1. Įvadas
XVI amžiaus Anglijoje įsigali kapitalizmas. Merkantilizmas pradeda nykti. Gamybinis kapitalas tampa svarbesnis už prekybinį kapitalą.
Pradedama Anglijoje reikalauti verslo laisvės. Prekyboje dar vyrauja merkantilizmas, o praktikoje – kapitalizmas. Skirtingai nuo merkantilistų, klasikinė mokykla stengėsi gilintis į ekonominius reiškinius. Klasikinės ekonominės mokyklos pradininku laikomas William‘as Petty, gyvenęs XVII
amžiaus Anglijoje, kai ji tapo vis labiau kapitalistinė valstybė . W. Petty laikomas klasikinės ekonominės mokyklos pradininku bei, anot Markso, „politinės ekonomikos tėvu ir tam tikra prasme statistikos išradėjas“.
Šis darbas yra apie garsųjį anglų ekonomistą William‘ą Petty. Darbas susideda iš kelių dalių, kuriose atskleidžiama:
1. W. Petty gyvenimas ir pasiekimai;
2. W. Petty darbų reikšmė Anglijos ekonominiam gyvenimui bei visam ekonomikos vystymuisi;
3. W. Petty žymiausio kūrinio „Politinė aritmetika“ apžvalga (labiau aptarti „Politinės aritmetiko“ negaliu, nes nėra galimybės perskaityti ne tik šio, bet ir nei vieno kito originalaus W. Petty kūrinio);
4. W. Petty ir kitų ekonomistų reikšmė ekonomikai.
Literatūros apie šį ekonomistą yra mažai, todėl rėmiausi tik keliais šaltiniais, kuriuose pateiktas W. Petty gyvenimas ir jo darbų analizė. Tai
Dz.Budrio „Politinės ekonomijos raštų rinktinė“, A.Anikino „Mokslo jaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso“,
N.Karatajevo ir I.Stepanovo „Ekonominių teorijų istorija“, P.Šalčiaus
„Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“, Z.Lydekos
„Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas“ ir K.Markso
„Pridedamosios vertės teorija“.
2. William‘o Petty biografija
W. Petty gimė 1623 metais gegužės 26 dieną Anglijoje, gelumbės gamintojo
A. Petty šeimoje iš Romsio miesto Hempšyre. Keturiolikmetis William‘as atsisakė verstis tėvo amatu ir parsisamdė Sautamptone tarnauti laivo junga.
Po metų Petty laive susilaužė koją. Pagal griežtus to meto įpročius jis buvo tiesiog išlaipintas artimiausiame krante. Tai buvo Normandijos pakrantė Prancūzijos šiaurėje. Jį išgelbėjo įgimtas praktiškumas, gabumai ir sėkmė. Nors kuklus buvo mokslas, kurį jam galėjo duoti mokykla Romsio mieste, jis taip mokėjo lotynų kalbą, jog į tėvus jėzuitus, turėjusius savo mokyklą Kanų mieste, kreipėsi lotynišku „pareiškimu“ prašydamas į ją priimti. Petty ten išbuvo apie dvejus metus ir per tą laiką, jo paties žodžiais, „išmoko lotynų, graikų ir prancūzų kalbas, visą paprastąją aritmetiką, praktinę geometriją ir astronomiją, svarbias navigacijos menui
<…>“.[1]
1640 metais Londone Petty užsidirba pragyvenimui braižydamas jūrlapius.
Po to jis trejus metus tarnauja kariniame laivyne, kur jo gabumai navigacijai ir kartografijai labai praverčia.
Dvidešimtmetis Petty išvažiuoja į Olandiją ir Prancūziją, kur studijuoja daugiausia mediciną. Amsterdame Petty užsidirba pragyvenimui juvelyro ir optiko dirbtuvėje. Paryžiuje jis tarnauja ten emigravusio filosofo Hobso sekretoriumi.
Grįžęs į Angliją, Petty netrukus Oksforde, kur toliau studijuoja mediciną, ir Londone, su kuriuo jis sieja darbą dėl pinigų, tampa žymiu jaunųjų mokslininkų grupės nariu. Šie žmonės iš pradžių buvo vadinami „neregimąja kolegija“, o netrukus po Restauracijos įkūrė Karališkąją draugiją – pirmąją naujųjų laikų mokslų akademiją. 1650 metais Petty
Oksfordo universitete gavo fizikos daktaro laipsnį ir tapo vieno koledžo anatomijos profesoriumi ir viceprincpalu.
1649metų gegužės mėnesio revoliucijos dvasia buvo uždėjusi savo antspaudą visai „neregimosios kolegijos“ veiklai. Moksle jie kovojo su senąja scholastika, reikalavo diegti eksperimentinius metodus. Petty parėmė ir visą gyvenimą išsaugojo šią revoliucijos ir demokratizmo dvasią, kuri vėlesniais metais protarpiais ne visai tinkamai prasiverždavo turtingo žemvaldžio ir bajoro poelgiuose, trukdydama jo sėkmei valdovų rūmuose.
1650 metų gruodžio mėnesį Oksforde pagal tos epochos įstatymus ir papročius buvo nuteista ir pakarta kažkokia Ena Grin, neturtinga mergina valstietė, suvedžiota jauno skvairo ir apkaltinta savo kūdikio nužudymu.
(Vėliau išaiškėjo, kad ji buvo nekalta: kūdikis gimė neišnešiotas ir mirė savo mirtimi.) Konstatavus mirties faktą, ji buvo paguldyta į karstą. Tuo momentu įvykio vietoje pasirodė daktaras Petty su savo padėjėju: jų tikslas buvo paimti lavoną anatominiams tyrimams. Gydytojai apstulbo pamatę, kad pakartojoje rusena gyvyb. Jie skubiai ėmėsi priemonių ir ją „prikėlė iš numirusiųjų“. Įdomi tolimesnė įvykių raida.
Petty padarė tris dalykus, kurie iš įvairių pusių nusako jo prigimtį. Pirma, jis atliko savo neįprastos pacientės ne tik fizinės, bet ir psichinės būklės stebėjimų seriją ir juos tiksliai užfiksavo (tai buvo gydytojo meistriškumas).
Antra, jis parodė ne tik gydytojo meistriškumą, bet ir žmogiškumą: pasiekė, kad teisėjai dovanotų merginai bausmę, ir organizavo pinigų rinkliavą jai šelpti (tai buvo jo žmogiškumas). Trečia, su jam būdingu dalykiniu apsukrumu šį įvykį jis panaudojo plačiai savireklamai (tai buvo jo apsukrumas).
1651 metais daktaras Petty netikėtai paliko savo katedrą ir netrukus, anglų žygio į Airiją metu, tapo Henrio Kromvelio, vyriausiojo vado Oliverio
Kromvelio sūnaus, asmeniniu gydytoju.
Petty išvydo Airiją, ką tik vėl anglų nugalėtą po nepavykusio sukilimo, nusiaubtą dešimties metų karo, bado ir ligų. Airių katalikams, sukilimo prieš anglus dalyviams priklausiusi žemė turėjo būti konfiskuota ir išdalinta Londono turtuoliams, davusiems pinigų karui, taip pat nugalėjusios armijos karininkams ir kareiviams. Norint išdalinti žemę, reikėjo išmatuoti žemės masyvus, kurių bendras plotas buvo milijonai akrų, ir sudaryti jų planus. Ir reikėjo tatai padaryti greitai, nes armija nerimavo ir reikalavo atlyginti. XVII amžiaus viduriui tai buvo be galo sunkus uždavinys.
Vykdyti šį uždavinį ėmėsi W. Petty: jis čia pamatė retą galimybę pralobti ir iškilti. Jam labai pravertė kadaise įgytos kartografijos ir geodezijos žinios. „Armijos žemių apžvalga“ Petty, kuris tuo metu turėjo šiek tiek per trisdešimt, buvo tikra aukso kasykla. Atvykęs į Airiją kaip kuklus medikas, jis po kelerių metų tapo vienu iš turtingiausių ir įtakingiausių šalies žmonių.
Didžiulė Petty energija, jo troškimas realizuoti save, avantiūrizmas –
visa tai kurį laiką reiškėsi praturtėjimo manija.
1661 metais gelubininko sūnus buvo pakeltas riteriu ir ėmė vadintis seru
William‘u Petty. Iš Petty duomenų ir laiškų tikrai žinoma, kad karaliaus valdžia jam du kartus siūlė pero titulą, kurio jis atsisakė. (XX amžiaus
Anglijoje žymiausius ekonomistus, padariusius valdančiosioms klasėms svarbias paslaugas, imta daryti perais už jų mokslinius darbus.)
Petty asmenybė buvo labai priešinga. Nenumaldomas gyvenimo troškimas tikriausiai buvo būdingiausias jo bruožas. O formas jis įgaudavo tokias, kokias diktuodavo visuomenės sąlygos. Jo gyvenimo būdą ir mąstyseną mažai tepaveikė turtas ir titulas. Savo laiškuose bičiuliams, kartais jis pasidaro smulkmeniškas, barasi ir skundžiasi dėl niekų, tačiau įgimtas optimizmas ir humoras nugali viską.
Amžininkų akyse W. Petty turėjo trejopą reputaciją: puikaus mokslininko, rašytojo, erudito; nenuilstančio projektuotojo ir fantazuotojo; godaus žmogaus, kuris ne per daug skaitėsi su priemonėmis. Ši trečioji reputacija jį persekiojo visą gyvenimą. Jis dažnai bylinėjosi, net sedėjo kalėjime.
Tai trukdė jo politinei karjerai.
1687 metų gruodžio mėnesį W. Petty miršta. Jis palaidojamas gimtajame
Romsio mieste. Tik jo mirtis panaikino kliūtis. Po metų jo vyresnysis sūnus
Čarlsas buvo padarytas baronu Šelbernu. Tačiau tai buvo airių baronystė, neteikianti teisės posėdžiauti Londono lordų rūmuose. Tik Petty provaikaitis užėmė šią vietą ir įėjo į Anglijos istoriją kaip stambus politinis veikėjas ir vigų partijos lyderis – markizas Lansdowne.
3. William‘o Petty reikšmė ekonomikoje
XVII amžiuje merkantilizmo irimo procesui prielaidas sudarė kapitalistinių manufaktūrų vystimasis. Dėl šios priežasties buržuazijos ekonominių interesų centras iš cirkuliacijos sferos persikėlė į gamybą:
buržuazijos turtėjimo procese vis didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti manufaktūros darbininkų išnaudojimas, pakeičiantis ir turtingiausias kolonijinės periferijos kasyklas.
Kapitalistinės gamybos augimas reikalavo gilesnės, negu merkantilistinė doktrina, analizės. Iškilo daug naujų klausimų: reikėjo įvertinti ekonominį darbo vaidmenį, išaiškinti darbo užmokesčio, pelno, palūkanų, žemės rentos dėsningumus ir t.t.
Sustiprėjusi buržuazija vis mažiau reikalavo valstybės (absoliutizmo)
pagalbos ir globos, smulkmeniškas prekybos bei pramonės reglamentavimas pasidarė ne tik įkyrus, bet ir stabdantis ekonominį vystymąsi. Buržuazinė revoliucija Anglijoje (XVII amžiaus viduryje) sudarė naują politinę situaciją.
Svarbiausi valstybės postai liko žemvaldžių aristokratijos rankose, bet ekonominiai buržuazijos interesai pradėjo vaidinti lemiamą vaidmenį
Anglijos politikoje. Kapitalizmo plėtotę aktyviai rėmė valstybės valdžia:
svarbūs buržuazijos ir dvarininkijos turtėjimo šaltiniai buvo prievartinis valstiečių nuvarymas nuo žemės, kolonijų grobimas, eksporto rėmimas ir kt.
Anglijoje XVII amžiuje sparčiai vystosi su praktikos poreikiais glaudžiai susiję gamtos mokslai: ypač mechanika, astronomija, fizika. Per revoliucijos dvidešimtmetį (1641 – 1660 metai) išaugo ir nauja karta, kurių mąstysenai revoliucija uždėjo stiprų, nors ir labai skirtingą, antspaudą.
Politika ir religija (o jos buvo neatskiriamai susijusios) pasidarė nebe tokios madingos. Žmonės, kurių jaunystė praėjo penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose, dygėjosi scholastiniais ginčais, kuriuose biblija buvo svarbiausias argumentų šaltinis. Iš revoliucijos jie paveldėjo kitką:
buržuazinės laisvės, proto ir pažangos dvasią.
To laikotarpio ekonomistai vis daugiau dėmesio skiria statistikai ir istorijai, remiasi filosofų F. Bekono, T. Hobso, Dž. Loko ir kitų darbais.
Ekonominės teorijos klausimų tyrimas įgauna brandesnį metodologinį pagrindą.
K. Marksas nurodo, kad klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos atsiradimas tiesiogiai susijęs su mokslui svarbiu atradimu, kurį padarė anglas William‘as Petty (1623 -1687), veikęs merkantilizmo irimo laikotarpiu. Jau savo veiklos pradžioje, dar būdamas merkantilistas, Petty žengė pirmąjį didelį žingsnį, kurdamas anglų buržuazinę klasikinę politinę ekonomiją, – davė pradžią darbinei vertės teorijai.
Savo raštuose W. Petty pasireiškia kaip anglų buržuazijos, atėjusios į valdžią po buržuazinės revoliucijos, ideologas. Jis savo raštuose nagrinėja tiek politinės ekonomijos, tiek ekonominės statistikos klausimus.
Svarbiausięji iš jų: „Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas“ (1662),
„Žodis išmintingiesiems“ (1664), skirtas Anglijos pajamoms ir išlaidoms,
„Politinė Airijos anatomija“ (1672), „Politinė aritmetika“ (1676), „Keletas žodžių pinigų klausimu“ (1682), „Traktatas apie Airiją“(1687).
W. Petty savo pirmuosiuose veikaluose yra merkantilistas. Tas pat pasakytina ir apie kitus to meto ekonomistus: kai kuriais klausimas jie dar merkantilistai, bet daugeliu klausimų jie jau atsipalaidavę nuo merkantilizmo įtakos.
W. Petty duoda pradžią socialinei statistikai ir, iškeldamas gamtinių įstatymų ir darbo faktoriaus reikšmę, yra darbo kaštų teorijos pirmtakas.
Jis taip pat nagrinėjo ir žemės rentos reiškinius, kalbėjo apie prigimtinių įstatymų veikimą ir ekonominiame gyvenime. Petty vienas iš pirmųjų iškėlė idėją, kad ekonomikoje esama objektyvių, pažinių dėsningumų, kuriuos jis lygino su gamtos dėsniais ir todėl vadino prigimtiniais dėsniais. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, plėtojant politinę ekonomiją: ji gavo mokslinį pagrindą.
W. Petty nesukūrė vieningos ekonominiu požiūriu sistemos. Jo teoriniai teiginiai, turėję didžiulės reikšmės buržuazinės ekonominės minties vystymuisi, yra įpinti į aprašamąją ekonominę statistinę medžiagą, kai jis nagrinėja opiuosius to meto ekonominės politikos klausimus. Petty buvo pereinamojo laikotarpio ekonomistas, daugelyje savo veikalų ekonominės politikos klausimus sprendė, remdamasis merkantilizmo pozicijomis. Tai suprantama, nes W. Petty buvo ne tik kapitalo pradinio kaupimo epochos atstovas, bet ir jo dalyvis. Jis tapo šio kaupimo teoretiku ir parašė veikalų anglų merkantilizmo ekonominei platformai pagrįsti.
(Merkantilistinės idėjos gana aiškiai pastebimos ankstyvuose Petty darbuose ir tuose iš jų, kur analizuojama Anglijos užsienio politika.)
Teorijos klausimais jis toli pralenkė merkantilistus. Todėl K. Marksas labai vertino jo nuopelnus ekonominiam mokslui ir nurodė, kad su jo vardu prasideda klasikinės mokyklos istorija. Petty yra buržuazinės politinės ekonomijos kaip mokslo pradininkas.
Merkantilistai gvildeno daugiausia vieną ekomnominės veiklos sferą –
užsienio prekybą, tad neekvivalentinius (nelygiaverčius) mainus traktuoja kaip normalų dėsningą reiškinį. Todėl vertės problema jiems neegzistavo;
jie ją papraščiausiai išbraukė. Priešingai, Petty mažiausiai analizuoja užsienio prekybą, iškelia vertės problemą. Jį domina pasikartojantys, dėsningi procesai. Jam rūpi dėsniai, kurie natūraliai lemia darbo užmokestį, rentą ir net apmokestinimą.
Pirmiausia, Petty tarė naują žodį metodologijos srityje. Merkantilistai tenkindavosi paprastu empirinių reiškinių aprašymu ir ekonominės politikos priemonių rekomendacijomis. Petty žengia toliau – stengiasi įsigilinti į jų esmę, tirti vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį. Jis plačiai naudojo statistinės nalizės metodą, tapo statistikos pradininku. Petty domėjosi kiekybine reiškinių puse, tai gali būti paaiškinama gamtos mokslų įtaka visuomenės mokslams. Savo veikale „Politinė aritmetika“ jis rašė:
„…Vietoje apsčių bei skambių žodžių ir proto argumentų aš stengiausi savo mintis reikšti skaičiais, matais ir svoriais…, nusižiūrėdamas į tokias priežastis, kurios turi regimą pagrindą gamtoje“.[2]
Lyg tarp kitko išsakytomis savo mintimis apie vertę, rentą, darbo užmokestį, darbo pasidalijimą ir pinigus Petty padėjo mokslinės politinės ekonomijos pagrindus.
Pirmasis rimtas Petty ekonominis veikalas vadinosi „Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas“ ir išėjo 1662 metais. Siekdamas naujai vyriausybei parodyti, kokiu būdu galima (be abejo, jam pačiam dalyvaujant ir net vadovaujant) padidinti mokestines pajamas, jis taip pat labai išsamiai išdėstė savo ekonomines pažiūras.
Vertės teorija
„Politinėje Airijos anatomijoje“ Petty mėgina palyginti įvairių Airijos sričių vertę ir nustatyti žemės vertę.
Dėl to, kaip jis pats rašo, jis ėmė spręsti svarbiausią politinės ekonomijos klausimą: kaip sudaryti lygybės ir sulyginimo santykį tarp žemės ir darbo, kad būtų galima išreikšti bet kurios prekės vertę, remiantis tik vienu iš šių dviejų veiksnių.
Atiduodamas duoklę merkantilizmui, Petty svarbiausiu klausimu laikė prekės kainą. Tačiau turtėjimo objektu ima ne atsitiktines, svyruojančias rinkos kainas, bet vidutinę kainą, jo žodžiais tariant, natūralinę kainą, arba vertę. Tyrinėdamas šią problemą, jis priėjo prie darbo vertės dėsnio.
W. Petty stengėsi įveikti teorinį merkantilizmo ribotumą, iškėlė vertės problemą ir išreiškė genialią idėją, kad mainų proporcijas apsprendžia darbo sąnaudos atskirų prekių gamybai ir priklauso nuo darbo našumo atskirose ūkio šakose.
Tas faktas, kad darbas sukuria produkto vertę, jam nekėlė jokių abejonių. Šį faktą patvirtino žemdirbystės praktika. Jis sulygina darbo sąnaudas grūdų ir sidabro gamybai. Veikale „Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas“ (1662) Petty nurodo, kad darbas, sunaudotas sidabro gamybai
Peru kasyklose (plius atgabenimas į Londoną) ir grūdų gamybai Anglijoje, apsprendžia jų mainų proporciją. Tuo pačiu jis sulygina žemdirbio darbą su darbininko darbu.
Jis pateikia tokį pavyzdį: „Jei kas nors iš Peru gali gauti ir atgabenti į Londoną unciją sidabro, sunaudodamas tiek pat laiko, kiek jam reikalinga bušeliui grūdų pagaminti, tai pirmasis šių produktų sudarys natūralinę antrojo kainą; ir jei, atradus naujas turtingesnias kasyklas, su tokiomis pat išlaidomis bus galima gauti dvi uncijas sidabro, kaip kad anksčiau vieną, tai ceateris paribus (kitoms sąlygoms esant lygioms) bušelis grūdų kainuos dešimt šilingų, jei jis anksčiau kainavo penkis šilingus“.[3]
Petty natūralinę prekių kainą (vertę) nustato, atsižvelgiant į prekei pagaminti sunaudotą darbo laiką, ir nurodo, kad natūralinė prekės kaina tiesiog proporcinga darbo, reikalingo sidabrui gauti, sanaudoms.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Petty dar negalėjo atskirti vertės nuo mainomosios vertės, taip pat vertės nuo kainos. Jis dar giliai neįsiskverbia į ekonominius reiškinius, susijusius su mainomąja verte. Jis tik nurodo, kad natūralinė kaina (mainomoji vertė) atsirado prekių mainų procese, kad ji išreiškiama pinigine forma.
Prekės vertę Petty sutapatina su pinigų, gaunamų už šią prekę, kiekiu. Šičia vis dar pasireiškia merkantilistinių idėjų įtaka. Jis negali išvesti natūralinės kainos (vertės) iš darbo, sunaudoto prekei pagaminti. Tačiau jis pralenkė merkantilistus, ieškodamas priežasčių, kodėl už atitinkamą prekę gaunamas tam tikras pinigų kiekis. Jis daro išvadą, kad mainomąją vertę sukuria ne bet koks darbas, o tik tas, kuris sukuria pinigus.
Itin svarbu pabrėžti, kad Petty visakeriopai stengiasi vertę nustatyti darbo laiku. Šią mintį apie įvairių darbo rūšių prilyginimą, apie vertės nustatymą darbo laiku Petty vėl išreiškia tokiais žodžiais:
„Jei sidabro gamykla reikalautų didesnio meno ir būtų susijusi su didesne rizika, negu grūdų gamyba, tai pagaliau gautume tą patį. Sakykime, kad šimtas žmonių dešimt metų gamina grūdus ir tiek pat žmonių tiek pat laiko gamina sidabrą; tada frynas gauto sidabro likutis sudarys viso gryno grūdų derliaus kainą, ir lygios pirmo produkto dalys sudarys lygių antro produkto dalių kainą…“[4]
Taip Petty nustato, kad grūdai ir sidabras, kaip ir kitos prekės, kurioms pagaminti sunaudota lygiai darbo, turi vienodą vertę. Tuo pačiu
Petty ima vertės dydį apibrėžti darbo laiku; kartu čia jau pastebimas darbo našumo vaidmens suvokimas. Petty visiškai priartėjo prie vertės apibrėžimo darbu, o tai ir buvo išeities taškas darbo vertės problemai moksliškai spręsti.
Petty darbinės vertės teorijos trūkumai ir klaidos pasireiškia tuo, kad jis dar neskiria vertės nuo kainos, kaip jos piniginės išraiškos, ir jis klaidingai mano, kad tik darbas, gaminant auksą ir sidabrą, tiesiogiai nustatąs vertę. O bet kuriuo kitu darbu vertė gali būti nustatyta tik po to, kai jis bus palygintas su darbu, sunaudotu brangiesiems metalams gauti.
Petty elgėsi teisingai, matuodamas vertę darbo laiku, tačiau jis nesugebėjo išvysti savo analizės ir padaryti labiau apibendrinančių išvadų.
Jis lygino ne dviejų prekių vertę, o grūdų vertės išraišką sidabro vertės atžvilgiu, surasdamas grūdų kainų.
Petty pažiūrų sistemoje nematyti skirtumo tarp mainomosios ir vartojamosios vertės. Jis žino tik skirtumą tarp darbo, gaminančio sidabrą, ir darbo, gaminančio kitus produktus, kurių kainos nustatomos sidabru.
Petty nežinojo darbo, sukuriančio prekę, dvejopo pobudžio, todėl jis painiojo darbą, sukuriantį vertę, ir darbą, sukuriantį vartojamąją vertę.
W. Petty iškėlė teiginį, kad „darbas yra turto tėvas, žemė – jo motina“.
Šis teiginys yra teisingas, jeigu turėsime galvoje vartojamųjų verčių gaminimą, kadangi reikia skirti du prekės veiksnius: vartojamąją vertę ir vertę. To Petty neskyrė ir negalėjo skirti, nes jis tuo pačiu matavo darbo ir žemės veikimą. Dar labiau vertės problemos nagrinėjimą supainiojo Petty iškeltas trečias teiginys, kad paprastu vertės matu yra vidutinė suaugusio žmogaus dienos mityba, o ne jo dienos darbas. Taigi, vertės matu jis nurodo „dienos davinius“, t. y. maisto kiekį, sunaudotą vertei sukurti.
Dienos maisto daviniais jis matavo išginto į ganyklą veršelio priaugimą, žmogaus darbo žemdirbystėje rezultatus ir net airių lūšnos vertę mėgino išmatuoti dienos davinių, kuriuos sunaudojo statybininkai, statydami lūšną. Petty nesugebėjo visiškai nuosekliai išdėstyti savo darbinės vertės teotijos.
„Pridedamosios vertės teorijose“ („Kapitalas“ IV tomas) K. Marksas pažymi, kad, nagrinėjant vertės klausimą, „Petty veikale padrikai susipina trejopos rūšies apibrėžimai:
a) vertės dydis, kurį apsprendžia toks pat darbo laikas, be to, darbas laikomas vertės šaltiniu;
b) vertė kaip visuomeninio darbo forma. Todėl pinigai pasireiškia kaip tikroji vertės forma, nors kitose vietose Petty sugriauna visas monetarinės sistemos iliuzijas. Vadinasi, čia jo veikale ryškėja sąvokos apibrėžimas;
c) darbo kaip mainomosios vertės šaltinio supainiojimas su darbu kaip vartojamosios vertės šaltiniu; kartu darbas numato gamtos medžiagą (žemę).
Iš esmės imant, Petty nustatant darbo ir žemės „lygybės santykį“, laisvai parduodama žemė vaizduojama kaip kapitalizuota renta – vadinasi, čia Petty kalba ne apie žemę kaip realaus darbo gamtos medžiagą.“[5]
Nors W. Petty nesuprato vertės visuomenės prigimties, vertę gaminančio darbo prigimties, vis dėl to jo mėginimai nustatyti prekės vertės dydį gamyboje sunaudoto darbo kiekiu turi istorinę ir mokslinę vertę.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Petty darbuose be tvarkos persipina įvairiausi apibrėžimai, o faktiškai Petty dar detaliai nepagrindžia vertės teorijos, jis tik numato ją. Bet vis dėlto Petty vertės teorija turi pagrindinės reikšmės buržuazinės klasikinės politinės ekonomijos istorijoje.
Su W. Petty vertės teorija yra susijusi jo darbo užmokesčio teorija ir rentos teorija.
Darbo užmokesčio teorija
W. Petty veikaluose be tvarkos susipina įvairųs apibrėžimai, jis žengė pirmąjį didelį žingsnį – davė pradžią darbinės vertės teorijai, kurią toliau vystė anglų buržuazinės politinės ekonomijos klasikai – A. Smith ir
D. Ricardo.
Merkantilistai kalbėdavo tik apie reikalą, kad valstybė įstatymu nustatytų maksimalų darbo užmokesčio lygį. W. Petty mėgino įsigilino į klausimo sprendimą ir apibrėžti natūralinę darbo kainą, formuluoti ekonominį darbo užmokesčio dėsnį.
Nuo prekės vertės Petty pereina prie darbo vertės. Paėmęs kaip pavyzdį grūdų vertę, jis skirie joje dvi dalis: darbo užmokęstį ir žemės rentą. Tuo metu egzistavo valstybiniai įstatymai, nustatantieji darbo užmokesčio dydžius, todėl Petty nustato darbo užmokestį įstatymo vardu. „Įstatymas …
turi užtikrinti darbininkui tik būtiniausius pragyvenimo reikmenis; nes jei darbininkui būtų užtikrinta dvigubai daugiau negu jam būtina, tai jis tedirbtų tik pusę palyginti su tuo, kiek jis galėtų dirbti ir faktiškai dirbtų, darbo užmokesčio nepadvigubinus; visuomenei tai reiškia netekti atitinkamo darbo kiekio produkto.“[6]
Kaip K. Marksas aiškina šį teiginį ketvirtajame „Kapitalo“ tome, Petty darbo vertę apsprendžia būtinomis pragyvenimo priemonėmis. Darbininkas tik todėl turįs dirbti pridedamąjį darbą ir gaminti pridedamąjį produktą, kad jį verčia naudoti visą tinkamą darbui darbo jėgą, kad pats gautų tik tai, kas būtiniausia pragyvenimui. Tuo pačiu Petty darbo užmokesčio pagrindą sudaro darbininko gyvenimo priemonių minimumas.
Petty teiginiai (daugiausia pateikti prabėgomis) darbo užmokesčio klausimu dar nesudarė vientisos darbo užmokesčio teorijos. Nauja buvo tai, kad W. Petty traktavo darbo užmokestį kaip dėsningą reiškinį ir akcentavo jo ryšį su darbininko darbininko gyvenimo reikmenų verte.
Kaip ir merkantilistai, Petty gynė tvirtą darbo užmokestį, kurį, kaip tvirtą minimumą priemonių, reikalingų darbininkui pragyventi, apribojo įstatymai. Šiuo pagrindu jis nustatė žemės rentos dydį natūra, t. y.
grūdais, taip pat pinigine forma.
Rentos teorija
W. Petty stengėsi, kitaip ir giliau, negu merkantilistai, aiškinti pradinį kapitalistinių pajamų šaltinį. Merkantilistai ignoravo rentos problemą, nes prięšingu atveju jiems būtų reikėję pripažinti, kad prekybinis pelnas nėra vienintelis nacionalinio turto šaltinis. Petty įveikė šį merkantilistų ribotumą ir, atsakydamas į klausimą, kur glūdi rentos šaltinis, nurodė gamybos sferą.
Jis apibrėžė rentą kaip tą žemės ūkio produktų ar pinigų dalį, kuri lieka, atskaičius gamybos kaštus iš bendrojo produkto ar visos pinigų sumos. Grūdų gamybos kaštais jis laikė išlaidas sėkloms įsigyti ir darbininkams apmokėti (t. y. darbo užmokestį).
Be to, renta Petty nuomone, esanti dviejų formų: žemės renta ir pinigų renta (palūkanos). Pastarąją jis išveda iš pirmosios: pinigų renta –
palūkanos priklauso nuo žemės rentos normos (nuo to žemės kiekio, kurį būtų galima pirkti už paskolintus pinigus).
Savo veikaluose Petty ne tik vaizduoja rentą kaip perteklių, kurį gauna įmonininkas virš būtino darbo laiko, bet ir traktuoja šį perteklių kaip paties gamintojo pridedamojo darbo virš priklausančio jam darbo užmokesčio ir atlyginimo už jo paties kapitalą perteklių.
Grūdų vertę Petty apsprendžia sunaudotu jiems darbo laiku. Renta jam yra tai, kas lieka nuo visuminio produkto, kai iš šio produkto bus išskaitytas darbo užmokestis ir sėklos. Tuo pačiu ši renta prilygsta pridedamajam produktui. XVII amžiuje žemė – pagrindinis žmogaus darbo pritaikymo objektas. Todėl William‘ui Petty pridedamoji vertė – tai žemės renta, kurioje slypi ir pramonės pelnas (dar neatskirtas nuo rento).
Todėl galima pasakyti, kad Petty vertės teorija – jo pelno teorija.
Tačiau neteisinga teigti, kad Petty nesukūrė rentos teorijos.
Kaip nurodo Marksas ketvirtajame „Kapitalo“ tome, Petty veikaluose sutinkame pirmąją diferencinės rentos savoką. Jis ją išveda ne iš vienodo dydžio įvairaus derlingumo žemės sklypų, bet iš įvairios geografinės padėties, iš įvairaus nuotolio nuo rinkos, esant vienodam sklypų derlingumui, o tai, kaip žinoma, yra vienas iš diferencinės rentos elementų.
Savo traktate apie mokesčius ir rinkliavas Petty rašė: „Kaip didelė paklausa pinigams padidina palūkanas, taip didelė paklausa grūdams pakelia jų kainą, o todėl ir rentą iš žemės, kurioje auga javai, ir galiausiai pačios žemės kainą.“[7] Marksas paaiškina, kad čia tiesiai pasakyta, jog grūdų kaina nulemia rentą, panašiai kaip jau iš ankstesnio išdėstymo seka, jog grūdų vertės neapsprendžia renta.
„Jei, pavyzdžiui, – tęsia Petty , – grūdai, kuriais minta Londonas arba kokia nors armija, turi būti vežami iš vietų, esančių už keturiasdešimt mylių, tai grūdų, kurie auga nuo Londono ar tos armijos išsidėstymo vietos per vienos rinkos nuotolį, kaina bus tiek didesnė už natūralinę kainą, kiek sudaro išlaidos, susijusios su jų pervežimu trisdešimt devynias mylias…
Taigi, arti gyvenamųjų vietų, kurių gyventojams išmaitinti reikia didelių rajonų, žemė ne tik tuo pagrindu duoda didesnę rentą, bet ir kainuoja didesnę sumą metinių rentų už tokią pat žemę, bet esančią toliau.“[8]
W. Petty veikaluose sutinkame diferencinės rentos sąvoką, nors ji ir nevisapusiškai išaiškinta. Jis kildina diferencinę rentą iš įvairios žemės sklypų geografinės padėties, iš įvairaus žemės sklypų nuotolio nuo rinkos, esant vienodam sklypų derlingumui ir įvairiam darbo našumui, o tai tesudaro tik vieną diferencinės rentos elementų.
Petty pareiškia, kad žemės turtingumas ar skurdumas, arba jos vertė, priklauso nuo tos jos duodamo produkto didesnės ar mažesnės dalies, kuri sumokama už naudojimąsi žeme, santykio su paprastu darbu, sunaudotu išauginti tam tikram produktui.
Pasak K. Markso, Petty diferencinę rentą išdėstė gariau už Adam‘ą
Smith‘ą.
Žemės kaina
Petty stengėsi atsakyti į klausimą, kas lemia žemės kainą. Spręsdamas šią problemą, jis remiasi teisingomis prielaidomis, teigdamas, pirma, kad žemės kaina turi būti apibrėžta ypatingu būdu, nes žemė neprodukuojama, ir todėl darbo sąnaudos negali apspresti jos kainos, ir, antra, žemės kainą jis teisingai sieja su žemės pajamingumu.
Apibrėžęs rentą kaip grynas pajamas iš žemės, Petty iškelia klausimą, kokiai metinių rentų sumai iš tiesų lygi savo verte laisvai parduodama žemė. Sutinkant, kad ji lygi begaliniam metinių rentų skaičiui, galima padaryti absurdiškas išvadas. Todėl Petty sąlyginai leido, kad metinių rentų skaičius, sudarantis natūralinę kokio nors sklypo kainą, prilygsta įprastam bendro trijų kartų atstovų (senelio, tėvo ir sūnaus) gyvenimo ilgumui.
Anglijoje toks gyvenimo ilgumas buvo prilyginamas dvidešimt vieneriems metams. Tuo remdamasis, Petty padarė išvadą, kad žemės vertė lygi apytikriai ir tokiam pačiam metinių rentų skaičiui. Tuo pačiu jis darė labai svarbų pareiškimą, kad žemės vertė – tai ne kas kita, kaip kapitalizuota renta, t. y. tam tikra metinių rentų suma, arba suma rentų per tam tikrą metų skaičių.
O kadangi piniginės rentos dydis priklausas nuo bušelio grūdų vertės, o ši vertė savo ruožtu apsprendžiama darbo, sunaudoto bušeliui grūdų pagaminti, kiekiu, bet ir galiausiai „žemės vertė“.
Šioje labai teisingoje mintyje pastebimas ankstyvas ir drąsus mėginimas atskleisti taip pat ir žemės ūkio reikšmių pavaldumą darbinės vertės teorijos dėsniui.
Mokslinė šio mėginimo vertė yra ta, kad žemės pardavime ir kainoje Petty įžvelgė žemės rentos pardavimą ir kainą. Ši mintis vėliau buvo išvystita į sistemingą mokymą apie žemės kainą kaip kapitalizuotą žemės rentą.
Petty tyrimuose, pažymi Marksas ketvirtajame „Kapitalo“ tome, –
„…pirma, renta, kaip visuminės žemės ūkio pridedamosios vertės išraiška, kildama ne iš žemės, o iš darbo ir apibrėžiama kaip darbo sukurtas perteklius virš to, kas būtina darbininko gyvybei palaikyti;
…antra, žemės vertė pasirodo esanti ne kas kita, kaip pirmyn tam tikram metų skaičiui nupirkta rente, tokia pakeistinė rentos forma, kurioje, pavyzdžiui, dvidešimt vienerių metų pridedamoji vertė (arba pridedamasis darbas) pasireiškia kaip žemės vertė; trumpai tariant, žemės vertė pasirodo esanti ne kas kita, kaip kapitalizuota renta.“[9]
Petty giliai įsiskverbia į klausimo esmę. Rentos pirkėjo (t. y. žemės pirkėjo) požiūriu renta pasireiškia paprastai kaip jo kapitalo palūkanos, to kapitalo, už kurį jis pirko ją, o šią formą įgavusios rentos visiškai negalima pažinti ir ji pasireiškia kaip kapitalo duodamos palūkanos.
Apibrėžęs žemės vertę ir metinės rentos vertę, Petty gali išvesti „rentą iš pinigų“, arba palūkanas, kaip antrinę formą.
Galima pastebėti Petty nujaučiant pridedamosios vertės prigimtį, nors jis nagrinėja ją žemės rentos forma. Neskirdamas pelno nuo pridedamosios vertės ir nuo žemės vertės, Petty vis dėlto išskyrė vieną pelno rūšį –
paskolinio kapitalo palūkanas, nors ir laikė palūkanas iš žemės rentos gautų pajamų forma. Nesuprasdamas, kad žemės kainos svyravimas priklauso nuo palūkanų lygio svyravimo, jis, priešingai, išvedė palūkanų lygį iš žemės kainos dydžio. Jis manė, kad jei pinigų savininkas gali pirkti žemę, kad gautų iš jos rentą, tai ir patys pinigai turi duoti pajamas (procentus), taip pat kaip žemė – rentą.
„Mokesčių ir rinkliavų traktate“ Petty samprotauja, kad palūkanos bent turėtų būti lygios rentai iš tiek žemės, kiek jos galima pirkti už paskolintus pinigus.
Kaip matome, palūkanos apsprendžiamos rentos kaina, o tai, suprantama, neteisinga. Iš tikrųjų vyksta atvirkščiai: rentos kaina, arba žemės perkamoji vertė, nustatoma pagal palūkanų lygį.
Tačiau Petty visiškai logiška tokia pažiūra į palūkanas, nes rentą jis laiko visuotine pridedamosios vertės forma ir dėl to palūkanas nuo pinigų išveda kaip antrinę formą.
Nors Petty ir klaidingai suprato palūkanas, bet tai jokiu būdu nemenkina jo žemės rentos teorijos mokslinės reikšmės.
Pinigai
1682 metais, kilus ginčams dėl Anglijos monetos perkalimo, W. Petty parašė nedidelį veikalą, pavadintą „Įvairios žinios apie pinigus“ (arba
„Keletas žodžių apie pinigus“). Tai trisdešimt du klausimai ir atsakymai.
Petty traktuoja pinigus kaip ypatingą prekę, atliekančią visuotinio ekvivalento funkcijas. Jos, kaip ir visų prekių, vertę sukuria darbas, o mainomąją vertę kiekybiškai lemia brangiųjų metalų gavybos darbo sąnaudos, palygintos su sąnaudomis kitose gamybos sferose. Cirkuliacijai būtinų pinigų kiekį lemia prekybos ir mokėjimų apyvartos dydis, t. y. galiausiai realizuojamų prekių kiekis, jų kainos ir su įvairiais sanderiais susijusios piniginių vienetų cirkuliacijos dažnumas (cirkuliacijos greitis).
Pilnaverčius pinigus tam tikru mastu gali pakeisti banko išlaidžiami popieriniai pinigai.
Petty laiko pinigus politinio kūno riebalais. Kaip riebalai patepa raumenų judėjimą, maitina kūną, kai pritrūksta maisto, užpildo kūno įdubimus, ir jį pagražina, taip ir pinigai suaktyvina krašto judėjimą, bado metu partraukia iš užsienio maisto, išlygina sąskaitas ir viską pagražina.
Priešingai, kai tų riebalų, atseit pinigų, yra per daug, tai jie pasunkina ūkio organizavimo judrumą. Tasai pinigų ir riebalų palyginimas yra ne tik orginalus, bet visai nuoseklus ir apskritai gana teisingas. Pinigai yra tepalas, kuris lengvina mainus, maitina taupmenis, kurios sudaro atsargas sunkiems laikams ir padeda tinkamai veikti visoms socialinio organizmo dalims.
Petty teigia, kad pinigų gali būti ne tik per mažai, bet ir per daug.
Tai labai skiriasi nuo merkantilistinės nuomonės apie pinigus. Tikruosius turtus Petty mato ne piniguose, bet darbo ir žemės gaminiuose. Darbas yra tėvas, būtent aktyvus turtų kūrybos veiksnys, žemė yra turtų motina. Darbas šiuo atveju imamas plačiausia prasme (dabarties ir praeities darbas), įkūnitas kapitale. Tuo būdu Petty gali būti laikomas tėvu modernios teorijos, kuri skiria tris gamybos veiksnius: žemė, darbas, kapitalas.
Petty aiškiai suprato, kad „tautos turtas“ gali didėti tik vystantis kapitalizmui. Šias idėjas iš dalies jis realizavo savo darbuose.
4. „Politinė aritmetika“
Anglijos karalius Karolis II labiausiai troško kuo nors pranokti savo giminaitį – Prancūzijos karalių Liudviką XIV. Jis, nusižiūrėjęs į Versalį, kėlė puotas ir rengė fejerverkus. Bet pinigų jis turėjo kur kas mažiau negu
Prancūzijos valdovas.
Beliko mokslas, kur galima palenktiniauti su Prancūzija. Visai karališkajai šeimai globojant, buvo įkurta Karališkoji draugija (Anglijos mokslų akademija), kuria Karolis II galėjo pagrįstai didžiuotis, nes
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV šito neturėjo.
Anglijos karalius pats darydavo cheminius bandymus ir užsiiminėjo jūreivyste. Tai atitiko laiko dvasią. Įdomiausias ir sąmoningiausias žmogus
Karališkoje draugijoje buvo seras William‘as Petty. Siaurame rate karalius ir aukštieji aristokratai buvo laisvamaniai, o geriau už Petty niekas nemokėjo pasišaipyti iš bažnyčios vadodų. Ir karalius, ir jo vietininkai mėgdavo klausytis Petty tik tol, kol jis nepradėdavo kalbėtis apie politiką ir prekybą. O jis negalėdavo apie tai nekalbėti. Visos kitos šnekos jam būdavo tik dingstis tik dar vienam projektui išdėstyti. Vienas jo projektas buvo drąsesnis ir reiklesnis už kitą.
Visais savo projektais Petty sąmoningai siekė vystyti pramoninį ūkį
Anglijoje ir Airijoje, kvietė ryžtingiau laužyti agrarinę ūkio sistemą. Tuo tarpu Karolis II ir jo brolis Jokūbas II buvo monarchijos šalininkai, laikėsi agrarinio ūkio tvarkos. Kaip tik todėl ji ir žlugo praėjus metams po W. Petty mirties (1688 – 1689 metų revoliucija).
Į Anglijos turtingumą ir klestėjimą Petty visada žiūrėjo per lyginimo su kaimyninėmis šalimis prizmę. Jam savotiškas etalonas buvo Olandija. Petty savo veikaluose dažnai ieškojo atsakymų į sudėtingą klausimą – kokia yra konkrečios šalies sėkmingo vystimosi priežastis? Jis buvo įsitikinęs, kad
Anglijos pozicijoms tiesiogiai gresia ne Olandija (vienas iš anglų buržuazijos uždavinių buvo kova prieš Olandijos viešpatavimą užsienio prekyboje), o didesnė ir agresyvesnė valstybė – Prancūzija. Petty ekonominės idėjos įgavo vis aiškesnį antiprancūzišką politinį pobūdį.
1676 metais Petty užbaigė savo antrąjį svarbiausią ekonominį veikalą
„Politinė aritmetika“, bet nesiryžo jo išleisti. Sąjunga su Prancūzija buvo karaliaus Karolio II užsienio politikos kertinis akmuo, o jo veikalas būtų pakenkęs šios sąjungos sudarymui.
Petty nenorėjo rizikuoti rūmų malone, todėl „Politinė aritmetika“ buvo platinama rankrašriniais nuorašais. 1683 metais Petty veikalas buvo išspausdintas anonimiškai, be autoriaus žinios ir kitu pavadinimu. Tik po
1688 – 1689 metų revoliucijos ir su ja susijusio staigaus Anglijos politikos pakitimo Petty sūnus lordas Šelbertas išleido „Politinę aritmetiką“ su autoriaus pavarde. Pratarmėje jis parašė, kad „<…>
išleisti velionio tėvo knygą anksčiau buvo neįmanoma, nes šio veikalo doktrinos užgaudavo Prancūziją“.
Užsienio prekyba davė milžiniškus turtus Anglijai. Todėl „Politinėje aritmetikoje“ Petty vis dar išreikšdavo merkantilistines pažiūras, kad šalies turtą daugiausia sudaro ta dalis, kurią ji turi užsienio prekyboje su visu prekybiniu pasauliu; jis visiškai pagrįstai teigė, kad Anglija vidaus prekyboje paprasta mėsa, gėrimais, drabužiais negali gauti tiek aukso, sidabro, brangakmenių ir kitų turtų, kuriuos ji gauna iš užsienio prekybos ir kolonijinės sistemos.
„Politinė aritmetika“ – tai pirmasis mokslo istorijojedarbas, pagrįstas statistiniu ekonominiu tyrimo metodu.
XVII amžiuje statistikos tiesiog nebuvo. Labai mažai tebuvo žinoma apie gyventojų skaičių, jų pasiskirstymą, sudėtį pagal amžių ir profesijas. Dar mažiau žinoma apie pagrindinius ekonominius rodiklius: pagrindinių prekių gamybą ir vartojimą, gyventojų pajamas, turto pasiskirstymą. Šiokių tokių duomenų būta tik apie mokesčius ir užsienio prekybą.
Didelis Petty nuopelnas buvo jau tai, jog jis pirmas ėmė įrodinėti, kad reikia įkurti valstybinę statistikos tarnybą, ir numatė kai kurias pagrindines duomenų rinkimo gaires.
Petty ne tik nepaliaujamai propogavo statistikos būtinuma, bet ir puikiai naudojo savo ekonominiams teiginiams įroduti tuos negausius ir ne labai patikimus statistinius duomenis, kuriuos jis turėjo. Petty buvo užsibrėžęs konkretų uždavinį – remdamasis objektyviais skaitmeniniais duomenimis, įrodyti, kad Anglija ne skurdesnė ir ne silpnesnė už
Prancūziją. Iš to plaukė platesnis uždavinys – kiekybiškai įvertinti jo laikų ekonominę Anglijos būklę.
Savo veikalo pratarmėje jis rašo apie politinės aritmetikos metodą: „
Tačiau būdas, kuriuo aš pasiryžau tai padaryti, neįprastas, nes, užuot vartojęs tik aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio žodžius ir stvėręsis spekuliatyvinių argumentų, aš ėmiausi reikšti savo nuomones skaičių, svorių ir matų kalba (aš jau seniai troškau eiti šiuo keliu, norėdamas parodyti politinės aritmetikos pavyzdį), vartodamas tik argumentus, einančius iš jutiminio patyrimo, ir nagrinėdamas tik priežastis, kurių matomi pagrindai yra gamtoje. O tas, kurios priklauso nuo atskirų žmonių protų, nuomonių, troškimų ir aistrų nepastovumo, aš palieku kitiems“.[10]
Petty politinė aritmetika buvo statistikos prototipas, o jo metodas padėjo atsirasti daugeliui svarbių ekonomikos mokslo krypčių. Jis įžvalgiai rašė, kaip svarbu apskaičiuoti šalies nacionalines pajamas ir nacionalinį turtą – tuos rodiklius, kurie statistikoje ir ekonomikoje vaidina didžiulį vaidmenį. Petty pirmą kartą apskaičiavo Anglijos nacionalinį turtą.
Petty ieškojo būdo kaip nors įvertinti asmeninį gamybinių jėgų elementą
– darbo įgudžius, meistriškumą, technikos išsivystimo potencialą.
Gyventojų skaičiaus ir sudėties klausimu prasideda visa Petty ekonominė teorija. Studijuodamas Petty darbus, Marksas užrašo: „Petty „gyventojų skaičiaus teorija“ [11]yra visai kitokia, negu Malthus‘o teorija<…>.
Gyventojai – turtas <…>.“2 Optimistinis požiūris į gyventojų skaičiaus augimą būdingas ankstyviesiems klasikinės ekonomikos mokyklos atstovams.
Priešingai, Malthus XIX amžiaus pradžioje teigė, kad svarbiausia darbo klasių skurdo priežastis yra natūrali – pernelyg spartus dauginimasis.
Petty mėgino skaičiuoti ir nacionalines pajamas, įvertindamas tik gyventojų vartojamo išlaidų sumą. Tiesa, paties Petty apskaičiavimai turėjo esminių trūkumų. Jis nacionalines pajamas skaičiuodavo kaip gyventojų vartojimo išlaidų suma, kitaip tariant, manė, kad kaupiamąją pajamų dalį –
kapitalo įdėjimo pastatams, įrenginiams, žemių gerinimui ir t. t. – galima ignoruoti. Tačiau ši prielaida XVII amžiuje buvo realistinė, nes kaupimo norma buvo labai mažai ir šalies materialinis turtas augo lėtai. W. Petty netikslumą netrukus ištaisė jo politinės aritmetikos sekėjai, ypač Gregoris
Kingas.
Petty apskaičiavo Anglijos nacionalines pajamas. Iš šių apskaičiavimo užuomazgų išaugo šiuolaikinė nacionalinių pajamų apskaičiavimo sistema.
5. W. Petty ir kiti ekonomistai
➢ W. Petty, F. Kenė (Quesnay) ir kiti mokslininkai padėjo ekonominių procesų kiekybinės analizės pamatus. Be to, jų veikaluose yra statistikos mokslo užuomazgų ir statistikos taikymo ekonominiams tyrinėjimams pradų.
➢ Klaisikinės politinės ekonomijos sukūrėjai W. Petty ir P. Buagilberas
(Boisguillebert), kiti A. Smith pirmtakai domisi politine ekonomija anaiptol ne profesionaliai, tokia profesija dar neegzistavo. Petty –
gydytojas ir politikas, Buagilbertas – teisėjas, Lokas (Locke) –
filosofas, Kantiljonas (Cantillon) – bankininkas; jų veikaluose pirmą kartą keliami teoriniai naujo mokslo – politinės ekonomijos klausimai.
Ypač išsiskirie Petty. Tai – ne tik genialus mąstytojas, bet ir nepaprastai ryški ir savita asmenybė.
➢ Marksas (Marx) pažymi, kad ekonominę teoriją ypač sėkmingai vystė medikai: W. Petty, N. Barbon (Nikolas Barbonas), B. Mandeville
(Bernardas Mendevilis), F. Quesnay (Fransua Kenė).
➢ A. Tiurgo (Turgot) „Samprotavimams“ būdingas puikus lakonizmas, primenantis geriausius Petty veikalų puslapius.
➢ Ekonomikos mokslo istorijoje W. Petty pirmasis ėmėsi tiesti kelią į abstrakčiojo darbo idėją, kuria Marksas pagrindė vertės teoriją.
➢ Yra nagrinėjamas Petty teorijų ryšys su A. Smith, D. Ricardo, Markso teorijomis.
➢ D. Rozenbergas (Poзeнбeрг) savo „Politinės ekonomijos istorijoje“
pažymi: „Kitaip negu W. Petty, su kuriuo Kenė dalijasi garbe vadintis politinės ekonomijos kūrėju, Kenė buvo nepalaužiamų principų žmogus, tačiau labai linkęs į dogmatizmą ir dokrinietiškumą“.
➢ F. Kenė norėjo tikslaus tyrimo metodą pritaikyti ir visuomeninių reikšmių nagrinėjimui. Tai nebuvo visai naujas dalykas ekonominės minties istorijoje: anglų klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos pradininkas W. Petty tai padarė savo „Politinėje aritmetikoje“.
➢ Petty suformulavo ekonominę Anglijos buržuazijos ir naujosios bajorijos programą. Negalima sakyti, jog ši buržuazijos programa buvo vienintelė. Už buržuazinį feodalinės Anglijos ekonomikos pertvarkymą, be buržuazijos, kovojo valstietija, kurios klasiniai interesai neatsispindėjo Petty kūriniuose. Agrarinė Anglijos valstietijos programa suformuluota levelerių ir digerių kūriniuose. Tai parodo, kad
Anglijoje egzistavo W. Petty programai priešingas ekonominis mokymas.
➢ William‘o Petty „Traktatą apie mokesčius ir rinkliavas“ galima laikytį svarbiausiu XVII šimtmečio ekonomikos veikalu, kaip kad Adam‘o
Smith‘o knygą apie tautų turtą XVIII šimtmečio ekonomikos veikalu.
➢ A. Smith tyrimai padarė buržuazinę politinę ekonomiją mokslu, ekonominių žinių sistema. Tiesa, buržuazinės politinės ekonomijos pagrindus dėjo taip pat W. Petty, P. Buagilberas, F. Kenė, A. Tiurgo, kurie suformulavo labai svarbius teorinio pobūdžio teiginius ir iškėlė vertingų ekonominio mokslo metodologinių principų.
➢ K. Marksas veikale „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ nurodė, kad klasikinė buržuazinė politinė ekonomija „prasideda Anglijoje nuo W.
Petty, Prancūzijoje – nuo Buagilbero, o baigiasi Anglijoje Ricardo,
Prancūzijoje Sismondi“.[12]
➢ Buržuazinės politinės ekonomijos klasikai (pradedant W. Petty)
tyrinėjo vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį, o vulgarioji politinė ekonomija, priešingai, iš pat pradžių apibūdino tik išviršinius procesus.
➢ W. Petty pradėjo tą kryptį, iš kurios susiformavo anglų klasikinė politinė ekonomija. Jis gali būti traktuojamas kaip A. Smith, D.
Ricardo. K. Marx pirmtakas.
➢ Petty yra sakęs, kad jo laikais lendlordai bijojo žemdirbystės pagerinimų, nes dėl to sumažėja žemdirbystės produktų kainos ir žemės renta (jos dydžio atžvilgiu); dėl tos pačios priežasties jie bijojo didinti žemių plotą ir dirbti anksčiau nenaudojamą žemę, nes tai tolygu žemės ploto padidinimui.
Petty teigė: „Lendlordai niurzgia prieš balų nusausinimą, miškų iškirtimą, bendruomeninius žemių aptverimą, paverčiant jas arimais, prieš bandomojo ūkio ir dobilų auginimą, nes tokiu būdu mažinamos maisto produktų kainos. <…> Visos Anglijos, Velso ir Škiotijoslygumų renta yra maždaug devyni milijonai svarų sterlingų per metus“[13].
Petty kovojo prieš šias lendlordų pažiūras.
6. Išvados
Klasikinė ekonomikos mokykla pradėjo formuotis Anglijoje (W. Petty ekonominiai tyrimai) ir Prancūzijoje (P. Buagilbero ekonominiai tyrimai).
Galutinai ši mokykla susiformavo Anglijoje. Klasikinės ekonominės mokyklos pradininku Anglijoje laikomas William‘as Petty . Jo mokymas skirtas pramoninio ūkio arba industrinės visuomenės vystymosi dėsnių analizei. W.
Petty pirmasis tyrė gamybą ir vertino ekonominius įvykius gamybos požiūriu.
Tuo jis buvo pranašesnis už merkantilistus. Be to, Petty laikomas statistikos mokslo (politinės aritmetikos) pradininku. Savo brandumo klasikinė mokykla pasiekė anglų klasikinės mokyklos kūrėjų-pradininkų A.
Smith, D. Ricardo ir T. Malthus veikaluose.
Pripažįstant svarbiausius W. Petty nuopelnus, vystant politinę ekonomiją kaip mokslą, reikia dar kartą nurodyti jo ekonominės teorijos trūkumus ir prieštaravimus jo pažiūrose.
Politinių–ekonominių Petty pažiūrų sistemoje pastebima teisingų ir klaidingų teiginių, be to, ekonomines kategorijas Petty analizuoja kartu su kitais klausimais, skyrium imant su Airijos ekonominės statistikos problemomis.
Būdinga jo ekonominių teorijų analizės savybė yra ta, kad šias kategorijas jis nagrinėjo kaip natūralias, paimtas be istorinio sąlygotumo.
Petty, kaip ir visi buržuaziniai ideologai, laikė kapitalizmą natūraliu, amžinu reiškiniu, o feodalinius santykiu – antinatūraliais.
Petty savo kūriniuose ne visiškai atsikratė merkantilizmu. Dirbant vadinamojo kapitalo pradinio kaupimo laikotarpiu, kai prekybinis kapitalas virto iš savarankiškos formos pramonės kapitalui pajungta forma, Petty pažiūros buvo labai apraizgytos merkantilistinėmis sąvokomis.
Petty negalėjo nuosekliai apibrėžti vertės darbu. Nagrinėdamas vertės ir vartojamosios vertės skirtumą, jis iškėlė du vertės šaltinius: darbą ir gamtą. Žinomas jo posakis „darbas – turto tėvas, o žemė – jo motina“
teisingas tik ta prasme, kad produktui pagaminti tikrai reikalinga jungtinė žmogaus darbo ir gamtos jėgų veikla. Tačiau Petty tvirtinimas, kad vertę sukuriąs ir darbas, ir žemė, yra neteisingas, o jo mėginimas ginti savo vertės dviejų šaltinių teoriją mokymu apie „maisto davinius“ nors ir įdomus, bet neturi mokslinės reikšmės.
Tačiau ir jis svarbus tuo atžvilgiu, kad rodo esant didelių prieštaravimų Petty mokyme apie vertę: jis nesugebėjo atskirti vertės nuo vartojamosios vertės; nuo vertės apibrėžimo darbu jis perėjo prie apibrėžimo dviem šaltiniais – žeme ir darbu; nuo palyginti teisingo žemės kainos apibrėžimo jis priėjo prie lygybės tarp žemės ir darbo ieškojimo; nuo vertės dydžio apibrėžimo darbu jis perėjo prie jos apibrėžimo „maisto daviniais“, t. y. darbo užmokesčiu. Šie neteisingi aiškinimai sukėlė ir daugiau kitų klaidų.
Vis dėl to reikia pabrėžti, kad W. Petty iškėlė ne vieną genialią mintį, paliko žymų pėdsaką ekonominės minties istorijoje.
Susumuojant ekonomines Petty pažiūras, reikia pasakyti, kad jis padarė pradžią darbinei vertės teorijai, stengėsi, ja remdamasis, paaiškinti ryšį tarp produkto kiekio ir mainais už jį gaunamo sidabro kiekio, tarp darbo užmokesčio ir žemės rentos, tarp žemės kainos ir palūkanų lygio. Petty davė pridedamosios vertės teorijos apmatus, nors ir įsivaizdavo ją kaip žemės rentos formą, neskirdamas rentos nuo pridedamosios vertės, pelno ir palūkanų.
Marksas ir Engelsas labai vertino Petty reikšmę mokslinėje politinėje ekonomijoje: „..pirmieji drąsūs mėginimai, kuriuos Petty darė beveik visose politinės ekonomijos srityje, buvo jo angliškųjų pasekėjų kiekvienas atskirai prisiimti ir toliau vystomi. Šio proceso pėdsakai laikotarpyje nuo
1691 iki 1752 metų krina į akis net labiausiai paviršutiniškam stebėjimui jau dėl to, kad visi bent kiek žymesni ekonominiai to laiko veikalai remiasi, teigiamai ar neigiamai, Petty pažiūromis. Štai kodėl šis originalių protų gausus laikotarpis yra svarbiausias laipsniškai politinės ekonomijos genezei tyrinėti.“[14]
Be to, K. Marksas nurodo, kad klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos atsiradimas ir tolesnis jos formavimasis tiesiogiai susijęs su
W. Petty vardu, ypač su jo vertės teorija. Tiesa, Petty nesugebėjo nuosekliai išdėstyti savo vertės teorijos…
Iš tiesų W. Petty pirmasis sugebėjo moksline analize prasiskverpti į gimstančius kapitalistinius santykius tiek, kiek buvo išaiškinta aukščiau.
Jis žengė pirmą drasų žingsnį, vėliau jo pasekėjai gilino ir vystė jo idėjas. Net žymiausi anglų klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos atstovai daug perėmė iš jos pradininko. Atskirus Petty teiginius išvystė A.
Smith ir D. Ricardo. Petty yra anglų klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos kūrėjas.
Literatūra
1. A. Anikinas „Mokslo jaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso“ 1988m. Vilnius, „Mintis“
2. Dz. Budrys „Politinės ekonomijos raštų rinktinė“ 1979m. Vilnius,
„Mintis“
3. V. Jurgutis „Pinigai“ 1938m.
4. N. Karatajevas, I. Stepanovas „Ekonominių teorijų istorija“ 1964m.
Vilnius, „Mintis“
5. Z. Lydeka „Ekonominių teorijų istorija. Paskaitų konspektas“ 2002m.
Kaunas, VDU leidykla
6. K. Marksas „Pridedamosios vertės teorija“ Idalis, 1998m. Vilnius,
„Mintis“
7. P. Šalčius „Raštai. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“
1991m. Vilnius, „Mintis“
[1] E. Strauss „Sir William Petty: Portrain of a Genius“ – L., 1954 (24p.)
[2] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 56).
[3] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 40).
[4] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 34)
[5] К. Mаркс „К критике политической экономии“(c. 42-43).
[6] K. Marksas „Pridedamosios vertės teorijos“ Idalis (p. 308).
[7] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 38)
[8] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 38-39)
[9] К. Маркс „Теории прибавочной стоимости“ (IV том «Капитала»), ч. I, (с.
338)
[10] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 156).
[11] K. Marksas „Pridedamosios vertės teorija“ I d., 306-307 psl.
[12] K. Маркс „И Энгельс Ф“ Соч., Т13, (с. 39)
[13] W. Petty „Political Aritmetick“, London 1699 (p. 230, 231)
[14] F. Engelsas „Anti-Diuringas“, p. 202-203.