ĮVADAS
Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendropaaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yraišreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačiųišgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatinasusimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu. Meilepaprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų irkultūros sukurtų žmoniškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio,dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tikkiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jodvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija,pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yradidžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškaipavaldus kito užgaidoms ir norams. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusipažiūra į meilę. Gal būt, reiktų prisiminti R.Rolano “Užburtosios sielos”herojes Anetos mintis, išsakytas mylimajam: “Jūs ateinate pas mane ne viensu savo meile. Jūs ateinate su saviškiais; su savo gimine, su užsibrėžtukeliu, su savo šeima – su visu pasauliu, kuris yra jūsų, su visu pasauliu,kuriuo esate jūs pats. Ir aš turiu pasaulį, aš taip pat esu pasaulis. Jūsman sakote: “Palik savo pasaulį. Mesk jį ir išeik į manąjį.” Aš esupasirengusi ateiti su viskuo. Ar jūs mane priimsite su viskuo?”Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kitopasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar
netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį.Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaipvisa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yrabičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienasprie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeinadraugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrųatitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbusbičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulintisavo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip patlytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikioverčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasiįveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi irgalima apibrėžti: tai tikra meilė.Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį,artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartunevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudaryssąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilėtrokšta vienumos. “Uždaryta meilė nyksta, dūsta.”Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomisproblemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas,artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas sužmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienaskitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingosmintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, betne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimasreikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netektis,abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip patgriauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuosutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės,priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžiasuklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienosnuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, betnuoširdumu, tiesa, šiluma.Ar meilė – menas?
Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, betvargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip taptimylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi taptimeilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiaipaplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, maloniųmanierų, būti įdomiu pašnekovu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesįmandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tikpopuliarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas,t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta.Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kuriojie siekia. “Patrauklus” paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiuipopuliarių savybių.Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti,rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo,kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjobūti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.
Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kitogeidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėlužslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tamtikras nuostatas, kurias peržengus šis objektas tampa nebeįdomus.Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yraišskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartojatuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką. Štai darvienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio“įsimylėjimo” ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kitosavybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusiomsnuo “pašalinio” įsiveržimo, pasijunta egzistuojant meilę, buvo užsidaręsavyje.Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtųišgyvenimų. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavėjimo jausmąpaverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo,jog tik sulaukus, kol pirmieji intymumo santykiai atbunka, jie sugebasuvokti, kad vienas kito “žavesį” palaikė meile, nors tai buvo tik jųvienišumo įrodymas.Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizduspriešingas reiškinys. Kažin, ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtųsu tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingaibaigtųsi.Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje galibūti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, ir dėl savo mirties. Žmogusapdovanotas protu, jis suvokia pats save, savo gyvenimą. Savo patiessuvokimas kaip visumos, savo gyvenimo suvokimas kaip trumpo švystelėjimo irto, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, gal būt, mirsanksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo prasčiau, jam artimi žmonės paliksjį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaronepakeliamu kalėjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas suišorinio pasaulio žmonėmis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.Baimė būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti savo žmoniškųjų galiųpadaro žmogų bejėgį, negalintį pasipriešinti pavojams. Žmogaus vienišumasmite apie Adomą ir Ievą parodo, kad jie, paragavę pažinimo vaisiaus,susigėdo ne savo nuogumo, bet savo skirtingumo, o taip pat ir vienišumo,nes pasijuto esą svetimi, neišmokę mylėti vienas kito. Taigi, jau nuo jųlaikų žmonės bandė panaikinti atskirtumo tarp savęs ir supančio pasauliojausmą. Vienas iš tokių būdų – asketizmas, tai yra atsitraukimas nuoišorinio pasaulio taip, kad išnyktų ir pats išorinis pasaulis už matomumoribų.Paniška vienatvės baimė nukreipė žmogaus galios polinkius į prabangą,asketišką gyvenimą, į meilę žmogui, galiausiai – meilę Dievui.Religiniame kontekste žmonės – Dievo vaikai, taigi ir yra iš tos pačiossubstancijos kaip ir Dievas; tai ir artimi. Tai ypač keista ir nuostabutiems, kurie iki tol nepripažino Galina juos jaustis saugesniais, kadangimintis, jog visi lygūs įrodo tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas irunikalus (atskiras, mažutis kosmosas). Toks įsitikinimas dėl individounikalumo išsakytas Talmude: “Išgelbėti vienatinį gyvenimą yra tolyguišgelbėti visą pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra taspats, kaip sugriauti visą pasaulį.” Tačiau, ar šį atvejį įmanoma būtųvadinti meile, ar tai ir yra didysis potraukis susivienyti su visa supančiaaplinka dėl meilės.Skirtingai nuo mazochizmo ar sadizmo meilė yra ryšys, kurio sąlyga yraasmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvioji žmogausgalios išraiška.Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išliekaabu.Kai žmogus aplinkos yra verčiamas atlikti vieną ar kitą veiksmą, jis ištiesų tėra veiksmo vergas, nes jis verčiamas veikti, o pats nėra veikėjas.Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklumas, kuris įmanomas tikįgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę. Išeitų, kad žmogaus aktyvumas yraorientuotas į žmogaus vidinių jėgų panaudojimą.Taigi, aktyvaus vidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmųšalininkas, o pasyvaus objekto būsenoje, t.y. aistrų vedamas, jis tampapavaldus savo aistroms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilės, kaiptikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilė – žmogaus galios išgyvenimas,kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinamaklų poreikių ar aistrų.Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė galibūti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šiąišvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y.medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savonuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šisatidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriamneegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybiniųpajėgumo išraiška.Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, betkad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas. Iš to seka išvada,kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas nemažiau duoda. Tai patvirtina ir posakis iš Biblijos: “… Jis pamatė irvieną našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: “Iš tiesųsakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė įaukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, kąturėjo pragyvenimui”.Taigi, jei sugebėjimas duoti virstų kasdienybe, jis iššauktų tam tikrąreakciją, priverčiančią pamiršti vien tik savąjį “ego”. Ir kaip neapykantagimdo dar didesnę neapykantą, taip ir šis atvirkštinis procesas kaip meilė(davimo išraiškoje) neliktų be atsako. Galima paminėti ir Markso šia temaišreikštą mintį: “Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu –žmogišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimąuž pasitikėjimą ir t.t. Jei jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangosparodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsųbejėgiškumas, jūsų nelaimė.Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas,kuriuo žmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą.Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”.Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jismyli. Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam,kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štaitokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystimasis, iš kitos pusės negniuždomalygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yralaisvės, o ne išnaudojimo kūdikis. Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus,nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtumesakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių,visuomet trokštame sužinoti “žmogaus paslaptį” – kodėl? Meilė yravienintelis pažinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdamiį kitą galių šaltinį, visuomet pastebėsime, kad davimas – tai aukščiausiaasmenį, kuriame atrandame save ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiamedar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulygintisu prievarta.Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tikpriverčia pastarąjį dar labiau susisupti. Saulė gi, atvirkščiai, kaipšvelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikiajokių prievartos galių.Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės,tačiau juk “niekada mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieksjos taip pat”, kaip ir “viena ranka nesukelia plojimų be kitos”. Be abejo,tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tikvieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšysarba išplėstas egoizmas.Jis tiki, kad žmogaus meilė priklauso tik nuo objekto, tačiau tai galimabūtų paneigti posakiu, kad jei žmogus nori nutapyti paveikslą ir to menonesimoko, o ieško tam tikro objekto, ir tik po to galės tobulai jįnutapyti. Tačiau meilės objektai yra skirtingi: apie brolišką meilęBiblijoje yra pasakyta: “… mylėk savo artimą kaip pats save”. Ši meilėyra meilė visiems, be jokių išimčių ar išskyrimo atskiriems asmenims. Taiyra, jei aš sugebu tobulai mylėti, neturi būti jokių objektų, kurių ašnegalėčiau pamilti ir apgaubti sava broliška meile. Ypač tai pasakytinaapie meilę tiems, kuriems to labiausiai reikia, būtent: silpniems, gyvenimoir likimo nuskriaustiems žmonėms. Taip atkrinta ir priešų buvimas, nes visibuvę priešai tampa esamais meilės objektais. Apie tai pasakyta SenajameTestamente: “Jūs pažįstate svetimoje širdį, nes buvote svetimais Egiptožemėje,…. todėl mylėkite nepažįstamuosius”. Kad ir kiek mes baidytumėmės,vis tiek egzistuoja meilė sau. Daugelis tuoj pat sušuktų, jog tai egoizmas,atseit, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, o tai jausavanaudiškumas. Tačiau Biblijos išmintis aiškina kiek kitaip: “Mylėk savoartimą kaip pats save” noriu pabrėžti, “kaip pats save”. Šis posakis nusakožmogaus, kaip unikalios asmenybės, pagarbą savo vientisumui, unikalumui,tai reiškia tai, jog, “kadangi aš esu žmogus, vadinasi, mano meilė sau yrameilė žmogui, tai susiję su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė saubūdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Jei individas gali mylėtiproduktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis iš visonesugeba mylėti.Tai geriausiai patvirtina Meisterio Eckharto žodžiai: “Jei jūs mylite save,jūs mylite ir visus kitus kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenįmažiau negu save, tai jums nepavyks ir kitų pamilti, nė savęs, bet jeigujūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tasasmuo, draugas ir Dievas, ir žmogus. Tai-gi, didis ir žavingas yra tasasmuo, kas, mylėdamas save, vienodai myli kitus.”Paminėdamas meilę Dievui norėčiau priartėti prie pagrindinio savo tikslo,prie visa apimančios meilės šaltinio, kuriam ir norėčiau skirtipaskutiniąją savojo referato dalį. Dievo meilė nėra nei Dievo pažinimasmintyje, nei mintis apie meilę, bet yra vienybės su Dievu išgyvenimo aktas.Tačiau iki vieningumo su Dievu buvo ilgas kelias. Pirmiausia Dievo meilėDievui egzistavo kaip motiniška, nieko nereikalaujanti, besąlygiška, visaapimanti meilė, vėliau gi t.y. tėviška meilė, kuri reikalauja paklusnumo, ouž jį būtybė kaip žmogus gali tikėtis Dievo malonės – meilės.Ši mintis plačiau apibūdinta Meisterio Eckharto: “Jei aš esu tapęs Dievu,nėra skirtumo tarp mūsų… Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jie einažiūrėti Dievo, tarsi jis būtų kažkur, o jie čia, bet taip nėra. Dievas iraš – mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persiimu juo, aš esu jopersmelkiamas.”IŠVADOS
Taigi, baigdamas norėčiau pasakyti, kad į žmoniją reikėtų žvelgti kaip įatskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelės dirba pagal tam tikrąprogramą, kuriai vadovauja Vienovė. Jei viena ląstelė pradeda rūpintis tiksavimi, savo interesus iškelia aukščiau už viso organizmo interesus – jipamina meilę, kartu ji negali būti vieninga ir vienovėje su visaVienijančiu. Ląstelės su organizmu vienovei tegali vadovauti meilė. Meilė,nebijau to žodžio, kaip vienijantis, rišantis, unikalus ryšys ne tarp kūnų,bet tarp sielų, tarp atskirų Dievo dalelių. Tai lygiai tas pats, kaipDievas negali būti skirtinas iš atskirų dalių, taip visa dieviška, mumyseesanti dalis, vienija ir palieka mus vienovėje ir meilėje su Dievu, tuopačiu ir su visais, kurie Jame, su Juo ir per Jo meilę egzistuoja. Žmonėsper amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė. Jei mes laikysime ją kaip vienąiš savo emocijų, jausmų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvokam nors iš žemės gyventojų pavaldi. Meilė – tai vienijantis ryšys, tai –kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mumsduoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.
Panaudota literatūra:
1. Filosofų draugija Lietuvos skyrius. Elgesio kultūra, Vilnius 1980.2. Fromas F. “Menas mylėti”, Vilnius 1991.3. Karnegis D. “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”, Vilnius 1989.4. Lazarevas S.N. “Karmos diagnostika”, I, II dalys, Sankt Peterburgas,1994.5. Naujasis Testamentas6. Solovjovas D. “Meilės prasmė”, Vilnius 1991.7. Vėber D., Vėberis G. “Tu ir aš”, Vilnius 1979.
Sudarė ir parašė: Remigijus Nausėda