Meilė ir menas

ĮVADAS

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro
paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.
Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra
išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių
išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina
susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu. Meile
paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir
kultūros sukurtų žmoniškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio,
dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meeilė būdinga visiems žmonėms, tik
kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo
dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija,
pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra
didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.
Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai
pavaldus kito užgaidoms ir norams. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusi
pažiūra į meilę. Gal būt, reiktų prisiminti R.Rolano “Užburtosios sielos”
herojes Anetos mintis, išsakytas mylimajam: “Jūs ateinate pas mane ne vien
su savo meile. Jūs ateinate su saviškiais; su savo gimine, su užsibrėžtu
keliu, su saavo šeima – su visu pasauliu, kuris yra jūsų, su visu pasauliu,
kuriuo esate jūs pats. Ir aš turiu pasaulį, aš taip pat esu pasaulis. Jūs
man sakote: “Palik savo pasaulį. Mesk jį ir išeik į manąjį.” Aš esu
pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jūs ma

ane priimsite su viskuo?”
Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito
pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar
netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį.
Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.
Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip
visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra
bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas
prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina
draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų
atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus
bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti
savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat
lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio
verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi
įveikti saavo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir
galima apibrėžti: tai tikra meilė.
Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį,
artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu
nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys
sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė
trokšta vienumos. “Uždaryta meilė nyksta, dūsta.”
Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis
problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas,
artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su
žmonėmis – tai prabanga, be
endravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas
kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.
Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos
mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet
ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas
reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netektis,
abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat
griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo
sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės,
priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.
Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia
suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos
nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet
nuoširdumu, tiesa, šiluma.

Ar meilė – menas?

Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet
vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti
mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti
meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai
paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių
manierų, būti įdomiu pašnekovu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį
mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik
populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.
Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas,
t.y. ką mylėti ar kieno meilės si

iekti, o mylėti, atseit, yra paprasta.
Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio
jie siekia. “Patrauklus” paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui
populiarių savybių.
Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti,
rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo,
kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjo
būti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.
Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito
geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl
užslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam
tikras nuostatas, kurias peržengus šis objektas tampa nebeįdomus.
Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra
išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja
tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką. Štai dar
vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio
“įsimylėjimo” ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito
savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms
nuo “pašalinio” įsiveržimo, pasijunta egzistuojant meilę, buvo užsidarę
savyje.
Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtų
išgyvenimų. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavėjimo jausmą
paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo,
jog tik sulaukus, kol pirmieji intymumo santykiai atbunka, jie sugeba
suvokti, kad vienas kito “žavesį” palaikė meile, nors tai buvo tik jų
vienišumo įrodymas.
Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už
ž meilę, sugriauna akivaizdus
priešingas reiškinys. Kažin, ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų
su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai
baigtųsi.
Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje gali
būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, ir dėl savo mirties. Žmogus
apdovanotas protu, jis suvokia pats save, savo gyvenimą. Savo paties
suvokimas kaip visumos, savo gyvenimo suvokimas kaip trumpo švystelėjimo ir
to, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, gal būt, mirs
anksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo prasčiau, jam artimi žmonės paliks
jį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaro
nepakeliamu kalėjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas su
išorinio pasaulio žmonėmis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.
Baimė būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti savo žmoniškųjų galių
padaro žmogų bejėgį, negalintį pasipriešinti pavojams. Žmogaus vienišumas
mite apie Adomą ir Ievą parodo, kad jie, paragavę pažinimo vaisiaus,
susigėdo ne savo nuogumo, bet savo skirtingumo, o taip pat ir vienišumo,
nes pasijuto esą svetimi, neišmokę mylėti vienas kito. Taigi, jau nuo jų
laikų žmonės bandė panaikinti atskirtumo tarp savęs ir supančio pasaulio
jausmą. Vienas iš tokių būdų – asketizmas, tai yra atsitraukimas nuo
išorinio pasaulio taip, kad išnyktų ir pats išorinis pasaulis už matomumo
ribų.
Paniška vienatvės baimė nukreipė žmogaus galios polinkius į prabangą,
asketišką gyvenimą, į meilę žmogui, galiausiai – meilę Dievui.
Religiniame kontekste žmonės – Dievo vaikai, taigi ir yra iš tos pačios
substancijos kaip ir Dievas; tai ir artimi. Tai ypač keista ir nuostabu
tiems, kurie iki tol nepripažino Galina juos jaustis saugesniais, kadangi
mintis, jog visi lygūs įrodo tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir
unikalus (atskiras, mažutis kosmosas). Toks įsitikinimas dėl individo
unikalumo išsakytas Talmude: “Išgelbėti vienatinį gyvenimą yra tolygu
išgelbėti visą pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas
pats, kaip sugriauti visą pasaulį.” Tačiau, ar šį atvejį įmanoma būtų
vadinti meile, ar tai ir yra didysis potraukis susivienyti su visa supančia
aplinka dėl meilės.
Skirtingai nuo mazochizmo ar sadizmo meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra
asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvioji žmogaus
galios išraiška.
Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka
abu.
Kai žmogus aplinkos yra verčiamas atlikti vieną ar kitą veiksmą, jis iš
tiesų tėra veiksmo vergas, nes jis verčiamas veikti, o pats nėra veikėjas.
Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklumas, kuris įmanomas tik
įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę. Išeitų, kad žmogaus aktyvumas yra
orientuotas į žmogaus vidinių jėgų panaudojimą.
Taigi, aktyvaus vidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmų
šalininkas, o pasyvaus objekto būsenoje, t.y. aistrų vedamas, jis tampa
pavaldus savo aistroms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilės, kaip
tikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilė – žmogaus galios išgyvenimas,
kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinam
aklų poreikių ar aistrų.
Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali
būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią
išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y.
medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo
nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis
atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriam
neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių
pajėgumo išraiška.
Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet
kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas. Iš to seka išvada,
kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne
mažiau duoda. Tai patvirtina ir posakis iš Biblijos: “. Jis pamatė ir
vieną našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: “Iš tiesų
sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į
aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką
turėjo pragyvenimui”.
Taigi, jei sugebėjimas duoti virstų kasdienybe, jis iššauktų tam tikrą
reakciją, priverčiančią pamiršti vien tik savąjį “ego”. Ir kaip neapykanta
gimdo dar didesnę neapykantą, taip ir šis atvirkštinis procesas kaip meilė
(davimo išraiškoje) neliktų be atsako. Galima paminėti ir Markso šia tema
išreikštą mintį: “Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu –
žmogišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą
už pasitikėjimą ir t.t. Jei jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos
parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų
bejėgiškumas, jūsų nelaimė.Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas,
kuriuo žmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą.
Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.
Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”.
Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis
myli. Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam,
kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai
tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystimasis, iš kitos pusės negniuždoma
lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra
laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis. Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus,
nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume
sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių,
visuomet trokštame sužinoti “žmogaus paslaptį” – kodėl? Meilė yra
vienintelis pažinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami
į kitą galių šaltinį, visuomet pastebėsime, kad davimas – tai aukščiausia
asmenį, kuriame atrandame save ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiame
dar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulyginti
su prievarta.
Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik
priverčia pastarąjį dar labiau susisupti. Saulė gi, atvirkščiai, kaip
švelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia
jokių prievartos galių.
Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės,
tačiau juk “niekada mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks
jos taip pat”, kaip ir “viena ranka nesukelia plojimų be kitos”. Be abejo,
tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tik
vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšys
arba išplėstas egoizmas.
Jis tiki, kad žmogaus meilė priklauso tik nuo objekto, tačiau tai galima
būtų paneigti posakiu, kad jei žmogus nori nutapyti paveikslą ir to meno
nesimoko, o ieško tam tikro objekto, ir tik po to galės tobulai jį
nutapyti. Tačiau meilės objektai yra skirtingi: apie brolišką meilę
Biblijoje yra pasakyta: “. mylėk savo artimą kaip pats save”. Ši meilė
yra meilė visiems, be jokių išimčių ar išskyrimo atskiriems asmenims. Tai
yra, jei aš sugebu tobulai mylėti, neturi būti jokių objektų, kurių aš
negalėčiau pamilti ir apgaubti sava broliška meile. Ypač tai pasakytina
apie meilę tiems, kuriems to labiausiai reikia, būtent: silpniems, gyvenimo
ir likimo nuskriaustiems žmonėms. Taip atkrinta ir priešų buvimas, nes visi
buvę priešai tampa esamais meilės objektais. Apie tai pasakyta Senajame
Testamente: “Jūs pažįstate svetimoje širdį, nes buvote svetimais Egipto
žemėje,.. todėl mylėkite nepažįstamuosius”. Kad ir kiek mes baidytumėmės,
vis tiek egzistuoja meilė sau. Daugelis tuoj pat sušuktų, jog tai egoizmas,
atseit, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, o tai jau
savanaudiškumas. Tačiau Biblijos išmintis aiškina kiek kitaip: “Mylėk savo
artimą kaip pats save” noriu pabrėžti, “kaip pats save”. Šis posakis nusako
žmogaus, kaip unikalios asmenybės, pagarbą savo vientisumui, unikalumui,
tai reiškia tai, jog, “kadangi aš esu žmogus, vadinasi, mano meilė sau yra
meilė žmogui, tai susiję su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė sau
būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Jei individas gali mylėti
produktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis iš viso
nesugeba mylėti.
Tai geriausiai patvirtina Meisterio Eckharto žodžiai: “Jei jūs mylite save,
jūs mylite ir visus kitus kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį
mažiau negu save, tai jums nepavyks ir kitų pamilti, nė savęs, bet jeigu
jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas
asmuo, draugas ir Dievas, ir žmogus. Tai-gi, didis ir žavingas yra tas
asmuo, kas, mylėdamas save, vienodai myli kitus.”
Paminėdamas meilę Dievui norėčiau priartėti prie pagrindinio savo tikslo,
prie visa apimančios meilės šaltinio, kuriam ir norėčiau skirti
paskutiniąją savojo referato dalį. Dievo meilė nėra nei Dievo pažinimas
mintyje, nei mintis apie meilę, bet yra vienybės su Dievu išgyvenimo aktas.
Tačiau iki vieningumo su Dievu buvo ilgas kelias. Pirmiausia Dievo meilė
Dievui egzistavo kaip motiniška, nieko nereikalaujanti, besąlygiška, visa
apimanti meilė, vėliau gi t.y. tėviška meilė, kuri reikalauja paklusnumo, o
už jį būtybė kaip žmogus gali tikėtis Dievo malonės – meilės.
Ši mintis plačiau apibūdinta Meisterio Eckharto: “Jei aš esu tapęs Dievu,
nėra skirtumo tarp mūsų. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jie eina
žiūrėti Dievo, tarsi jis būtų kažkur, o jie čia, bet taip nėra. Dievas ir
aš – mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persiimu juo, aš esu jo
persmelkiamas.”

IŠVADOS

Taigi, baigdamas norėčiau pasakyti, kad į žmoniją reikėtų žvelgti kaip į
atskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelės dirba pagal tam tikrą
programą, kuriai vadovauja Vienovė. Jei viena ląstelė pradeda rūpintis tik
savimi, savo interesus iškelia aukščiau už viso organizmo interesus – ji
pamina meilę, kartu ji negali būti vieninga ir vienovėje su visa
Vienijančiu. Ląstelės su organizmu vienovei tegali vadovauti meilė. Meilė,
nebijau to žodžio, kaip vienijantis, rišantis, unikalus ryšys ne tarp kūnų,
bet tarp sielų, tarp atskirų Dievo dalelių. Tai lygiai tas pats, kaip
Dievas negali būti skirtinas iš atskirų dalių, taip visa dieviška, mumyse
esanti dalis, vienija ir palieka mus vienovėje ir meilėje su Dievu, tuo
pačiu ir su visais, kurie Jame, su Juo ir per Jo meilę egzistuoja. Žmonės
per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė. Jei mes laikysime ją kaip vieną
iš savo emocijų, jausmų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo
kam nors iš žemės gyventojų pavaldi. Meilė – tai vienijantis ryšys, tai –
kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums
duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.

Panaudota literatūra:

1. Filosofų draugija Lietuvos skyrius. Elgesio kultūra, Vilnius 1980.
2. Fromas F. “Menas mylėti”, Vilnius 1991.
3. Karnegis D. “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”, Vilnius 1989.
4. Lazarevas S.N. “Karmos diagnostika”, I, II dalys, Sankt Peterburgas,
1994.
5. Naujasis Testamentas
6. Solovjovas D. “Meilės prasmė”, Vilnius 1991.
7. Vėber D., Vėberis G. “Tu ir aš”, Vilnius 1979.

Sudarė ir parašė: Remigijus Nausėda

Leave a Comment