MOKSLINIO DARBO ETIKA

MOKSLINIO DARBO ETIKA

TURINYS

Įvadas 3

1. Mokslinio darbo etika 4
1.1. Bendrosios nuostatos 4
1.2. Etinių veiksnių reikšmė moksle 4
1.3. Mokslininkų etikos principai 6
1.4. Mokslinio darbo vidaus ir išorės etika 7
1.5. Mokslininko etikos kodeksas 8
Išvados 10
Bibliografinių nuorodų sąrašas 11

ĮVADAS

Kiekvieną žmonių veiklą, susijusią su bendražmogiškomis vertybėmis, pirmiausia reguliuoja ir normina moralės normos. Jos yra formuluojamos atskirų profesinių bendrijų etikos kodeksuose. Tokiu pagrindu egzistuoja mokslininko, mokslinio darbo ir mokslinių tyrimų moraliniai reikalavimai. Šie reikalavimai apibrėžia mokslininkų atsakomybę už gaunamų duomenų objektyvumą, tyrimo rezultatų panaudojimą visuomenės labui, profesinės veiklos tobulinimui, teisingos viešosios nuomonės formavimui.
Nuo mokslininkų veiklos priklauso žmonijos ateitis. Mokslininkai yra atsakingi žmmonijai ir žmogui už teisingų mokslinių dėsningumų bei faktų panaudojimą. Rengdami mokslinius savo studijų darbus, jie turi atskleisti ne tik savo intelektinius gebėjimus, profesinį pasirengimą, bet ir dorovinę bei estetinę kultūrą.
Nesąžiningai atliktas tyrimas, subjektyviai padarytos išvados, gautų duomenų koregavimas ir jų falsifikavimas ne tik parodo nedorą autoriaus elgesį, bet ir klaidina kitus žmones, formuoja pseudomokslines žinias, trukdo tolesniam tiesos ieškojimui.
Referato objektas – mokslinio darbo etika. Referato tikslas – supažindinti su mokslinės etikos samprata, mokslininkų etikos kodeksu, apžvelgti pagrindinius mokslinės etikos principus. Referate panaudota literatūra bei elektroninių dokumentų medžiaga mokslinių tyrimų bei mokslinio darbo etikos tema.

1. MOKSLINIO DARBO ETIKA
1.1. Bendrosios nuostatos
Mokslininkui jo pažintinėje veikloje pirmiausia yra keliami etiniai reikalavimai. Moksliniuose tyrimuose ypač aktualios yra etinės problemos, kurios reikalauja išlaikyti pusiausvyrą tarp tyrėjo noro gauti ob

bjektyvią informaciją ir tiriamojo asmens saugos. Tačiau iškyla nemažai etinių problemų, kurios gali kilti tiek iš pačių tiriamų temų, tiek iš jose taikomų metodų, tad pats tyrėjas turi nuspręsti, kaip reikėtų elgtis konkrečioje situacijoje.
Mokslinio tyrimo sferoje yra reikalaujama atsakomybės už tyrimo objektyvumą ­ už visapusį ir objektyvų objekto aprašymą, teisingą tyrimo objektų atranką, už pateikiamų rezultatų visumą, patikimumą, t.y. už neiškreiptus gautus duomenis ar netinkamų duomenų slėpimą. Ypatingas dėmesys skiriamas tyrimo išvadų ir rezultatų teorinio ir taikomojo pobūdžio medžiagos objektyviam interpretavimui.
Mokslininkui, kurio tyrimo objektas yra žmonės, labai svarbu, kad iš konkretaus žmogaus gaunama informacija nebūtų panaudota prieš jį patį ar nepadarytų jam skriaudos. Tyrimo dalyviai turėtų žinoti, kad bet kuriuo tyrimo metu jų dalyvavimas yra savanoriškas, todėl jiems iš anksto turėtų būūti paaiškintos visos galimos pasekmės, t.y. nauda, teisės, rizika, pavojai. Į tyrimo procesą negalima įtraukti asmenų, kurie patys dėl savo nebrandumo ar psichologinių sutrikimų negali priimti sprendimo dėl dalyvavimo tokiame procese. Reikia griežtai laikytis dalyvaujančių tyrimuose respondentų laisvanoriškumo: gauta informacija apie konkretų individą, jo gyvenimo aplinkybes, jo pažiūras turi būti išimtinai konfidenciali, t.y. jo privataus gyvenimo dalis, kuri gali būti „atskleista“ tik jam sutikus. Tačiau pasitaiko atvejų, kai iš anoniminių anketų pagal rašyseną, įvairius žymėjimus bei kitus duomenis bandoma nustatyti anketą už
žpildžiusio žmogaus tapatybę.
Mokslininkas turi laikytis etikos reikalavimų tiek rinkdamas duomenis, tiek pateikdamas darbo turinį. Prof. St.Šalkauskis, dėstęs „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradus“ tarpukario Lietuvoje, studentams nurodė: „Turinio atžvilgiu pirmutinis ir sykiu nelygstamas yra reikalavimas, kad raštas būtų sąmoningai bei sąžiningai skiriamas tiesos reikalui. Ogi tiesa reikalauja, kad kiekvienas mūsų raštas būtų savo turiniu tikras, tiesus ir tikslus. Reikalauti iš rašto šitų savybių faktinai reiškia reikalauti iš jo objektyvaus moksliškumo“ .

1.2. Etinių veiksnių reikšmė moksle

„Išskirti svarbiausius ir antraeilius etikos klausimus neįmanoma. Juose neturi būti nevertų dėmesio smulkmenų. Tačiau apie šią mokslininkų veiklos pusę garsiai kalbama retai, o dar rečiau

rašoma. Galbūt toks etinių veiksnių reikšmės moksle nutylėjimas susijęs su problemos keblumu. Juk
sunku rasti mokslininką, kuris nė karto nebūtų nusižengęs etikos normoms“ [2].
Technikos mokslų daktaras V.I.Klassen pateikia keletą teiginių, apibūdinančių mokslininkų darbo efektyvumą ir mokslo vystymosi tempus. Tai:
– Požiūris į kolegų atradimus. Objektyvus „įvairaus svarbumo“ atradimų įvertinimas – didelė ir sudėtinga problema. Teisingas požiūris į nauja (tuo labiau neįprasta) – būtina mokslo vystymosi sąlyga.
„Tačiau mokslo istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai amžininkai tiesiog nesuprato stambiausių atradimų arba visiškai paneigdavo darbus, griaunančius įprastines pažiūras. Priešinimasis visuotinai paplitusioms pažiūroms, iš vienos pusės žiūrint, labai reikalingas norint išvengti stambių mokslinių klaidų; bet iš kitos pusės pernelyg didelis pasipriešinimas ga

ali tapti mokslo sąstingio priežastimi ar stabdyti jo vystymąsi. Dažniausiai ypač didelės kliūtys atsiranda siekiant pripažinti ypač stambius atradimus dėl principinio mokslinių koncepcijų – autoriaus ir jo oponentų – skirtingumo. Ir nors šios kliūtys reikalingos, jos neturi tapti neįveikiamomis. Todėl ypač svarbus geranoriškas oponentų požiūris į savo „priešininką“, pozityvus pirminis bandymas suvokti jo požiūrį. Šis požiūris visiškai tenkina etinius reikalavimus“ [Ten pat].
– Pirmtakų nuopelnų įvertinimas. Dažnai moksle bandoma nuslėpti daugelio kitų atradėjų didžiulius, ir galbūt nepastebimus, bet reikalingus darbus „Deramai jų neįvertinti – visiškai neleistinas etinių normų pažeidimas. Jau padarytus atradimus nuslėpti galima įvairiais būdais. Pats primityviausias – apsimesti, tarsi anksčiau nieko nebūtų buvę. Tai labai grubu ir ne visada baigiasi sėkmingai. Šio būdo esmė – pateikti pirmtako veiklą nenaudinga ir netgi kenksminga“ [Ten pat].
Susiduriama ir su naudotos literatūros klastojimu: labai dažnai nenurodomi patys ankstyviausi ir svarbiausi pirmtakų darbai.
Moksle būtinas darbų prioriteto pripažinimas. „Pasididžiavimas savo įnašu į mokslo vystymąsi natūralus ir suprantamas, tačiau teisingas pirmtakų nuopelnų pripažinimas ne tik nesumenkina, bet ir padidina tokio įnašo reikšmę“ [Ten pat].
– Mokslinės kritikos formos. Ne visada ginčuose gimsta tiesa. Tai priklauso nuo to, kaip vyksta ginčas: juk vieną ir tą pačią pastabą galima išsakyti mandagiai ir taktiškai arba smarkiai ir įžeidžiančiai. Kritika gali būti principinė ir griežta. Įžeidinėjimų moksle ža
ala neginčytina .Mokslui reikalinga efektyvi ir principinė kritika. Bet būtinai draugiškai ir geranoriškai išsakyta.
– Mokslininko savikritiškumas. Šis teiginys dvipusis, nelygiareikšmis: mokslininko savikritikos savojo darbo atžvilgiu reikalingumas ir jo pareiga viešai pripažinti savąsias klaidas.
Savo darbus būtina teisingai įvertinti. Apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau retai kalbama apie pareigą viešai pripažinti savo klaidas. Dar rečiau jos pripažįstamos. Tikras mokslininkas visada

pripažįsta savo klaidas, kurios ne tik nemenkina, bet netgi didina jo autoritetą.
– Mokytojas ir mokinys. „Tai ­ amžina problema. Nėra vienareikšmio jos sprendimo. Аkademikas G.I.Budker straipsnyje „Apie mokslinės mokyklos reikšmę“ (1974 m.) rašo: „Mokinys pagarbą mokytojui turi nešioti visą savo gyvenimą, netgi jei jis pranoko mokslo srityje savo mokytoją. Bet gali būti ir taip, kad mokinys jaus savo mokytojui priešiškumą, bet pagal per amžius susiklosčiusią moralę, jis neturi teisės priešgyniauti mokytojui. Jis gali išeiti – tai didžiausias mokinio protestas“ [Ten pat]. Mokinys turi teisę išsakyti savo nuomonę, jei ji nesutampa su mokytojo, bet neturi jokios moralinės teisės kovoti su juo. Beje, mokytojas neturi pavydėti savo mokiniui: jis turi visokeriopai paremti mokinio siekimą žengti pirmyn.

1.3. Mokslininkų etikos principai
Pagrindiniai mokslininkų etikos principai – žmogiškosios asmenybės išaukštinimas. Etinių principų laikymasis dirbant mokslinį darbą turi sukurti aplinką, kurioje darbas teiktų džiaugsmą; kuri labiausiai skatintų kūrybą, pažangių mokslinių idėjų iškėlimą ir greitą plėtojimą.
Mokslininkas savo tyrimuose turi būti laisvas ieškodamas tiesos, būtina užtikrinti pirmiausia paties mokslininko intelektinę laisvę, tam tikrą statusą visuomenėje, pripažinimą ir sąlygas mokslinei veiklai.
UNESCO Generalinės konferencijos XVIII sesija 1974 m. priėmė „Mokslinių darbuotojų statuso rekomendacijas“. Tarp svarbiausių etinių ir pilietinių principų, kuriais turi vadovautis bet kurios valstybės moksliniai darbuotojai, nurodomi šie:
­ intelektinė laisvė ieškoti, reikšti ir ginti mokslininko suprantamą mokslinę tiesą;
­ atstovauti programoms, kuriose jis dalyvauja, nustatant jų tikslus, kryptingumą ir metodus, kuriais privalo naudotis pagal humanistinius, socialinius ir ekologinius reikalavimus;
­ tam tikruose projektuose laisvai reikštis humanistiniu, socialiniu ar ekologiniu aspektu ir turėti galimybę nusišalinti nuo jų;
­ privalo prisidėti prie savo valstybės mokslo, kultūros ir švietimo raidos ir t.t.
Pastaruoju metu keliami vis didesni mokslininko etikos reikalavimai bei socialinė atsakomybė už darbo rezultatus. Mokslininko etika tampa tyrimo objektu, nes nuo mokslininko pozicijos vienu ar kitu klausimu dažnai priklauso visuomenės, demokratijos, teisės, ekonomikos, švietimo, kultūros
vystymosi tempai. Nuo gamtos, technikos mokslams keliamų etinių reikalavimų, kurie išryškėjo praeitais dešimtmečiais, vis daugiau dėmesio skiriama socialiniams, psichologijos, elgesio, pedagogikos, teisės mokslams dėl žmogaus kultūros ugdymo proceso tyrimų etinių aspektų. Etika ­mokslas ne tik apie gėrį ir blogį, bet ir apie geranoriškumą, dorovinių vertybių ir vertinimų sistemą, žmonių galimybes ir jų humanišką panaudojimą. Etika yra žmonių santykių esmės reiškėją, ji

nagrinėja ir įtvirtina aukščiausius žmonių gyvenimo tikslus ir idealus, tikrąją, objektyvią tiesą,
naudojamą žmonių labui.
Mokslininko etiniai motyvai dažniausiai yra lemiamieji jo mąstyme ir darbe. A.Einšteinas rašė, kad „įžymios asmenybės moralės savybės turi galbūt didesnę reikšmę tai kartai ir visai istorijos raidai kaip grynai intelektiniai pasiekimai“.
Mokslininko, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, etinė kultūra gali būti įvairaus lygio, priklausyti nuo konkrečių jo gyvenimo aplinkybių, jo ugdymo ir išsiauklėjimo. Dorovinį kultūros lygį lemia tiek visuomeniniai interesai, tiek paties mokslininko valios ir doros motyvų pastangos, tad mokslininkai patys sau turi kelti etinius pareigos bei atsakomybės reikalavimus.

1.4. Mokslinio darbo vidaus ir išorės etika
Reikėtų išskirti mokslinio darbo vidaus ir išorės etiką.
Vidaus etika normina ir lemia jo pažintinę veiklą, išorės etika vertina šios veiklos rezultatų naudą ar jų panaudojimo žalą visuomenės požiūriu.
Pagrindinis mokslininko vaidmuo yra jo profesinis mokslinis kryptingumas. Tačiau jo negalima atskirti nuo kitų socialinių vaidmenų ­ savos valstybės piliečio, visuomenės nario, humanistinių pažiūrų rėmėjo. Todėl kiekviena socialinė bendrija, kurioje gyvena ir dirba mokslininkas, tyrėjas kelia savus reikalavimus jo elgesiui bei poelgių motyvams. Šie reikalavimai tampa jo sąmonės elementais ir daro esminę įtaką jo kryptingumui, interesams, tarp jų ir mokslinių jo veiklos tikslų bei priemonių pasirinkimui.
Todėl tarp profesinių mokslininko interesų ir dorovinės sąmonės orientacijų visada yra ryšys. Pvz.: yra poreikis daugybei eksperimentų su žmonėmis, tačiau daugumos jų tyrėjai niekada nedrįs atlikti, tuo tarpu su gyvūnais paprastai atlieka nuolat (pvz.: medicinoje, psichologijoje ir kt.). Tokie eksperimentai tai pat draudžiami pedagogikoje, teisėje ir kitose srityse. Neatsitiktinai nacistinių mokslininkų eksperimentus su žmonėmis lageriuose antrojo pasaulinio karo metais pasmerkė visa žmonija. Pirmas svarbus žingsnis buvo 1947 m. Niurnbergo kodeksas. Jis buvo suformuluotas teismo procese teisiant 23 nacistinius gydytojus, kaltinamus kariniais nusikaltimais ir nusikaltimais prieš žmoniją.
Etika moksle ypač tapo svarbi antroje XX a. pusėje, pradėjus plačiai naudoti atominę energiją, kuriant bakteriologinį ir cheminį ginklą, vystantis genų inžinerijai bei elektronikai, persodinant žmogaus organus ir t.t.
Taigi tapo akivaizdu, kad vidaus etika pati savaime negali būti mokslininkams patikima
nesant tyrimų rezultatų humanistinės paskirties. Vokiečių fizikas M.Bornas savo prisiminimuose rašė, kad asmenine prasme mokslinė veikla jam teikė pasitenkinimą ir džiaugsmą, tačiau „realiame moksle

ir jo etikoje vyko pokyčiai, kurie neleido laikytis seno idealo ­ tarnauti žinioms dėl pačių žinių. Mes
buvom įsitikinę, kad tai niekada negalės tapti blogiu, kadangi tiesos ieškojimas yra pats savaime gėris.
Tai buvo puikus sapnas, iš kurio mus pažadino pasauliniai įvykiai“. Čia turimi galvoje amerikiečių atominiai Japonijos miestų sprogdinimai.
Šios dvigubos mokslo etikos priedermės reikalauja didesnės mokslininkų atsakomybės ne tik mokslinei tiesai išaiškinti, bet ir atsakomybės prieš visuomenę.
Antra vertus, už mokslo duomenų ir rezultatų panaudojimą blogiui, suprantama, atsakingi ne tik mokslininkai, bet ir šios produkcijos vartotojai.

1.5. Mokslininko etikos kodeksas
Kiekvienai profesijai ir jos darbui reguliuoti yra rengiami etikos kodeksai. „Etikos kodeksai egzistuoja nuo seno. Kažkada buvo tikima, kad profesiniai elgesio kodeksai skelbia aukštus idealus, kurių žmonės privalo siekti. Dabar šie kodeksai tarnauja įvairiems tikslams“ [7, 265]. „Bet kuris etikos kodeksas tvirtina grupės praktikos standartus. Etikos kodeksas pagal apibrėžimą visuomet nustato „aukštesnį“ negu leidžia paprasta moralė elgesio standartą“ [Ten pat, 267].
„.Ilinojaus Technologijos Instituto profesinės etikos centras išskiria tokias kodekso funkcijas: Pirma, jis tarnauja kaip kolektyvinis profesijos narių atsakomybės pripažinimas. Antra, padeda sukurti aplinką, kurioje etiškas elgesys yra norma. Trečia, gali būti vadovu specifinėse situacijose. Ketvirta, etikos kodekso vystymas ir keitimas gali būti vertingas profesijai. Penkta, kodeksas gali tarnauti kaip lavinimo įrankis, tapdamas užsiėmimų ir profesinių susitikimų diskusijos ašimi. Galiausiai etikos kodeksas gali parodyti kitiems, kad profesijai rimtai rūpi atsakingas, profesionalus elgesys“ [Ten pat, 269].
Tarpukario metais Lietuvos mokslininkai svarbiausia vertybe bei savo elgesio norma laikė mokslo laisvę. Lietuvos universiteto rektorius profesorius Pranas Jodelė 1929 m. rašė: “Mokslo darbas – tai šventas tiesos ieškojimo darbas. Mokslas turi būti laisvas nuo bet kurių jam iš viršaus primestų nusistatymų ar išvadų. Mokslininkas turi imtis darbo su gryna sąžine ir nesuteptomis rankomis”. Neatsitiktinai Lietuvos mokslininko etikos kodekse šios nuostatos yra įrašytos pirmame bendriausių, t.y pagrindinių nuostatų, skyriuje. Kodekso 1.4 straipsnis skelbia: “Mokslininkas pripažįsta ir propaguoja mokslo laisvės principą, nepažeisdamas valstybės įstatymų” [4].
Mokslo laisvė – labai plati sąvoka. Ji gali būti įvairiai suprantama, traktuojama ir dar įvairiau įgyvendinama praktiškai. Ji gali būti pažeidžiama ne tik išorinių jėgų, bet ir iš vidaus. Todėl mokslininko tyrimo metodas, gautieji tyrimo rezultatai, jų pagrindu prieitos išvados negali būti varžomos ar derinamos su bet kuriomis politinėmis, ideologinėmis, religinėmis, nacionalinėmis ir

kitomis nuostatomis. Juk siekdamas mokslo objektyvumo mokslininkas iš tikrųjų negali ir neprivalo žiūrėti, ar jo tyrimo rezultatai atitiks, pvz., jo paties mėgstamos pasaulėžiūros dėsnius. Mokslinis

darbas negali būti objektyvus, jeigu jo rezultatai jau iš vidaus mokslininkui yra nustatyti, jeigu tyrinėtojo veiklą reglamentuoja tam tikri dėsniai.
Pagrindinė mokslininko darbo motyvacija turėtų būti poreikis pažinti bei ištirti gamtos ir visuomenės dėsningumus ir kurti tobulesnį pasaulį (kodekso 1.2 straipsnis).
Lietuvos mokslininko etikos kodekse deramai įvertinta mokslinės diskusijos svarba mokslinėje kūrybinėje veikloje. Ji yra laikoma vienu iš svarbiausių mokslinio darbo principų. Kodeksas atskirai
užfiksavo mokslininko pareigą paneigti neteisingą ir nepagrįstą kritiką (5.6 straipsnis). Mokslininko pareiga yra įvertinti, aptarti ar bent paminėti savo specialiuose darbuose visą nagrinėjamu klausimu
turimą mokslinę literatūrą, darbus. Apeiti, nutylėti dalies arba kai kurių autorių darbus nagrinėjamu klausimu dėl subjektyvių priežasčių – neetiška.
Lietuvos mokslininko etikos kodeksas apima pagrindinius ir svarbiausius mokslininko profesinės veiklos principus ir normas. Jame atsispindi tiek norminės, tiek ir vertybinės taikomojo pobūdžio mokslininko veiklos ir elgesio sritys. Kiekvienas šio kodekso straipsnių pabrėžtinai svarbus mokslininko veiklai.
Taigi etikos kodekso reikšmė yra neginčytina: jis įdiegia atsakomybės už savo veiksmus jausmą; apibrėžia mokslinio darbo etiketą; konstruoja idealus, vertybes; sukuria profesinio etiketo standartus. Etine prasme kodeksas apibrėžia „iš esmės teisingą problemos sprendimo būdą,.tarnauja kaip orientyras konkrečioje situacijoje“ [7, 284].

IŠVADOS
1. Mokslinio tyrimo sferoje yra reikalaujama atsakomybės už tyrimo objektyvumą ­ už visapusį ir objektyvų objekto aprašymą, teisingą tyrimo objektų atranką, už pateikiamų rezultatų visumą, patikimumą, t.y. už neiškreiptus gautus duomenis ar netinkamų duomenų slėpimą.
2. Mokslininkų darbo efektyvumą ir mokslo vystymosi tempus apibrėžia:
– požiūris į kolegų atradimus;
– pirmtakų nuopelnų įvertinimas;
– mokslinė kritika;
– mokslininko savikritiškumas;
– mokytojo ir mokinio santykiai.
3. Mokslininko etika tampa tyrimo objektu, nes nuo mokslininko pozicijos vienu ar kitu klausimu dažnai priklauso visuomenės, demokratijos, teisės, ekonomikos, švietimo, kultūros vystymosi tempai.
4. Galima išskirti mokslinio darbo vidaus ir išorės etiką:
– Vidaus etika normina ir lemia jo pažintinę veiklą;
– Išorės etika vertina šios veiklos rezultatų naudą ar jų panaudojimo žalą visuomenės požiūriu.
5. Mokslininko etikos kodekse atsispindi tiek norminės, tiek ir vertybinės taikomojo pobūdžio mokslininko veiklos ir elgesio sritys. Tačiau, kaip rodo praktika, dėl mokslinės veiklos savitumo ir įvairiapusiškumo konkrečių situacijų esti daugybė. Nuolat iškyla naujų etinių problemų, todėl visas jas aprėpiančių rekomendacijų teikti neįmanoma. Taigi mokslininkui tenka vadovautis savo sąžine, savarankiškai rinktis etines normas ir jas vykdyti gyvenimiškose situacijose bei prisiimti asmeninę atsakomybę dėl šio pasirinkimo.

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS
.
1. KARDELIS, Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologija ir kiti socialiniai mokslai). Kaunas, 2002.
2. КЛАССЕН, В.И. Об этике в научной работе [interaktyvys].[Maskva]. [žiūrėta 2004 m. rugpjūčio 29 d.]. Prieiga per internetą: .
3. Lietuvos mokslininko etikos kodeksas. Mokslo Lietuva, 1999, balandis.
4. MANČINSKAS, Česlovas. Seniai lauktas ir reikalingas kodeksas [interaktyvus].[Vilnius]. [žiūrėta 2004 m. rugpjūčio 25 d.]. Prieiga per internetą:< http://news.mireba.lt/ml/193/seniai_lauk.htm>.
5. ŠALKAUSKIS, Stasys. Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai. Kaunas, 1993.
6. TIDIKIS, Rimantas. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius, 2003.
7. VASILJEVIENĖ, Nijolė. Verslo etika ir elgesio kodeksai. Kaunas, 2000.
8. ŽEMAITIS V. Žmoniškumo etika. Petro Leono etinių pažiūrų bruožai. Dorovė ir teisė. Etikos etiudai. 9. Vilnius, 1985.

Leave a Comment