Abortas: žmogaus teisė rinktis ar žmogžudystė?

Planas:

1. Įvadas .....................3 psl.
2. Abortų statistika ..................3 psl.
3. Nėštumų nutraukimų istorija ............4 psl.
4. Žmogaus gyvybės pradžia :
a) religiniu požiūriu .............. 4 psl.
b) teisiniu požiūriu ............... 5 psl.
5. Laisvo informuoto sutikimo abortui gavimas ... 6 psl.
6. Aborto atlikimo metodai ............. 7 psl.
7. Komplikacijos .................. 9 psl.
8. Apibendrinimas .................10 psl.
9. Literatūra ...................11 psl.

Šiandien 79 pasaulio šalys yra mirštančios, nes čia gimstamumas mažesnis už mirtingumą. Tos šalys – tai 40 % visų pasaulio gyventojų. Galvojama, kad iki 2015 metų 67 % žmonių gyvens šalyse, kurių gyventojai neatsinaujina. ( “Artuma”, 1998, Nr. 5 )

Žmonių gerovė, modernios technologijos, mokslo pažanga toli gražu neskatina auginti gausesnes šeimas. Priešingai, išsivysčiusiose šalyse moterys vis labiau įsitraukia į darbą, vėliau tuokiasi ir gimdo. Ne anntraeilis vaidmuo tenka ir abortui. Tiesa – ne visur. Keturiose mažiausiose Europos valstybėse – Andoroje, Maltoje, San Marine ir Vatikane abortas yra draudžiamas bet kokiomis aplinkybėmis. Airijoje abortas galimas itk gelbstint motinos gyvybę.

Rytų Europos šalyse abortą leidžiantys įstatymai yra liberalesni nei Vakarų Europoje. Štai Bulgarijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Slovakijoje užtenka tik moters pageidavimo, kad nėštumas būtų nutrauktas. Lietuva, su paveldėtu iš sovietinių laikų įstatymu, yra greta Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos. O štai Belgijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge nutraukti negimusio kūdikio gyvybę leistina tik esant tam tiikroms socialinėms bei ekonominėms sąlygoms, bet ne pagal moters pageidavimą. Vokietijoje aborto griebiamasi dėl medicininių, juridinių priežasčių arba esant vaiko apsigimimui.

Britanija 1967 metais tapo pirmąja Vakarų šalimi, legalizavusia abortą. Tai buvo lyg akmenėlis, sukėlęs kalnų griūtį. Po Britanijos abortą legalizavo beveik vi

isos Europos šalys.

Tais pačiais 1967 metais pirmoji JAV valstija legalizavo abortą kai kuriais “sunkiais” atvejais. 1973 metais JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad įsčiose gyvenantis kūdikis yra motinos nuosavybė. Po šio fakto visose 50 valstijų leista šią “nuosavybę” sunaikinti bet kuria dingstimi, svarbu tik, kad abortą darytų leidimą turintis gydytojas. Kanadoje negimusio kūdikio gyvybė nustota ginti 1969 metais.

Artimuosiuose Rytuose situacija kiek kitokia – musulmonai abortų nedaro. Izraelio musulmonų šeimose gimsta žymiai daugiau vaikų nei žydų, kurie abortus leidžia.

Azijoje, o ypač Kinijoje, padėtis tiesiog kritiška: Kinijoje šeimoms, jau turinčioms vieną vaiką, abortas yra privalomas. Japonijoje negimusiu kūdikiu atsikrato kas tik panori. Tačiau Filipinuose konstitucija gina kūdikį nuo pat jo pradėjimo.

Rusijoje 1920 metais moteriai buvo suteikta teisė pačiai spręsti savo “motinystės klausimą”. 1936 metais ši teisė buvo atimta, tačiau 1956 metais vėėl sugražinta. Lietuvoje abortai legalizuoti 1955 metais.

1970 metais jau 58 % žmonių gyveno 27 šalyse, kur abortai buvo legalūs.

O kaipgi buvo praeityje ? Kada prasidėjo negimusios gyvybės naikinimas ? Tyrinėtojai mano, kad pirmykštėse tautose, kur viešpatavo monogaminė šeima, buvo gana aukštas dorovės supratimas ir nėštumų nutraukimų faktas beveik nežinomas. Nėštumo nutraukimų pasitaikydavo senovės Sirijoje bei Babilonijoje, tačiau už tai buvo skiriamos žiaurios mirties bausmės: pavyzdžiui, tokia moteris turėjo būti gyva pasmeigta ant mieto. Senovės graikijoje ir Romoje ir pradžių viešpatavo gana griežti papročiai, bet vėliau abortas ta

apo labai dažnas. Apie tai savo veikaluose rašė Plutarchas, Plinijus, Seneka. Vaisius buvo laikytas tėvo nuosavybe, jis su juo galėjo daryti ką tik norėjo. Net filosofai Platonas ir Aristotelis abortą laikė morališkai leistinu. Graikijoje tuo metu buvo gyventojų perteklius ir Platonas pataria nustatyti idealiai valstybei kasmet turinčių teisę gimti naujų piliečių skaičių ir aborto pagalba neleisti šiam skaičiui augti.

Baudimas už nėštumo nutraukimą įsigalėjo tik nuo Justiniano laikų, kaip už “savo vyro apgavystę” ir jei jis buvo žmogaus mirties priežastimi. Hipokratas buvo griežtai nusistatęs prieš abortus, laikė juos nemoraliu elgesiu, netinkamu gydytojui. Iškilmingoje gydytojo priesaikoje buvo ir tokie žodžiai “ Aš neįteiksiu jokiai moteriai aborto pesarijaus “. (Baruch A. Brody; H. Tristam Engelhardt, Ir., “Bioethics: readings & cases”, USA, 1987).

Įsigalėjusi krikščionybė iškart pradėjo griežtai kovoti su negimusios gyvybės žudymu. Vis del to abortų pasitaikydavo, tačiau labai retai.

Viduramžiais nėštumo nutraukimas buvo laikomas ne privatus, bet visuomenei svarbus įvykis, pavojingas valstybei. Už tai bausdavo kaip už giminaičio nužudymą: moterys buvo skandinamos, o vyrams nukirsdavo galvas. 16 a. mirties bausmės buvo įvestos Anglijoje (1562 m.), Vokietijoje (1533 m.), Prancūzijoje (1562 m.). Vėliau bausmės sušvelnėjo, pradėtos skirti priklausomai nuo nėštumo dydžio. Rusijoje 17 a. mirties bausmę atšaukė Petras I.

Iki Pirmojo pasaulinio karo daugelyje valstybių abortas buvo laikomas pavojingu visuomenei reiškiniu ir privalėjo bū
ūti baudžiamas. Nepaisant bausmių, slaptų nėštumo nutraukimų buvo ne tiek jau ir mažai.

Po Pirmojo pasaulinio karo labai paaštrėjo kova dėl laisvesnio požiūrio į abortus, bausmės pradėtos švelninti. Ir, kaip jau buvo minėta, 1920 metais visišką abortų laisvę pirmieji Rusijoje paskelbė bolševikai.

Gyvybė yra brangiausia Dievo dovana. Tai pašaukimas būti Dievo sukurtame pasaulyje. Gyvybė yra šventa. Tačiau šiandien daugeliui iškyla labai aktualus klausimas: kada prasideda žmogaus gyvenimas ? Ar tas mažas, kelių dienų ar savaičių užsimezgęs žmogutis jau yra žmogus ?

Šiandien gana dažnai užsimezgusi žmogiškoji būtybė vadinama “audiniu”, “nėštumo produktu”, “embrionu”, “gemalu” ar “ląstelių sankaupa” tačiau ne žmogumi. Todėl ir kūdikio nužudymas vadinamas “abortu”, “nėštumo nutraukimu”, “menstruacinio ciklo atstatymu” ar net “terapija” ir t.t.

Jau nuo pirmos gyvybės užsimezgimo akimirkos gyva būtybė auga, vystosi, bręsta, atsistato jos mirštančios ląstelės – ši būtybė nėra mirusi. Tačiau daug kas bando įrodyti, kad “nieko žmogiško” pirmomis savaitėmis ar mėnesiais po motinos širdimi nėra. 1967 metų spalio mėnesį Vašingtone į tarptautinę konferenciją abortų klausimais susirinko autoritetingi medicinos, teisės, etikos, ir socialinių mokslų darbuotojai iš viso pasaulio, įvairių rasių ir religijų atstovai. Jų išvada buvo tokia: “Bet kuriuo momentu, nuo kiaušinėlio apvaisinimo iki kūdikio gimimo, susiduriame su tikra žmogaus gyvybe. Vykstantys pasikeitimai yra tiktai vystymosi stadijos.” (Kas brangiau – gyvybė ar laisvė ? / R.Skrinskas // Katalikų pasaulis.-1991, Nr

r.5, p.16-17). Jau 17 dienų amžiaus žmogutyje susiformuoja kraujo ląstelės, 18 dienų – širdis, o jis pats jau kviečio grūdo dydžio. 21 dieną ši maža širdelė jau pumpuoja kraują uždara sistema. 12 savaičių kūdikio organai funkcionuoja kaip suaugusiojo žmogaus.

Teisiniu požiūriu žmogaus gyvybės pradžios klausimas taip pat nėra griežtai apibrėžtas. Baudžiamosios teisės teorijoje nužudymo objektu įvardijama kito žmogaus gyvybė, tačiau nėra bendros nuomonės, ką laikyti šios gyvybės pradžia, kada ji prasideda. Esmė tame, kad pripažinimas moters organizme esantį vaisių žmogaus gyvybės pradžia teisiniu atžvilgiu, kiekvienas abortas taptų nužudymu, už kurį turi būti baudžiama pagal įstatymus. Tačiau ką reikėtų laikyti žmogaus gyvybės pradžia ? Teisininkai analizuoja keletą teorijų:
1. “Pirmojo judesio” teorija. Vienas iš svarbiausių išorinių mirties požymių yra judesių nebuvimas. Tuomet atvirkščiai – jei žmogus juda – jis yra gyvas. Pirmieji kūdikio judesiai pasireiškia maždaug 14 nėštumo savaitę.
2. Pagal antrąją teoriją gyvybės pradžia – smegenų veiklos impulsų fiksavimo pradžia. Žmogus laikomas mirusiu, kai elektroencefalografu neįmanoma aptikti smegenų veiklos impulsų. Ir atvirkščiai, gyvu žmogumi pripažįstamas tas žmogus, kurio smegenų impulsus galima aptikti medicinos aparatūra. Specialistai teigia, kad su moderniausia technika tokie smegenų impulsai fiksuojami jau šeštą nėštumo savaitę.
3. Trečioji teorija žmogaus gyvybės pradžia laiko pirmąjį širdies dūžį, kurį galima nustatyti daug anksčiau nei smegenų veiklos impulsus.
4. Dar vienos teorijos atstovai teigia, kad žmogaus gyvybės pradžią reiktų sieti su jo sąmoningumu. Žinoma, sąmoningumas ar valingumas yra akivaizdūs faktai, rodantys, kad žmogus yra gyvas. Tačiau žmogus, esantis komos būsenoje, nėra sąmoningas, bet vis dėlto pripažįstamas gyvu.
5. Labiausiai paplitusi yra “pirmojo įkvėpimo” teorija. Kas yra “pirmasis įkvėpimas” ? Tai stadija, kai pradeda visiškai funkcionuoti visi žmogaus kvėpavimo organai. Jau dešimtą nėštumo savaitę funkcionuoja kūdikio plaučiai, gaunantys oro per motinos organizmą ir taip apsirūpindami deguonimi. Tad kūdikiui pirmą kartą savarankiškai įkvėpus tik gimus, į kūno aprūpinimo deguonimi procesą įsitraukia likusi, ir tikrai ne pati svarbiausia, kvėpavimo organų dalis.

Kita vertus, ar galima teigti, kad pirmasis oro įkvėpimas yra svarbesnis už smegenų veiklos pradžią, pirmąjį judesį ar pirmąjį širdies dūžį ?

Dar 1825 metais profesorius Karlas Ernstas von Boaras siūlė gyvybės pradžią laikyti apvaisinimą. Šios teorijos esmė ta, kad būtent apvaisinimo momentu susiformuoja genetiškai nauja gyvybė – žmogus.

Dar viena, tačiau toli gražu ne paskutinė – “virkštelės nukirpimo” teorija: gyvybės pradžia laikomas momentas, kai nukerpama kūdikio virkštelė. Tačiau kūdikis nenukirpta virkštele skiriasi nuo kūdikio su nukirpta virkštele tik tuo, kad kai kurias fiziologines funkcijas atlieka per motinos organizmą, tačiau potencialiai jis jau gali egzistuoti savarankiškai.

Iš visų šių teorijų aiškėja, kad žmogaus gyvybės pradžios faktas gali būti teoriškai kilnojamas nuo apvaisinimo momento iki virkštelės nukirpimo.

O abortų statistika tokia: 1996 metų PSAO duomenimis 13 % pasaulio žmonių gyvena šalyse, kur abortai leidžiami pagal medicinines indikacijas, 24 % – pagal moters pageidavimą, 39 % – taikomi maži apribojimai, 24 % – tik esant gyvybinėms indikacijoms arba uždrausti. (Moters nėštumo nutraukimo atsiradimas ir raida / R.Jakubčionytė // Socialiniai mokslai. Sociologija. – 1996, Nr.3, p. 57-59).

Taigi, kaip matome, šiandien dažnoje šalyje, taip pat ir Lietuvoje, nėštumui nutraukti užtenka moters pageidavimo. Dažniausiai šios moterys nėra supažindinamos su aborto pasekmėmis. Prieš bet kurią operaciją gydytojas privalo nuodugniai papasakoti apie operaciją ir visas galimas jos pasekmes. Tik po šio privalomojo išaiškinimo pacientas pasirašo sutikimą operuotis. Abortas nuo kitų operacijų išsiskiria tuo, kad tai chirurginė intervencija, kuri gali pakenkti ne tik pačiai motinai, bet dar ir sunaikinama jos įsčiose auganti gyvybė. Moteris apie aborto pasekmes bus informuota pakankamai tik tada, kai bus jai išaiškinta pati operacija, galimos jos komplikacijos ( pradinės ir vėlesnės ) ir papasakota tiesa apie kūdikį, kurį ji nešioja įsčiose. Tačiau iš tiesų pasakoma labai mažai, o ir tai toli gražu ne visada būna tiesa. Nutylimos komplikacijos, apie vaisių sakoma, kad tai tik “ląstelių audinys” ir kad tai “dar ne kūdikis”. Ir tai jau sakoma apie kūdikį, kuris jau čiulpia nykštį, jaučia skausmą, kurio mažos širdelės plakimo galima pasiklausyti ultragarsiu stetoskopu. Prieš kelis metus viena garsiausių Britanijoje abortų klinikų “Marie Stopers Clinic” pasiūlė naują “paslaugą” – “pietų pertraukos servisą” : dirbanti moteris gali nutraukti nėštumą kolegoms bepietaujant ir laiku grįžti į darbą. Panašiai kaip vadinamąjame greito maisto restorane .

Medicininėje literatūroje rašoma, kad jau seniai buvo žinoma, kaip nutraukti nėštumą, ir kad ir kad tai buvo atliekama dviem iš esmės skirtingais būdais. Vienu būdu abortas buvo sukeliamas mechaniškai diliatuojant gimdos kaklelį ir perplėšiant membranas – tai sukelia gimdymo skausmus ir vaisius bei placenta pasišalina. Kitu būdu audinių dirginamojo preparato injekuojama į gimdos ertmę, tuomet vaisius sunyksta ir tai sukelia abortą. Abu metodai susiję su dideliais skausmais ir nei vienas jų nėra 100 % efektyvus: kai kuriais atvejais nėštumas nenutraukiamas ir kartais ne visos nėštuminės audinių ląstelės pašalinamos.

Šiandien abortas yra sukeliamas trimis būdais:
1. kai į gimdą patenkama per gimdos kaklelį;
2. kai negimęs kūdikis nužudomas vaistais, po to atsiranda sąrėmiai ir negyvas vaisius išstumiamas iš gimdos;
3. kai į gimdą patenkama per chirurginę operaciją.

1. Yra keletas aborto,kai į gimdą patenkama per gimdos kaklelį, būdų:

a) Iščiulpimas (menstrual extraction). Tai ankstyvasis išsiurbimo abortas, dažnai daromas dar prieš nustatant nėštumą.

b) Išsiurbimas (suction-aspiration). Šio aborto metu pirmiausiai moteriai turi būti atpalaiduoti gimdos kalelio raumenys, po to jie ištempiami ir atidaromi. Tai yra labai skausminga, kadangi natūralai atsidaryti gimdos kaklelis ruošiasi labai ilgą laiko tarpą, o gydytojas jį atidaro per kelias minutes. Gimdos kaklelį išplėtus, pro jį į gimdą įkišamas plastiko vamzdelis, ant kurio galo yra peilį primenantis aštrus galas. Siurbiant kūdikio kūnas suplėšomas į gabalus. Po to nuskutama nuo gimdos sienelių į jas giliai įaugusi placenta. Gabalėliai susiurbiami į stiklinį indą.

c) Išplėtimas ir nugramdymas (dilitation & curettage ). Gimdos kaklelis išplečiamas kaip išsiurbimui, tik vietoje vamzdelio į gimdą įvedamas grandiklis – kilpos pavidalo plieninis peilis. Su juo aborto darytojas supjausto į gabalus placentą ir kūdikį, ir išgramdo juos iš gimdos į dubenį. Kraujuojama gausiai.

d) Išplėtimas ir išdraskymas (dilitation & evacuation). Šiuo būdu abortas daromas po 12 nėštumo savaitės. Naudojamasi į plokščias reples panašiu įrankiu, nes vaiko kaulai ir kaukolė jau susiformavę. Nuskausminimo kūdikiui nėra. Aborto darytojas įkiša įrankį į gimdą, sučiumpa kūdikio koją ar kitą pasitaikiusią kūdikio kūno dalį ir sukamuoju judesiu ją išplėšia. Ir taip gabalas po gabalo. Nugurkaulis ir kaulai, kad būtų lengviau pašalinti, sulaužomi, sutraiškomi. Medicinos sesuo privalo visas išimtas kūno dalis sudėti iš naujo, kad įsitikintų, jog jos visos išimtos.
2. Yra keletas negimusio kūdikio nužudymo vaistais būdai ;

a) Druskos tirpalas. Jis naudojamas po 16 nėštumo savaitės. Šio aborto metu didele adata įduriama per motinos pilvą į kūdikio vandenų maišelį. Koncentruotas druskos tirpalas suleidžiamas į vaisiaus vandenis. Vaikas žūsta daugiau kaip per valandą. Po paros prasideda sąrėmiai ir pagimdomas negyvas kūdikis. Kūdikis miršta dėl apsinuodijimo druska, nuo kurios labai išsiplečia kraujagyslės, atsiranda pabrinkimai (edema), kraujosrūvos, ištika šokas ir mirštama. Koncentruotas druskos tirpalas dažnai nudegina kūdikio odą ir ji nusilupa. Paviršiuje lieka atviras, raudonas poodinis audinių sluoksnis.

b) Hormoninės priemonės. Jos sukelia priešlaikinį gimdymą ir neretai kūdikis būna gyvas, o vėliau nužudomas. Šios priemonės naudojamos abortui sukelti antrąjame nėštumo trečdalyje. Vienas iš tokių preparatų – prostaglandinas, vaginalinių žvakučių Prosti E2 ir į raumenis leidžiamų vaistų Prostin 15 M pavidalu. Šis hormonas sukelia stiprius sąrėmius ir gimdymą, nesvarbu kokio dydžio kūdikį motina benešiotų.

c) Ru-486 -abortą sukelianti piliulė. Šis medikamentas simuliuoja progesterono (hormono, gyvybiškai būtino vaisiui ankstyvojo nėštumo metu) buvimą, tačiau neveikia taip, kaip turėtų veikti progesteronas, ir moters organizmas negauna hormoninių signalų, jog ji yra nėščia. Dėl to vaisius nemaitinamas ir žūsta, o gimda pradeda ruoštis kitam menstruacijų ciklui. Tačiau dažniausiai vien tik šios piliulės nepakanka. Vartojant RU-486 abortas neįvyksta net 64-85 % atvejų. Todėl po kelių dienų nuo jo pradžios moteriai skiriama prostaglandino, skatinančio sąrėmius, kurių metu ir pašalinamas miręs kūdikis. RU-486 efektyvumas mažėja septintą nėštumo savaitę, kai jau galima išskirti kūdikio veiduką, rankeles, kojytes. Devintoji nėštumo savaitė yra paskutinė RU-486 efektyvumo riba. Šiuo laiku jau visiškai aiškiai matomos kūdikio ausys, kojų ir rankų pirštukai, netgi pastebima, ar ausytės panašios į šeimos narių. Nervinė sistema darosi vis sudėtingesnė. Formuojasi smegenų kamienas, reguliuojantis gyvybiškai svarbias funkcijas : kvėpavimą, širdies plakimą, kraujo spaudimą. Tokiu metu, net jei motina ir vartos RU-486, esama labai didelės tikimybės, kad abortas neįvyks, nes kūdikio vystymuisi progesteronas nebėra toks svarbus. Jo negaudamas kūdikis nežus, tačiau progesterono trūkumas lemia kūdikio apsigimimą.

Taip pat yra žinoma, kad veikliosios RU-486 medžiagos patenka į kiaušides ir gali veikti kiaušinėlio formavimąsi. Taigi, egzistuoja ir ilgalaikiai RU-486 vartojimo padariniai, kurių apimtis dar nėra visiškai aiški. Niekas negali atsakyti į klausimą, kokie vaikai gimsta moteriai, kuri darėsi abortą su RU-486. Daugelis mano, kad RU-486 yra daug patogiau, nei darytis chirurginį abortą. Tačiau RU-486 atveju abortas gali trukti keletą dienų ar savaitę arba netgi visai neįvykti. Moteriai tenka pas gydytoją lankytis mažiausiai tris kartus. Pirmojo vizito metu ji išgeria tabletę. Po dviejų dienų gydytojo kabinete moteris gauna prostaglandino. JAV atliktų tyrimų metu apie pusę moterų (49 %) sąrėmius pajuto dar būdamos gydytojo kabinete. 26 % nėščiųjų kūdikio neteko grįždamos namo, darbe ar duše, o likusiom abortas įvyko daug vėliau – per dvi savaites. Visas šias moteris vienija tai, kad abortas įvyko ne ligoninėje, vadinasi, kritiniu atveju jos nesusilauktų nei paramos, nei skubios medicininės pagalbos. Tečiasis vizitas pas gydytoją paprastai įvyksta praėjus maždaug dviem savaitėms po aborto pradžios. Čia nuo 8 % iki 23 % moterų sužino, jog nėštumas tęsiasi ir toliau, ir vis tiek reikės chirurginio aborto. Ru-486 aborto atveju moteris netenka labai daug kraujo, kartais kraujavimą galima sustabdyti tik chirurgine operacija.
3. Chirurginis abortas. Tai gimdos operacija – ankstyvasis Cezario pjūvis. Jo metu išimamas dar nepilnai išsivystęs vaisius ir nužudomas. Tokiu būdu abortas daromas vėlesnėje nėštumo stadijoje. Dažnai kūdikiai būna pakankamai išsivystę, kad išgyventų, tačiau jie būna uždusinami ar skandinami – įmetami į kibirą su vandeniu. Kai kurie gydytojai nukerpa virkštelę prieš išimdami kūdikį iš gimdos. Dėl šios priežasties kūdikis negauna deguonies ir uždūsta.

Negalima nepaminėti fatališkų aborto pasekmių ne tik negimusiam kūdikiui, bet ir pačiai motinai. Kartais jau operuojant prasideda gausus kraujavimas, pavyzdžiui, esant silpnam kraujo krešamumui, atsivėrus kraujagyslėms ir pernelyg silpnai susitraukinėjant gimdai. Jeigu neįmanoma sustabdyti kraujavimo, tenka pašalinti gimdą. Dar viena rimta komplikacija yra gimdos perforacija (pradūrimas). Šiuo atveju tenka skubiai daryti ertmės operaciją.

Turbūt visiems yra žinoma, kad kai tik embrionas įsitvirtina gimdoje, moters organizmas, veikiamas hormonų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, pradeda ruoštis savo svarbiausiai misijai – sukurti naują gyvybę. Nervų, endokrininė, kraujodaros, širdies ir kraujagyslių, šalinamoji ir kitos organizmo sistemos persitvarko taip, kad devynis mėnesius besivystančiam kūdikiui nieko netrūktų. O abortas staiga suardo visą šį procesą ir sukelia organizmui šoką. Ypač jautriai reaguoja nervų ir endokrininė sistema. Kartais išsivysto ilgalaikiai endokrininiai sutrikimai: stresą patyrusios kiaušidės nebeįstengia normaliai gaminti hormonų, todėl sutrinka menstruacijų ciklas, pagausėja arba pailgėja kraujavimas. Dažnai dėl kiaušidžių funkcijų sutrikimo moteris nebeįstengia pastoti arba pastojusi negali išnešioti savo kūdikio. Abortą patyrusios moterys neįstengia išnešioti kūdikio ir dėl cervikalinio nepakankamumo, t.y. gimdos kaklelio nesugebėjimo užsiverti ir išsaugoti vaisių visą nėštumo periodą. Taip atsitinka tuomet, kai dėl dirbtinio nėštumo nutraukimo atvertas gimdos kaklelis įplyšta. Didėjant vaisiui, kaklelis atsiveria ir įvyksta persileidimas.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių aborto komplikacijų – lytinių organų uždegiminės ligos. Jos išsivysto maždaug 20-25 moterims iš šimto. Tokie uždegimai dažnai sąlygoja negimdinį nėštumą, persileidimą ar nevaisingumą.

Jeigu dėl aborto sutrinka medžiagų apykaita, moteris gali nutukti; jeigu sutrinka antinksčių veikla, gali padidėti veido, kojų ir viso kūno plaukuotumas. Kartais po aborto moteris visiškai praranda lytinį potraukį. Yra įrodyta, kad abortas didina krūties vėžio išsivystymo riziką.

Kai kurios aborto komplikacijos pasireiškia ne iš karto, o tik tuomet, kai moteris vėl pastoja ir stengiasi išnešioti taip laukiamą kūdikį. Žinoma, šiuolaikiniai gydymo metodai gali išgydyti net nevaisingumą, tačiau tai dažniausiai trunka ne vienerius metus. O kartais moteris taip ir lieka nevaisinga.

Po aborto pakinta daugelio motinų psichika. Vienos kasnakt sapnuoja negimusį kūdikį, kitas apninka depresija, dar kitos pasidaro agresyvios. Sunkių psichologinių problemų dažniausiai neišvengia jaunos ir labai jautrios moterys, ypač vėliau sužinojusios apie besivystančio vaisiaus ypatumus įvairiais nėštumo etapais. Kaltės jausmas kartais taip palaužia dvasią, kad jos bando net žudytis.

Taigi, apžvelgus šiuos visus faktus, belieka tik atsakyti į klausimą, kas tai yra abortas – žmogaus teisė rinktis ar žmogžudystė ? Ar mes turime teisę priimti sprendimą nužudyti besivystantį žmogų, nes juk niekam nekyla abejonių, jog yra tai žmogus ? Manau, į šį klausimą būtų galima atsakyti Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodžiais : “ Žmogaus vertę apsprendžia ne tai, didelis jis ar mažas, sveikas ar sunkiai kenčiantis, daug žadąs visuomenei ar esąs jai našta, jau gimęs ar dar motinos įsčiose. Žmogaus vertę apsprendžia tai, kad jis nuo pradėjimo momento yra Dievo vaikas, kuriam skirtas dieviškas gyvenimas.”

Literatūra:

1. I. C. Willke “Abortas.Klausimai ir atsakymai”, Caritas, 1995
2. Baruch A. Brody; H. Tristam Engelhardt, Ir., “Bioethics: readings & cases”, USA, 1987
3. Medicinos etikos krikščioniškieji pagrindai / S.Tamkevičius // Artuma.-1998, Nr.6, p.16-17
4. Kai vaistų nesinori vadinti vaistais. / A. Širinskienė // Artuma.-2002, Nr.11, p.28-29
5. Penki milijonai negimusių britų, o kiek lietuvių? / V.Rudzinskas // Artuma.-1998, Nr.5, p.26-27
6. JAV abortų statistika ir analizė. / M.B.// XXI amžius.- 2002, lapkr. 15d., priedas “Pro vita”, Nr.11,p.2
7. Kas brangiau – gyvybė ar laisvė ? / R.Skrinskas // Katalikų pasaulis.-1991, Nr.5, p.16-17
8. Gimdyti ar ne? / A.Žvinklienė // Šeima.- 1990, Nr.3, p. 19-21
9. Pakartotiniai nėštumo nutraukimai Lietuvoje./ R.Jakubčionytė // Lietuvos akušerija ir ginekologija.-1999, t.2, Nr. 4, p. 310-316
10. Legalus nėštumo nutraukimas. Danijos patirtis. // Lietuvos akušerija ir ginekologija.- 2000, t.3, Nr. 3, p.212-217
11. Moters nėštumo nutraukimo atsiradimas ir raida / R.Jakubčionytė // Socialiniai mokslai. Sociologija. – 1996, Nr.3, p. 57-59
12. Nuo aborto iki žmogžudystės./ P.Docka // Justitia. – 1999, Nr. 3, p. 16-18
13. Naujos technologijos medicinoje ir etika / I. Jakušovaitė, A. Vitkus // Mokslas ir gyvenimas.- 2000, Nr. 4, p.10-11, 30-32
14. Abortai ir skaudžios jų pasekmės / E. Guodynaitė // Medicina ir dar kai kas visiems. – 2000, Nr. 15, p.9

Leave a Comment