DONORYSTĖ IR JOS ETINĖS PROBLEMOS

ĮŽANGA

Transplantacija – operacija, kurios metu žmogui, vietoj „susirgusio“ organo ar audinio, įsodinamas kito žmogaus „sveikas“ organas ar audinys.
Donoras – žmogus, kuris dovanoja savo audinį, ląsteles ar organą kitam. Donoru gali būti miręs žmogus, tačiau jo organų ir audinių veiklą dar kurį laiką turi palaikyti dirbtiniai aparatai. Specialūs vaistai palaiko kraujotaką, plaučių dirbtinis aparatas parūpina organizmui deguonies, speciali lova šildo kūną, bet pats žmogus yra miręs. Dovanodami savo organus po mirties galime išgelbėti ne vieno žmogaus gyvybę. Donoru gali būti ir gyvas žmogus. Taačiau skirtingai nuo mirusio jis gali pasidalinti tik vienu inkstu, kepenų ar odos dalele. Padovanoti gali tik savo artimajam (broliui, seseriai, tėvams, seneliams, įtėviams, žmonai arba vyrui). Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Ne amžius, o fizinė būklė yra svarbiausia. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai nuspręs tik po jo mirties.
Recipientas – ligonis, kuriam įsodinami organai, ląstelės ar audiniai. Žmogų, kurio organas, ląstelė ar audinys dėl ligos ar traumos nustojo „veikti“, gali išgelbėti tik transplantacija, kurios metu jam bus įsodintas kito žmmogaus „sveikas“ organas.
Donorystė dažnai apipinama legendomis, mitais apie pavogtus organus, nužudytus donorus, klestinčią “juodąją” organų rinką ir t.t. Sunku pasakyti, kas gali garantuoti, kad transplantuojant organus, ieškant donorų, ar kviečiant žmones jais tapti, viskas vyktų pagal įstatymus, moralę, visuomenės ir

r kultūros normas, etinius principus. Iškyla daug etinių problemų, kurias šiame darbe apžvelgsime per keturis etinių principų lygius: asmens, paciento, teisinį ir ekonominį.

ASMENS LYGIS

Autonomijos principas
Asmens autonomija ir orumas yra neatsiejami žmogiškumo elementai, todėl kiekvienas žmogus visada turi būt laikomas kaip tikslas pats savaime ir niekada kaip priemonė bet kokiam tikslui pasiekti.
Orumas yra asmenybės išraiška. Pripažįstant individo orumą, jis pripažįstamas kaip asmenybė, su kuria reikia skaitytis, atsižvelgti į jos valią, nuomonę, elgtis su ja pagarbiai. Orumas yra etinė charakteristika, kuria nusakomas individo santykis su pasauliu ir pačiu savimi. Nėra jokios galimybės padidint savo orumą, jį užsitarnaut ar pasiekt. Todėl orumas laikomas bendražmogiškąja vertybe, kuri tapatinama su paties žmogaus verte. Orumo sąvoka sudaro visų pagrindinių etinių kodeksų pagrindą, kur deklaruojama žmogaus pirmenybė prieš beet kokias kitas vertybes ir visuomeninius interesus.
Autonomijos reikalavimo priėmimas yra žmogaus unikalumo ir jo moralinio gyvenimo autentiškumo pripažinimas. Orumo koncepcija pagrįsta formaliu autonomijos reikalavimu, kaip kiekvieno asmens apsisprendimo laisvės pripažinimu. Orumo koncepcija pagrindžia nuostatą, kad bet kokios smurto, prievartos, diskriminacijos, išnaudojimo ir manipuliavimo žmonėmis formos, yra nepateisinamos ir moraliai smerktinos.
Kalbant apie gametų donorystę, visuomet iškyla konfliktų tarp donorų siekio išlikti anonimais ir asmens teisės žinoti savo biologinius tėvus. Šiuo atveju donoras siekia autonomijos, tai yra nori, jog informacija apie jų pa

asirinkimą tapti donoru, būtų konfidenciali, tačiau, remiantis teisiniu lygiu, asmuo turi teisę žinoti savo biologinius tėvus. Pvz.: Europos teismuose daugėja bylų dėl teisės žinoti savo genetinę kilmę. Manoma, jog palikuonio teisė bus ginama nepaisant donoro teisės. Škotų teisėje jau dabar galima donorą paduot į teismą dėl ligos perdavimo palikuonims. Šie argumentai skatina donorus suabejoti savo pasirinkimu bei nutraukti donorystę. Slaptumą propaguojanti įstatymų bazė nepateisinama, nes ji gina tėvų ir donorų teises, nepaisydama vaikų teisių. Kalbant apie ekonominį lygį, svarbu pabrėžti, kad gametų donorystė negali būti atliekama už užmokestį, tam, kad būtų kuo mažiau pasipelnyti siekiančių donorų.

Pasirinkimo laisvė
Kalbant apie moterį, kuri nori būti kiaušinėlio donorė, medikams dažnai kyla klausimas, ar etiška rizikuoti sveikos moters sveikata, jai pačiai negaunant jokios naudos, nors ji ir sutinka. Šiuo atveju moteris būdama donore iš to neturi jokios naudos, bet ji turi pasirinkimo laisvę ir pati nusprendžia, kaip jai elgtis. Tačiau iškyla pacientės gerovės problema tampant donore, nes patiriami emociniai išgyvenimai: gydymui būdinga depresija, turinti įtakos šeimyniniam gyvenimui bei vaikams, moteris graužiasi dėl prarasto vaiko. Gavėjas (tiek nevaisingas vyras ar moteris) turi suvokti, jog kūdikis nebus jo genetinis palikuonis ir neturi būti teigiama priešingai. Šiuo atveju galioja teisingumo principas. Šeimoje iškyla ir lygybės problema, nes kažkuris partneris ga

ali jaustis nepilnavertis, kad tai netikras jo vaikas.
Kalbant apie teisingumo ir asmens orumo principus, reikia pasakyti, jog vaikas turi prigimtinę teisę žinoti savo kilmę. Vaikas, sužinojęs, jog buvo pradėtas „gamykliniu“ būdu, gali patirt emocinę traumą. Tokiu būdu pažeidžiamas asmens orumo principas.
Taip pat šis principas pažeidžiamas kalbant apie embrionų užšaldymą. 1996 m. Jungtinėj Karalystėj per vieną dieną buvo sunaikinta 6000 žmogiškųjų gyvybių, nes niekas jų nenorėjo ir nepareikalavo. Todėl šią technologiją reikėtų uždrausti. Prieštaraujant embrionų užšaldymui, galima teigti, jog sąmoningas perteklinės gyvybės sukūrimas pažeidžia bet kokią žmogiškojo orumo sąvoką. Žmogaus embrionai negali būti prilyginami pertekliniam grūdų derliui. Taip pat svarbu akcentuoti saugumo klausimus. Pačios moters sveikatai kenkia vieno ciklo metu išskirt daug kiaušinėlių. Kyla pavojus jos sveikatai. Pažeidžiamas pacientės gerovės principas.

Asmens orumo principas
Vykdant organų transplantaciją, iškyla asmens orumo klausimas. Svarstoma ar nepažeidžiamas žmogaus orumas. Šiuo metu susiduriame ne su gyva būtybe, o su lavonu. Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė. „Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu“. Štai kodėl sprendimas „panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir netgi kilniam tikslui ne smerktinas, bet vertinamas teigiamai“
Vis dėlto organai pa

aimami pagarbiai, nepažeidžiant orumo. Tai neturi įtakos laidojimo apeigoms ir niekas nesužinos apie donorystę, jei patys artimieji nepapasakos apie sprendimą padovanoti gyvenimo dovaną.
Remiantis religija organų donorystė nėra uždrausta. Nei krikščionybei, nei judaizmui nėra žinomas joks protėvių kultas, kuris skatintų „rūpintis“ mirusiais ar jų neapleisti. Su mirusiais turi būti elgiamasi pagarbiai, tačiau lavonas nėra kokia nors neliečiamybė ar garbinimo objektas. Biblinis tikėjimas kūnišku prisikėlimu irgi nereikalauja, kad kūnas nebūtų paliestas. Prisikėlimas reiškia visos asmenybės egzistencijos nenutrūkstamumą, bet tam tikslui Dievui nereikia nepažeisto lavono.

Konfidencialumo principas
Informacija apie organų ir audinių donorus yra konfidenciali. Informacija apie asmens sutikimą ar nesutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai saugoma Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Žmonės pareiškę norą būti audinių ar organų donorais po mirties įrašomi į registrą. Kad būtų išsaugotas donorų bei recipientų konfidencialumas, naudojimosi žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registro duomenimis tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Už registro duomenų konfidencialumą atsako visi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojasi šio registro duomenimis. Konfidencialumas svarbus dėl daugelio priežasčių. Viena svarbi priežastis yra užtikrinti, kad būtų išvengta pinigų prašymo. Nacionalinis organų transplantacijos biuras gaudavo nemažai pasiūlymų parduoti organą, tai dažniausiai būdavo asocialūs žmonės. Tačiau pirkimas-pardavimas yra uždraustas įstatymais.
Recipientas niekad nesužino, kas yra jo donoras. Tačiau vis tiek į transplantacijos biurą ateina laiškai iš ligonių, kuriems persodinti donorų organai. Jie rašo donoro šeimai, dėkoja, išsako savo jausmus. Tie laiškai perskaitomi, tikrinami, kad nebūtų jokių užuominų apie rašantįjį ir tada pasiteiraujama ar donoro šeima nori gauti tokį laišką. Tik sutikus jis perduodamas. Tačiau visas susirašinėjimas, norint užtikrinti konfidencialumą, vyksta išimtinai per Transplantacijos biurą.
Dar vienas svarbus faktas yra tas, kad gydytojas, konstatavęs asmens mirties faktą arba dalyvavęs konsiliume, priėmusiame sprendimą leisti transplantuoti audinius ir organus, neturi teisės dalyvauti šio asmens audinius ir organus transplantuojant.
Taigi informacija apie asmens sutikimą po mirties tapti audinių ir (ar) organų donoru yra visiškai konfidenciali. Tačiau yra žmonių, kurie apie savo sutikimą būti donoru viešai pareiškia ar dalyvauja donorystės propagavimo akcijose.

PACIENTO LYGIS

Paciento gerovės principas
Transplantacijos kiekvienais metais laukia šimtai žmonių, iš kurių dalis miršta negavę tinkamo donoro organo, dėl jų stygiaus. Daugelis žmonių nesiryžta tapti donorais, dėl šių pagrindinių priežasčių:
• nepasitikėjimo medikais;
• bijodami, kad gali vyrauti prekyba jų organais ir šie nepasieks paskirto recipiento (juodoji organų rinka);
• manydami, kad tai gali būti žala jų kūnui (išdarkytas kūnas).
Dažniausiai daugelis šių baimių yra nepagrįstos. Pirmiausia negali įvykti organų pardavimas, kadangi vykstant transplantacijai joje dalyvauja daugybė įvairių gydytojų. Be to donoro organas turi atitikti recipiento duomenis ir tam reikalingi daugybė tyrimų. Ir dar daugelis organų išimti iš donorų yra tinkami tik keletą valandų.

Atliekant transplantaciją visai nesudarkomas donoro kūnas, nes išėmus ragenas įdedami protezai, o randas lieka toks pat kaip per skrodimą. Aišku galbūt sunkiau būti gyvu donoru, nes tai gali labiau paveikti sveikatą: patiriama invazija, galima procedūros rizika. Vis dėlto paimami tik poriniai organai, todėl žmogus gali normaliai funkcionuoti.
Recipiento gerovė dažniausiai priklauso nuo operacijų kokybės. Nepaisant sunkumų, kurie kyla medikams ir didžiulės įtampos, net 82 proc. Transplantacijų būna sėkmingos. Dažniausios nesėkmės priežastys – nekokybiški donoro organai, hospitalinė infekcija, pooperacinės komplikacijos. Gali kilti rizika recipientui užsikrėsti ŽIV, dėl jo inkubacinio periodo, kai tyrimo metodais negalima nustatyti antikūnų prieš ŽIV.

Gali būti problemų ir žiūrint ekonominiu aspektu. Transplantacijų skaičius yra griežtai ribojamas biudžetinių išteklių, kadangi kiekviena transplantacija reikalauja daug lėšų. Tuomet kyla klausimas kas yra vertesnis operacijos vyresnis žmogus ar jaunesnis, kuris savo gyvenimo būdu piktybiškai žaloja sveikatą. Aišku sudarant sąrašus atsižvelgiama į operacijos skubumo svarbą, paciento galimybes gyventi visavertį gyvenimą.

Nepakenkimo principas
Siekiant išgelbėti gyvybę, persodinant audinius, organus, svarbu nepakenkti tiek recipientu, tiek donorui, jei organai imami iš gyvo donoro. Transplantacijai audiniai, ląstelės ir organai gali būti imami iš gyvo asmens tik recipientui gydyti ir kai nėra mirusio asmens tinkamų audinių, ląstelių ar organo bei kitų efektyvių gydymo alternatyvų. Donoras turi būti suprantamai informuojamas apie galimas audinių, ląstelių ir organų donorystės pasekmes sveikatai. Iš asmens draudžiama imti audinių, ląstelių ar organų, jeigu tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų grėsmę gyvybei.
Prieš paimant audinius, ląsteles bei organus turi būti patikrinta donoro ir recipiento sveikata, donoro audinių ir (ar)organų tinkamumas recipientui, SAM nustatyta tvarka, t.y. po smegenų mirties konstatavimo audinių ir (ar) organų donorui turi būti:
• nustatoma kraujo grupė;
• nustatyta tvarka atliekami kraujo tyrimai dėl ŽIV, B ir C hepatito, citomegalo viruso ir sifilio infekcijų (10 ml kraujo paimti į sausą mėgintuvėlį ir siųsti į Lietuvos AIDS centro referens laboratoriją);
• donoro HLA antigenams (tiriamojo asmens fenotipui) nustatyti ir donoro-recipiento kryžminiam mėginiui (cross – match) atlikti paimti iš venos 15 – 20 ml heparinizuoto ar su kitais antikoaguliantais (ACD – acid citrate dextrose, EDTA) kraujo; be to, paimti blužnį, o jei ji pašalinta – 2 – 3 limfmazgius (to reikia T ir B limfocitams išskirti – DR lokuso tipui nustatyti bei donoro- recipiento kryžminiam mėginiui su T ir B limfocitais atlikti);
• kraują (užkimštuose mėgintuvėliuose), blužnį ar limfmazgius (steriliuose maišeliuose), laikantis pastovios +4 laipsnių C temperatūros režimo, siųsti į audinių tipų nustatymo laboratoriją su lydraščiu;
• donoro – recipiento poros parinkimo rezultatai registruojami protokole, kurį pasirašo atsakingas už audinių ir (ar) organų parinkimą gydytojas imunologas, ir protokolo kopija su imunologo išvadomis bei rekomendacijomis perduodama budinčiam gydytojui transplantologui;
• gydytojų konsiliumas, atsižvelgdamas į donoro – recipiento audinių suderinamumą, recipiento persensibilizaciją HLA antigenams bei jo bendrąją būklę, nusprendžia, kuriam iš laukiančių recipientų transplantuoti paimtą organą ir (ar) audinius.

TEISINIS LYGIS

Teisingumo principas
Sprendžiant vieną ar kitą su donoryste susijusią etinę problemą, iškyla klausimas kas moraliai teisinga, leistina, o kas ne. Visų pirma – apsisprendimas būti donoru. Labai svarbu, ar donoras davė informuotą sutikimą organų paėmimo procedūrai. Svarbu, kad asmeniui nebūtų taikomas psichologinis spaudimas, nes priešingu atveju bus nebeaišku, ar jis gali adekvačiai įvertinti procedūros riziką bei naudą. Iš vaikų ir neveiksnių suaugusiųjų leidžiama paimti organus, jei bus nustatyta neabejotina abipusė nauda. Vaikai nėra kompetetingi nuspręsti ar būti donorais. Tai už juos daro atsakingi suaugusieji. Štai čia kyla etinė problema, nes susiduriama su suinteresuoto sprendimo galimybe. Kitas aspektas – mirusio žmogaus donorystė. Nedaug problemų iškyla, jei žmogus dar būdamas gyvas sutiko būti donoru, o jei ne – tai reikia daug laiko ir pastangų, kol galiausiai apsprendžiama mirusiojo donorystės galimybė. Čia susiduriama su etiniais ir moraliniais sunkumais. Daugelis Europos šalių bando juos įveikti įvairiai. Pvz. Prancūzija remiasi “numanomo sutikimo” koncepcija. Tačiau ar ji teisinga ir etiška. Juk jei žmogus gali būti numatomai sutikęs, tiek pat gali būti ir nesutikęs. Kai kuriose Rytų Europos šalyse paimti organus yra leidžiama remiantis komunistiniais įstatymais, kurie teigia, kad mirę kūnai priklauso valstybei, ir ji gali su jais daryti ką nori, nors mirusiojo šeima tam ir prieštarauja. Tai savavališka ir negarbinga. O tarkim Prancūzijoje ir Austrijoje organai gali būti paimti iš turistų, kurie mirė jų teritorijoje. Tačiau tai neteisinga nei donoro valstybės atžvilgiu, nei pačio mirusiojo. Tai gali sukelti įtampa tarp valstybių, iš kurių buvo atvykę tokie asmenys, jei jų šalyje nepriimtas “numanomo sutikimo’’ principas. Be to, kuri valstybė norėtų, kad jos piliečių organai būtų persodinami kitataučiams, kai pačioje apstu laukiančiųjų organo transplantacijos. Kitas klausimas – ar moraliai teisinga , aukoti gyvo asmens organus. Lietuvoje organai imami tik iš mirusio donoro, bet pasitaiko atvejų, kai galima porinio (pvz.: inksto) organo donorystė šeimos nariui. Bet tokia operacija atliekama paskutiniu atveju, kai nėra kitos išeities. Nes kvaila rizikuoti ir vietoje vieno, turėti du ligonius. Dar yra svarstoma, kodėl tik šeimos narys gali būti donoru. Geriau arba visi žmonės, arba nė vienas. Tačiau, jei organas šeimos nario kyla mažesnė rizika ir atmetimo galimybė. Taip pat, aiškinamasi ar negali būti apeliuojama jausmais ir vienas šeimos narys priverčiamas būti donoru kitam. Tačiau, kokia motina galėtų ramiai žiūrėti į savo kenčiantį vaiką, jei yra bent menkutė išgelbėjimo tikimybė. Tas pats ir su broliais, seserimis.
Daug gandų sklando apie organų pirkimą ir pardavimą. Nacionalinis organų transplantacijos biuras prieš kelerius metus neretai sulaukdavo pasiūlymų pirkti organus, dažniausiai inkstus. Pardavėjais būdavo asocialūs asmenys. Tačiau tokie pasiūlymai būdavo be svarstymų atmetami, nes tada būtų jau ne donorystė, o prostitucija, nes kaip kitaip pavadinti savo kūno pardavinėjimą, kuris nieko bendro su transplantacija neturi. Pardavimo – pirkimo sandėris neįmanomas dėl daugelio priežasčių. Tai ir amoralu, ir uždrausta įstatymais. Donorystė – geranoriškumo aktas, o ne biznis. Tokia jos idėja.

Lygybės principas
Įrašyti į laukiančiųjų persodinimo organų, kurių trūksta, sąrašą pacientai patiria moralinę dramą. Labai svarbu nustatyti prioriteto taisykles, skirstant persodinimo organus. Jos turėtų užtikrinti lygybę, bet užkirsti kelią teikti pirmenybę tiems asmenims, kurie gali sumokėti už organą, ir atstumti tuos, kurie neišgali to padaryti. Todėl laukiančiųjų sąrašų sudarytojai ir organų skirstytojai turėtų laikytis šių principų: ar organų persodinimas yra skubiai reikalingas, ar remiantis medicininiais kriterijais galima tikėtis sėkmingos operacijos, ar realiai vertinamos paciento galimybės grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau trūkstant materialinių resursų, esant ribotam biudžetui reikia rinktis. Štai čia ryškiausiai stebimos etinės problemos – ar organų persodinimo turėtų būti atsisakoma, jei asmuo yra sulaukęs vyresnio amžiaus, jei paciento gyvenimo būdas yra niekam tikęs ir jeigu jis nejaučia atsakomybės dėl savo ligos, piktybiškai žaloja sveikatą ir skatina ligos progresavimą. taigi kartais labai sunku pasakyti kam teiktina pirmenybė. Nes suteikus ją vienam asmeniui, kitas lieka nuskriaustas. Ir visada bus diskusijos tokiomis temomis.

EKONOMINIS LYGIS

Kainos ir efektyvumo principas
Audinių ir organų transplantacijos reikalauja didžiulių finansinių išlaidų. Sveikatos priežiūros įstaigų išlaidos dėl žmogaus audinių, ląstelių ir organų paėmimo, paruošimo ir transportavimo apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ar valstybės biudžeto lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Transplantacijai skirtų žmogaus audinių, ląstelių ir organų, kurie bus įvežami į Lietuvos Respubliką ar iš jos išvežami, paruošimo ir transportavimo išlaidos apmokamos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Lentelėje pateikiama kiek kainuoja viena inksto persodinimo operacija.

Trans-plan-tacijos etapai I etapas II etapas III etapas IV etapas Iš viso V etapas VI etapas X etapas

Recipiento ištyrimas prieš operaciją Donoro inksto paėmimas, ruošimas ir konservavi-mas Recipiento operacija Recipiento gydymas po operacijos Vienos atmetimo krizės gydymo kaina,
30 dienų Citomegalo virusinės infekcijos gydymo išlaidos,
21 diena Recipiento ambulatorinis stebėjimas po transplantacijos

Iki 6 mėnesių Nuo 6 iki 12 mėnesių Daugiau nei 12 mėnesių po transplanta-cijos
Bazinė kaina (Lt) 766 2537 5892 6918 16113 7724 8434 5756 2654 2561

Deja šios brangios operacijos ne visuomet būna sėkmingos. Tačiau išleistų pinigų sėkmingoms ir nesėkmingoms transplantacijos operacijoms negalima lyginti su išgelbėtų recipientų gyvybės verte, nes žmogaus gyvybės kaina negali būti vertinama pinigais. Todėl ir gyvo ar mirusio žmogaus audiniai, ląstelės ir organai negali būti civilinių komercinių sandorių objektas. Įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus. Organai yra gyvybiškai svarbūs ir neįkainojami, kaip ir pati žmogaus gyvybė, todėl net jei tik viena transplantacijos operacija būtų sėkminga iš tūkstančio, jas daryti verta.

Naudoti informacijos šalininiai:

1. Arthur Rogers, Denis Durand de Bousinger „Bioetika Europoje“. Vilnius, 2001.
2. Holger Lahayne „Ar krikščionis turi aukoti savo organus“
3. iš žmogaus teisių ir jo orumo apsaugos biologijos ir medicinos srityse konvencijos. /Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija./ VI skyrius. „Gyvų donorų organų ir audinių paėmimas transplantacijos tikslais“.
4. iš Lietuvos vyskupų konferencijos. /Popiežiškoji sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos taryba./ „Organų donorystė ir transplantacija“
5. LR SAM įsakymas 1998 m. gegužės 15 d. Nr. 257 Vilnius dėl mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų transplantavimo organizavimo tvarkos sveikatos priežiūros įstaigose bei formų patvirtinimo.
6. LR SAM įsakymas 2005 m. gruodžio 5 d. Nr.V-948 Vilnius dėl Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 411 „Dėl žmogaus organų ir audinių transplantacijos paslaugų teikimo viešosiose įstaigose reikalavimų ir bazinių kainų nustatymo“ pakeitimo.
7. LR žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas 1996 m. lapkričio 19 d. Nr.I-1626 Vilnius
8. www.transplantacija.lt/lt.php/statistika/donoryste/26
9. www.gyvybe.lt/uzgyvybe/200314/uzg14_1.html

Leave a Comment