Turinys
1. Įvadas2. W. Petty biografija3. W. Petty reikšmė ekonomikai4. „Politinė aritmetika“5. W. Petty ir kiti ekonomistai.6. Išvados
1. Įvadas
XVI amžiaus Anglijoje įsigali kapitalizmas. Merkantilizmas pradedanykti. Gamybinis kapitalas tampa svarbesnis už prekybinį kapitalą.Pradedama Anglijoje reikalauti verslo laisvės. Prekyboje dar vyraujamerkantilizmas, o praktikoje – kapitalizmas. Skirtingai nuo merkantilistų,klasikinė mokykla stengėsi gilintis į ekonominius reiškinius. Klasikinėsekonominės mokyklos pradininku laikomas William‘as Petty, gyvenęs XVIIamžiaus Anglijoje, kai ji tapo vis labiau kapitalistinė valstybė . W. Pettylaikomas klasikinės ekonominės mokyklos pradininku bei, anot Markso,„politinės ekonomikos tėvu ir tam tikra prasme statistikos išradėjas“.
Šis darbas yra apie garsųjį anglų ekonomistą William‘ą Petty. Darbassusideda iš kelių dalių, kuriose atskleidžiama: 1. W. Petty gyvenimas ir pasiekimai; 2. W. Petty darbų reikšmė Anglijos ekonominiam gyvenimui bei visam ekonomikos vystymuisi; 3. W. Petty žymiausio kūrinio „Politinė aritmetika“ apžvalga (labiau aptarti „Politinės aritmetiko“ negaliu, nes nėra galimybės perskaityti ne tik šio, bet ir nei vieno kito originalaus W. Petty kūrinio); 4. W. Petty ir kitų ekonomistų reikšmė ekonomikai. Literatūros apie šį ekonomistą yra mažai, todėl rėmiausi tik keliaisšaltiniais, kuriuose pateiktas W. Petty gyvenimas ir jo darbų analizė. TaiDz.Budrio „Politinės ekonomijos raštų rinktinė“, A.Anikino „Mokslojaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso“,N.Karatajevo ir I.Stepanovo „Ekonominių teorijų istorija“, P.Šalčiaus„Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“, Z.Lydekos„Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas“ ir K.Markso„Pridedamosios vertės teorija“.
2. William‘o Petty biografija
W. Petty gimė 1623 metais gegužės 26 dieną Anglijoje, gelumbės gamintojoA. Petty šeimoje iš Romsio miesto Hempšyre. Keturiolikmetis William‘asatsisakė verstis tėvo amatu ir parsisamdė Sautamptone tarnauti laivo junga. Po metų Petty laive susilaužė koją. Pagal griežtus to meto įpročius jisbuvo tiesiog išlaipintas artimiausiame krante. Tai buvo Normandijospakrantė Prancūzijos šiaurėje. Jį išgelbėjo įgimtas praktiškumas, gabumaiir sėkmė. Nors kuklus buvo mokslas, kurį jam galėjo duoti mokykla Romsiomieste, jis taip mokėjo lotynų kalbą, jog į tėvus jėzuitus, turėjusius savomokyklą Kanų mieste, kreipėsi lotynišku „pareiškimu“ prašydamas į jąpriimti. Petty ten išbuvo apie dvejus metus ir per tą laiką, jo patiesžodžiais, „išmoko lotynų, graikų ir prancūzų kalbas, visą paprastąjąaritmetiką, praktinę geometriją ir astronomiją, svarbias navigacijos menui<…>“.[1] 1640 metais Londone Petty užsidirba pragyvenimui braižydamas jūrlapius.Po to jis trejus metus tarnauja kariniame laivyne, kur jo gabumainavigacijai ir kartografijai labai praverčia. Dvidešimtmetis Petty išvažiuoja į Olandiją ir Prancūziją, kur studijuojadaugiausia mediciną. Amsterdame Petty užsidirba pragyvenimui juvelyro iroptiko dirbtuvėje. Paryžiuje jis tarnauja ten emigravusio filosofo Hobsosekretoriumi. Grįžęs į Angliją, Petty netrukus Oksforde, kur toliau studijuojamediciną, ir Londone, su kuriuo jis sieja darbą dėl pinigų, tampa žymiujaunųjų mokslininkų grupės nariu. Šie žmonės iš pradžių buvo vadinami„neregimąja kolegija“, o netrukus po Restauracijos įkūrė Karališkąjądraugiją – pirmąją naujųjų laikų mokslų akademiją. 1650 metais PettyOksfordo universitete gavo fizikos daktaro laipsnį ir tapo vieno koledžoanatomijos profesoriumi ir viceprincpalu. 1649metų gegužės mėnesio revoliucijos dvasia buvo uždėjusi savoantspaudą visai „neregimosios kolegijos“ veiklai. Moksle jie kovojo susenąja scholastika, reikalavo diegti eksperimentinius metodus. Petty parėmėir visą gyvenimą išsaugojo šią revoliucijos ir demokratizmo dvasią, kurivėlesniais metais protarpiais ne visai tinkamai prasiverždavo turtingožemvaldžio ir bajoro poelgiuose, trukdydama jo sėkmei valdovų rūmuose. 1650 metų gruodžio mėnesį Oksforde pagal tos epochos įstatymus irpapročius buvo nuteista ir pakarta kažkokia Ena Grin, neturtinga merginavalstietė, suvedžiota jauno skvairo ir apkaltinta savo kūdikio nužudymu.(Vėliau išaiškėjo, kad ji buvo nekalta: kūdikis gimė neišnešiotas ir mirėsavo mirtimi.) Konstatavus mirties faktą, ji buvo paguldyta į karstą. Tuomomentu įvykio vietoje pasirodė daktaras Petty su savo padėjėju: jų tikslasbuvo paimti lavoną anatominiams tyrimams. Gydytojai apstulbo pamatę, kadpakartojoje rusena gyvyb. Jie skubiai ėmėsi priemonių ir ją „prikėlė išnumirusiųjų“. Įdomi tolimesnė įvykių raida. Petty padarė tris dalykus,kurie iš įvairių pusių nusako jo prigimtį. Pirma, jis atliko savoneįprastos pacientės ne tik fizinės, bet ir psichinės būklės stebėjimųseriją ir juos tiksliai užfiksavo (tai buvo gydytojo meistriškumas). Antra,jis parodė ne tik gydytojo meistriškumą, bet ir žmogiškumą: pasiekė, kadteisėjai dovanotų merginai bausmę, ir organizavo pinigų rinkliavą jaišelpti (tai buvo jo žmogiškumas). Trečia, su jam būdingu dalykiniuapsukrumu šį įvykį jis panaudojo plačiai savireklamai (tai buvo joapsukrumas). 1651 metais daktaras Petty netikėtai paliko savo katedrą ir netrukus,anglų žygio į Airiją metu, tapo Henrio Kromvelio, vyriausiojo vado OliverioKromvelio sūnaus, asmeniniu gydytoju. Petty išvydo Airiją, ką tik vėl anglų nugalėtą po nepavykusio sukilimo,nusiaubtą dešimties metų karo, bado ir ligų. Airių katalikams, sukilimoprieš anglus dalyviams priklausiusi žemė turėjo būti konfiskuota irišdalinta Londono turtuoliams, davusiems pinigų karui, taip patnugalėjusios armijos karininkams ir kareiviams. Norint išdalinti žemę,reikėjo išmatuoti žemės masyvus, kurių bendras plotas buvo milijonai akrų,
ir sudaryti jų planus. Ir reikėjo tatai padaryti greitai, nes armijanerimavo ir reikalavo atlyginti. XVII amžiaus viduriui tai buvo be galosunkus uždavinys. Vykdyti šį uždavinį ėmėsi W. Petty: jis čia pamatė retą galimybępralobti ir iškilti. Jam labai pravertė kadaise įgytos kartografijos irgeodezijos žinios. „Armijos žemių apžvalga“ Petty, kuris tuo metu turėjošiek tiek per trisdešimt, buvo tikra aukso kasykla. Atvykęs į Airiją kaipkuklus medikas, jis po kelerių metų tapo vienu iš turtingiausių irįtakingiausių šalies žmonių. Didžiulė Petty energija, jo troškimas realizuoti save, avantiūrizmas –visa tai kurį laiką reiškėsi praturtėjimo manija. 1661 metais gelubininko sūnus buvo pakeltas riteriu ir ėmė vadintis seruWilliam‘u Petty. Iš Petty duomenų ir laiškų tikrai žinoma, kad karaliausvaldžia jam du kartus siūlė pero titulą, kurio jis atsisakė. (XX amžiausAnglijoje žymiausius ekonomistus, padariusius valdančiosioms klasėmssvarbias paslaugas, imta daryti perais už jų mokslinius darbus.) Petty asmenybė buvo labai priešinga. Nenumaldomas gyvenimo troškimastikriausiai buvo būdingiausias jo bruožas. O formas jis įgaudavo tokias,kokias diktuodavo visuomenės sąlygos. Jo gyvenimo būdą ir mąstyseną mažaitepaveikė turtas ir titulas. Savo laiškuose bičiuliams, kartais jispasidaro smulkmeniškas, barasi ir skundžiasi dėl niekų, tačiau įgimtasoptimizmas ir humoras nugali viską. Amžininkų akyse W. Petty turėjo trejopą reputaciją: puikaus mokslininko,rašytojo, erudito; nenuilstančio projektuotojo ir fantazuotojo; godausžmogaus, kuris ne per daug skaitėsi su priemonėmis. Ši trečioji reputacijajį persekiojo visą gyvenimą. Jis dažnai bylinėjosi, net sedėjo kalėjime.Tai trukdė jo politinei karjerai. 1687 metų gruodžio mėnesį W. Petty miršta. Jis palaidojamas gimtajameRomsio mieste. Tik jo mirtis panaikino kliūtis. Po metų jo vyresnysis sūnusČarlsas buvo padarytas baronu Šelbernu. Tačiau tai buvo airių baronystė,neteikianti teisės posėdžiauti Londono lordų rūmuose. Tik Pettyprovaikaitis užėmė šią vietą ir įėjo į Anglijos istoriją kaip stambuspolitinis veikėjas ir vigų partijos lyderis – markizas Lansdowne.3. William‘o Petty reikšmė ekonomikoje
XVII amžiuje merkantilizmo irimo procesui prielaidas sudarėkapitalistinių manufaktūrų vystimasis. Dėl šios priežasties buržuazijosekonominių interesų centras iš cirkuliacijos sferos persikėlė į gamybą:buržuazijos turtėjimo procese vis didesnį vaidmenį pradėjo vaidintimanufaktūros darbininkų išnaudojimas, pakeičiantis ir turtingiausiaskolonijinės periferijos kasyklas. Kapitalistinės gamybos augimas reikalavo gilesnės, negu merkantilistinėdoktrina, analizės. Iškilo daug naujų klausimų: reikėjo įvertinti ekonominįdarbo vaidmenį, išaiškinti darbo užmokesčio, pelno, palūkanų, žemės rentosdėsningumus ir t.t. Sustiprėjusi buržuazija vis mažiau reikalavo valstybės (absoliutizmo)pagalbos ir globos, smulkmeniškas prekybos bei pramonės reglamentavimaspasidarė ne tik įkyrus, bet ir stabdantis ekonominį vystymąsi. Buržuazinėrevoliucija Anglijoje (XVII amžiaus viduryje) sudarė naują politinęsituaciją. Svarbiausi valstybės postai liko žemvaldžių aristokratijos rankose, betekonominiai buržuazijos interesai pradėjo vaidinti lemiamą vaidmenįAnglijos politikoje. Kapitalizmo plėtotę aktyviai rėmė valstybės valdžia:svarbūs buržuazijos ir dvarininkijos turtėjimo šaltiniai buvo prievartinisvalstiečių nuvarymas nuo žemės, kolonijų grobimas, eksporto rėmimas ir kt. Anglijoje XVII amžiuje sparčiai vystosi su praktikos poreikiaisglaudžiai susiję gamtos mokslai: ypač mechanika, astronomija, fizika. Perrevoliucijos dvidešimtmetį (1641 – 1660 metai) išaugo ir nauja karta, kuriųmąstysenai revoliucija uždėjo stiprų, nors ir labai skirtingą, antspaudą.Politika ir religija (o jos buvo neatskiriamai susijusios) pasidarė nebetokios madingos. Žmonės, kurių jaunystė praėjo penktajame ir šeštajamedešimtmečiuose, dygėjosi scholastiniais ginčais, kuriuose biblija buvosvarbiausias argumentų šaltinis. Iš revoliucijos jie paveldėjo kitką:buržuazinės laisvės, proto ir pažangos dvasią. To laikotarpio ekonomistai vis daugiau dėmesio skiria statistikai iristorijai, remiasi filosofų F. Bekono, T. Hobso, Dž. Loko ir kitų darbais.Ekonominės teorijos klausimų tyrimas įgauna brandesnį metodologinįpagrindą. K. Marksas nurodo, kad klasikinės buržuazinės politinės ekonomijosatsiradimas tiesiogiai susijęs su mokslui svarbiu atradimu, kurį padarėanglas William‘as Petty (1623 -1687), veikęs merkantilizmo irimolaikotarpiu. Jau savo veiklos pradžioje, dar būdamas merkantilistas, Pettyžengė pirmąjį didelį žingsnį, kurdamas anglų buržuazinę klasikinę politinęekonomiją, – davė pradžią darbinei vertės teorijai. Savo raštuose W. Petty pasireiškia kaip anglų buržuazijos, atėjusios įvaldžią po buržuazinės revoliucijos, ideologas. Jis savo raštuose nagrinėjatiek politinės ekonomijos, tiek ekonominės statistikos klausimus. Svarbiausięji iš jų: „Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas“ (1662),„Žodis išmintingiesiems“ (1664), skirtas Anglijos pajamoms ir išlaidoms,„Politinė Airijos anatomija“ (1672), „Politinė aritmetika“ (1676), „Keletasžodžių pinigų klausimu“ (1682), „Traktatas apie Airiją“(1687). W. Petty savo pirmuosiuose veikaluose yra merkantilistas. Tas patpasakytina ir apie kitus to meto ekonomistus: kai kuriais klausimas jie darmerkantilistai, bet daugeliu klausimų jie jau atsipalaidavę nuomerkantilizmo įtakos. W. Petty duoda pradžią socialinei statistikai ir, iškeldamas gamtiniųįstatymų ir darbo faktoriaus reikšmę, yra darbo kaštų teorijos pirmtakas.Jis taip pat nagrinėjo ir žemės rentos reiškinius, kalbėjo apie prigimtiniųįstatymų veikimą ir ekonominiame gyvenime. Petty vienas iš pirmųjų iškėlėidėją, kad ekonomikoje esama objektyvių, pažinių dėsningumų, kuriuos jis
lygino su gamtos dėsniais ir todėl vadino prigimtiniais dėsniais. Tai buvodidelis žingsnis į priekį, plėtojant politinę ekonomiją: ji gavo mokslinįpagrindą. W. Petty nesukūrė vieningos ekonominiu požiūriu sistemos. Jo teoriniaiteiginiai, turėję didžiulės reikšmės buržuazinės ekonominės mintiesvystymuisi, yra įpinti į aprašamąją ekonominę statistinę medžiagą, kai jisnagrinėja opiuosius to meto ekonominės politikos klausimus. Petty buvopereinamojo laikotarpio ekonomistas, daugelyje savo veikalų ekonominėspolitikos klausimus sprendė, remdamasis merkantilizmo pozicijomis. Taisuprantama, nes W. Petty buvo ne tik kapitalo pradinio kaupimo epochosatstovas, bet ir jo dalyvis. Jis tapo šio kaupimo teoretiku ir parašėveikalų anglų merkantilizmo ekonominei platformai pagrįsti.(Merkantilistinės idėjos gana aiškiai pastebimos ankstyvuose Petty darbuoseir tuose iš jų, kur analizuojama Anglijos užsienio politika.) Teorijos klausimais jis toli pralenkė merkantilistus. Todėl K. Marksaslabai vertino jo nuopelnus ekonominiam mokslui ir nurodė, kad su jo varduprasideda klasikinės mokyklos istorija. Petty yra buržuazinės politinėsekonomijos kaip mokslo pradininkas. Merkantilistai gvildeno daugiausia vieną ekomnominės veiklos sferą –užsienio prekybą, tad neekvivalentinius (nelygiaverčius) mainus traktuojakaip normalų dėsningą reiškinį. Todėl vertės problema jiems neegzistavo;jie ją papraščiausiai išbraukė. Priešingai, Petty mažiausiai analizuojaužsienio prekybą, iškelia vertės problemą. Jį domina pasikartojantys,dėsningi procesai. Jam rūpi dėsniai, kurie natūraliai lemia darboužmokestį, rentą ir net apmokestinimą. Pirmiausia, Petty tarė naują žodį metodologijos srityje. Merkantilistaitenkindavosi paprastu empirinių reiškinių aprašymu ir ekonominės politikospriemonių rekomendacijomis. Petty žengia toliau – stengiasi įsigilinti į jųesmę, tirti vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį. Jis plačiai naudojostatistinės nalizės metodą, tapo statistikos pradininku. Petty domėjosikiekybine reiškinių puse, tai gali būti paaiškinama gamtos mokslų įtakavisuomenės mokslams. Savo veikale „Politinė aritmetika“ jis rašė:„…Vietoje apsčių bei skambių žodžių ir proto argumentų aš stengiausi savomintis reikšti skaičiais, matais ir svoriais…, nusižiūrėdamas į tokiaspriežastis, kurios turi regimą pagrindą gamtoje“.[2] Lyg tarp kitko išsakytomis savo mintimis apie vertę, rentą, darboužmokestį, darbo pasidalijimą ir pinigus Petty padėjo mokslinės politinėsekonomijos pagrindus. Pirmasis rimtas Petty ekonominis veikalas vadinosi „Traktatas apiemokesčius ir rinkliavas“ ir išėjo 1662 metais. Siekdamas naujai vyriausybeiparodyti, kokiu būdu galima (be abejo, jam pačiam dalyvaujant ir netvadovaujant) padidinti mokestines pajamas, jis taip pat labai išsamiaiišdėstė savo ekonomines pažiūras.Vertės teorija
„Politinėje Airijos anatomijoje“ Petty mėgina palyginti įvairių Airijossričių vertę ir nustatyti žemės vertę. Dėl to, kaip jis pats rašo, jis ėmė spręsti svarbiausią politinėsekonomijos klausimą: kaip sudaryti lygybės ir sulyginimo santykį tarp žemėsir darbo, kad būtų galima išreikšti bet kurios prekės vertę, remiantis tikvienu iš šių dviejų veiksnių. Atiduodamas duoklę merkantilizmui, Petty svarbiausiu klausimu laikėprekės kainą. Tačiau turtėjimo objektu ima ne atsitiktines, svyruojančiasrinkos kainas, bet vidutinę kainą, jo žodžiais tariant, natūralinę kainą,arba vertę. Tyrinėdamas šią problemą, jis priėjo prie darbo vertės dėsnio. W. Petty stengėsi įveikti teorinį merkantilizmo ribotumą, iškėlė vertėsproblemą ir išreiškė genialią idėją, kad mainų proporcijas apsprendžiadarbo sąnaudos atskirų prekių gamybai ir priklauso nuo darbo našumoatskirose ūkio šakose. Tas faktas, kad darbas sukuria produkto vertę, jam nekėlė jokiųabejonių. Šį faktą patvirtino žemdirbystės praktika. Jis sulygina darbosąnaudas grūdų ir sidabro gamybai. Veikale „Traktatas apie mokesčius irrinkliavas“ (1662) Petty nurodo, kad darbas, sunaudotas sidabro gamybaiPeru kasyklose (plius atgabenimas į Londoną) ir grūdų gamybai Anglijoje,apsprendžia jų mainų proporciją. Tuo pačiu jis sulygina žemdirbio darbą sudarbininko darbu. Jis pateikia tokį pavyzdį: „Jei kas nors iš Peru gali gauti ir atgabentiį Londoną unciją sidabro, sunaudodamas tiek pat laiko, kiek jam reikalingabušeliui grūdų pagaminti, tai pirmasis šių produktų sudarys natūralinęantrojo kainą; ir jei, atradus naujas turtingesnias kasyklas, su tokiomispat išlaidomis bus galima gauti dvi uncijas sidabro, kaip kad anksčiauvieną, tai ceateris paribus (kitoms sąlygoms esant lygioms) bušelis grūdųkainuos dešimt šilingų, jei jis anksčiau kainavo penkis šilingus“.[3] Petty natūralinę prekių kainą (vertę) nustato, atsižvelgiant į prekeipagaminti sunaudotą darbo laiką, ir nurodo, kad natūralinė prekės kainatiesiog proporcinga darbo, reikalingo sidabrui gauti, sanaudoms. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Petty dar negalėjo atskirti vertėsnuo mainomosios vertės, taip pat vertės nuo kainos. Jis dar giliaineįsiskverbia į ekonominius reiškinius, susijusius su mainomąja verte. Jistik nurodo, kad natūralinė kaina (mainomoji vertė) atsirado prekių mainųprocese, kad ji išreiškiama pinigine forma. Prekės vertę Petty sutapatinasu pinigų, gaunamų už šią prekę, kiekiu. Šičia vis dar pasireiškiamerkantilistinių idėjų įtaka. Jis negali išvesti natūralinės kainos(vertės) iš darbo, sunaudoto prekei pagaminti. Tačiau jis pralenkėmerkantilistus, ieškodamas priežasčių, kodėl už atitinkamą prekę gaunamastam tikras pinigų kiekis. Jis daro išvadą, kad mainomąją vertę sukuria ne
bet koks darbas, o tik tas, kuris sukuria pinigus. Itin svarbu pabrėžti, kad Petty visakeriopai stengiasi vertę nustatytidarbo laiku. Šią mintį apie įvairių darbo rūšių prilyginimą, apie vertėsnustatymą darbo laiku Petty vėl išreiškia tokiais žodžiais: „Jei sidabro gamykla reikalautų didesnio meno ir būtų susijusi sudidesne rizika, negu grūdų gamyba, tai pagaliau gautume tą patį. Sakykime,kad šimtas žmonių dešimt metų gamina grūdus ir tiek pat žmonių tiek patlaiko gamina sidabrą; tada frynas gauto sidabro likutis sudarys viso grynogrūdų derliaus kainą, ir lygios pirmo produkto dalys sudarys lygių antroprodukto dalių kainą…“[4] Taip Petty nustato, kad grūdai ir sidabras, kaip ir kitos prekės,kurioms pagaminti sunaudota lygiai darbo, turi vienodą vertę. Tuo pačiuPetty ima vertės dydį apibrėžti darbo laiku; kartu čia jau pastebimas darbonašumo vaidmens suvokimas. Petty visiškai priartėjo prie vertės apibrėžimodarbu, o tai ir buvo išeities taškas darbo vertės problemai moksliškaispręsti. Petty darbinės vertės teorijos trūkumai ir klaidos pasireiškia tuo, kadjis dar neskiria vertės nuo kainos, kaip jos piniginės išraiškos, ir jisklaidingai mano, kad tik darbas, gaminant auksą ir sidabrą, tiesiogiainustatąs vertę. O bet kuriuo kitu darbu vertė gali būti nustatyta tik poto, kai jis bus palygintas su darbu, sunaudotu brangiesiems metalams gauti. Petty elgėsi teisingai, matuodamas vertę darbo laiku, tačiau jisnesugebėjo išvysti savo analizės ir padaryti labiau apibendrinančių išvadų.Jis lygino ne dviejų prekių vertę, o grūdų vertės išraišką sidabro vertėsatžvilgiu, surasdamas grūdų kainų. Petty pažiūrų sistemoje nematyti skirtumo tarp mainomosios irvartojamosios vertės. Jis žino tik skirtumą tarp darbo, gaminančio sidabrą,ir darbo, gaminančio kitus produktus, kurių kainos nustatomos sidabru.Petty nežinojo darbo, sukuriančio prekę, dvejopo pobudžio, todėl jispainiojo darbą, sukuriantį vertę, ir darbą, sukuriantį vartojamąją vertę. W. Petty iškėlė teiginį, kad „darbas yra turto tėvas, žemė – jo motina“.Šis teiginys yra teisingas, jeigu turėsime galvoje vartojamųjų verčiųgaminimą, kadangi reikia skirti du prekės veiksnius: vartojamąją vertę irvertę. To Petty neskyrė ir negalėjo skirti, nes jis tuo pačiu matavo darboir žemės veikimą. Dar labiau vertės problemos nagrinėjimą supainiojo Pettyiškeltas trečias teiginys, kad paprastu vertės matu yra vidutinė suaugusiožmogaus dienos mityba, o ne jo dienos darbas. Taigi, vertės matu jis nurodo„dienos davinius“, t. y. maisto kiekį, sunaudotą vertei sukurti. Dienos maisto daviniais jis matavo išginto į ganyklą veršelio priaugimą,žmogaus darbo žemdirbystėje rezultatus ir net airių lūšnos vertę mėginoišmatuoti dienos davinių, kuriuos sunaudojo statybininkai, statydamilūšną. Petty nesugebėjo visiškai nuosekliai išdėstyti savo darbinės vertėsteotijos. „Pridedamosios vertės teorijose“ („Kapitalas“ IV tomas) K. Marksaspažymi, kad, nagrinėjant vertės klausimą, „Petty veikale padrikai susipinatrejopos rūšies apibrėžimai: a) vertės dydis, kurį apsprendžia toks pat darbo laikas, be to, darbaslaikomas vertės šaltiniu; b) vertė kaip visuomeninio darbo forma. Todėl pinigai pasireiškia kaiptikroji vertės forma, nors kitose vietose Petty sugriauna visas monetarinėssistemos iliuzijas. Vadinasi, čia jo veikale ryškėja sąvokos apibrėžimas; c) darbo kaip mainomosios vertės šaltinio supainiojimas su darbu kaipvartojamosios vertės šaltiniu; kartu darbas numato gamtos medžiagą (žemę).Iš esmės imant, Petty nustatant darbo ir žemės „lygybės santykį“, laisvaiparduodama žemė vaizduojama kaip kapitalizuota renta – vadinasi, čia Pettykalba ne apie žemę kaip realaus darbo gamtos medžiagą.“[5] Nors W. Petty nesuprato vertės visuomenės prigimties, vertę gaminančiodarbo prigimties, vis dėl to jo mėginimai nustatyti prekės vertės dydįgamyboje sunaudoto darbo kiekiu turi istorinę ir mokslinę vertę. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Petty darbuose be tvarkos persipinaįvairiausi apibrėžimai, o faktiškai Petty dar detaliai nepagrindžia vertėsteorijos, jis tik numato ją. Bet vis dėlto Petty vertės teorija turipagrindinės reikšmės buržuazinės klasikinės politinės ekonomijosistorijoje. Su W. Petty vertės teorija yra susijusi jo darbo užmokesčio teorija irrentos teorija.Darbo užmokesčio teorija
W. Petty veikaluose be tvarkos susipina įvairųs apibrėžimai, jis žengėpirmąjį didelį žingsnį – davė pradžią darbinės vertės teorijai, kuriątoliau vystė anglų buržuazinės politinės ekonomijos klasikai – A. Smith irD. Ricardo. Merkantilistai kalbėdavo tik apie reikalą, kad valstybė įstatymunustatytų maksimalų darbo užmokesčio lygį. W. Petty mėgino įsigilino įklausimo sprendimą ir apibrėžti natūralinę darbo kainą, formuluotiekonominį darbo užmokesčio dėsnį. Nuo prekės vertės Petty pereina prie darbo vertės. Paėmęs kaip pavyzdįgrūdų vertę, jis skirie joje dvi dalis: darbo užmokęstį ir žemės rentą. Tuometu egzistavo valstybiniai įstatymai, nustatantieji darbo užmokesčiodydžius, todėl Petty nustato darbo užmokestį įstatymo vardu. „Įstatymas …turi užtikrinti darbininkui tik būtiniausius pragyvenimo reikmenis; nes jeidarbininkui būtų užtikrinta dvigubai daugiau negu jam būtina, tai jis
tedirbtų tik pusę palyginti su tuo, kiek jis galėtų dirbti ir faktiškaidirbtų, darbo užmokesčio nepadvigubinus; visuomenei tai reiškia netektiatitinkamo darbo kiekio produkto.“[6] Kaip K. Marksas aiškina šį teiginį ketvirtajame „Kapitalo“ tome, Pettydarbo vertę apsprendžia būtinomis pragyvenimo priemonėmis. Darbininkas tiktodėl turįs dirbti pridedamąjį darbą ir gaminti pridedamąjį produktą, kadjį verčia naudoti visą tinkamą darbui darbo jėgą, kad pats gautų tik tai,kas būtiniausia pragyvenimui. Tuo pačiu Petty darbo užmokesčio pagrindąsudaro darbininko gyvenimo priemonių minimumas. Petty teiginiai (daugiausia pateikti prabėgomis) darbo užmokesčioklausimu dar nesudarė vientisos darbo užmokesčio teorijos. Nauja buvo tai,kad W. Petty traktavo darbo užmokestį kaip dėsningą reiškinį ir akcentavojo ryšį su darbininko darbininko gyvenimo reikmenų verte. Kaip ir merkantilistai, Petty gynė tvirtą darbo užmokestį, kurį, kaiptvirtą minimumą priemonių, reikalingų darbininkui pragyventi, apribojoįstatymai. Šiuo pagrindu jis nustatė žemės rentos dydį natūra, t. y.grūdais, taip pat pinigine forma.Rentos teorija
W. Petty stengėsi, kitaip ir giliau, negu merkantilistai, aiškintipradinį kapitalistinių pajamų šaltinį. Merkantilistai ignoravo rentosproblemą, nes prięšingu atveju jiems būtų reikėję pripažinti, kadprekybinis pelnas nėra vienintelis nacionalinio turto šaltinis. Pettyįveikė šį merkantilistų ribotumą ir, atsakydamas į klausimą, kur glūdirentos šaltinis, nurodė gamybos sferą. Jis apibrėžė rentą kaip tą žemės ūkio produktų ar pinigų dalį, kurilieka, atskaičius gamybos kaštus iš bendrojo produkto ar visos pinigųsumos. Grūdų gamybos kaštais jis laikė išlaidas sėkloms įsigyti irdarbininkams apmokėti (t. y. darbo užmokestį). Be to, renta Petty nuomone, esanti dviejų formų: žemės renta ir pinigųrenta (palūkanos). Pastarąją jis išveda iš pirmosios: pinigų renta –palūkanos priklauso nuo žemės rentos normos (nuo to žemės kiekio, kurį būtųgalima pirkti už paskolintus pinigus). Savo veikaluose Petty ne tik vaizduoja rentą kaip perteklių, kurį gaunaįmonininkas virš būtino darbo laiko, bet ir traktuoja šį perteklių kaippaties gamintojo pridedamojo darbo virš priklausančio jam darbo užmokesčioir atlyginimo už jo paties kapitalą perteklių. Grūdų vertę Petty apsprendžia sunaudotu jiems darbo laiku. Renta jam yratai, kas lieka nuo visuminio produkto, kai iš šio produkto bus išskaitytasdarbo užmokestis ir sėklos. Tuo pačiu ši renta prilygsta pridedamajamproduktui. XVII amžiuje žemė – pagrindinis žmogaus darbo pritaikymoobjektas. Todėl William‘ui Petty pridedamoji vertė – tai žemės renta,kurioje slypi ir pramonės pelnas (dar neatskirtas nuo rento). Todėl galima pasakyti, kad Petty vertės teorija – jo pelno teorija.Tačiau neteisinga teigti, kad Petty nesukūrė rentos teorijos. Kaip nurodo Marksas ketvirtajame „Kapitalo“ tome, Petty veikaluosesutinkame pirmąją diferencinės rentos savoką. Jis ją išveda ne iš vienododydžio įvairaus derlingumo žemės sklypų, bet iš įvairios geografinėspadėties, iš įvairaus nuotolio nuo rinkos, esant vienodam sklypųderlingumui, o tai, kaip žinoma, yra vienas iš diferencinės rentoselementų. Savo traktate apie mokesčius ir rinkliavas Petty rašė: „Kaip didelėpaklausa pinigams padidina palūkanas, taip didelė paklausa grūdams pakeliajų kainą, o todėl ir rentą iš žemės, kurioje auga javai, ir galiausiaipačios žemės kainą.“[7] Marksas paaiškina, kad čia tiesiai pasakyta, joggrūdų kaina nulemia rentą, panašiai kaip jau iš ankstesnio išdėstymo seka,jog grūdų vertės neapsprendžia renta. „Jei, pavyzdžiui, – tęsia Petty , – grūdai, kuriais minta Londonas arbakokia nors armija, turi būti vežami iš vietų, esančių už keturiasdešimtmylių, tai grūdų, kurie auga nuo Londono ar tos armijos išsidėstymo vietosper vienos rinkos nuotolį, kaina bus tiek didesnė už natūralinę kainą, kieksudaro išlaidos, susijusios su jų pervežimu trisdešimt devynias mylias…Taigi, arti gyvenamųjų vietų, kurių gyventojams išmaitinti reikia dideliųrajonų, žemė ne tik tuo pagrindu duoda didesnę rentą, bet ir kainuojadidesnę sumą metinių rentų už tokią pat žemę, bet esančią toliau.“[8] W. Petty veikaluose sutinkame diferencinės rentos sąvoką, nors ji irnevisapusiškai išaiškinta. Jis kildina diferencinę rentą iš įvairios žemėssklypų geografinės padėties, iš įvairaus žemės sklypų nuotolio nuo rinkos,esant vienodam sklypų derlingumui ir įvairiam darbo našumui, o tai tesudarotik vieną diferencinės rentos elementų. Petty pareiškia, kad žemės turtingumas ar skurdumas, arba jos vertė,priklauso nuo tos jos duodamo produkto didesnės ar mažesnės dalies, kurisumokama už naudojimąsi žeme, santykio su paprastu darbu, sunaudotuišauginti tam tikram produktui. Pasak K. Markso, Petty diferencinę rentą išdėstė gariau už Adam‘ąSmith‘ą.
Žemės kaina
Petty stengėsi atsakyti į klausimą, kas lemia žemės kainą. Spręsdamasšią problemą, jis remiasi teisingomis prielaidomis, teigdamas, pirma, kadžemės kaina turi būti apibrėžta ypatingu būdu, nes žemė neprodukuojama, irtodėl darbo sąnaudos negali apspresti jos kainos, ir, antra, žemės kainąjis teisingai sieja su žemės pajamingumu. Apibrėžęs rentą kaip grynas pajamas iš žemės, Petty iškelia klausimą,kokiai metinių rentų sumai iš tiesų lygi savo verte laisvai parduodamažemė. Sutinkant, kad ji lygi begaliniam metinių rentų skaičiui, galima
padaryti absurdiškas išvadas. Todėl Petty sąlyginai leido, kad metiniųrentų skaičius, sudarantis natūralinę kokio nors sklypo kainą, prilygstaįprastam bendro trijų kartų atstovų (senelio, tėvo ir sūnaus) gyvenimoilgumui. Anglijoje toks gyvenimo ilgumas buvo prilyginamas dvidešimt vieneriemsmetams. Tuo remdamasis, Petty padarė išvadą, kad žemės vertė lygiapytikriai ir tokiam pačiam metinių rentų skaičiui. Tuo pačiu jis darėlabai svarbų pareiškimą, kad žemės vertė – tai ne kas kita, kaipkapitalizuota renta, t. y. tam tikra metinių rentų suma, arba suma rentųper tam tikrą metų skaičių. O kadangi piniginės rentos dydis priklausas nuo bušelio grūdų vertės, oši vertė savo ruožtu apsprendžiama darbo, sunaudoto bušeliui grūdųpagaminti, kiekiu, bet ir galiausiai „žemės vertė“. Šioje labai teisingoje mintyje pastebimas ankstyvas ir drąsus mėginimasatskleisti taip pat ir žemės ūkio reikšmių pavaldumą darbinės vertėsteorijos dėsniui. Mokslinė šio mėginimo vertė yra ta, kad žemės pardavime ir kainoje Pettyįžvelgė žemės rentos pardavimą ir kainą. Ši mintis vėliau buvo išvystita įsistemingą mokymą apie žemės kainą kaip kapitalizuotą žemės rentą. Petty tyrimuose, pažymi Marksas ketvirtajame „Kapitalo“ tome, –„…pirma, renta, kaip visuminės žemės ūkio pridedamosios vertės išraiška,kildama ne iš žemės, o iš darbo ir apibrėžiama kaip darbo sukurtasperteklius virš to, kas būtina darbininko gyvybei palaikyti; …antra, žemės vertė pasirodo esanti ne kas kita, kaip pirmyn tamtikram metų skaičiui nupirkta rente, tokia pakeistinė rentos forma,kurioje, pavyzdžiui, dvidešimt vienerių metų pridedamoji vertė (arbapridedamasis darbas) pasireiškia kaip žemės vertė; trumpai tariant, žemėsvertė pasirodo esanti ne kas kita, kaip kapitalizuota renta.“[9] Petty giliai įsiskverbia į klausimo esmę. Rentos pirkėjo (t. y. žemėspirkėjo) požiūriu renta pasireiškia paprastai kaip jo kapitalo palūkanos,to kapitalo, už kurį jis pirko ją, o šią formą įgavusios rentos visiškainegalima pažinti ir ji pasireiškia kaip kapitalo duodamos palūkanos. Apibrėžęs žemės vertę ir metinės rentos vertę, Petty gali išvesti„rentą iš pinigų“, arba palūkanas, kaip antrinę formą. Galima pastebėti Petty nujaučiant pridedamosios vertės prigimtį, norsjis nagrinėja ją žemės rentos forma. Neskirdamas pelno nuo pridedamosiosvertės ir nuo žemės vertės, Petty vis dėlto išskyrė vieną pelno rūšį –paskolinio kapitalo palūkanas, nors ir laikė palūkanas iš žemės rentosgautų pajamų forma. Nesuprasdamas, kad žemės kainos svyravimas priklausonuo palūkanų lygio svyravimo, jis, priešingai, išvedė palūkanų lygį išžemės kainos dydžio. Jis manė, kad jei pinigų savininkas gali pirkti žemę,kad gautų iš jos rentą, tai ir patys pinigai turi duoti pajamas(procentus), taip pat kaip žemė – rentą. „Mokesčių ir rinkliavų traktate“ Petty samprotauja, kad palūkanos bentturėtų būti lygios rentai iš tiek žemės, kiek jos galima pirkti užpaskolintus pinigus. Kaip matome, palūkanos apsprendžiamos rentos kaina, o tai, suprantama,neteisinga. Iš tikrųjų vyksta atvirkščiai: rentos kaina, arba žemėsperkamoji vertė, nustatoma pagal palūkanų lygį. Tačiau Petty visiškai logiška tokia pažiūra į palūkanas, nes rentą jislaiko visuotine pridedamosios vertės forma ir dėl to palūkanas nuo pinigųišveda kaip antrinę formą. Nors Petty ir klaidingai suprato palūkanas, bet tai jokiu būdu nemenkinajo žemės rentos teorijos mokslinės reikšmės.Pinigai
1682 metais, kilus ginčams dėl Anglijos monetos perkalimo, W. Pettyparašė nedidelį veikalą, pavadintą „Įvairios žinios apie pinigus“ (arba„Keletas žodžių apie pinigus“). Tai trisdešimt du klausimai ir atsakymai. Petty traktuoja pinigus kaip ypatingą prekę, atliekančią visuotinioekvivalento funkcijas. Jos, kaip ir visų prekių, vertę sukuria darbas, omainomąją vertę kiekybiškai lemia brangiųjų metalų gavybos darbo sąnaudos,palygintos su sąnaudomis kitose gamybos sferose. Cirkuliacijai būtinųpinigų kiekį lemia prekybos ir mokėjimų apyvartos dydis, t. y. galiausiairealizuojamų prekių kiekis, jų kainos ir su įvairiais sanderiais susijusiospiniginių vienetų cirkuliacijos dažnumas (cirkuliacijos greitis).Pilnaverčius pinigus tam tikru mastu gali pakeisti banko išlaidžiamipopieriniai pinigai. Petty laiko pinigus politinio kūno riebalais. Kaip riebalai pateparaumenų judėjimą, maitina kūną, kai pritrūksta maisto, užpildo kūnoįdubimus, ir jį pagražina, taip ir pinigai suaktyvina krašto judėjimą, badometu partraukia iš užsienio maisto, išlygina sąskaitas ir viską pagražina.Priešingai, kai tų riebalų, atseit pinigų, yra per daug, tai jie pasunkinaūkio organizavimo judrumą. Tasai pinigų ir riebalų palyginimas yra ne tikorginalus, bet visai nuoseklus ir apskritai gana teisingas. Pinigai yratepalas, kuris lengvina mainus, maitina taupmenis, kurios sudaro atsargassunkiems laikams ir padeda tinkamai veikti visoms socialinio organizmodalims. Petty teigia, kad pinigų gali būti ne tik per mažai, bet ir per daug.Tai labai skiriasi nuo merkantilistinės nuomonės apie pinigus. Tikruosiusturtus Petty mato ne piniguose, bet darbo ir žemės gaminiuose. Darbas yratėvas, būtent aktyvus turtų kūrybos veiksnys, žemė yra turtų motina. Darbasšiuo atveju imamas plačiausia prasme (dabarties ir praeities darbas),
įkūnitas kapitale. Tuo būdu Petty gali būti laikomas tėvu moderniosteorijos, kuri skiria tris gamybos veiksnius: žemė, darbas, kapitalas. Petty aiškiai suprato, kad „tautos turtas“ gali didėti tik vystantiskapitalizmui. Šias idėjas iš dalies jis realizavo savo darbuose.4. „Politinė aritmetika“
Anglijos karalius Karolis II labiausiai troško kuo nors pranokti savogiminaitį – Prancūzijos karalių Liudviką XIV. Jis, nusižiūrėjęs į Versalį,kėlė puotas ir rengė fejerverkus. Bet pinigų jis turėjo kur kas mažiau neguPrancūzijos valdovas. Beliko mokslas, kur galima palenktiniauti su Prancūzija. Visaikarališkajai šeimai globojant, buvo įkurta Karališkoji draugija (Anglijosmokslų akademija), kuria Karolis II galėjo pagrįstai didžiuotis, nesPrancūzijos karalius Liudvikas XIV šito neturėjo. Anglijos karalius pats darydavo cheminius bandymus ir užsiiminėjojūreivyste. Tai atitiko laiko dvasią. Įdomiausias ir sąmoningiausias žmogusKarališkoje draugijoje buvo seras William‘as Petty. Siaurame rate karaliusir aukštieji aristokratai buvo laisvamaniai, o geriau už Petty niekasnemokėjo pasišaipyti iš bažnyčios vadodų. Ir karalius, ir jo vietininkaimėgdavo klausytis Petty tik tol, kol jis nepradėdavo kalbėtis apie politikąir prekybą. O jis negalėdavo apie tai nekalbėti. Visos kitos šnekos jambūdavo tik dingstis tik dar vienam projektui išdėstyti. Vienas jo projektasbuvo drąsesnis ir reiklesnis už kitą. Visais savo projektais Petty sąmoningai siekė vystyti pramoninį ūkįAnglijoje ir Airijoje, kvietė ryžtingiau laužyti agrarinę ūkio sistemą. Tuotarpu Karolis II ir jo brolis Jokūbas II buvo monarchijos šalininkai,laikėsi agrarinio ūkio tvarkos. Kaip tik todėl ji ir žlugo praėjus metamspo W. Petty mirties (1688 – 1689 metų revoliucija). Į Anglijos turtingumą ir klestėjimą Petty visada žiūrėjo per lyginimo sukaimyninėmis šalimis prizmę. Jam savotiškas etalonas buvo Olandija. Pettysavo veikaluose dažnai ieškojo atsakymų į sudėtingą klausimą – kokia yrakonkrečios šalies sėkmingo vystimosi priežastis? Jis buvo įsitikinęs, kadAnglijos pozicijoms tiesiogiai gresia ne Olandija (vienas iš anglųburžuazijos uždavinių buvo kova prieš Olandijos viešpatavimą užsienioprekyboje), o didesnė ir agresyvesnė valstybė – Prancūzija. Pettyekonominės idėjos įgavo vis aiškesnį antiprancūzišką politinį pobūdį. 1676 metais Petty užbaigė savo antrąjį svarbiausią ekonominį veikalą„Politinė aritmetika“, bet nesiryžo jo išleisti. Sąjunga su Prancūzija buvokaraliaus Karolio II užsienio politikos kertinis akmuo, o jo veikalas būtųpakenkęs šios sąjungos sudarymui. Petty nenorėjo rizikuoti rūmų malone, todėl „Politinė aritmetika“ buvoplatinama rankrašriniais nuorašais. 1683 metais Petty veikalas buvoišspausdintas anonimiškai, be autoriaus žinios ir kitu pavadinimu. Tik po1688 – 1689 metų revoliucijos ir su ja susijusio staigaus Anglijospolitikos pakitimo Petty sūnus lordas Šelbertas išleido „Politinęaritmetiką“ su autoriaus pavarde. Pratarmėje jis parašė, kad „<…>išleisti velionio tėvo knygą anksčiau buvo neįmanoma, nes šio veikalodoktrinos užgaudavo Prancūziją“. Užsienio prekyba davė milžiniškus turtus Anglijai. Todėl „Politinėjearitmetikoje“ Petty vis dar išreikšdavo merkantilistines pažiūras, kadšalies turtą daugiausia sudaro ta dalis, kurią ji turi užsienio prekybojesu visu prekybiniu pasauliu; jis visiškai pagrįstai teigė, kad Anglijavidaus prekyboje paprasta mėsa, gėrimais, drabužiais negali gauti tiekaukso, sidabro, brangakmenių ir kitų turtų, kuriuos ji gauna iš užsienioprekybos ir kolonijinės sistemos. „Politinė aritmetika“ – tai pirmasis mokslo istorijojedarbas, pagrįstasstatistiniu ekonominiu tyrimo metodu. XVII amžiuje statistikos tiesiog nebuvo. Labai mažai tebuvo žinoma apiegyventojų skaičių, jų pasiskirstymą, sudėtį pagal amžių ir profesijas. Darmažiau žinoma apie pagrindinius ekonominius rodiklius: pagrindinių prekiųgamybą ir vartojimą, gyventojų pajamas, turto pasiskirstymą. Šiokių tokiųduomenų būta tik apie mokesčius ir užsienio prekybą. Didelis Petty nuopelnas buvo jau tai, jog jis pirmas ėmė įrodinėti, kadreikia įkurti valstybinę statistikos tarnybą, ir numatė kai kuriaspagrindines duomenų rinkimo gaires. Petty ne tik nepaliaujamai propogavo statistikos būtinuma, bet irpuikiai naudojo savo ekonominiams teiginiams įroduti tuos negausius ir nelabai patikimus statistinius duomenis, kuriuos jis turėjo. Petty buvoužsibrėžęs konkretų uždavinį – remdamasis objektyviais skaitmeniniaisduomenimis, įrodyti, kad Anglija ne skurdesnė ir ne silpnesnė užPrancūziją. Iš to plaukė platesnis uždavinys – kiekybiškai įvertinti jolaikų ekonominę Anglijos būklę. Savo veikalo pratarmėje jis rašo apie politinės aritmetikos metodą: „Tačiau būdas, kuriuo aš pasiryžau tai padaryti, neįprastas, nes, užuotvartojęs tik aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio žodžius ir stvėręsisspekuliatyvinių argumentų, aš ėmiausi reikšti savo nuomones skaičių, svoriųir matų kalba (aš jau seniai troškau eiti šiuo keliu, norėdamas parodytipolitinės aritmetikos pavyzdį), vartodamas tik argumentus, einančius išjutiminio patyrimo, ir nagrinėdamas tik priežastis, kurių matomi pagrindaiyra gamtoje. O tas, kurios priklauso nuo atskirų žmonių protų, nuomonių,troškimų ir aistrų nepastovumo, aš palieku kitiems“.[10] Petty politinė aritmetika buvo statistikos prototipas, o jo metodaspadėjo atsirasti daugeliui svarbių ekonomikos mokslo krypčių. Jis įžvalgiairašė, kaip svarbu apskaičiuoti šalies nacionalines pajamas ir nacionalinįturtą – tuos rodiklius, kurie statistikoje ir ekonomikoje vaidina didžiulį
vaidmenį. Petty pirmą kartą apskaičiavo Anglijos nacionalinį turtą. Petty ieškojo būdo kaip nors įvertinti asmeninį gamybinių jėgų elementą– darbo įgudžius, meistriškumą, technikos išsivystimo potencialą. Gyventojų skaičiaus ir sudėties klausimu prasideda visa Petty ekonominėteorija. Studijuodamas Petty darbus, Marksas užrašo: „Petty „gyventojųskaičiaus teorija“ [11]yra visai kitokia, negu Malthus‘o teorija<…>.Gyventojai – turtas <…>.“2 Optimistinis požiūris į gyventojų skaičiausaugimą būdingas ankstyviesiems klasikinės ekonomikos mokyklos atstovams.Priešingai, Malthus XIX amžiaus pradžioje teigė, kad svarbiausia darboklasių skurdo priežastis yra natūrali – pernelyg spartus dauginimasis. Petty mėgino skaičiuoti ir nacionalines pajamas, įvertindamas tikgyventojų vartojamo išlaidų sumą. Tiesa, paties Petty apskaičiavimai turėjoesminių trūkumų. Jis nacionalines pajamas skaičiuodavo kaip gyventojųvartojimo išlaidų suma, kitaip tariant, manė, kad kaupiamąją pajamų dalį –kapitalo įdėjimo pastatams, įrenginiams, žemių gerinimui ir t. t. – galimaignoruoti. Tačiau ši prielaida XVII amžiuje buvo realistinė, nes kaupimonorma buvo labai mažai ir šalies materialinis turtas augo lėtai. W. Pettynetikslumą netrukus ištaisė jo politinės aritmetikos sekėjai, ypač GregorisKingas. Petty apskaičiavo Anglijos nacionalines pajamas. Iš šių apskaičiavimoužuomazgų išaugo šiuolaikinė nacionalinių pajamų apskaičiavimo sistema.5. W. Petty ir kiti ekonomistai
➢ W. Petty, F. Kenė (Quesnay) ir kiti mokslininkai padėjo ekonominių procesų kiekybinės analizės pamatus. Be to, jų veikaluose yra statistikos mokslo užuomazgų ir statistikos taikymo ekonominiams tyrinėjimams pradų. ➢ Klaisikinės politinės ekonomijos sukūrėjai W. Petty ir P. Buagilberas (Boisguillebert), kiti A. Smith pirmtakai domisi politine ekonomija anaiptol ne profesionaliai, tokia profesija dar neegzistavo. Petty – gydytojas ir politikas, Buagilbertas – teisėjas, Lokas (Locke) – filosofas, Kantiljonas (Cantillon) – bankininkas; jų veikaluose pirmą kartą keliami teoriniai naujo mokslo – politinės ekonomijos klausimai. Ypač išsiskirie Petty. Tai – ne tik genialus mąstytojas, bet ir nepaprastai ryški ir savita asmenybė. ➢ Marksas (Marx) pažymi, kad ekonominę teoriją ypač sėkmingai vystė medikai: W. Petty, N. Barbon (Nikolas Barbonas), B. Mandeville (Bernardas Mendevilis), F. Quesnay (Fransua Kenė). ➢ A. Tiurgo (Turgot) „Samprotavimams“ būdingas puikus lakonizmas, primenantis geriausius Petty veikalų puslapius. ➢ Ekonomikos mokslo istorijoje W. Petty pirmasis ėmėsi tiesti kelią į abstrakčiojo darbo idėją, kuria Marksas pagrindė vertės teoriją. ➢ Yra nagrinėjamas Petty teorijų ryšys su A. Smith, D. Ricardo, Markso teorijomis. ➢ D. Rozenbergas (Poзeнбeрг) savo „Politinės ekonomijos istorijoje“ pažymi: „Kitaip negu W. Petty, su kuriuo Kenė dalijasi garbe vadintis politinės ekonomijos kūrėju, Kenė buvo nepalaužiamų principų žmogus, tačiau labai linkęs į dogmatizmą ir dokrinietiškumą“. ➢ F. Kenė norėjo tikslaus tyrimo metodą pritaikyti ir visuomeninių reikšmių nagrinėjimui. Tai nebuvo visai naujas dalykas ekonominės minties istorijoje: anglų klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos pradininkas W. Petty tai padarė savo „Politinėje aritmetikoje“. ➢ Petty suformulavo ekonominę Anglijos buržuazijos ir naujosios bajorijos programą. Negalima sakyti, jog ši buržuazijos programa buvo vienintelė. Už buržuazinį feodalinės Anglijos ekonomikos pertvarkymą, be buržuazijos, kovojo valstietija, kurios klasiniai interesai neatsispindėjo Petty kūriniuose. Agrarinė Anglijos valstietijos programa suformuluota levelerių ir digerių kūriniuose. Tai parodo, kad Anglijoje egzistavo W. Petty programai priešingas ekonominis mokymas. ➢ William‘o Petty „Traktatą apie mokesčius ir rinkliavas“ galima laikytį svarbiausiu XVII šimtmečio ekonomikos veikalu, kaip kad Adam‘o Smith‘o knygą apie tautų turtą XVIII šimtmečio ekonomikos veikalu. ➢ A. Smith tyrimai padarė buržuazinę politinę ekonomiją mokslu, ekonominių žinių sistema. Tiesa, buržuazinės politinės ekonomijos pagrindus dėjo taip pat W. Petty, P. Buagilberas, F. Kenė, A. Tiurgo, kurie suformulavo labai svarbius teorinio pobūdžio teiginius ir iškėlė vertingų ekonominio mokslo metodologinių principų. ➢ K. Marksas veikale „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ nurodė, kad klasikinė buržuazinė politinė ekonomija „prasideda Anglijoje nuo W. Petty, Prancūzijoje – nuo Buagilbero, o baigiasi Anglijoje Ricardo, Prancūzijoje Sismondi“.[12] ➢ Buržuazinės politinės ekonomijos klasikai (pradedant W. Petty) tyrinėjo vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį, o vulgarioji politinė ekonomija, priešingai, iš pat pradžių apibūdino tik išviršinius procesus. ➢ W. Petty pradėjo tą kryptį, iš kurios susiformavo anglų klasikinė politinė ekonomija. Jis gali būti traktuojamas kaip A. Smith, D. Ricardo. K. Marx pirmtakas. ➢ Petty yra sakęs, kad jo laikais lendlordai bijojo žemdirbystės pagerinimų, nes dėl to sumažėja žemdirbystės produktų kainos ir žemės renta (jos dydžio atžvilgiu); dėl tos pačios priežasties jie bijojo didinti žemių plotą ir dirbti anksčiau nenaudojamą žemę, nes tai tolygu žemės ploto padidinimui. Petty teigė: „Lendlordai niurzgia prieš balų nusausinimą, miškų iškirtimą, bendruomeninius žemių aptverimą, paverčiant jas arimais, prieš bandomojo ūkio ir dobilų auginimą, nes tokiu būdu mažinamos maisto produktų kainos. <…> Visos Anglijos, Velso ir Škiotijoslygumų renta yra maždaug devyni milijonai svarų sterlingų per metus“[13]. Petty kovojo prieš šias lendlordų pažiūras.
6. Išvados
Klasikinė ekonomikos mokykla pradėjo formuotis Anglijoje (W. Pettyekonominiai tyrimai) ir Prancūzijoje (P. Buagilbero ekonominiai tyrimai).Galutinai ši mokykla susiformavo Anglijoje. Klasikinės ekonominės mokyklospradininku Anglijoje laikomas William‘as Petty . Jo mokymas skirtaspramoninio ūkio arba industrinės visuomenės vystymosi dėsnių analizei. W.
Petty pirmasis tyrė gamybą ir vertino ekonominius įvykius gamybos požiūriu.Tuo jis buvo pranašesnis už merkantilistus. Be to, Petty laikomasstatistikos mokslo (politinės aritmetikos) pradininku. Savo brandumoklasikinė mokykla pasiekė anglų klasikinės mokyklos kūrėjų-pradininkų A.Smith, D. Ricardo ir T. Malthus veikaluose. Pripažįstant svarbiausius W. Petty nuopelnus, vystant politinę ekonomijąkaip mokslą, reikia dar kartą nurodyti jo ekonominės teorijos trūkumus irprieštaravimus jo pažiūrose. Politinių–ekonominių Petty pažiūrų sistemoje pastebima teisingų irklaidingų teiginių, be to, ekonomines kategorijas Petty analizuoja kartu sukitais klausimais, skyrium imant su Airijos ekonominės statistikosproblemomis. Būdinga jo ekonominių teorijų analizės savybė yra ta, kad šiaskategorijas jis nagrinėjo kaip natūralias, paimtas be istorinio sąlygotumo.Petty, kaip ir visi buržuaziniai ideologai, laikė kapitalizmą natūraliu,amžinu reiškiniu, o feodalinius santykiu – antinatūraliais. Petty savo kūriniuose ne visiškai atsikratė merkantilizmu. Dirbantvadinamojo kapitalo pradinio kaupimo laikotarpiu, kai prekybinis kapitalasvirto iš savarankiškos formos pramonės kapitalui pajungta forma, Pettypažiūros buvo labai apraizgytos merkantilistinėmis sąvokomis. Petty negalėjo nuosekliai apibrėžti vertės darbu. Nagrinėdamas vertės irvartojamosios vertės skirtumą, jis iškėlė du vertės šaltinius: darbą irgamtą. Žinomas jo posakis „darbas – turto tėvas, o žemė – jo motina“teisingas tik ta prasme, kad produktui pagaminti tikrai reikalinga jungtinėžmogaus darbo ir gamtos jėgų veikla. Tačiau Petty tvirtinimas, kad vertęsukuriąs ir darbas, ir žemė, yra neteisingas, o jo mėginimas ginti savovertės dviejų šaltinių teoriją mokymu apie „maisto davinius“ nors irįdomus, bet neturi mokslinės reikšmės. Tačiau ir jis svarbus tuo atžvilgiu,kad rodo esant didelių prieštaravimų Petty mokyme apie vertę: jisnesugebėjo atskirti vertės nuo vartojamosios vertės; nuo vertės apibrėžimodarbu jis perėjo prie apibrėžimo dviem šaltiniais – žeme ir darbu; nuopalyginti teisingo žemės kainos apibrėžimo jis priėjo prie lygybės tarpžemės ir darbo ieškojimo; nuo vertės dydžio apibrėžimo darbu jis perėjoprie jos apibrėžimo „maisto daviniais“, t. y. darbo užmokesčiu. Šieneteisingi aiškinimai sukėlė ir daugiau kitų klaidų. Vis dėl to reikia pabrėžti, kad W. Petty iškėlė ne vieną genialią mintį,paliko žymų pėdsaką ekonominės minties istorijoje. Susumuojant ekonomines Petty pažiūras, reikia pasakyti, kad jis padarėpradžią darbinei vertės teorijai, stengėsi, ja remdamasis, paaiškinti ryšįtarp produkto kiekio ir mainais už jį gaunamo sidabro kiekio, tarp darboužmokesčio ir žemės rentos, tarp žemės kainos ir palūkanų lygio. Petty davėpridedamosios vertės teorijos apmatus, nors ir įsivaizdavo ją kaip žemėsrentos formą, neskirdamas rentos nuo pridedamosios vertės, pelno irpalūkanų. Marksas ir Engelsas labai vertino Petty reikšmę mokslinėje politinėjeekonomijoje: „..pirmieji drąsūs mėginimai, kuriuos Petty darė beveik visosepolitinės ekonomijos srityje, buvo jo angliškųjų pasekėjų kiekvienasatskirai prisiimti ir toliau vystomi. Šio proceso pėdsakai laikotarpyje nuo1691 iki 1752 metų krina į akis net labiausiai paviršutiniškam stebėjimuijau dėl to, kad visi bent kiek žymesni ekonominiai to laiko veikalairemiasi, teigiamai ar neigiamai, Petty pažiūromis. Štai kodėl šisoriginalių protų gausus laikotarpis yra svarbiausias laipsniškai politinėsekonomijos genezei tyrinėti.“[14] Be to, K. Marksas nurodo, kad klasikinės buržuazinės politinėsekonomijos atsiradimas ir tolesnis jos formavimasis tiesiogiai susijęs suW. Petty vardu, ypač su jo vertės teorija. Tiesa, Petty nesugebėjonuosekliai išdėstyti savo vertės teorijos… Iš tiesų W. Petty pirmasis sugebėjo moksline analize prasiskverpti įgimstančius kapitalistinius santykius tiek, kiek buvo išaiškinta aukščiau.Jis žengė pirmą drasų žingsnį, vėliau jo pasekėjai gilino ir vystė joidėjas. Net žymiausi anglų klasikinės buržuazinės politinės ekonomijosatstovai daug perėmė iš jos pradininko. Atskirus Petty teiginius išvystė A.Smith ir D. Ricardo. Petty yra anglų klasikinės buržuazinės politinėsekonomijos kūrėjas.Literatūra
1. A. Anikinas „Mokslo jaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso“ 1988m. Vilnius, „Mintis“ 2. Dz. Budrys „Politinės ekonomijos raštų rinktinė“ 1979m. Vilnius, „Mintis“ 3. V. Jurgutis „Pinigai“ 1938m. 4. N. Karatajevas, I. Stepanovas „Ekonominių teorijų istorija“ 1964m. Vilnius, „Mintis“ 5. Z. Lydeka „Ekonominių teorijų istorija. Paskaitų konspektas“ 2002m. Kaunas, VDU leidykla 6. K. Marksas „Pridedamosios vertės teorija“ Idalis, 1998m. Vilnius, „Mintis“ 7. P. Šalčius „Raštai. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“ 1991m. Vilnius, „Mintis“
———————–[1] E. Strauss „Sir William Petty: Portrain of a Genius“ – L., 1954 (24p.)[2] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 56).[3] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 40).[4] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 34)[5] К. Mаркс „К критике политической экономии“(c. 42-43).[6] K. Marksas „Pridedamosios vertės teorijos“ Idalis (p. 308).[7] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 38)[8] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 38-39)[9] К. Маркс „Теории прибавочной стоимости“ (IV том «Капитала»), ч. I, (с.338)[10] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 156).
[11] K. Marksas „Pridedamosios vertės teorija“ I d., 306-307 psl.[12] K. Маркс „И Энгельс Ф“ Соч., Т13, (с. 39)[13] W. Petty „Political Aritmetick“, London 1699 (p. 230, 231)[14] F. Engelsas „Anti-Diuringas“, p. 202-203.