William Petty

Turinys

1. Įvadas
2. W. Petty biografija
3. W. Petty reikšmė ekonomikai
4. „Politinė aritmetika“
5. W. Petty ir kiti ekonomistai.
6. Išvados

1. Įvadas

XVI amžiaus Anglijoje įsigali kapitalizmas. Merkantilizmas pradeda
nykti. Gamybinis kapitalas tampa svarbesnis už prekybinį kapitalą.
Pradedama Anglijoje reikalauti verslo laisvės. Prekyboje dar vyrauja
merkantilizmas, o praktikoje – kapitalizmas. Skirtingai nuo merkantilistų,
klasikinė mokykla stengėsi gilintis į ekonominius reiškinius. Klasikinės
ekonominės mokyklos pradininku laikomas William‘as Petty, gyvenęs XVII
amžiaus Anglijoje, kai ji tapo vis labiau kapitalistinė valstybė . W. Petty
laikomas klasikinės ekonominės mokyklos pradininku bei, anot Markso,
„politinės ekonomikos tėvu ir tam tikra prasme statistikos išradėjas“.

Šis darbas yra apie garsųjį anglų eekonomistą William‘ą Petty. Darbas
susideda iš kelių dalių, kuriose atskleidžiama:

1. W. Petty gyvenimas ir pasiekimai;

2. W. Petty darbų reikšmė Anglijos ekonominiam gyvenimui bei visam

ekonomikos vystymuisi;

3. W. Petty žymiausio kūrinio „Politinė aritmetika“ apžvalga (labiau

aptarti „Politinės aritmetiko“ negaliu, nes nėra galimybės

perskaityti ne tik šio, bet ir nei vieno kito originalaus W. Petty

kūrinio);

4. W. Petty ir kitų ekonomistų reikšmė ekonomikai.

Literatūros apie šį ekonomistą yra mažai, todėl rėmiausi tik keliais
šaltiniais, kuriuose pateiktas W. Petty gyvenimas ir jo darbų analizė. Tai
Dz.Budrio „Politinės ekonomijos raštų rinktinė“, A.Anikino „Mokslo
jaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso“,
N.Karatajevo ir I.Stepanovo „Ekonominių teorijų istorija“, P.Šalčiaus
„Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“, Z.Lydekos
„Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas“ ir K.Markso
„Pridedamosios vertės teorija“.

2. William‘o Petty biografija

W. Petty gimė 1623 metais gegužės 26 dieną Anglijoje, gelumbės gamintojo
A. Petty šeimoje iš Romsio miesto Hempšyre. K

Keturiolikmetis William‘as
atsisakė verstis tėvo amatu ir parsisamdė Sautamptone tarnauti laivo junga.

Po metų Petty laive susilaužė koją. Pagal griežtus to meto įpročius jis
buvo tiesiog išlaipintas artimiausiame krante. Tai buvo Normandijos
pakrantė Prancūzijos šiaurėje. Jį išgelbėjo įgimtas praktiškumas, gabumai
ir sėkmė. Nors kuklus buvo mokslas, kurį jam galėjo duoti mokykla Romsio
mieste, jis taip mokėjo lotynų kalbą, jog į tėvus jėzuitus, turėjusius savo
mokyklą Kanų mieste, kreipėsi lotynišku „pareiškimu“ prašydamas į ją
priimti. Petty ten išbuvo apie dvejus metus ir per tą laiką, jo paties
žodžiais, „išmoko lotynų, graikų ir prancūzų kalbas, visą paprastąją
aritmetiką, praktinę geometriją ir astronomiją, svarbias navigacijos menui
<.>“.[1]

1640 metais Londone Petty užsidirba pragyvenimui braižydamas jūrlapius.
Po to jis trejus metus tarnauja kariniame laivyne, kur jo gabumai
navigacijai ir kartografijai labai praverčia.

Dvidešimtmetis Petty išvažiuoja į Olandiją ir Prancūziją, kur studijuoja
daugiausia mediciną. Amsterdame Peetty užsidirba pragyvenimui juvelyro ir
optiko dirbtuvėje. Paryžiuje jis tarnauja ten emigravusio filosofo Hobso
sekretoriumi.

Grįžęs į Angliją, Petty netrukus Oksforde, kur toliau studijuoja
mediciną, ir Londone, su kuriuo jis sieja darbą dėl pinigų, tampa žymiu
jaunųjų mokslininkų grupės nariu. Šie žmonės iš pradžių buvo vadinami
„neregimąja kolegija“, o netrukus po Restauracijos įkūrė Karališkąją
draugiją – pirmąją naujųjų laikų mokslų akademiją. 1650 metais Petty
Oksfordo universitete gavo fizikos daktaro laipsnį ir tapo vieno koledžo
anatomijos profesoriumi ir viceprincpalu.

1649metų gegužės mėnesio revoliucijos dvasia buvo uždėjusi savo
antspaudą visai „neregimosios kolegijos“ veiklai. Moksle jie kovojo s
su
senąja scholastika, reikalavo diegti eksperimentinius metodus. Petty parėmė
ir visą gyvenimą išsaugojo šią revoliucijos ir demokratizmo dvasią, kuri
vėlesniais metais protarpiais ne visai tinkamai prasiverždavo turtingo
žemvaldžio ir bajoro poelgiuose, trukdydama jo sėkmei valdovų rūmuose.

1650 metų gruodžio mėnesį Oksforde pagal tos epochos įstatymus ir
papročius buvo nuteista ir pakarta kažkokia Ena Grin, neturtinga mergina
valstietė, suvedžiota jauno skvairo ir apkaltinta savo kūdikio nužudymu.
(Vėliau išaiškėjo, kad ji buvo nekalta: kūdikis gimė neišnešiotas ir mirė
savo mirtimi.) Konstatavus mirties faktą, ji buvo paguldyta į karstą. Tuo
momentu įvykio vietoje pasirodė daktaras Petty su savo padėjėju: jų tikslas
buvo paimti lavoną anatominiams tyrimams. Gydytojai apstulbo pamatę, kad
pakartojoje rusena gyvyb. Jie skubiai ėmėsi priemonių ir ją „prikėlė iš
numirusiųjų“. Įdomi tolimesnė įvykių raida. Petty padarė tris dalykus,
kurie iš įvairių pusių nusako jo prigimtį. Pirma, jis atliko savo
neįprastos pacientės ne tik fizinės, bet ir psichinės būklės stebėjimų
seriją ir juos tiksliai užfiksavo (tai buvo gydytojo meistriškumas). Antra,
jis parodė ne tik gydytojo meistriškumą, bet ir žmogiškumą: pasiekė, kad
teisėjai dovanotų merginai bausmę, ir organizavo pinigų rinkliavą jai
šelpti (tai buvo jo žmogiškumas). Trečia, su jam būdingu dalykiniu
apsukrumu šį įvykį jis panaudojo plačiai savireklamai (tai buvo jo
apsukrumas).

1651 metais daktaras Petty netikėtai paliko savo katedrą ir netrukus,
anglų žygio į Airiją metu, tapo Henrio Kromvelio, vyriausiojo vado Oliverio
Kromvelio sūnaus, asmeniniu gydytoju.

Petty išvydo Airiją, ką tik vėl an
nglų nugalėtą po nepavykusio sukilimo,
nusiaubtą dešimties metų karo, bado ir ligų. Airių katalikams, sukilimo
prieš anglus dalyviams priklausiusi žemė turėjo būti konfiskuota ir
išdalinta Londono turtuoliams, davusiems pinigų karui, taip pat
nugalėjusios armijos karininkams ir kareiviams. Norint išdalinti žemę,
reikėjo išmatuoti žemės masyvus, kurių bendras plotas buvo milijonai akrų,
ir sudaryti jų planus. Ir reikėjo tatai padaryti greitai, nes armija
nerimavo ir reikalavo atlyginti. XVII amžiaus viduriui tai buvo be galo
sunkus uždavinys.

Vykdyti šį uždavinį ėmėsi W. Petty: jis čia pamatė retą galimybę
pralobti ir iškilti. Jam labai pravertė kadaise įgytos kartografijos ir
geodezijos žinios. „Armijos žemių apžvalga“ Petty, kuris tuo metu turėjo
šiek tiek per trisdešimt, buvo tikra aukso kasykla. Atvykęs į Airiją kaip
kuklus medikas, jis po kelerių metų tapo vienu iš turtingiausių ir
įtakingiausių šalies žmonių.

Didžiulė Petty energija, jo troškimas realizuoti save, avantiūrizmas –
visa tai kurį laiką reiškėsi praturtėjimo manija.

1661 metais gelubininko sūnus buvo pakeltas riteriu ir ėmė vadintis seru
William‘u Petty. Iš Petty duomenų ir laiškų tikrai žinoma, kad karaliaus
valdžia jam du kartus siūlė pero titulą, kurio jis atsisakė. (XX amžiaus
Anglijoje žymiausius ekonomistus, padariusius valdančiosioms klasėms
svarbias paslaugas, imta daryti perais už jų mokslinius darbus.)

Petty asmenybė buvo labai priešinga. Nenumaldomas gyvenimo troškimas
tikriausiai buvo būdingiausias jo bruožas. O formas jis įgaudavo tokias,
kokias diktuodavo visuomenės sąlygos. Jo gyvenimo būdą ir mąstyseną mažai
tepaveikė turtas ir titulas. S
Savo laiškuose bičiuliams, kartais jis
pasidaro smulkmeniškas, barasi ir skundžiasi dėl niekų, tačiau įgimtas
optimizmas ir humoras nugali viską.

Amžininkų akyse W. Petty turėjo trejopą reputaciją: puikaus mokslininko,
rašytojo, erudito; nenuilstančio projektuotojo ir fantazuotojo; godaus
žmogaus, kuris ne per daug skaitėsi su priemonėmis. Ši trečioji reputacija
jį persekiojo visą gyvenimą. Jis dažnai bylinėjosi, net sedėjo kalėjime.
Tai trukdė jo politinei karjerai.

1687 metų gruodžio mėnesį W. Petty miršta. Jis palaidojamas gimtajame
Romsio mieste. Tik jo mirtis panaikino kliūtis. Po metų jo vyresnysis sūnus
Čarlsas buvo padarytas baronu Šelbernu. Tačiau tai buvo airių baronystė,
neteikianti teisės posėdžiauti Londono lordų rūmuose. Tik Petty
provaikaitis užėmė šią vietą ir įėjo į Anglijos istoriją kaip stambus
politinis veikėjas ir vigų partijos lyderis – markizas Lansdowne.

3. William‘o Petty reikšmė ekonomikoje

XVII amžiuje merkantilizmo irimo procesui prielaidas sudarė
kapitalistinių manufaktūrų vystimasis. Dėl šios priežasties buržuazijos
ekonominių interesų centras iš cirkuliacijos sferos persikėlė į gamybą:
buržuazijos turtėjimo procese vis didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti
manufaktūros darbininkų išnaudojimas, pakeičiantis ir turtingiausias
kolonijinės periferijos kasyklas.

Kapitalistinės gamybos augimas reikalavo gilesnės, negu merkantilistinė
doktrina, analizės. Iškilo daug naujų klausimų: reikėjo įvertinti ekonominį
darbo vaidmenį, išaiškinti darbo užmokesčio, pelno, palūkanų, žemės rentos
dėsningumus ir t.t.

Sustiprėjusi buržuazija vis mažiau reikalavo valstybės (absoliutizmo)
pagalbos ir globos, smulkmeniškas prekybos bei pramonės reglamentavimas
pasidarė ne tik įkyrus, bet ir stabdantis ekonominį vystymąsi. Buržuazinė
revoliucija Anglijoje (XVII amžiaus viduryje) sudarė naują politinę
situaciją.

Svarbiausi valstybės postai liko žemvaldžių aristokratijos rankose, bet
ekonominiai buržuazijos interesai pradėjo vaidinti lemiamą vaidmenį
Anglijos politikoje. Kapitalizmo plėtotę aktyviai rėmė valstybės valdžia:
svarbūs buržuazijos ir dvarininkijos turtėjimo šaltiniai buvo prievartinis
valstiečių nuvarymas nuo žemės, kolonijų grobimas, eksporto rėmimas ir kt.

Anglijoje XVII amžiuje sparčiai vystosi su praktikos poreikiais
glaudžiai susiję gamtos mokslai: ypač mechanika, astronomija, fizika. Per
revoliucijos dvidešimtmetį (1641 – 1660 metai) išaugo ir nauja karta, kurių
mąstysenai revoliucija uždėjo stiprų, nors ir labai skirtingą, antspaudą.
Politika ir religija (o jos buvo neatskiriamai susijusios) pasidarė nebe
tokios madingos. Žmonės, kurių jaunystė praėjo penktajame ir šeštajame
dešimtmečiuose, dygėjosi scholastiniais ginčais, kuriuose biblija buvo
svarbiausias argumentų šaltinis. Iš revoliucijos jie paveldėjo kitką:
buržuazinės laisvės, proto ir pažangos dvasią.

To laikotarpio ekonomistai vis daugiau dėmesio skiria statistikai ir
istorijai, remiasi filosofų F. Bekono, T. Hobso, Dž. Loko ir kitų darbais.
Ekonominės teorijos klausimų tyrimas įgauna brandesnį metodologinį
pagrindą.

K. Marksas nurodo, kad klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos
atsiradimas tiesiogiai susijęs su mokslui svarbiu atradimu, kurį padarė
anglas William‘as Petty (1623 -1687), veikęs merkantilizmo irimo
laikotarpiu. Jau savo veiklos pradžioje, dar būdamas merkantilistas, Petty
žengė pirmąjį didelį žingsnį, kurdamas anglų buržuazinę klasikinę politinę
ekonomiją, – davė pradžią darbinei vertės teorijai.

Savo raštuose W. Petty pasireiškia kaip anglų buržuazijos, atėjusios į
valdžią po buržuazinės revoliucijos, ideologas. Jis savo raštuose nagrinėja
tiek politinės ekonomijos, tiek ekonominės statistikos klausimus.

Svarbiausięji iš jų: „Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas“ (1662),
„Žodis išmintingiesiems“ (1664), skirtas Anglijos pajamoms ir išlaidoms,
„Politinė Airijos anatomija“ (1672), „Politinė aritmetika“ (1676), „Keletas
žodžių pinigų klausimu“ (1682), „Traktatas apie Airiją“(1687).

W. Petty savo pirmuosiuose veikaluose yra merkantilistas. Tas pat
pasakytina ir apie kitus to meto ekonomistus: kai kuriais klausimas jie dar
merkantilistai, bet daugeliu klausimų jie jau atsipalaidavę nuo
merkantilizmo įtakos.

W. Petty duoda pradžią socialinei statistikai ir, iškeldamas gamtinių
įstatymų ir darbo faktoriaus reikšmę, yra darbo kaštų teorijos pirmtakas.
Jis taip pat nagrinėjo ir žemės rentos reiškinius, kalbėjo apie prigimtinių
įstatymų veikimą ir ekonominiame gyvenime. Petty vienas iš pirmųjų iškėlė
idėją, kad ekonomikoje esama objektyvių, pažinių dėsningumų, kuriuos jis
lygino su gamtos dėsniais ir todėl vadino prigimtiniais dėsniais. Tai buvo
didelis žingsnis į priekį, plėtojant politinę ekonomiją: ji gavo mokslinį
pagrindą.

W. Petty nesukūrė vieningos ekonominiu požiūriu sistemos. Jo teoriniai
teiginiai, turėję didžiulės reikšmės buržuazinės ekonominės minties
vystymuisi, yra įpinti į aprašamąją ekonominę statistinę medžiagą, kai jis
nagrinėja opiuosius to meto ekonominės politikos klausimus. Petty buvo
pereinamojo laikotarpio ekonomistas, daugelyje savo veikalų ekonominės
politikos klausimus sprendė, remdamasis merkantilizmo pozicijomis. Tai
suprantama, nes W. Petty buvo ne tik kapitalo pradinio kaupimo epochos
atstovas, bet ir jo dalyvis. Jis tapo šio kaupimo teoretiku ir parašė
veikalų anglų merkantilizmo ekonominei platformai pagrįsti.
(Merkantilistinės idėjos gana aiškiai pastebimos ankstyvuose Petty darbuose
ir tuose iš jų, kur analizuojama Anglijos užsienio politika.)

Teorijos klausimais jis toli pralenkė merkantilistus. Todėl K. Marksas
labai vertino jo nuopelnus ekonominiam mokslui ir nurodė, kad su jo vardu
prasideda klasikinės mokyklos istorija. Petty yra buržuazinės politinės
ekonomijos kaip mokslo pradininkas.

Merkantilistai gvildeno daugiausia vieną ekomnominės veiklos sferą –
užsienio prekybą, tad neekvivalentinius (nelygiaverčius) mainus traktuoja
kaip normalų dėsningą reiškinį. Todėl vertės problema jiems neegzistavo;
jie ją papraščiausiai išbraukė. Priešingai, Petty mažiausiai analizuoja
užsienio prekybą, iškelia vertės problemą. Jį domina pasikartojantys,
dėsningi procesai. Jam rūpi dėsniai, kurie natūraliai lemia darbo
užmokestį, rentą ir net apmokestinimą.

Pirmiausia, Petty tarė naują žodį metodologijos srityje. Merkantilistai
tenkindavosi paprastu empirinių reiškinių aprašymu ir ekonominės politikos
priemonių rekomendacijomis. Petty žengia toliau – stengiasi įsigilinti į jų
esmę, tirti vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį. Jis plačiai naudojo
statistinės nalizės metodą, tapo statistikos pradininku. Petty domėjosi
kiekybine reiškinių puse, tai gali būti paaiškinama gamtos mokslų įtaka
visuomenės mokslams. Savo veikale „Politinė aritmetika“ jis rašė:
„.Vietoje apsčių bei skambių žodžių ir proto argumentų aš stengiausi savo
mintis reikšti skaičiais, matais ir svoriais., nusižiūrėdamas į tokias
priežastis, kurios turi regimą pagrindą gamtoje“.[2]

Lyg tarp kitko išsakytomis savo mintimis apie vertę, rentą, darbo
užmokestį, darbo pasidalijimą ir pinigus Petty padėjo mokslinės politinės
ekonomijos pagrindus.

Pirmasis rimtas Petty ekonominis veikalas vadinosi „Traktatas apie
mokesčius ir rinkliavas“ ir išėjo 1662 metais. Siekdamas naujai vyriausybei
parodyti, kokiu būdu galima (be abejo, jam pačiam dalyvaujant ir net
vadovaujant) padidinti mokestines pajamas, jis taip pat labai išsamiai
išdėstė savo ekonomines pažiūras.

Vertės teorija

„Politinėje Airijos anatomijoje“ Petty mėgina palyginti įvairių Airijos
sričių vertę ir nustatyti žemės vertę.

Dėl to, kaip jis pats rašo, jis ėmė spręsti svarbiausią politinės
ekonomijos klausimą: kaip sudaryti lygybės ir sulyginimo santykį tarp žemės
ir darbo, kad būtų galima išreikšti bet kurios prekės vertę, remiantis tik
vienu iš šių dviejų veiksnių.

Atiduodamas duoklę merkantilizmui, Petty svarbiausiu klausimu laikė
prekės kainą. Tačiau turtėjimo objektu ima ne atsitiktines, svyruojančias
rinkos kainas, bet vidutinę kainą, jo žodžiais tariant, natūralinę kainą,
arba vertę. Tyrinėdamas šią problemą, jis priėjo prie darbo vertės dėsnio.

W. Petty stengėsi įveikti teorinį merkantilizmo ribotumą, iškėlė vertės
problemą ir išreiškė genialią idėją, kad mainų proporcijas apsprendžia
darbo sąnaudos atskirų prekių gamybai ir priklauso nuo darbo našumo
atskirose ūkio šakose.

Tas faktas, kad darbas sukuria produkto vertę, jam nekėlė jokių
abejonių. Šį faktą patvirtino žemdirbystės praktika. Jis sulygina darbo
sąnaudas grūdų ir sidabro gamybai. Veikale „Traktatas apie mokesčius ir
rinkliavas“ (1662) Petty nurodo, kad darbas, sunaudotas sidabro gamybai
Peru kasyklose (plius atgabenimas į Londoną) ir grūdų gamybai Anglijoje,
apsprendžia jų mainų proporciją. Tuo pačiu jis sulygina žemdirbio darbą su
darbininko darbu.

Jis pateikia tokį pavyzdį: „Jei kas nors iš Peru gali gauti ir atgabenti
į Londoną unciją sidabro, sunaudodamas tiek pat laiko, kiek jam reikalinga
bušeliui grūdų pagaminti, tai pirmasis šių produktų sudarys natūralinę
antrojo kainą; ir jei, atradus naujas turtingesnias kasyklas, su tokiomis
pat išlaidomis bus galima gauti dvi uncijas sidabro, kaip kad anksčiau
vieną, tai ceateris paribus (kitoms sąlygoms esant lygioms) bušelis grūdų
kainuos dešimt šilingų, jei jis anksčiau kainavo penkis šilingus“.[3]

Petty natūralinę prekių kainą (vertę) nustato, atsižvelgiant į prekei
pagaminti sunaudotą darbo laiką, ir nurodo, kad natūralinė prekės kaina
tiesiog proporcinga darbo, reikalingo sidabrui gauti, sanaudoms.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Petty dar negalėjo atskirti vertės
nuo mainomosios vertės, taip pat vertės nuo kainos. Jis dar giliai
neįsiskverbia į ekonominius reiškinius, susijusius su mainomąja verte. Jis
tik nurodo, kad natūralinė kaina (mainomoji vertė) atsirado prekių mainų
procese, kad ji išreiškiama pinigine forma. Prekės vertę Petty sutapatina
su pinigų, gaunamų už šią prekę, kiekiu. Šičia vis dar pasireiškia
merkantilistinių idėjų įtaka. Jis negali išvesti natūralinės kainos
(vertės) iš darbo, sunaudoto prekei pagaminti. Tačiau jis pralenkė
merkantilistus, ieškodamas priežasčių, kodėl už atitinkamą prekę gaunamas
tam tikras pinigų kiekis. Jis daro išvadą, kad mainomąją vertę sukuria ne
bet koks darbas, o tik tas, kuris sukuria pinigus.

Itin svarbu pabrėžti, kad Petty visakeriopai stengiasi vertę nustatyti
darbo laiku. Šią mintį apie įvairių darbo rūšių prilyginimą, apie vertės
nustatymą darbo laiku Petty vėl išreiškia tokiais žodžiais:

„Jei sidabro gamykla reikalautų didesnio meno ir būtų susijusi su
didesne rizika, negu grūdų gamyba, tai pagaliau gautume tą patį. Sakykime,
kad šimtas žmonių dešimt metų gamina grūdus ir tiek pat žmonių tiek pat
laiko gamina sidabrą; tada frynas gauto sidabro likutis sudarys viso gryno
grūdų derliaus kainą, ir lygios pirmo produkto dalys sudarys lygių antro
produkto dalių kainą.“[4]

Taip Petty nustato, kad grūdai ir sidabras, kaip ir kitos prekės,
kurioms pagaminti sunaudota lygiai darbo, turi vienodą vertę. Tuo pačiu
Petty ima vertės dydį apibrėžti darbo laiku; kartu čia jau pastebimas darbo
našumo vaidmens suvokimas. Petty visiškai priartėjo prie vertės apibrėžimo
darbu, o tai ir buvo išeities taškas darbo vertės problemai moksliškai
spręsti.

Petty darbinės vertės teorijos trūkumai ir klaidos pasireiškia tuo, kad
jis dar neskiria vertės nuo kainos, kaip jos piniginės išraiškos, ir jis
klaidingai mano, kad tik darbas, gaminant auksą ir sidabrą, tiesiogiai
nustatąs vertę. O bet kuriuo kitu darbu vertė gali būti nustatyta tik po
to, kai jis bus palygintas su darbu, sunaudotu brangiesiems metalams gauti.

Petty elgėsi teisingai, matuodamas vertę darbo laiku, tačiau jis
nesugebėjo išvysti savo analizės ir padaryti labiau apibendrinančių išvadų.
Jis lygino ne dviejų prekių vertę, o grūdų vertės išraišką sidabro vertės
atžvilgiu, surasdamas grūdų kainų.

Petty pažiūrų sistemoje nematyti skirtumo tarp mainomosios ir
vartojamosios vertės. Jis žino tik skirtumą tarp darbo, gaminančio sidabrą,
ir darbo, gaminančio kitus produktus, kurių kainos nustatomos sidabru.
Petty nežinojo darbo, sukuriančio prekę, dvejopo pobudžio, todėl jis
painiojo darbą, sukuriantį vertę, ir darbą, sukuriantį vartojamąją vertę.

W. Petty iškėlė teiginį, kad „darbas yra turto tėvas, žemė – jo motina“.
Šis teiginys yra teisingas, jeigu turėsime galvoje vartojamųjų verčių
gaminimą, kadangi reikia skirti du prekės veiksnius: vartojamąją vertę ir
vertę. To Petty neskyrė ir negalėjo skirti, nes jis tuo pačiu matavo darbo
ir žemės veikimą. Dar labiau vertės problemos nagrinėjimą supainiojo Petty
iškeltas trečias teiginys, kad paprastu vertės matu yra vidutinė suaugusio
žmogaus dienos mityba, o ne jo dienos darbas. Taigi, vertės matu jis nurodo
„dienos davinius“, t. y. maisto kiekį, sunaudotą vertei sukurti.

Dienos maisto daviniais jis matavo išginto į ganyklą veršelio priaugimą,
žmogaus darbo žemdirbystėje rezultatus ir net airių lūšnos vertę mėgino
išmatuoti dienos davinių, kuriuos sunaudojo statybininkai, statydami
lūšną. Petty nesugebėjo visiškai nuosekliai išdėstyti savo darbinės vertės
teotijos.

„Pridedamosios vertės teorijose“ („Kapitalas“ IV tomas) K. Marksas
pažymi, kad, nagrinėjant vertės klausimą, „Petty veikale padrikai susipina
trejopos rūšies apibrėžimai:

a) vertės dydis, kurį apsprendžia toks pat darbo laikas, be to, darbas
laikomas vertės šaltiniu;

b) vertė kaip visuomeninio darbo forma. Todėl pinigai pasireiškia kaip
tikroji vertės forma, nors kitose vietose Petty sugriauna visas monetarinės
sistemos iliuzijas. Vadinasi, čia jo veikale ryškėja sąvokos apibrėžimas;

c) darbo kaip mainomosios vertės šaltinio supainiojimas su darbu kaip
vartojamosios vertės šaltiniu; kartu darbas numato gamtos medžiagą (žemę).
Iš esmės imant, Petty nustatant darbo ir žemės „lygybės santykį“, laisvai
parduodama žemė vaizduojama kaip kapitalizuota renta – vadinasi, čia Petty
kalba ne apie žemę kaip realaus darbo gamtos medžiagą.“[5]

Nors W. Petty nesuprato vertės visuomenės prigimties, vertę gaminančio
darbo prigimties, vis dėl to jo mėginimai nustatyti prekės vertės dydį
gamyboje sunaudoto darbo kiekiu turi istorinę ir mokslinę vertę.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Petty darbuose be tvarkos persipina
įvairiausi apibrėžimai, o faktiškai Petty dar detaliai nepagrindžia vertės
teorijos, jis tik numato ją. Bet vis dėlto Petty vertės teorija turi
pagrindinės reikšmės buržuazinės klasikinės politinės ekonomijos
istorijoje.

Su W. Petty vertės teorija yra susijusi jo darbo užmokesčio teorija ir
rentos teorija.

Darbo užmokesčio teorija

W. Petty veikaluose be tvarkos susipina įvairųs apibrėžimai, jis žengė
pirmąjį didelį žingsnį – davė pradžią darbinės vertės teorijai, kurią
toliau vystė anglų buržuazinės politinės ekonomijos klasikai – A. Smith ir
D. Ricardo.

Merkantilistai kalbėdavo tik apie reikalą, kad valstybė įstatymu
nustatytų maksimalų darbo užmokesčio lygį. W. Petty mėgino įsigilino į
klausimo sprendimą ir apibrėžti natūralinę darbo kainą, formuluoti
ekonominį darbo užmokesčio dėsnį.

Nuo prekės vertės Petty pereina prie darbo vertės. Paėmęs kaip pavyzdį
grūdų vertę, jis skirie joje dvi dalis: darbo užmokęstį ir žemės rentą. Tuo
metu egzistavo valstybiniai įstatymai, nustatantieji darbo užmokesčio
dydžius, todėl Petty nustato darbo užmokestį įstatymo vardu. „Įstatymas .
turi užtikrinti darbininkui tik būtiniausius pragyvenimo reikmenis; nes jei
darbininkui būtų užtikrinta dvigubai daugiau negu jam būtina, tai jis
tedirbtų tik pusę palyginti su tuo, kiek jis galėtų dirbti ir faktiškai
dirbtų, darbo užmokesčio nepadvigubinus; visuomenei tai reiškia netekti
atitinkamo darbo kiekio produkto.“[6]

Kaip K. Marksas aiškina šį teiginį ketvirtajame „Kapitalo“ tome, Petty
darbo vertę apsprendžia būtinomis pragyvenimo priemonėmis. Darbininkas tik
todėl turįs dirbti pridedamąjį darbą ir gaminti pridedamąjį produktą, kad
jį verčia naudoti visą tinkamą darbui darbo jėgą, kad pats gautų tik tai,
kas būtiniausia pragyvenimui. Tuo pačiu Petty darbo užmokesčio pagrindą
sudaro darbininko gyvenimo priemonių minimumas.

Petty teiginiai (daugiausia pateikti prabėgomis) darbo užmokesčio
klausimu dar nesudarė vientisos darbo užmokesčio teorijos. Nauja buvo tai,
kad W. Petty traktavo darbo užmokestį kaip dėsningą reiškinį ir akcentavo
jo ryšį su darbininko darbininko gyvenimo reikmenų verte.

Kaip ir merkantilistai, Petty gynė tvirtą darbo užmokestį, kurį, kaip
tvirtą minimumą priemonių, reikalingų darbininkui pragyventi, apribojo
įstatymai. Šiuo pagrindu jis nustatė žemės rentos dydį natūra, t. y.
grūdais, taip pat pinigine forma.

Rentos teorija

W. Petty stengėsi, kitaip ir giliau, negu merkantilistai, aiškinti
pradinį kapitalistinių pajamų šaltinį. Merkantilistai ignoravo rentos
problemą, nes prięšingu atveju jiems būtų reikėję pripažinti, kad
prekybinis pelnas nėra vienintelis nacionalinio turto šaltinis. Petty
įveikė šį merkantilistų ribotumą ir, atsakydamas į klausimą, kur glūdi
rentos šaltinis, nurodė gamybos sferą.

Jis apibrėžė rentą kaip tą žemės ūkio produktų ar pinigų dalį, kuri
lieka, atskaičius gamybos kaštus iš bendrojo produkto ar visos pinigų
sumos. Grūdų gamybos kaštais jis laikė išlaidas sėkloms įsigyti ir
darbininkams apmokėti (t. y. darbo užmokestį).

Be to, renta Petty nuomone, esanti dviejų formų: žemės renta ir pinigų
renta (palūkanos). Pastarąją jis išveda iš pirmosios: pinigų renta –
palūkanos priklauso nuo žemės rentos normos (nuo to žemės kiekio, kurį būtų
galima pirkti už paskolintus pinigus).

Savo veikaluose Petty ne tik vaizduoja rentą kaip perteklių, kurį gauna
įmonininkas virš būtino darbo laiko, bet ir traktuoja šį perteklių kaip
paties gamintojo pridedamojo darbo virš priklausančio jam darbo užmokesčio
ir atlyginimo už jo paties kapitalą perteklių.

Grūdų vertę Petty apsprendžia sunaudotu jiems darbo laiku. Renta jam yra
tai, kas lieka nuo visuminio produkto, kai iš šio produkto bus išskaitytas
darbo užmokestis ir sėklos. Tuo pačiu ši renta prilygsta pridedamajam
produktui. XVII amžiuje žemė – pagrindinis žmogaus darbo pritaikymo
objektas. Todėl William‘ui Petty pridedamoji vertė – tai žemės renta,
kurioje slypi ir pramonės pelnas (dar neatskirtas nuo rento).

Todėl galima pasakyti, kad Petty vertės teorija – jo pelno teorija.
Tačiau neteisinga teigti, kad Petty nesukūrė rentos teorijos.

Kaip nurodo Marksas ketvirtajame „Kapitalo“ tome, Petty veikaluose
sutinkame pirmąją diferencinės rentos savoką. Jis ją išveda ne iš vienodo
dydžio įvairaus derlingumo žemės sklypų, bet iš įvairios geografinės
padėties, iš įvairaus nuotolio nuo rinkos, esant vienodam sklypų
derlingumui, o tai, kaip žinoma, yra vienas iš diferencinės rentos
elementų.

Savo traktate apie mokesčius ir rinkliavas Petty rašė: „Kaip didelė
paklausa pinigams padidina palūkanas, taip didelė paklausa grūdams pakelia
jų kainą, o todėl ir rentą iš žemės, kurioje auga javai, ir galiausiai
pačios žemės kainą.“[7] Marksas paaiškina, kad čia tiesiai pasakyta, jog
grūdų kaina nulemia rentą, panašiai kaip jau iš ankstesnio išdėstymo seka,
jog grūdų vertės neapsprendžia renta.

„Jei, pavyzdžiui, – tęsia Petty , – grūdai, kuriais minta Londonas arba
kokia nors armija, turi būti vežami iš vietų, esančių už keturiasdešimt
mylių, tai grūdų, kurie auga nuo Londono ar tos armijos išsidėstymo vietos
per vienos rinkos nuotolį, kaina bus tiek didesnė už natūralinę kainą, kiek
sudaro išlaidos, susijusios su jų pervežimu trisdešimt devynias mylias.
Taigi, arti gyvenamųjų vietų, kurių gyventojams išmaitinti reikia didelių
rajonų, žemė ne tik tuo pagrindu duoda didesnę rentą, bet ir kainuoja
didesnę sumą metinių rentų už tokią pat žemę, bet esančią toliau.“[8]

W. Petty veikaluose sutinkame diferencinės rentos sąvoką, nors ji ir
nevisapusiškai išaiškinta. Jis kildina diferencinę rentą iš įvairios žemės
sklypų geografinės padėties, iš įvairaus žemės sklypų nuotolio nuo rinkos,
esant vienodam sklypų derlingumui ir įvairiam darbo našumui, o tai tesudaro
tik vieną diferencinės rentos elementų.

Petty pareiškia, kad žemės turtingumas ar skurdumas, arba jos vertė,
priklauso nuo tos jos duodamo produkto didesnės ar mažesnės dalies, kuri
sumokama už naudojimąsi žeme, santykio su paprastu darbu, sunaudotu
išauginti tam tikram produktui.

Pasak K. Markso, Petty diferencinę rentą išdėstė gariau už Adam‘ą
Smith‘ą.

Žemės kaina

Petty stengėsi atsakyti į klausimą, kas lemia žemės kainą. Spręsdamas
šią problemą, jis remiasi teisingomis prielaidomis, teigdamas, pirma, kad
žemės kaina turi būti apibrėžta ypatingu būdu, nes žemė neprodukuojama, ir
todėl darbo sąnaudos negali apspresti jos kainos, ir, antra, žemės kainą
jis teisingai sieja su žemės pajamingumu.

Apibrėžęs rentą kaip grynas pajamas iš žemės, Petty iškelia klausimą,
kokiai metinių rentų sumai iš tiesų lygi savo verte laisvai parduodama
žemė. Sutinkant, kad ji lygi begaliniam metinių rentų skaičiui, galima
padaryti absurdiškas išvadas. Todėl Petty sąlyginai leido, kad metinių
rentų skaičius, sudarantis natūralinę kokio nors sklypo kainą, prilygsta
įprastam bendro trijų kartų atstovų (senelio, tėvo ir sūnaus) gyvenimo
ilgumui.

Anglijoje toks gyvenimo ilgumas buvo prilyginamas dvidešimt vieneriems
metams. Tuo remdamasis, Petty padarė išvadą, kad žemės vertė lygi
apytikriai ir tokiam pačiam metinių rentų skaičiui. Tuo pačiu jis darė
labai svarbų pareiškimą, kad žemės vertė – tai ne kas kita, kaip
kapitalizuota renta, t. y. tam tikra metinių rentų suma, arba suma rentų
per tam tikrą metų skaičių.

O kadangi piniginės rentos dydis priklausas nuo bušelio grūdų vertės, o
ši vertė savo ruožtu apsprendžiama darbo, sunaudoto bušeliui grūdų
pagaminti, kiekiu, bet ir galiausiai „žemės vertė“.

Šioje labai teisingoje mintyje pastebimas ankstyvas ir drąsus mėginimas
atskleisti taip pat ir žemės ūkio reikšmių pavaldumą darbinės vertės
teorijos dėsniui.

Mokslinė šio mėginimo vertė yra ta, kad žemės pardavime ir kainoje Petty
įžvelgė žemės rentos pardavimą ir kainą. Ši mintis vėliau buvo išvystita į
sistemingą mokymą apie žemės kainą kaip kapitalizuotą žemės rentą.

Petty tyrimuose, pažymi Marksas ketvirtajame „Kapitalo“ tome, –
„.pirma, renta, kaip visuminės žemės ūkio pridedamosios vertės išraiška,
kildama ne iš žemės, o iš darbo ir apibrėžiama kaip darbo sukurtas
perteklius virš to, kas būtina darbininko gyvybei palaikyti;

.antra, žemės vertė pasirodo esanti ne kas kita, kaip pirmyn tam
tikram metų skaičiui nupirkta rente, tokia pakeistinė rentos forma,
kurioje, pavyzdžiui, dvidešimt vienerių metų pridedamoji vertė (arba
pridedamasis darbas) pasireiškia kaip žemės vertė; trumpai tariant, žemės
vertė pasirodo esanti ne kas kita, kaip kapitalizuota renta.“[9]

Petty giliai įsiskverbia į klausimo esmę. Rentos pirkėjo (t. y. žemės
pirkėjo) požiūriu renta pasireiškia paprastai kaip jo kapitalo palūkanos,
to kapitalo, už kurį jis pirko ją, o šią formą įgavusios rentos visiškai
negalima pažinti ir ji pasireiškia kaip kapitalo duodamos palūkanos.

Apibrėžęs žemės vertę ir metinės rentos vertę, Petty gali išvesti
„rentą iš pinigų“, arba palūkanas, kaip antrinę formą.

Galima pastebėti Petty nujaučiant pridedamosios vertės prigimtį, nors
jis nagrinėja ją žemės rentos forma. Neskirdamas pelno nuo pridedamosios
vertės ir nuo žemės vertės, Petty vis dėlto išskyrė vieną pelno rūšį –
paskolinio kapitalo palūkanas, nors ir laikė palūkanas iš žemės rentos
gautų pajamų forma. Nesuprasdamas, kad žemės kainos svyravimas priklauso
nuo palūkanų lygio svyravimo, jis, priešingai, išvedė palūkanų lygį iš
žemės kainos dydžio. Jis manė, kad jei pinigų savininkas gali pirkti žemę,
kad gautų iš jos rentą, tai ir patys pinigai turi duoti pajamas
(procentus), taip pat kaip žemė – rentą.

„Mokesčių ir rinkliavų traktate“ Petty samprotauja, kad palūkanos bent
turėtų būti lygios rentai iš tiek žemės, kiek jos galima pirkti už
paskolintus pinigus.

Kaip matome, palūkanos apsprendžiamos rentos kaina, o tai, suprantama,
neteisinga. Iš tikrųjų vyksta atvirkščiai: rentos kaina, arba žemės
perkamoji vertė, nustatoma pagal palūkanų lygį.

Tačiau Petty visiškai logiška tokia pažiūra į palūkanas, nes rentą jis
laiko visuotine pridedamosios vertės forma ir dėl to palūkanas nuo pinigų
išveda kaip antrinę formą.

Nors Petty ir klaidingai suprato palūkanas, bet tai jokiu būdu nemenkina
jo žemės rentos teorijos mokslinės reikšmės.

Pinigai

1682 metais, kilus ginčams dėl Anglijos monetos perkalimo, W. Petty
parašė nedidelį veikalą, pavadintą „Įvairios žinios apie pinigus“ (arba
„Keletas žodžių apie pinigus“). Tai trisdešimt du klausimai ir atsakymai.

Petty traktuoja pinigus kaip ypatingą prekę, atliekančią visuotinio
ekvivalento funkcijas. Jos, kaip ir visų prekių, vertę sukuria darbas, o
mainomąją vertę kiekybiškai lemia brangiųjų metalų gavybos darbo sąnaudos,
palygintos su sąnaudomis kitose gamybos sferose. Cirkuliacijai būtinų
pinigų kiekį lemia prekybos ir mokėjimų apyvartos dydis, t. y. galiausiai
realizuojamų prekių kiekis, jų kainos ir su įvairiais sanderiais susijusios
piniginių vienetų cirkuliacijos dažnumas (cirkuliacijos greitis).
Pilnaverčius pinigus tam tikru mastu gali pakeisti banko išlaidžiami
popieriniai pinigai.

Petty laiko pinigus politinio kūno riebalais. Kaip riebalai patepa
raumenų judėjimą, maitina kūną, kai pritrūksta maisto, užpildo kūno
įdubimus, ir jį pagražina, taip ir pinigai suaktyvina krašto judėjimą, bado
metu partraukia iš užsienio maisto, išlygina sąskaitas ir viską pagražina.
Priešingai, kai tų riebalų, atseit pinigų, yra per daug, tai jie pasunkina
ūkio organizavimo judrumą. Tasai pinigų ir riebalų palyginimas yra ne tik
orginalus, bet visai nuoseklus ir apskritai gana teisingas. Pinigai yra
tepalas, kuris lengvina mainus, maitina taupmenis, kurios sudaro atsargas
sunkiems laikams ir padeda tinkamai veikti visoms socialinio organizmo
dalims.

Petty teigia, kad pinigų gali būti ne tik per mažai, bet ir per daug.
Tai labai skiriasi nuo merkantilistinės nuomonės apie pinigus. Tikruosius
turtus Petty mato ne piniguose, bet darbo ir žemės gaminiuose. Darbas yra
tėvas, būtent aktyvus turtų kūrybos veiksnys, žemė yra turtų motina. Darbas
šiuo atveju imamas plačiausia prasme (dabarties ir praeities darbas),
įkūnitas kapitale. Tuo būdu Petty gali būti laikomas tėvu modernios
teorijos, kuri skiria tris gamybos veiksnius: žemė, darbas, kapitalas.

Petty aiškiai suprato, kad „tautos turtas“ gali didėti tik vystantis
kapitalizmui. Šias idėjas iš dalies jis realizavo savo darbuose.

4. „Politinė aritmetika“

Anglijos karalius Karolis II labiausiai troško kuo nors pranokti savo
giminaitį – Prancūzijos karalių Liudviką XIV. Jis, nusižiūrėjęs į Versalį,
kėlė puotas ir rengė fejerverkus. Bet pinigų jis turėjo kur kas mažiau negu
Prancūzijos valdovas.

Beliko mokslas, kur galima palenktiniauti su Prancūzija. Visai
karališkajai šeimai globojant, buvo įkurta Karališkoji draugija (Anglijos
mokslų akademija), kuria Karolis II galėjo pagrįstai didžiuotis, nes
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV šito neturėjo.

Anglijos karalius pats darydavo cheminius bandymus ir užsiiminėjo
jūreivyste. Tai atitiko laiko dvasią. Įdomiausias ir sąmoningiausias žmogus
Karališkoje draugijoje buvo seras William‘as Petty. Siaurame rate karalius
ir aukštieji aristokratai buvo laisvamaniai, o geriau už Petty niekas
nemokėjo pasišaipyti iš bažnyčios vadodų. Ir karalius, ir jo vietininkai
mėgdavo klausytis Petty tik tol, kol jis nepradėdavo kalbėtis apie politiką
ir prekybą. O jis negalėdavo apie tai nekalbėti. Visos kitos šnekos jam
būdavo tik dingstis tik dar vienam projektui išdėstyti. Vienas jo projektas
buvo drąsesnis ir reiklesnis už kitą.

Visais savo projektais Petty sąmoningai siekė vystyti pramoninį ūkį
Anglijoje ir Airijoje, kvietė ryžtingiau laužyti agrarinę ūkio sistemą. Tuo
tarpu Karolis II ir jo brolis Jokūbas II buvo monarchijos šalininkai,
laikėsi agrarinio ūkio tvarkos. Kaip tik todėl ji ir žlugo praėjus metams
po W. Petty mirties (1688 – 1689 metų revoliucija).

Į Anglijos turtingumą ir klestėjimą Petty visada žiūrėjo per lyginimo su
kaimyninėmis šalimis prizmę. Jam savotiškas etalonas buvo Olandija. Petty
savo veikaluose dažnai ieškojo atsakymų į sudėtingą klausimą – kokia yra
konkrečios šalies sėkmingo vystimosi priežastis? Jis buvo įsitikinęs, kad
Anglijos pozicijoms tiesiogiai gresia ne Olandija (vienas iš anglų
buržuazijos uždavinių buvo kova prieš Olandijos viešpatavimą užsienio
prekyboje), o didesnė ir agresyvesnė valstybė – Prancūzija. Petty
ekonominės idėjos įgavo vis aiškesnį antiprancūzišką politinį pobūdį.

1676 metais Petty užbaigė savo antrąjį svarbiausią ekonominį veikalą
„Politinė aritmetika“, bet nesiryžo jo išleisti. Sąjunga su Prancūzija buvo
karaliaus Karolio II užsienio politikos kertinis akmuo, o jo veikalas būtų
pakenkęs šios sąjungos sudarymui.

Petty nenorėjo rizikuoti rūmų malone, todėl „Politinė aritmetika“ buvo
platinama rankrašriniais nuorašais. 1683 metais Petty veikalas buvo
išspausdintas anonimiškai, be autoriaus žinios ir kitu pavadinimu. Tik po
1688 – 1689 metų revoliucijos ir su ja susijusio staigaus Anglijos
politikos pakitimo Petty sūnus lordas Šelbertas išleido „Politinę
aritmetiką“ su autoriaus pavarde. Pratarmėje jis parašė, kad „<.>
išleisti velionio tėvo knygą anksčiau buvo neįmanoma, nes šio veikalo
doktrinos užgaudavo Prancūziją“.

Užsienio prekyba davė milžiniškus turtus Anglijai. Todėl „Politinėje
aritmetikoje“ Petty vis dar išreikšdavo merkantilistines pažiūras, kad
šalies turtą daugiausia sudaro ta dalis, kurią ji turi užsienio prekyboje
su visu prekybiniu pasauliu; jis visiškai pagrįstai teigė, kad Anglija
vidaus prekyboje paprasta mėsa, gėrimais, drabužiais negali gauti tiek
aukso, sidabro, brangakmenių ir kitų turtų, kuriuos ji gauna iš užsienio
prekybos ir kolonijinės sistemos.

„Politinė aritmetika“ – tai pirmasis mokslo istorijojedarbas, pagrįstas
statistiniu ekonominiu tyrimo metodu.

XVII amžiuje statistikos tiesiog nebuvo. Labai mažai tebuvo žinoma apie
gyventojų skaičių, jų pasiskirstymą, sudėtį pagal amžių ir profesijas. Dar
mažiau žinoma apie pagrindinius ekonominius rodiklius: pagrindinių prekių
gamybą ir vartojimą, gyventojų pajamas, turto pasiskirstymą. Šiokių tokių
duomenų būta tik apie mokesčius ir užsienio prekybą.

Didelis Petty nuopelnas buvo jau tai, jog jis pirmas ėmė įrodinėti, kad
reikia įkurti valstybinę statistikos tarnybą, ir numatė kai kurias
pagrindines duomenų rinkimo gaires.

Petty ne tik nepaliaujamai propogavo statistikos būtinuma, bet ir
puikiai naudojo savo ekonominiams teiginiams įroduti tuos negausius ir ne
labai patikimus statistinius duomenis, kuriuos jis turėjo. Petty buvo
užsibrėžęs konkretų uždavinį – remdamasis objektyviais skaitmeniniais
duomenimis, įrodyti, kad Anglija ne skurdesnė ir ne silpnesnė už
Prancūziją. Iš to plaukė platesnis uždavinys – kiekybiškai įvertinti jo
laikų ekonominę Anglijos būklę.

Savo veikalo pratarmėje jis rašo apie politinės aritmetikos metodą: „
Tačiau būdas, kuriuo aš pasiryžau tai padaryti, neįprastas, nes, užuot
vartojęs tik aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio žodžius ir stvėręsis
spekuliatyvinių argumentų, aš ėmiausi reikšti savo nuomones skaičių, svorių
ir matų kalba (aš jau seniai troškau eiti šiuo keliu, norėdamas parodyti
politinės aritmetikos pavyzdį), vartodamas tik argumentus, einančius iš
jutiminio patyrimo, ir nagrinėdamas tik priežastis, kurių matomi pagrindai
yra gamtoje. O tas, kurios priklauso nuo atskirų žmonių protų, nuomonių,
troškimų ir aistrų nepastovumo, aš palieku kitiems“.[10]

Petty politinė aritmetika buvo statistikos prototipas, o jo metodas
padėjo atsirasti daugeliui svarbių ekonomikos mokslo krypčių. Jis įžvalgiai
rašė, kaip svarbu apskaičiuoti šalies nacionalines pajamas ir nacionalinį
turtą – tuos rodiklius, kurie statistikoje ir ekonomikoje vaidina didžiulį
vaidmenį. Petty pirmą kartą apskaičiavo Anglijos nacionalinį turtą.

Petty ieškojo būdo kaip nors įvertinti asmeninį gamybinių jėgų elementą
– darbo įgudžius, meistriškumą, technikos išsivystimo potencialą.

Gyventojų skaičiaus ir sudėties klausimu prasideda visa Petty ekonominė
teorija. Studijuodamas Petty darbus, Marksas užrašo: „Petty „gyventojų
skaičiaus teorija“ [11]yra visai kitokia, negu Malthus‘o teorija<.>.
Gyventojai – turtas <.>.“2 Optimistinis požiūris į gyventojų skaičiaus
augimą būdingas ankstyviesiems klasikinės ekonomikos mokyklos atstovams.
Priešingai, Malthus XIX amžiaus pradžioje teigė, kad svarbiausia darbo
klasių skurdo priežastis yra natūrali – pernelyg spartus dauginimasis.

Petty mėgino skaičiuoti ir nacionalines pajamas, įvertindamas tik
gyventojų vartojamo išlaidų sumą. Tiesa, paties Petty apskaičiavimai turėjo
esminių trūkumų. Jis nacionalines pajamas skaičiuodavo kaip gyventojų
vartojimo išlaidų suma, kitaip tariant, manė, kad kaupiamąją pajamų dalį –
kapitalo įdėjimo pastatams, įrenginiams, žemių gerinimui ir t. t. – galima
ignoruoti. Tačiau ši prielaida XVII amžiuje buvo realistinė, nes kaupimo
norma buvo labai mažai ir šalies materialinis turtas augo lėtai. W. Petty
netikslumą netrukus ištaisė jo politinės aritmetikos sekėjai, ypač Gregoris
Kingas.

Petty apskaičiavo Anglijos nacionalines pajamas. Iš šių apskaičiavimo
užuomazgų išaugo šiuolaikinė nacionalinių pajamų apskaičiavimo sistema.

5. W. Petty ir kiti ekonomistai

➢ W. Petty, F. Kenė (Quesnay) ir kiti mokslininkai padėjo ekonominių

procesų kiekybinės analizės pamatus. Be to, jų veikaluose yra

statistikos mokslo užuomazgų ir statistikos taikymo ekonominiams

tyrinėjimams pradų.

➢ Klaisikinės politinės ekonomijos sukūrėjai W. Petty ir P. Buagilberas

(Boisguillebert), kiti A. Smith pirmtakai domisi politine ekonomija

anaiptol ne profesionaliai, tokia profesija dar neegzistavo. Petty –

gydytojas ir politikas, Buagilbertas – teisėjas, Lokas (Locke) –

filosofas, Kantiljonas (Cantillon) – bankininkas; jų veikaluose pirmą

kartą keliami teoriniai naujo mokslo – politinės ekonomijos klausimai.

Ypač išsiskirie Petty. Tai – ne tik genialus mąstytojas, bet ir

nepaprastai ryški ir savita asmenybė.

➢ Marksas (Marx) pažymi, kad ekonominę teoriją ypač sėkmingai vystė

medikai: W. Petty, N. Barbon (Nikolas Barbonas), B. Mandeville

(Bernardas Mendevilis), F. Quesnay (Fransua Kenė).

➢ A. Tiurgo (Turgot) „Samprotavimams“ būdingas puikus lakonizmas,

primenantis geriausius Petty veikalų puslapius.

➢ Ekonomikos mokslo istorijoje W. Petty pirmasis ėmėsi tiesti kelią į

abstrakčiojo darbo idėją, kuria Marksas pagrindė vertės teoriją.

➢ Yra nagrinėjamas Petty teorijų ryšys su A. Smith, D. Ricardo, Markso

teorijomis.

➢ D. Rozenbergas (Poзeнбeрг) savo „Politinės ekonomijos istorijoje“

pažymi: „Kitaip negu W. Petty, su kuriuo Kenė dalijasi garbe vadintis

politinės ekonomijos kūrėju, Kenė buvo nepalaužiamų principų žmogus,

tačiau labai linkęs į dogmatizmą ir dokrinietiškumą“.

➢ F. Kenė norėjo tikslaus tyrimo metodą pritaikyti ir visuomeninių

reikšmių nagrinėjimui. Tai nebuvo visai naujas dalykas ekonominės

minties istorijoje: anglų klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos

pradininkas W. Petty tai padarė savo „Politinėje aritmetikoje“.

➢ Petty suformulavo ekonominę Anglijos buržuazijos ir naujosios

bajorijos programą. Negalima sakyti, jog ši buržuazijos programa buvo

vienintelė. Už buržuazinį feodalinės Anglijos ekonomikos pertvarkymą,

be buržuazijos, kovojo valstietija, kurios klasiniai interesai

neatsispindėjo Petty kūriniuose. Agrarinė Anglijos valstietijos

programa suformuluota levelerių ir digerių kūriniuose. Tai parodo, kad

Anglijoje egzistavo W. Petty programai priešingas ekonominis mokymas.

➢ William‘o Petty „Traktatą apie mokesčius ir rinkliavas“ galima

laikytį svarbiausiu XVII šimtmečio ekonomikos veikalu, kaip kad Adam‘o

Smith‘o knygą apie tautų turtą XVIII šimtmečio ekonomikos veikalu.

➢ A. Smith tyrimai padarė buržuazinę politinę ekonomiją mokslu,

ekonominių žinių sistema. Tiesa, buržuazinės politinės ekonomijos

pagrindus dėjo taip pat W. Petty, P. Buagilberas, F. Kenė, A. Tiurgo,

kurie suformulavo labai svarbius teorinio pobūdžio teiginius ir iškėlė

vertingų ekonominio mokslo metodologinių principų.

➢ K. Marksas veikale „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ nurodė, kad

klasikinė buržuazinė politinė ekonomija „prasideda Anglijoje nuo W.

Petty, Prancūzijoje – nuo Buagilbero, o baigiasi Anglijoje Ricardo,

Prancūzijoje Sismondi“.[12]

➢ Buržuazinės politinės ekonomijos klasikai (pradedant W. Petty)

tyrinėjo vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį, o vulgarioji

politinė ekonomija, priešingai, iš pat pradžių apibūdino tik

išviršinius procesus.

➢ W. Petty pradėjo tą kryptį, iš kurios susiformavo anglų klasikinė

politinė ekonomija. Jis gali būti traktuojamas kaip A. Smith, D.

Ricardo. K. Marx pirmtakas.

➢ Petty yra sakęs, kad jo laikais lendlordai bijojo žemdirbystės

pagerinimų, nes dėl to sumažėja žemdirbystės produktų kainos ir žemės

renta (jos dydžio atžvilgiu); dėl tos pačios priežasties jie bijojo

didinti žemių plotą ir dirbti anksčiau nenaudojamą žemę, nes tai

tolygu žemės ploto padidinimui.

Petty teigė: „Lendlordai niurzgia prieš balų nusausinimą, miškų

iškirtimą, bendruomeninius žemių aptverimą, paverčiant jas arimais,

prieš bandomojo ūkio ir dobilų auginimą, nes tokiu būdu mažinamos

maisto produktų kainos. <.> Visos Anglijos, Velso ir Škiotijoslygumų

renta yra maždaug devyni milijonai svarų sterlingų per metus“[13].

Petty kovojo prieš šias lendlordų pažiūras.

6. Išvados

Klasikinė ekonomikos mokykla pradėjo formuotis Anglijoje (W. Petty
ekonominiai tyrimai) ir Prancūzijoje (P. Buagilbero ekonominiai tyrimai).
Galutinai ši mokykla susiformavo Anglijoje. Klasikinės ekonominės mokyklos
pradininku Anglijoje laikomas William‘as Petty . Jo mokymas skirtas
pramoninio ūkio arba industrinės visuomenės vystymosi dėsnių analizei. W.
Petty pirmasis tyrė gamybą ir vertino ekonominius įvykius gamybos požiūriu.
Tuo jis buvo pranašesnis už merkantilistus. Be to, Petty laikomas
statistikos mokslo (politinės aritmetikos) pradininku. Savo brandumo
klasikinė mokykla pasiekė anglų klasikinės mokyklos kūrėjų-pradininkų A.
Smith, D. Ricardo ir T. Malthus veikaluose.

Pripažįstant svarbiausius W. Petty nuopelnus, vystant politinę ekonomiją
kaip mokslą, reikia dar kartą nurodyti jo ekonominės teorijos trūkumus ir
prieštaravimus jo pažiūrose.

Politinių–ekonominių Petty pažiūrų sistemoje pastebima teisingų ir
klaidingų teiginių, be to, ekonomines kategorijas Petty analizuoja kartu su
kitais klausimais, skyrium imant su Airijos ekonominės statistikos
problemomis.

Būdinga jo ekonominių teorijų analizės savybė yra ta, kad šias
kategorijas jis nagrinėjo kaip natūralias, paimtas be istorinio sąlygotumo.
Petty, kaip ir visi buržuaziniai ideologai, laikė kapitalizmą natūraliu,
amžinu reiškiniu, o feodalinius santykiu – antinatūraliais.

Petty savo kūriniuose ne visiškai atsikratė merkantilizmu. Dirbant
vadinamojo kapitalo pradinio kaupimo laikotarpiu, kai prekybinis kapitalas
virto iš savarankiškos formos pramonės kapitalui pajungta forma, Petty
pažiūros buvo labai apraizgytos merkantilistinėmis sąvokomis.

Petty negalėjo nuosekliai apibrėžti vertės darbu. Nagrinėdamas vertės ir
vartojamosios vertės skirtumą, jis iškėlė du vertės šaltinius: darbą ir
gamtą. Žinomas jo posakis „darbas – turto tėvas, o žemė – jo motina“
teisingas tik ta prasme, kad produktui pagaminti tikrai reikalinga jungtinė
žmogaus darbo ir gamtos jėgų veikla. Tačiau Petty tvirtinimas, kad vertę
sukuriąs ir darbas, ir žemė, yra neteisingas, o jo mėginimas ginti savo
vertės dviejų šaltinių teoriją mokymu apie „maisto davinius“ nors ir
įdomus, bet neturi mokslinės reikšmės. Tačiau ir jis svarbus tuo atžvilgiu,
kad rodo esant didelių prieštaravimų Petty mokyme apie vertę: jis
nesugebėjo atskirti vertės nuo vartojamosios vertės; nuo vertės apibrėžimo
darbu jis perėjo prie apibrėžimo dviem šaltiniais – žeme ir darbu; nuo
palyginti teisingo žemės kainos apibrėžimo jis priėjo prie lygybės tarp
žemės ir darbo ieškojimo; nuo vertės dydžio apibrėžimo darbu jis perėjo
prie jos apibrėžimo „maisto daviniais“, t. y. darbo užmokesčiu. Šie
neteisingi aiškinimai sukėlė ir daugiau kitų klaidų.

Vis dėl to reikia pabrėžti, kad W. Petty iškėlė ne vieną genialią mintį,
paliko žymų pėdsaką ekonominės minties istorijoje.

Susumuojant ekonomines Petty pažiūras, reikia pasakyti, kad jis padarė
pradžią darbinei vertės teorijai, stengėsi, ja remdamasis, paaiškinti ryšį
tarp produkto kiekio ir mainais už jį gaunamo sidabro kiekio, tarp darbo
užmokesčio ir žemės rentos, tarp žemės kainos ir palūkanų lygio. Petty davė
pridedamosios vertės teorijos apmatus, nors ir įsivaizdavo ją kaip žemės
rentos formą, neskirdamas rentos nuo pridedamosios vertės, pelno ir
palūkanų.

Marksas ir Engelsas labai vertino Petty reikšmę mokslinėje politinėje
ekonomijoje: „..pirmieji drąsūs mėginimai, kuriuos Petty darė beveik visose
politinės ekonomijos srityje, buvo jo angliškųjų pasekėjų kiekvienas
atskirai prisiimti ir toliau vystomi. Šio proceso pėdsakai laikotarpyje nuo
1691 iki 1752 metų krina į akis net labiausiai paviršutiniškam stebėjimui
jau dėl to, kad visi bent kiek žymesni ekonominiai to laiko veikalai
remiasi, teigiamai ar neigiamai, Petty pažiūromis. Štai kodėl šis
originalių protų gausus laikotarpis yra svarbiausias laipsniškai politinės
ekonomijos genezei tyrinėti.“[14]

Be to, K. Marksas nurodo, kad klasikinės buržuazinės politinės
ekonomijos atsiradimas ir tolesnis jos formavimasis tiesiogiai susijęs su
W. Petty vardu, ypač su jo vertės teorija. Tiesa, Petty nesugebėjo
nuosekliai išdėstyti savo vertės teorijos.

Iš tiesų W. Petty pirmasis sugebėjo moksline analize prasiskverpti į
gimstančius kapitalistinius santykius tiek, kiek buvo išaiškinta aukščiau.
Jis žengė pirmą drasų žingsnį, vėliau jo pasekėjai gilino ir vystė jo
idėjas. Net žymiausi anglų klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos
atstovai daug perėmė iš jos pradininko. Atskirus Petty teiginius išvystė A.
Smith ir D. Ricardo. Petty yra anglų klasikinės buržuazinės politinės
ekonomijos kūrėjas.

Literatūra

1. A. Anikinas „Mokslo jaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos

iki Markso“ 1988m. Vilnius, „Mintis“

2. Dz. Budrys „Politinės ekonomijos raštų rinktinė“ 1979m. Vilnius,

„Mintis“

3. V. Jurgutis „Pinigai“ 1938m.

4. N. Karatajevas, I. Stepanovas „Ekonominių teorijų istorija“ 1964m.

Vilnius, „Mintis“

5. Z. Lydeka „Ekonominių teorijų istorija. Paskaitų konspektas“ 2002m.

Kaunas, VDU leidykla

6. K. Marksas „Pridedamosios vertės teorija“ Idalis, 1998m. Vilnius,

„Mintis“

7. P. Šalčius „Raštai. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija“

1991m. Vilnius, „Mintis“

———————–
[1] E. Strauss „Sir William Petty: Portrain of a Genius“ – L., 1954 (24p.)
[2] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 56).
[3] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 40).
[4] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 34)
[5] К. Mаркс „К критике политической экономии“(c. 42-43).
[6] K. Marksas „Pridedamosios vertės teorijos“ Idalis (p. 308).
[7] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 38)
[8] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 38-39)
[9] К. Маркс „Теории прибавочной стоимости“ (IV том «Капитала»), ч. I, (с.
338)
[10] Петтu B. „Экoнoмичeскиe и стaтистичeскиe рaбoеы“. M., 1940 (c. 156).
[11] K. Marksas „Pridedamosios vertės teorija“ I d., 306-307 psl.
[12] K. Маркс „И Энгельс Ф“ Соч., Т13, (с. 39)
[13] W. Petty „Political Aritmetick“, London 1699 (p. 230, 231)
[14] F. Engelsas „Anti-Diuringas“, p. 202-203.

Leave a Comment