Bendravimas

Turinys

|Įvadas .............................. |3 |
|1. Bendravimo būdai........................... |4 |
|2. Kalbėjimas.............................. |13 |
|3. Klausymas.............................. |17 |
|4. Bendravimas grupėse.......................... |26 |
|5. Bendravimo menas............................ |27 |
|Pabaiga.............................. |28 |
|Literatūros sąrašas............................ |29 |

Įvadas

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.

Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime
perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save
ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir
pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau
suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir
rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.

Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus.

Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį,
“pagyventi” joo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Reikia
prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas, jį gerbiant noras
jam pagelbėti. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata
kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu
jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir
trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis
kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą
visokeriopos pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad
galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito
vaizdas.

Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip malonumo
siekimas, bet ir kaaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses.

1. Bendravimo būdai

Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra
abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos
pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių
blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,
kuriems ne

esiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta
kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti
būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys
žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra
nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per
mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo
susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka
susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais.

Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes.
Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeleiviui į akis.
Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu
žmogumi, į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia
stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus
perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. GGatvėje neretai galime
“pagauti” priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis
nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau negu tris sekundes. Kodėl taip yra?
Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir
žmonių, kuriuos pažįstame menkai ar visai nepažįstame, sukelia nepatogumo
jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų
ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako:
“Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiu
žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu –
trumpesnį. Įsimylėjėliai il
lgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, O susipykę
žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi, kodėl mus verčia
pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų
pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti ryšį, tačiau
mes nežinome ką jis reiškia. Mes nežinome ar žiūrintysis vertina mus
palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai,
pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, kad jis
pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus
išbars ar įžeis. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.
Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat linkę žvelgti atkakliu ir
veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu
žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie
kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai
vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba
žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai
reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik
bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto
taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių
kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra
išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.

Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių
veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu
valdo. Kiekvienas veidas mu
ums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali
būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita
žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas
žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,
ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal

scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos

spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,

profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų

priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.

Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų

tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido

išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali

pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką

galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai.

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?
Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, Jog pasireiškia iš karto,
nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati
tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba joms pakeisti visada reikia šiek tiek
laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas
pasigirsta tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, kad klausytojai jos
nesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo
jausmus, y
ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra
priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.
Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai
stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja
socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai
patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos
nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos
sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su
įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir
kitur.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,
bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai
taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti pritaria mums pašnekovas
ar abejoja, simpatizuoja ar ne.

Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus
pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai
palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra
žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos
sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų
kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.
Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį
bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti
žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai.

Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros,
kurioje bendraujama.

Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams
pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais
ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis ir
tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali
tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,
nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus
dalyvaudamas svarbiame pokalbyje gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal
dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą
įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.

Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus
tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui
atrodys, kad esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai
abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu žinodami nevalingų gestų
reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu
žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti.Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai
nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais
bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.

1 lentelė

Kai kuriuos gestus atitinkančios reikšmės

|Gestai |Reikšmės |
|Grasiname kumščiu |Pykstame |
|Triname rankas |Kažko tikimės |
|Plojame delnais |Pritariame |
|Pakeliame ranką |Prašome dėmesio |
|Mojame į save |Kviečiame |
|Ištiesiame ranką |Sveikinamės |
|Pakeliame nykštį |Giriame |
|Patapšnojame per nugarą |Padrąsiname |
|Parodome pirštu |Nurodome kryptį |
|Iškeliame du pirštus |Pergalė! |
|Patriname delnu pilvą |Esame sotūs arba ruošiamės |
| |valgyti |
|Mojame nuo savęs |Vejame |
|Sudedame delnus |Meldžiamės arba maldaujame |
|Pridedame ranką prie |Tikiname savo nuoširdumu |
|širdies | |

Kūno kalba. Garsusis amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James)
dar šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo
požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko
trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno
pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos
galėtų reikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi
reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:

1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.

2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal

arba nusisukimu.

3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta

krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.

4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį

pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia

krūtine.

Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,
todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali
atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis
nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir
kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių
kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęs
jūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti,
jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo
pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir
galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva,
jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį.

Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas
jam nepatinka, jei atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai
taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba
stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik
saikingai atsipalaidavus. juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi “varo
nuobodulį”, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.
Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir
kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs.

Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,
sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,
nenorintys mums atsiverti žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir
sukryžiavę kojas.

Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai
pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais
atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.
Nesėkmes, naudojant kūno ženklus galima išskirti į kelias pagrindines
grupes:

1. Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga,

statiška.

2. Kūno kalba pateikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis

nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.

Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.
Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo
kūnas klysta perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai
suvokia, kokį poveikį jo kūno pateikiama informacija daro aplinkiniams.

Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba
geriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir
pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams
išreikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjusi todėl, kad joms
tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo
metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno
kalba.

Apranga bei išvaizda. Drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti,
kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijai
perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas,
nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus
socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę
orientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių,
valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su
juo ar ne bei koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios
informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai
suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti susitikę uniformuotą
policininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga
kartais apgauna. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai bei
aferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems,
prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima
uniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji
pavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą
įtaką.

Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, užsimauna
žiedus, dažosi veidą ar lakuoja nagus. Kartkartėmis apsikerpame; vyrai gali
užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat yra
saviti informacijos šaltiniai.

Dauguma minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus
galima išsisegti, žiedus nusimauti, plaukus ar barzdą nusikirpti ar vėl
užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai
įvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo
forma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakyti
apie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūrininko tatuiruotė –
inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padaryto
nusikaltimo rūšį.

Mūsų turimi daiktai. Dažnai romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip
sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį
nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septynių
baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią
informacinę reikšmę gali įgyti su savimi turimi daiktai. Jie gali atstoti
simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, o
autoinspektoriaus laikoma lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.
Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: sunkus lagaminas praeivio rankoje
byloja apie tai, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėlio
rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų ar kitų aplinkinių
atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną,
sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusius
sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių
puokštė, simbolizuoja džiaugsmingą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužta
nosinė – sielvarto ašaras, ir panašiai. neretai daiktai rodo asmens
profesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio krepšys ar kiemsargio
šluota. Pagal turimus daiktus, bei jų kokybę galima spręsti ir apie žmogaus
užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiems tiek daug dėmesio skiria
tie asmenys, kuriems itin svarbu pabrėžti turimą socialinį statusą. Geros
odos rankinukas, brangus skėtis, įmantri pypkė ar meniškai drožinėta lazda
– visa tai yra savotiški socialinės padėties simboliai.

Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro
bendrauti reiškimo būdų. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų
vengiama. Jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų
asmeninę erdvę.

Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos
pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.
Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse,
stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie
toleruojami ir priimami kaip neišvengiama būtinybė.Prisilietimo teisę
pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams,
masažuotojams ir panašiai. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu
daugumoje judrių žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse ir
panašiai. Be to, kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam
tikros ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi ir panašiai –
kurioms būdingi prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas
R. Heslin skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami
prisilietimai, tipus:

1. Funkcinis / profesinis. Tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie

ligonio per medicinos apžiūrą.

2. Socialinis / mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.

3. Dargiškas / šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas.

1. Meilės / intymumo – pabučiavimas.

1. Seksualinis.

Kaip matyti, prisilietimai dažnai reiškiami teigiami jausmai.
Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant,
atsidėkojant, maldaujant malonės ar panašiai. Psichologiniai stebėjimai
rodo, jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia
prie prašomojo.

Egzistuoja ir tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės,
sąlygojančios prisilietimus. Pastebėta, kad vyrai dažniau linkę liesti
moteris negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau liečia
žemesnio statuso žmones negu šie juos.

Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogaus
gerklinis aparats, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais, pavyzdžiui
plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali sukelti
galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais
vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai juokas, verksmas, kosėjimas,
žiovavimas ir panašiai. Pire paralingvistinio bendravimo priskiriamos ir
pauzės, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių, bet apskritai kalbos
pauzės, tai yra tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas itin svarbus
užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti.
Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas ar tiesiog
pasiilgęs mamos, vien pagal jo verksmo toną.

Aptariant ligvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes,
pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėti
reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai,
kad suprastų, ką mes sakome, kalbame, šnekame. Labai svarbu pauzės tarp
žodžių ir sakinių, kurios dažnai pasako ne mažiau negu patys žodžiai.
Daugelis pauzių nėra vienprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti
kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo
abejonę tuo, kas sakoma.

Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni,
labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint
išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir panašiai. Tyliau kalba
ramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės
emocijos. Pagarsiname arba patyliname savo šneką ir tuomet, kai norime ką
nors pabrėžti.

Kalbant skiriasi ir vartojamų garsų aukštumas. Esame pripratę, kad
vyrai kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip
pat dažniau suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklustantis.
Tačiau beveik kiekvienas žmogus kalbėdamas gali daugiau ar mažiau keisti
savo balso aukštį. Kada balso variacijų negirdime, tai yra kai žmogus viską
sako vienodu, monotoniški balsu, galime manyti, kad jis jaučiasi
prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas
vartoja labai intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai
– aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol ne griežta
taisyklė. Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitai
ir impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi
paslėpti savo drovumą.

2. Kalbėjimas

Taigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelyg
trumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arba
aplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būna
pernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemoka
informacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo intersų.
Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbio
tema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus,
arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir
aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieni
prasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi už
nematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tik
apie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką ir
visiškai nerodydami susidomėjimo kitais.

Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančius
pokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos,
pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiais
ar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne.
Bendravimo partneris taip pat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią,
todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisoma
pokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimas
kaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis.

Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jei
šnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbos
vietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba.

Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovui
tinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jis
nesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad į
suprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų,
simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrauti
žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką, ar už
pokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumo
pasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arba
įžeistą.

Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolės
įgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arba
laiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakyti
kitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašyti
arba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateikti
savus pasiūlymus.

Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti,
tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų,
arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie ką
nenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti.

Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas
kalbėjimu. Norint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma,
mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba.
Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra
įvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo bei
jungimo taisyklės.

Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis. Vadinasi, kalba
skirta ne tik bendrauti su kitais žmonėmis: galima kalbėti ir su pačiu
savimi. Kadangi kalbėjimas mus domina pirmiausia kaip bendravimo su kitais
žmonėmis priemonė, apsiribosime aptardami pagrindines išorinio kalbėjimo
formas. Tai – sakytinis ir rašytinis kalbėjimas.

Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vieną
reikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už
sakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbos
sakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni, negu sakytinės
kalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaiko
pataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laiko
panaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant,
todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti bei
taisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kas
išraiškingesnis. Sakytinė kalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodo
kalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdinga
rašytinei kalbai.

Sakytinis kalbėjimas gali būti monologinis ir dialoginis. Monologinis
kalbėjimas esti tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,
tik priima žodinę informaciją. Pavyzdžiui, dėstytojo paskaita studentams,
viršininko instruktažas pavaldiniams, šalies vadovo kalba valstybės šventės
proga, ir panašiai. Visais šiais atvejais kalbantysis sulaukia vien
nežodinio atgalinio ryšio, todėl, norėdamas bendrauti sėkmingai, jis turi
suprasti klausytojų siunčiamus nežodinius signalus, tai yra, kaip paprastai
sakome – jausti auditoriją.

Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo partneriai vienas kitam
perdavinėja pokalbio giją – ir patys kalba, ir kitų klausosi. Dialogas
sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau taikytis vieniems prie
kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis – pašnekovams tenka suderinti
savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba nepradėtų šnekėti vienu metu. Jų
pasisakymo neturėtų skirti ilgos pauzės. Pašnekovo pasisakymo pradžia
neturėtų “užlipti” ant jo bendravimo partnerio pasisakymo pabaigos.
Situacijos, kai pašnekovai pertraukinėja vienas kitą, arba ilgos pauzės
gali sukelti konfliktą arba bent jau palikti nepasitenkinimo pokalbiu
jausmą. Paprastai laikoma, jog 1-2 sekundžių pauzė yra normali. Kai kurie
įsiterpimai į pašnekovo kalbą taip pat yra leistini, ypač jei jie trumpi.
Dažnai taip mes skatiname kalbantįjį: “Prašome kalbėti toliau” arba jam
pritariame: “Taip, iš tiesų.”. Kadangi šių įsiterpimų tikslas nėra
nutraukti pašnekovą, tai jie kalbančiųjų neerzina. Pokalbio gija pašnekovui
perduodama parodant akimis, judesiu arba tiesiog pasakant: ”Aš baigiau”,
“Prašom, dabar kalbėkite jūs” ir panašiai.

Pokalbi stilius labai priklauso nuo pašnekovų asmeninių savybių:
charakterio, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni žmonės mėgsta
lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria žodžius, vos
suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia dėmesio į
pertraukinėjimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems gali
būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiau dažniausiai
sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka bendrauti ilgiau.
Bendraujant derinamasi ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo
turinys: mes linkčiojame galva, parodydami, kad suprantame pašnekovą,
juokiamės iš komiškosios pasakos dalies, nutaisome susirūpinusį veidą,
girdėdami liūdnas naujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai, apie kuriuos jau
kalbėjome. Bendravimo partneriai kalbėdami pritaiko ir savo gestų kalbą.

Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai skirstomi į 3 grupes:

1. Pokalbis vyksta spontaniškai, tai yra nei vienas iš pašnekovų jam iš

anksto nesirengia;

2. Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas – ne;

3. Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui.

Spontaniškas pokalbis arba paprastas pasišnekėjimas pasižymi tuo, kad
jo metu pašnekovai vienas kitam iš anksto neketina nieko įsiūlyti, pamokyti
ar apklausti, nors, žinoma, pašnekesio metu galimi ir tokie posūkiai.
Tačiau ir tiesiog šnekučiuojantis turi būti tam tikras sutarimas apie tai,
kas ir kaip bus kalbama. Vienas iš pašnekovų pradeda kokią nors temą,
pavyzdžiui, ima pasakoti apie tai, kaip jis praleido atostogas, o antrasis
pašnekovas šią temą palaiko ir pratęsia. Jeigu bendravimo partneris tyli,
nepalaiko pokalbio arba pakeičia temą, jis tarsi parodo, jog ši tema jam
nepriimtina.

Kai vienas iš pašnekovų yra iš anksto suplanavęs pokalbį, o kitas –
ne, įvykiai klostosi kiek kitaip. Tokio pobūdžio pokalbį gali palaikyti
psichologas su pas jį atėjusiu pacientu, darbdavys, priimdamas į darbą
naują darbuotoją, arba prekybos agentas, norėdamas įsiūlyti mums firmos
parduodamą prekę. Spontaniškame pokalbyje viena tema veja kitą, netikėtai
pasakyta frazė gali pasukti pokalbį visai kita kryptimi. Toks pokalbis –
tarsi laisva muzikinė improvizacija. Jei viena žmogus pokalbį buvo
suplanavęs iš anksto, tai toks pokalbis primena ne tiek improvizaciją, kiek
šachmatų žaidimą, Kur bent keletas ėjimų numatyta į priekį. Pašnekovas,
kuris neturi išankstinio pokalbio plano, tiesiog reaguoja į partnerio
ėjimus. Tokiu būdu patyręs prekiautojas pagaliau įtikina pirkėją, kad
siūloma prekė jam yra tiesiog būtina, o psichologas priverčia savo pacientą
visai kitomis akimis pažvelgti į jo gyvenime susiklosčiusią situaciją.

Esant tokioms pokalbio formoms kai derybos arba disputas, planą turi
numačiusios abi pokalbyje dalyvaujančios pusės. Jei pokalbio planai labai
skiriasi, bendravimas gali nutrūkti, tačiau dažniausiai pokalbio metu
randamas abi puses tenkinantis kompromisas.

Dauguma pokalbių, net ir spontaniškų, tai tarsi žvalgyba, nežinomų
faktų paieška. Pradedantys draugauti vaikinas ir mergina, naujas
bendradarbis ir įstaigos senbuviai tarsi tyrinėja vieni kitus, šen bei ten
“užmesdami meškerę” ir sužinodami apie pašnekovą vieną ar kitą naują faktą.
Ši žvalgyba taip pat vyksta atsargiai, įdėmiai sekant žodinius ir
nežodinius signalus ir pagal juos surandant temas, į kurias pašnekovas būtų
linkęs gilintis, ir į kurias, priešingai, jis leistis nenorėtų.

3. Klausymas

Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys. Jei nes matome,
kad pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos ir
stengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovas
ima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės
susidariusią padėtį pataisyti. Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją,
įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tik
labai mažai, jis gali nuo uždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimus
pakanka atsakyti “taip” arba”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų,
prasidedančių žodžiais “Kaip.”, “Kodėl.” ir panašiai. Į atvirojo tipo
klausimus nori nenori tenka atsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimo
klausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jie
pateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikia
patikslinimo.

Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido
išraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”,
“tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai ką
reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį.
Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”,
pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina.
Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis
kalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbis
nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningai
taisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikyti
prie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikyti
prie pašnekovo.

Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arba
nepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jog
populiarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiai
parodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonės
nemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kai
yra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visada
aiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo,
pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą.

Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės,
stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačia
poza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galima
pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda
vartoti tuos pačius žodžius ir posakius.

Kontakto užmezgimas. Kontakto užmezgimui pokalbio pradžioje ir pačiam
pokalbiui padeda žodinis ir nežodinis elgesys. Žodinis elgesys – tai
pokalbio dalyvio sugebėjimas tiksliai ir teisingai perteikti informaciją,
naudojant kalbą. Nežodinis elgesys – arba neverbalinis bendravimas – tai
bendravimas nevartojant kalbinių išraiškos priemonių. Stebėdami žmogų
pokalbyje, iš jo judesių, kūno pozos, veido išraiškos, aprangos galime gana
daug apie jį pasakyti: kokia jo ekonominė padėtis, emocinė būsena, kartais
netgi profesija. Pokalbyje nežodinis elgesys taip pat gali išreikšti
pašnekovo požiūrį į kitą pašnekovą.

Žodinio bendravimo būdai. Galima išskirti penkis pagrindinius
bendravimo būdus, apimančius 80 proc. viso mūsų žodinio bendravimo laiko.
Bendravimas gali būti:

1. Įvertinamasis;

2. Aiškinamasis;

3. Palaikomasis;

1. Tyrinėjamasis;

4. Suprantamasis.

Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 proc. viso žmogaus
bendravimo vyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti,
jog tai vienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbu
žinoti, , nes dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apie
mus ne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu vertindami
pašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs.

Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokį
nors daiktą ar reiškinį: išsakome geras jis ar blogas, teisingas ar
neteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai mes išsakome pašnekovui, kaip
jam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui, įvertinamasis
bendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kai tėvai įvertina
vaiko elgesį: “Meluoti negražu”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” ir
panašiai.

Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką,
mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, viena ar kita situacija.
Skirtinga nuo įvertinamojo bendravimo čia mes nieko negiriame ir
nepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas,
matyt todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus –
greičiausiai pavargo” ir panašiai.

Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kad
norime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jog
neketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes tau
padėsime pasiruošti egzaminui” ir panašiai.

Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.
Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimu
klausimu: “Ką to manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikio
užsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir panašiai.

Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės
geriau suprasti ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būti
tiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitais
žodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmė
tave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog norėtum išmokti dar vieną
užsienio kalbą” ir panašiai.

Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Draugas nusipirko naujos ir dar niekam
negirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugų nepatiko,
tačiau į tai jie reaguoja skirtingai. Štai įvairių bendravimo būdų
iliustracija:
įvertinamasis bendravimas – “Aš tau sakiau, kad ši grupė niekam tikusi”.
aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkai kasetę
tarsi katę maiše”.
palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors iš savo
kolekcijos”.
tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?”.
suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tave gerokai
nuliūdino”.

Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi.
Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kurių
nors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime,
greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolat
palaikydami kitus ir bandydami juos suprasti, pelnysime jų palankumą.

Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamas palankiai –
daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonė vienu ar kitu
klausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimas darosi
pernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuose
santykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi.
Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet, kai
tarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jog
mūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsime
į jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet ir kritines pastabas
suvoksime ne kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mums
padėti.

Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudoti
įvairius bendravimo būdus. Tai patvirtina ir psichologiniai tyrimai, kurie
parodė, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tik
vieną ar du jiems įprastus bendravimo būdus, lanksčiau taiko visus žinomus
būdus.

Dominuoti ar nusileisti bendraujant? Psichologai pastebėjo, kad,
kalbėdamiesi su kitais žmonėmis, paprastai naudojame vieną iš kelių galimų
bendravimo strategijų:

1. Esame linkę nusileisti;

2. Esame linkę dominuoti;

1. Siekiame nutraukti bendravimą;

3. Ieškome informacijos.

Trumpai aptarkime kiekvieną iš šių strategijų.

1. Šią bendravimo strategiją išmokstame ankstyvoje vaikystėje, kai mus
mokė elgtis taip, kaip nori suaugusieji. Tokio bendravimo turime išmokti,
kadangi gyvenime tenka susidurti su situacijomis, kur ne viskas klostosi
taip kaip norime. Vadinasi, reikia pratintis prie to, kad kartais esame
priversti atsisakyti savo siekių, dažniausiai kito žmogaus naudai. Jeigu
dalykai, kuriuos aptariame, nėra mums labai svarbūs, nusileidžiame
lengviau. Sunkiau būna tuomet, kai kalbama apie abiems pašnekovams svarbias
ir reikšmingas temas. Kai tokiais atvejais tenka nusileisti, dažniausiai
jaučiame pyktį ir apmaudą.

2. Siekimas dominuoti taip pat mums pažįstamas nuo ankstyvos
vaikystės. Pirmiausia noro dominuoti pasireiškimus pastebime suaugusiųjų
elgesyje ir pradedame juos mėgdžioti. Būdingiausias tokio elgesio pavyzdys
galėtų būti reikalavimai keliami kitam žmogui, pernelyg nesigilinant į tai,
ką jis jaučia ar į kokią padėtį yra patekęs. Dažnai dominavimo strategiją
stebime santykiuose tarp tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, viršininkų ir
pavaldinių. Tokiais atvejais vienas iš bendravimo partnerių išsako, ko jis
nori, nepalikdamas antrajam nei derybų, nei jokio kito pasirinkimo
galimybės. Kai reikalavimus kelia abi pusės, įvyksta ginčas, apsikeičiama
piktais žodžiais, kol galų gale viena pusė nusileidžia.

3. Ši strategija taip pat gerai žinoma nuo seno. Būdingas tokio
bendravimo rezultatas būna toks, kad vaikas verkdamas išeina į savo
kambarį, tėvas supykęs trenkia durimis arba visa šeima lieka viename
kambaryje, tačiau ją apgaubia slegianti tyla. Bendravimas nutrūksta. Jeigu
pašnekovai pasirenka tokią elgesio strategiją, nė vieno iš bendraujančiųjų
tikslai nebegali būti įgyvendinti.

Kiekviena iš trijų aptartų bendravimo strategijų gali kliudyti
normaliems, atviriems tarpusavio santykiams. Visais trim atvejais turime
pralaimėtojus: pralaimi arba vienas iš bendraujančiųjų arba abu bendravimo
partneriai.

Kaip alternatyvą minėtosioms bendravimo strategijoms galima patekti
tokią strategiją kaip informacijos rinkimas. Tai reiškia, jog pašnekovai
neskuba nei sutikti su kito nuomone, nei primesti savo valią, nei juo
labiau atsukti vienas kitam nugaras. Jie tiesiog informuoja vienas kitą,
kaip jie mato situaciją, ir ko iš jos tikisi. Pavyzdžiui: tėvas nori
žiūrėti televizijos žinių laidą, o vaikai – tuo pat metu kitu kanalu
rodomus animacinius filmus. Jei tėvas bus linkęs nusileisti, jis leis
vaikams žiūrėti animacinius filmus., atsisakęs savo ketinimo išklausyti
žinių. Jei jis bus linkęs dominuoti, tai įsijungs žinių kanalą, o vaikams
teks apsieiti be filmukų. Nutrūkus bendravimui, televizorius greičiausiai
bus išjungtas. Ketvirtasis kelias būtų toks: abi pusės aiškiai išsakytų
savo norus, ir po to pasistengtų surasti visus tenkinantį kompromisą.
Pavyzdžiui, tėvas išklausytų žinių pradžią, o vaikai pažiūrėtų antrajį iš
kelių rodomų animacinių filmų. Tada nė viena pusė nenukentėtų. Ši
strategija nėra koks nors stebuklingas būdas tinkamai ir sėkminga
bendrauti, tačiau ji paaiškina mūsų santykius su kitais žmonėmis. Ji taip
pat nėra vienintelė ir nepakeičiama. Gyvenime susiklosto tokių situacijų,
kai tenka arba nusileisti, arba žūtbūt apginti savo poziciją, arba net
nutraukti bendravimą. Tačiau, kita vertus, dažnai bendrauti nesiseka kaip
tik dėl to, kad nepakankamai gerai žinome kitų žmonių ketinimus arba
nepakankamai aiškiai atskleidžiame savus.

Kokius jausmus sunkiausia išreikšti bendraujant? Kalbantis daug
lengviau išsakyti savo nuomonę ar požiūrį, negu prisipažinti, ką jaučiame
ar kaip jaučiamės. Tačiau ir jausmus reikšti nėra vienoda lengva ar sunku.
Lengviau išsakyti teigiamus jausmus: nesunku prisipažinti pašnekovui, jog
esame linksmi, laimingi, gerai nusiteikę. Sunkiausia išreikšti tuos
jausmus, kurie, mūsų manymu, atskleidžia mums būdingas silpnybes. Paprastai
didžiausius raiškos sunkumus kelia šie jausmai:
įžeidimo bei atmetimo jausmas – “Aš pasijutau pažemintas ir nereikalingas,
kai visi praėjo pro šalį su manimi nepasisveikinę”;
nepilnavertiškumo jausmas – “Jaučiuosi toks kvailas, kai nesuprantu šio
uždavinio sąlygos”;
priklausomybės jausmas – “Man taip sunku, kai lieku vienas ir niekas man
nepadeda”;
baimė atsiskleisti – “Taip norėčiau su kuo nors išsikalbėti, tačiau negaliu
pasiryžti”;
kaltės jausmas – “Sutinku, kad negerai pasielgiau”;
gėdos jausmas – “Man taip nesmagu, kad šneku neaiškiai”;
bejėgiškumo jausmas – “Ką bedaryčiau, viskas perniek”;
pasyvumo jausmas – “Sėdžiu rankas sudėjęs, nors tiek darbų laukia”;
pykčio jausmas – “Mane taip erzina tas jų begalinis pasipūtimas”.

Nesunku suprasti, kodėl šiuos jausmus sunkiausia išsakyti kitiems: čia
visada slypi tam tikra rizika. Juk atskleisti save, o ypač parodyti savo
silpnybes gali pasirodyti pavojinga. Žmogus, kuriuo pasitikėjome, kuris yra
buvęs mums emociškai artimesnis, gali mus įžeisti arba nuvilti kur kas
stipriau negu ne tokie artimi mums žmonės.

Per daug atskleisti save gali būti taip pat netinkama, kaip ir
atskleisti per mažai. Labai svarbu pajusti, kiek tinka ir kiek netinka
atsiskleisti kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Jei norite geriau pažinti
pašnekovą ir užmegzti su juo nuoširdesnius bei pastovesnius santykius,
atsiskleisti verta. Jei bendravimas oficialus arba bendraujama su
atsitiktiniais pašnekovais, visiškai normalu būtų nerodyti gilesnių
asmeninių jausmų. Priešingai, tokius jausmus rodyti gali būti net
nepageidautina. Išvada būtų tokia: kuo reikšmingesni jums jūsų santykiai su
pašnekovu, ir kuo daugiau jūs iš jo tikitės, tuo svarbiau yra atvirai ir
nuoširdžiai pasidalinti su juo savo jausmais.

Bendravimas ir žodelis “aš”. “Aš” – tai tarsi daiktavardis, nurodantis
asmenį, dalyvaujantį bendraujant: “Aš manau.”, “Aš suprantu.” ir panašiai.
Neretai vartojamas ir žodelis “mes”: “Mes nusprendėme.”, “Mūsų manymu.” ir
kiti. Kai kalbame savo vardu, prisiimame visišką atsakomybę už pateikiamą
idėją, pasiūlymą ar įvertinimą. Juk nėra dviejų žmonių, visiškai vienodai
suvokiančių tą ar kitą įvykį ar reiškinį. Sakydami “mes” lyg ir nusiimame
dalį atsakomybės už savo pareiškimą.

Kokie bendravimo privalumai pasireiškia vartojant žodelį “aš”? Šis
žodelis:
sustiprina tarpusavio pasitikėjimą ir suartina žmones
parodo, jog kalbama apie pašnekovui, o ne pasipuikavimo prieš patį save
dėlei arba norint tiesiog padaryti pareiškimą (oficialiose kalbose ir
pareiškimuose paprastai sakome “mes”);
leidžia geriau atskleisti savo vidinius jausmus;
leidžia išvengti tuščio ar pernelyg dažno kitų smerkimo bei kritikavimo
(juk daug paprasčiau pasakyti “Mums tai nepatinka” arba “Mes smerkiame”
negu “Man nepatinka”, “Aš smerkiu”.

Žinoma, žodelis “aš” tinka ne visada. Kaip jau minėjime, jis
nevartotinas oficialiose kalbose arba pateikiant apibendrintas mintis.
Pavyzdžiui, politikai paprastai kalba ne savo, o savo partijos vardu,
deputatai išsako ne savo, bet rinkėjų nuomonę ir panašiai. Tačiau visais
tais atvejais, kai pokalbis yra labiau asmeninio pobūdžio, sėkmingai
bendrauti padeda žodelis “aš”.

Priimant ir perduodant informaciją svarbu sugebėti ne tik kalbėti, bet
ir klausyti.

Aktyvus klausimas. Pokalbio dalyvis GIRDI žodžius, STEBI pašnekovą ir
jo elgseną, INTERPRETUOJA tai, ką išgirdo ir pamatė, ATSAKO pašnekovui.
Efektyviai, aktyviai klausantis reikalinga koncentruoti mąstymą bei dėmesį,
išlaikyti vidinį fizinį aktyvumą, neatsipalaiduoti.

Žmonės kalba lėčiau negu mąsto, todėl kol vienas žmogus kalba, kitas
pašnekovas gali pradėti galvoti apie dalykus, nesusijusius su pokalbio
tema. Jeigu pokalbio dalyvis klauso aktyviai, jis išnaudos šį laisvą laiką
apmąstymui apie tai, ką išgirdo, ar viskas jam yra aišku, ar nereikia
paklausti papildomų klausimų.

Aktyvus klausymas turi užtikrinti grįžtamąjį ryšį, paskatinti
pašnekovą taip pat aktyviai dalyvauti pokalbyje. Ar išgirdo pašnekovas
klausimą, ar teisingai jį suprato, o galbūt jį reikia plačiau paaiškinti?

Aktyviai klausyti dažniausiai trukdo išankstinė nuostata arba
įsijautimas į savo paties kalbą ir nesugebėjimas “persijungti” į pašneką,
arba girdėti tik tai, ką norima išgirsti, tai yra tik tai, kas patvirtina
išankstinę pokalbio vedėjo nuomonę.

Klausymas susijęs ir su fiziniu susikaupimu. Atsipalaidavęs fiziškai
žmogus yra tuo pat metų atsipalaidavęs ir mąstyme. Jis negali įtemptai
klausyti. Labai patogi ,komfortabili kūno padėtis kartais, ypač dalykiniame
pokalbyje, tik trukdo, mažina ne tik klausymo, bet ir mąstymo aktyvumą.

Aktyvų klausymą sudaro keletas komponentų:

1. Girdėjimas – tai fiziologinis išklausymo pagrindas;

2. Dėmesingumas

3. Supratimas – kaip pašnekovai sugeba teisingai suprasti vienas kitą;

4. Atmintis – sugebėjimas kaupti ir atgaminti informaciją. Atmintis

gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė. Svarbu pažymėti, kad dalykiniame

pokalbyje patariama nepasitikėti vien gera atmintimi ir patikrinti

informaciją, ypač, jeigu klostosi konfliktinė situacija.

Gero klausymo įgūdžiai:

1. Dėmesingai išklausyti pašnekovą pokalbio pradžioje;

2. Minties pakartojimas;

3. Minties tikslinimas;

4. Apibendrinimas;

5. Emocinė parama.

Blogo klausymo įgūdžiai:

1. Ignoravimas – tai neparodomas dėmesys pašnekovui. Gali būti

žodinis ir nežodinis ignoravimas;

2. Įkyrus klausinėjimas;

3. Hipotezių kėlimas. Tai bandymas pačiam paaiškinti pašnekovo

elgesio ar nuomonės priežastis, ieškoti galimų prielaidų,

neklausiant apie tai paties pašnekovo: “Jums nepasisekė

darbas, tikriausiai todėl, kad per mažai turėjote

informacijos?” ir panašiai;

4. Vertinimai. Vertindami pašnekovo nuomonę, išsakytas mintis,

tuo pačiu parodome savo požiūrį į jo asmenybę ar poelgį. Jeigu

tas požiūris yra neigiamas, galima paskatinti konfliktą, nes

pašnekovas sieks išaiškinti, kad mūsų nuomonė yra neteisinga.

Kada pasitelkti aktyvų klausymą?

Aktyvus klausymas gali padėti žmogui, tačiau gali jį paveikti ir
nekonstruktyviai. Toliau pateiktos aplinkybės, kuriose patartina ir kuriose
nepatartina naudoti aktyvų klausymą.

Pasitelkite aktyvų klausymą, kai:
pastebite žodines ir nežodines užuominas, kad kitam žmogui tikrai sunku;
nuoširdžiai norite padėti, o laikas ir vieta yra tinkami;
jūs tikrai palaikote kitą, o jo problemos jūsų neerzina;
nenorite primesti savo sprendimo būdo kito žmogaus problemai;
pajėgiate ir turite laiko kitą išklausyti, o jūsų problemos ir atsakomybė
tam netrukdo ir leidžia pilnai susikaupti.

Aktyvus klausymas nereikalingas, kai:
nepastebite jokių užuominų;
jūs nenorite šiuo atveju padėti – jums nesvarbu, skubate ar esate užsiėmęs;
kito elgesys jums nepriimtinas, esate įskaudintas ar įsižeidęs (ypač, jei
apie tą poelgį norima diskutuoti);
stengiatės, kad kitas priimtų “teisingą” sprendimą (jūsų aktyvus klausymas
kreips pašnekovą jūsų primetama”teisinga” linkme);
manote, kad jūsų asmeninės problemos per daug rimtos, jog galvotumėte apie
kitų problemas;
kitam asmeniui paprasčiausiai reikalinga informacija, kurios jis neturi;
norite nuslėpti savo jausmus nuo kito asmens arba nuo savęs.

Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, tiek klausantis,
tiek kalbantis, žmonėms bendra turi būti tai, apie ką jie nori kalbėtis ir
ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad skiriasi pašnekovų požiūriai, kad
skirtingi jų motyvai ar net skiriasi jų charakteriai. Orientuojantis į
bendrą tikslą, prieinama prie to, kad bendraujančių žmonių asmeniniai
santykiai “nueina į antrąjį planą”.

4. Bendravimas grupėse

Būnant kolektyve ar grupėje, žmonės dalyvaujantys, aptariant vieną ar
kitą situaciją, į ją reaguoja skirtingai. Tai pasireiškia dėl emocinės
būsenos: vienose situacijose emocijas išreiškiame aiškiai, be jokių pauzių,
kitose – susilaikydami, darydami ilgus tarpus tarp žodžių bei sakinių.
Taigi, toks bendravimas grupėse dažniausiai pasireiškia ne vieną, ne du,
bet daugiau kartų. Taip gali būti dėl to, kad į grupes susirenka ne
vienodos padėties bei išsilavinimo žmonės. Kiekvienas grupės narys
susikuria savo bendravimo stilių, prisiima sau tam tikras užduotis, atlieka
tam skirtus vaidmenis ir panašiai.

Grupėse renkamas lyderis, vadovas, kuriuo dažniausiai tampa tos
grupės narys, turintis daugiausia įtakos kitų grupės narių veiklai.
Galimybė kontroliuoti kitus ir daryti jiems įtaką yra vienas žmonių
tarpusavio santykių svarbiausių aspektų. Lyderis skatina veikti, duoda
nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima
sprendimus. Kis išreiškia pritarimą arba nepritarimą grupės narių
veiksmams, įkvepia, padrąsina, žodžiu yra bet kurios grupės veiklos
priešakyje.

5. Bendravimo menas

Vienas griežtas etiketo reikalavimas yra toks – iš viso nekreipti
dėmesio į gerų manierų nesilaikymą, taigi ir toliau elgtis taip, lyg nieko
nebūtų atsitikę.

Tačiau būna situacijų, kai blogų manierų neįmanoma nepastebėti. Ką
daryti, jei susiduriama su provokuojančiu, tiesiog begėdiškai nemandagiu
žmogumi? Tada etiketas ir savigarba reikalauja situaciją bematant
sušvelninti: arba paprasčiausiai palikti akiplėšą, arba paprašyti jį
išeiti. Geros manieros nenumato kitos išeities: tik jokiu būdu negalima į
grubumą atsakyti grubumu.

Tačiau kaip elgtis, kai kas nors darbe ar visuomenėje pasirodo
nederamai apsirengęs, įeina be švarko, nors yra damų ar viršininkų; arba
mėgsta įeiti į patalpą atsegtu švarku, arba susikišęs abi rankas į kelnių
kišenes. Ar tokiam žmogui atsargiai pasakyti, ar palikti jį likimo valiai
priklauso nuo situacijos ir asmens. Visiems atvejams nėra visuotinai
galiojančių griežtų taisyklių.

Tačiau prieš pradedant kritikuoti aplinkinius, matant jų nusižengimus
elgesio normoms, mums patiems reikėtų pradėti stebėti tai, kaip mes
elgiamės.

Mums beveik visada svarbu save aplinkiniams parodyti tokiu, kokiu
norime. Norime sulaukti teigiamos kitų žmonių reakcijos savo atžvilgiu.

Taigi, jei mes nusižengiame, viskas priklauso nuo pražangos dydžio.
Dažnai galime atsiprašyti už padarytus nusižengimus, ir viskas bus
pamiršta. Tačiau dėl to dažnai jaučiamės nepatogiai, o dažnai ir
susigėstame. Ką tokiu atveju daryti?

Jeigu tikrai sukėlėte kieno nors nepasitenkinimą, tai geriausia iš
viso nieko nesakyti, nes, puolus atsiprašinėti, nepatogumas bus dar
didesnis.

Pabaiga

Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar
jaučiame, perteikti savo susiformavusius vertinimus bei požiūrį į
aplinkinius. Taip pat iš kitų žmonių sužinome ir apie tai, kaip mes
atrodome iš šalies. Taigi, bendravimas nėra lengvas dalykas. Kiekvienas
žmogus mokosi bendrauti taip, kad būtų suprastas, įvertintas, kad galėtų
išsakyti savo mintis, savo žodžius taip, kad neįžeistų, neatstumtų kitų
žmonių. Tik bendraudami mes ugdome save ir kitus, mokome ir patys mokomės,
galime padėti arba ieškome pagalbos sau.

Literatūros sąrašas

1. Želvys R. “Bendravimo psichologija”.
2. Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”.
3. Kolciova V.A. “Bendravimas ir pažintiniai procesai” (rusų k.).
4. Psichologija tau.

Leave a Comment