgesį ir netaktą, neretai suvokiame, jog patys elgiamės visai panašiai. Taip pat išmokti tolerancijos galime daugiau dalyvaudami viuomeniniame gyvenime, domėdamiesi įvairia veikla ir ja užsiimdami. Juk kuo daugiau bendrausime su žmonėmis, tuo labiau vystysime savo komunikabilumą, suprasime, kad kartais bendravimo pagrindas yra ne gebėjimas kalbėti, pasakoti, o išklausyti ir suprasti.

Tolerancija (lot. tolerare – iškęsti, pakelti) reiškia pakantumą bei tam tikrą pagarbą kitaip mąstančiajam, nebūtinai pritariant jo nuomonei. Paprastai skiriamos dvi tolerancijos rūšys: formalioji tolerancija – tai pakantumas kito nuomonei bei religijos formai, nepritariant jų turiniui, bei turinio tolerancija (didesnis ar mažesnis) pripažinimas ir pritarimas kitų žmonių nuomonei arba religijai.

Jau antikos laikais buvo diskutuojama, ar absoliuti tiesa nepanaikina bet kokios tolerancijos. XIII amžiuje krikščionybė kovojo su valstybine religija dėl pripažinimo, bet kai IV amžiuje pati tapo valstybine religija, ji labai žiauriai elgėsi su netikinčiais bei eretikais. Savo epogėjų netolerancija pasiekė XIII amžiuje vykdant inkviziciją. Tik humanizmo bei reformacijos epochoje įvyko lūžis. Martinas Lutheris (1481–1546), kuris pirmasis nusakė vokiškąją tolerancijos sąvoką, pabrėžė, kad su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais. Po to kilusiuose konfesiniuose karuose ir kuriantis evangelikų Bažnyčiai įvairiose šalyse buvo įtvirtintas formaliosios tolerancijos pripažinimas. Naujesni Bažnyčios istorijos tyrimai rodo, kad tikėjimo klausimuose tolerancija yra ne anglų filosofijos ar prancūzų revoliucijos laimėjimas, o daugiau reformacijos metu kovojusių krikščionybės šalininkų pasiekimas. Ypač reikia pažymėti anglą Johną Foxą (1517–1587), kuris dėl savo religinių įsitikinimų atkakliai kovojo su mirties bausme.

XVII amžiaus anglų filosofai pasigriebė šias mintis ir plėtojo jas toliau. Thomas Hobbesas (1588–1679) stojo už valstybinę ir teisinę toleranciją, kuri piliečiams suteikė plačią tikėjimo laisvę, o Johnas Locke’as (1632–1704) reikalavo pakantumo įvairiems tikėjimams, jei jie nėra priešiški valstybei ar amoralūs. Tokia pozicija vis labiau išsikovojo pripažinimą ir vėliau buvo tvirtai įrašyta Amerikos bei Prancūzijos Konstitucijoje bei 1950 metų žmonių teisių konvencijoje (9 str.). Formaliosios tolerancijos riba laikomi nusižengimai prieš visuotinai pripažintus įstatymus, todėl, pavyzdžiui, jėga bei priespauda negali būti pakenčiamos.

Švietimo epochos vokiečių rašytojas G. E. Lessingas (1729–1781) reikalavo religijoms ne tik formaliosios, bet ir turinio tolerancijos. Savo garsiosios „Žiedo parabolės“ pjesėje „Natanas išminčius“ (1779) jis išreiškia nuomonę, kad tikroji religija turbūt yra žuvusi ir nė vienas iš trijų didžiųjų religijų – judaizmo, krikščionybės bei islamo – sekėjų negali tvirtinti, kad jo tikėjimas yra tikrasis. Už toleranciją visoms religijoms pasisakė ir švietimo epochos karalius Frydrichas Didysis (1712–1786), nes kiekvienas „turi būti išganytas pagal savo gyvenimo būdą“, tai mintis, kuri šiandien yra plačiai paplitusi.

Tačiau turinio tolerancijos silpnoji pusė buvo parodyta ne tik iš religinės pusės: tolerancija negali būti sulyginta su abejingumu, nesiorientavimu arba netgi su reliatyvizmu, kuris abejoja visomis vertybėmis bei tiesomis. Pakanta kito žmogaus nuomonei reikalauja asmeninės pozicijos. Diskusijos dėl tiesos yra neišvengiamos, kadangi kiekvienas žmogus turi įsitikinimus – net ir „tolerantiškasis“, kurio pretenzijos į tiesą yra tiek pat ginčytinos kaip ir įsitikinusio religijos šalininko. Turinio tolerancija nepastebi arba užtušuoja skirtumus, esančius tarp dviejų konkuruojančių nuomonių arba pasaulėžiūrų, ir galutiniame efekte nebeįmanoma jų praktikuoti neatsisakant savo tiesos.

Todėl visos religijos, keliančios reikalavimus visiems žmonėms, turinio atžvilgiu yra netolerantiškos. Judaizmas, krikščionybė, islamas ir budizmas tikrąja teisinga religija pripažįsta tik savąją. Tik kalbant apie formaliąją toleranciją išryškėja religiniai skirtumai. Turinio tolerancija kuria sinkretizmą, kuris ryškiai matyti tokiose religinėse sistemose kaip induizmas, „New Age“ ir mistika.

Biblija nepripažįsta jokios turinio tolerancijos kitų religijų ir pasaulėžiūrų atžvilgiu: Senajame Testamente Dievas pasireiškia kaip „pavydus Dievas“, kuris skelbia absoliučią tiesą ir nepakenčia kitų dievų garbinimo (Iš 20,25). Bet jis reikalauja iš izraelitų praktikuoti tam tikrą formalią toleranciją. Nors stabmeldystė ir buvo uždrausta izraelitų žemėje, bet visgi Izraelis privalėjo užtikrinti kitų tautų bei religijų atstovams socialines garantijas. Dievas myli šituos „atėjūnus“, jų negalima nei žudyti, nei priversti laikytis žydiškų apeigų (apipjaustymo, valgymo papročių). Naujasis Testamentas patvirtina šį požiūrį: Jėzus Kristus teigia esąs vienintelis teisingas kelias pas Dievą (Jn 14,15), o jo mokiniai skelbia, kad neduota žmonėms kito vardo, kuriuo būtume išganyti (Apd 4,12). Tačiau jūs niekur nerasite priešiškumo kitaip mąstančiųjų atžvilgiu (Rom 12,18; plg. Apd 19,37). Ankstyvosios krikščionybės misija vyko be prievartos. Turinio tolerancija tinka tik krikščioniško tikėjimo ribose ir tik tose sferose, dėl kurių Biblija nepasisako arba pasisako neaiškiai: galų gale Dievo žodis yra absoliutus mastelis krikščionių mokymui bei gyvenimui.

Pokalbiuose apie toleranciją kaip teigiamas pavyzdys nuolat pateikiamas induizmas. Kartais induizmas netgi traktuojamas kaip tolerancijos įsikūnijimas. Gandis teigia: “Aš nesakau, kad visas pasaulis privalo dievą matyti taip, kaip aš jį mačiau. . Kito žmogaus religija jam tokia pat teisinga, kaip manoji man pačiam. Aš negaliu vertinti jo religijos. . Nėra nė vienos religijos, kuri būtų absoliučiai tobula. Visos jos yra netobulos arba, kitaip tariant, daugiau ar mažiau netobulos”.Visa tai skamba gana tolerantiškai. Argi ne kiekvienas čia respektuojamas? Argi neatsisakoma vertinimo dėl to, kad kiekvienas tėra tik žmogus ir ne jam spręsti apie kitą? Argi tai ne religijų dialogo modelis? Argi tai ne taikaus religijų sambūvio, kiekvienai išsaugant savo tiesą, modelis?

Į tai būtų galima atsakyti: Žydas ir krikščionis žino apie konkretų Dievo veikimą žmonijos istorijoje. Induistas iškart paprieštarautų: niekas negali to žinoti. Kyla esminis klausimas: ar egzistuoja apreiškimas? Iš kur induistas žino, kad aš negaliu nieko tikro žinoti ir pasakyti apie Dievą? Galbūt būtent tas ir yra netolerantiškas, kuris tvirtina, kad Dievas negali būti asmeniškai apsireiškęs pasaulio istorijoje? Galbūt būtent tas yra netolerantiškas, kuris aiškiai įsitikinęs, kad Jėzus Kristus nebuvo Dievas? Gal tolerantiškam žmogui šiuo atveju labiau pritiktų nieko nesakyti? Arba tik paminėti, kad šis klausimas telieka atviras? Juk kodėl negali būti, kad Jėzus Kristus yra vienintelis kelias?!

Krikščionybės ir induizmo susidūrime konfrontacija vyksta ne tarp netolerantiškos, dogmatiškos ir tolerantiškos bei nedogmatiškos religijos. Induizmas irgi turi savo dogmą – principinio Dievo nepažinumo dogmą. Tai pagrindinis prieštaravimas Biblijos liudijimui apie triasmenio Dievo kalbėjimą ir veikimą žmonijos istorijoje. Tai didžiausias ir neperlaužiamas principinių įsitikinimų skirtumas. Laikantis induizmo dogmos, nelieka jokio pagrindo atsiverti krikščionių tikėjimo esminėms tiesoms.

Negalima sakyti, kad induizmas ar pliuralizmas yra tikrai tolerantiški. Induizmo tolerantiškumas pasireiškia tik paties induizmo rėmuose. Jis tolerantiškas tik pats sau, bet ne kitų įsitikinimų atžvilgiu. Tas pats ir su pliuralizmu. Ypatingai induizmo bei pliuralizmo netolerantiškumas pasireiškia tuomet, kai kita pasaulėžiūra arba religija ima tvirtinti, kad jos teiginiai yra tiesa. Induizmas ir pliuralizmas sako, jog tai nesąmonė ir visai netolerantiškai tokį teiginį tiesiog atmeta.

Tie, kurie sako, kad visos religijos lygios ir siekia to paties, apie religijas neturi net paviršutiniško supratimo. Bent truputį jas patyrinėjus galima pamatyti, kad yra skirtumų, kurių nesuderinsi jokiais priimtinais būdais. Pažiūrėkime, kaip iš esmės skiriasi du teiginiai. Pirmas: materija yra bloga; reikia siekti iš jos išsivaduoti, patekti iš kančios ir tikrovės į nirvaną ir ištirpti tuštumoje. Antras: materija yra gera; egzistuoja kūno prisikėlimas iš numirusių.

Tai dvi skirtingos koncepcijos. Bet ir čia galioja tas pats principas kaip istorijoje: teiginys apie konkretų istorinį įvykį yra arba teisingas, arba klaidingas. Viena iš šių koncepcijų yra teisinga, kita ne. Abi teisingos būti negali. Tiesos negalima įteigti prievarta. Jėga nė vieno nepriversi patikėti, kad du ir trys yra penki. O tiems, kurie įsitikinę, kad šeši, prievarta neįpirši kitokios nuomonės. Bet tai nereiškia, kad tų, kurie sako du ir trys yra šeši, reikia šalintis. Galbūt geriau, kad jie nestatytų tiltų ir namų. Bet tiesos negalima įdiegti prievarta. Todėl tolerantiškiems reikia būti nuomonių raiškos požiūriu, bet nebūtinai tolerantiškiems dėl pasekmių, kurias sukelia tos nuomonės. Jokia valstybė negali sau leisti neribotos tolerancijos. Ji priversta nustatyti ribas.

Taigi tolerancija negali būti paversta aukščiausiu masteliu. Privalo egzistuoti tolerancijos ribos, ypač žinių, dalykiniuose klausimuose. Beprasmiška toleruoti apskritai visus žinojimo teiginius. Be to, tolerancijos ribos privalo būti ir ten, kur žmonėms gresia fiziniai pavojai. Esant beribei tolerancijai neįmanoma apginti aukų ir silpnesniųjų.

Ko gero, tolerancijos sąvoka yra labia plati. Dar blogiau tai, kad beveik kiekvienas šiandien linkęs daug ką interpretuoti savaip. Taigi tolerancija dažniausiai nebūna išimtimi. Žinoma, kartais paranku kito žmogaus tolerancija pasinaudoti kaip būdu primesti jam savo nuomonę, požiūrį. Tačiau privalome suprasti, kad visų pirma tai nėra etiška. Visi mes turime teisę į savo nuomonę ir jos išsakymą, tačiau, jeigu norime tai padaryti neįžeisdami kito žmogaus ir jo nuostatų, tolerancija mums negali būti svetima. Tik išmokę atsižvelgti į kitą, jį suprasti, galime tikėtis ir patys būti suprasti. Žmogus, kuris netoleruoja priešingos nuomonės, negali būti laikomas humanišku. Juk humanizmas nėra abstrakti, siaura sąvoka. Taigi ir humaniškas žmogus neturėtų žiūrėti į pasaulį abstrakčiai, per siaurą prizmę, manydamas, kad vien jo nuomonė yra svarbi, kad tik į jo interesus turi būti atsižvelgta priimant sprendimus ir pan. Juk tinkamiausios išeitį galima surasti tik derinant interesus, nuomones, pažiūras. Todėl tolerancija yra tarsi raktas į visapusiškumą. Ji padeda žmogui geriau įsiklausyti į kitą asmenį, tuo pačiu geriau išgirsti ir patį save. Gyvename naujųjų technologijų, daugiau ar mažiau, bet modernizuotoje civilizacijoje, taigi ir mūsų mąstymas bei elgesys negali būti kaip akmens amžiaus žmogaus, negalime nehumaniškais būdais siekti savo tikslų, neatsižvelgdami į kitus, nes ir patys norime, kad į mus visada būtų atsižvelgta. Manau, dauguma tai suvokiame, tačiau vedami savanaudiškų paskatų, dažnai bandome likti abejingi, akli vienam ar kitam mums mažiau parankiam faktoriui.

Kas pastūmėja žmogų būti netolerantišku, negerbti kito asmens nuomonės? Manau, jog tai perdėtas individualizmas. Juk yra sakoma, kad kartais žmogus “iš didelio rašto išeina iš krašto”. Paprasčiausiai kartais nebejaučiame ribos tarp individualumo, bandymo išlikti unikaliu ir nepagarbos kitam žmogui. Norime būti vieninteliai ir nepakartojami, manome, kad mūsų nuomonė visada svarbi ir dominuojanti, kad visada esame teisūs ir elgiamės teisingai. Galbūt taip ir yra, tačiau tai tik mūsų subjektyvi nuomonė. Taip apie save galvodami neturėtume pamiršti, kad kitas žmogus yra tokia pati individualybė. Ne kas kitas, o kolektyvinis darbas, visuomenės narių sąveikavimas siekiant bendrų, visiems daugiau ar mažiau naudingų sprendimų, yra būdas vystytis asmenybei.

Vadinasi, vieni be kitų mes negalime pasiekti optimalios ribos. Gerai, kai žmogus siekia būti savarankišku, yra atsargus ir nesivelia į didelį ir artimą kontaktą su kitais, tačiau neretai tai gali peraugti į vengimą, abejingumą. Jeigu mes vengsime bendravimo su žmonėmis, nesusidursime su kitokiomis nuomonėmis, ko gero ilgainiui iš viso pamiršime, kad kitas žmogus irgi turi savo požiūrį. Natūralu, kad uždarą gyvenimą gyvenantis asmuo, kuris nesidalina savo mintimis su kitais ir nėra linkęs išklausyti, paprasčiausiai nebesuvokia, kad be jo minčių, jo interesų gali būti dar ir begalės kitų žmonių požiūrių.

Taigi, prieiname išvados, kad tolerancija kartu yra ir civizuotumo bruožas, požymis. Civilizuotas žmogus suvokia, kad be jo egzistuoja ir visa likusi plačioji visuomenė, todėl yra priverstas būti jai pakantus. O nesuvokimo priežastis ne visada būna nenorėjimas suvokti. Kartais žmonės paprasčiausiai per daug uždari, todėl ir nesuvokia bendravimo esmės, tolerancijos svarbos. Tačiau šiuolaikinėje pilietinėje visuomenėje žmonės paprasčiausiai negali būti uždari, turi atsirasti poreikis dalyvauti visuomeniniame gyvenime, ribotai išreikšti save ir išklausyti kitus. Tiesiog negalime būti abejingi viskam, kas vyksta aplink, negalime užsidaryti savo mažame pasaulyje ir stengtis nematyti nieko, kas dedasi už mūsų keturių sienų. Juk bendraudami su žmonėmis tobulėjame ir patys. Tačiau tas bendravimas negali būti tuščias, jis turi teikti naudą, o tai gali būti tik tuo atveju, jeigu bendraujama žmoniškai, t.y. bendravimui nesvetima tolerancija – išklausomos ir gerbiamos abi pusės, vyksta diskusija.

ĮVADAS.

Pasirinkau šią temą “Tolerancijos reikšmė ir svarba“, nes, manau, kad tolerancija yra vienas pagrindinių socialinio darbo principų. Tolerancija svarbi daugelyje sričių ir, mano nuomone, tai vienas iš tų dalykų, su kuriais vis dažniau susiduriame kasdien. Tai pasidaro aktualu ne vien bendraujant su tolerantiškais žmonėmis, priešingai – dažniausiai tolerancija kur kas svarbesnį vaidmenį atlieka bendraujant su tais, kurie ją supranta iškreiptai, arba iš viso nesuvokia ir nelaiko vertybe. Svarbų vaidmenį tolerancija atlieka žmonių tarpusavio santykiuose, visuomeniniame gyvenime.

Dažniausiai žmonės suvokia tik žodžio tolerancija žodyninę reikšmę. Dar blogiau tai, kad jie supranta kas yra tolerancija, tačiau ne visada vadovaujasi jos principais, ne visada tolerancija dominuoja jų bendravime. Kodėl žmonės būna netolerantiški, kas tai įtakoja? Ar galima išmokti tolerancijos?

Pastebima tai, kad žmonės linkę į kraštutinumus, pasaulį vertina dualistiškai. Tačiau ar tolerancija turi ribas, kaip jas nustatyti? Kartais tolerancija tampa abejingumu ar pasyvumu. Kaip to išvengti?

Žinoma, pasaulis nesustos dėl to, kad jame bus vienu tolerantišku žmogumi mažiau ar daugiau, tačiau jis tikrai nebūtų toks kaip buvęs, jeigu staiga dingtų tolerancija. Tad kokia jos įtaka mūsų kasdieniniam gyvenimui? Kam ji mums reikalinga?

Į šiuos ir kitus klausimus bandysiu atsakyti savo darbe. Juk tik gvildenant tam tikrus klausimus, bandant suprasti tai, kuo nesi visai tikras, galima pasiekti žinojimą. Pasirinkau temą, kuri man, kaip žmogui, kuris yra visuomenės dalis, atrodė pati aktualiausia. Taip pat ši tema man atrodo labiausiai diskutuotina. Iš tikrųjų viską be išimties galima suprasti dviprasmiškai. Toleranciją taip pat. Tačiau bandysiu prieiti prie tam tikrų, konkrečių išvadų, įsigilinti į tolerancijos plačiąją prasmę bei svarbą, įtaką mūsų gyvenimams ir tarpusavio santykiams.

IŠVADOS.

Šiandien tolerancija yra kaip niekada svarbi. Kad ir kur eitume, kad ir ką darytume dažniausiai esame priversti bendrauti su žmonėmis. Šiandieninė visuomenė tai tarsi terpė, kurioje vienos sudėtinės dalys negali apsieiti be kitų, vieni žmonės negali nieko nuveikti, nebendraudami su kitais. Užsiimdami įvairiai veikla beveik kasdien susiduriame su skirtingais interesais, nuomonėmis, tai jau tapo įprasta. Kad sugebėtume tinkamai pasielgti tokiose situacijose, neįžeisti kitų, turime būti tolerantiški ir supratingi.

Tolerancija žmonėms atrodo nepriimtina tais atvejais, kada jie šią sąvoką supranta iškreiptai, kada mano, jog būdamas tolerantišku, privalai pamiršti savo interesus, nuolat klausyti kitų ir sutikti su jų nuomone net ir tada, kai ji atrodo absurdiška. Tačiau tuo atveju tai būtų ne tolerancija, o vengimas ar pasyvumas.

Turime būti tolerantiški ne tik kito nuomonei, bet ir žmonėms, kurie kitaip (išskirtinai) atrodo, gyvena ir t.t. Žinoma, tolerancija neturi prasilenkti su moralės normomis, įstatymiškai numatytais teisiniais dalykais. Tiesiog kartais ne viskas vyksta, atrodo taip, kaip mes norėtumėme. Tai suprasti ir tinkamai priimti kur kas lengviau, jeigu esi tolerantiškas. Be to, šiandien mes gyvename visuomenėje, kur net pats įstatymas žmonėms numato žodžio, spaudos, religijos ir t.t. laisvę.

Būti tolerantišku, vadinasi būti žmogišku kasdieninėse situacijose. Tolerancijai tai tarsi pripažinimas to, kad kitas žmogus mums yra lygiavertis, turi teisę būti išklausytas, suprastas. Tolerancija suteikia galimybę neigti, prieštarauti, pateikti priešingus argumentus, tačiau išlikti taktišku, neįžeisti kito asmens orumo. O tai be galo aktualu, jeigu mums rūpi, kokią nuomonę, pirmąjį įspūdį (o jis kartais būna labai svarbus) paliekame žmonėms. Visi mes norime būti išklausyti ir visada malonu, jeigu su mumis elgiamasi pagarbiai. Todėl tolerancija yra būtinybė.

Šiandien galima sakyti, kad tolerantiškas žmogus – šiuolaikiškas žmogus, sugebantis prisitaikyti, „lanksti“ asmenybė. Tokiais ir turime būti, jeigu trokštame būti nuolat apsupti žmonių, mėgstami ir gerbiami kaip pašnekovai. Juk elgiantis teisingai ir taktiškai, keliskart padidėja tikimybė, kad su mumis bus elgiamasi taip pat.

TURINYS.

ĮVADAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1psl.
Tolerancijos sąvokos aiškinimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .2psl.
Tolerancijos sąvokos iškraipymas. Tolerancija ir diskusija. . . . . . . . . .3-4psl.
Tolerancijos nykimo priežastys (šeima, vertybės). . . . . . . . . . . . . . . . .4-5psl.
Visuomenė ir tolerancija. Konfliktinės situacijos. . . . . . . . . . . . . . . . . 5-8psl.
Lietuvos integracija į vakarų struktūras, įtaka visuomenei, galima tolerancijos stoka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8-9psl.
Tolerancijos ribos. Ar jos egzistuoja?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .9psl.
Ar galima išmokti tolerancijos?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9psl.
Istoriniai momentai, humanizmas. Religija ir tolerancija. . . . . . . . . 10-13psl.
Tolerancijos svarba šiandien. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13-14psl.
IŠVADOS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15psl.
Bibliografijos puslapis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .16psl.

BIBLIOGRAFIJOS PUSLAPIS.

1. Vincentas Žemaitis “Elgesio kultūra”. Vilnius “Mintis”, 1980m.
2. Sutton C. “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”. Vilnius, VU 1999m.
3. Jurgeno Špyso straipsnis “Tiesa ir tolerancija”.
4. J. Kuberskio straipsnis “Tolerancija”.

Leave a Comment