Untitled
MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR FINANSŲ VALDYMO FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA
AUŠROS BAROLYTĖS
STRATEGINIO VALDYMO IR TEISĖS KATEDROS
TEISĖS IR VALDYMO VAKARINIŲ STUDIJŲ
II KURSO I GRUPĖS STUDENTĖS
VIEŠOSIOS GĖRYBĖS, SAMPRATA, RŪŠYS IR SAVYBĖS
Kursinis darbas
TIKRINO: lektorė V. Kareckaitė
……………………………………………
(parašas)
VERTINIMAS:………………..
Vilnius, 2007
Turinys
I Įvadas, darbo tikslai ir uždaviniai………………………………………………………………………….…………..3
II Gėrybės………………………………………………………………………………………………………………………..4
2.1 Gėrybių skirstimas……………………………………………………………………………………………..4
2. 2 Kas teikia gėrybes?……………………………………………………………………………………………4
III Viešosios ir privačios gėrybės…………………………………………………………………………………………5
IV Viešųjų gėrybių apibrėžimas…………………………………………………………………………………………..6
V Viešųjų gėrybių ypatybės………………………………………………………………………………………………..7
5. 1 Viešųjų gėrybių vientisumas………………………………………………………………………………7
5. 2 Viešųjų gėrybių neatskiriamumas……………………………………………………………………….7
VI Viešųjų gėrybių skirstymas……………………………………………………………………………………………8
6. 1 Grynosios viešosios gėrybės………………………………………………………………………………8
6. 2 Negrynosios viešosios gėrybės…………………………………………………………………………..8
6. 3 Mišriosios viešosios gėrybės……………………………………………………………………………..9
6. 4 Globaliosios viešosios gėrybės…………………………………………………………………………..9
6. 5 Nacionalinės viešosios gėrybės………………………………………………………………………….9
6. 6 Vietinės viešosios gėrybės……………………………………………………………………………….10
VII Kaip nustatyti visuomenės interesus, kokių viešųjų gėrybių jiems reikia?…………………………11
VIII Lindalio kainos (mechanizmas)………………………………………………………………………………….12
IX Viešųjų gėrybių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra…………………………………………………………13
X Kodėl privatus sektorius negamina viešųjųgėrybių?………………………………………………………..14
XI “Zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema……………………………………………………15
XII Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….17
XIII Literatūra……………………………………………………………………………………19
I Įvadas, darbo tikslai ir uždaviniai
Kur beeitų ir ką bedarytų šiuolaikinės visuomenės narys, visur gauna arba pats teikia įvairias prekes ir paslaugas. Kai kurios prekės ir paslaugos naudingos atskiriems žmonėms, kai kurios- konkrečiai visuomenės daliai, o kai kurios prekės ir paslaugos teikia naudą visai visuomenei. Šias įvairias prekes ir paslaugas galima vadinti gėrybėmis.
Yra gėrybių, kurios teikia ne vienam konkrečiam asmeniui naudą, o kuriomis naudojasi visa visuomenė ir kurias teikia ne kas kitas, o tik valstybė. Tokios gėrybės vadinamos viešosiomis gėrybėmis.
Tikslas- remiantis įvairia moksline literatūra išnagrinėti viešąsias gėrybes, jų sampratą bei rūšis ir įtaką visuomenei.
Uždaviniai- išsiaiškinti, kas yra gėrybės, kas yra viešosios gėrybės, kas ir kodėl teikia viešąsias gėrybes, iš ko apmokamos viešųjų gėrybių teikimo išlaidos, kokios yra viešųjų gėrybių savybės bei rūšys.
II Gėrybės
Kiekvieną dieną visuomenei reikia įvairių prekių ir paslaugų. Šios prekės ir paslaugos teikia piliečiams naudą. Be jų visuomenė negalėtų civilizuotai gyventi. Pvz. transportas, medicininis aptarnavimas, švietimas, televizija, radijas, komunalinės paslaugos ir t. t. Šias prekes ir paslaugas galima būtų įvardinti vienu žodžiu- gėrybėmis.
2.1 Gėrybių skirstimas
Gėrybės gali būti skirstomos į:
privačias gėrybes;
viešąsias gėrybes;
bendrosios nuosavybės gėrybes;
mokamas gėrybes;
rekomendacines gėrybes;
klubines gėrybes.
2. 2 Kas teikia gėrybes?
Rinkos mainai remiasi individualizacijos principu. Tai reiškia, kad gėrybę gauna tas visuomenės narys, kuris už prekę ar paslaugą moka jos rinkos kainą. Tokios gėrybės vadinamos privačiomis gėrybėmis ir jas teikia privatus sektorius.
Yra ir tokių gėrybių, kurios negali būti teikiamos ir naudojamos pagal šį individualizacijos principą. Būtent tokios gėrybės vadinamos viešosiomis gėrybėmis. Šias viešąsias gėrybes teikia viešasis sektorius, t. y. valstybė arba jos savivaldybių įseigtos specialios įstaigos ar organizacijos.
III Viešosios ir privačios gėrybės
Viešųjų gėrybių, kaip ir privačių gėrybių teikimui reikia tam tikrų išlaidų. Privačių gėrybių teikimo išlaidas padengia pajamos, gautos pardavus šias privačias gėrybes rinkos kainomis. Gamintojas, pardavęs prekę ar paslaugą, apmoka gamybos sąnaudas ir gauna pelną Jeigu gamintojas gauna pelną, tai jis gali gamybą plėtoti ir toliau bei tikėtis dar didesnio pelno. Kadangi viešosios gėrybės neturi kainos, tai gauti pajamas už viešąsias gėrybes nėra taip lengva ir paprasta. Kiekvieno viešųjų gėrybių vartotojo ribinė nauda ir ribiniai kaštai yra nuliniai. Jei tai būtų konkurencinės rinkos sąlygomis, tai reikštų, kad šios gėrybės vartotojams turėtų būti teikiamos nemokamai. Rinka negamintų viešųjų gėrybių negalėdama apmokėti gamybos sąnaudų pajamomis, todėl viešosioms gėrybėms finansuoti reikalingi kiti šaltiniai.
Teikiant privačias gėrybes, būtent kainų sistema teikia gamintojui informaciją apie tai, kiek kurios gėrybės jis turi gaminti, kad pasiektų didžiausią pelną. Tačiau kadangi viešąsias gėrybes neįmanoma įkainoti, rinka negauna informacijos apie šių gėrybių paklausą, todėl labai sunku pateikti reikiamą jų apimtį.
Dar vienas privačių ir viešųjų gėrybių skirtumas tas, kad privačių gėrybių vartotojais gali būti tik tie visuomenės nariai, kurie sutinka mokėti už jas rinkos kainą, o viešųjų gėrybių vartotojais gali būti visi visuomenės nariai. Nėra svarbu, ar jie prisidėjo finansiškai prie tos viešosios gėrybės sukūrimo, ar ne.
Už privačias gėrybes yra mokama individualiai, t. y. tas asmuo, kuris naudojasi privačia gėrybe, už ją pats ir moka- pagal rinkos kainų sistemą. Tuo tarpu už viešąsias gėrybes mokama mokesčių lėšomis, t. y. valstybė renka iš visų visuomenės narių mokesčius ir surinktais pinigais dengia viešųjų gėrybių naudojimąsi.
IV Viešųjų gėrybių apibrėžimas
Viešosios gėrybės- tai valstybės teikiamos prekės arba paslaugo, prieinamos visiems visuomenės nariams. Tai yra gėrybės, kurių nauda dalijamasi labai plačiai ir kurių negalima neteikti už jas nemokantiems visuomenės nariams. Šios gėrybės, skirtingai nuo privačių gėrybių, gali būti vartojamos tuo pačiu metu net keleto atskirų visuomenės narių, kurie tarpusavyje nekonkuruoja. Tai reiškia, kad vartotojas gali naudotis bet kokiu tos gėrybės kiekiui dėl to gėrybės kiekis, kuriuo galės naudotis kiti visuomenės nariai, jiems nesumažės. Pvz. tokia visiems prieinama nekonkurencine vartojimo viešąja gėrybe yra laikomas oras. Taip pat, viešosioms gėrybėms yra būdingas neatskiriamumo bruožas. Tai reiškia, kad išskirti tuos vartotojus, kurie už gėrybę nemoka ir neleisti jiems naudotis gėrybės teikiama nauda yra per daug brangu ir praktiškai neįmanoma. Pvz. švyturio skleidžiama šviesa naudojasi visi jūroje esantys laivai, nepriklausomai nuo to, ar jie prisidėjo prie švyturio statymo, ar ne ir jiems uždrausti naudotis ta švyturio skleidžiama šviesa yra neįmanoma.
V Viešųjų gėrybių ypatybės
Viešosios gėrybės pasižymi šiomis savybėmis:
vientisumu;
neatskiriamumu.
5.1 Viešųjų gėrybių vientisumas
Viena iš pagrindinių viešųjų gėrybių savybių yra viešųjų gėrybių vientisumas. Tai reiškia, kad viešosios gėrybės vartotojai, vartodami viešąją gėrybę, nesukelia negatyvių pasekmių vienas kito atžvilgiu. Dėl vartojimo viešosios gėrybės prieinamumas nesumažėja. Taigi, tą patį viešosios gėrybės kiekį vienu metu gali naudoti daug asmenų, ir nuo to jos naudingumas kiekvienam iš jų nesumažėja. Kaip pavyzdį galima pateikti gatvės apšvietimą. Jei vienas asmuo naudojasi gatvės apšvietimu, tai ir kitas asmuo tuo pačiu metu gali naudotis gatvės apšvietimu. Nuo to, kad pirmas žmogus naudojasi gatvės apšvietimu, antram žmogui gaunamo gatvės apšvietimo kiekis nemažėja. Taigi, nekliudydami vienas kitam, jie abu naudojasi tokiu pačiu kiekiu ir tuo pačiu metu viešąja gėrybe.
5. 2 Viešųjų gėrybių neatskiriamumas
Antra iš pagrindinių viešųjų gėrybių savybių yra viešųjų gėrybių neatskiriamumas. Tai reiškia, kad jei viešosios gėrybės yra teikiamos bent vienam visuomenės nariui, tai jos be papildomų kaštų bus teikiamos ir visiems kitiems visuomenės nariams.
Kai tiktai kuri nors viešoji gėrybė pagaminama ir pateikiama vartotojui, ji tampa prieinama visiems. Papildomo asmens įsijungimas į šios viešosios gėrybės vartojimą nereikalauja papildomų kaštų. Taigi, šios gėrybės ribiniai kaštai yra nuliniai. Būtent dėl to ir labai sunku įkainoti viešąsias gėrybes ir apriboti jų vartojimą, nustatant naudojimosi mokestį. Pvz. miesto gatvių tiesimas kainuoja labai brangiai. Tačiau kiekviena nauja papildoma transporto priemonė kelių kainos nepadidina. Taip pat, keliais gali naudotis visi visuomenės nariai. Taigi, nėra techninių ir ekonominių priemonių, kaip vartotojams būtų galima neleisti viešosios gėrybės vartoti. Viešajai gėrybei neįmanoma nustatyti kainos.
VI Viešųjų gėrybių skirstymas
Viešosios gėrybės skirstomos į:
grynąsias viešąsias gėrybes;
negrynąsias viešąsias gėrybes;
mišriąsias viešąsias gėrybes;
globaliąsias viešąsias gėrybes;
nacionalines viešąsias gėrybes;
vietines viešąsias gėrybes.
6. 1 Grynosios viešosios gėrybės
Grynosios viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kuriomis naudojasi visi visuomenės nariai. Jie šiomis viešosiomis gėrybėmis naudojasi vienodai, t. y. nė vienas visuomenės narys neturi privilegijų naudotis kokia nors grynąja viešąja gėrybe. Viešųjų gėrybių bruožai taip pat būdingi grynosioms viešosioms gėrybėms.
Prie grynųjų viešųjų gėrybių mes galime priskirti vandenį, orą ir kt. Tačiau iš tikrųjų, grynųjų viešųjų gėrybių pavyzdžių rasti yra labai sunku.
6. 2 Negrynosios viešosios gėrybės
Negrynosiomis viešosiomis gėrybėmis laikome tokias viešąsias gėrybes, kurios dėl tam tikrų priežasčių praranda kai kuriuos viešosioms gėrybėms būdingus bruožus.
Negrynosioms viešosioms gėrybėms yra būdingi ir privačių, ir viešųjų gėrybių bruožai.
Taigi, prie negrynųjų viešųjų gėrybių mesgalime priskirti viešąsias gėrybes, kurios yra vartojimo konkurentai. Dar kitaip jos vadinamos sangrūdos prekėmis. Taip negrynosios viešosios gėrybės vadinamos todėl, kad susibūrus dideliam vartotojų skaičiui, automatiškai mažėja vartotojams teikiama prekės nauda. Pvz. viešoje vietoje nemokamai vykstantis koncertas. Jį gali žiūrėti ir jo klausytis bet kuris žmogus. Kiekvienas papildomas žiūrovas nesumažins koncerto teikiamos naudos bei malonumo kitiems žiūrovams. Tačiau, kai žiūrovų pasidarys per daug, jie pradės vienas kitam trukdyti. Nuo tada buvusi vienodai visiems prieinama gėrybė taps konkurencijos objektu. Taigi, kiekvieno papildomo žiūrovo atėjimas sumažina gėrybės teikiamą naudą kitiems. Vadinasi, nemokamas koncertas viešoje vietoje yra negrynoji viešoji gėrybė. Dar prie šios rūšies viešųjų gėrybių taip pat mes galime priskirti bendrai naudojamus gamtos išteklius (parkus, miškus, upes, ežerus, jūras ir pan. ), kelius, tiltus, mokyklas ir kt. viešuosius objektus, kurių naudingumas gali sumažėti dėl vartojimo intensyvumo arba per didelio vartotojų skaičiaus.
6. 3 Mišriosios viešosios gėrybės
Kaip ir negrynosioms viešosioms gėrybėms, taip ir mišriosioms viešosioms gėrybėms būdingi ir privačių, ir viešųjų gėrybių bruožai.
Mišriosioms viešosioms gėrybėms galime priskirti kai kurias bendrai vartojamas privačias gėrybes. Tos privačios gėrybės teikia naudą ne tik jas įsigijusiems, bet ir kitiems, šių privačių gėrybių neįsigijusiems ir už jas nemokėjusiems, visuomenės nariams. Tai įvairios mokamos prekės ir paslaugos, kurių vartojimas pasižymi teikiamu išorės efektu. Ne visi visuomenės nariai naudojasi mišriosiomis viešosiomis gėrybėmis ir ne vienodu mastu naudojasi, jeigu naudojasi. Tačiau, mišriųjų viešųjų gėrybių teikiama nauda yra didesnė už privačią.
Kaip mišriųjų viešųjų gėrybių pavyzdį galima pateikti visuomeninį transportą. Nors šia paslauga gali naudotis tik asmenys, kurie sumoka už važiavimą, bet gerai sutvarkyta visuomeninio transporto sistema gali sumažinti lengvųjų automobilių skaičių gatvėse. Tada sumažės jų keliamas triukšmas, taip pat oro tarša. Taip bus suteikta papildomos naudos visiems miesto gyventojams.
6. 4 Globaliosios viešosios gėrybės
Globaliosios viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kurios yra naudojamos ne tik kažkurioje vienoje valstybėje, o visame pasaulyje gyvenančių žmonių. Jos yra nevaržybiškos bei neatskiriamos.
Taikos palaikymas, žinios yra tik keletas globaliosios viešosios gėrybės pavyzdžių.
6. 5 Nacionalinės viešosios gėrybės
Prie nacionalinių viešųjų gėrybių priskiriamos tik tos viešosios gėrybės, kuriomis gali ir naudojasi tik tos šalies gyventojai. Pvz. išsilavinimas priskiriamas nacionalinėms viešosioms gėrybėms.
6. 6 Vietinės viešosios gėrybės
Vietinės viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kurios teikiamos tam tikroje teritorijoje. Jomis naudojasi tik tie visuomenės nariai, kurie būtent toje teritorijoje ir gyvena. Taigi, vietine viešąja gėrybe naudojasi tos teritorijos, kurioje yra ta viešoji gėrybė, gyventojai.
VII Kaip nustatyti visuomenės interesus, kokių viešųjų gėrybių jiems reikia?
Būtent valstybei, o ne kam kitam, tenka spręsti, kiek viešosios gėrybės reikia visuomenei pateikti. Taip pat tik valstybė sprendžia, kokia viešosios gėrybės apimtis yra efektyvi visos visuomenės požiūriu. Valstybė atsižvelgia į viešosios gėrybės pagaminimo kiekius ir jos bendrąją paklausą, t. y. visuomeninį ribinį naudingumą. Be abejonės yra labai sunku įvertinti tiek individualią, tiek bendrąją viešosios gėrybės paklausą. Dažnai net tenka atlikti naudos bei kaštų analizę. Tai dažniausiai atlieka nepriklausomi ekspertai.
Šiuolaikinė visuomenė yra demokratinė visuomenė. Taigi, tam galėtų padėti balsavimas rinkimuose. Kadangi demokratinėje visuomenėje veikia daug ir labai skirtingų partijų, taigi, yra be galo didelis pasirinkimas. Įvairios partijos siūlo skirtingas viešųjų gėrybių finansavimo programas. Taip pat jos pateikia ir savo pasiūlymus apie tai, kokiu būdu bus surinktos lėšos šioms valstybės išlaidoms. Kiekvienas šalies pilietis gali pats nuspręsti, kiek ir kokių mokesčių jis nori mokėti į valstybės biudžetą, tikėdamasis tam tikros viešųjų gėrybių apimties ir struktūros, ir pasirinkti būtent tokią partiją vyriausybėje, kurios programa jam šia prasme labiausiai priimtina. Be abejo, tai tik labai apytiksliai leidžia įvertinti visuomenės nuomonę apie viešųjų gėrybių teikiamą reikalingumą ir apimtį. Dažniausiai politikai per rinkimus siūlo daug tos pačios problemos sprendimo būdų. Tada sunku nuspręsti, už kurios viešosios gėrybės teikimą balsavo rinkėjai. Nėra paprasta išsiaiškinti visus rinkėjų poreikius.
Taigi, politikos procesas labai glaudžiai susijęs su ekonominiu viešųjų gėrybių teikimu.
VIII Lindalio kainos (mechanizmas)
Teikiant viešąsias gėrybes reikia nustatyti kainas. Jos nustatomos nuo viešųjų gėrybių naudingumo vertės. Tokia būtų teisinga mokesčių politika. Mokesčiai tokiu atveju galėtų būti diferencijuojami pagal naudojimo dažnumą.
Lindalio kainos tai- mokesčiai, kurie atitinka individualias preferencijas. Kiekvienas sumoka tokį mokestį (ti ), kuris atitinka jo ribinį naudingumą (paklausą). Tačiau suorganizuoti mokesčių sistemą, kuri atitiktų individualias preferencijas- keblu, nes nėra tikslios informacijos apie individualias preferencijas. Jeigu mokesčiai priklauso nuo paklausos, tai individui naudingiau rodyti mažesnę paklausą ir atitinkamai mokėti mažesnę kainą (mokestį).
IX Viešųjų gėrybių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra
Pasiūlos ir paklausos pusiausvyra
Kai tik pagaminamas papildomas viešosios gėrybės vienetas, jis, priešingainegu privačios atveju, tampa prieinamas visiems vartotojams. Todėl paklausos kreivė yra individualių paklausos kreivių:
1. horizontali suma varžybiškumo atveju (kainos vienodos- vienodas ribinis naudingumas visiems, o ribinė pakeitimo norma lygi ribinei transformacijos normai, bet visi vartoja skirtingą kiekį);
2. vertikali suma nevaržybiškumo atveju (Lindalio kainos skirtingos, bet visi vartoja vienodą kiekį) (1 grafikas).
3-iame grafike viešosios gėrybės rinkos paklausa (Dm) ir viešosios gėrybės naudingumas (P), kaip vertikalaus sumavimo rezultatai. Jeigu žinome viešosios gėrybės rinkos paklausą ir ribines sąnaudas, tai galime nustatyti visuomeniškai optimalų jos gamybos mąstą (taškas q2, kuriame susilygina ribinės sąnaudos ir ribinis naudingumas). Tačiau, skirtingai nuo privačiosios gėrybės, viešosios gėrybės ribinis naudingumas lygus kiekvieno vartotojo ribinių naudingumų sumai. Kiekvienas privalo vartoti vienodą viešųjų gėrybių apimtį.
X Kodėl privatus sektorius negamina viešųjų gėrybių?
Praktiškai neįmanoma nustatyti, koks kiekis visuomenės narių naudojasi viešąja gėrybe,o kartais tai yra net neįmanoma padaryti. Laisvos rinkos sąlygomis, privačiame sektoriuje, nėra įmanoma pagaminti viešosios gėrybės tokiais kiekiais, kad būtų galima patenkinti visos visuomenės poreikius. Viešosios gėrybės gamybai dažnai reikia valstybės paskatos.
Be to, privačiam verslui nerūpi visuomenės poreikiai, kurių negalima pelningai parduoti. Kitaip tariant, verslo sektoriaus tikslas- maksimizuoti pelną. Tuo tarpu valstybės tikslas- maksimizuoti socialinę gerovę.
XI “Zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema
Viešosios gėrybės teikia naudą visiems visuomenės nariams ir kiekvienam asmeniui atskirai.
Jeigu viešosios gėrybės būtų paskirstomos per rinką, tai neišvengiamai atsirastų tokių visuomenės narių, kurie naudotųsi viešąja gėrybe, bet už ją nemokėtų. Taigi, kiltų “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema.
Kada “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema atsiranda? Ji pasireiškia bendrai vartojant viešąsias gėrybes, kadangi yra labai sudėtinga arba netgi visiškai neįmanoma nustatyti kiekvieno visuomenės nario, besinaudojančio viešąja gėrybe, dalį ir ją įvertinti, nes ribiniai kaštai yra nuliniai.
Kai tik viešoji gėrybė pradedama teikti bent vienam visuomenės nariui, tada ja gali naudotis ir visi kiti visuomenės nariai. Jie gali naudotis viešąja gėrybe nepriklausomai nuo to, ar jie bent kiek finansiškai prisidėjo prie to viešosios gėrybės sukūrimo, ar ne. Vis tiek ribiniai kaštai kiekvianam papildomam vartotojui yra nuliniai. Pvz. Nutiesus tiltą per upę, juo gali važiuoti visi, kas nori, o tilto statybos kaštai nesikeičia nuo skaičiaus žmonių, kurie juo naudojasi. Gali pasirodyti, kad atskiras asmuo gali nedalyvauti viešosios gėrybės finansavime, kad tai nėra būtina, kad jo indėjis nėra svarbus ir kad nenulemia viešosios gėrybės sukūrimo. Jeigu būtų pasiūlyta visiems, suinteresuotiems tilto statyba, finansuoti jo statybą asmeninėmis įmokomis, tai atsirastų daug vartotojų, kurie tikėtųsi, kad ir be jų finansinio prisidėjimo tiltas bus pastatytas, o vėliau jie galės naudotis tiltu nemokamai. Dėl “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) neįmanoma praktiškai įvertintiviešųjų gėrybių bendrosios paklausos. Taip pat sunku surinkti pakankamai lėšų viešųjų gėrybių teikimo išlaidoms.
“Zuikiavimas” (“veltėdžiavimas”) taip pat iškreipia informaciją apie tikrąją viešosios gėrybės paklausą. Pvz. Jei yra siūloma įrengti vaikų žaidimų aikštelę, kuria galės naudotis visų aplinkinių gyentjų vaikai,o dauguma nesutinka prisidėti finansiškai, neaišku, ar pastariesiems ji iš tikrųjų nereikalinga, ar tik jie norėtų vaikų žaidimų aikštele naudotis kitų kaimynų sąskaita. Jeigu vartotojai, vengdami mokėjimo, bandys nuslėpti tikruosius savo poreikius, arba atvirkščiai- dirbtinai bandys juos padidinti, kai tikėsis nemokamos paslaugos, informacija apie viešąją gėrybę bus iškreipta. Ši viešoji gėrybė bus teikiama neefektyviai.
Yra dar viena “zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema. Kiekvienas visuomenės narys norėtų būti “zuikiu”. Tada iškyla pavojus, kad taip elgsis ir kiti. Tada viešųjų gėrybių iš viso gali nebūti. Nors visiems, bendrai besinaudojantiems kokia nors viešąja gėrybe yra naudinga, kad ši viešoji gėrybė būtų sukurta ir teikiama, tačiau yra polinkis pasinaudoti ta viešąja gėrybe kitų sąskaita. Taigi, jeigu viešoji gėrybė būtų finansuojama tik savanoriškų asmeninių įnašų pagrindu, galėtų atsitikti taip, kad ji iš viso būtų neteikiama.
“Zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problema dar kartą pagrindžia teiginį, kad viešosios gėrybės negali būti gaminamos ir paskirstomos privačios rinkos. Dauguma visuomenės narių pritaria tam, kad viešųjų gėybių, kurios yra reikalingos visiems visuomenės nariams, teikimu rūpintųsi valstybė. Ji išsprendžia ”zuikiavimo” (“veltėdžiavimo”) problemąfinansuodama jų teikimą per mokesčius.
XII Išvados
Visuomenei reikia įvairių prekių ir paslaugų, t. y. gėrybių. Jos yra piliečiams naudingos. Be jų visuomenė negalėtų egzistuoti. Pačios gėrybės skirstomos į: privačias, viešąsias, bendrosios nuosavybės, mokamas, rekomendacines ir klubines.
Viešosios gėrybės- tai gėrybės, prieinamos kiekvienasm visuomenės nariui. Jos teikia naudą visiems. Viešąsias gėrybes teikia tik valstybė, nes privatus sektorius viešųjų gėrybių negalėtų teikti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, privatus sektorius nesugebėtų pagaminti tokio kiekio viešųjų gėrybių, kurios galėtų patenkinti visos visuomenės poreikius. Be to, privataus sektoriaus pagrindinis tikslas teikiant gėrybes- pelnas. Privačių gėrybių vartotojai moka už jas rinkos kainą. O kadangi viešosios gėrybės yra prieinamos visiems visuomenės nariams ir neturi kainos, nes jų ribiniai kaštai lygūs nuliui, tai reiškia, kad viešosios gėrybės turi būti teikiamos nemokamai, taigi, gauti pajamas už jų teikimą neįmanoma. Tai antra priežastis, dėl kurios viešųjų gėrybių neteikia privatus sektorius.
Taigi, viešąsias gėrybes teikia viešasis sektorius- valstybė. Ji iš visų visuomenės narių renka mokesčius ir iš tų surinktų mokesčių padengia viešųjų gėrybių teikimo išlaidas. Taip yra išsprendžiama ne tik viešųjų gėrybių finansavimo problema, bet ir „zuikiavimo“ („veltėdžiavimo“) problema.
Yra dvi pagrindinės viešųjų gėrybių savybės: vientisumas ir neatskiriamumas. Vientisumas reiškia tai, kad tuo pačiu metu, ta pačia viešąja gėrybe gali naudotis neribotas kiekis žmonių. Nuo to viešosios gėrybės naudingumas vartotojams nesumažėja. Vartotojai nesukelia negatyvių pasekmių vienas kito atžvilgiu, nes jie tarpusavyje nekonkuruoja. Viešosios gėrybės neatskiriamumas reiškia tai, kad, jei viešosios gėrybės teikiamos bent vienam vartotojui, tai jos bus teikiamos ir visai visuomenei be papildomų kaštų, nes papildomo vartotojo įsijungimas į viešosios gėrybės vartojimą nereikalauja papildomų kaštų. Dėl to sunku įkainoti viešąsias gėrybes. Nėra nei ekonominių, nei techninių galimybių, kad būtų galima diferencijuoti visuomenės narius, kurie gali naudotis viešąja gėrybe, o kurie ja naudotis negali.
Viešosios gėrybės skirstomos į: grynąsias, negrynąsias, mišriąsias, globaliąsias, nacionalines ir vietines. Grynosios viešosios gėrybės yra tokios, kuriomis vienodai naudojasi visi visuomenės nariai. Negrynosios viešosios gėrybės yra tos, kurioms būdingi ne vien viešųjų gėrybių bruožai, bet ir privačių gėrybių bruožai. Šios viešosios gėrybės dar vadinamos sangrūdos prekėmis. Taip negrynosios viešosios gėrybės vadinamos todėl, kad susibūrus dideliam vartotojų skaičiui, automatiškai mažėja vartotojams teikiama prekės nauda. Ši viešoji gėrybė tampa vartotojams konkurencijos objektu. Mišriosiomis viešosiomis gėrybėmis vadinamos tos privačios gėrybės, kurios teikia naudą ne tik jas įsigijusiems, bet ir kitiems, už tas privačias gėrybes nemokėjusiems visuomenės nariams. Šioms gėrybėms taip pat būdingi tiek viešųjų, tiek privačių gėrybių bruožai. Viešosios gėrybės, kurios yra naudingos visame pasaulyje gyvenantiems žmonėms, vadinamos globaliosiomis viešosiomis gėrybėmis, kurios yra neatskiriamos ir nevaržybišos. Tuo tarpu prie nacionalinių viešųjų gėrybių priskiriamos tik tos viešosios gėrybės, kuriomis gali naudotis tik toje šalyje gyvenantys vartotojai. Vietinėmis viešosiomis gėrybėmis vadinamos tos viešosios gėrybės, kuriomis gali naudotis tik tam tikroje teritorijoje gyvenantys vartotojai.
Viešosios gėrybės teikia ne tik naudą, bet ir estetinį pasitenkinimą.
XIII Literatūra
1. Aplinkos ekonomika: [ mokomoji knyga ] / Čiegis Remigijus, Jankauskas Vidmantas, Grundey Dainora, Pareigis Rimantas, Štreimikienė Dalia. – Kaunas: Naujasis lankas, 2002. – 240 p. – ISBN 9955- 03- 150- 6;
2. Davulis, Gediminas. Ekonomikos teorija: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidyklos centras, 2003. – 360 p. – ISBN 9955- 563- 29- X
3. Degutis, Algirdas. Individualizmas ir visuomeninė tvarka [ monografija ] / Algirdas Degutis. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – 313 p. – ISBN 9986- 523- 58- 3;
4. Held, David. Demokratijos modeliai.- Vilnius: Eugrimas, 2002. – 436 p. – ISBN 9955 501- 33- 2;
5. Lane, Jan Erik. Viešasis sektorius: sąvokos,modeliai ir požiūriai. – Vilnius: Margi raštai, 2001. – 463 p. – ISBN 9986- 09- 228- 0.
2