Vyriausybės kainų reguliavimo įtaka rinkos pusiausvyrai

PUSIAUSVYRA RINKOJE

Paklausos ir pasiūlos sąveika

Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sanderis tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje. Tai galima pavaizduoti grafiškai. Viename grafike nubrėžtos paklausos ir pasiūlos kreivės būtinai susikirs tam tikrame taške. Grafike (žr. 1 pav.) pavaizduotas taškas E yra pusiausvyros taškas, kuriame dvvi jėgos atstoja viena kitą. Viena iš tų jėgų – tai vartotojo siekimas įsigyti kuo daugiau prekių, jų vertei krintant, o kita jėga -tai gamintojo siekimas realizuoti kuo maziau pigesnių prekių.

Pusiausvyros taške, esant prekės kainai Pe, paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį Qe, o pasiūlos dėsnis -pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Tai rodo kainos P1 linijos susikirtimo su paklausos ir pasiūlos kreivėmis taškus atitinkantys prrekių kiekiai QDI ir QSI. Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas. Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline.

1 pav. Ri

inkos pusiausvyra

Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa (1 pav. paklausos kiekis QD2 ir pasiūlos kiekis QS2). Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai -gamintojo rinka. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito ekonomikos pavadinimas.

Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Jeigu rinkoje leidžiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Tiik pusiausvyros kaina, esanti paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške, gali egzistuoti ilgesnį laikotarpį, kai nėra konkurencijos barjerų tarp pirkėjų ir pardavėjų.

Elastingumo samprata ekonomikoje

Kainos augimas tuo pačiu laipsniu turės nevienodą įtaką obuolių ir benzino paklausos pokyčiui. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. Elastingumas priklausomai nuo jo apibrėžimo tikslo nustatomas dvejopai:
· kai norima elastingumą paaiškinti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio
kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu;
· kai norima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar

r pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis:
Paklausos E = ΔD% : ΔP% Pasiūlos E = ΔS% : ΔP%

Formulėse paklausos, pasiūlos ir kainos kitimas pateiktas procentais, siekiant elastingumą išreikšti koeficientu, kuris leistų palyginti skirtingų rūšių prekes.

Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas, skaiciuojant pagal šias formules, yra skirtingo ženklo. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Priešingai, paklausos dėsnis išreiškia atvirksščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę, todėl paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas.

VYRIAUSYBĖS KAINŲ REGULIAVIMO ĮTAKA RINKOS PUSIAUSVYRAI

Valstybinė kainų kontrolė

Paklausos-pasiūlos dėsnis ir elastingumo teorija įgalina tiesiogiai aiškinti realias problemas. Čia apžvelgsime dvi problemas: kainų kontrolės ir valstybės mokesčių pasekmių priklausomybę nuo paklausos bei pasiūlos elastingumo.

Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda pusiausvyros link, kuriai esant, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa. Valstybė, kontroliuodama rinkos kainas, pažeidžia pusiausvyrą, atsiranda prekių perteklius arba deficitas. Tuomet mainomų prekių kiekį sąlygoja tiktai paklausos arba pasiūlos kiekis, priklausomai nuo to, kuris is jų yra mažesnis, esant kainai, nukrypusiai nuo pusiausvyros.

Tai pavaizduota 2 pav. Kai kaina P1 yra mažesnė už pusiausvyros kainą Po, mainomų prekių kiekį lemia pasiūlos kreivė S ir jis bus lygus Q1, t.y. mažesnis už paklausos kieki Q2.

Kai kaina P2 yra didesnė už pusiausvyros kainą, mainomų prekių kiekį Q4 lems pa

aklausos kreivė, nors pasiūla yra didesnė, t.y. Q3.

2 pav. Realiai mainomų prekių kiekis, esant valstybinei kainų kontrolei

Minima1ios kainos. Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Darbui ir žemės ūkio produktams dažnai nustatomas kainų minimumas: žemesnėmis kainomis šių prekių negalima pardavinėti. Jei kainų minimumas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus, neturi prasmės, nes pačiai rinkai orientuojantis į pusiausvyrą, kainos bus didesnės už nustatytą ribą. Taigi valstybei nėra tikslo nustatyti kainų minimumo, jei jos pačios nenukrenta iki ribos, kuri nebepatenkina valstybės tikslų – užtikrinti minimalų darbininkų pragyvenimo lygį, žemdirbių ūkiams išlaikyti būtinas pajamas ir pan.

Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesni prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 3 (a) paveiksle rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinį, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį Qd perka vartotojai, o likutį Qg = Qs – Qd superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai iš

šsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriskų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus.

3 pav. Kainų reguliavimo poveikis rinkos pusiausvyrai

a) nustačius minimalią kainą b) nustačius maksimalią kainą

Kai kainų minimumas yra nustatytas aukščiau pusiausvyros kainos, prekių kiekis, kurį pardavėjai nori parduoti, yra didesnis už tą kiekį, kurį pirkėjas nori pirkti. Tuomet arba susidaro neparduotų prekių perteklius, arba valstybė turi supirkti atsargas. Tokios yra neišvengiamos kainų, kai jos yra didesnės už pusiausvyros kainą, kontrolės pasekmės. Ar tos pasekmės yra priimtinos, ar jų neigiamas efektas visuomenės gyvenimui vertas tos naudos, kurią gauna pardavėjai, sugebantys parduoti prekes, esant nustatytam kainos minimumui, nes jie atsiduria geresnėje padėtyje negu kad parduodant prekes pusiausvyros kainomis? Atsakymą į šį klausimą duoda ekonominė politika. Ekonomikos teorija tegali parodyti tik funkcinį reiškinių ryšį.

Minimaliosios kainos pavyzdys – darbo užmokesčio minimumo nustatymas.
Remiantis įstatymu, darbo paslaugos apmokamos brangiau negu tuo atveju, kai rinkoje yra pusiausvyra. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Dėl to sumažėja darbo paklausos kiekis ir padidėja darbo pasiūlos kiekis, atsiranda nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius – nedarbas. 4 paveikslas rodo, kad esant minimaliam darbo mokesčio Iygiui Wm susidaro darbo perteklius, lygus Qs ir Q skirtumui.

4 pav. Darbo užmokesčio minimumas

Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą, skatina jaunimo nedarbą. Yra nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka.

Kitas labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje salių vyriausybės agrarinės politikos tikslas padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas.

5 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje.

5 pav. Subsidijų poveikis

Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį Q. Perteklius LM (Qs – Qd) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 x (Qs – Qd) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą Pe, o aukštesnę kainą.

Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2 mlrd. dol./m.

Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui).

JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc.žemės, kad gautų teisę į planinę kainą.

6 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo apriboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra Pe, o kiekis Qe.

6 pav. Planinių kainų poveikis

Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki Qt, tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už Qt kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio Qt. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai
kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai.

Maksimalios kainos. Valstybė, siekdama pagerinti pirkejų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas arba kainų maksimumą, kurio neturi peržengti pardavėjai, parduodami savo prekes. Dažnai tikslinga nustatyti komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų, butų nuomos mokesčio kainų maksimumą. Infliacijos sąlygomis tai paprastai pasireiškia kainų, “įšaldymu”, t.y., visuotinai kylant prekių kainoms, dalies prekių kainos lieka stabilios, t.y. neleidžiama jų didinti. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkejų padėtį.

Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik žemiau pusiausvyros kainos, nes kitaip rinka pati užtikrinti tą maksimumą, t.y., pasiekti pusiausvyrą. Taigi valstybės reikalavimu sumažinamos kainos, o tai sumažina pasiūlą, padidina paklausą ir sukelia prekių deficitą. Tai yra tiesioginė kainų sumažinimo pasekmė. Tolesnė pirkėjų ir pardavėjų elgsena gali būti įvairi. Pardavėjai gali pardavinėti deficitines prekes pagal eilę, gali nustatyti kai kuriems pirkėjams pirmenybę. Ir valstybė gali nustatyti pirmenybę kai kurioms pirkėjų grupėms, suteikti privilegijas arba atvirkščiai, leisti nusipirkti visiems vienodą kiekį prekių išduodama korteles.

Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamas nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias “teisetą” nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Nuomos mokesčio reguliavimas parodytas 7 paveiksle.

7 pav. Nuomos mokesčio reguliavimas

Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų P, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, Q . Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygi P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis Qd, o savininkai siūlo kiekį Qs. Kai Qd > Qs, susidaro nuomuojamo ploto deficitas.

Nuomos mokesčio reguliavimo tikslas – sumažinti jo kainą, palyginus su rinkos kaina. Deja, tokiomis sąlygomis ne visi norintys randa butą už naują kainą. Be to, sumažėja namų savininkų pajamos, todėl sumažėja ir nuomojamo gyvenamojo ploto kiekis.

3 b paveiksle parodyta, kad kaina P nustatyta žemiau pusiausvyros kainos Iygio, ir dėl susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. Qd > Qs. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotosioms kainoms, kainų “paleidimas” gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą.

Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. 3 b paveiksle parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P. Paklausos kiekio Qd dalis padengiama gamintojų sąskaita (Qs), o likusią dalį Qg = Qd – Qs
padengia valstybė.

Valslybei kontroliuojant prekių kainas, efektas priklauso nuo to, ar prekių, kurioms nustatomas kainų maksimumas arba minimumas, paklausa ir pasiūla yra elastinga ar ne. Jeigu neelastinga, kaip pavaizduota 3 pav., nedidelis kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos Pe sukelia mažesnį perteklių arba deficitą, kurį vaizduoja atstumas tarp pardavimo apimties Qe, esant pusiausvyrai, ir nustačius kainos ribas – Q1.

Jeigu paklausa ir pasiūla elastinga, toks pat kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos Pe ( 8 pav. b ), sąlygoja žymiai didesnį prekių deficitą arba perteklių QE – Q1.

8 pav. Elastingumo teorijos pritaikymas kontroliuojant kainas

a) paklausa ir pasiūla neelastinga b) paklausa ir pasiūla elastinga

Juodoji rinka. Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo, atsiradimą. Juodojoje rinkoje prekės nelegaliai parduodamos didesne kaina negu nustatytas kainos maksimumas. Efektyviai kontroliuoti juodosios rinkos negalima, nes yra suinteresuoti sandėriu didelėmis kainomis tiek pardavėjai, tiek pirkėjai.

Juodosios rinkos modelis pateiktas 9 pav. Kai paklausa ir pasiūla neelastinga, nustatyto kainų maksimumo sukeltas prekių deficitas sąlygoja didelės juodosios rinkos atsiradimą. Joje parduodamų prekių kiekis Q1 yra artimas prekių kiekiui, kuris būtų parduotas, esant rinkos pusiausvyrai, t,y. Qe. Spekuliacinis pelnas pavaizduotas 9 pav. a stačiakampio P1P2BA plotu sudaro didelę. pajamų OP2BQ1 dalį. Kai paklausa ir pasiūla elastinga, susiformuoja mažesnė juodoji rinka, nes dalis vartotojų, esant deficitui, gali žymiai sumažinti vartojimo apirntį. Spekuliantų pelnas

9 pav. Juodosios rinkos modelis

a) neelastingos paklausos prekė b) elastingos paklausos kreivė

gerokai mažesnis negu esant neelastingai paklausai ir pasiūlai, t.y., apima tik stačiakampio P1P2BA plotą 9 pav. b.

Juodosios rinkos modelis akivaizdziai rodo, kad valstybė, kontroliuodama kainas, negali nei užtikrinti deficitinių prekių vartojimo lygybės, nei palaikyti mažų kainų, nes jos padidėja juodojoje rinkoje. Tačiau kainų kontrolė pajėgi perskirstyti resursus iš vienos šakos į kitą, ypač kai prekės paklausa ir pasiūla yra elastinga.

Elastingumo poveikis mokesčių efektui

Elastingumo teorija padeda suprasti ir tai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudai galiausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Elastingumo ignoravimas gali nukreipti mokesčių efektą nepageidaujama linkme.

Mokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Tarkime, kad prekės paklausa yra elastinga ir ši prekė yra apmokestinta 5 litų mokesčiu. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, jos dydis turetų išaugti 5 litais. 10 pav. a šis pasikeitimas pavaizduotas pasiūlos kreivės S pasislinkimu į St vietą. Pasislenka ir pusiausvyros taškas iš E į Et. Valstybė paima 5 Iitus už kiekvieną parduotą prekę, tačiau vartotojui kaina išauga tik 2 litais. Tuo tarpu 3 litus apmoka pardavėjas, kurio pajamos už kiekvieną parduotą prekę sumažėja šia suma. Nauja kaina pardavėjas realizuos nebe 30000, o tik 20000 prekės vienetų.

10 pav. Mokesčiai ir elastingumas

a) apmokestinant elastingos paklausos prekę b)apmokestinant neelastingos paklausos prekę

c) apmokestinant skirtingo pasiūlos elastingumo prekę

Mokesčių našta labiau užgula vartotojo pečius, jeigu yra apmokestinama tokiu pat mokesčiu prekė, kurios paklausa neelastinga. Tai iliustruoja 10 pav. B. Čia 5 litų mokestis pakeičia pusiausvyros taską E, atitinkanti 10 litų kainą ir 30000 vienetų realizavimo apimtį, nauja pusiausvyra taske Et, esant 14 litų kainai ir 27000 vienetų apimčiai. Tačiau 4 litų dydžio mokesčių našta tenka vartotojui, o pardavėjui – tik litas.

Taigi, esant neelastingai paklausai, parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja, negu tada, kai paklausa elastinga. Kuo paklausa yra elastingesnė, tuo didesnė mokesčių našta tenka gamintojui.

Apmokestindama prekių pardavimą, valstybė turi atsižvelgti ir į pasiūlos elastingumą Palyginkime 10 pav. a ir c grafikus, kuriuose pavaizduota elastingos paklausos kreivė ir skirtingo elastingumo pasiūlos kreivės. 10 pav. grafike a pasiūla elastinga, o grafike b – neelastinga.

Esant neelastingai pasiūlai, kainos ir prekių apimties kitimas yra gerokai mažesnis, tačiau pardavėjo mokesčių našta dar labiau didėja nuo 3 iki 4 litų (žr. 10 pav. a ir c ).

Jei valstybė siekia padidinti savo pajamas nesukeldama didelio kainų augimo, ji turi apmokestinti neelastingos pasiūlos prekes. Kartu tokia politika neskatins žymiai mažinti gamybos apimties ir užimtumo lygio. Gamintojai negalės lengvai perkelti išteklių kitų prekių gamybai, nors ir bus priversti nešti didžiąją mokesčių naštos dalį.

IŠVADOS

Valstybė, reguliuodama kainas, nustato ne konkretaus dydžio kainas, o minimalias ar maksimalias kainų ribas.

Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garntuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma.

Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais avejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų , elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t.

Bet kuriuo atveju, jei valstibė nustato kainą, tai deficitas ar trūkumas sudaromas dirbtinai ir sugriaunama rinkos pusiausvyra.

Valstybės pajamas labiau padidins prekių, kurių paklausa yra neelastinga, apmokestinimas. Perskirstyti pajamas norima linkme galima irgi tik atsižvelgiant i elastingumą. Kuo paklausa mažiau elastinga, tuo didesnę mokesčio dalį apmoka vartotojai. Išteklių alokaciją mokesčių pagalba galima lengviau pakeisti apmokestinant prekes, kurių pasiūla yra elastingesnė.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kuanas: Smaltijos leidykla, 2000
2. Hal. R. Varian Mikroekonomika. – Vilnius: Margi raštai, 1999
3. Red. Glaveckas K. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. – Vilnius: Balticon, 1990
4. Sniečka V. ir kt. Mikroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2000

Leave a Comment