Arbata ir jos gėrimo tradicijos

Šiaulių Salduvės pagrindinė mokykla

REFERATAS

Arbata ir jos gėrimo tradicijos

Parengė: 8a klasės mokinys

Tautvydas Vidugiris

Šiauliai 2005
Žiemą namuose maloniai šildo karšto skaidraus gėrimo gurkšnelis. Tas pats stebuklingas skystis gaivina ir karštą vasaros dieną. Ypač gilios arbatos gėrimo tradicijos puoselėjamos Japonijoje, Kinijoje ir kitose Rytų šalyse. Tačiau nemažiau arbatą išpopuliarino anglų aristokratai: prie puodelio šio tauraus gėrimo būdavo žarstomi rafinuoti komplimentai, keičiamasi naujausiomis žiniomis ar paskalomis. Net šių laikų Anglijoje sunku būtų įsivaizduoti bent mažiausią susibūrimą be arbatos puodelio.

Arbatos istorija

Japonai arbatą apibūdina labai vaizdžiai ir iššties filosofiškai. Jiems arbata – saikingas malonumas, unikali, bet nebrangi vertybė, kuklumas ir natūralumas, vaišingumas ir taikumas. Anglijoje arbatos popietės siejamos su maloniais pašnekesiais. Kitų kraštų žmonės arbatą vadina stebuklinguoju gėrimu, šildančiu sušalus ir gaivinančiu sušilus.

Legenda pasakoja, kad prieš penkis tūkstančius metų kinų imperatorius Šen Nungas pirmasis paragavo arbatos. Jam besiilsint arbatmedžio pavėsyje, į puodelį karšto vandens įkrito keli lapeliai. Imperatorių nustebino ypatingas gėrimo skonis. Intuicija pakuždėjo, kad tai – tikras atradimas.

Kaip laukinis krūmas arbata augo tik Indijoje. Specialiai ji auginta Kiinijoje. VII amžiuje budistų vienuoliai nusivežė arbatos į Japoniją, Nepalą, Tibetą. Europiečiams šio stebuklingo gėrimo paragauti teko tik XVII amžiuje, atgabenus olandams. Ilgą laiką, iki XIX amžiaus vidurio, vienintelė pasaulyje arbatos tiekėja buvo Kinija.

„Nekaltas“ lapelis turėjo įtakos laivininkystės istorijai. Norint gerąsias ar

rbatos savybes išsaugoti, reikėjo ją kuo skubiau gabenti iš Azijos plantacijų į kitas šalis. Tam specialiai buvo statomi buriniai laivai, plaukdavę labai greitai. Vykdavo netgi laivų lenktynės. Arbata tapo valstybės simboliu. Plantacijos priklausė įtakingiems asmenims, o arbatos auginimas papildydavo iždą. Todėl paslaptys, susijusios su jos auginimu ir apdorojimu, buvo kruopščiai saugomos.

Rinkimas ir rūšiavimas

Dabar daugiausia arbatos išaugina Indija. Arbata camelia assamica auginama 2 tūkst. metrų virš jūros lygio. Čia pačios geriausios sąlygos: gaivus kalnų oras, gausu šilumos ir kritulių. Nedaug atsilieka ir Kinija. Joje populiari camelia sinensis arbata. Trečioji – Šri Lanka, auginanti Ceilono arbatą. Šiuo verslu užsiima ir Japonija, Brazilija, Argentina, Gruzija, Afrika. Arbatos rūšių ir mišinių priskaičiuojama net iki 1500.

Geriausia ir brangiausia arbata – skinta rankomis. Nuo šakelės galo nuskabomi du jauniausi lapeliai, leemiantys arbatos spalvą. Taip pat nuskinamas prie jų esantis žiedo pumpuras, suteikiantis aromatą. Skintos be pumpurėlių arbatžolės – ne tokios aromatingos ir keliolika kartų pigesnės.

Nuskinti lapeliai vytinami, fermentuojami ir džiovinami, po to rūšiuojami. Aukščiausios kokybės arbatžolės būna vienodo dydžio, gerai susisukusios, be trupinėlių. Tokios arbatžolės gaunamos iš pirmojo šakelės lapelio su pūkeliu. Aukščiausios rūšies arbatžolėse yra vadinamųjų tipsų – šviesių lapelio viršūnėlių, lemiančių aromatą.

Iš maltų lapelių liekanų ir dulkių, apdorotų tam tikru slėgiu ir temperatūra, gaminamos granulės. Tai labai stipri ar

rbata, tačiau be aromato.

Poveikis ir savybės

Arbatos kokybę ir skonį lemia dirvožemio tipas (geriausiai tinka rūgštus), vietovės, kurioje auga arbata, aukštis virš jūros lygio, taip pat klimatas. Geriausios arbatžolės išauginamos aukštai kalnuose – ten vėsiau ir sausiau. Tokiose vietovėse jos auga lėčiau, tačiau būna aukštesnės kokybės. Taip pat labai svarbu, kokios klimato sąlygos būna derliaus nuėmimo metu.

Arbata – greitai gendantis, pašalinius kvapus sugeriantis produktas. Todėl ją reikėtų laikyti orui nelaidžioje dėžutėje sausioje tamsioje vietoje. Taip išsaugosite tikrąjį arbatos skonį.

Kofeinas, taninas ir eteriniai aliejai, esantys arbatžolėse, lemia arbatos skonį, aromatą bei tonizuojamąjį poveikį. Kuo pasižymi kofeinas? Nedidelė jo dozė stimuliuoja nervų sistemą, širdies veiklą, šalina mieguistumą ir nuovargį. Sakoma, kad stiprios arbatos puodelyje yra tiek pat kofeino, kiek tabletėje nuo galvos skausmo. Taninas stiprina kraujagysles, naikina mikrobus. Eteriniai aliejai suteikia arbatai savitą kvapą.

Arbatoje yra daug vitaminų: B grupės, K, PP. Žaliojoje arbatoje, kuri tik džiovinama, bet nefermentuojama, išlieka daugiausia vitaminų, ypač vitamino C (net 3-4 kartus daugiau negu citrinų ar apelsinų sultyse). Arbata gerina virškinimą, stiprina imuninę sistemą, padeda pasisavinti angliavandenius, baltymus ir riebalus. Vadinasi, geriant daug arbatos galima išvengti nutukimo.

Plikymo paslaptys

Pats geriausias indas arbatai plikyti – porcelianinis. Nereikia pervirti vandens, nes pasikeis jo mikrostruktūra: tirpiosios medžiagos bus ištraukiamos nebe taip efektyviai, di

ings maistinė arbatos vertė.

Vanduo turi būti minkštas, t.y. be chloro. Netinka šulinio, vandentiekio ar mineralinis vanduo. Geriausias – šaltinių, versmių, filtruotas vanduo.

Nusipirkę arbatžolių neskubėkite išmesti pakelio. Ant jo labai dažnai nurodoma, kaip plikyti arbatą. Kai dabar toks gausus pasirinkimas, galima sužinoti naujų, kartais labai subtilių plikymo niuansų.

Tradiciškai arbata plikoma taip: porceliano arbatinis 3-4 kartus perskalaujamas verdančiu vandeniu, kad įšiltų. Arbatžolių įberiama tiek šaukštelių, kiek puodelių bus geriama. Iškart užpilama karštu vandeniu.

Priklausomai nuo arbatos rūšies, pilkite tik pusę arbatinuko (plikant žaliąją arbatą – ketvirtadalį ir mažiau). Arbatinuką ir snapelį uždenkite linine servetėle. Kai arbata prisitrauks (3-5 minutės), pripilkite arbatinuką vandens, bet ne iki viršaus. Gerai užplikytos arbatos paviršiuje turi atsirasti putų.

Dar vienas patarimas. Negerkite pastovėjusios arbatos – ji praradusi skonį ir visas naudingąsias savybes. Kaip sako rytiečių patarlė: „Šviežia arbata – balzamas, plikyta nakčiai – gyvatė“.

Arbata: malonumas ir ritualas
Dar prieš dešimt penkiolika metų Lietuvoje dažniau buvo geriama kava nei arbata. Priežastys kelios – mada, žinių stoka ir tai, kad prekybos centruose arbatžolės labiau priminė šiaudus ar neaiškios kilmės beskones žoleles. Per daug nežavėjo ir aktyviai prekybininkų reklamuojamos arbatos maišeliuose – vieni jas gurkšnodami jautė popieriaus prieskonį, kiti norėjo matyti tai, ką vartoja. Neaiškus maišelių turinys kėlė nepasitikėjimą. Dabar prekybininkai ir kavinių savininkai mano, kad žmonių są

ąmonėje įvyko esminis lūžis, ir jie vis dažniau renkasi gerą arbatą.

Meilė Kibildytė

Arbata puikiai pašalina nuovargį, stimuliuoja širdies veiklą, kelia bendrą organizmo tonusą. Kava – irgi, tačiau joje kofeino yra net 10 proc., ji organizmą sužadina tik kelioms valandoms, be to, prie jos priprantama.

Rungtynės su kava

Arbata leidžia būti žvaliems beveik 6 valandas, joje yra tik 2–4 proc. kofeino, beje, jį sušvelnina polifenolis. Taigi arbata netrikdo nervų siste­mos, nesukelia nemigos. Arbatoje, ypač žaliojoje, gausu vitamino C. Ji turi rauginių medžiagų – katechinų, stiprinančių kraujagyslių sieneles. Stiprią arbatą siūloma gerti sutrikus virškinimui. Rusijoje, beje, ji ir pradėta vartoti kaip vaistas nuo pagirių. Žalioji arbata šalina iš organizmo radioaktyviąsias medžiagas.

Gyvename laikais, kai greitis yra viena iš pagrindinių vertybių. Skubame ir didžiuojamės galėdami aplenkti kitus – kelyje, darant karjerą, buityje. Net neturime laiko susimąstyti, ar būtent tos vertybės suteikia mums laimę. Kai gyvenimas priverčia stabtelėti ir įvertinti aplinkybes, dažnai sutrinkame ir klausiame, ar daiktų ir nuopelnų gausa padėjo mums atrasti save. O ką reiškia atrasti save? Apie tai susimąstęs ne vienas europietis nukreipia žvilgsnį į Rytus.

Ritualų esmė

Ką jaučia, apie ką mąsto tie, kurių kultūroje gyva tūkstantmečių tradicija – arbatos gėrimas? Gal veikiau iš literatūros nei iš patirties žinome, kad arbatos gėrimas – ne vien troškulio malšinimas, tai – gyvenimo filosofija. Arbatos gėrimo ceremonijos idėja paprasta: visa, kas supa žmogų, ir pats žmogus tarnauja vienam tikslui – vientisumui, grožiui, akimirkai, paprastumui. Šios idėjos kyla iš dzen estetikos, teigiančios psichinę pusiausvyrą, meditaciją, susikaupimą. Arbatos gėrimo ceremonija – tai estetizuotas pasaulis, minimalizmo, asketizmo idėja, pasak kurios, žmogui iš tiesų reikia labai nedaug. Čia svarbi kiekviena smulkmena. Ypatingas dėmesys skiriamas švarai, svarbus net užverdamo vandens garsas. Ceremonijos tikslas – apvalyti penkis jutimo organus nuo teršalų. Žvelgiant į išskleistą tapybos ritinėlį ar gėlę – apvalomas regėjimas. Įkvepiant smilkalų – apvaloma uoslė. Girdint, kaip katiliuke kunkuliuoja vanduo ir laša iš bambukinio vamzdelio – apvaloma klausa. Mėgaujantis arbata – apvalomas skonis. Liečiant natūraliai išdegtus indus – apvalomi lytėjimo organai. Ir tik tada geriama arbata. Pokalbyje prie arbatos draudžiamos visos destruktyvios temos: ligos, politika, svetimi turtai, apkalbos, pagyros. Vengiama visko, dėl ko pašnekovų nuomonės galėtų išsiskirti. Ši ceremonija – tarsi riba tarp tikrovės ir meno pasaulio, kuriame atsidūręs žmogus gali trumpai patirti ramybę, susikaupti, pajusti grožį ir harmoniją.

Rytų tradicijos Vilniuje

Vilniuje esančiuose namuose „Arbatos magija“ mokoma įvairių arbatos gėrimo ceremonijų. Viena šių namų savininkių Rasma Patopavičienė sako: „Mokome žmones suvokti, kad arbata – ne vien skonis, tai – gyvenimo filosofija. Ji gali tapti bendravimu, kur mokomasi dalytis kvėpavimu – asmeniškiausiu dalyku, kuris mums būdingas. Paskui galima pasakyti: „Su šiuo žmogumi JAU gėriau arbatą“. Puoselėjame gražią tradiciją padovanoti arbatos gėrimo ceremoniją gimtadienio proga – skaitomos eilės (tam paprastai nebūna laiko) ir pačių užrašytos mintys. Mokome susėdus su artimais žmonėmis padovanoti Laiką. Ne tą, kasdienišką, bet kitokį – sakralinį, kuris mums būtinas kaip vanduo“.

Keletas įdomybių

Petras I įsteigė pirmąsias arbatines, kuriose svečiai, skaitantys čia atnešamą pirmąjį rusišką laikraštį „Viedomosti“, buvo nemokamai vaišinami arbata su riestainiais. Taip norėta paskatinti juos šviestis.

18 a. Maskvoje Šilko keliu atvežtos arbatos svaras kainavo tiek, kiek ir 50 kg ikrų.

1918 m. pilietinio karo įkarštyje Vladimiras Leninas pasirašė dekretą dėl arbatos. Jame buvo nurodoma arbatos kainą reguliuoti ne tik pagal rūšį, bet ir pirkėjų priklausomybę klasėms. Darbininkai, profsąjungos atstovai arbatos gaudavo nemokamai, o buržuazijos atstovai turėdavo už ją mokėti aukščiausią kainą.

Arbata įtraukiama ir į kosmonautų racioną. Jie geria juodąją birią indišką Ceilono arbatą bei žaliąją, išfasuotą vienkartinio naudojimo pakeliais, specialiai pritaikytais nesvarumo būklei.

Tibetiečiai geria arbatą su lydytais jako taukais ir druska – karštą mišinį plaka tol, kol susidaro vienalytis tirštas, labai kaloringas gėrimas, akimirksniu grąžinantis jėgas.

Anglai į puodelius pilasi šilto nevirinto pieno ir tik tada arbatos, jokiu būdu ne atvirkščiai.

Matės arbata ruošiama iš Pietų Amerikoje augančių arbatinio bugienio lapų. Tai medis, užaugantis iki 15 metrų. Matė geriama pro metalinį vamzdelį iš specialių indų, pagamintų iš storažievio moliūgo.

Raudonoji arbata – irgi ne iš arbatkrūmių. Tai – Pietų Afrikos produktas. „Rooibos“, kaip jį vadina vietos gyventojai, reiškia raudoną krūmą, augantį kalnų šlaituose, kur dirvožemis ir oras dar neužteršti, todėl krūmo lapeliuose gausu natūralių maistinių medžiagų.

Didinga istorija

Arbatos gėrimo ceremonija Kinijoje siejama su Laozi – 6 a. prieš Kristų gyvenusio kinų išminčiaus, daoizmo įkūrėjo – vardu. 4–5 a. arbata tapo mėgstamu Centrinės Kinijos gyventojų gėrimu. Šiaurės Kinijoje, Mongolijoje, Tibete arbatą užpildavo pienu. Toks gėrimas karštomis vasaros dienomis malšindavo troškulį, o šaltą žiemą sušildydavo kūną. Ją vartodavo ir kaip vaistą nuo įvairiausių ligų. Arbata geriama mažais gurkšneliais, palengva, pasigardžiuojant. Viešus gėrimus neretai lydėdavo eilės, muzika ir dainos. O vienuolynuose ji vartota per religines ceremonijas ir mieguistumui įveikti per ilgas meditacijas.

Japonai arbatą perėmė iš kinų ir gėrimo ceremoniją gerokai pakeitė, estetizavo, suteikė jai unikalių formų. Japonijoje šis ritualas tapo žiestosios keramikos, sodų meno, architektūros, kaligrafijos, tapybos, ikebanų kūrimo meno sinteze.

Vakariečiams sunku suvokti šio ritualo visumą, nes arbatos gėrimo ceremonijos tradicija neatsiejama nuo visos japonų kultūros.

Pagrindiniai ritualo kanonai Japonijoje susiformavo 15–16 a., kai tradiciniuose japoniškuose soduose atsirado nedideli, bet erdvūs arbatos gėrimo paviljonai – patalpos, skirtos specialiai gerti arbatą. Šios ceremonijos meistrai tapo labai įtakingais asmenimis imperatoriaus rūmuose – veikė kaip diplomatai, politikai, imperatoriaus patarėjai. Žmonės, išmanantys ceremonijos meną ir sugebantys tinkamai ją vesti, buvo gerbiami ne mažiau nei filosofai ar poetai. Susėdus gerti arbatą, nebetekdavo reikšmės jokie socialiniai rangai, gėrimo ritualas tarsi įkūnydavo tobulos, harmoningos visuomenės idėją.

Arbatos ruošimo ir gėrimo ceremonijoje naudojami net 24 įrankiai, pusė jų – keraminiai. Kuo ypatinga japonų keramika? Svarbiausia – taisyklinga forma, švarus, grynas paviršius. Dažniausiai tai balto fajanso indai, dekoruoti mėlynais ornamentais. Japonų keramikai būdinga asimetrija, natūralumas. Kartais matomi įskilimai, nubėgusios spalvos, sukuriamas senumo įspūdis, bet viskas turi būti sukurta natūraliai.

Arbatos ceremonijoje naudojamos japoniškos pialos – rankomis žiesta tradicinė japonų keramika. Iš pažiūros ji kukli, tačiau vienspalviuose paviršiuose atsiskleidžia ištisa spalvų niuansų jūra – žalsvi, rausvi tonai, pilkai mėlynos glazūros.

Keletas patarimų

Šviežia arbata – tarsi balzamas, per naktį palikta – tarsi angis (rytiečių patarlė).

Neverta pirkti pigios granuliuotos arbatos – nei malonumo, nei gero poveikio sveikatai.

Plikykite arbatą porcelianiniame arba fajanso inde – jokiu būdu metaliniame. Prieš berdami arbatžoles, indą pakaitinkite, paskalaukite verdamu vandeniu. Užplikyti juodąsias arbatžoles tinka ką tik užvirusiu vandeniu, o žaliosios užpilamos 60–80 laipsnių temperatūros vandeniu, kad nežūtų vitaminai. Indas tuoj pat uždengiamas ir leidžiama pastovėti. Geroms arbatos rūšims ekstrahuotis, t. y. pritraukti, užtenka 3–4 minučių

Leave a Comment