Antikos isminciai

Aristotelis

Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas. artu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje.

Gyvenimas
384 m. pr. m. e. Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, dabartinė Graikijos Makedonijos provincija, Makedonijos karaliaus Aminto III-ojo dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje. Tėvai anksti mirė, augo globėjų šeimoje. 367 m.pr.m.e 17-kos metų Aristotelis pradėjo lankyti Platono Akademiją Atėnuose.
Nuo 343 m. pr. m. e. buvo Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, įkūrė Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą).
347 m. pr. m. e. Platonas mirė, o Akademijai vaadovauti pradėjo ne akivaizdžiai gabiausias ir talentingiausias Aristotelis, bet Speusipas, Platono sūnėnas. Aristotelis dėl Atėnuose išplitusių antimakedonietiškų nuotaikų išvyksta į Mažąją Aziją, Atarneus valdovo Hermiaso dvarą, kur veda jo įdukrę Phytias.

Politikos ir valstybės samprata
Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu – tai menas valdyti valstybę. Žvelgiant plačiau Aristotelio politika įjungia ir kitas jo metafizikos dalis, yra neatskiriamai susijusi su etikos ir valstybės samprata. Čia jo „politika“ įgyja naują, gilesnę prasmę ir sunkiai suvokiama neišnagrinėjus jo minčių apie valstybės atsiradimą, tikslą irr santvarkas.
Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra tobulesnė už kitas dvi, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimybė buvo žm

moguje jau nuo pat pradžių, nes „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“. Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai mano, kad valdžia valstybėje – tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.
Valstybę Aristotelis apibrėžia kaip „piliečių bendrabūvio formą, kurioje piliečiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi įstatymų“. Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga. Aristotelis, nors ir pripažindamas valstybinės santvarkos keitimosi galimybę, rašė, kad įstatymai yra pagrindas tam, kaad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Jis pirmasis iš Antikos mąstytojų užsiminė apie valdžios padalinimą į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisinę. Tačiau Aristotelis neatskyrė jų moderniaja prasme, o tik paminėjo kaip atskirai egzistuojančias nagrinėdamas piliečio sampratą.
Aptardamas valstybės valdymo modelius Aristotelis juos skirsto pagal dvi klasifikacijas: pagal teisingumo kategoriją, bei atsižvelgdamas į valdančiųjų kiekį. Teisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko monarchiją (vieno asmens įstatymais apribota valdžia), aristokratiją (kilmingųjų valdymas) bei politėją (daugumos, viduriniojo sluoksnio valdymas). Ne
eteisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko tironiją (vieno asmens neribota valdžia), oligarchiją (turtingųjų valdymas), demokratiją (minios valdymas). Aristotelis savo veikale “Valstybė” ieškodamas idealaus valstybės modelio išskiria politėją. Joje valdantis vidurinysis sluoksnis nepataikaus turtingiesiems, taip pat nesistengs įtikti nuskurdusiems visuomenės sluoksniams.
Aristotelis teigia, kad „valstybė pagal savo prigimtį yra daugis“ ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes „iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali“. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Pasak Aristotelio „valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius“. Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines – juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.
Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t.y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo „absoliutus“. Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, o skirtumas buvo tik tame, kokiam visuomenės sluoksniui buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.
Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko do
orybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Vergų Aristotelis iš viso nepriskyrė valstybei ar net visuomenei, apibrėždamas juos kaip būtinus įrankius.
Aristotelio nuomone tam, kad būtų galima gyventi laimingai, reikia ne tik dvasinės pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialinių turtų. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.

Pasaulio samprata
Aristotelis išgarsėjo savo teiginiu: „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė”. Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti substancija.
Iš kiekvieno analizuojamo daikto galima išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros tos rūšies daiktams. Tas bendras savybes Aristotelis vadina forma, o kitas, individualias, – materija. Tik geometrinių kūnų forma sutampa su jų geometrine forma. Kai kalbame apie žmogų, turime omeny ne kūno dalių formą, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, kad individualios savybės yra kintamos. Materijos sąvoka Aristotelio filosofijoje praranda ankstesnę prasmę. Ikisokratikai – Talis, Anaksimenas, Demokritas materiją suprato skirtingai, bet vi

isi jie laikė ją apibrėžta, turinčia tam tikrų bendrų savybių. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“ materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Panašiai mąstė tik Anaksimandras.
Būtent beformė materija Aristotelio būties struktūroje užėmė žemiausią padėtį. Aukščiau jos – negyvi organizmai, virš jų – gyvi. Dar aukščiau – siela. Aukščiausią padėtį užima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ja yra grynasis Protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Kitaip nei kiti filosofai, Aristotelis atsisakė priešinti realybę ir regimybę. Jo teigimu, viskas juda, kol pasiekia savo natūralią vietą. Judėjimas yra laikinas, natūrali kūno būsena – ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, bet todėl kad jų judėjimo trajektorijos yra tobulos ir juos judina Dievas.
Aristotelio kosmologija turi aiškiai išreikštą geocentrinį pobūdį, kas nebuvo būdinga jo mokytojui. Kadangi Žemė – visatos centras, tai judėjimas turi tik dvi kryptis: aukštyn ir žemyn. Žinoma, tai, kas aukščiau, yra tobula. Visa dangaus sritis yra dieviško veikimo vieta.

Platonas

Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas yra pravardė (“platus”, “plačiapetis”), o tikrasis vardas – Aristoklas (gr. Αριστοκλής).
Platonas – gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m. pr. e., sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų.

Platono filosofinės idėjos
Dialoguose derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas. Šį iš Sokrato perimtą metodą (Platonas vadino jį Dialektika) grindė tikrovės idealistine samprata, kurios branduolį sudaro vadinamoji idėjų teorija. Platonas, kaip ir Sokratas, manė, kad sąvokose slypi tikras, besąlygiškas žinojimas, kurio turiniui būdinga bendrumas, vientisumas, pastovumas. Kadangi šios žinojimo ypatybės nesutampa su juntamosios tikrovės (t.y., konkrečių, individualių, laikinų daiktų) turiniu, Platonas darė išvadą, kad tikroji būtis esanti ne toji tikrovė, o idėjų būtis. Ji egzistuojanti kaip objektvus mintimi suvokiamų bendrybių atitikmuo ir, būdama savarankiška juntamosios tikrovės atžvilgiu, atliekanti konstruktyvaus daiktų modelio (principo) funkciją. Gėrio idėjai Platonas filosofijoje tenka absoliutaus principo, demiurgo vaidmuo. Idėjų teorijoje iškelta būties nejuntamumo prielaida tapo metodologiniu klasikinio idealizmo principu. Juo remiantis, tikrovė traktuojama kaip susidedanti iš juntamojo pavidalo ir tikrosios prigimties.
Tikrovės sudvejinimo metodologija sąlygojo racionalistinį, aprioristinį Platono gnoseologijos pobūdį. Platonas skyrė jutiminiu pagrindu susidarančias atsitiktines nuomones apie daiktus ir tikrovės esmės (idėjų) pažinimą protu ir juos vieną nuo kito atribojo. Aiškindamas proto veiklą, rėmėsi gryno sielos dvasiškumo prielaida. Todėl pažintinę žmogaus proto galią siejo su sielos savybe suvokti idėjų pasaulį nepriklausomai nuo žmogaus, jam dar negimus. To patyrimo „prisiminimas“ diskursyvinio ir intuityvaus proto pastangomis ir vedąs į tikrąjį žinojimą. Žinojimas visada reikalaująs didelių pastangų ir esąs prieinamas tik filosofijai, naudojančiai dialektiką, iš dalies – matematikai.
Pažinimą Platonas laikė tik vienu sudėtingos žmogaus prigimties aspektų, siejo su neracionaliais sielos polinkiais (impulsyvumu, geidžiančiuoju) ir teikė etinę prasmę; protingasis pradas esąs lemiama visų sielos polinkių harmonijos, kartu ir gyvenimo pilnatvės sąlyga. Harmonija Platonui buvo gėris, teisingumo išraiška ne tik vidiniame, bet ir socialiniame gyvenime, kurio idealą jis vaizdavo valstybės utopijoje. Ideali valstybė turinti siekti teisingumo, vadovaudamasi visiems bendru tikslu ir pajungdama jam asmeninius interesus. Individas esąs tik visuomenės organizmo dalis, privalanti atlikti griežtai apibrėžtą funkciją. Platonas išskiria socialinius luomus: gamintojų, gynėjų ir valdovų-filosofų. Valdovai turėtų pasižimėti išmintimi, sargybiniai – narsa, gamintojai – produktyvumu (polinkiu darbui). Šie socialiniai sluoksniai atitinka sielos struktūrinę hierarchiją ir šia prasme yra objektyvaus pobūdžio.

Veikalai:

• Lachetas
• Protagoras
• Gorgijas
• Sokrato apologija
• Kratonas
• Teaitetas
• Valstybė

Platono idėjų pasaulis

Platonas savo filosofiją priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę ir prasmę? Savo knygoje (veikale) “Puota” Dialogo pokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jis duoda atsakymąus į šiuos klausimus.

“Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susiriko į puotą. Tarp jų buvo Metiolės sūnus Poras. Vos jiėms pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo prašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektaro vyno tada dar nebuv, – išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą. Štai kodėl Erotas pasifarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o afroditė graži.Tai, kad Erotas yra penijos ir Poro sūnus,nulėmė jo visą likimą: jis visados neturtingas ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos. Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą , kas gražu ir gera, jis drąsus ,narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. ( Sofistais vadinosi Atėnuose gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams, mokydami ne dorovės,o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje ). Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta;tačiau paveldėjęs tėvo prigimtį, ir vėl atgyja.Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis yra taip pat viduryje tarp išminties ir kvailumo, ir štai kodėl : iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai : čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. O kas nemato, kad jam ko stigtų,tas nė nenori to, ko jam, jo manymu, netrūksta.

Sokratas : Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei išminčiai, nei kvailiai?

Diotima : Bet tai aišku ir vaikui, – tie kurie yra tų dviejų priešybių vidury, jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas – meilė to. Kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, kitaip sakant – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės : jo tėvas išmintingas, motina neturi nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono prigimtis.

Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas. kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio išmojis buvo platesnis : jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams Tuo tarpu jutimams prieinami pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Jau Heraklitas sakė, kad pasaulyje nėra pastovaus. Čia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje”. Pasaulis primena upę ir “ du kartus į tą pačią upę tau nebristi “ Sokrato mokinys neginčijo to ką Heraklitas teigė apie daiktus, tačiau darė išvadą, kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai, kas bendra ir pastovu, kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo”. O juk ir Parmenidas tvirtino būties identiškumą minčiai “ Parmenido bei Sokrato buvo artima Platonui. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų,pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “ Amžiną neatsirandančią būtį “ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.

Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą. (Tą terminą vartojo ir filosofai materialistai) Platono idėja turi ir kitą prasmę. Ji neignoravo loginių ir gnoseologinių idėjos aspektų, tačiau labiausiai idėja jį domino ontologiniu požiūriu. Daikto atžvilgiu idėja jam yra pirminė. Tai daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės.

Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę. Prie jos nieko negalima pridėti ir nieko atimti. Tai lyg idealus daikto modelis ar kriterijus. Štai kaip Platonas aiškina grožį : grožio objektas – tai ne konkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis. Tuo tarpu Platonui rūpi amžinasis ir nepraeinantis grožis, toks kuris daro grožiu visa, su kuo tik besisietų, – “akmenį ir medį, žmogų ir dievą, kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą”. Tą amžiną, nekintantį, protu suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi,vertinant, kas gražu, Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungianti į vieną aibę visa, kas gražu. Panašiai Platonas interpretuoja ir kitas idėjas, kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra didumo, yra lygybės idėjos. Yra judėjimo, spalvos, garso, pagaliau – tiesos, gėrio ir kitos idėjos. Joms Platonas pripažįsta nuo daiktų nepriklausomą būtį.

Platonas, atrodo, idėja priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį,kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos sujungimas. Mąstytojas vaizdingai lygina idėja su vyriškuoju (aktyviuoju), o materiją – su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tų pradų susijungimas duoda trečiąjį narį – daiktą. Todėl, daikto požiūriu, idėja ne tik modelis, bet priežastis ir tikslas, kurio daiktas siekia. Idėja apsprendžianti tai, kas daikte turi išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susieja su daugeliu kitų daiktų, priklausančių tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžianti ir tai, kad daiktas yra panašus į savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis

Požiūris į dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimo teoriją, kurią jis susiejo su psichologija, antropologija ir net kosmologija. Anksčiau vyravusi graikų nuomonė,kad daiktas pažystamas per tiesioginį ryšį su juo, nesiderino su idėjų teorija. Platoną domino teorinės žinios ir jų objektas – idėjos. Jis kalba ne apie tai,kad “vienas medis lygus kitam medžiui, vienas akmuo kitam“ mąstytoja domina pati lygybė, pats grožis, gėris ir kt. Platonas suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktų pasaulyje, anot jo, žmonės gyvena prikaustyti prie olos taip, kad jie negali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesos, saulę primenančios idėjos. Stebėjimą, vaizdinį Platonas susieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar ne tikras žinojimas. Jis”tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos,o jos pažystamos protu. Todėl Platonas visą dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį) ir intuicija, kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu.

Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjo iškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos. Sokratas bendrybę indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tas metodas pasidarė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtų jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų. Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė naują sielos supratimą.

Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus. Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo.

Pažinimo teorija sąlygoja ir požiūrį į mokslą. Ta pirmoji mus pasiekusi mokslo teorija yra aprioristinė ir grynai racionalistinė. Faktai ir stebėjimai Platonui net astronomijoje yra tik iliustracija. Tokią poziciją apsprendė idealistinis teorijos pagrindas, iš dalies ir mokslinė filosofo orientacija. Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika.

Dialektika (dialegos -graikų k. diskusija, disputai) Platonas vadino antologija. Tai “tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojas suteikia loginį, gnoseologinį ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantama dialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji jau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas ja ir rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitas teorijas.

Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją, Daltonas iškėlė proto reikšmę pažinime, akcentavo, kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo. Tuo mąstytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje. Tačiau vienpusiškai protą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo pojūčių, Platonas tapo nenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie idėjų santykį su daiktu, apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus, susijusius su šia problema, jis matė ir Parmenido filosofijoje, juos analizavo, svarstė, tačiau matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimo liko aprioristas. (a priori iš lot. K. pažinimas nepriklausant nuo patirties )

Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė ( graik. k. telos – tikslas, logos – žodis, mokymas. Teleologija – nepaprasta priežastingumo rūšis, kuri atsako į klausimą – kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitas gamtos procesas): visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą,pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę. Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Pagal tai, kaip Platonas aiškino sielą, gyvenimas turėtų reikšti pasiruošimą sugrįžti į idėjų pasaulį. O tokį tikslą galėtų pasiekti protingas ir doras žmogus. Dėl to savo kūrybos pradžioje Platonas, sekdamas Sokratu, dorovę tapatino su žinojimu ir kūrė labai asketišką ir griežtą etiką, kurią tik vėliau šiek tiek sušvelnino. Anot mąstytojo pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija. Kai kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis sielos pradas siekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis – malonumų, turtų. Harmonijoje pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Todėl ir vėlesnėje Platono etikoje protas, žinojimas turi lemiamą reikšmę. O žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo.

Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo net tapatina. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kas kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis padedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės pažinimo. Todėl ir meilė, tai “ siekimas amžinai turėti tai, kas gera”, vadinasi. Ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdų. Vėliau pastebima, kad sielos grožis – mintys, darbai, meno ir mokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jei tada žmogui “ pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo, pamils jį.”. Taip meilė pamažu nukrypsta į visą pasaulį, kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam. Panašiai yra ir kitose gyvenimo srityse. Visa, kas padeda žmogui orientuotis, – empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai, – etiniu požiūriu nėra bereikšmiai. Tačiau virš jų turėtų iškilti protas, kuris padėtų suprasti esmę ir saiką. Taip žmogus, anot Platono, artėtų absoliutaus gėrio. O tuo, kad jis eitų teisingu keliu Platonas paveda rūpintis valstybei.Jai mąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus. Dėl to jis ir ėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją, kurioje matyt, pats to nežinodamas ir nesiekdamas, atskleidė klasinę valstybės prigimtį.

Platoną, matyt deginte degino moralinė krašto degradacija ir Atėnų nesėkmės Pelopeneso kare. Todėl jis norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Valstybė, anot Platono, turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija.

Platonui valstybė – gyvas organizmas. Ji analogiška žmogui arba, tiksliau žmogaus sielai. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės : išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Utopijos ( gr. k. “u” – ne, “topas” – vieta – neesama vieta (niekas gerai nežino)) valdymo principas – teisingumas,,o jį Platonas supranta taip : valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems,o tuo, kas tinka visiems jų pavaldiniams.

Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai:
1. Protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų kūrimu.
2. Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia.
3. Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo poreikiui.
Platonas suskirsto visuomenę į tris klases ( luomus ), analogiškas trims sielos pradams.
1. Gausiausias luomas – gamintojai, atitinkantys geidžiantįjį (trečiąjį) sielos pradą, jų paskirtis – rūpintis maistu, gėrimu ir kitais gyvybiniais visuomenės narių poreikiais. Gamintojai valstybei būti, kad galėtų veikti kiti du luomai – sargybiniai (gynėjai) ir valdovai (filosofai).
2. Sargybiniai, atitinkantys aistringąjį (antrąjį) sielos pradą, jų pareiga – ginti valstybę.
3. Valdovai (filosofai), atitinkantys protingąjį (pirmąjį) sielos pradą, jie privalo valdyti. Filosofai atrenkami iš sargybinių ir specialiai lavinami. Anot Platono, kad valdyti privalo geriausieji.
Taigi Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija – valstybę valdo aukštieji luomai.

Platono trikampis

Idėjos yra daiktų esmių amžini pavaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėja Platono sistemoje yra absoliutas (dievybė).

Pateikiami du mitai:
1. Anamnezės (anamnesis gr. Prisiminimas) mitas sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė idėjas. Bet sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė dvasia. Apsivalant (katharsis) nuo juslinių pančių, darosi įmanoma prisiminti idėjas. Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant.
2. Meteksės (methesis gr. Dalyvavimas) mitas. Kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (demiorgos) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nusižiūrėdamas į idėjas. Todėl kaip idėjų atvaizdai, gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja, dalyvaudami idėjose.
Taigi tikrasis pažinimas įmanomas dėl to,kad siela ir tikroji daiktų būtis susieja idėjose ( ar idijose). Anamnezės (prisiminimo požiūriu siela yra susieta su idėjomis kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksis (dalyvavimo) požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui.
Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali būti išvestos iš Platono trikampio : Platonas atskleidžia skirtumą tarp dvasios ir juslumo, o būties (gamtos), Aš (sielos) ir idėjos (absoliuto) polių rėmuose kelią klausimą apie tikrojo pažinimo sąlygas.

Iš viso to aiškėja skirtumas tarp teorinės ir praktinės (etinės) filosofijos. Teorinis filosofijos svarbiausios kryptys yra būties filosofija, savimonės (Aš) filosofija ir dvasios filosofija (kaip idėjos filosofija).

Didžiulis Platono įnašas filosofijos mokslui nebus niekada užmirštas, juolab, kad jis pirmasis pavartojo sąvoką theologia (gr. theos – “dievas”, + logos – “žodis”, “mokslas”).
Sokratas

Sokratas (Σωκράτης) – graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose (469-399 m. pr. m. e.).

Biografija
Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriaus ir pribuvėjos šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Tolimesnis Sokrato gyvenimas nėra labai aiškus, egzistuoja įvairių versijų. Sokrato raštų neišliko. Apie jo teoriją žinoma iš Platono, Ksenofonto, Aristotelio veikalų. Oficialiai jis buvo apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti.

Sokrato filosofinės idėjos
Suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo sofistų reliatyvizmo. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.
Sokrato etinių sąvokų teorija žymiai prisidėjo prie etikos mokslo pažangos, davė pradžią kai kurių logikos procedūrų (indukcijos, analogijos) struktūros sampratai. Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti. Šia linkme Sokrato filosofiją plėtojo Platonas, Aristotelis.
Sokratas-vienas iš žymiausių pasaulio filosofų. Tai buvo vienas iš nedaugelio filosofų, kuris sugebėjo gyventi taip, kaip jis kitus mokė gyventi. Tikriausiai tai yra pagrindinis kriterijus, padaręs Sokratą tokiu žymiu žmogumi. Sokrato gyvenimas laikomas išminčiaus idealu, o jo mokslas-filosofijos istorijos atskaitos tašku.
Apie Sokratą ir jo filosofiją prirašyta daugybė knygų, tačiau pats Sokratas nėra užrašęs nei vieno savo pokalbio ar pamokymo. Jis savo mokslą skelbė tik žodžiu, tačiau jis(mokslas) pasiekė mūsų laikus. Sokrato vardą ir asmenybę filosofijos istorijoje savo atsiminimais išgarsino jo mokiniai ir pasekėjai. Sokratas pats nemokė atskirų žmonių, tačiau niekada nenuvydavo tą, kuris norėdavo pasiklausyti Sokrato pokalbių. “Mokytoju, tiesą pasakius, niekieno ir niekada nesu buvęs. Bet jei kas-jaunesnis ar vyresnis-norėdavo paklausyti mane kalbant ir pažiūrėti manęs savo darbą dirbant, – niekuomet ir niekad to negindavau. Ir aš ne toks , kurs paėmęs pinigus kalbasi, o nepaėmęs nesikalba”. O tokių žmonių, nuolat vaikščiojančių su filosofu , buvo daug. Tai buvo įvairūs žmonės iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių. Skirtingi žmonės turi skirtingą nuomonę apie vieną ar kitą dalyką , tad ir liudijimai apie Sokratą yra gana prieštaringi ir nevienodai įvertinantys Sokrato gyvenimą ir jo filosofiją. Pagrindiniai ir išsamiausi šaltiniai yra , turbūt geriausių jo mokinių-Ksenofonto ir Platono-raštai. Jais dažniausiai ir remiamasi restauruojant Sokrato filosofiją. Vėlesni antikos autoriai apie Sokratą užsimena fragmentiškai. Tačiau truputį skiriasi ir šių Sokrato mokinių liudijimai. Ksenofontas savo liudijimuose stengiasi objektyviai vaizduoti Sokrato gyvenimą ir filosofiją. Jis daugiau liudija kaip istorikas, kuriam svarbūs konkretūs įvykiai. Tuo tarpu Platono požiūris truputį subjektyvus, nes jo Sokratas-truputį idealizuota asmenybė. Jis rašo apie Sokratą kaip apie patį išmintingiausią pašnekovą. Platonas visus nuopelnus, idėjas ir samprotavimus, apie kuriuos jis užsimena savo veikaluose, priskiria Sokratui. Dėl to, kai kada yra sunku nustatyti, kur yra Sokrato nuomonė, o kur paties Platono požiūris.
Sokratas gimė 469 metais prieš mūsų erą Alopekėje, netoli Atėnų. Jo tėvas buvo akmenskaldys, o motina-pribuvėja. Šeimoje jis buvo antras sūnus. Sokratui gimus, jo tėvas, pagal tuometinius graikų papročius, kreipėsi į orakulą, kaip jam sūnų auklėti . Orakulas tėvui pasakė, kad jo sūnus turi savyje vidinį valdovą, kuris yra geresnis už visus mokytojus ir auklėtojus. Tėvams buvo patarta, kad jie leistų Sokratui daryti tai, kas tik jam šauna į galvą, netrukdyti skleitis sūnaus polinkiams ir potraukiams. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o būdamas aštuoniolikos metų tapo Atėnų piliečiu.
Sokrato jaunystės laikais Atėnuose garsių filosofų nebuvo. Atėnai tada garsėjo kaip politikų, karvedžių, jūreivių, prekijų ir menininkų miestas. Tačiau tuo metu Atėnuose lankydavosi daug garsenybių:Elėjos mokyklos įkūrėjas Parmenidas, taip pat Anaksogoras, Pitagoras ir kiti. Sokratas buvo labai smalsus ir niekada nepraleisdavo progos pabendrauti su tais žmonėmis. Jis domėjosi jų pasisakymais, leisdavosi į įvairius disputus. Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų formavimąsi.
Tuo metu graikų filosofai gvildeno gamtos problemas. Tuo tarpu jaunasis Sokratas iškėlė naują problematiką graikų filosofijoje. Sokratas savo gyvenimo šūkiu iškėlė posakį:”Pažink pats save”. Šis posakis paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausimus, žmogiškojo pažinimo galimybes ir ribas. Šiuo savo posakiu Sokratas graikų filosofiją nukreipė nauja moraline, humanistine linkme.
Sokrato gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su betkuo. Tai buvo pagrindinis jo užsiėmimas:”Agi aš nieko daugiau neveikiu, kaip tik vaikščioju ir kalbu su jumis, jauniems ir vyresniems, ragindamas pirma ir daug labiau rūpintis ne kūno reikalais ir ne turtais, bet savo siela, kad kuo geriausiu būtų”. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvolabai platus ir įvairus-filosofai, politikai, karvedžiai, poetai, amatininkai ir net vergai. Tai rodo, kad Sokratas buvo žmogus, sugebantis bendrauti su visais:ir mokytais ir net pradinio išsilavinimo neturinčiais. Jis sudomindavo žmones savo išmintimi ir protu. Sokratą, apsuptą mokinių, galėjai kiekvieną dieną matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Suprantama, kad dėl tokio plataus pašnekovų srauto, temos buvo aptarinėjamos pačios įvairiausios:apie kūną ir sielą, dievus ir žmones, žinojimą ir nežinojimą, turtą ir skurdą ir t.t . Tačiau kad ir su kuo kalbėdavosi Sokratas, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai -žinojimas, tiesa, dorybė. Antroje savo gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo žygiuose kaip sunkiai ginkluotam pėstininkui. Yra žinomas liudijimas apie nepaprastą Sokrato drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karo vadą Alkibiadą.
Pasiekęs penktąją dešimtį, Sokratas vedė ir susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofromsko ir Menekseno. Tačiau tvirtinimai apie jo šeimą yra prieštaringi. Platonas ir Ksenofontas mini, kad Sokratas turėjo vieną žmoną Ksantipę, o Aristotelis teigia, kad jis turėjęs dvi: Ksantipę ir Mirtą. Iš turimų šaltinių tiksliai nėra aišku, kuri iš minimų moterų buvo tikroji Sokrato žmona, tačiau dažniau yra minima Ksantipė. Ji vaizduojama, kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus. Tikriausiai pagrindinė šių vaidų priežastis buvo tai, kad Sokratas visai nesirūpino šeimos išlaikymu. Ksantipė jį vadino plepiu ir dykinėtoju. Dažnai Sokratas klausiamas, kodėl jis gyvena su tokiu charakterio moterim, atsakydavo, kad jeigu įstengs sugyventi su tokiu žmogumi, tai jam būsią lengviau sutarti ir su visais kitais.
Sokratas buvo labai protingas, turėjo visus bruožus, reikalingus valdžios vurui, tačiau jis vengė politinės veiklos. Sokratas buvo įsitikinęs, kad” jei būčiau dirbęs visuomenės darbą ir, jį dirbdamas, būčiau kaip dera tauriam vyrui, stojęs už teisią ir kaip reikiant sielojęsis ta pareiga, ar manote, kad aš būčiau išgyvenęs tiek daug metų? “. Sokratas nenorėjo kištis į politiką, tačiau paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį burtais buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu. Jis čia pagarsėjo tuo, kad nepaisė, jo manymu, neteisėtų įsakymų ir nepakluso aukštesnių valdininkų nurodymams. Taip jis pasipriešino mėginimui kolektyviai nuteisti Atėnų karo vadus už religinių tradicijų pažeidimą. Sokratas teigė, kad visi karvedžiai negali atsakyti už kelių karvedžių aplaidumą ir siūlė bausti kiekvieną atskirai, tik išnagrinėjus bylą.
Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi po Pelopeneso karo Graikijoje įsigalėjusiai oligarchijai ir vadinamąjai trisdešimties metų tironijai. Tuo metu prasidėjo masiniai susidorojimai su valdžiai nepaklusniais žmonėmis. Sokratui, kaip teisėtam ir teisingui Atėnų piliečiui, tai labai nepatiko ir jis aštriai kritikavo tuometinę vadovybę. Todėl Sokratui buvo uždrausta mokyti jaunuolius.
Žlugus tironijai, įsigalėjo demokratija, tačiau ji nebuvo panaši į demokratiją Periklio valdymo metais, kurią Sokratas laikė demokratijos idealu. Tad savaime suprantama, kad Sokratui naujoji demokratija nepatiko, o šis žmogus niekada nesitaikstė su tuo kas jam nepriimtina. Pirmiausia Sokratas reikalavo, kad žmonės, kurie nori siekti valdžios, turi būti kompetentingi šioje srityje. Sokratas visiškai sukritikavo valdžios paskyrimą burtų keliu:”Rinkti valstybės veikėjus pupomis-kvailysčių kvailystė:ar esąs bent vienas norįs turėti pupomis išrinktą vairininką., dailidę, fleitininką ar panašų žmogų, nors jų riktai pridarą mažiau žalos negu valstybės veikėjų klaidos”. Sokratas neteikė pirmenybės kuriai nors valdymo formai, nes, anot jo, svarbiausia, kad politinis veikėjas išmanytų savo amatą ir dirbtų pagal įstatymus. Tai buvo tuometinės demokratijos pagrindų kritika,kuri labai nepatiko politikams. Taip pat daugeliui nepatiko tai, kad Sokratas sugebėdavo paprastais, tačiau labai taikliais klausimais ne vieną priversti pasijusti menku, nieko neišmanančiu ir atskleisti tikruosius savo sugebėjimus.
“Tiesa akis bado”-teigia lietuvių liaudies patarlė, kuri čia labai tinka. Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas jam atrodė neteisėta ir nedora, jo tiesumas ir principingumas, savitas nepriklausomas gyvenimo būdas darė jį daugeliui labai neparankiu žmogumi. Dažnai nepageidaujama asmenybe stengiamasi atsikratyti. Taip atsitiko ir Sokratui. Jo priešininkai visais teisėtais ir neteisėtais būdais pradėjo ieškoti preteksto juo atsikratyti. Naujausios demokratijos šalininkai nedrįso jam pateikti politinių kaltinimų. Jiems reikėjo surasti religinių ir moralinių nusižengimų, kurių Sokratas niekada nebuvo padaręs. Tačiau 399 metais pr. Kristų nevykėlis poetas Meletas pateikė visiškai absurdišką ir nepagrįstą skundą, kuriame Sokratas buvo kaltinamas:
a)bedievyste,
b)naujų dievybių pripažinimu,
c)jaunimo tvirkinimu.
Man , perskaičius Ksenofonto “Atsiminimai apie Sokratą”, taip pat dvi Platono “Valstybės” knygas, visiškai nesuprantama, kokiam nevykėliui ir apsišaukėliui galėjo kilti mintis apkaltinti tokį žmogų, kokiu buvo Sokratas. Kad ir kokie neteisingi kaltinimai būtų, juos reikia paneigti.
Pirmiausia Sokratas buvo kaltinamas “bedievyste”. Šio kaltinimo pagrindas buvo tai, kad “Sokratas nusikalsta ir niekus daro, norėdamas susekti, kas darosi po žeme ir danguje, netaurą daiktą versdamas tauru ir kitus mokydamas tų pačių dalykų”. Taip pat jis buvo kaltinamas dangaus šviesulių dieviškumo nepripažinmu, laisvu religinių tradicijų ir papročių traktavimu, o viena iš pagrindinių priežasčių esąs Sokrato DAIMONION. Tai buvo savotiškas vidinis, individualus jo paties dievas, visuomet patardavęs jam, kaip pasielgti vienu ar kitu gyvenimo atveju. Ne vienam savo draugui Sokratas patardavo, ką daryti , o ko ne. Tuos nurodymus jam duodavo DAIMONION. Kas jo paklausydavo, laimėdavo, o kas numodavo ranka, vėliau gailėdavosi. DAIMONION-tai Sokrato sąžinės balsas, kuriam jis visada paklusdavo. Todėl daugelis Sokrato amžininkų, jo DAIMONION laikė pavojingu bandymu pakeisti tradicinius graikų dievus ir nuo seno nusistovėjusią jų sampratą, kiekvieno žmogaus vidiniu dievu, kuris už senus dievus išspręstų žmogiškojo teisingumo klausimus. Tačiau iš tikrųjų šie kaltinimai yra nepagrįsti. Sokratas išpažino graikų dievus ir laikėsi jų garbinimo tradicijų. Jis buvo neturtingas pilietis, tačiau visada aukodavo dievams pagal savo išgales. Kiek galėdavo Sokratas,pats draugams patardavo kaip tvarkyti kasdieninius reikalus, o, kai nežinodavo, ką patarti siųsdavo pas orakulą. Jis manė, kad žmonėms užtenka proto išmokti kokio nors amato ar tvarkyti paprastus reikalus, tačiau spręsti pačius svarbiausius dalykus dievai pasilieka sau. Tai akivaizdus įrodymas, kad Sokratas garbino dievus.
Jaunimo tvirkinimas – kitas labai rimtas kaltinimas, pateiktas Sokratui teisme. Kaltintojai teigė, kad Sokratas savo kalbomis skatinęs jaunuomenę nesilaikyti priimtų įstatymų ir nustatytos tvarkos, tuo griaudamas valstybės pamatus. Teisme Meletas rėmėsi keliais buvusiais Sokrato mokiniais, kurie nusižengė teisėtumui. Tie jaunuoliai iš Sokrato gavę daug žinių ir pamatę, kad yra mintresni už daugelį valstybės veikėjų, nebetęsė mokymosi. Jie, atsiskyrę nuo Sokrato, pradėjo bendrauti su žmonėmis, kurie daugiau vadovavosi neteisėtumu nei teisumu. Dėl įtakingumo jie buvo gerbiami žymių valstybės vyrų, liaupsinami liaudies ir dėl to pradėjo nebesirūpinti savimi ir visiškai išpuiko. Tačiau, ar būtų teisinga tuo kaltinti Sokartą. Juk jis visai nekaltas, kad, atsiskyrę nuo jo, tie jaunuoliai pasirinko blogą draugiją ir apsileido. Mano manymu, Sokratas kaip tik buvo tas žmogus, kuris “paklydusį” jaunuolį galėjo atvesti į doros kelią. Kiekvienas jaunuolis, ir ne tik jis, pabendravęs su Sokratu, tapdavo geresnis. Sokratas daugelį jaunuolių privertė ne iš aukšto, o realiai žiūrėti į pasaulį ir jo problemas.
Sokratas visus jam pateiktus kaltinimus apsvarstė teisme ir, remdamasis savo filosofija, įrodė, kad jie nepagrįsti. Tačiau jo gyvenimo filosofija tuo metu neatitiko Atėnų įstatymų, kas labai nepatiko teisėjams. Sokratas teisme galėjo prašyti malonės, prašyti, kad jo pasigailėtų. Tačiau Sokratas nesižemino, nes taip jam būtų reikėję pasielgti neteisėtai. Taip jam patarė vidinis balsas DAIMONION. Sokratas pasirinko garbingą mirtį. Draugai įkalbinėjo jį gelbėtis, bėgti iš kalėjimo, bet Sokratas liko ištikimas sau ir išdidžiai pasitiko mirtį.
Sokratas, kalbėdamas teisme, išpranašavo, kad po jo mirties žmonės gailėsis, kad taip žiauriai jį nubaudė: “Tad skelbiu, vyrai, jums, kurie gyvatą man pakirtote, kad tuoj po mano mirties ateis jums daug sunkesnė, negu ta,- tai Dzeusas žino,- kuria mane nužudote”. Po Sokrato mirties, šie žodžiai labai greitai pasitvirtino. Atėniečiai suprato, ko neteko ir puolė atgailauti. Rašoma, kad buvo paskelbtas gedulas, uždrausti teatro vaidinimai, o Sokrato kaltintojai nubausti mirties bausme.
Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip kitus mokė gyventi. Tai buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Jam buvo visiškai svetima prabanga, puikavimasis drabužiais, apavu, kitokiais kasdieniniais dalykais. Kaip valstybės pilietis, jis ištikimai tarnavo savo tėvynei: karo metais narsiai ją gynė, taikos metu rodė ištikimybės pareigai pavyzdį, nebijodamas drąsiai ginti tiesą ir įsiaudrinusios minios ir pareigūnų akivaizdoje. Savo gyvenimo būdu Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis ištisas dienas klajodavo po miestą ir šnekėdavo su kiekvienu kelyje sutiktu žmogumi. “Jeigu aš vėl sakysiu, kad yra didžiausia laimė žmogui kasdien šnekėti apie dorybę ir apie kitus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, dėl jų save ir kitus kvočiant, ir, kad gyvenimas be tokio tyrinėjimo ir nevertas gyventi žmogui, -tai tokia mano kalba jūs dar mažiau patikėsite”. Visiems imponuodavo ne tik jo samprotavimai, bet ir išorė.Sokratas dėvėdavo prastą apsiaustą, daugiausia vaikščiodavo basas. Daugelis į jį žiūrėjo, kaip į keistuolį, kuris savo plepalais kvaršina žmonėms galvas.
Kai kada Sokrato elgesys gali priminti sofistų veiklą, tačiau nuo jis labai skyrėsi savo mokymo turiniu. Sokratas ragino žmogų pažinti patį save. Tik tai save pažinęs žmogus gali nukreipti savo gyvenimą teisingu keliu. Priešingai, negu sofistai, kurie sakėsi viską žiną, Sokratas visuomet naudojos posakiu: “Aš žinau, kad nieko nežinau”.
Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra, kuri jį buvo taip užvaldžiusi, kad jis visiiškai nesirūpino savo šeima. Pokalbių tyrimų objektas-žmogus. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti gyvenimo vertybes. Sokratas ir jo šeima gyveno skurde ir nepritekliuje, tačiau jis visada atsisakydavo, jei kas pasiūlydavo gersnį būstą, žemės plotelį ar maisto produktų. Giliu Sokrato įsitikinimu, siekimas praturtėti iškreipia žmogų iš doros kelio.
Sokrato išvaizda buvo kontrastas jo moraliniam ir dvasiniam grožiui. Jis buvo labai negražus: “nedidelio ūgio, pilvotas, trumpu kaklu, didelia nuplikusia galva, išsišovusia kakta, plačia suplota nosimi, storomis lūpomis ir paburkusiu veidu”. Būdamas neišvaizdus išoriškai, Sokratas patraukdavo žmones savo vidinio pasaulio gėrybėmis. Jis visuomet būdavo ramus, švelnus, geraširdis, gerai nusiteikęs. Tačiau labiausiai žmones pakerėdavo Sokrato išmintis. Kaip rašo Platonas, Delfų orakulo žynė buvo paklausta ar yra kas nors pasaulyje išmintingesnis už Sokratą. Atsakymas buvo-nėra išmintingesnio. Šitą pripažinimą Sokratas gavo dėl to, kad žinojo, jog nieko nežino, tačiau jis nelaikė savęs visažiniu išminčumi. Jo manymu,” išmintis-tik dievų prerogatyva,o žmogus geriausiu atveju gali būti išminties mylėtoju-filosofu”. “Žinau, kad nieko nežinau”-svarbiausias Sokrato filosofijos teiginys. Tikruoju filosofu Sokratas laiko tą, kuris pripažįsta žinojimo ir dorovės vienovę ir įgyvendina ją savo pavyzdžiu. Jam pirmiausia rūpėjo ne teorija, o žmogus, jo dvasinės vertybės, valstybės sąrangos klausimai.
Pagrindinis Sokrato etikos postulatas-žinojimas yra svarbiausia dorybė. Dorybė yra besąlygiškas gėris. Visas blogis kyla iš nežinojimo. Kad žmogus žinotų, kas yra gera ir, kas bloga, jis privalo atkakliai ir nuolat mokytis tai atpažinti. Sokratas manė, kad tiesos kaip kokios nors žinomos formulės perduoti kitam neįmanoma. Galima tik padėti kitam žmogui ją atrasti savo viduje. Kiekvienas susivokti turi pats. Jei žmogui pavyksta aiškiai susivokti, tai šis žinojimas yra amžinas, bet, suvokęs tiesą, žmogus negali elgtis neteisingai. Tai Sokrato žinojimo savitumas. Žinojimas ir dora jam sutampa. Blogą darantis žmogus nežino, ką darąs,nes jis nėra iki galo susivokęs. Sokratas manė, kad “vienintelis iš tiesų svarbus dalykas yra ne gyvenimas, o doras gyvenimas”.
Dorybės nėra įgimtos, jos įgyjamos mokantis pažinti. Pažinti dorybes yra naudinga. Elgtis dorai ir teisingai žmogui naudinga, nes tik tuomet jis patiria aukščiausiąją laimę. Aukščiausioji laimė-tai ne didžiausias malonumas, o tik kuo mažesni poreikiai: “Kuo mažiau trokšti, tuo arčiau dievų esi, o nieko netrokšti-jau dieviškasis tobulumas”.
Sokrato mokiniai Platonas ir Ksenofontas savo veikaluose nemažai rašo, kaip jų mokytojas suprato įvairias dorybes-teisingumą, drąsą, savitvardą, darbštumą, dosnumą.
Teisingumą Sokratas aiškino,kaip teisėtumą, paklusimą rašytam ir nerašytam įstatymui. Tai privaloma kiekvienam piliečiui nepriklausomai nuo jo visuomeninės padėties. Jeigu įstatymai ir nėra pastovūs vistiek reikia jiems paklusti. Tai Sokratas įrodė teisme. Jis galėjo, nusižeminus meilikauti teisėjams ir būtų išteisintas, bet jis nė nemanė imtis priemonių, pažeidžiančių įstatymą. Žmogus, kuris laikosi įstatymų, nusipelno pagarbos, pasitikėjimo ir draugiškumo.
Narsiu Sokratas vadino tą, kuris sugeba ramiai sutikti pavojų ir žino, kaip jį galima protingai įveikti. Sokrato manymu, narsumas-įgimta savybė.
Sokratas labai vertino nuoaikumą. Savitvardara – dorybės pamatas, todėl pirmiausia ir reikėtų ją ugdyti savo sieloje. Žmogus, nesugebantis susivaldyti, nėra laisvas. Jis priklauso nuo aistrų. Tada jis labai mažai skiriasi nuo laukinio gyvulio, negalima juo pasitikėti. Malonumai žmogui tik tada gali teikti džiagsmą, kai jie suderinti su nuosaikumu. Anot Sokrato, “žmogus yra kartu ir išmintingas, ir nuosaikus, jei žino, kas yra grožis bei gėris, ir gyvena pagal šitą žinojimą;ir atvirkščiai: žinodamas, kas yra bjauru vengia šito”. Tik toks žmogus sugeba teisingai pasirinkti dorybę, turi daugiau laiko galvoti apie valstybės bei draugų reikalus, lengvai pakelia jį ištikusius pavojus. Todėl, Sokrato manymu, labai svarbu nuosaikumo mokyti jaunuolius, kad jie galėtų tinkamai valdyti valstybę.
Daug dėmesio Sokratas skyrė ir kūno sveikatai bei grūdinimui. Pasak Sokrato, silpnas, neužgrūdintas kūnas sukelia prastą nuotaiką, dvasios nuopolį. Naudingiems darbams dirbti reikalingas stiprus ir užgrūdintas kūnas: “Nepakanka žinoti, kokia veikla yra naudinga, reikia nedelsiant tą žinojimą realizuoti ir veikti. Dykinėjimas-tai ne tik nieko neveikimas, bet ir nenaudinga veikla. Joks darbas, jokia veikla nėra gėdinga”. Sokrato manymu, dievai žmogui gali padėti tik tada, kai jis daug ir iš visos širdies triūsia.
Įvairių dorybių pažinimo ir jų naudingumo aiškinimas-buvo pagrindinės temos, sudarančios Sokrato filosofinius pokalbius. Kartu Sokratas pabrėžia, kad visos dorybės yra žinojimas. Vadinasi, dora yra viena: “teisingumas-žinojimas, kas jam pridera, drąsa-žinojimas, ko reikia bijoti, dievobaimingumas-žinojimas, kad yra dievai ir ko jie nori iš žmogaus”.
Plačiau susipažinęs su Sokrato gyvenimu ir filosofija, galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad tai buvo tikrai neeilinis žmogus. Tikriausiai pasaulyje nedaug yra žmonių, sugebėjusių gyventi taip kaip Sokratas gyveno ir mokė kitus. Gal Sokratas ir yra truputį idealizuota asmenybė, bet jis-tai visų dorybių įsikūnijimas: teisingumo galėtų pavydėti kiekvienas teisėjas, narsumo – kiekvienas karys, nuosaikumo- kiekvienas doras pilietis, iškalbingumo- kiekvienas politikas ir, svarbiausia, išminties-kiekvienas mokslininkas. Savo mąstymu ir poreikiais jis buvo artimas dievybei. Sokratas buvo tarsi dievų pasiuntinys atėniečiams. Atėnų piliečiai turėjo gerą progą pabendrauti su tokiu žmogumi. Daug kas išnaudojo šią galimybę ir tapo geresniais bei išmintingesniais. Bet atsirado ir tokių, kuriems nepatiko, kad Sokratas skleidė gėrį ir jie nuteisė jį mirtimi. Tačiau teisingumas vistiek nugalėjo. Tik mirus Sokratui, žmonės suprato, ko neteko ir nubaudė jo skriaudėjus. Jie pradėjo jį labiau garbinti ir išgarsino jo vardą visame pasaulyje.Visi žmonės ir dabar gali iš Sokrato pasimokyti, kaip gyenti, nes garbingas jo vardas išliko iki mūsų laikų.

Turinys

Aristotelis 2psl.
Platonas 6psl.
Sokratas 13psl.

Leave a Comment