Padėtis darbo rinkoje

TURINYS

1. Gyventojų skaičius ir darbo jėga 3
2. Bendrosios užimtumo tendencijos 4
3. Struktūriniai užimtumo pokyčiai 5
4. Nedarbas 8
5. Darbo rinkos politika 11
6. Darbo rinkos institucijos 12
7. Svarbiausieji užimtumo politikos prioritetai. Strateginiai klausimai 12

Gyventojų skaičius ir darbo jėga

Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojų skaičius buvo gana statiškas. 1990–2000 metų laikotarpiu jis sumažėjo 0,3 proc. Pirmojoje dešimtmečio pusėje nedidelį gimstamumo ir mirštamumo skirtumą gimstamumo naudai kompensavo grynoji emigracija, daugiausia į buvusias TSRS respublikas. Vėliau mirčių skaičius šiek tiek viršijo gimstamumą, tačiau grynoji migracija tapo labai maža. Vaikų iki 15 metų dalis pastaruoju dešimtmečiu sumažėjo apytikriai 100 000, o vyresnių nei 65 metų amžiaus asmenų skaičius maždaug tiiek pat padidėjo. Darbingo amžiaus (15–64 m.) gyventojų skaičius nekito, jis siekė šiek tiek mažiau nei 2,5 milijono. Demografinės prognozės: artimiausiu dešimtmečiu darbingo amžiaus gyventojų skaičius neturėtų keistis.

Nors darbingo amžiaus gyventojų skaičius nekito, darbo jėgos rinkos tendencijoms turėjo įtakos dalyvavimo pokyčiai. Pirmojo darbo jėgos tyrimo (toliau – DJT) metu (1995 m.) darbo jėgos dalyvavimo rodiklis 15–64 m. amžiaus grupėje buvo ~ 76 proc. – mažesnis nei laikotarpiu iki perėjimo (per 80 proc.). Iki 2000 m. dalyvavimo rodiklis 15–64 m. amžiaus grupėje toliau mažėjo iki ~ 71 proc. Tai šiek tiek daugiau negu taais metais ES vidutiniškai (69 proc.). Dėl šių tendencijų dirbančiųjų skaičius sumažėjo nuo 1,98 mln. 1995 metais iki apytikriai 1,79 mln. 2000 metais. 2001 m. gegužės mėn. DJT pirminiai rezultatai rodo, kad pastaraisiais metais dirbančiųjų skaičius vėl smarkiai sumažėjo – iki 70,2 proc. .

2000 m. dalyvavimo rodiklis 15–64 metų vyrų gr

rupėje buvo mažesnis negu ES (75,5 proc., palyginti su 79,1 proc.), o moterų – viršijo ES rodiklį (67,6 proc., palyginti su 59,8 proc.). Vertinant pagal amžiaus grupes, Lietuvoje gana mažas abiejų lyčių jaunų žmonių dalyvavimo rodiklis ir 25–49 m. vyrų rodiklis; palyginti su ES, šis rodiklis didelis 25–49 m. moterų to amžiaus grupėje ir abiejų lyčių 50–64 metų amžiaus grupėje.

Atskirų tautinių grupių darbo jėgos dalyvavimo lygis yra skirtingas. Jei 2000 gegužės mėnesį bendras dalyvavimo lygis buvo 71,1 proc., tai lietuvių tarpe jis siekė 71,9 proc., rusų – 64,8 proc., lenkų – 74,9 proc. 2001 m. bendras darbo jėgos dalyvavimo lygio sumažėjimas labiausiai palietė lenkų tautinę grupę: 2001 m. gegužės mėnesį šis rodiklis lietuvių tarpe buvo 71,2 proc., rusų – 62,6 proc., o lenkų – 65,9 proc.

Turimi duomenys leidžia manyti, kad Lietuvoje gana aukštas abiejų lyčių dirbančiųjų vidutinis išsimokslinimas. 2000 m. DJT rodo, kaad 40,7 proc. turi aukštesnį nei vidurinį išsimokslinimą, 38 proc. turi vidurinį išsimokslinimą, o 21 proc. – pagrindinį išsimokslinimą. Asmenų, turinčių tik pagrindinį išsilavinimą, skaičius yra mažesnis nei vidutiniškai ES (30 proc.). Tačiau amžiumi jaunesnėse darbo jėgos grupėse kvalifikacija yra žemesnė. Dešimtojo dešimtmečio ekonominio nuosmukio pradžioje išsimokslinimo lygis sumažėjo. Nuo dešimtmečio vidurio iki jo pabaigos apytikriai 20 proc. jaunimo palikdavo mokyklas neįgiję net pagrindinio išsilavinimo, ir tik pusė jaunų žmonių siekė vidurinės mokyklos atestato. Buvo sumažėjęs netgi aukštojo mokslo prestižas – 1997 m. bakalauro laipsnį turintys asmenys sudarė ti

ik 13 proc. susijusios amžiaus grupės asmenų. Be to, dauguma vyresniojo amžiaus darbuotojų turi profesinę kvalifikaciją; daugeliu atvejų ši praeityje įgyta kvalifikacija yra per daug specializuota ir neatitinka dabartinių ir būsimų kvalifikacijos poreikių.

Bendrosios užimtumo tendencijos

Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu vyko spartūs ekonomikos struktūros pokyčiai, kurie savo ruožtu veikė užimtumo tendencijas. Dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje dirbančių gyventojų sumažėjo 200 tūkst. (šiek tiek daugiau nei 11 proc.), o BVP sumažėjo 40 proc. Užimtumo lygis vėl ėmė kilti dešimtmečio viduryje. DJT duomenimis, 1999 m. vidutinis dirbančiųjų skaičius buvo 1 598 400, t.y. 27 700, arba 1,8 proc. didesnis nei 1997 m. Šis skaičius 2000 m. vėl sumažėjo iki 1 504 900 ir tai atitinka bendrąsias ekonomikos tendencijas. Tai yra 94 000, arba 6 proc., mažiau, palyginti su 1999 m.
Tai žemiausias užimtumo lygis per visą laikotarpį nuo reformų pradžios. Pirminiai 2001 m. gegužės mėn. DJT duomenys rodo, kad šiais metais užimtumo lygis ir toliau sparčiai mažėjo.

2000 m. gegužės mėnesį bendrasis užimtumo lygis Lietuvoje siekė apytikriai 61 proc. Tai šiek tiek mažiau už vidutinį ES – 63 proc.. Vyrų užimtumas (61,8 proc.) buvo kur kas mažesnis negu ES vidutinis (72,6 proc.), o moterų – viršijo ES vidutinį (58,5 proc., palyginti su 53,1 proc.). Amžiaus grupių požiūriu Lietuvos užimtumo lygis buvo kur kas aukštesnis už ES 25–54 metų moterų vidutinį (77 proc., palyginti su 65 proc.) ir abiejų lyčių 55–64 metų grupės vidutinį amžių. Jaunų moterų ir vyrų iki 54 metų gr

rupėse Lietuvos užimtumo lygis buvo mažesnis už ES vidutinį. Atotrūkis ypač pastebimas 25–54 metų vyrų grupėje: ES dirba 86 proc. šių asmenų, o Lietuvoje – 75 proc. 2001 m. užimtumo lygis sumažėjo iki 58,4 proc.

1997–2000 m. vyrų užimtumas sumažėjo 3,9 punkto, moterų – pakilo 1,9 punkto. Vyrų užimtumo lygis lieka gerokai aukštesnis nei moterų amžiaus grupėse iki 25 m. ir per 55 m., tačiau 25–54 metų grupėje moterų užimtumo lygis didesnis nei vyrų.

Atskirų tautinių grupių užimtumo lygis yra skirtingas. Palyginus su bendru užimtumo lygiu, kuris 2000 m. gegužės mėnesį siekė 60,9 proc., lietuvių tarpe jis buvo 61,9 proc., rusų – 50,5 proc., lenkų – 62,1 proc. 2001 m. užimtumo sumažėjimas pastebimas visose tautinėse grupėse, išskyrus rusų: lietuvių – 59,5 proc., lenkų – 54,6 proc., tačiau rusų siekė 51,1 proc.

Struktūriniai užimtumo pokyčiai

Užimtumas pagal sektorius
Pereinamojo laikotarpio pradžioje įvyko dideli užimtumo pagal sektorius pokyčiai. 1991–1994 m. žemės ūkio dalis padidėjo nuo 18 iki 23 proc., pramonės – sumažėjo nuo 40 iki 28 proc., o paslaugų – padidėjo nuo 43 iki 48 proc. Žemės ūkyje užimtumas absoliučia išraiška 1992–1993 m. augo, kadangi kai kurie gyventojai, išėję iš kitų sektorių ir negalintys susirasti darbo mieste, persikėlė į kaimą ir ėmėsi žemės ūkio veiklos.
Dešimtmečio viduryje, maždaug 1995 metais, šie sektoriniai pokyčiai sulėtėjo, užimtumas žemės ūkyje pradėjo mažėti, todėl 2000 m. žemės ūkiui teko 18 proc. dirbančiųjų, pramonei – 27 proc. ir paslaugoms – 55 proc. Palyginti su ES, didžiausias skirtumas yra žemės ūkio sektoriuje, kurio dalis užimtumo st

truktūroje yra 4 kartus didesnė nei ES. Užimtumas, lyginant su vidutiniu ES, paslaugų sektoriuje lieka gana nedidelis.

Užimtumas pagal profesijas
2000 m. 22 proc. dirbančiųjų buvo specialistai ir techniniai darbuotojai, o 8 proc. ėjo vadovų pareigas. Kvalifikuota ir pusiau kvalifikuota darbo jėga sudarė 26 proc. dirbančiųjų, iš jų 16 proc. – žemės ūkio darbuotojai. Nekvalifikuoti darbininkai sudarė 10 proc. Tik 1/6 dirbančiųjų buvo įstaigų tarnautojai, pardavimo ir paslaugų darbuotojai. Pastaraisiais metais ši struktūra mažai keitėsi. Įstaigų tarnautojai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai vis dar sudaro daug mažesnę visų dirbančiųjų dalį nei ES valstybėse narėse.

Užimtumas privačiame sektoriuje
Dešimtajame dešimtmetyje labai keitėsi užimtumo struktūra pagal nuosavybės rūšis. Iš pradžių, nors bendrasis užimtumo lygis mažėjo, privačiame sektoriuje buvo pastebima atvirkštinė tendencija – čia dirbančiųjų skaičius padidėjo nuo 412,500 1990 metais iki 1 045 500 1995 metais (apytikriai 2,5 karto). Vėliau šis augimas sulėtėjo ir 1995–1999 m. siekė tik 7,5 proc. Dėl nuolatinio valstybinio sektoriaus darbuotojų mažėjimo spartūs užimtumo struktūros pokyčiai tęsėsi. Užimtumo lygis valstybiniame sektoriuje 1995 m. sudarė tik 1/3 1990 m. lygio, o 1995–1999 m. jis sumažėjo dar 12 proc. Privataus sektoriaus dalis visoje užimtumo struktūroje 1990–1999 m. laikotarpiu padidėjo nuo 22 iki 68 proc. Privatus sektorius žemės ūkyje, statyboje ir platinime sudarė 90 proc., pramonėje – beveik 80 proc., bankų ir finansų sektoriuje – 40 proc. Privataus ir valstybinio sektoriaus santykio pokyčius labiausiai sąlygojo privatizavimo procesas.

Savarankiškai dirbantys asmenys
80 proc. dirbančiųjų sudaro samdomi darbuotojai, 16 proc. – savarankiškai dirbantys asmenys, 4 proc. – neapmokami šeimų darbininkai. Vienas iš aštuonių savarankiškai dirbančių asmenų kartu yra ir darbdavys, o likusieji užsiima vieno žmogaus verslu. Daugiausia savarankiškai dirbančių yra žemės ūkyje, kur jie sudaro 58,1 proc., tuo tarpu pramonėje – 2,0 proc., statyboje – 4,8 proc., paslaugų sektoriuje -5,2 proc. Visuose šiuose sektoriuose savarankiškai dirbančių yra mažiau negu ES, kur 52 proc. žemės ūkio, 11 proc. pramonės bei 13 proc. paslaugų sektorių dirbančiųjų yra savarankiškai dirbantys.

Darbas visu ir ne visu etatu
2000 metais apytikriai 10 proc. dirbančiųjų dirbo ne visą darbo laiką; taigi toks darbas Lietuvoje mažiau paplitęs nei ES, kur tokių darbuotojų yra 18 proc. Skirtumas ypač didelis Lietuvos moterų atžvilgiu: tik 11 proc. iš jų dirba ne visu etatu, kai tuo tarpu ES – 34 proc. Darbas ne visą darbo laiką skiriasi įvairiuose ūkio sektoriuose. Apie 20 proc. žemės ūkio darbuotojų ir tik 5 proc. pramonės ir tiek pat statybos bei 9,4 proc. paslaugų darbuotojų dirba nepilną darbo laiką. Lyginant su ES, darbas ne visą darbo laiką yra mažiausiai išplėtotas paslaugų srityje (kur ES 22 proc. dirba ne visą darbo laiką). .

Regioniniai skirtumai
Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą laikotarpio pradžioje ir į geografinę padėtį. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausia buvo nukreiptos į labiausiai išvystytus regionus. Todėl atsirado reikšmingų regioninių užimtumo skirtumų.

Suvestiniai užimtumo duomenys atvirai neparodo šių skirtumų masto. Išskyrus Alytų, kur, oficialiais duomenimis, 15–64 metų asmenų užimtumo lygis 1999 m. buvo 56 proc., užimtumas įvairiuose regionuose skyrėsi nedaug ir svyravo nuo 64 proc. Vilniuje iki 62 proc. Kaune.
Tačiau daugelyje regionų (ypač Tauragėje ir Marijampolėje) didelė oficialiai užregistruotų dirbančiųjų dalis tenka žemės ūkio sektoriui, ir tai dažniausia yra mažai produktyvi žemdirbystė, skirta tik pragyvenimui užsitikrinti. Jei į vertinimą neįtrauksime žemės ūkio, regionus galėsime suskirstyti į tokias kategorijas:

 Vilniaus regionas, kur apytikriai 60 proc. darbingo amžiaus gyventojų dirba pramonės ir paslaugų sektoriuose;
 Kauno ir Klaipėdos regionai, kur šis rodiklis yra apytikriai 50 proc.;
 Alytaus, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Utenos regionai – apie 45 proc.;
 Tauragės ir Marijampolės regionai, kur ne žemės ūkyje dirba mažiau nei 40 proc. darbingo amžiaus asmenų.

Produktyvumas
Produktyvumas (vienam dirbančiam gyventojui tenkanti BVP dalis) nuo 1995 m. nuolat augo, ypač 1997–1999 m. Apskritai produktyvumas 1994–2000 m. laikotarpiu išaugo apytikriai 1/3.

Vertinant pagal sektorius, vienam darbuotojui tenkanti produkcijos dalis yra didžiausia gamybos sektoriuje; po to seka statyba ir paslaugos, paskutinėje vietoje – žemės ūkis. Produktyvumas labai skirtingas vertinant įvairias paslaugų sektoriaus veiklos rūšis: jis mažiausias sveikatos priežiūros ir socialinėje srityje, didžiausias – finansinio tarpininkavimo srityje.

Nedarbas
Yra du oficialūs nedarbo duomenų šaltiniai. Pirmasis – tai valstybinėje darbo biržoje (kuri įkurta 1991 m.) įsiregistravusių bedarbių skaičius, antrasis – darbo jėgos tyrimai (DJT), kurie pradėti 1995 m. ir atliekami remiantis Tarptautinės darbo organizacijos nustatytu nedarbo apibrėžimu, duomenys. Toliau pateiktas nedarbo tendencijų aprašymas grindžiamas DJT duomenimis.

Bendrosios tendencijos
Nedarbas, kuris dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo labai žemas, ypač padidėjo 1995 metais, kai, DJT duomenimis, buvo apie 350 000 bedarbių (17,1 proc.). Vėliau nedarbo lygis palaipsniui krito iki 13,3 proc. 1998 metais, kai darbo neturėjo 245,000 žmonių. 1998 m. pabaigoje prasidėjęs ekonomikos nuosmukis šią mažėjimo tendenciją pakeitė atvirkštine ir 2000 m. vidutinis nedarbo lygis padidėjo iki 15,9 proc. (285,000 žmonių). 2001 m. gegužės mėn. DJT preliminarūs duomenys rodo, kad absoliutus bedarbių skaičius šiais metais nedaug skirsis nuo 2000 m.; tačiau atsižvelgiant į anksčiau minėtą nuolatinį darbo jėgos mažėjimą nedarbo lygis turėtų pakilti dar vienu procentiniu punktu.
Nedarbo struktūra

Apskaičiuota, kad vyrų nedarbo lygis Lietuvoje 2000 m. siekė 17,5 proc., o moterų – 13,5 proc. Šie abu rodikliai yra dideli, palyginti su vidutiniai ES (vyrų 8 proc. ir moterų 11 proc.). Vyrų nedarbas pastaraisiais metais nuolat augo pradedant nuo 14,2 proc. 1997 m. Moterų nedarbas iš pradžių (1998 m.) sumažėjo ir netgi padidėjęs 1999 ir 2000 m. lieka mažesnis už 1997 metų lygį – 13,9 proc.

Kaip ir kitose šalyse, jaunimo nedarbo lygis yra aukštesnis nei vyresnio amžiaus darbuotojų. 2000 m. Lietuvoje 15–24 metų asmenų nedarbo lygis siekė 29 proc., palyginti su 15 proc. 25–54 m. amžiaus grupėje. Šis atotrūkis tarp jaunimo ir suaugusiųjų panašus kaip ir ES. Nors 1997–1999 m. bendrasis jaunimo nedarbo lygis buvo palyginti stabilus, paauglių nedarbo lygis mažėjo, o vyresnio amžiaus jaunimo – didėjo. Pastarųjų (20–24 m. amžiaus asmenų) nedarbo lygis, viršijantis 26 proc., yra ypač didelis pagal tarptautinius standartus. Nors vyresniojo amžiaus grupės (55–64 m.) asmenų nedarbo lygis lieka mažesnis, nei bendrasis šalies nedarbas, pastaraisiais metais jis gana sparčiai didėjo.

DJT duomenimis, 2000 m. 52 proc. bedarbių (arba 8 proc. visos darbo jėgos) neturėjo darbo ilgiau nei 1 metus. Tyrimo rezultatai rodo, kad ilgalaikio nedarbo lygis smarkiai krito – nuo beveik 130 000 bedarbių 1997 m. iki šiek tiek daugiau nei 100 000 1999 m. Tačiau 2000 m. tokių bedarbių skaičius vėl pakilo iki 144 000.

Nedarbo lygis įvairiuose regionuose šiek tiek skiriasi. DJT duomenimis, Šiaulių regione nedarbo lygis 2000 m. siekė 18,4 proc.; Alytuje jis irgi buvo didesnis negu vidutinis – 16,3 proc. Mažiausi nedarbo lygiai buvo Tauragės, Telšių ir Utenos regionuose – mažiau nei 14 proc.. Užregistruoti duomenys rodo, kad nedarbo lygio svyravimai daug didesni mažose teritorijose: nedarbo lygis svyruoja nuo 7 proc. Kretingos rajone (Klaipėdos apskritis) iki beveik 21 proc. Akmenės rajone (Šiaulių apskritis).

Nedarbo lygis labai skirtingas įvairiose išsilavinimo grupėse. DJT duomenimis, 2000 m. asmenų su aukštesniu nei vidurinis išsimokslinimas nedarbo lygis siekė 10 proc., su viduriniu išsimokslinimu – 18 proc., su pagrindiniu išsimokslinimu – 22 proc. . Apytikriai 4/5 darbo biržoje įsiregistravusių bedarbių neturi kvalifikacijos arba jų kvalifikacija per žema, arba nesusijusi su dabartiniais darbo rinkos poreikiais. Pusė įsiregistravusių jaunų bedarbių neturi jokios kvalifikacijos.

Šie bedarbių išsimokslinimo skirtumai susiję su nedarbo rodikliais pagal profesijas. Nedarbas mažiausias tarp specialistų (3,6 proc.), vadovų (8,2 proc.) ir techninių darbuotojų (8,4 proc.). Įstaigų tarnautojų, pardavimo ir paslaugų sferos darbuotojų nedarbo lygis yra 15–18 proc., o pusiau kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbininkų – per 20 proc..

Nedarbo lygis skiriasi ir įvairiose tautinėse grupėse.. Lyginant su bendruoju šalies nedarbo lygiu 2000 m. gegužės mėn. (14,7 proc.), lietuvių nedarbo lygis siekė 13,6 proc., rusų – 22,1 proc., lenkų – 17,1 proc., kitų tautybių – 22,9 proc. Šie skirtumai iš dalies susiję su nelietuvių koncentracija socialiniu ir ekonominiu požiūriu neišsivysčiusiuose rajonuose. Be to, etninėms mažumoms priklausančių bedarbių bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygis paprastai mažesnis negu lietuvių.

Darbo rinkos politika
Svarbiausia nacionalinio lygmens institucija, užsiimanti užimtumo politikos klausimais, yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau SADM). Tačiau pripažįstama, jog kitų ministerijų programos ir politika taip pat turi didelę įtaką užimtumui. Tai Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija ir Finansų ministerija.

Pagrindinis strateginis užimtumo dokumentas yra Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, kurią parengė darbo grupė, vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų. Vyriausybė programą patvirtino 2001 m. gegužės mėn. Programos struktūra atitinka Europos užimtumo krypčių pateiktą „keturių ramsčių“ struktūrą, joje nurodyti šie pagrindiniai strateginiai tikslai:

 įveikti neigiamus struktūrinių ūkio reformų ir išorinių veiksnių poveikio
• užimtumui bei darbo rinkai padarinius;
 didinti užimtumą, mažinti nedarbą ir atkurti darbo rinkos pusiausvyrą;
 pasirengti dalyvauti ES užimtumo politikos koordinavimo procese.

Kalbant konkrečiau, programa siekia iki 2002 m. pradžios pažaboti nedarbo augimą ir vėliau sumažinti oficialųjį nedarbą iki 7–8 proc. Numatoma, kad per programos įgyvendinimo laikotarpį verslo plėtros ir investicijų skatinimo priemonėmis bus sukurta 110–120 tūkst. naujų darbo vietų. Ateities tikslas – padidinti užimtumo lygį tiek, kad jis pasiektų ES valstybių narių vidutinį, ir siekti visiško užimtumo.

Užimtumo politika yra grindžiama teisine baze, kurią sudaro įstatymai, reguliuojantys paramą bedarbiams, profesinį mokymą ir apmokymą, lygias moterų ir vyrų teises, darbo sutartis, asmens pajamų apsaugą ir valstybinį socialinį draudimą. Lietuvos padėties situacijos ypatumas yra tas, kad Bedarbių rėmimo įstatyme numatytos teisinės užimtumo garantijos tam tikroms gyventojų grupėms – asmenims iki 18 metų, moterims (ir vienišiems tėvams), auginantiems vaikus iki 14 metų, asmenims, kuriems liko mažiau nei 5 metai iki pensijos, ką tik išleistiems iš įkalinimo įstaigos asmenims ir invalidams. Be to, numatyta nustatyti teisiškai įgyvendinamas kvotas šių kategorijų asmenims įdarbinti privačiame sektoriuje.

Darbo rinkos institucijos
Svarbiausios institucijos atsakingos už darbo rinkos politikos bei programų įgyvendinimą yra Lietuvos darbo birža (įsteigta 1991 metais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (1992 m.). Tai savarankiškos institucijos, veikiančios prie SADM.

Darbo birža atlieka tarpininkavimo funkcijas ir administruoja keletą veikiančių darbo rinkos programų. Be to, ji atsakinga už teisinių užimtumo garantijų užtikrinimą kategorijoms, numatytoms Bedarbių rėmimo įstatyme. Visoje Lietuvoje yra 46 teritorinės darbo biržos, o dideliuose centruose ir 26 papildomi šių darbo biržų punktai.

Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba atsako už darbo rinkos profesinį mokymą ir permokymą, profesinį orientavimą ir konsultavimą, vykdo valstybinę darbo rinkos profesinio mokymo priežiūrą. Jai pavaldūs 6 regioniniai padaliniai, organizuojantys mokymą, konsultacijas ir rekomendacijų teikimą tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui. Be to, ši institucija reguliuoja 14 darbo rinkos mokymo centrų veiklą. 14 šių centrų, anksčiau priklausiusių tarnybai ir jos finansuotų, dabar yra uždarosios akcinės bendrovės, pačios finansuojančios savo veiklą iš mokymo paslaugų pardavimo įplaukų.

Svarbiausieji užimtumo politikos prioritetai
Strateginiai klausimai
Pagrindinis Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos tikslas yra užtikrinti „didesnį, labiau subalansuotą augimą, didesnes užimtumo galimybes, didesnes pajamas ir gerovę Lietuvos gyventojams“. Išskiriami trys svarbiausi politikos, įgyvendinamos siekiant šių tikslų, elementai. Pirmiausia bus išlaikyta valiutos susiejimo sistema kaip „kertinis makroekonominio stabilumo akmuo“. Atsižvelgiant į didėjantį ekonomikos integravimą į ES, 2002 m. pradžioje litas buvo susietas su euru.
Antra, bus tęsiamas fiskalinis konsolidavimas, siekiant, kad stojimo į ES metu nacionalinis biudžetas būtų subalansuotas. Trečia, likusios esminės struktūrinės reformos bus paspartintos siekiant pagerinti verslo, investicijų ir augimo aplinką. Šios reformos apima rinkos reguliavimo racionalizavimą, administracinių barjerų stebėjimo funkcijos suteikimą Saulėlydžio komisijai ir likusio planuoto privatizavimo užbaigimą.

Būtina, kad prie šio proceso prisidėtų tinkama darbo rinkos politika. Didelis nedarbas ir maži darbo rinkos dalyvavimo rodikliai iš dalies yra sąlygoti bendrosios ūkio padėties. Tačiau jie gali būti susiję ir su struktūrinėmis darbo rinkos problemomis, kurios savo ruožtu neleidžia pasiekti geresnių ekonominių rezultatų.

Remiantis ankstesniuose skyriuose pateikta analize galima apibendrinti Lietuvai būdingas pastarųjų metų ir būsimąsias užimtumo ypatybes:

 visą laikotarpį nuo reformų pradžios, išskyrus trumpą 1997–1999 m. tarpsnį, užimtumo lygis nuolat mažėjo. 2000 m. užimtumo lygis siekė tik 60 proc., t.y. buvo kur kas mažesnis nei ES; atrodo, kad 2001 m. ši tendencija tęsiasi;
 nors 1998 m., palyginti su 1994 m., nedarbas sumažėjo nuo 17 proc. iki 13 proc., dabar jis vėl pasiekė ~ 16 proc. – tai beveik du kartus didesnis rodiklis nei ES. Pastaruoju metu nedarbo lygis pakilo nepaisant tolesnio darbo jėgos dalyvavimo, kuris dabar yra mažesnis nei ES, sumažėjimo;
 svarbūs darbo rinkos problemų struktūriniai aspektai: vyrų nedarbo lygis ypač aukštas, o vyrų aktyvumo lygis palyginti žemas; jaunimo nedarbas artėja prie 30 proc.; dideli regioniniai užimtumo lygių skirtumai;
 nors užimtumo struktūroje jau įvyko esminių pokyčių, jų tikimasi ir vėliau. Tikėtina, kad toliau mažės užimtumas žemės ūkyje, kuriam tenka 18 proc. viso užimtumo, tačiau mažiau nei 8 proc. BVP. Numatomas tolesnis darbuotojų skaičiaus mažėjimas pramonėje, įskaitant energetikos sektorių, kuriame vyrauja atominė energetika;

 nors moterų nedarbo lygis žemesnis nei vyrų, kiti rodikliai (mažesnis užimtumo lygis, darbo užmokesčio skirtumai, vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal profesijas) rodo, kad vis dar yra kliūčių, trukdančių moterims integruotis į darbo rinką;
 nors Lietuvoje darbo jėgos išsimokslinimas yra palyginti aukšto lygio, bent dalies darbo jėgos turima profesinė kvalifikacija ir įgytos žinios neatitinka besikeičiančių darbo rinkos reikalavimų. Tai trukdo darbuotojams prisitaikyti prie ekonominių pokyčių;
 darbo užmokestis tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje ne visada siejamas su darbo našumu, o jo diferencijavimas nepakankamas. Apskritai pastarųjų metų darbo užmokesčio pokyčiai nebuvo palankūs dirbantiesiems.

Lietuva rengiasi pasinaudoti parama, skiriama iš ES SF. Kuriamos reikiamos struktūros ir jų tinklas. Nustatyta, kurios institucijos bus atsakingos už atskirų programų rengimą ir įgyvendinimą. Gauta PHARE dvynių projekto „Rengimasis Europos užimtumo strategijai“ techninė pagalba.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasiryžusi laiku suformuoti struktūras, būtinas dirbti su Europos socialiniu fondu. Toliau dirbant šia linkme reikėtų atkreipti dėmesį į institucinių gebėjimų stiprinimą, ypač finansų valdymo, stebėjimo ir vertinimo srityse.

Leave a Comment