Turinys
|Įvadas ……………………………………………………………………………………… |3 ||1. Bendravimo būdai……………………………………………………………………… |4 ||2. Kalbėjimas………………………………………………………………………………. |13 ||3. Klausymas……………………………………………………………………………….. |17 ||4. Bendravimas grupėse…………………………………………………………………… |26 ||5. Bendravimo menas…………………………………………………………………….. |27 ||Pabaiga…………………………………………………………………………………….. |28 ||Literatūros sąrašas………………………………………………………………………… |29 |
Įvadas
Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjimeperduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome saveir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet irpažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriausuprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net irrizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę. Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus. Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį,“pagyventi” jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Reikiaprisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas, jį gerbiant norasjam pagelbėti. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostatakiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiujokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame irtrečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminiskito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertąvisokeriopos pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kadgalėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kitovaizdas. Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip malonumosiekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses.
1. Bendravimo būdai
Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yraabipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijospateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusiųblogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgstakalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteiktibūtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantysžmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yranemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, permažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savosusidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai. Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenkasusidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, perkurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes.Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeleiviui į akis.Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamužmogumi, į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šaliastovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas busperpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. Gatvėje neretai galime“pagauti” priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustisnejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau negu tris sekundes. Kodėl taip yra?Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų iržmonių, kuriuos pažįstame menkai ar visai nepažįstame, sukelia nepatogumojausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsųketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako:“Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiužmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu –trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, O susipykęžmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi, kodėl mus verčiapasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visųpirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti ryšį, tačiaumes nežinome ką jis reiškia. Mes nežinome ar žiūrintysis vertina muspalankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai,pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, kad jispasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog musišbars ar įžeis. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat linkę žvelgti atkakliu irveriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiužvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šiekuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastaivengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arbažemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinaireiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tikbendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontaktotaip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akiųkontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yraišsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas. Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkiniųveidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metuvaldo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai galibūti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savitažmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodasžmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių: 1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai. 2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų
priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui. Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose. 3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai. Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, Jog pasireiškia iš karto,nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra patitikriausia. Emocijoms nuslopinti arba joms pakeisti visada reikia šiek tieklaiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokaspasigirsta tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, kad klausytojai josnesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs. Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savojausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėrapriežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastaistengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąjasocialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labaipatinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenosnereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jossunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti suįvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose irkitur. Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalaitaip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti pritaria mums pašnekovasar abejoja, simpatizuoja ar ne. Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmoguspyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestaipalydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yražmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juossakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestųkalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptįbei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduotižodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai. Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros,kurioje bendraujama. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiamspakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiaiską žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis irtuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas galitikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogusdalyvaudamas svarbiame pokalbyje gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagaldažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymąįžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi. Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestustikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovuiatrodys, kad esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškaiabejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu žinodami nevalingų gestųreikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriužmogumi, nors tokiu galime ir nebūti.Todėl požiūris, kad gestai, skirtingainuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiaisbendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.1 lentelė
Kai kuriuos gestus atitinkančios reikšmės
|Gestai |Reikšmės ||Grasiname kumščiu |Pykstame ||Triname rankas |Kažko tikimės ||Plojame delnais |Pritariame ||Pakeliame ranką |Prašome dėmesio ||Mojame į save |Kviečiame ||Ištiesiame ranką |Sveikinamės ||Pakeliame nykštį |Giriame ||Patapšnojame per nugarą |Padrąsiname ||Parodome pirštu |Nurodome kryptį ||Iškeliame du pirštus |Pergalė! ||Patriname delnu pilvą |Esame sotūs arba ruošiamės || |valgyti ||Mojame nuo savęs |Vejame ||Sudedame delnus |Meldžiamės arba maldaujame ||Pridedame ranką prie |Tikiname savo nuoširdumu ||širdies | |
Kūno kalba. Garsusis amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James)dar šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savopožiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinkotrisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūnopozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozosgalėtų reikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimireiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip: 1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį. 2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal arba nusisukimu. 3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva. 4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia krūtine. Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis galiatskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jisnevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų irkiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akiųkontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęsjūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti,
jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuopašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo irgalvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva,jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį. Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovasjam nepatinka, jei atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visaitaip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arbastipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tiksaikingai atsipalaidavus. juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi “varonuobodulį”, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl irkontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,nenorintys mums atsiverti žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės irsukryžiavę kojas. Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kaipabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo taisatvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.Nesėkmes, naudojant kūno ženklus galima išskirti į kelias pagrindinesgrupes: 1. Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga, statiška. 2. Kūno kalba pateikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą. Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jokūnas klysta perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkaisuvokia, kokį poveikį jo kūno pateikiama informacija daro aplinkiniams. Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugebageriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos irpačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmamsišreikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjusi todėl, kad jomstenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimometais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūnokalba. Apranga bei išvaizda. Drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti,kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijaiperteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas,nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaussocialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinęorientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių,valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti sujuo ar ne bei koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškiosinformacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiaisuprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti susitikę uniformuotąpolicininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, aprangakartais apgauna. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai beiaferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems,prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetimauniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtiejipavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromąįtaką. Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, užsimaunažiedus, dažosi veidą ar lakuoja nagus. Kartkartėmis apsikerpame; vyrai galiužsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat yrasaviti informacijos šaltiniai. Dauguma minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarusgalima išsisegti, žiedus nusimauti, plaukus ar barzdą nusikirpti ar vėlužsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labaiįvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimoforma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakytiapie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūrininko tatuiruotė –inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padarytonusikaltimo rūšį. Mūsų turimi daiktai. Dažnai romane apie žvalgus aprašoma, jog kaipsutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokįnors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septyniųbaltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbiąinformacinę reikšmę gali įgyti su savimi turimi daiktai. Jie gali atstotisimbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, oautoinspektoriaus laikoma lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: sunkus lagaminas praeivio rankojebyloja apie tai, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėliorankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų ar kitų aplinkiniųatžvilgiu. Daiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną,sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusiussunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėliųpuokštė, simbolizuoja džiaugsmingą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužtanosinė – sielvarto ašaras, ir panašiai. neretai daiktai rodo asmensprofesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio krepšys ar kiemsargiošluota. Pagal turimus daiktus, bei jų kokybę galima spręsti ir apie žmogausužimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiems tiek daug dėmesio skiriatie asmenys, kuriems itin svarbu pabrėžti turimą socialinį statusą. Gerosodos rankinukas, brangus skėtis, įmantri pypkė ar meniškai drožinėta lazda– visa tai yra savotiški socialinės padėties simboliai. Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių norobendrauti reiškimo būdų. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimųvengiama. Jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsųasmeninę erdvę. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijospasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse,stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jietoleruojami ir priimami kaip neišvengiama būtinybė.Prisilietimo teisępripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams,masažuotojams ir panašiai. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniudaugumoje judrių žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse irpanašiai. Be to, kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tamtikros ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi ir panašiai –kurioms būdingi prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologasR. Heslin skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojamiprisilietimai, tipus: 1. Funkcinis / profesinis. Tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio per medicinos apžiūrą. 2. Socialinis / mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant. 3. Dargiškas / šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas. 1. Meilės / intymumo – pabučiavimas. 1. Seksualinis. Kaip matyti, prisilietimai dažnai reiškiami teigiami jausmai.Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant,atsidėkojant, maldaujant malonės ar panašiai. Psichologiniai stebėjimairodo, jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečiaprie prašomojo. Egzistuoja ir tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės,sąlygojančios prisilietimus. Pastebėta, kad vyrai dažniau linkę liestimoteris negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau liečiažemesnio statuso žmones negu šie juos. Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogausgerklinis aparats, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais, pavyzdžiuiplodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali sukeltigalybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsaisvadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai juokas, verksmas, kosėjimas,žiovavimas ir panašiai. Pire paralingvistinio bendravimo priskiriamos irpauzės, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių, bet apskritai kalbospauzės, tai yra tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas itin svarbusužmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti.Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas ar tiesiogpasiilgęs mamos, vien pagal jo verksmo toną. Aptariant ligvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes,pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėtireikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai,kad suprastų, ką mes sakome, kalbame, šnekame. Labai svarbu pauzės tarpžodžių ir sakinių, kurios dažnai pasako ne mažiau negu patys žodžiai.Daugelis pauzių nėra vienprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė estikaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodoabejonę tuo, kas sakoma. Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni,labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norintišreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir panašiai. Tyliau kalbaramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnėsemocijos. Pagarsiname arba patyliname savo šneką ir tuomet, kai norime kąnors pabrėžti. Kalbant skiriasi ir vartojamų garsų aukštumas. Esame pripratę, kadvyrai kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taippat dažniau suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklustantis.Tačiau beveik kiekvienas žmogus kalbėdamas gali daugiau ar mažiau keistisavo balso aukštį. Kada balso variacijų negirdime, tai yra kai žmogus viskąsako vienodu, monotoniški balsu, galime manyti, kad jis jaučiasiprislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovasvartoja labai intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai– aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol ne griežtataisyklė. Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitaiir impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasipaslėpti savo drovumą.2. Kalbėjimas
Taigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelygtrumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arbaaplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būnapernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemokainformacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo intersų.Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbiotema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus,arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales iraplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieniprasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi užnematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tikapie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką irvisiškai nerodydami susidomėjimo kitais. Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančiuspokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos,pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiaisar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne.Bendravimo partneris taip pat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią,todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisomapokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimaskaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis. Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jeišnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbosvietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba. Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovuitinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jisnesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad įsuprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų,simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrauti
žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką, ar užpokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumopasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arbaįžeistą. Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolėsįgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arbalaiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakytikitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašytiarba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateiktisavus pasiūlymus. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti,tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų,arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie kąnenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti. Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamaskalbėjimu. Norint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma,mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba.Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yraįvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo beijungimo taisyklės. Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis. Vadinasi, kalbaskirta ne tik bendrauti su kitais žmonėmis: galima kalbėti ir su pačiusavimi. Kadangi kalbėjimas mus domina pirmiausia kaip bendravimo su kitaisžmonėmis priemonė, apsiribosime aptardami pagrindines išorinio kalbėjimoformas. Tai – sakytinis ir rašytinis kalbėjimas. Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vienąreikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau užsakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbossakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni, negu sakytinėskalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaikopataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laikopanaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant,todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti beitaisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kasišraiškingesnis. Sakytinė kalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodokalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdingarašytinei kalbai. Sakytinis kalbėjimas gali būti monologinis ir dialoginis. Monologiniskalbėjimas esti tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,tik priima žodinę informaciją. Pavyzdžiui, dėstytojo paskaita studentams,viršininko instruktažas pavaldiniams, šalies vadovo kalba valstybės šventėsproga, ir panašiai. Visais šiais atvejais kalbantysis sulaukia viennežodinio atgalinio ryšio, todėl, norėdamas bendrauti sėkmingai, jis turisuprasti klausytojų siunčiamus nežodinius signalus, tai yra, kaip paprastaisakome – jausti auditoriją. Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo partneriai vienas kitamperdavinėja pokalbio giją – ir patys kalba, ir kitų klausosi. Dialogassudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau taikytis vieniems priekitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis – pašnekovams tenka suderintisavo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba nepradėtų šnekėti vienu metu. Jųpasisakymo neturėtų skirti ilgos pauzės. Pašnekovo pasisakymo pradžianeturėtų “užlipti” ant jo bendravimo partnerio pasisakymo pabaigos.Situacijos, kai pašnekovai pertraukinėja vienas kitą, arba ilgos pauzėsgali sukelti konfliktą arba bent jau palikti nepasitenkinimo pokalbiujausmą. Paprastai laikoma, jog 1-2 sekundžių pauzė yra normali. Kai kurieįsiterpimai į pašnekovo kalbą taip pat yra leistini, ypač jei jie trumpi.Dažnai taip mes skatiname kalbantįjį: “Prašome kalbėti toliau” arba jampritariame: “Taip, iš tiesų…”. Kadangi šių įsiterpimų tikslas nėranutraukti pašnekovą, tai jie kalbančiųjų neerzina. Pokalbio gija pašnekovuiperduodama parodant akimis, judesiu arba tiesiog pasakant: ”Aš baigiau”,“Prašom, dabar kalbėkite jūs” ir panašiai. Pokalbi stilius labai priklauso nuo pašnekovų asmeninių savybių:charakterio, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni žmonės mėgstalėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria žodžius, vossuspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia dėmesio įpertraukinėjimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems galibūti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiau dažniausiaisugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka bendrauti ilgiau.Bendraujant derinamasi ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir joturinys: mes linkčiojame galva, parodydami, kad suprantame pašnekovą,juokiamės iš komiškosios pasakos dalies, nutaisome susirūpinusį veidą,girdėdami liūdnas naujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai, apie kuriuos jaukalbėjome. Bendravimo partneriai kalbėdami pritaiko ir savo gestų kalbą. Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai skirstomi į 3 grupes: 1. Pokalbis vyksta spontaniškai, tai yra nei vienas iš pašnekovų jam iš anksto nesirengia; 2. Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas – ne; 3. Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui. Spontaniškas pokalbis arba paprastas pasišnekėjimas pasižymi tuo, kadjo metu pašnekovai vienas kitam iš anksto neketina nieko įsiūlyti, pamokytiar apklausti, nors, žinoma, pašnekesio metu galimi ir tokie posūkiai.Tačiau ir tiesiog šnekučiuojantis turi būti tam tikras sutarimas apie tai,kas ir kaip bus kalbama. Vienas iš pašnekovų pradeda kokią nors temą,pavyzdžiui, ima pasakoti apie tai, kaip jis praleido atostogas, o antrasispašnekovas šią temą palaiko ir pratęsia. Jeigu bendravimo partneris tyli,nepalaiko pokalbio arba pakeičia temą, jis tarsi parodo, jog ši tema jamnepriimtina. Kai vienas iš pašnekovų yra iš anksto suplanavęs pokalbį, o kitas –ne, įvykiai klostosi kiek kitaip. Tokio pobūdžio pokalbį gali palaikytipsichologas su pas jį atėjusiu pacientu, darbdavys, priimdamas į darbąnaują darbuotoją, arba prekybos agentas, norėdamas įsiūlyti mums firmosparduodamą prekę. Spontaniškame pokalbyje viena tema veja kitą, netikėtaipasakyta frazė gali pasukti pokalbį visai kita kryptimi. Toks pokalbis –tarsi laisva muzikinė improvizacija. Jei viena žmogus pokalbį buvosuplanavęs iš anksto, tai toks pokalbis primena ne tiek improvizaciją, kiekšachmatų žaidimą, Kur bent keletas ėjimų numatyta į priekį. Pašnekovas,kuris neturi išankstinio pokalbio plano, tiesiog reaguoja į partnerioėjimus. Tokiu būdu patyręs prekiautojas pagaliau įtikina pirkėją, kadsiūloma prekė jam yra tiesiog būtina, o psichologas priverčia savo pacientąvisai kitomis akimis pažvelgti į jo gyvenime susiklosčiusią situaciją. Esant tokioms pokalbio formoms kai derybos arba disputas, planą turinumačiusios abi pokalbyje dalyvaujančios pusės. Jei pokalbio planai labaiskiriasi, bendravimas gali nutrūkti, tačiau dažniausiai pokalbio meturandamas abi puses tenkinantis kompromisas. Dauguma pokalbių, net ir spontaniškų, tai tarsi žvalgyba, nežinomųfaktų paieška. Pradedantys draugauti vaikinas ir mergina, naujasbendradarbis ir įstaigos senbuviai tarsi tyrinėja vieni kitus, šen bei ten“užmesdami meškerę” ir sužinodami apie pašnekovą vieną ar kitą naują faktą.Ši žvalgyba taip pat vyksta atsargiai, įdėmiai sekant žodinius irnežodinius signalus ir pagal juos surandant temas, į kurias pašnekovas būtųlinkęs gilintis, ir į kurias, priešingai, jis leistis nenorėtų.3. Klausymas
Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys. Jei nes matome,kad pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos irstengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovasima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamėssusidariusią padėtį pataisyti. Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją,įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tiklabai mažai, jis gali nuo uždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimuspakanka atsakyti “taip” arba”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų,prasidedančių žodžiais “Kaip…”, “Kodėl…” ir panašiai. Į atvirojo tipoklausimus nori nenori tenka atsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimoklausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jiepateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikiapatikslinimo. Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veidoišraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”,“tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai kąreiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį.Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”,pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina.Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresniskalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbisnėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningaitaisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikytiprie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikytiprie pašnekovo. Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arbanepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jogpopuliarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiaiparodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonėsnemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kaiyra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visadaaiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo,pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą. Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės,stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačiapoza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galimapastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradedavartoti tuos pačius žodžius ir posakius. Kontakto užmezgimas. Kontakto užmezgimui pokalbio pradžioje ir pačiampokalbiui padeda žodinis ir nežodinis elgesys. Žodinis elgesys – taipokalbio dalyvio sugebėjimas tiksliai ir teisingai perteikti informaciją,naudojant kalbą. Nežodinis elgesys – arba neverbalinis bendravimas – taibendravimas nevartojant kalbinių išraiškos priemonių. Stebėdami žmogųpokalbyje, iš jo judesių, kūno pozos, veido išraiškos, aprangos galime ganadaug apie jį pasakyti: kokia jo ekonominė padėtis, emocinė būsena, kartaisnetgi profesija. Pokalbyje nežodinis elgesys taip pat gali išreikštipašnekovo požiūrį į kitą pašnekovą. Žodinio bendravimo būdai. Galima išskirti penkis pagrindiniusbendravimo būdus, apimančius 80 proc. viso mūsų žodinio bendravimo laiko.Bendravimas gali būti: 1. Įvertinamasis; 2. Aiškinamasis; 3. Palaikomasis; 1. Tyrinėjamasis; 4. Suprantamasis. Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 proc. viso žmogausbendravimo vyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti,jog tai vienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbužinoti, , nes dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apiemus ne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu vertindamipašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs. Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokįnors daiktą ar reiškinį: išsakome geras jis ar blogas, teisingas arneteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai mes išsakome pašnekovui, kaipjam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui, įvertinamasisbendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kai tėvai įvertinavaiko elgesį: “Meluoti negražu”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” irpanašiai. Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką,mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, viena ar kita situacija.
Skirtinga nuo įvertinamojo bendravimo čia mes nieko negiriame irnepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas,matyt todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus –greičiausiai pavargo” ir panašiai. Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kadnorime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jogneketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes taupadėsime pasiruošti egzaminui” ir panašiai. Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimuklausimu: “Ką to manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikioužsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir panašiai. Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamėsgeriau suprasti ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būtitiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitaisžodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmėtave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog norėtum išmokti dar vienąužsienio kalbą” ir panašiai. Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Draugas nusipirko naujos ir dar niekamnegirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugų nepatiko,tačiau į tai jie reaguoja skirtingai. Štai įvairių bendravimo būdųiliustracija:įvertinamasis bendravimas – “Aš tau sakiau, kad ši grupė niekam tikusi”.aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkai kasetętarsi katę maiše”.palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors iš savokolekcijos”.tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?”.suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tave gerokainuliūdino”. Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi.Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kuriųnors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime,greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolatpalaikydami kitus ir bandydami juos suprasti, pelnysime jų palankumą. Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamas palankiai –daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonė vienu ar kituklausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimas darosipernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuosesantykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi.Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet, kaitarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jogmūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsimeį jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet ir kritines pastabassuvoksime ne kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mumspadėti. Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudotiįvairius bendravimo būdus. Tai patvirtina ir psichologiniai tyrimai, kurieparodė, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tikvieną ar du jiems įprastus bendravimo būdus, lanksčiau taiko visus žinomusbūdus. Dominuoti ar nusileisti bendraujant? Psichologai pastebėjo, kad,kalbėdamiesi su kitais žmonėmis, paprastai naudojame vieną iš kelių galimųbendravimo strategijų: 1. Esame linkę nusileisti; 2. Esame linkę dominuoti; 1. Siekiame nutraukti bendravimą; 3. Ieškome informacijos. Trumpai aptarkime kiekvieną iš šių strategijų. 1. Šią bendravimo strategiją išmokstame ankstyvoje vaikystėje, kai musmokė elgtis taip, kaip nori suaugusieji. Tokio bendravimo turime išmokti,kadangi gyvenime tenka susidurti su situacijomis, kur ne viskas klostositaip kaip norime. Vadinasi, reikia pratintis prie to, kad kartais esamepriversti atsisakyti savo siekių, dažniausiai kito žmogaus naudai. Jeigudalykai, kuriuos aptariame, nėra mums labai svarbūs, nusileidžiamelengviau. Sunkiau būna tuomet, kai kalbama apie abiems pašnekovams svarbiasir reikšmingas temas. Kai tokiais atvejais tenka nusileisti, dažniausiaijaučiame pyktį ir apmaudą. 2. Siekimas dominuoti taip pat mums pažįstamas nuo ankstyvosvaikystės. Pirmiausia noro dominuoti pasireiškimus pastebime suaugusiųjųelgesyje ir pradedame juos mėgdžioti. Būdingiausias tokio elgesio pavyzdysgalėtų būti reikalavimai keliami kitam žmogui, pernelyg nesigilinant į tai,ką jis jaučia ar į kokią padėtį yra patekęs. Dažnai dominavimo strategijąstebime santykiuose tarp tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, viršininkų irpavaldinių. Tokiais atvejais vienas iš bendravimo partnerių išsako, ko jisnori, nepalikdamas antrajam nei derybų, nei jokio kito pasirinkimogalimybės. Kai reikalavimus kelia abi pusės, įvyksta ginčas, apsikeičiamapiktais žodžiais, kol galų gale viena pusė nusileidžia. 3. Ši strategija taip pat gerai žinoma nuo seno. Būdingas tokiobendravimo rezultatas būna toks, kad vaikas verkdamas išeina į savokambarį, tėvas supykęs trenkia durimis arba visa šeima lieka vienamekambaryje, tačiau ją apgaubia slegianti tyla. Bendravimas nutrūksta. Jeigupašnekovai pasirenka tokią elgesio strategiją, nė vieno iš bendraujančiųjųtikslai nebegali būti įgyvendinti. Kiekviena iš trijų aptartų bendravimo strategijų gali kliudytinormaliems, atviriems tarpusavio santykiams. Visais trim atvejais turimepralaimėtojus: pralaimi arba vienas iš bendraujančiųjų arba abu bendravimopartneriai. Kaip alternatyvą minėtosioms bendravimo strategijoms galima patektitokią strategiją kaip informacijos rinkimas. Tai reiškia, jog pašnekovaineskuba nei sutikti su kito nuomone, nei primesti savo valią, nei juolabiau atsukti vienas kitam nugaras. Jie tiesiog informuoja vienas kitą,kaip jie mato situaciją, ir ko iš jos tikisi. Pavyzdžiui: tėvas norižiūrėti televizijos žinių laidą, o vaikai – tuo pat metu kitu kanalurodomus animacinius filmus. Jei tėvas bus linkęs nusileisti, jis leisvaikams žiūrėti animacinius filmus., atsisakęs savo ketinimo išklausytižinių. Jei jis bus linkęs dominuoti, tai įsijungs žinių kanalą, o vaikamsteks apsieiti be filmukų. Nutrūkus bendravimui, televizorius greičiausiaibus išjungtas. Ketvirtasis kelias būtų toks: abi pusės aiškiai išsakytųsavo norus, ir po to pasistengtų surasti visus tenkinantį kompromisą.Pavyzdžiui, tėvas išklausytų žinių pradžią, o vaikai pažiūrėtų antrajį iškelių rodomų animacinių filmų. Tada nė viena pusė nenukentėtų. Šistrategija nėra koks nors stebuklingas būdas tinkamai ir sėkmingabendrauti, tačiau ji paaiškina mūsų santykius su kitais žmonėmis. Ji taippat nėra vienintelė ir nepakeičiama. Gyvenime susiklosto tokių situacijų,kai tenka arba nusileisti, arba žūtbūt apginti savo poziciją, arba netnutraukti bendravimą. Tačiau, kita vertus, dažnai bendrauti nesiseka kaiptik dėl to, kad nepakankamai gerai žinome kitų žmonių ketinimus arbanepakankamai aiškiai atskleidžiame savus. Kokius jausmus sunkiausia išreikšti bendraujant? Kalbantis dauglengviau išsakyti savo nuomonę ar požiūrį, negu prisipažinti, ką jaučiamear kaip jaučiamės. Tačiau ir jausmus reikšti nėra vienoda lengva ar sunku.Lengviau išsakyti teigiamus jausmus: nesunku prisipažinti pašnekovui, jogesame linksmi, laimingi, gerai nusiteikę. Sunkiausia išreikšti tuosjausmus, kurie, mūsų manymu, atskleidžia mums būdingas silpnybes. Paprastaididžiausius raiškos sunkumus kelia šie jausmai:įžeidimo bei atmetimo jausmas – “Aš pasijutau pažemintas ir nereikalingas,kai visi praėjo pro šalį su manimi nepasisveikinę”;nepilnavertiškumo jausmas – “Jaučiuosi toks kvailas, kai nesuprantu šiouždavinio sąlygos”;priklausomybės jausmas – “Man taip sunku, kai lieku vienas ir niekas mannepadeda”;baimė atsiskleisti – “Taip norėčiau su kuo nors išsikalbėti, tačiau negaliupasiryžti”;kaltės jausmas – “Sutinku, kad negerai pasielgiau”;gėdos jausmas – “Man taip nesmagu, kad šneku neaiškiai”;bejėgiškumo jausmas – “Ką bedaryčiau, viskas perniek”;pasyvumo jausmas – “Sėdžiu rankas sudėjęs, nors tiek darbų laukia”;pykčio jausmas – “Mane taip erzina tas jų begalinis pasipūtimas”. Nesunku suprasti, kodėl šiuos jausmus sunkiausia išsakyti kitiems: čiavisada slypi tam tikra rizika. Juk atskleisti save, o ypač parodyti savosilpnybes gali pasirodyti pavojinga. Žmogus, kuriuo pasitikėjome, kuris yrabuvęs mums emociškai artimesnis, gali mus įžeisti arba nuvilti kur kasstipriau negu ne tokie artimi mums žmonės. Per daug atskleisti save gali būti taip pat netinkama, kaip iratskleisti per mažai. Labai svarbu pajusti, kiek tinka ir kiek netinkaatsiskleisti kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Jei norite geriau pažintipašnekovą ir užmegzti su juo nuoširdesnius bei pastovesnius santykius,atsiskleisti verta. Jei bendravimas oficialus arba bendraujama suatsitiktiniais pašnekovais, visiškai normalu būtų nerodyti gilesniųasmeninių jausmų. Priešingai, tokius jausmus rodyti gali būti netnepageidautina. Išvada būtų tokia: kuo reikšmingesni jums jūsų santykiai supašnekovu, ir kuo daugiau jūs iš jo tikitės, tuo svarbiau yra atvirai irnuoširdžiai pasidalinti su juo savo jausmais. Bendravimas ir žodelis “aš”. “Aš” – tai tarsi daiktavardis, nurodantisasmenį, dalyvaujantį bendraujant: “Aš manau…”, “Aš suprantu…” ir panašiai.Neretai vartojamas ir žodelis “mes”: “Mes nusprendėme…”, “Mūsų manymu…” irkiti. Kai kalbame savo vardu, prisiimame visišką atsakomybę už pateikiamąidėją, pasiūlymą ar įvertinimą. Juk nėra dviejų žmonių, visiškai vienodaisuvokiančių tą ar kitą įvykį ar reiškinį. Sakydami “mes” lyg ir nusiimamedalį atsakomybės už savo pareiškimą. Kokie bendravimo privalumai pasireiškia vartojant žodelį “aš”? Šisžodelis:sustiprina tarpusavio pasitikėjimą ir suartina žmonesparodo, jog kalbama apie pašnekovui, o ne pasipuikavimo prieš patį savedėlei arba norint tiesiog padaryti pareiškimą (oficialiose kalbose irpareiškimuose paprastai sakome “mes”);leidžia geriau atskleisti savo vidinius jausmus;leidžia išvengti tuščio ar pernelyg dažno kitų smerkimo bei kritikavimo(juk daug paprasčiau pasakyti “Mums tai nepatinka” arba “Mes smerkiame”negu “Man nepatinka”, “Aš smerkiu”. Žinoma, žodelis “aš” tinka ne visada. Kaip jau minėjime, jisnevartotinas oficialiose kalbose arba pateikiant apibendrintas mintis.Pavyzdžiui, politikai paprastai kalba ne savo, o savo partijos vardu,deputatai išsako ne savo, bet rinkėjų nuomonę ir panašiai. Tačiau visaistais atvejais, kai pokalbis yra labiau asmeninio pobūdžio, sėkmingaibendrauti padeda žodelis “aš”. Priimant ir perduodant informaciją svarbu sugebėti ne tik kalbėti, betir klausyti. Aktyvus klausimas. Pokalbio dalyvis GIRDI žodžius, STEBI pašnekovą irjo elgseną, INTERPRETUOJA tai, ką išgirdo ir pamatė, ATSAKO pašnekovui.Efektyviai, aktyviai klausantis reikalinga koncentruoti mąstymą bei dėmesį,išlaikyti vidinį fizinį aktyvumą, neatsipalaiduoti. Žmonės kalba lėčiau negu mąsto, todėl kol vienas žmogus kalba, kitaspašnekovas gali pradėti galvoti apie dalykus, nesusijusius su pokalbiotema. Jeigu pokalbio dalyvis klauso aktyviai, jis išnaudos šį laisvą laikąapmąstymui apie tai, ką išgirdo, ar viskas jam yra aišku, ar nereikiapaklausti papildomų klausimų. Aktyvus klausymas turi užtikrinti grįžtamąjį ryšį, paskatintipašnekovą taip pat aktyviai dalyvauti pokalbyje. Ar išgirdo pašnekovasklausimą, ar teisingai jį suprato, o galbūt jį reikia plačiau paaiškinti? Aktyviai klausyti dažniausiai trukdo išankstinė nuostata arbaįsijautimas į savo paties kalbą ir nesugebėjimas “persijungti” į pašneką,arba girdėti tik tai, ką norima išgirsti, tai yra tik tai, kas patvirtinaišankstinę pokalbio vedėjo nuomonę. Klausymas susijęs ir su fiziniu susikaupimu. Atsipalaidavęs fiziškaižmogus yra tuo pat metų atsipalaidavęs ir mąstyme. Jis negali įtemptaiklausyti. Labai patogi ,komfortabili kūno padėtis kartais, ypač dalykiniamepokalbyje, tik trukdo, mažina ne tik klausymo, bet ir mąstymo aktyvumą. Aktyvų klausymą sudaro keletas komponentų: 1. Girdėjimas – tai fiziologinis išklausymo pagrindas; 2. Dėmesingumas 3. Supratimas – kaip pašnekovai sugeba teisingai suprasti vienas kitą; 4. Atmintis – sugebėjimas kaupti ir atgaminti informaciją. Atmintis gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė. Svarbu pažymėti, kad dalykiniame pokalbyje patariama nepasitikėti vien gera atmintimi ir patikrinti informaciją, ypač, jeigu klostosi konfliktinė situacija. Gero klausymo įgūdžiai: 1. Dėmesingai išklausyti pašnekovą pokalbio pradžioje; 2. Minties pakartojimas; 3. Minties tikslinimas; 4. Apibendrinimas; 5. Emocinė parama. Blogo klausymo įgūdžiai: 1. Ignoravimas – tai neparodomas dėmesys pašnekovui. Gali būti žodinis ir nežodinis ignoravimas; 2. Įkyrus klausinėjimas; 3. Hipotezių kėlimas. Tai bandymas pačiam paaiškinti pašnekovo elgesio ar nuomonės priežastis, ieškoti galimų prielaidų, neklausiant apie tai paties pašnekovo: “Jums nepasisekė darbas, tikriausiai todėl, kad per mažai turėjote informacijos?” ir panašiai; 4. Vertinimai. Vertindami pašnekovo nuomonę, išsakytas mintis, tuo pačiu parodome savo požiūrį į jo asmenybę ar poelgį. Jeigu tas požiūris yra neigiamas, galima paskatinti konfliktą, nes pašnekovas sieks išaiškinti, kad mūsų nuomonė yra neteisinga.Kada pasitelkti aktyvų klausymą? Aktyvus klausymas gali padėti žmogui, tačiau gali jį paveikti irnekonstruktyviai. Toliau pateiktos aplinkybės, kuriose patartina ir kuriosenepatartina naudoti aktyvų klausymą. Pasitelkite aktyvų klausymą, kai:pastebite žodines ir nežodines užuominas, kad kitam žmogui tikrai sunku;nuoširdžiai norite padėti, o laikas ir vieta yra tinkami;jūs tikrai palaikote kitą, o jo problemos jūsų neerzina;nenorite primesti savo sprendimo būdo kito žmogaus problemai;pajėgiate ir turite laiko kitą išklausyti, o jūsų problemos ir atsakomybėtam netrukdo ir leidžia pilnai susikaupti. Aktyvus klausymas nereikalingas, kai:nepastebite jokių užuominų;jūs nenorite šiuo atveju padėti – jums nesvarbu, skubate ar esate užsiėmęs;kito elgesys jums nepriimtinas, esate įskaudintas ar įsižeidęs (ypač, jeiapie tą poelgį norima diskutuoti);stengiatės, kad kitas priimtų “teisingą” sprendimą (jūsų aktyvus klausymaskreips pašnekovą jūsų primetama”teisinga” linkme);manote, kad jūsų asmeninės problemos per daug rimtos, jog galvotumėte apiekitų problemas;kitam asmeniui paprasčiausiai reikalinga informacija, kurios jis neturi;norite nuslėpti savo jausmus nuo kito asmens arba nuo savęs. Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, tiek klausantis,tiek kalbantis, žmonėms bendra turi būti tai, apie ką jie nori kalbėtis irką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad skiriasi pašnekovų požiūriai, kadskirtingi jų motyvai ar net skiriasi jų charakteriai. Orientuojantis įbendrą tikslą, prieinama prie to, kad bendraujančių žmonių asmeniniaisantykiai “nueina į antrąjį planą”.
4. Bendravimas grupėse
Būnant kolektyve ar grupėje, žmonės dalyvaujantys, aptariant vieną arkitą situaciją, į ją reaguoja skirtingai. Tai pasireiškia dėl emocinėsbūsenos: vienose situacijose emocijas išreiškiame aiškiai, be jokių pauzių,kitose – susilaikydami, darydami ilgus tarpus tarp žodžių bei sakinių.Taigi, toks bendravimas grupėse dažniausiai pasireiškia ne vieną, ne du,bet daugiau kartų. Taip gali būti dėl to, kad į grupes susirenka nevienodos padėties bei išsilavinimo žmonės. Kiekvienas grupės naryssusikuria savo bendravimo stilių, prisiima sau tam tikras užduotis, atliekatam skirtus vaidmenis ir panašiai. Grupėse renkamas lyderis, vadovas, kuriuo dažniausiai tampa tosgrupės narys, turintis daugiausia įtakos kitų grupės narių veiklai.Galimybė kontroliuoti kitus ir daryti jiems įtaką yra vienas žmoniųtarpusavio santykių svarbiausių aspektų. Lyderis skatina veikti, duodanurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priimasprendimus. Kis išreiškia pritarimą arba nepritarimą grupės nariųveiksmams, įkvepia, padrąsina, žodžiu yra bet kurios grupės veiklospriešakyje. 5. Bendravimo menas
Vienas griežtas etiketo reikalavimas yra toks – iš viso nekreiptidėmesio į gerų manierų nesilaikymą, taigi ir toliau elgtis taip, lyg niekonebūtų atsitikę. Tačiau būna situacijų, kai blogų manierų neįmanoma nepastebėti. Kądaryti, jei susiduriama su provokuojančiu, tiesiog begėdiškai nemandagiužmogumi? Tada etiketas ir savigarba reikalauja situaciją bematantsušvelninti: arba paprasčiausiai palikti akiplėšą, arba paprašyti jįišeiti. Geros manieros nenumato kitos išeities: tik jokiu būdu negalima įgrubumą atsakyti grubumu. Tačiau kaip elgtis, kai kas nors darbe ar visuomenėje pasirodonederamai apsirengęs, įeina be švarko, nors yra damų ar viršininkų; arbamėgsta įeiti į patalpą atsegtu švarku, arba susikišęs abi rankas į kelniųkišenes. Ar tokiam žmogui atsargiai pasakyti, ar palikti jį likimo valiaipriklauso nuo situacijos ir asmens. Visiems atvejams nėra visuotinaigaliojančių griežtų taisyklių. Tačiau prieš pradedant kritikuoti aplinkinius, matant jų nusižengimuselgesio normoms, mums patiems reikėtų pradėti stebėti tai, kaip meselgiamės. Mums beveik visada svarbu save aplinkiniams parodyti tokiu, kokiunorime. Norime sulaukti teigiamos kitų žmonių reakcijos savo atžvilgiu. Taigi, jei mes nusižengiame, viskas priklauso nuo pražangos dydžio.Dažnai galime atsiprašyti už padarytus nusižengimus, ir viskas buspamiršta. Tačiau dėl to dažnai jaučiamės nepatogiai, o dažnai irsusigėstame. Ką tokiu atveju daryti? Jeigu tikrai sukėlėte kieno nors nepasitenkinimą, tai geriausia išviso nieko nesakyti, nes, puolus atsiprašinėti, nepatogumas bus dardidesnis.
Pabaiga
Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame arjaučiame, perteikti savo susiformavusius vertinimus bei požiūrį įaplinkinius. Taip pat iš kitų žmonių sužinome ir apie tai, kaip mesatrodome iš šalies. Taigi, bendravimas nėra lengvas dalykas. Kiekvienasžmogus mokosi bendrauti taip, kad būtų suprastas, įvertintas, kad galėtųišsakyti savo mintis, savo žodžius taip, kad neįžeistų, neatstumtų kitųžmonių. Tik bendraudami mes ugdome save ir kitus, mokome ir patys mokomės,galime padėti arba ieškome pagalbos sau.
Literatūros sąrašas
1. Želvys R. “Bendravimo psichologija”.2. Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”.3. Kolciova V.A. “Bendravimas ir pažintiniai procesai” (rusų k.).4. Psichologija tau.