Verslo steigimas lietuvoje ir ES

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
VADYBOS FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA

Tadas Braždžionis
Ekonomikos ir verslo
pagrindų studijų
II kurso studentas

VERSLO STEIGIMAS IR REGULIAVIMAS LIETUVOJE IR EUROPOS SĄJUNGOJE

PRANEŠIMAS

Darbo vadovas –
Dr. R. Dužinskas

Vilnius, 2005

Turinys

I. Įvadas 3
II. Verslo sektoriai Lietuvoje 4
III. Verslo teisiniai pagrindai, formos parinkimas ir registravimas 6
IV. Verslo rėmimas ir skatinimas Lietuvoje 9
4.1. Valstybės parama 11
4.2. Stambiojo verslo parama 11
4.3. Specializuotų šalies ir tarptautinių organizacijų parama 12
4.4. Hipotekos esmė versle 13
V. Įsteigimo Europos Sąjungoje teisinis reguliavimas 14
5.1. EB įmonių teisės derinimas 14
5.2. Įmonių teisės acquis communautaire 14
5.3. Informacijos viešumo ir duomenų bei dokumentų atskleidimas 15
5.4. Įmonės steigimas 18
VI. Europos Bendrijos įmonių teisės suvienodinimas 20
6.1. Europos įmonė 20
6.2. Europos įmonė steigimo būdai 21
6.3. Europos įmonės likvidavimas 22
Išvados 24
Literatūra 27

I. Įvadas

Lietuvos kelias į rinką nėra lengvas: trūksta gerų vadybininkų, ekonomistų, tarptautinės ūkinės teisės žinovų. Be jų sunku integruotis tiek į Vakarų, tiek į Rytų šalių ūkius. Reikalingi specialistai, suprantantys bent jau verslo organizavimo abėcėlę, gebantys dirbti kompiuteriais, mokantys užsienio kalbų, žinantys partnerio šalies svarbiausius papročius ir pan. Aišku, negalima pamiršti ir Lietuvos teisės aktų, reglamentuojančių verslo organizavimą.
Savo darbe aptariau Lietuvos teisinius aktus, kurie reglamentuoja verslo steigimą, organizmą ir likvidavimą. Toliau aptariau verslo įmonių steigimą, organizmą ir likvidavimą Europos Sąjungos šalyse, o kaip išvadas paateikiau Lietuvos ir Europos Sąjungos teisinių aktų palyginimus.

II. Verslo sektoriai Lietuvoje

Verslo idėja gali būti brandinama gana ilgai, bet gali kilti ir staiga, išskyrus aplinką, numatančius aukštos kokybės prekių ar paslaugų poreikį. Tuomet įmonės kūrėjai nusprendžia užpildyti naujai atsiradusią verslo nišą. Ke

etinant kurti naują verslą, būtų privatų susipažinti su verslo sektoriais, kurie palengvintų pasirinkti verslo sritį.
Dabar Lietuvoje reikalingos itin kokybiškai teikiamos paslaugos:
 Transporto (prekių ir keleivių tarptautiniai ir vidaus vežimai);
 Turizmo;
 Finansinės;
 Namų ūkio paslaugos ir kt.
Ypač didelės potencinės galimybės verslui plėstis yra informatikos, informacinių paslaugų ir informacinių technologinių rinkoje.
Galimi verslo sektoriai pavaizduoti schemoje.

Gamybos įmonės: vartojimo prekių gamyba. Čia galima pateikti tokius ūkio šakų pavyzdžius: kepyklos, konditerijos įmonės, aliejaus spaudyklos, malūnai, žuvų perdirbimas, vaisių ir daržovių perdirbimas. Bendras požymis: masinė ir serijinė gamyba, gamyba pagal užsakymus.
Gamybos įmonės: plataus vartojimo prekių gamyba. Šiame sektoriuje galėtų kurtis tokios įmonės: tekstilės ir odos perdirbimas, serijinė baldų gamyba, rankiniai darbo įrankiai, dviračiai, papuošalai, taikomoji dekoratyvinė dailė, popieriaus prekės, lentpjūvė.
Gamybos įmonės: gamybos priemonių gamyba. Čia labiausiai paplitę ūkio šakų pavyzdžiai tookie: mašinų bei prietaisų gamyba, elektros prietaisai, elektros varikliai, matavimo priemonės, šviestuvai, siurbliai. Bendras požymis: masinė ir serijinė gamyba, gamyba pagal užsakymus.
Statyba. Pagrindinis verslas – statoma pagal užsakymus, rangovinę sutartį. Dažniausiai statomi dideli objektai, pavyzdžiui, hidrotechninė statyba, pramonės objektų statyba, metalo konstrukcijų statyba, gatavų konstrukcijų gamyba.
Statyba. Pagalbinis verslas – statyba / statybos paslaugų įmonės. Tai galėtų būti mūrininkų įmonė, dažytojai / lakuotojai, skardininkai, šildymo / kanalizacijos įrengėjai, dailidės, šaltkalviai ir pan.
Paslaugas teikiančios įmonės. Jos apima verslo rūšis, kai svarbesnis personalo darbas ir mažiau svarbus medžiagų pa

anaudojimas. Pavyzdžiui, automobilių remonto dirbtuvės, žemės ūkio mašinų remonto įmonės, cheminis valymas, dantų techniko laboratorijos, valymo tarnybos, degalinių tarnybos, vairavimo mokyklos, inžinierių, architektų biurai, privačios profesinės mokyklos, privačios klinikos, laisvalaikio parkai, automobilių nuoma ir t.t.
Restoranų ir svečių apgyvendinimo įmonės. Tai maitinimo įmonės, restoranai, kavinės, pensionai, viešbučiai, moteliai ir t.t.
Transporto verslas. Čia reikia paminėti ekspedicines (be transporto priemonių) ir transportavimo (su transporto priemonėmis) įmones ir firmas. Tai galėtų būti kelioninių, maršrutinių autobusų, taksi, specialios įmonės.
Kuriant verslą reikėtų panagrinėti ir XXI a. Pasaulinės ekonomikos plėtros tendencijas. Tačiau jau šiandien aišku, kad naujame amžiuje verslo sektoriai keisis, Lietuvos ekonomikoje svarbus vaidmuo teks mokslinių ir technologinių parkų, verslo inkubatorių, inovacijų centrų, akademinės verslininkystės plėtrai. Verslas yra dinamiškiausias ir imliausias inovacijų atžvilgiu.
Dėl pasaulinių raidos tendencijų didės naujų verslo rūšių lyginamoji reikšmė BVP. Svarbiausios jų, turinčios įtakos verslo plėtrai visame pasaulyje (tarp jų ir Lietuvoje), yra šios:
 Alternatyviausios energetikos raida (nauji energijos šaltiniai). XXI amžius pagrindinis energijos šaltinis – šviesos energija;
 Ekologinio balanso tyrimas ir priemonės jam išsaugoti (metodai, aparatūra);
 Informacinės visuomenės sukūrimas;
 Paslaugų srities, ypač finansinių paslaugų ir reikšmės didėjimas (tarp jų ir naujo tipo paslaugos);
 Mitybos struktūros pasikeitimas ir prekių vartojimo augimas;
 Biotechnologijos plėtra ir naujos maisto, vaistų, augalų, sėklų ir kitos verslo sritys;
 Ryškus žaliavų poreikio mažėjimas, gaminių miniatiūrizacija – tradicinių technologijų to
obulėjimas, naujų technologijų ir verslo plėtra;
 Meno renesansas, meno verslų, meno pramonės plėtra;
 Moterų emancipacija, dalyvavimas politikoje, versle, visuomenės gyvenime ir vaikų priežiūros, senelių priežiūros, namų ruošos perkėlimas į verslą ir t.t.

III. Verslo teisiniai pagrindai, formos parinkimas ir registravimas

Sąvoka „verslas“ visada siejama su sąvoka „įmonė“ arba kitu jos pakaitalu (firma, akcine bendrove, korporacija, bendrove ir pan.). be abejo, čia ne tapatu. Tačiau remkimės Lietuvos Respublikos bendruoju įmonių įstatymu. Jo 2 straipsnyje „Įmonė“ rašoma: „Įmonė yra savo firmos vardą turintys ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ir ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių ir daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos pareigų ir teisių komplektas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teisę arba veikti kaip fizinis asmuo“. Aišku, apibrėžimas nėra idealus, nes komercinė veikla, atrodo, irgi yra ūkinė veikla.
Pagrindiniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys verslą, jo organizavimą bei sąlygas, yra:
 Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje fiksuota, kad tautos ūkio pagrindą sudaro asmens, turinčio įteisintą privačią nuosavybę, laisva ir iniciatyvi ūkinė veikla;
 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas reglamentuoja akcinių (uždarųjų akcinių) bendrovių steigimą, reorganizavimą, likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas;
 Lietuvos Respublikos bendrasis įmonių įstatymas nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti ūkine veikla, steigimą bei teisinius pagrindus;
 Lietuvos muitų tarifų įstatymas nustato taikomas muitų rūšis ir

r jų laikymo atvejus, muitų tarifus eksportuojamos ir importuojamoms prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarką. Taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenimis, užsiimantiems eksporto ir importo operacijomis;
 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas. Juo nustatytos pajamų, susijusių su darbo santykiais, juridinio asmens teisių neturinčių (individualių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų, autorinio atlyginimo už mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus daiktus, gyventojų pajamų ir ūkinės veiklos, taip pat kitos veiklos apmokestinimo tvarka.
Be minėtų pagrindinių įstatymų, yra ir daug kitų, reglamentuojančių specifinius klausimus: dėl kasos aparatų naudojimo, buhalterinės apskaitos, mokesčių administravimo, pridėtinės vertės mokesčio ir pan.
Nemažai yra ir įstatymų lydimųjų aktų, reglamentuojančių verslo organizavimo sąlygas. Pavyzdžiui, LR Vyriausybės nutarimai dėl patentų išdavimo ir mokesčių dydžio; dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo terminų ir tvarkos; dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo tvarkos ir pan.
Lietuvos Respublikos bendrasis įmonių įstatymas numato tokias įmonių rūšis:
1. individualios įmonės;
2. tikrosios ūkinės bendrijos;
3. komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;
4. akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, investicinės bendrovės;
5. valstybinės įmonės;
6. savivaldybės įmonės;
7. žemės ūkio bendrovės;
8. kooperatyvai;
9. ne pelno organizacijos;
10. saviskolos bendrijos;
11. užsienio kapitalo įmonės ir t.t.
įmonės gali steigti savo filialus ir atstovybes, kurios veikia pagal įmonės įgaliojimą. Steigiant filialą taikomos įmonių steigimo bei registravimo taisyklės.
Įmonės teisinę padėtį nusako teisinės normos ir taisyklės, kurių privalu laikytis ir kurios daugiausia lemia jos veiklos rezultatyvumą. Tai itin svarbu sprendžiant ne tik Lietuvos vidaus klausimus, bet ir santykiams su užsienio partneriais (partnerių teisė pasirašyti sutartį, priimti galutinį sprendimą, atlyginimai už nuostolius nesėkmės atveju ir t.t.).
Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, bankrutuojančios įmonės likvidavimo tvarka, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai.
Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų.
Rinkdamasis įmonės teisinę formą verslininkas atsižvelgia į svarbiausius jo verslo sėkmę lemiančius veiksnius:
 nuosavybės teisę į įmonę (gamybos priemones), pagamintą produktą, pelną (pajamas);
 teises ir laisves, nuo kurių priklauso ekonominis ūkinio vieneto savarankiškumas (pavyzdžiui, teisė pasirinkti veiklos rūšį, savo nuožiūra planuoti ir naudoti finansinius išteklius, susirasti tiekėjų ir klientų, organizuoti ir koordinuoti žmonių veiklą, priimti svarbius sprendimus);
 įmonės priklausomybę nuo aplinkos;
 valstybės bei kitų institucijų paramą įmonei steigti ir plėtoti.
Jei verslininkas turi užtektinai lėšų įmonei steigti ir veikti, bet nenumato jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį – paprastą, ribotos atsakomybės bendriją ar akcinę ūkinę bendrovę,
Steigiant įmonę visada pasirenkamos ne tokios rizikingos teisinės formos. Juk yra skirtumas, ar ištikus nesėkmei investuotojas praras visą, ar tik įdėtą kapitalą. Parankiau rinktis tų juridinių formų įmones, kur numatyta ribota turtinė atsakomybė, ypač organizuojat verslą užsienyje. Taigi iš tikrųjų lieka dvi formos – ribotos atsakomybės bendrovė ir viešoji įstaiga.
Kai steigiama ribotos atsakomybės bendrija, daugiau laisvės rengiant įstatus. Priešingai, akcinės bendrovės įstatai visur griežčiau ir smulkiau reglamentuojami, pavyzdžiui, turi būti iš anksto nustatytos stebėtojų tarybos ir akcininkų, taip pat direktorių tarybos teisės. Kaip tik tai suteikia akcinei bendrovei solidarumo.
Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje.
Visose valstybėse akcinės bendrovės privalo turėti stebėtojų tarnybą. Dažniausiai į stebėtojų tarnybą įtraukiami bankų, su kuriais bendrovė susijusi, atstovai. Uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriuose darbuotojų nedaug, stebėtojų taryba ir direktorių valdyba nesudaromos.
Kiekviena įsikūrusi įmonė turi būti teisiškai įregistruota pagal veikiantį LR įmonių registro įstatymą.
Vyriausiasis registro tvarkytojas yra iš Statistiko departamento prie LR vyriausybės. Tačiau registrą dar tvarko ir:
 ūkio ministerija. Ji registruoja tik iš valstybės lėšų steigiamas įmones, bendrąsias įmones (su užsienio kapitalu) ir užsienio kapitalo įmones, draudimu užsiimančias įmones, prekybos, pramonės ir amatų rūmus bei jų asociacijas, užsienio įmonių atstovybes;
 Lietuvos bankas. Čia registruojami komerciniai bankai ir jų padaliniai (filialai, skyriai), kitos kredito įstaigos, jų statusai (įstatai), užsienio valstybių antriniai bankai bei Lietuvos ir užsienio bankų atstovybės;
 Vietos savivaldos institucija. Čia registruojami nei Ūkio ministerijos, nei Lietuvos banke neregistruojamos įmonės, kurios yra įsikūrusios jų teritorijoje.
Registruojant įmonę reikia pateikti šiuos dokumentus:
1. įmonės pavadinimas (vardas);
2. rūšis;
3. adresas;
4. veiklos pobūdis;
5. atstovų vardai, pavardės, adresai;
6. numatomos ūkinės veiklos laikotarpis;
7. įregistravimo data;
8. narių našų sumos.
Registruojant, pavyzdžiui, individualią įmonę, reikia:
 savivaldybės registro tvarkytojui pateikti prašymą įregistruoti įmonę;
 sumokėti įmonės registravimo mokestį;
 Patentų skyriuje paduoti prašymą įregistruoti įmonės vardą;
 Valstybiniam patentų biurui priėmus sprendimą įregistruoti įmonę, gauti registravimo pažymėjimą;
 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti prašymą įsigyti patentą (jeigu toks reikalingas) ir apskaičiuoti jo mokestį; kitais atvejais apmokestinama nustatyta tvarka, pateikiant pajamų deklaraciją;
 Savivaldybėje patvirtinti antspaudo eskizą;
 Gauti policijos leidimą pasigaminti antspaudą;
 Pasigaminti antspaudą;
 Miesto (rajono) socialinio draudimo įstaigai pristatyti pažymą apie įmonę;
 Atidaryti sąskaitą banke.
Kai kuria veikla užsiimančioms įmonėms reikia turėti valstybės leidimą – licenziją, ekologinį pasą – leidimą ir žemės sklypo suteikimo aktą.
Registre įregistruotai įmonei išduodamas pažymėjimas ir suteikiamas registro numeri (kodas). Savivaldybėse įregistruotoms įmonėms pažymėjimus išduoda atitinkami registro skyriai.

IV. Verslo rėmimas ir skatinimas Lietuvoje

Verslo plėtros strategijos užduotis yra skatinti mažų ir vidutinių įmonių steigimąsi bei plėtrą naudojant galimus išteklius, taikant pažangias technologijas ir įgūdžius, siekiant Lietuvos ekonomikos augimo ir nuoseklios pažangos įstojus į Europos Sąjungą.
Lietuvos verslo plėtros ilgam laikotarpiui vizija tokia:
 Susidaro palanki aplinka, kuri skatina socialinę raidą ir gerėti šalies ekonomiką;
 Sukuriamas dinamiškas verslo sektorius, kurio gaminamos produkcijos didžiąją dalį sudaro gaminiai ir paslaugos, atitinkantys tarptautinius standartus, galintys konkuruoti vidaus ir tarptautinėse rinkose;
 Didėja verslo reikšmė, nes nauji gamybos būdai, produktai skverbiasi į naujas rinkas;
 Vis daugiau versle diegiama mokslo ir technologijos naujovių – taikomi kokybiškesni, naujesni ir pigesni gamybos būdai;
 Sukuriama institucinė infrastruktūra kaip pagrindas tolesnei verslo plėtrai;
 Sukuriama verslo informacinė sistema, informacinių technologijų taikymo lygis atitinka ES šalių lygį;
 Sukuriama vidutinė visuomenės klasė – pagrindinė verslo jėga;
 Sukuriamas teigiamas verslo įvaizdis, kultūra, tradicijos;
 Verslas tampa pagrindiniu naujų darbo vietų kūrimo šaltiniu, prie jo plėtros prisideda jaunimas, moterys, neįgalūs žmonės, bedarbiai, kaimo ir kitos socialinės žmonių grupės.
Verslo strateginiai tikslai turi būti įgyvendinami taikant tokias priemones:
 Valstybės parama gerinant verslo subjektų finansines galimybes. Tam būtina užtikrinti jų konkurencingumą finansų ir kapitalo rinkose, sukurti sąlygas pelningumui didėti, sąlygas specifinėms problemoms spręsti;
 Palankios teisinės ir ekonominės verslo aplinkos kūrimas.
Tai gali būti pasiekta tik:
 Patobulinus teisės aktus, kurie reglamentuoja verslą, ir šalinant biurokratinius suvaržymus;
 Pagerinus verslo aplinką;
 Mažas įmones skatinant bendradarbiauti;
 Patobulinus mokesčių sistemą. Rengiant mokesčių teisinių pagrindų sutvarkymo programos įgyvendinimo mechanizmą, mokesčių politiką, atsižvelgiant į verslo subjektus, įgyvendinant programos principus – teisingumą, lygybę, neutralumą, aiškumą, viešumą ir administravimo veiksmingumą. Be to, mokesčių administravimas turi būti viešas, skaidrus, vykdomas minimaliomis sąnaudomis, netrukdant veiklai;
 Plečiant verslą regionuose. Norint užtikrinti subalansuotą ir veiksmingą plėtrą regionuose, būtina decentralizuoti valstybės paramos subjektams teikiamą paramą pagal apskričių ir savivaldybių verslo plėtros regionuose politiką, suaktyvinti plėtrą regionuose, kuriuose yra menka verslo infrastruktūra ir didelis nedarbas;
 Stiprinant mažų ir vidutinių įmonių inovacinį potencialą. Tikslas – sukurti inovacijoms palankią teisinę, administracinę ir finansinę aplinką verslo sektoriuose, suderinus su Europos inovacinių veiksmų planu;
 Kuriant verslo informacinę sistemą, teikiant mokymo ir konsultavimo paslaugas. norintiems pradėti verslą bei veikiantiems subjektams turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti mokymo, konsultacinėmis ir kitomis profesionaliomis verslo paslaugomis;
 Tobulinant verslo institucinę sistemą.
Taigi svajonės gana originalios ir gyvenimiškos. Tačiau kiekvienai svajonei įgyvendinti reikia tam tikros suinteresuotumo (skatinimo) priemonės. Tai apima mokestinės paskolas, mokesčių lengvatas, įvairių verslo fondų paramą, vyriausybės ir jos institucijų (savivaldybių) paramą, konsultavimą ir mokymą lengvatinėmis sąlygomis ir t.t.
Verslo rėmimo ir skatinimo šaltiniai yra valdžia, stambusis verslas, specializuotas šalies ir tarptautinės organizacijos bei hipoteka.

4.1. Valstybės parama

Nuo 2001 sausio 1d. veikia Vyriausybės įkurta „Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialioji programa“. Ji finansuojama iš biudžeto, metams skirta 7,2 mln. Litų. Pagrindinės verslo rėmimo iš šios programos kryptys: informacinių verslo centrų kūrimas ir išlaikymas, verslo inkubatorių bei technologinių parkų steigimas ir išlaikymas, verslo plėtros tyrimų, konsultacijų, verslininkų klasifikacijos kėlimo išlaidų padengimas.
Svarbi verslo paramos priemonė yra ir dotacijos. Tačiau dažniausiai jos skiriamos pradedantiesiems verslą arba bedarbiams, norintiems pradėti savo verslą (vietoj bedarbio pašalpos siūloma vienkartinė išmoka).
Administracinė parama siejama su verslininkų dalykinės kvalifikacijos kėlimu ir mokymu. Ji teikiama per Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos sistemą, vietos valdžios organus, verslo inkubatorius, mokymo įstaigas.

4.2. Stambiojo verslo parama

Stambiajam verslui šiuo atveju priklausytų bankai ir paskolų draudimo bendrovės. LR Vyriausybė ir Lietuvos bankas patvirtino užsienio paskolų ir kreditų naudojimo bei apskaitos tvarką. Ji gali būti išduodama tik tada, kai ūkio subjektas pateikia komercinio banko garantiją arba įformina turtinę atsakomybę už paskolą turto įteikimo sutartimi arba pažadu negarantuoti savo turtu kitų subjektų prievolių vykdymo.
Verslo plėtros programa patvirtina ir įgyvendina paskolų garantijų priemones. Verslo kreditavimą turi spręsti smulkiojo ir vidutinio verslo paskolų draudimo bendrovės teikiamos garantijos, tolygios bankų reikalaujamiems užstatams. Paskolų draudimo bendrovė draudžia paskolas fiziniams asmenims, AB ir UAB (didžiausias draudžiamos paskolos dydis – 8000 tūkst. Lt.), kuriuose dirba ne daugiau kaip 250 žmonių, metų apyvarta neviršija 40 mln. Eurų, balansinis turtas – 27 mln. Eurų.
Esminis verslo įmonių finansinio rėmimo sistemos elementas yra paskolos ir kreditai, skiriami prioritetinėms programoms įgyvendinti, taip pat įmonėms, kurios dėl objektyvių aplinkybių pateko į sunkią padėtį.

4.3. Specializuotų šalies ir tarptautinių organizacijų parama

Šią užduotį atlieka įvairūs fondai, paramos programos ir kai kurios organizacijos.
Baltijos ir Amerikos verslo fondas (Bal AEF). Investicija į privačią akcininkų nuosavybę mažoms ir vidutinėms įmonėms kreditus teikia be tarpininkų. Domisi neseniai pradedančiomis veiklą, jau turinčiomis vietą rinkoje įmonėmis. Investuoja nuo 0,35 iki 2 mln. JAV dolerių 3 – 5 metams, prižiūri investicijas. Teikia garantuotas terminuotas paskolas.
Baltijos smulkiojo kapitalo fondas (BSKF). Investuoja iki 0,4 mln. JAV dolerių ir disponuoja 25 – 49 proc. įmonės akcijų 3 – 7 metus. Investicijų sritis ribota (pavyzdžiui, neinvestuoja į įmones, kurios užsiima tabako, alkoholio ir pan. gamyba, teikia finansines paslaugas ir t.t.). BSKF ieško įmonių, kuriose dirba patyrę vadovai (vienoje įmonėje), jos sėkmingai veikia, turi rinką ir plėtros galimybes, jų gera produkcija ir pan. Dalyvavimo formos: aktyvus akcininkas, įvairi verslo parama (techninė, bankinio finansavimo suradimas, informacijos suteikimas ir pan.).
Lietuvos aplinkos apsaugos ir investicijų fondas (LAAIF). Finansuoja investicinius projektus, kurių tikslas sumažinti neigiamą ūkinės veiklos įtaką aplinkai (taršos prevencija, teritorijų valymas, atliekų surinkimas ir perdirbimas, nuotekų valymas ir kt.).
SAPARD programa. Ji susijusi su žemės ūkiu ir kaimo plėtra bei jų atitikimu ES reikalavimus. Kasmet skiriama iki 30 mln. Eurų. Programa įgyvendinama 2000 – 20006 m.
Lietuvos verslo konsultacijų fondas (VKF). Padeda įmonėms finansuoti konsultacines paslaugas (iki 50 proc. konsultacijų kainos, bet ne daugiau kaip 9000 eurų; iki 33 proc., bet ne daugiau kaip 6000 eurų, prekių kokybės ir kt. išlaidų). Paramos teikimas priklauso nuo: įmonės dydžio (ne mažiau kaip 15 ir ne daugiau kaip 500 darbuotojų); savininkų (daugiau kaip 51 proc. nuosavybės turi būti privati). Ribojamos veiklos sritys (neteikiama žemės ūkiui, ginklų, alkoholio gamintojams) ir t.t.
UAB draudimo įmonė „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“ (LEID). Teikia įvairias draudimo (eksporto kredito, prekių kredito, SVV paskolų ir kt.) paslaugas. Ribojamos neskatintinos veiklos rūšys (alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba; medžioklė; nekilnojamo turto operacijos ir t.t.); įmonės pagal dydį (darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49) ir kt.
Dažnai sunkiau pasiskolinti, jei bankui nėra tinkamo užstato. Šią problemą padeda išspręsti LEID, nes ji apdraudžia paskolas SVV. Neturint užstato paskola su LEID draudimu būna vienintelė veiklos plėtimo galimybė.
2002 metais pradėjo veikti valstybės valdoma garantijų institucija Investicijų ir verslo garantijos („Invega“), bankams užtikrinti SVV subjektų paskolas, kurios gali būti naudojamos apyvartinėms lėšoms ir investicijoms, didžiausia garantuojama paskolos suma – 0,5 mln. Litų. „Invega“ garantuoja bankams iki 80 proc. jų patirtų nuostolių. Ji taip pat numato teikti ir administruoti mikrokreditus SVV įmonėms.

4.4. Hipotekos esmė versle

Praktiškai sunku rasti verslininką, kuris apsieitų be kredito. Tačiau, norint gauti paskolą asmeninės garantijos pagrindu, paskolos prašytojas turi kelti pasitikėjimą kreditoriui. Jeigu jo finansinė padėtis neaiški ar bloga, pasitikėjimą tenka sustiprinti užstatant kokį nors turtą. Turto įkaitimo teisės institucija yra vadinama hipoteka. Hipoteka – tai kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įkeitimas, užtikrinantis skolininko įsipareigojimų įvykdymą. Juridiškai hipoteka – tai teisinis institutas, kuris reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, atsiradusius įkeitus turtą.
Dauguma Lietuvos verslininkų tebėra pradedantys ir nė vienas negali būti tikras, kad jų pasirinkta veikla ateity bus tiek sėkminga, kad jie be jokių problemų sugebės grąžinti paskolą, tuo labiau ilgalaikę. Todėl rasti kreditorių, kuris be realių garantijų suteiktų kiek didesnę paskolą, daugeliui verslininkų bus sunku. Nemaža jų dalis mielai sutvirtintų paskolos grąžinimo garantiją užstatydami kokį nors savo turtą (namą, žemę, techniką).
Lietuvoje 1997m. priėmus LR hipotekos įstatymą ši įkeitimo sistema veikia, parengti turto įkeitimo teisiniai mechanizmai.
Hipotekos rūšys:
 Nekilnojamojo turto hipoteka;
 Kilnojamojo turto hipoteka;
 Kapitalo hipoteka.
Todėl kuriant verslą tikslinga pasinaudoti Centrinės hipotekos įstaigos paslaugomis.
V. Įsteigimo Europos Sąjungoje teisinis reguliavimas

Europos Bendrija įmonių teise siekia sudaryti sąlygas verslo plėtrai visoje Bendrijos teritorijoje. Siekdama šio tikslo Bendrija naudoja nacionalinės teisės derinimą su teisės suvienodinimą (ES teisės aktais įteisinant viršnacionalines įmonių formas). Derinant nacionalinę teisę dalis šių priemonių jau yra priimta ir perkelta į nacionalinę valstybių narių teisę, tačiau kai kurios iš jų dar teberengiamos, nes sudėtinga suderinti valstybių narių interesus.

5.1. EB įmonių teisės derinimas

Įmonių teisės derinimo prielaidos numatytos Europos Bendrijos (toliau EB) sutartyje, kur „valstybių narių įstatymų derinimas“ yra įvardijamas kaip viena iš svarbiausių priemonių EB sutarties tikslams pasiekti, o ypač optimalioms bendrosios rinkos sąlygoms Bendrijoje sukurti. Įmonių teisė yra vienas iš pagrindinių teisės derinimo objektų.
Pagrindinė teisės derinimo priemonė yra direktyva. Direktyvos naudojamos derinti nacionalinius įstatymus, kurių įvairovė ir skirtumai trukdo veikti bendrajai rinkai. Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji adresuojama, joje numatytų tikslų siekimo prasme, bet valstybėms leidžiama savo nuožiūra pasirinkti jos įgyvendinimo tvarką ir metodus. Direktyvomis nenustatomos visai Europos Sąjunga (toliau ES) vienodos taisyklės, bet siekiama, kad valstybių narių įstatymai būtų suderinti su EB institucijų patvirtintais reikalavimais.
Įstatymams suvienodinti ES taikomos kitos priemonės, svarbiausia iš kurių – reglamentas. Jis visas yra privalomas ir tiesiogiai taikomas visos valstybėse narėse. Šis teisės aktas veikia visoje Bendrijoje ir jo nereikia perkelti į nacionalinę tiesę.

5.2. Įmonių teisės acquis communautaire

EB įmonių teisės acquis communautaire priskiriamos dešimt Tarybos priimtų direktyvų ir du reglamentai, papildantys Bendrijos įmonių teisę. Taip pat yra parengta keletas pasiūlymų.
Pažymėtina, kad teisės derinimo priemonės netaikomos visoms verslo organizavimo formoms, o tik akcinėms ir tam tikru mastu – uždarosioms akcinėms bendrovėms. Pastarųjų steigimo, apskaitos, informacijos atskleidimo klausimus reglamentuoja Pirmoji, Ketvirtoji, Septintoji, Vienuoliktoji ir Dvyliktoji direktyvos.
Direktyvos reglamentuoja šias sritis:
1. įmonių informacijos viešumo ir duomenų bei dokumentų atskleidimas (pirmoji ir Vienuoliktojo direktyvos);
2. įmonių steigimas (Pirmoji, Antroji ir Dvyliktoji direktyvos);
3. akcinių bendrovių kapitalo apsauga (Antroji direktyva);
4. metinė atskaitomybė, suvestinės ataskaitos ir auditas (Ketvirtoji, Septintoji ir Aštuntoji direktyvos);
5. susijungimai ir padalijimai (Trečioji, Šeštoji ir Dešimtoji direktyvos);
6. įmonių struktūra ir valdymas (Pirmoji ir Penktoji direktyvos);
7. darbuotojų atstovų dalyvavimas (Penktoji direktyva);
8. akcininkų statusas (Antroji ir Penktoji direktyva);
9. įmonių grupės (Devintoji direktyva);
10. kontrolinio akcijų paketo pardavimas (Tryliktoji direktyva);
11. intelektinės ir pramoninės nuosavybės apsauga (Direktyva dėl valstybinių narių prekių ženklų įstatymų derinimo ir kt.);
12. likvidavimas (Keturioliktoji direktyva).
Tačiau reikia pastebėti, kad įmonių struktūros ir valdymo, įmonių grupių, darbuotojų atstovų dalyvavimo, iš dalies ir akcininkų statuso klausimai vis dar lieka pasiūlymų lygmenyje.
Įmonių teisės derinimas apima šias pagrindines sritis: informacijos viešumo ir duomenų bei dokumentų atskleidimą, įmonės steigimą, įmonės kapitalo apsauga, metinę atskaitomybę, suvestines ataskaitas ir auditą, įmonių susijungimus bei padalijimus ir kt.

5.3. Informacijos viešumo ir duomenų bei dokumentų atskleidimas

Įmonių informacijos viešumo ir duomenų bei dokumentų atskleidimo klausimus reguliuoja pirmoji ir Vienuoliktoji Tarybos direktyvos. Jos skirtos reglamentuoti suderinimo priemones, taikomas valstybėse narėse steigiamoms akcinėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms bei jų filialams. Reglamentuojama: informacijos atskleidimo būdai; skleidžiamos informacijos turinys; informacijos atskleidimo pasekmės.
Vadovaujantis Pirmąja Tarybos direktyva, akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių informacija atskleidžiama šiais būdais:
 kiekvienos valstybės narės centriniame, komerciniame ar įmonių registre yra užvedama kiekvienos jame registruotos įmonės byla ir joje laikomi įmonės duomenys ir dokumentai;
 duomenys ir dokumentai taip pat atskleidžiami juos skelbiant tam tikslui skirtame valstybės narės oficialiame leidinyje;
 duomenys atskleidžiami gaunant dokumentų ar duomenų, ar bet kurios jų dalies kopiją pagal raštišką prašymą už mokestį, neviršijantį administracinių tokios paslaugos išlaidų;
 informacijos atskleidimas taip pat užtikrinamas laiškuose ir užsakymų blankuose nurodant šiuos duomenis: a) registrą, kuriame laikoma byla, kartu su įmonės numeriu tame registre; b) įmonės teisinę formą, jos buveinės vietą ir, jei reikia, faktą, kad įmonė yra likviduojama. Kai šiuose dokumentuose minimas įmonės kapitalas, pateikiama nuoroda į pasirašytąjį ir apmokėtąjį kapitalą.
Vadovaujantis Vienuoliktąja Tarybos direktyva informacija apie dokumentus ir išsamias ataskaitas apie padalinius, kuriuose kitose valstybėse narėse įsteigia įmonė, kurios veiklą reglamentuoja kitos valstybės narės teisė ir kuriai taikoma Pirmoji direktyva, turi būti pateikta pagal tos valstybės narės, kurioje yra padalinys, teisę.
Valstybės narės turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad įmonės būtinai skelbtų bent šiuos dokumentus ir duomenis:
 steigimo dokumentą ir įstatus, jei tai yra atskiras dokumentas;
 šių dokumentų pakeitimus, įskaitant bet kokį įmonės veiklos trukmės pratęsimą;
 po kiekvieno steigimo dokumento arba įstatų pakeitimo – visą pakeistą steigimo dokumento at įstatų tekstą;
 asmenų paskyrimą, atleidimą iš pareigų ir duomenis apie asmenis, kurie, kaip institucija arba kurios nors tokios institucijos nariai: a) yra įgalioti atstovauti bendrovei jos santykiuose su trečiomis šalimis ir teisiniuose procesuose; b) dalyvauja atliekant įmonės administravimo, priežiūros ar kontrolės darbus;
 mažiausiai vieną kartą per metus – duomenis apie pasirašytąjį kapitalą, jei steigimo dokumente ar įstatuose minimas įstatinis kapitalas, išskyrus atvejus, kai dėl bet kokio pasirašytojo kapitalo padidėjimo būtina pakeisti įstatus;
 kiekvienų finansinių metų balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą. Dokumente, kuriame pateikiamas balansas, pateikiama išsami informacija apie asmenis, kurie pagal įstatymą privalo jį patvirtinti;
 bet kokį įmonės buveinės perkėlimą;
 įmonės likvidavimą;
 bet kokį teismo skelbimą apie įmonės negaliojimą;
 likvidatorių paskyrimą, duomenis apie juos ir jų atitinkamus įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai tokie įgaliojimai tiesiogiai ir išimtinai yra numatyti įstatyme ar įmonės įstatuose;
 likvidavimo užbaigimą, o tuose valstybėse narėse, kuriuose pašalinamas iš registro sukelia teisines pasekmes – pranešimą apie bet kurio tokio pašalinimo faktą.
Įmonių, esančių kitose valstybėse, padaliniams taikomas reikalavimas pateikti šią privalomą informaciją:
 padalinio adresą;
 padalinio veiklą;
 registrą, kartu su šiame registre esančiu įmonės registracijos numeriu;
 įmonės pavadinimą ir juridinių statusą, padalinio pavadinimą, jeigu jis skiriasi nuo įmonės pavadinimo;
 skiriamas pareigas, skyriaus veiklos nutraukimą ir duomenims apie asmenis, įgaliotus atstovauti bendrovei, sudarant sandorius su trečiomis šalimis ir atstovaujant teisiniuose ieškiniuose;
 įmonės veiklos nutraukimą, likvidatorių komisijos paskyrimą, išsamias ataskaitas apie juos bei jų įgaliojimus ir likvidavimo užbaigimą pagal įmonės informacijos pateikimo tvarką;
 buhalterinius dokumentus (tuos, kurie parengti, atliktas jų auditas ir informacija apie juos pateikta pagal valstybės narės įstatymus, kuriais vadovaujasi įmonė);
 skyriaus uždarymą.
Be to, valstybė narė, kurioje buvo atidarytas padalinys, gali numatyti tokios informacijos pateikimą:
 asmenų parašus;
 akcinės bendrovės steigimo sutartį ir įstatus bei asociacijos straipsnius, jeigu jie pateikti atskiruose dokumentuose kartu su šių dokumentų pakeitimais;
 patvirtinantį išrašą iš registro apie įmonės buvimą;
 pranešimą apie vertybinius popierius, kurie yra įmonės, esančios toje valstybėje narėje, nuosavybė, jei šios informacijos pateikimas susijęs su vertybinių popierių teisėtumu.
Valstybė narė, kurioje buvo atidarytas padalinys, gali nustatyti, kad dokumentai turi būti paskelbti kita oficialiąją Bendrijos kalba ir, kad tokių dokumentų vertimas turi būti oficialiai patvirtintas.
Įmonė gali remtis dokumentais ir duomenimis prieš trečiąsias šalis tiktai po to, kai jie buvo paskelbti nacionaliniame leidinyje, išskyrus atvejus, kai įmonė įrodo, kad trečiosios šalys žinojo apie juos. Tačiau vykdant sandorius, sudarytus anksčiau nei praėjus šešiolikai dienų po informacijos skelbimo, palaikant santykius su trečiosiomis šalimis dokumentais ir duomenimis remtis negalima, jeigu šalys įrodo, kad apie juos negalėjo žinoti.
Tais atvejais, kai įmonėse neatskleidžiama balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos arba komerciniuose dokumentuose nepateikia privalomų duomenų, valstybės narės numato atitinkamas nuobaudas.

5.4. Įmonės steigimas

Įmonės steigimą reglamentuoja Pirmoji, Antroji ir Dvyliktoji Tarybos direktyvos. Jos apima nuostatas dėl steigėjų, steigimo dokumentų, įmonės prisiimtų įsipareigojimų galiojimo, įmonės steigimo kontrolės, įmonės negaliojimo pagrindų.
Direktyvos įtvirtina principą, kad įmonės steigiamos dviejų fizinių arba juridinių asmenų. Tačiau siekiant užtikrinti pavieniams savininkams teisę pasinaudoti įmonių ribotos atsakomybės forma, Dvyliktoji direktyva numato vienanarių įmonių steigimo galimybę. Vienanare įmonė gali tapti tuo atveju, kai visos akcijos yra sutelkiamos vieno akcininko rankose (tai nėra pagrindas likviduoti įmonę pagal Antrąją direktyvą) ir kai pradiniame įmonės steigimo etape yra tik vienas asmuo.
Akcinių bendrovių atžvilgiu Antroji direktyva pateikia detalų steigimo dokumentų sąrašą. Įmonės įstatuose ar įregistravimo dokumente visada turi būti nurodyta tokia informacija:
 įmonės rūšis ir pavadinimas;
 įmonės veiklos sritys;
 jei įmonė neturi įstatinio kapitalo, nurodamas pasirašytojo (pareikalauto, bet neįmokėto) kapitalo dydis, o jei įmonė turi įstatinį kapitalą – jo dydis, taip pat pasirašytojo kapitalo dydis įmonės įregistravimo metu arba jai gavus leidimą imtis verslo ir vykstant bet kokiam įstatinio kapitalo pasikeitimui;
 jei nėra teisiškai nustatytų, pateikiamos taisyklės, kurios reguliuoja institucijų, atstovaujančių bendrovei jos santykiuose su trečiosiomis šalimis, narių skaičių ir jų paskirimo tvarką, įmonės administravimą, valdymą, priežiūrą ar kontrolę bei įgaliojimų tarp šių institucijų paskirstymą;
 įmonės veiklos trukmė, išskyrus atvejus, kai ji yra neribota.
Įstatuose, įregistravimo dokumente arba atskirame dokumente, skelbiamame pagal kiekvienos valstybės narės įstatymus, turi būti pateikta tokia informacija:
 registruota įmonės buveinė;
 nominali pasirašytų akcijų vertė ir ne rečiau kaip kartą per metus – jų skaičius;
 akcijų, pasirašytų nenurodant nominalios vertės, skaičius;
 specialios akcijų perleidimą ribojančios sąlygos, jei tokios yra;
 jei yra keleto rūšių akcijos – informacija apie kiekvienos rūšies akcijas ir jų suteikiamas teises;
 informacija, ar akcijos yra vardinės, ar pareikštinės, jei pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas galimos abi rūšys, ir bet kurios nuostatos dėl tokių akcijų konvertavimo, išskyrus atvejus, kai tokią tvarką reglamentuoja įstatymas;
 pasirašytojo apmokėto kapitalo dydis įmonės įregistravimo metu arba išduodant leidimą pradėti veiklą;
 nominali akcijų vertė arba, kai nėra nominalios vertės, akcijų, išleistų apmokėti kitaip nei grynaisiais pinigais, skaičius, tokio apmokėjimo pobūdis ir duomenys apie tokį apmokėjimą pateikiantį asmenį;
 fiziniai ar juridiniai asmenys, įmonės arba firmos, pasirašę įmonės įstatus ar įregistravimo dokumentą (arba kurių vardu jie buvo pasirašyti), arba, jeigu įmonė tuo pačiu metu nebuvo įsteigta, šių dokumentų projektus;
 visų mokesčių, kuriuos įmonė turi sumokėti prieš įsteigdama, arba, jei reikia, prieš gaudama leidimą imtis verslo, ar kurios gali būti pareikalauta sumokėti, bendra suma arba bent apytikslė suma;
 bet kokios specialios privilegijos, suteiktos bendrovę steigiant arba iki to momento, kai jai buvo išduotas leidimas imtis verslo, ir bet kuriam asmeniui, dalyvavusiam steigiant bendrovę arba sudarant sandorius dėl tokio leidimo išdavimo;
 jei valstybių narių įstatymai numato, kad įmonė negali pradėti verslo, kol negauta leidimo, jei taip pat turi apibrėžti atsakomybę už įmonės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiima arba kurie buvo prisiimti jos vardu iki tokio leidimo suteikimo arba atsisakymo jį suteikti.
Jeigu iki tol, kol steigiama įmonė įgijo juridinio asmens teises, jos vardu buvo atlikti veiksmai, o įmonė neprisiima iš tokių veiksmų kilusių įsipareigojimų, už juos be apribojimų solidariai ir individualiai yra atsakingi veikę asmenys, išskyrus atvejus, kai susitarta kitaip.
Visose valstybėse narėse, kurių įstatymai nenumato prevencinės – administracinės ar teismo priežiūros steigiant bendrovę, įmonės steigimo dokumentai, įstatai ir bet kokie šių dokumentų pakeitimai yra rengiami ir tvirtinami laikantis reikiamos teisinės formos.
Įmonė gali būti paskelbta negaliojančia tik dėl šių priežasčių:
 nebuvo sudarytas steigimo dokumentas arba nebuvo laikomasi prevencinės priežiūros taisyklių ar būtinų teisinių formalumų;
 įmonės veiklos sritys yra neteisėtos ar prieštarauja valstybės politikai;
 steigimo dokumente ar įstatuose nenurodomas įmonės pavadinimas, atskirų asmenų pasirašytojo kapitalo dydis, viso pasirašytojo kapitalo dydis ar įmonės veiklos sritys;
 nesilaikoma nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl mažiausio apmokėto kapitalo dydžio;
 nustatomas visų narių steigėjų neveiksnumas;
 pažeidžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais turi vadovautis įmonė.
Įmonės negaliojimas paskelbimas teismo sprendimu. Negaliojimas, kaip ir įmonės likvidavimas, reiškia, kad ji savo veiklą baigia. Negaliojimas pats savaime neturi įtakos kokių nors įmonės ar jos atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų galiojimui. Akcijų turėtojams išlieka prievolė apmokėti jų sutartą pasirašyti, bet dar neapmokėtą kapitalą, jeigu to reikalauja įsipareigojimai kreditoriams.

VI. Europos Bendrijos įmonių teisės suvienodinimas

Be nacionalinės įmonių teisės derinimo EB taip pat didelį dėmesį skiria teisės suvienodinimui, kurio esmė pasireiškia tuo, kad Bendrijos teisinėmis priemonėmis sukuriamos viršnacionalinės įmonės.
Įmonių teisės suvienodinimo tikslus pasiekti įgalina reglamentai, kurie veikia visoje Bendrijoje, yra privalomi visos apimties, tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse ir kurių nereikia perkelti į nacionalinę teisę. Taryba priėmė šiuos viršnacionalines įmonių formas įtvirtinančius reglamentus: Tarybos Reglamentą dėl Europos įmonės įstatų ir Tarybos Reglamentą dėl Europos ekonominių interesų grupių (EEIG).

6.1. Europos įmonė

Europos įmonės įstatų atsiradimas ES reiškia, kad kelios įmonės, įsteigtos daugiau nei vienoje valstybėje narėje, galės apsijungti ir plėtoti veiklą visoje ES teritorijoje, veikdamos pagal bendras taisykles.
Europos įmonė yra valdoma Bendrijos teisės pagrindu ir remiasi Tarybos Reglamentu dėl Europos įmonės įstatų, tiesiogiai galiojančiu kiekvienoje valstybėje narėje ir nustatančiu įmonės reguliavimo taisykles, bei Tarnybos Direktyva, papildančia Europos įmonės įstatus dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus, kurią valstybės narės turės perimti nacionaline teise, reglamentuojančia darbuotojų įtraukimą į įmonės valdymą. Šie teisės aktai buvo priimti tik 2001m. spalio mėn. ir įsigaliojo 2004 m. spalio mėn.
Europos įmonės sukūrimu norima sukurti lankstesnes sąlygas tarptautinėms įmonėms ir susivienijimams veikti ir didinti jų mobilumą. Tikimasi, kad tokiu būdu bus sumažintos įmonių administracinės išlaidos ir sukurtos sąlygos efektyviau naudoti išteklius.

6.2. Europos įmonė steigimo būdai

Bendrijos teritorijoje kaip akcinė bendrovė. Europos įmonė steigiama vadovaujantis valstybės narės, kurioje ji turi savo registruotą buveinę, teisės nuostatomis ir nuo įregistravimo registre dienos tampa teisės subjektu.
Remiantis Reglamentu dėl Europos įmonės įstatų Europos įmonė gali būti steigiama vienu iš keturių būdų:
1. susijungimo būdu. Nacionalinės teisės pagrindu suformuotos akcinės bendrovės, kurių registruota buveinė arba centriniai valdymo organai yra Bendrijos teritorijoje, gali suformuoti Europos įmonę, jei mažiausiai dvi įmonės yra reguliuojamos pagal skirtingų valstybių narių teisę;
2. suformuojant kontroliuojančių įmonę. Valstybių narių nacionalinės teisės pagrindu suformuotos akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, kurių registruota buveinė arba centriniai valdymo organai yra Bendrijos teritorijoje, gali suformuoti kontroliuojančiąją įmonę, jei bent dvi įmonės yra reguliuojamos skirtingų valstybių narių įstatymų arba mažiausiai dvejus pastaruosius metus turi dukterinę įmonę, reguliuojamą kitos valstybės narės įstatymų, arba turi filialą kitoje valstybėje narėje;
3. sukuriant dukterinę įmonę. Skirtingų valstybių narių įmonės ar kiti teisiniai dariniai, suformuoti pagal nacionalinę valstybės narės teisę ir reguliuojami civilinės ar komercinės teisės, kurių registruota buveinė arba centriniai valdymo organai yra Bendrijos teritorijoje, gali suformuoti dukterinę įmonę, jei bent dvi iš jų yra reguliuojamos skirtingų valstybių narių įstatymų arba mažiausiai dvejus pastaruosius metus turi dukterinę įmonę, reguliuojamą kitos valstybės narės įstatymų, arba turi filialą kitoje valstybėje narėje;
4. transformuojant akcinę bendrovę. Akcinė bendrovė, suformuota pagal nacionalinę valstybės narės teisę, kurios registruota buveinė arba centriniai valdymo organai yra Bendrijos teritorijoje, gali būti transformuojami į Europos įmonę, jei mažiausiai dvejus pastaruosius metus ji turėjo dukterinę įmonę, reguliuojamą pagal kitos valstybės narės įstatymus.
Svarbu pažymėti, kad Europos įmonės formavime turi dalyvauti įmonės, esančios mažiausiai dviejose skirtingose valstybėse narėse. Šis reikalavimas yra numatytas tam, kad būtų užkirstas kelias vienos valstybės narės įmonei, siekiančiai išvengti nacionalinės teisės nuostatų, transformuotis į Europos įmonę. Tačiau Reglamentas numato galimybę Europos įmonės steigime dalyvauti ir įmonei, kurios centriniai valdymo organai yra ne Bendrijos teritorijoje, su sąlyga, jei ši įmonė buvo įsteigta vadovaujantis valstybės narės teise, jos registravimo buveinė yra valstybinėje narėje ir ji turi tikrą ir nenutrūkstamą ryšį su valstybės narės ekonomika.
Reglamentas numato galimybę pačiai Europos įmonei steigti vieną ar kelias dukterines įmones, kurios būtų laikomos Europos įmonėmis. Tuo atveju, jei valstybės narės, kurioje yra šios dukterinės įmonės registruota buveinė, įstatymai reikalauja, kad uždarąją akcinę bendrovę steigtų daugiau nei vienas akcininkas, šie įstatymai Europos įmonės dukterinės įmonės steigimo atveju nelaikomi, remiantis Dvyliktąja Tarybos direktyva dėl vienanarių bendrovių.

6.3. Europos įmonės likvidavimas

Įmonės likvidavimui taikomos teisės nuostatos, kurios būtų taikomos uždarajai akcinei bendrovei, įsteigtai pagal valstybės narės, kurioje yra jos registruota buveinė, teisės nuostatas.
Tuo atveju, kai Europos įmonės registruotos buveinės vieta yra ne toje pačioje valstybės narės, kurioje yra jos centriniai valdymo organai, teritorijoje, Europos įmonė privalo įsteigti jos centrinę administraciją toje valstybėje, kurioje yra jos registruota buveinė arba Europos įmonė turi perkelti savo registruotą buveinę laikantis Reglamente nustatytos tvarkos.
Siekiant skatinti įgyvendinti socialinius Bendrijos tikslus buvo pripažinta būtinybė nustatyti specialias nuostatas, susijusias su darbuotojų dalyvavimu priimant sprendimus ir turinčias užtikrinti, kad prie Europos įmonės steigimo prisidedančių įmonių darbuotojai, įsteigus Europos įmonę, ir toliau dalyvautų priimant sprendimus arba jų dalyvavimas nesumažėtų. Siekiant šio tikslo buvo nustatytas Europos įmonės įstatus tvirtinančio reglamento nuostatas papildančias taisyklių rinkinys – priimta direktyva dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus.
Direktyvoje numatomi ginčytini darbuotojų dalyvavimo Europos įmonės valdyme klausimai. Teigiama, kad darbuotojai turi būti įtraukiami į įmonės bendrosios priežiūros ir planavimo veiklą, tačiau ne į kasdieninį įmonės valdymą. Atsižvelgiant į tai, kad valstybėse narėse darbuotojų atstovų dalyvavimui priimant sprendimus taikomos taisyklės ir praktika labai skiriasi, Direktyvoje nesiekiama nustatyti vieno taikytino Europos įmonės modelio, pagal kurį darbuotojai dalyvautų priimant sprendimus. Direktyva numato kelis modelius:
a) darbuotojai dalyvauja stebėtojų taryboje (administraciniame organe);
b) darbuotojų interesai atstovaujami atskirame darbuotojų organe;
c) dalyvauja kitu stebėtojų tarybos (administracinio organo) ir darbuotojų susitartu būdu.

Išvados

Vietoj išvadų pateikiau lentelę, kurioje aptarti skirtumai tarp Lietuvos, JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos šalių teisės, kuri reglamentuoja verslo steigimą. Skirtumai aptarti tokiais aspektais: įmonių tipai, steigimo tvarka, valdymas, veikla, kontrolė ir atskaitomybė.

Vokietija D. Britanija JAV Prancūzija Rusija
1 2 3 4 5 6
Įmonių tipai  individuali įmonė;
 bendrijos;
 sujungto kapitalo bendrovės;
 mišrios formos
 kooperatyvas;
 valstybinės įstaigos.  individuali įmonė;
 partnerinės bendrijos;
 kompanijos
 kooperatyvas;
 valstybinės įstaigos.  individuali įmonė;
 partnerinės įmonės;
 korporacijos;
 viešosios korporacijos valstybinių firmų nedaug (tai skiria nuo kitų šalių).

 individuali įmonė;
 asociacijos;
 prekybos bendrijos (visos bendrijos turi juridinio asmens teises.)
 bendrovės.
 valstybinės įstaigos.

 individuali įmonė;
 bendrijos (komanditinės bei ribotos atsakomybės bendrijos turi juridinio asmens teises.);
 kooperatyvai;
 valstybinės ir municipalinės įmonės.

Steigimo tvarka Steigdami bendrijas, bendroves ir t.t. steigėjai rengia ir pasirašo sutartį. Steigdami ribotos atsakomybės bei akcines bendroves steigėjai dar turi parengti įstatus.
Steigiant AB minimalus steigėjų skaičius – 5 asmenys.
Lietuvoje steigimo tvarka analogiška. Vietoj įstatų parengiami du dokumentai: steigimo memorandumas ir vidaus reglamentas.
Minimalus AB steigėjų skaičius – 2 asmenys.
Lietuvoje steigiant AB parengiama sutartis bei įstatai. Beveik kiekviena valstija turi savo akcinių bendrovių įstatymą.
Steigiant korporaciją parengiami du dokumentai – chartija ir reglamentas.
Tai esminis skirtumas. Akcinės bendrovės steigiamos sutarties pagrindu, o veiklą reguliuoja įstatai. Atvirojo tipo bendrovei įsteigti reikia ne mažiau kaip 7 steigėjų.
Lietuvoje steigimo dokumentai analogiški. Ribotos atsakomybės bendrijų ir akcinių bendrijų ir akcinių bendrovių steigimo dokumentai yra steigimo sutartis ir įstatai.
Lietuvoje steigimo dokumentai analogiški.
Valdymas AB – 3 valdymo organai. Stebėtojų tarybą sudaro 3 – 21 žmogus.
Valdybos nariai renkami 5 metams.
Lietuvoje AB – 4 valdymo organai.
Stebėtojų tarybos narių skaičius nuo 3 iki 15.
Valdybos narių ne mažiau kaip 3. Renkama 4 metams. Dažniausiai sudaromi 2 kompanijos valdymo organai: visuotinis susirinkimas ir direktorių valdyba. Valdybos nariai renkami bet kuriam laikui.
Lietuvoje AB – 4 valdymo organai. Valdyba renkama 4 metams. Sudaromi du valdymo organai. Valdybos nariai renkami bet kuriam lakui.
Lietuvoje AB – 4 valdymo organai.
Valdyba renkama 4 metams. Praktikuojama 3 grndžių valdymo sistema. Maksimalus valdybos narių skaičius – 12 asmenų.
Nariai renkami 6 metams.
Lietuvoje AB – 4 valdymo organai.
Stebėtojų tarybos narių skaičius nuo 3 iki 15.
Valdybos narių ne mažiau kaip 3. Renkama 4 metams. Valdymo funkcijas atliek visuotinis susirinkimas ir valdyba.
Lietuvoje AB – 4 valdymo organai.
Veikla, kontrolė ir atskaitomybė Akcinės bendrovės, stambios ribotos atsakomybės bendrovės bei komanditinės privalo kasmet viešai paskelbti savo ataskaitas.
Lietuvoje viešai skelbti ataskaitas privalo tik AB. Kiekviena ribotos atsakomybės kompanija privalo pateikti metinės veiklos statistinę ataskaitą. Informacijos apimtis priklauso nuo kompanijos dydžio.
Lietuvoje viešai skelbti ataskaitas privalo tik AB. Stambios korporacijos privalo viešai skelbti savo metines ataskaitas.
Lietuvoje viešai skelbti ataskaitas privalo tik AB. Atvirojo tipo bendrovės privalo skelbti ataskaitas apie metinius veiklos rezultatus. Ribotos atsakomybės bendrovės viešai atsiskaityti už savo veiklą neprivalo.
Lietuvoje tvarka analogiška. Akcinės bendrovės ir kitos stambios firmos privalo kasmet paskelbti savo finansinės ūkinės veiklos metinę ataskaitą, iš kurios būtų galima spręsti apie finansinę firmos būklę.
Lietuvoje viešai skelbti ataskaitas privalo tik AB

Literatūra

1. Gineitienė Z., Korsakaitė D., Kučinskienė M., Tamuliavičius J. Verslas. – Vilnius, 2003.
2. Vilpišauskas R. Integracija Europoje: Baltijos šalys ir Europos Sąjunga. – Vilnius, 2001.
3. Verslo steigimas Europos Sąjungos Šalyse...
4. www.lsd.lt
5. www.mokslas.lt

Leave a Comment