Verslo įmonės reakcija į mokesčių politikos pokyčius

TURINYS

1. REZIUME..............................2
2. ĮVADAS..............................3
3. LITERATŪROS ANALIZĖ...........................5
3.1. Verslo įmonė ..............................5
3.2. Fiskalinė politika ..............................7
3.3. Mokesčiai..............................9
3.4. Pridėtinės vertės mokestis .........................11
3.5. Akcizo mokestis ..............................15
3.6. Verslo įmonės reakcija į PVM ir akcizo mokesčių pokyčius............17
3.7. Verslo įmonės reakcija į akcizo mokesčio pokyčius: praktinis aspektas..........21
3.8. Verslo įmonės reakcija į PVM mokesčio pokyčius: praktinis aspektas .........21
3.9. Pelno mokestis ..............................22
3.10. Verslo įmonės reakcija į pelno mokesčio pokyčius : praktinis aspektas.........24
3.11. Gyventojų pajamų mokestis .......................27
3.12. Verslo įmonės reakcija į gyventojų pajamų mokesčio pokyčius : praktinis aspektas .30
4. REZULTATAI IR IŠVADOS .........................32
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ..........................34
6. PRIEDAI ..............................35

1. RESUME (REZIUME)

The term paper is written by:

Title: Enterprise reaction to the due politics variations

The supervisor is: docent, dr. Artūras Grėbliauskas

Number off pages: 39

Number of tables and illustrations: 8

Number sources: 15

The work was written in Kaunas, in 2003

Every state has many functions: protection (external protection, internal protection, social protection), production and commerce ( public activity, private activity, tax, currency), development (education, art, public recreation), administrative ( law and control, tollage). Every state needs a lot of financial recourses for its function realization, therefore tax are essential as they are the main income of the state. Tax is the base of economical and social exxistence in every state.

In our term paper we discussed business company concepts, government fiscal policy, especially government income policy and the main it’s source – tax, besides analyzed enterprise reaction to the due politics variations. There are many different tax in Li

ithuania, however government budget generally gets income from these four main tax – value-added tax, excise, income-tax and corporation tax. Thus, in our term paper we explored all these tax and their effect to business company.

2. ĮVADAS

Valstybė turi atlikti daug įvairių funkcijų: apsaugos (išorinė apsauga, vidaus apsauga, socialinė apsauga), gamybos ir komercijos (valstybinė veikla, privati veikla, mokesčiai, valiuta, jos matai), vystymo (švietimas, mokslas, menas, visuomenės rekreacija), administracines (tesimai ir valdymas, mokesčių rinkimas) (Lentelė Nr.1 priede).Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, dėl to mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės pajamų šaltinis, yra būtini. Mokesčiai yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas. Valstybės pajamos, kurios užtikrina valstybės išlaidų, numatytų biudžete finansavimą, gaunamos mokesčių, rinkliavų arba skolų pavidalu, taip pat iš valstybinių įmonių. Mokesčiai yra paats didžiausias ir svarbiausias valstybės pajamų šaltinis.
Lietuvos mokesčių sistemą šiuo metu sudaro 24 mokesčiai (įmokos, rinkliavos). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.
Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pakito per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą paskatino dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę pagrindiniai biudžeto pa

ajamų šaltiniai buvo apyvartos ir pelno mokesčiai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios vertės mokesčio įvedimas.
Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus, kiekvienais metais nuolatos didėjo. Netiesioginiai mokesčiai teikė didžiąją dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją. Žinoma, netiesioginius mokesčius yra lengviau administruoti negu pajamų bei pelno mokesčius. Pridėtinės vertės mokestis nėra taip atvirai išreikštas mokestis mokesčio mokėtojui kaip, pavyzdžiui, turto mokesčiai. Dėl šios priežasties PVM buvo priimtas santykinai lengvai palyginus su kitomis apmokestinimo rūšimis. Šios priežastys suteikė papildomą postūmį sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai (R. J. Vaicenavičius, 2000).
Nors nuo pat pridėtosios vertės mokesčio įvedimo buvo taikomas 18 procentų tarifas, tačiau PVM įplaukų į valstybės biudžetą dalis padidėjo nuo 29,5 procento 1994 metais iki 42,8 procentų 2002 metais. Tai buvo pasiekta panaikinant lengvatinius PVM tarifus, tam tikras anksčiau taikytas lengvatas ir sugriežtinus administracinę kontrolę.
Nuo 2002 07 01 pagal įsigaliojusį naujos redakcijos Akcizų įstatymą akcizais apmokestinami tik 3 prekių objektai: etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, apdorotas tabakas ir kuras. Akcizų mokėtojai yra ne tik akcizais ap
pmokestinamų prekių gamintojai, bet visi akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai, kurie akcizus apskaičiuoja ir moka už akcizais apmokestinamas prekes, kurios priklauso ne tik akcizais apmokestinamų prekių savininkui, bet ir bet kuriam kitam asmeniui. Akcizai skaičiuojami tik už tas iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio išgabentas prekes, kurios yra išgabentos į rinką panaikinant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą. Akcizų įplaukos išaugo iki 15,23 procentų nacionalinio biudžeto pajamų 2002 metais, kadangi tarifai buvo didinami beveik kiekvienais metais.
Tuo metu, kai netiesioginių mokesčių pertvarkymas buvo sąlygotas būtinybės įvesti rinkos ekonomikai palankią mokesčių sistemą, suderintą su ES reikalavimais, ir būtinybės kuo veikiau užtikrinti pajamų surinkimą, tiesioginių mokesčių raidą daugiau lėmė vidiniai veiksniai, suprantama, buvo atsižvelgiama ir į tarptautinę praktiką.
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį fizinių asmenų pajamų mokestį pajamos, susijusios su darbo santykiais, apmokestinamos taikant 33 procentų tarifą ir keletas sumažintų tarifų taikomi apmokestinant kitų rūšių pajamas. Praėjusiais metais fizinių asmenų mokestis sudarė 16,08 procento visų valstybės biudžeto pajamų.
2002 m. sausio 1d. įsigaliojusiu LR Pelno mokesčio įstatymu buvo sumažintas pelno mokesčio tarifas (anksčiau buvo 29%) bei buvo panaikinta mokesčio lengvata (0% mokesčio tarifas) investuojamam pelnui. Šiuo metu visas juridinio asmens pelnas apmokestinamas 15% pelno mokesčiu. Taip pat numatyta lengvata smulkiam ir vidutiniam verslui – ūkio vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių žmonių skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio la
aikotarpio pajamos neviršija 500 tūkst. Litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 % mokesčio tarifą. Lietuvos vieneto gaunami dividendai už turimas Lietuvos vienetų akcijas, kapitalo dalį ar kitų teisių turėjimą apmokestinami taikant 15% mokesčio tarifą.
Svarbiausios valstybės biudžeto pajamos yra iš šių mokesčių: PVM, akcizų, fizinių asmenų pajamų mokesčio bei pelno mokesčio. Jie sudaro 80,54 % visų valstybės pajamų. Didžiausią įtaką įplaukoms į valstybės biudžetą turi didžiausio mokesčio – PVM surinkimas – 2002 metais gauta 3809,7 mln. Lt, o tai yra 42,8 % valstybės biudžeto pajamų. Akcizo mokesčio 2002 metais buvo surinkta 1665,8 mln. Lt, tai yra 18,7% pajamų, fizinių pajamų mokesčio – 1432 mln. Lt., tai yra 16,08 % ir pelno mokesčio – 264 mln. Lt., tai yra 2,96% visų valstybės biudžeto pajamų (duomenys imti iš finansų ministerijos Internetinės svetainės www.finmin.lt) ( valstybės pajamų pasiskirstymo diagrama priede Pav. Nr. 2.)
Taigi visi mokesčiai yra labai svarbūs tiek valstybei, kuri juos surenka, tiek mokesčių mokėtojams (tuo pačiu ir verslo įmonėms). Mes savo darbe aptarsime, kas yra verslo įmonė, kokie jų tipai ir tikslai, taip pat, kas tai yra valstybės pajamų politika, mokesčių sistema bei pagrindiniai mokesčiai. Kadangi mokesčių įstatymai dažnai keičiasi, mes savo darbe dargi pabandysime paanalizuoti kokią įtaką mokesčiai daro verslo įmonėms ir kokia verslo įmonių reakcija į mokesčių politikos pokyčius.

3. LITERATŪROS ANALIZĖ

3.1. VERSLO ĮMONĖ

Pirmiausiai apsibrėžkime, kas tai yra verslo įmonė.

Įmonė- yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymo numatyta tvarka tam tikrai komercinei- ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginį- daiktinį, finansinį ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Firma- vienetas, paverčiantis išteklius didesnės vertės pusgaminiais arba gatavomis prekėmis arba paslaugomis. Firma arba įmonė yra pagrindinis gamybos (tiekimo) vienetas ir yra gyvybiškai svarbi rinkos teorijos kūrimo dalis, paaiškinti, kaip sąveikauja firmos ir kaip jų kainų nustatymo ir produkcijos apimties sprendimai veikia rinkos pasiūlą ir kainą.
Firmos tikslai- tokia rinkos elgesio dalis, kuri nusako firmos tikslus, tiekiant prekes ir paslaugas. Tradicinėje firmos ir rinkų teorijoje teigiama, kad norint palyginti rinkų veiklą, visos firmos, veikiančios esant tiek tobulos (monopolinės), tiek monopolinės konkurencijos sąlygomis, oligopolijai ar monopolijai, turi stengtis gauti didžiausią pelną. Be to šios teorijos teiginiuose sakoma, kad firma gali turėti ir kitokių tikslų, pvz.: gauti pelno iš prekybos, kiek galima paspartinti pagrindinį kapitalo augimą. Čia sakoma, kad pelnas nėra savitikslis ir tėra priemonė siekti kitokių tikslų. (C.Pass, B. Lowes, L. Davies, 1994). Pelnas paprastai apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes ar gaminius, atėmus jų įsigijimo ar gamybos sąnaudas. Tačiau, kiekviena dar įmonė turi mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, taigi įmonės grynasis pelnas būtų skaičiuojamas:

GRYNASIS PELNAS = APMOKESTINAMASIS PELNAS – MOKESČIAI

Įmonės grupuojamos pagal įvairius kriterijus. Tačiau mus domina juridiniu požiūriu suskirstytų įmonių tipai.

Juridiniu požiūriu įmonės yra šios:

Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ). Ji nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz.,šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualiosios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu.
Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę asmenybę komercinei – ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių.
Komandinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją (KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardintas bent vienas tikrasis nerys. Bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių – neatskirtas. Taigi komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių; jas tai skiria nuo akcinių bendrovių.
Akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės. Tai yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas.
Valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Jos valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei, turi juridinio asmens teises, yra ribotos atsakomybės. Valstybinės įmonės skirstomos į valstybines ir valstybines akcines, priklausomai nuo akcijų investavimo į įstatinį kapitalą.
Žemės ūkio bendrovės. Tai yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai.
Kooperacinės bendrovės (kooperatyvai) – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas namų ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip ½ visų narių skaičiaus.
Valstybės ir savivaldybės įmonės. Įmonę valdo administracija, bet kaip patariamasis organas gali būti sudaryta ir valdyba. Įmonėje turi būti administracijos vadovas (generalinis direktorius ar direktorius) ir vyriausias finansininkas (buhalteris). Šiuos vadovus samdo steigėjas – tai yra ministerijos ar savivaldybės vadovybė, kuriai priklauso ta ar kita įmonė. Esant reikalui, įmonės steigėjas sudaro valdybą. Tai kolegialus organas, jai vadovauja administracijos vadovas. Valdybos nariai skiriami ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui.Valstybinės įmonės kapitalas skirstomas į valstybinį ir skolintą. Taigi paprastai čia nėra privataus kapitalo. Be to, įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse. Kapitalas nėra įmonės nuosavybė, todėl už turimą kapitalą reikia mokėti iš įmonės pelno palūkanas. Palūkanos mokamos į valstybės ar savivaldybių biudžetą.
Bendrosios įmonės kuriamos su užsienio šalių valstybėmis, akcinėmis ir privačiomis įmonėmis ir firmomis.
Koncernas – tai pelno siekiančių juridinių asmenų susivienijimas, įgyvendinantis vieningą gamybinę, techninę ir ekonominę politiką, centralizuojantis finansinius išteklius, kurių reikia vieningai investicijų politikai vykdyti. Koncernai kuriasi dalyvavimo sistemos pagrindu, įgalinčiu kapitalo savininką, įgijusį kitų juridinių asmenų kontrolinius akcijų paketus ar pajus, valdyti svetimą kapitalą. Koncernai susidaro, vienai akcinei bendrovei supirkus kitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus, o šioms – trečių ir t.t. Tokiu būdu susidaro visa grupė įmonių. Koncernui paprastai vadovauja didžiausia akcinė bendrovė, atskirais atvejais sukuriama speciali valdanti bendrovė (holdingas).
Konsorciumas – tai laikinas, savarankiškas pelno siekiančių juridinių asmenų susivienijimas konkretiems uždaviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti. Konsorciumas steigiamas pagal bendrosios jungtinės veiklos sutartį, panašiai kaip ūkinės bendrijos. Konsorciumai veikia pagal ūkinių bendrijų įstatymą.
Asociacija – tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis jos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Asociacija yra pelno nesiekianti organizacija. Ji gauto pelno negali skirstyti savo nariams. Minimalus asociacijos narių skaičius yra 3. Tačiau tai nereiškia, kad pavyzdžiui, įmonės, sudarančios asociaciją, negali gauti pelno. [6]

Mes savo darbe pabandysime ištirti vidutinės įmonės reakciją į mokesčių politikos pokyčius. Vidutinės įmonės formą daugiausia atstovauja uždarosios akcinės bendrovės (UAB).
Uždaroji Akcinė Bendrovė – tai yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas. Uždarosios Akcinės bendrovės (UAB) įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 Lt, joje negali būti daugiau kaip 100 akcininkų (naujajame LR akcinių bendrovių įstatymo projekte numatoma, kad UAB akcininkų skaičius nebebus ribojamas (D.Foigt, M.Civilka, 2003)), o jos akcijos negali būti platinamos bei jomis viešai prekiaujama. Taigi akcijos iš esmės yra vardinės. Bendrovės steigėjų skaičius yra neribojamas. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi būti jos akcininkas.
Uždaroji akcinė bendrovė (UAB), nuo akcinės bendrovės (AB) skiriasi tuo, kad UAB akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara – jomis neprekiaujama vertybinių popierių biržose ir vienas savininkas kitam savo akcijas paprastai parduoda susitaręs asmeniškai. Taip pat UAB nuo AB skiriasi įstatiniu kapitalu (UAB – turi būti ne mažesnis kaip 10.000Lt, AB – ne mažesnis kaip 150.000Lt), akcininkų skaičiumi, akcijų rūšimis ir akcijų cirkuliavimo sfera.

UAB, kaip ir visos kitos įmonės, turi mokėti mokesčius valstybei. O valstybė susirenka lėšas, reikalingas vykdyti valstybės funkcijas, vykdydama fiskalinę politiką.

3.2. FISKALINĖ POLITIKA

Fiskalinė politika – tai bendros makroekonomikos politikos įrankis, padedantis įtakoti ekonomikos veiklą per vyriausybės išlaidų ir mokesčių kontrolę (C.Pass, B. Lowes, L. Davies, 1994). Tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstybės finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje.
Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą.

Stabilizavimas – tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas – tai bendro naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatus sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat įeina ir valstybės kišimasis stengiantis ištaisyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas – tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Fiskalinės politikos pobūdį ir formą, valstybei atliekant šias tris funkcijas, apsprendžia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos keičiasi. Joms keičiantis, atitinkamai, keičiasi ir fiskalinės politikos praktika.
XX amžiaus pabaigoje fiskalinė politika retai vertinama pasitelkiant tokias filosofines sąvokas kaip teisė, atsakomybė, laisvė ar teisingumas. Vertinant fiskalinės politikos sprendimų tinkamumą šiuo metu paprastai remiamasi ekonominių ir finansinių priemonių efektyvumu. Tačiau objektyvesnių fiskalinės politikos vertinimo priemonių atsiradimas nedaug teprisidėjo, kuriant vieningą nuomonę apie tai, kokia turėtų būti “tinkama” fiskalinė politika.

Nesutarimus dėl fiskalinės politikos kelia jau pati jos prigimtis, nes ji yra susijusi su vertybėmis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja tris pagrindinius klausimus, būtent:
• Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė?
• Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstybės išlaidas?
• Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją?
Šiuolaikinės fiskalinės politikos sprendimų istorija atspindi šių trijų iš seno paveldėtų fiskalinės politikos klausimų diskusijas. Sukurti nauji metodai ir priemonės šiems klausimams spręsti. Bet vis dėlto, priklausomai nuo aplinkybių, supratimo ir patirties, daromos labai skirtingos išvados.[6]
Taigi fiskalinė politika susideda iš:

 Valstybės išlaidų politikos;
Valstybės išlaidos yra valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomeninė kaina.
Pagal ekonominę klasifikaciją pagrindinės valstybės išlaidų kategorijos:
• išlaidos darbo užmokesčiui,
• išlaidos prekėms ir paslaugoms,
• išlaidos subsidijoms,
• išlaidos kitiems transferams,
• išlaidos palūkanų mokėjimams
• išlaidos investicijoms (kapitalinės išlaidos).

 Valstybės pajamų politikos:
Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.
Valstybės pajamų šaltiniai:
• Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokiu įsipareigojimų duoti kažką mainais.
• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.
• Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.
• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.
• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.[6]
Lietuvos valstybės 2002 metų nacionalinio, valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų surinkimo operatyviniai duomenys pateikiami priede, Lentelė Nr.3.
Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius.

3.3. MOKESČIAI

Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape (tai pasiekiama, mokesčių dėka surinkus pakankamai lėšų), bet ir ateityje (mokestinės bazės augimo dėka, t.y. palikus privačiam sektoriui tiek išteklių, kad būtų norų ir galimybių vystyti gamybą ir gauti dar didesnes pajamas).
Mokestis- valstybės imamas atsižvelgiant į asmenų pajamas ir įmonių pelną (tiesioginis mokestis) bei prekių ir paslaugų apyvartą (netiesioginis mokestis). Valstybė vartoja mokesčius įvairiems tikslams, pvz.:
a) panaudoti pajamas valstybei;
b) pakeisti pajamų ir turto paskirstymą
c) kontroliuoti išlaidų lygį ir paskirstymą ūkyje
d) kontroliuoti importo bei eksporto apimtį
(C.Pass, B. Lowes, L. Davies,1994m.).
Visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis – ekonominis mokesčių vaidmuo:
• Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).
• Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.
• Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei įtakoja makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).

Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų:
• Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizai, pardavimo ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.
• Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.
• Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis `gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.
• Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).
• Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:
– proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;

– progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmu atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;

– regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.
• Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.
• Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai:

– prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);
– pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);
– pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.

Akcentuojant tokius mokesčių sistemos komponentus kaip mokesčių subjektas ir objektas, galima taip klasifikuoti mokesčius:
1). Taikytini produktui ar gamybos veiksniai;
2). Taikytini rinkos pardavėjui ar pirkėjui;
3). Taikytini namų ūkiui ar verslo įmonėms;
4). Taikytini mokesčių mokėtojo finansinės sąskaitos papildymo ar panaudojamo operacijai.
Pažymint kitus mokesčių sistemos elementus – mokesčio šaltinį ir ėmimo būdą – galima išskirti tokius mokesčių tipus:
1). Nuosavybės ir einamųjų sandorių. Pirmu atvejų apmokestinama turimos nuosavybes likutinė vertė, pvz. turto vertės mokesčiu; antru atveju – einamųjų ekonominių procesų generuojami finansiniai sandoriai arba srautai, pvz. palūkanų apmokestinimas.
2). Personalizuoti ir “nuasmeninti”. Pirmu atvejų mokesčiai grindžiami galimybės mokėti principu; jų mokesčių subjektu gali būti tik namų ūkis/asmuo. Antru atveju mokesčių objektas yra ekonominė veikla arba daiktas (pvz. pirkimo/pardavimo sandoris, nuosavybės teisė ir pan.), nepriklausomai nuo pačio sandorio ar mokesčio mokėtojų charakteristikų, o mokesčių subjektas – kaip namų ūkis, taip ir verslo įmonė. Pavyzdžiui, jei pajamos iš gamybos veiksnių pardavimo apmokestinamos personalizuotu mokesčiu, tai apmokestinimas, greičiausiai, būtų vykdomas fizinių asmenų pajamų mokesčio forma, kurį mokėtų pajamas gaunantis namų ūkis ar asmuo. “Uždėjus” šį mokestį įmonei, atsiranda tam tikrų gamybos veiksnių pardavimo pajamų gavėjų pajėgumo mokėti nustatymo problema, kurią sprendžiant, būtina konsoliduoti ir apžvelgti visas mokesčių subjektų pajamas. Panašiai, siekiant apmokestinti personalizuotu mokesčiu vartojimą, mokesčių mokėtoju būtų namų ūkis, mokesčių forma – individualaus ūkio vartojimo išlaidų mokestis. Tuo tarpu pardavimo mokestis, kurį moka įmonės, nėra siejamas su atskiro mokėtojo charakteristikomis, o vienodai taikomas visiems atitinkamų sandorių dalyviams. Skirtumas tarp šių dvejų mokesčių tipų ypač išryškėja kalbant apie mokesčių sistemos lygybę, t.y. mokesčių naštos lygų pasiskirstymą visuomenėje. Lygybės principą žymiai lengviau realizuoti personalizuotų mokesčių atveju, kadangi ir pati šių mokesčių sistema yra modeliuojama, remiantis minėtu principu. To negalima pasakyti apie “nuasmenintus” mokesčius, nes, apmokestinus “negyvus” daiktus ar “nieko nejuntančią” veiklą, atrodo, nereikia rūpintis mokesčių naštos pasiskirstymu, todėl mokesčių subjektas (tas pats namų ūkis ar asmuo) lyg ir dingsta iš akiračio.
3). Tiesioginiai ir netiesioginiai – sąlyginis mokesčių padalinimas pagal ėmimo būdą. Teorijoje susiformavo požiūris, kad tiesioginiais mokesčiais apmokestinamos pajamos, o netiesioginiais – išlaidos (vartojimo išlaidos).
4). Pozityvus ir negatyvus. Neatlygintini pervedimai iš biudžeto – transferai – yra iš esmės tie patys mokesčiai su minusu ženklu. Lygiai taip pat kaip mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus, neprižadant tiesioginės grąžos konkrečiam asmeniui, pervedimų (pašalpų, subsidijų, kitos finansinės paramos) gavėjas neturi (o dažniausia ir fiziškai nepajėgus) jokia forma jų “atidirbti”. [6]
Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme yra nurodyti šie mokesčiai ir valstybės rinkliava:
• pridėtinės vertės mokestis;
• akcizai;
• gyventojų pajamų mokestis;
• nekilnojamojo turto mokestis;
• žemės mokestis;
• mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
• naftos ir dujų išteklių mokestis;
• mokestis už aplinkos teršimą;
• konsulinis mokestis;
• žyminis mokestis;
• prekyviečių mokestis;
• atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą;
• paveldimo turto mokestis;
• privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
• įmokos į Garantinį fondą;
• valstybės rinkliava;
• azartinių lošimų mokestis;
• mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;
• baltojo cukraus virškvočio mokestis;
• cukraus mokestis;
• valstybinio socialinio draudimo įmokos (įsigalios nuo 2003 m. liepos 1 d.);
• prekių apyvartos mokestis;
• pelno mokestis;
• atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.
Mokesčius ir kitas įmokas į biudžetus bei fondus reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai.

80,54 % valstybės pajamų sudaro 4 pagrindiniai mokesčiai:
1) . Pridėtinės vertės mokestis (PVM)
2) . Akcizo mokestis
3) . Gyventojų pajamų mokestis
4). Pelno mokestis
Kitų mokesčių įtaka gaunamoms valstybės pajamoms nėra žymi ar didelė, nes bendrai sudaro tik 19,46%, visų iš mokesčių gaunamų pajamų. Taigi mes atsiribosim nuo jų ir nagrinėsime tik šių keturių mokesčių pokyčių įtaką verslo įmonei.[14]

3.4. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS

PVM- pats populiariausias netiesioginis mokestis. Šis mokestis turi plačią apmokestinimo bazę, juo nesudėtinga apmokestinti prekes ir paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkt, ypač kai yra vienas tarifas.[4] Iš visų veikiančių mokesčių PVM lengviausiai gali būti pertvarkytas taip, kad atitiktų proliberalios mokesčių sistemos principus: jis yra automatiškai veikiantis ir sunkiai pritaikomas ekonomikai reguliuoti, be to, apsaugo nuo voliuntarizmo. Kai PVM veikia kartu su tiesioginiais – pelno ir pajamų mokesčiais, jis pakartotinai apmokestina tą pačią bazę. Iš PVM gaunamos pajamos, nežiūrint daug mažesnio tarifo, negu tiesioginių pajamų mokesčių, sudaro daug didesnę biudžeto pajamų dalį. Lietuvoje PVM pagalba surenkama 43 procentai nacionalinio biudžeto. Todėl, tinkamai sutvarkius PVM, galima jį palikti pagrindiniu biudžeto lėšų surinkimo įrankiu. Kadangi lengvatos bei išimtys apsunkina PVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą, reikia jas naikinti, išskyrus tik tuos atvejus kai paslaugų apmokestinimas PVM būtų pernelyg komplikuotas ir sunkiai įgyvendinamas. Atkreiptinas dėmesys į visiškai netinkamą ir nekopijuotiną daugelio Europos Sąjungos šalių praktiką, kai taikomi keli – iki penkių – skirtingi PVM tarifai. Tai sumažina galimybes finansuoti biudžetą PVM pagalba ir paverčia mokestį stipriai reguliuojančiu. Sudarius prielaidas, PVM mokesčio tarifą reikia mažinti tvirtinant kasmetinį biudžetą. Pagrindinis PVM mokestį reglamentuojantis teisės aktas Lietuvoje yra LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Įstatyme PVM objektas yra apibrėžtas kaip prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės.[14]

Mokesčio mokėtojai
Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, vykdantis bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą.
Užsienio apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis:
1) užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, arba
2) bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas vienetas, arba
3) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika.

Mokesčio objektas
1. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:
1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;
2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;
3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.
2. Importo PVM objektas yra prekių importas, kai dėl importuojamų prekių pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

Mokesčio tarifai
1. Standartinis 18 procentų PVM tarifas;
2. Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas:
1) keleivių vežimo Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos arba savivaldybių nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais paslaugoms, taip pat šiame punkte nurodytų keleivių bagažo vežimo paslaugoms;
2) knygoms, laikraščiams ir žurnalams, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius, kuriuos tokiais pripažino teisės aktų įgaliota institucija (nuo 2003.01.01);
3) vaistams ir medicinos prekėms (specialios paskirties maisto produktams vaikams, specialios medicininės paskirties maisto produktams bei specialios medicininės paskirties kūno ir dantų priežiūros priemonėms, sveikatos sistemoje naudojamoms vaistinėms prekėms, medicinos prietaisams, kompensacinei technikai specialiosioms reikmėms, medicininės paskirties pagalbos priemonėms ir asmens higienos prekėms). Šiame punkte nurodytų medicinos prekių, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (nuo 2004.01.01);
4) turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms (nuo 2003.01.01);
5) ekologiškai švariems maisto produktams (reikalavimus ekologiškai švariems maisto produktams nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė) (nuo 2006.01.01);
6) šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams (išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų valgomus subproduktus), jei jie atitinka Lietuvos standartizacijos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintus standartus (nuo 2003.01.01);
7) šviežiai atšaldytai, užšaldytai, giliai užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams, jei jie atitinka Lietuvos standartizacijos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintus standartus (nuo 2003.01.01).
3. Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo ir projektavimo, inžinerinių tinklų statybos bei teritorijų tvarkymo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis.
4. 0 procentų PVM tarifas taikomas prekių eksportui ir su eksportu susijusioms prekėms ir paslaugoms šio Įstatymo VI skyriuje nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais.

Mokesčio apskaičiavimo reikalavimai
Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas (išskyrus PVM, kurį šio Įstatymo nustatyta tvarka privalo išskaityti ir sumokėti prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas) sumos, taip pat iš priklausančios mokėti į biudžetą PVM sumos už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu PVM mokėtojas šio Įstatymo XI skyriuje nustatyta tvarka įpareigotas šį PVM apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti, bei iš importo PVM sumos, įskaitytos vadovaujantis šio Įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma.

Mokesčio deklaravimas
Mokesčio laikotarpio (kalendorinio mėnesio, kalendorinio pusmečio, kito mokestinio laikotarpio, išregistruojamo iš PVM mokėtojo arba likviduojamo asmens paskutinio mokestinio laikotarpio) PVM deklaracija ir jos užpildymo taisyklės patvirtintos VMI prie FM viršininko 2002.06.19 įsakymu Nr.165. Deklaracijos pateikiamos ne vėliau kaip per 25 dienas po mokestinio laikotarpio pabaigos.
Metinė deklaracija pateikiama iki kitų metų spalio 1 dienos.

Mokesčio sumokėjimas
Avansinis PVM mokėjimas turi būti sumokėtas iki atitinkamo mėnesio 5, 13 ir 20 dienos.Mokesčio laikotarpio (kalendorinio mėnesio, kalendorinio pusmečio, kito mokestinio laikotarpio, išregistruojamo iš PVM mokėtojo arba likviduojamo asmens paskutinio mokestinio laikotarpio), taip pat metinėje deklaracijoje apskaičiuotas PVM sumokamas iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Mokesčio lengvatos
Atvejai, kai prekių tiekimas ir paslaugų teikimas PVM neapmokestinami, nustatyti PVM įstatymo 20 – 32 straipsniuose. Tai:
– su sveikatos priežiūra susijusios prekės ir paslaugos;
– socialinės paslaugos ir susijusios prekės;
– švietimo ir mokymo paslaugos;
– kultūros ir sporto paslaugos;
– pelno nesiekiančių juridinių asmenų veikla;
– pašto paslaugos;
– radijo ir televizijos visuomenei teikiamos informavimo paslaugos;
– draudimo paslaugos;
– finansinės paslaugos;
– azartiniai lošimai ir loterijos;
– nekilnojamų pagal prigimtį daiktų nuoma;
– nekilnojamų pagal prigimtį daiktų pardavimas ar kitoks perdavimas.
Laikinos lengvatos nustatytos PVM įstatymo 129 straipsnyje. Tai:

– iki 2003.12.31 PVM neapmokestinamos suteiktų paskolų, taip pat suteiktų finansinių laidavimų ir garantijų priežiūros paslaugos, kai jas teikia kiti apmokestinamieji asmenys, negu asmenys, suteikę paskolas, laidavimus ar garantijas;

– iki 2003.12.31 gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo ir projektavimo darbai, inžinerinių tinklų statyba bei teritorijų tvarkymas, finansuojami iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšų, PVM neapmokestinami, jei tokių darbų atlikimo sutartys buvo sudarytos iki PVM įstatymo įsigaliojimo;
– iki 2003.12.31 PVM neapmokestinamos vertybinių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių saugojimo paslaugos bei vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių portfelio valdymo, konsultavimo investavimo į vertybinius popierius ir (arba) išvestines finansines priemones klausimais, taip pat vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių rinkos tyrimo paslaugos;
– iki 2003.12.31 PVM neapmokestinami:
1) karstai, vainikai, laikinieji paminklai, taip pat laidojimo paslaugos;
2) žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) – žemės ūkio subjektų paslaugos žemės ūkiui, teikiamos savo nariams, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą paslaugų žemės ūkiui sąrašą;
3) nuosavybės teisės objektų, perimtų skolinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti, pardavimas ar kitoks perdavimas, kai jokia šių nuosavybės teisės objektų (ar jų remontui, kitokiam būklės pagerinimui ar vertės padidinimui sunaudotų prekių ir (arba) paslaugų) pirkimo arba importo PVM dalis nebuvo juos savo vardu parduodančio ar kitaip perduodančio PVM mokėtojo įtraukta į PVM atskaitą;
4) draudimo įmonių dėl draudiminio įvykio perimtų prekių, kurioms buvo padaryta žalos, pardavimas ar kitoks perdavimas, kai jokia šių prekių (ar jų remontui, kitokiam būklės pagerinimui ar vertės padidinimui sunaudotų prekių ir (arba) paslaugų) pirkimo arba importo PVM dalis nebuvo jas parduodančios ar kitaip perduodančios draudimo įmonės įtraukta į PVM atskaitą;
5) tradicinių dailiųjų amatų dirbiniai, kuriems tarpžinybinė tradicinių dailiųjų amatų ekspertų komisija nustatyta tvarka suteikė šių dirbinių statusą;
6) darbai ir paslaugos, kurie atliekami tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms ir už kuriuos apmokama iš paaukotų lėšų;
Iki 2002 –12- 31 PVM neapmokestinama knygų, laikraščių ir žurnalų, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius, kuriuos tokiais pripažino teisės aktų įgaliota institucija,spausdinimas, leidyba ir platinimas, taip pat laikraštinis popierius;

Iki 2003.12.31 PVM neapmokestinami vaistai, išskyrus pagal LR Vyriausybės patvirtintą sąrašą apmokestinamuosius, taikant 5 proc. PVM tarifą, bei LR Vyriausybės patvirtintame sąraše nurodytos medicinos prekės.

Kiti mokesčio administravimo ypatumai:
1. PVM grąžinamas užsienio keleiviams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika, už išgabenamas Lietuvos Respublikoje įsigytas prekes, kurių vertė viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią ribą. Užsienio keleivis privalo įrodyti, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublika, pateikdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos rūšies dokumentą.
2. Užsienio apmokestinamasis asmuo nustatyta tvarka turi teisę susigrąžinti PVM, sumokėtą Lietuvos Respublikoje. Teisė susigrąžinti PVM, sumokėtą Lietuvos Respublikoje, suteikiama užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems tose užsienio valstybėse, kuriose sumokėtą PVM (ar jam tapatų mokestį) gali susigrąžinti Lietuvos Respublikos apmokestinamieji asmenys.

Sankcijų taikymas
Jeigu PVM mokėtojas per šiame Įstatyme nustatytą terminą nepateikė PVM deklaracijos, už tą laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma didinama (grąžintina iš biudžeto PVM suma mažinama) 1 procentu. [11]

3.5. AKCIZAI
Mokesčio mokėtojai
Akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai; importuotojai; kiti asmenys, įsigiję ar importavę prekes be akcizų, bet panaudoję jas kitiems tikslams, ar asmenys, įstatymo nustatytais atvejais, pagaminę prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje.

Mokesčio objektas
1.Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; 2.Apdorotas tabakas; 3.Kuras.

Mokesčio tarifai
Alui – 7 litų už 1 procentą faktinės alkoholio koncentracijos, išreikštos tūrio procentais, akcizo tarifas, kuris nustatomas už produkto hektolitrą;
Mažoms alų gaminančioms įmonėms 100 tūkst. dekalitrų per metus realizuoto alaus taikomas 50 procentų mažesnis akcizo tarifas;
Vynui iš šviežių vynuogių – 150 litų už produkto hektolitrą;
Kitiems fermentuotiems gėrimams:
1) kurių faktinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne didesnė kaip 8,5 procento tūrio – 40 litų už produkto hektolitrą;
2) kitiems fermentuotiems gėrimams iki 2003 m. gruodžio 31 d. imtinai – 130 litų už produkto hektolitrą, nuo 2004 m. sausio 1 d. – 150 litų už produkto hektolitrą.
Tarpiniams produktams:
1) kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne didesnė kaip 15 procentų tūrio: iki 2003 m. gruodžio 31 d. imtinai – 250 litų už produkto hektolitrą, nuo 2004 m. sausio 1 d. – 150 litų už produkto hektolitrą;
2) kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 15 procentų tūrio: iki 2003 m. gruodžio 31 d. imtinai – 370 litų už produkto hektolitrą, nuo 2004 m. sausio 1 d. – 230 litų už produkto hektolitrą.
Tarpiniams produktams, kurie atitinka Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą vaisių ir uogų vynų apibūdinimą, taip pat tarpiniams produktams, pagamintiems iš midaus:
1) kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne didesnė kaip 15 procentų tūrio –150 litų už produkto hektolitrą;
2) kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 15 procentų tūrio – 230 litų už produkto hektolitrą;
Etilo alkoholiui – 3200 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą;
Midaus trauktinėms – 1200 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą.
Cigaretės apmokestinamos taikant kombinuotą akcizo tarifą (specifinis – 42,6 lito už 1000 cigarečių ir vertybini – 10 procentų nuo maksimalios mažmeninės kainos). Cigarams ir cigarilėms taikomas 30 litų už kilogramą produkto akcizo tarifas. Rūkomajam tabakui – 30 litų už kilogramą produkto akcizo tarifas.
Variklių benzinui, jo pakaitalams ir priedams taikomas 1250 litų už toną produkto akcizo tarifas. Variklių benzino ir biologinės kilmės žaliavų mišiniams, pagamintiems laikantis Biokuro įstatymo, taikomas toks pat nustatytas akcizo tarifas, bet sumažintas dalimi, proporcingai atitinkančia biologinės kilmės žaliavų dalį (procentais) tonoje produkto.
Žibalui, jo pakaitalams ir priedams taikomas 720 litų už toną produkto akcizo tarifas. Gazoliams, jų pakaitalams ir priedams taikomas 860 litų už toną produkto akcizo tarifas. Šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui) – 80 litų už toną produkto akcizo tarifas. Gazolių ir biologinės kilmės žaliavų mišiniams, pagamintiems laikantis Biokuro įstatymo, taikomas gazoliams nustatytas akcizo tarifas, sumažintas dalimi, proporcingai atitinkančia biologinės kilmės priemaišų dalį (procentais) tonoje produkto.
Skystajam kurui (mazutams), atitinkančiam Vyriausybės nustatytus požymius, jo pakaitalams bei priedams taikomas 45 litų už toną produkto akcizo tarifas. Nenurodytam skystajam kurui (mazutams), jo pakaitalams ir priedams taikomas 860 litų už toną produkto akcizo tarifas, o jeigu šis kuras skirtas šildymui ir šiam kurui taikomos akcizų lengvatos – 80 litų už toną produkto akcizo tarifas.
Skirtiems naudoti kaip degalai (variklių kuras) naftos dujoms ir dujiniams angliavandeniliams, jų pakaitalams bei priedams taikomas 200 litų už toną produkto akcizo tarifas.

Mokesčio apskaičiavimo reikalavimai
Akcizai skaičiuojami už:
1) prekes, kurioms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas panaikintas (t.y. išgabentas prekes, už kurias akcizai nesumokėti, išskyrus prekes, išgabentas taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą. Akcizai neskaičiuojami už akcizais apmokestinamas prekes, kurioms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas panaikintas, jeigu jos pagal šio Įstatymo nuostatas atleidžiamos nuo akcizų;
2) sandėlyje sunaudotas prekes, už kurias akcizai nesumokėti, išskyrus, kai šios prekės panaudotos kitoms prekėms, kurios pagal šį Įstatymą yra akcizų objektas, gaminti arba šio Įstatymo nustatytiems tikslams, kuriems naudojamos prekės atleidžiamos nuo akcizų;
3) sandėlyje prarastas prekes, už kurias akcizai nesumokėti. Akcizai neskaičiuojami už prarastas prekes, kurių kiekis neviršija Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų natūralios netekties normų, ir prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, jeigu tai įrodyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;
4) iš sandėlio išsiųstų prekių kiekį, prarastą gabenimo, joms taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, metu. Akcizai neskaičiuojami už parastą prekių kiekį, neviršijantį Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų natūralios netekties dėl prekių transportavimo normų, taip pat už prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, jeigu tai įrodyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, taip pat už išsiųsto ir faktiškai gauto kiekio skirtumus, kurie neviršija teisės aktų nustatytų leistinų matavimo prietaisų paklaidų.

Mokesčių deklaravimas
Laikotarpis – kalendorinis mėnuo. Deklaraciją ir jos priedus pateikti privaloma iki kito mėnesio 15 d. Deklaruojama ten, kur registruotas sandėlis (speciali tvarka degalinėms).

Mokesčio sumokėjimas
Ne vėliau kaip iki akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos į vietos mokesčio administratoriaus, kurio teritorijoje yra sandėlis, surenkamąją sąskaitą, o jeigu mokėtojas nėra sandėlio savininkas, į to, kurio teritorijoje jis įregistruotas mokesčio mokėtoju.
Viršijus už mokestinį laikotarpį mokėtinos akcizų sumos ribą (ją nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija), už atitinkamą sandėlį akcizai mokami kas dešimtadienį iki to paties mėnesio 15 dienos, paskutinės dienos ir kito mėnesio 15 dienos.

Mokesčio lengvatos
Nuo akcizų atleidžiamos akcizais apmokestinamos prekės, jeigu jos: 1) eksportuotos; 2) skirtos užsienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių veiklai; 3) atgabenamos keleivių asmeniniame bagaže ir neviršija Vyriausybės nustatytų kiekių, kuriuos fiziniams asmenimis (keleiviams) leista įvežti be importo mokesčių; 4) pagal Muitinės kodeksą neapmokestinamos importo mokesčiais; 5) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka tiekiamos kaip atsargos laivams ir (arba) orlaiviams, gabenantiems keleivius ir (arba) krovinius tarptautiniais maršrutais; 6) įvežamos užsienio valstybių kariuomenių vienetų, laikantis Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo nuostatų.
Galimos atskiros lengvatos pagal Įstatymo specialios dalies nuostatas.

Kiti mokesčio administravimo ypatumai
Akcizas nemokamas, jeigu prekės iš sandėlio išgabenamos į kitą sandėlį taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą. Tokiu atveju išrašomas akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentas, nurodantis, kad akcizas už šias gabenamas prekes nesumokėtas, o taikomas akcizo mokėjimo laikino atidėjimo režimas.
Nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos įsigalios nauja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo redakcija. [11]

3.6. VERSLO ĮMONĖS REAKCIJA Į AKCIZO IR PRIDĖTINĖS
VERTĖS MOKESČIŲ POKYČIUS

Akcizo bei pridėtinės vertės mokesčio pasikeitimas vienodai ar įtakoja verslo įmonės veiklą, todėl juos nagrinėsime kartu.
Pasikeitus mokesčio dydžiui, keičiasi ir produkto kaina, kuris tuo mokesčiu apmokestinamas. Tačiau kiek keisis produkto kaina, ir kaip įmonė reaguos į mokesčio pokyčius priklauso nuo to, kokioje rinkoje yra firma. Be to mokestis skirtingai gali pasiskirstyti tarp pirkėjo ir pardavėjo,o tai padeda atskleisti elastingumo teorija. Mokesčio pasiskirstymas tarp pirkėjo ir pardavėjo vadinamas apmokestinimo (mokesčio veikimo) sritimi, kuri parodo kam ir kokia mokesčių naštos dalis tenka.

Esant skirtingiems rinkų tipams, įmonės skirtingai reaguos į mokesčių pokyčius. Mes nagrinėsime 4 pagrindinius rinkų tipus ir kaip juose reaguojama į mokesčių pokyčius bei kaip padidėjęs mokestis pasiskirsto tarp pirkėjo ir pardavėjo (Kadangi pridėtinės vertės ir akcizo mokesčio padidėjimas tokiu pat principu pasiskirsto tarp pirkėjo ir pardavėjo, todėl kaip pavyzdį pateisime tik akcizo mokesti):
1) Monopolinė rinka: Absoliučioji arba grynoji monopolija- tai toks rinkos sandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas. Monopolijos valdžia yra tuomet, kai firma gali keisti savo produkcijos kainą, keisdama gaminamą kiekį, kurį numato parduoti. Monopolinėje rinkoje firma veikia kainą, firma turi monopolijos valdžią, kai pati nustato kainą savo produktui, o ne priima ją kaip rinkos realybę. Tačiau monopolijos darbo organizatoriai, keisdami prekės kainą, turi atsižvelgti ir į vartotojų reakciją. Parduodamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, kurią jie nustatys. Ir priešingai- kaina, kurią jie gali gauti už savo prekę, priklauso nuo jos kiekio, siūlomo parduoti kiekvienu laikotarpiu. Pvz. Jei vietinė telefono monopolija nuspręstų padidinti kainą, kad padidėtų pelnas. Tada kompanijos paslaugų kiekis sumažėtų. Kai kurie žmonės linkę iš vis atsisakyti tam tikrų paslaugų ar produktų, jei kaina jiems yra nepriimtina, todėl monopolinės firmos į tai turėtų atsižvelgti. Tačiau į mokesčių pokyčius monopolinėje rinkoje veikianti firma nereaguoja. Nors ir sumažėja paklausa, bet padidėja kaina paslaugos ar produkto vieneto. Čia jau sprendžia ką daryti pati firma, nes nėra jai su kuo konkuruoti ir kainas ji reguliuoja pati.

Monopolinės firmos produkcijos paklausos kreivė yra pasvirusi žemyn, kadangi monopolininkas atstovauja visai šakai. Todėl monopolinės firmos paklausa gali būti: 1.santykinio paklausos elastingumo (tokia paklausa yra kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį), 2.santykinio paklausos neelastingumo (kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį), bei 3.vienetinio paklausos elastingumo ( kai tam tikras kainos procentini pokytis sukelia tokį pat perkamo prekių kiekio procentinį pokytį). Monopolinėje rinkoje mokesčių pasiskirstymas tarp pirkėjų ir pardavėjų priklauso nuo paklausos elastingumo kainos atžvilgiu. Esant skirtingam paklausos elastingumui, padidėjęs mokestis skirtingai pasiskirsto tarp pirkėjo ir pardavėjo:
1.Tarkim prekės paklausa yra santykiškai elastinga kainos atžvilgiu (|Ed|>1) ir ši prekė apmokestinama 4Lt akcizo mokesčiu. Pradinė pusiausvyra (iki apmokestinimo) yra taške E, kuris atitinka 6 prekės vienetus, parduotus po 8Lt už vienetą. Uždėjus 4Lt akcizo mokestį, pasiūla sumažėja: pasiūlos kreivė S pasislenka aukštyn 4Lt atstumu, t.y. nuo S iki S1. Pusiausvyros taškas persikelia iš E į E1. Tai galite pamatyti 1 grafike. Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt. iki 9 Lt/vnt., o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 6 vnt. iki 4 vnt. Kokia mokesčių dalis tenka pirkėjams ir pardavėjams, lemia paklausos elastingumas kainos atžvilgiu.
Šiuo atveju paklausa labiau reaguoja į kainos pokyčius, ji yra elastingesnė už pasiūlą. Padidėjus kainai iki 9 Lt/vnt., paklausos kiekis sumažėjo iki 4 vnt. Tačiau pirkėjui prekės kaina padidėjo tik 1Lt. Šios kainos pasikeitimas ir parodo,kokią realią akcizo mokesčio dalį, tenkančią sumoka pirkėjas. Likusią akcizo mokesčio dalį, t.y. 3 litus, realiai sumoka pardavėjas. Bendras akcizo mokestis, kurį sumoka pardavėjas ir pirkėjas, pavaizduotas 1 grafike stačiakampio ABCE1 plotu. Pirkėjo bendrąjį akcizo mokestį vaizduoja viršutinis paryškintas stačiakampio plotas, o pardavėjo- apatinis stačiakampio plotas.
2.Tarkim prekės paklausa yra santykinai neelastinga kainos atžvilgiu (|Ed|<1). Prekė taip pat apmokestinama tuo pačiu 4 Lt akcizo mokesčiu. Pradinė pusiausvyra (iki apmokestinimo) yra taške E, kuris atitinka 7 prekės vienetus, parduotus po 8Lt už 1grafikas: paklausa elastinga kainos atžvilgiu (|Ed|>1)
vienam prekės vienetui,vienetą. Tai rodo
2 grafikas. Uždėjus 4Lt akcizo mokestį, pasiūlos kreivė S pasislenka aukštyn 4Lt atstumu, t.y. nuo S iki S1. Pusiausvyros taškas persikelia iš E į E2. Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt. iki 11 Lt/vnt, o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 7 vnt. iki 6 vnt. Taigi neelastingos paklausos atveju parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja negu tai būtų elastingos paklausos atveju. Dabar 3 Lt dydžio mokesčio našta tenka pirkėjui, o pardavėjui tik vienas litas. Bendrasis akcizo mokestis, kurį sumoka pardavėjas ir pirkėjas, vaizduojamas 2 grafike ABCE2 plotu. Pirkėjo mokamą bendrąjį akcizo mokestį vaizduoja viršutinis stačiakampio plotas, o pardavėjo- apatinis stačiakampio plotas.
3. Tarkime prekės paklausa turi vienetinį elastingumą kainos atžvilgiu (|Ed|=1). Akcizo mokestis lieka tas pats- 4 Lt/vnt. Pradinė pusiausvyra yra taške E, kuris 2.grafikas: paklausa neelastinga kainos atžvilgiu atitinka 6 prekės vienetus, parduotus po

(|Ed|<1). 8 Lt/vnt. Uždėjus 4Lt akcizo mokestį,

pasiūlos kreivė S pasislenka 4Lt atstumu,
t.y. nuo S iki S1. Pusiausvyros taškas persikelia iš E į E3. Tai pavaizduota 3 grafike. Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt. iki 10 Lt/vnt, o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 6 vnt. iki 4 vnt. Esant vienetiniam paklausos elastingumui kainos atžvilgiu mokesčio našta pasiskirsto po lygiai, t.y. po 2 Lt moka ir pirkėjas, ir pardavėjas. Bendrasis akcizo mokestis, kurį sumoka pardavėjas ir pirkėjas, pavaizduotas 3 grafike stačiakampio ABCE3 plotu.
Dar išnagrinėsime akcizo mokesčio pasiskirstymą atsižvelgdami į pasiūlos elastingumą kainos atžvilgiu. Tarkime akcizo mokestis, kaip ir ankstesniais atvejais, 4Lt/vnt. Esant santykiškai elastingai pasiūlai, didesnė akcizo mokesčio naštos dalis – 3Lt – tenka pirkėjams ir tik vienas litas – pardavėjams. Jeigu pasiūla yra santykiškai neelastinga, rinkos kainos ir prekių apimties pokyčiai yra gerokai mažesni. Tuomet pagrindinė mokesčio našta – 3Lt – tenka pardavėjams ir tik vienas litas – pirkėjams. Tiek pasiūlos, tiek paklausos vienetinio elastingumo atvejais mokesčio našta vienodai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų – po 2Lt. (V.Snieška, I.Ambrasienė, 2001m.)

2). Tobulos konkurencijos rinka: Tokioje rinkoje kiekviena firma (jų rinkoje yra labai daug) gamina tik nedidelę rinkos (šakos) prekių kiekio dalį, todėl neturi įtakos bendrai šakos pasiūlai, kartu ir prekės rinkos kainai. Tik visos firmos, veikdamos kartu ir tuo pačiu metu, gali pakeisti bendrąją rinkos
pasiūlą, kartu ir rinkos kainą: ją padidint,
3.grafikas: paklausa turi vienetinį elastingumą jei bendroji rinkos pasiūla sumažėja, ar
kainos atžvilgiu sumažinti, jei bendroji rinkos pasiūla

padidėja. Pasikeitus šakos kainai,
keičiasi ir firmos produkto kaina. Tačiau viena firma neturi galios keisti kainą. Dėl minėtų priežasčių konkuruojančios firmos produktų paklausa yra absoliučiai elastinga. Absoliutus paklausos elastingumas- kai be galo mažas prekės kainos procentinis pokytis sąlygoja didelį perkamų prekių kiekio procentinį pokytį. Šiuo atveju net ir mažiausias prekės kainos procentinis pokytis, sumažins perkamų prekių kiekį rinkoje. (V.Snieška, I.Ambrasienė, 2001m.). Taigi esant šiam rinkos tipui, jei vyriausybė pakeis akcizo ar PVM mokesčius, automatiškai padidės arba sumažės produkto kaina visoje rinkoje vienodai. Jei vyriausybė padidins vieną iš šių mokesčių, tai kils visų produktų kainos, nes net ir viena kuri nors firma, norėdama konkuruoti su kitomis, analogiškus produktus gaminančiomis firmomis neturės galios keisti kainą. Tokioje rinkoje į mokesčių sistemos pokyčius bus reaguojama labai stipriai, nes net ir nedidelis kainos pokytis sąlygoja dideli perkamų prekių kiekio pokytį. Todėl pirkėjai ieškos pigesnių pakaitalų, nes mokesčio padidėjimas sąlygos produkto kainos padidėjimą. Be to firmos gaminamų produktų paklausa sumažės, taip sumažindama jų pelną. O jei mokestis sumažinamas, tai paklausa greičiausiai padidės, nes visų produktų rinkos kainos kris, tai firma, neatsilikdama nuo kitų taip pat turės mažinti kainą.
Tobulos konkurencijos rinkoje prekės paklausa yra absoliučiai elastinga kainos atžvilgiu (|Ed|=∞) ir ši prekė apmokestinama 4Lt akcizo mokesčiu. Pradinė pusiausvyra (iki apmokestinimo) yra taške E, kuris atitinka 6 prekės vienetus, parduotus po 8Lt už vienetą. Uždėjus 4Lt akcizo mokestį, pasiūla sumažėja: pasiūlos kreivė S pasislenka aukštyn 4Lt atstumu, t.y. nuo S iki S1. Pusiausvyros taškas persikelia iš E į E1. Tai galite 4 grafike. Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina nepasikeitė, išliko 8Lt/vnt.
4.grafikas: paklausa absoliučiai elastinga kainos

atžvilgiu (|Ed|= ∞)

o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 6 vnt. iki 4 vnt. Kainai nepasikeitė, o paklausos kiekis sumažėjo iki 4 vnt. Taigi pirkėjui kaina nepasikeitė, o tai rodo, kad pirkėjas nemoka padidėjusio akcizo mokesčio. Taigi visą akcizo mokesčio dalį, t.y. 4 litus, realiai sumoka pardavėjas. Akcizo mokestis, kurį sumoka pardavėjas, pavaizduotas 4 grafike mėlynu stačiakampio plotu.

3). Monopolinės konkurencijos rinka: Rinkos struktūros forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet ne idealiai) artimus pakaitus yra monopolinė konkurencija. Paklausos kreivė firmos gaminamų prekių atžvilgiu elastingesnė nei grynosios monopolijos sąlygomis, nes pardavėjos monopolinės konkurencijos rinkoje turi palyginti daug konkurentų, gaminančius artimus pakaitus. Firmos paklausos kreivės elastingumas monopolinės konkurencijos sąlygomis priklauso nuo konkurentų skaičiaus ir produkto diferenciacijos laipsnio. (V.Snieška, I.Ambrasienė, 2001m.) Kuo daugiau konkurentų ir silpnesnė produkto diferenciacija (t.y. daugiau artimų pakaitų gaminama), tuo elastingesnė kiekvieno pardavėjo paklausos kreivė, t.y. tuo labiau situacija artėja prie tobulos konkurencijos. O kaip jau minėjome tobulos konkurencijos ir monopolinės rinkų atvejais, kuo elastingesnė paklausos kreivė, tuo didesnę padidėjusio mokesčio dalį sumokės pardavėjas. (Žiūrėti: “Verslo įmonės reakcija į akcizo ir pridėtinės vertės mokesčių pokyčius: praktinis aspektas: Monopolinė rinka, Tobulos konkurencijos rinka”).

4). Oligopolinė rinka: Oligopolija- tai rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, produkciją teikia nedaugelis firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės. Kiekvienos iš tokių firmų kainų ir gamybos apimties kitimas veikia kitų firmų kainas ir gamybos apimtį.
Padidėjęs akcizo mokestis ar PVM visų pirma labiausiai įtakos pirkėją. Nes padidėjus šiems mokesčiams, padidėja prekės savikaina, todėl pabrangsta ir pati parduodama prekė ar paslauga. Kalbant apie įmonę, iš pradžių ji, įsigydama prekes pardavimui ar reikiamus atributus paslaugų teikimui taip pat turi mokėti šiuos du mokesčius. Tuomet daugiau įmonės pinigų yra įšaldoma iki to laiko, kai tas produktas bus parduotas. Kuo brangesnė prekė, tuo žmonės ją mažiau perka, todėl jei įmonė, stengdamasi konkuruoti su kitomis ta pačia veikla užsiimančiomis įmonėmis, stengsis ieškoti tokių produktui reikalingų žaliavų, kurių kaina yra mažesnė, kad mažesnė būtų jų gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų savikaina, kartu siekdama padidinti ir pardavimo apimtį. Tačiau jos pavyzdžiu gali pasekti ir kiti konkurentai. Tokiu atveju kainos sumažėja, bet nė vienai iš firmų nepavyksta padidinti pardavimų apimties. Firmos patiria nuostolių ir ima vėl didinti kainas. Oligopolijos analizei dažnai naudojamas vyraujančios firmos – kainų lyderio – modelis. Pasinaudosime juo ir mes. Oligopolinėje rinkoje dažnai viena šakos firma, paprastai didžiausia, veikia kaip kainų lyderis. Nagrinėsime homogeniškus produktus gaminančią šaką, kurioje vyrauja viena didelė ir daug mažų firmų. Didelė firma nėra monopolija, bet ji veikia kaip kainų lyderis. Trumpuoju laikotarpiu vyraujančios firmos prekių paklausa DD yra elastingesnė nei visos šakos paklausos kreivė D, o kuo elastingesnė paklausa kainų atžvilgiu, tuo didesnę dalį padidėjusio mokesčio sumoka pardavėjas. Todėl padidėjus akcizo mokesčiui vyraujanti firma trumpuoju laikotarpiu mokės didesnę dalį to padidėjusio mokesčio, nei visa šaka bendrai paėmus. O mažos firmos mokės mažesnę dalį padidėjusio mokesčio, nei vyraujanti firma. Ilgojo laikotarpio vyraujančios firmos paklausa yra absoliučiai elastinga kainos atžvilgiu, todėl visą padidėjusį mokestį sumokės pardavėjas. O mažų firmų pasiūlos kreivė yra absoliučiai elastinga kainos atžvilgiu, todėl padidėjusi mokestį somokės pirkėjai. (V.Snieška, I.Ambrasienė, 2001m.).
Akcizo mokesčio ir PVM sumažėjimas gali įmonę įtakoti įvairiai. Ji gali paprasčiausiai sumažinti produkto kainą, nes savikaina parduodamos prekės ar paslaugos sumažėja, ir taip konkuruoti su kitomis įmonėmis. Arba jei produkto savikaina sumažėja, o įmonė kainos nesumažina, tai tuomet įmonės pelnas padidėja ir įmonė turi galimybę investuoti kur nors kitur.

3.7. VERSLO ĮMONĖS REAKCIJA Į AKCIZO
MOKESČIO POKYČIUS: PRAKTINIS ASPEKTAS

Valstybė norėdama padidinti biudžeto įplaukas padidina akcizo mokestį. Akcizo mokesčio padidėjimas daro labai didelę įtaką verslo įmonėms. Padidinus konkrečios prekės akcizo mokestį, jos paklausa žymiai smuks ir iššauks kitos prekės, kitaip tariant pakaitalo paklausa. Valstybei uždėjus akcizus konkrečioms žaliavoms, brangsta net ir ta produkcija kuriai netaikomas akcizo mokestis.
Taigi dėl produkcijos pabrangimo daugelis įmonių apturi milžiniškus, galima sakyti, pražūtingus nuostolius ir pozicijos susilpnėjimą rinkoje. Daugelis įmonių netgi nutraukia gamybą, nes ji tampa nuostolinga ir produkcija seniau buvusi konkurencinė dabar jau negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis. Taigi norint sumažinti gamybos kaštus atsiranda būtinybė atleisti darbuotojus, prarandamos darbo vietos. O šalies biudžetas šiuo atveju praranda daug įvairių mokesčių.
Tuo atveju jei verslo įmonės tikisi kad nebus uždėtas akcizas konkrečiai prekei ir paklausa nepakis, dažnai persistengia ir pagamina per daug produkcijos, t.y. iš anksto apsirūpina produkcija ir Vyriausybei nustačius nepalankų akcizo mokestį, praranda didelę dalį savo lėšų, kitaip tariant užšaldo investicijas.
Įmonei sustabdžius gamybą prarandama rinka ir norint vėl patekti į rinką, reikia daug laiko, reklamos bei rinkodaros lėšų. Įmonėms labai sunku konkuruoti su importuotojais. Akcizai žaliavai rodo, kad vietiniai šalies gamintojai neskatinami gaminti ir sudaromos palankesnės sąlygos importui, jei konkrečios prekės importuotojai nemoka tokio mokesčio kokį turi sumokėti šalies gamintojai. Žvelgiant iš eksportuotojų pusės, užsienio šalyje pabrangus konkrečiai prekei, padidėjus didmeninėms ir mažmeninėms kainoms, mūsų vietos gamintojai stengsis kuo daugiau produkcijos išvežti į tą šalį, kurioje pabrango konkreti produkcija. Visa tai priklauso nuo tos užsienio šalies vyriausybės nustatytų akcizo mokesčių. Jeigu jie gana aukšti, importuoti nebus pelninga, tačiau jei akcizo mokesčiai maži ir kaina siūloma didesnė negu tą prekę galima realizuoti “namuose”, importas žinoma ženkliai didės. Taigi galime padaryti išvadą, kad įmonės labai jautriai reaguoja į Valstybės akcizų politiką. Tai priklauso kaip palankiai valstybė žiūri į vietinius gamintojus ir importą. Kaip pavyzdį pateikiame tokį įvykį: Finansų ministerijos siūloma nauja alaus akcizo skaičiavimo tvarka reikštų didesnius mokesčius Lietuvos gyventojams ir blogesnes sąlygas aludariams, teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai. Akcizų įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas numato taikyti akcizą alui, kaip ir Europos Sąjungoje, pagal faktinę alkoholio koncentraciją. Vietoj iki šiol galiojusio 0,4 lito už litrą alaus siūloma 0,085 lito už 1 procentą alkoholio tūrinės koncentracijos litre, bet ne daugiau kaip 0,55 lito už litrą. Pagal naują metodiką pabrangtų visas alus nuo 4,7% stiprumo.

“Ši tvarka neleis pasiekti Finansų ministerijos deklaruojamo tikslo subalansuoti alui tenkančios mokesčio naštos, t.y. sumažinti silpnesniam alui ir padidinti stipriam. Mokesčių našta bus padidinta, o ne subalansuota, nes tradicinis ir pagrindinę rinkos dalį turintis alus (pvz. Ekstra, Kalnapilis) brangtų, tuomet kai simboliškai atpigtų alus, kurio dalis rinkoje yra itin maža (pvz. Žigulinis, Kvietinis)”, teigia LLRI prezidentė Elena Leontjeva. Įvedus siūlomą akcizo skaičiavimo metodiką, sumažėtų biudžeto įplaukos, nes svertinio alaus akcizo ir vidutinės kainos padidėjimas stabdytų Lietuvos ekonomikai svarbios alaus rinkos augimą. [13]

3.8. VERSLO ĮMONĖS REAKCIJA Į PVM POKYČIUS:PRAKTINIS ASPEKTAS

Daugelyje valstybių biudžetų yra pamažu stengiamasi keisti ir pertvarkyti fiskalinę sistemą, o vėliau sumažinti aukštus pridėtinės vertės mokesčius įvairiuose sektoriuose. Tiriant PVM buvo pastebėta, kad jį sumažinus, atsiranda daugybė darbo vietų, nors tai sudaro nemažą nuostolį biudžetui. Taigi verslo įmonei, PVM sumažinimas daro teigiamą įtaką.
PVZ: Pastaruoju metu ypač populiaru tampa kalbėti apie mažesnį nei bendrasis PVM tarifą tam tikroms prekių ar paslaugų grupėms. Pavyzdžiui, 5 proc. lengvatinį tarifą išsiderėjo transportininkai, 9 proc. tarifo reikalauja būsto statytojai, esama samprotavimų apie mažesnį PVM tarifą maisto prekėms.
Mažesnis PVM tarifas tam tikroms prekių grupėms pažeidžia PVM vientisumą. Mažesnis mokesčio tarifas yra subsidija tų prekių gamintojams (paslaugos teikėjams). Taikantys mažesnį mokesčio tarifą gali atskaityti visą pagrindiniu tarifu sumokėtą PVM. Grubiai tariant, šios įmonės iš savo klientų paima 5 (ar 9) proc., o sau iš biudžeto susigrąžina visus 18 proc. Šis atvejis skiriasi nuo nustatomų PVM išimčių, kuomet įmonės už savo teikiamas prekes ar paslaugas neskaičiuoja PVM ir neturi galimybės susigrąžinti sumokėtą PVM. [12] .

3.9. PELNO MOKESTIS

Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuoja LR juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas. Tai vienas iš tiesioginių mokesčių.

Mokesčio mokėtojai
– Lietuvos vienetas (juridinis vienetas, įregistruotas LR teisės aktų nustatyta tvarka).
– Užsienio vienetas (užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas)

Mokesčio objektas
– Apmokestinamasis pelnas:
• Lietuvos vieneto;
• nuolatinės buveinės.
– Visos gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios uždirbtos užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje.
– Pajamos iš paskirstytojo pelno (dividendai ir kitas paskirstytasis pelnas).

Mokesčio tarifai
– 15 proc. mokesčio tarifu apmokestinama:
• Lietuvos vieneto ir nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas;
• pajamos iš paskirstytojo pelno.
– 13 proc. mokesčio tarifu apmokestinamos vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas, išskyrus vienetams:
1). kurių dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų dalyviai arba
2). kuriuose tas pats dalyvis valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) paskutinę mokestinio laikotarpio dieną ir (arba)
3). kuriuose tie patys dalyviai kartu valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) paskutinę mokestinio laikotarpio dieną.
– 10 proc. mokesčio tarifu apmokestinamos užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje.

Mokesčio apskaičiavimo reikalavimai

Pelno mokestis apskaičiuojamas pagal paskutinės mokestinio laikotarpio dienos būklę.
Mokestis skaičiuojamas:
– nuo apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš pajamų atimant neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus;
– nuo pajamų iš paskirstytojo pelno;
– nuo užsienio vieneto pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos be jokių atskaitymų. Priskiriamos tokios pajamos:
• palūkanų pajamos iš bet kokios rūšies skolinių įsipareigojimų, įskaitant vertybinius popierius (išskyrus Vyriausybės vertybinius popierius, išleidžiamus tarptautinėse finansų rinkose), obligacijas, taip pat su tais skoliniais įsipareigojimais susijusias priemokas bei premijas, išskyrus palūkanų pajamas už indėlius ir palūkanų pajamas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus;
• autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos (kai yra perleidžiama kompiuterio programa, šios nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise apsaugotas daiktas, o šios teisės: teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti, arba teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa, arba teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą);
• pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize;
• atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį;
• gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
• kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos.

Mokesčio deklaravimas
Metinė pelno mokesčio deklaracija FR0475 (pildo ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys ir užsienio bankų filialai (skyriai), registruoti Lietuvos Respublikoje) ir FR0475A (pildo neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys ir tie ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą) bei jos priedai:
– vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių perleidimo deklaracija FR0475B -pildo vienetas, per mokestinį laikotarpį perleidęs vertybinius popierius ir/ar išvestines finansines priemones;
– užsienio valstybėse gautų ir/ar uždirbtų pajamų bei tose valstybėse nuo tų pajamų sumokėto pelno (ar jam tapataus) mokesčio, atskaityto iš mokestinio laikotarpio pelno mokesčio deklaracija FR0475C – pildo vienetas, per mokestinį laikotarpį vykdęs veiklą per nuolatinę buveinę užsienio valstybėje ir/ar gavęs pajamų iš užsienio valstybės, nuo kurių toje valstybėje sumokėtą pelno mokesčio ar jam tapatų mokestį, PMĮ nustatyta tvarka, atskaitė iš mokestinio laikotarpio mokėtino pelno mokesčio sumos;
– atskaitytų nuostolių deklaracija FR0475D – pildo vienetas, jeigu PMĮ 30 str. nustatyta tvarka iš mokestinio laikotarpio pajamų atskaitė praėjusiais mokestiniais laikotarpiais susidariusius mokestinius nuostolius;
– grynųjų dividendų ir pelno mokesčio, išskaičiuoto iš Lietuvos vienetams išmokėtų dividendų, užskaitymo bei Lietuvos ir užsienio vienetams išmokėtų neapmokestinamųjų dividendų deklaracija FR0475E – pildo ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, gavęs ir /ar išmokėjęs grynųjų dividendų, ir/ar PMĮ 33 str. 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka užskaitęs pelno mokestį, išskaičiuotą iš Lietuvos vienetams išmokėtų dividendų, ir/ar išmokėjęs neapmokestinamų dividendų Lietuvos bei užsienio vienetams.
Užsienio vienetai, vykdantys veiklą per nuolatines buveines, išskyrus užsienio bankų filialus, registruotus LR, teikia veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje vykdančio užsienio vieneto metinę pelno mokesčio deklaracijos FR0475U formą.

Mokesčio sumokėjimas
2002 metais prasidedančiu mokestiniu laikotarpiu avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip kiekvienam mokestinių metų mėnesiui pasibaigus iki kito mėnesio 15 dienos.
2003 metais prasidedančiu mokestiniu laikotarpiu avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio dieną, o už paskutinį mokestinio laikotarpio ketvirtį – ne vėliau kaip iki šio ketvirčio paskutinio mėnesio 25 dienos.
Pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną.
Pelno mokestis, apskaičiuotas nuo pajamų (sumų), išmokėtų užsienio vienetui, turi būti sumokėtas ne vėliau kaip deklaracijos pateikimo termino pabaigos dieną, t.y. ne vėliau kaip per 15 dienų pasibaigus mėnesiui, kurį buvo išmokėtos pajamos (suma).
Mokestį nuo dividendų apskaičiuoja, išskaito ir sumoka į biudžetą dividendus išmokantis/gaunantis Lietuvos vienetas ne vėliau kaip iki mėnesio, einančio po mėnesio, kurį dividendai buvo išmokėti/gauti, dešimtos dienos.

Mokesčio lengvatos
Iki atskiro Seimo sprendimo, mažesniu pelno mokesčiu apmokestinamas šių vienetų apmokestinamasis pelnas:

1). žemės ūkio produkciją gaminančių juridinių asmenų ir paslaugas žemės ūkiui teikiančių specializuotų įmonių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą, jei žemės ūkio produkcijos ir paslaugų žemės ūkiui dalis realizavimo pajamose didesnė kaip 50 procentų;

2). laisvųjų ekonominių zonų įmonės 5 metus nuo vieneto įregistravimo dienos moka 80 procentų mažesnį pelno mokestį, kitus 5 metus moka 50 procentų mažesnį pelno mokestį. Jeigu užsienio investuotojas (investuotojai) įsigijo ne mažiau kaip 30 procentų zonos vieneto įstatinio (nuosavo) kapitalo ir investavo ne mažiau kaip 1 milijono JAV dolerių vertės užsienio kilmės kapitalą, šis vienetas 5 metus nuo vieneto įregistravimo dienos nemoka pelno mokesčio, o kitus 10 metų mokamas 50 procentų mažesnis pelno mokestis;

3). juridiniai asmenys, kurių pajamos už pačių pagamintą produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys, mažina apskaičiuotą pelno mokestį nustatyta tvarka, t. y. priklausomai nuo riboto darbingumo asmenų dalies tarp visų dirbančių asmenų, apskaičiuota pelno mokesčio suma mažinama 25 proc., 50 proc., 75 proc. arba 100 proc.;

4). pinigines ir pinigines-daiktines loterijas rengiančios įmonės, išskyrus tas, kurių steigėjas yra Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, sumoka į biudžetą 13 procentų pajamų nuo nominalios išplatintų loterijos bilietų (kortelių) vertės. Pinigines ir pinigines – daiktines loterijas rengiančios įmonės, kurių steigėjas yra Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, sumoka į biudžetą 5 procentus pajamų nuo nominalios išplatintų loterijos bilietų (kortelių) vertės ir 8 procentus pajamų nuo nominalios išplatintų loterijos bilietų (kortelių) vertės privalomai skiria labdarai ir paramai;

5). kredito unijoms, kurioms iki šio PMĮ įsigaliojimo dienos buvo taikomos Juridinių asmenų pelno mokesčio 8 straipsnyje nustatytos lengvatos, šios lengvatos taikomos minėtame įstatyme nustatytais terminais ir tvarka, t. y. iki 2003 metais prasidėsiančio mokestinio laikotarpio pradžios kredito unijos visiškai atleidžiamos nuo pelno mokesčio, o nuo 2003 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios kredito unijos pelnas apmokestinamas 70 % mažesniu pelno mokesčiu. [11]

3.10. VERSLO ĮMONĖS REAKCIJA Į PELNO
MOKESČIO POKYČIUS:PRAKTINIS ASPEKTAS

Taigi pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turi mokėti visi juridiniai vienetai, plėtojantys verslą Lietuvoje. Mes apsibrėžėme aprašyti tik vidutinio verslo įmonės reakciją į mokesčių politikos pokyčius ir turbūt geriausiai tai nagrinėti būtų per įmonės pelno (nuostolio) ataskaitą. Ši ataskaita nustato pelno (nuostolių) ataskaitos sudarymo, pajamų ir sąnaudų klasifikavimo į įprastinės veiklos ir ypatinguosius straipsnius tvarką, pavyzdines pelno (nuostolių) ataskaitų (išskyrus konsoliduotų) formas (pavyzdinė pelno (nuostolio) ataskaitos forma priede Nr. 4)

Pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliai:
I. Pardavimai ir paslaugos apima įmonės pajamų sumą, uždirbtą pardavus prekes, taip pat ir atlikus paslaugas. Pardavimų ir paslaugų pajamos šioje ataskaitoje pateikiamos visai “švarios”, jos dar vadinamos neto pajamomis. Tuo tikslu per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos turi būti pakoreguotos, sumažintos sumomis, kurios nepriklauso pardavėjui, nors būna įrašytos pirkėjams išrašytose sąskaitose už išsiųstas prekes (suteiktas paslaugas).

II. Parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina. Šiame straipsnyje pateikiama suma sąnaudų, tiesiogiai susijusių su pardavimų ir paslaugų pajamų uždirbimu. Tai sunaudotų žaliavų, komplektavimo gaminių bei tiesioginio darbo užmokesčio, apskaičiuoto parduotų prekių gamintojams, suma. Šioje eilutėje nurodomos visos sąnaudos, kurias įmonė tiesiogiai padarė gamindama parduotas prekes, kitaip sakant, kurias galima tiesiogiai priskirti tam tikriems gaminiams. Parduotų prekių ir atliktų darbų savikainos suma turi būti pakoreguota tiekėjams grąžintų ir įvertinta grąžintinų prekių suma, atitinkamų mokesčių (pridėtinės vertės, akcizų, muitų) sumomis bei nukainojimų ir kitomis sumomis, mažinančiomis pirkimų sąnaudas.

III. Bendrasis pelnas (nuostolis) apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp pardavimų ir paslaugų bei parduotų prekių ir atliktų darbų savikainos.

IV. Veiklos sąnaudos. Vykdant savo veiklą, prekiaujant ar teikiant paslaugas, susidaro tiesiogiai parduotų prekių ir atliktų darbų savikainai nepriskirtinų sąnaudų, kurios ir pateikiamos atskirai, šiame straipsnyje. Jis suskirstytas į pardavimų sąnaudų ir su įmonės valdymu susijusių bendrųjų ir administracinių sąnaudų straipsnius.

V. Veiklos pelno (nuostolio) straipsnyje fiksuojamas įmonės ataskaitinio laikotarpio tipinės veiklos rezultatas. Jis nustatomas iš pardavimų ir paslaugų pajamų atėmus parduotų prekių ir atliktų darbų savikainą bei veiklos sąnaudas.

VI. Kitos veiklos rodiklis atspindi įmonei netipinės veiklos rezultatą. Tai veikla, vykdoma atsitiktinai susidarius tam tikroms aplinkybėms, arba šalutinė, įmonei nereikšminga veikla, negalinti būti priskirta prie tos veiklos, dėl kurios įmonė buvo įsteigta. Taigi tokios veiklos pajamų ir sąnaudų bendras rezultatas – pelnas ar nuotolis – ir matyti iš šio rodiklio.
VII. Finansinės ir investicinės veiklos straipsnis taip pat apima vienos iš netipinių įmonės veiklų rezultatą. Kadangi didesnę ar mažesnę finansinę arba investicinę veiklą vykdo beveik visos perdirbimo ar prekybos bei paslaugų teikimo įmonės, ši rūšis išskiriama į atskirą straipsnį.
VIII. Įprastinės veiklos pelno (nuostolio) rodiklyje apibendrinamas įprastinės veiklos, apimančios tipinę ar netipinę veiklą, rezultatas. Jis apskaičiuojamas prie veiklos pelno ar nuostolio (V straipsnis) pridėjus kitos veiklos rezultatą (VI straipsnis) ir finansinės bei investicinės veiklos rezultatą (VII straipsnis).
IX. Pagautė (ypatingasis pelnas) rodo netikėtą pelną dėl įmonės valdytojų nevaldomų ir nuo jų valios nepriklausančių įvykių. Pavyzdžiui, stichinę nelaimę patyrusi įmonė iš draudimo kompanijos gali gauti kompensaciją, viršijančią tos stichinės veiklos padarinių likvidavimo sumą. Šis perviršis ir yra nepriklausomai nuo įmonės valdytojų valios uždirbtas pelnas – pagautė.
X. Netekimai (ypatingieji praradimai) atspindi netikėtą nuostolį dėl įmonės valdytojų nevaldomų ir nuo jų valios nepriklausomų įvykių.
XI. Ataskaitinių metų pelno (nuostolio) prieš apmokestinimą rodiklis jungia įmonės įprastinės ir neįprastinės veiklų rezultatus ir rodo bendrą visos įmonės veiklos rezultatą. Jis nustatomas prie įprastinės veiklos pelno (nuostolio) (VIII straipsnis) sumos pridedant pagautės (IX straipsnis) sumą ir atimant netekimų (X straipsnis) sumą.
XII. Pelno mokesčio rodiklis atspindi, kiek per ataskaitinį laikotarpį apskaičiuota pelno mokesčio. Tai atliekama atskirais skaičiavimais.
XIII. Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) paskirstymui – galutinis įmonės tam tikro laikotarpio rezultatas, kuris gali būti panaudojamas įmonės savininkų nuožiūra. Ši suma įrašoma į pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą, kurioje nurodoma, kiek ir kokiems tikslams panaudojama įmonėje uždirbto pelno arba kaip dengiamas patirtas nuostolis. (V.Bružauskas, 2001m.)

Pelnas yra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus. Kadangi kiekvienos verslo įmonės tikslas gauti kuo didesnį pelną ir kiekvienos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklos efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno suma, pabandykime panagrinėti kas atsitinka, kai yra padidinamas pelno mokestis.
Juridinių asmenų pelno mokestis yra vienintelis iš pagrindinių mokesčių, kurį reikia sumokėti tiesiogiai verslo įmonei. Panagrinėję pelno (nuostolio) ataskaitą matome, kad XI eilutė yra “Ataskaitinių metų pelno (nuostolio) suma prieš apmokestinimą” ir sekanti XII eilutė – “Pelno mokesčio suma”. Aišku, kad kiekviena įmonė nori, kad pelnas būtų didelis, tačiau tuomet automatiškai didėja ir pelno mokesčio suma, taip mažindama ir pačio pelno sumą. Taigi dažniausiai įmonės imasi tokių veiksmų: kad pelno mokesčio suma būtų mažesnė, t.y. kad reiktų mokėti mažesnę sumą mokesčio ir daugiau lėšų liktų įmonėje, verslo įmonės didina parduodamų prekių ar atliekamų paslaugų savikainą, t.y. sąnaudas, kurias įmonė tiesiogiai padarė gamindama prekes ar teikdama paslaugas – tai būtų pagrindinės žaliavos, darbininkų darbo užmokestis ir socialinis draudimas bei netiesiogines gamybos išlaidos (pagalbinės žaliavos, pagalbinių darbininkų darbo užmokestis ir socialinis draudimas, gamybinių įrengimų ir pastatų nusidėvėjimas bei remontas ir eksploatacija). Taip pat įmonė padidina savo veiklos sąnaudas, kurios susidaro vykdant savo veiklą, prekiaujant ar teikiant paslaugas ir kurios nepriskiriamos prie parduotų prekių ir atliktų darbų savikainos sumos. Veiklos sąnaudos gali būti suskirstytos į pardavimų sąnaudas (komisiniai, skelbimai ir reklama, kitos), su įmonės valdymu susijusias ir administracines sąnaudas (nuoma, remontas ir eksploatacija, darbo užmokestis ir socialinis draudimas, su personalu nesusijęs draudimas; nurašytos sumos ir atidėjimai įsipareigojimams padengti (formavimo savikainos ir nematerialaus turto amortizacija, atidėjimai kapitaliniam remontui; kapitalizuotos veiklos sąnaudos)). Taip pat yra būdų kaip padidinti finansinės ir investicinės veiklos sąnaudas (skolų sąnaudos – palūkanos, komisiniai ir sąnaudos susiję su palūkanomis; vertybinių popierių, susijusių su skolomis, išleidimo sąnaudų metinė dalis; abejotinų skolų sąnaudos; nuostolis dėl finansinio turto ir investicijų perleidimo; gautų sumų diskontai; neigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka; nuostolis dėl naudoto IMT perleidimo; kitos finansinės sąnaudos).Taigi verslo įmonė didina visas sąnaudas, kurias galima padidinti, taip mažindama pelną ir pelno mokesčio sumą, kad daugiau įmonės lėšų liktų pačioje įmonėje, taigi legaliais būdais apeina mokesčių įstatymą. Kaip matome, juridinių asmenų pelno mokesčio didinimas nelemia daugiau lėšų surinkimo į valstybės biudžetą, o tik priverčia verslo įmonės vadovus kontroliuoti pelno apskaičiavimą , didinant išskaičiavimus iš pajamų. Nuslėpusi dalį pajamų verslo įmonė sumažina apmokestinamąjį pelną, o kartu ir pelno mokesčio sumą.
Naujasis juridinių asmenų pelno įstatymas įsigaliojo tik nuo 2002 m. sausio 1 d., todėl įmonės, žinodamos apie įsigaliosiančias naujas nuostatas dėl investicijų apmokestinimo, iki 2002 metų pradžios stengėsi pasinaudoti galiojusiomis lengvatomis (ankstesniu pelno įstatymu buvo numatyta, kad reinvestuojamas pelnas apmokestinamas 0% mokesčiu). Dėl šios priežasties, net ir esant neblogiems įmonių veiklos rezultatams, sumažėjo mokesčiu apmokestinamojo pelno suma. Dauguma įmonių 2001 metais gautą pelną panaudojo investicijoms ir sumažino avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo pirminę bazę – jos 2002 m. deklaravo mokėtiną ,,nulinį“ pelno mokestį.
Įmonių pelno mokestis – tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Įmonių pajamų mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, jis beveik visada tampa valstybės kišimosi ir neteisingos konkurencijos įrankiu. Nors ir įmanoma įsivaizduoti tvarką, kurioje pelno mokestis būtų vieningas ir proporcingai taikomas visų įmonių pelnui, mokesčio įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė. [10] Paaiškinti tai galima tuo, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Tam tikslui pasitelkiama vienokia ar kitokia sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įtakoja kasdienius įmonių sprendimus (kuriuos mes aprašėme aukščiau).
Kaip rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių (OECD ) duomenys, pelno mokestis paprastai sudaro apie 10 % biudžeto įplaukų ir šis rodiklis turi tendenciją mažėti. Lietuvoje pelno mokesčiu surenkamų pajamų dalis nacionaliniame biudžete taip pat yra menka ir nuolat mažėja (šiuo metu Lietuvoje pelno mokestis sudaro tik beveik 3% biudžeto įplaukų). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, būtina visais atvejais siekti, kad įstatymas nustatytų aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles . Rekomenduotina laikytis tvarkos, kai apmokestinamas finansinis pelnas, t.y. nereikalauti iš įmonių vesti atskiros mokesčiams skirtos apskaitos. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningą proporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų ir ateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Atsižvelgiant į įmonių ir žmonių mokesčių harmonizavimo svarbą, būtina siekti, kad mokesčių tarifai būtų vienodi (nors pasiekti to beveik neįmanoma, kai egzistuoja atskiras darbo jėgai tenkantis socialinis mokestis). [10] Būtina nuosekliai mažinti mokesčio tarifą arba galiausiai visiškai jį panaikinti, taip sumažėtų korupcija ir įmonių veiklos apskaita taptų skaidresnė.

3.11. GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESTIS

Mokesčio mokėtojai
Pajamų mokestį moka pajamų gavę gyventojai, t.y:
• nuolatiniai Lietuvos gyventojai,
• nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, mokestį mokantys nuo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje.

Mokesčio objektas
• visos nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje;
• nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje, t.y. pajamos, susijusios su nenuolatinio Lietuvos gyventojo veikla per nuolatinę bazę Lietuvoje: palūkanų pajamos, pajamos iš paskirstytojo pelno, Lietuvoje esančio nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos pajamos, honoraras, su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos iš veiklos Lietuvoje, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privalomo teisiškai registruoti kilnojamojo pagal prigimtį daikto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos.

Mokesčio tarifai
Įstatyme numatyti du pajamų mokesčio tarifai – 33 ir 15 procentų.
Nuo pajamų, gautų iš veiklos pagal verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis.

Mokesčio apskaičiavimo reikalavimai
Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš visų pajamų atimama:
1) neapmokestinamosios pajamos;
2) pajamos, gautos iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą;
3) leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu;
4) per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn patirtos išlaidos;
5) pagrindinis arba individualus neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD), – apskaičiuojant mokestinio laikotarpio vieno mėnesio apmokestinamąsias pajamas, arba metinis neapmokestinamasis pajamų dydis (MNPD) ir metinis papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (MPNPD), – apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas;
tam tikros nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (gyvybės draudimo įmokos, pensijų įmokos, kredito gyvenamajam būstui įsigyti palūkanos, už studijas sumokėtos sumos).

Mokesčio deklaravimas
• Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per įgaliotą asmenį mokesčių administratoriui pateikti praėjusio mokestinio laikotarpio metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei nuo jų apskaičiuotą pajamų mokestį .
• Nenuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų iš individualios veiklos per nuolatinę bazę, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, iki kitų po to mokestinio laikotarpio kalendorinių metų gegužės 1 dienos privalo pateikti metinę pajamų mokesčio nuo individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų deklaraciją ir joje deklaruoti visas per tą mokestinį laikotarpį iš individualios veiklos per nuolatinę bazę gautas pajamas bei šio Įstatymo nustatyta tvarka nuo jų apskaičiuotą pajamų mokestį.
• Nenuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs Įstatymo 30 straipsnyje nenurodytų B klasės pajamoms priskiriamų pajamų, privalo nuo šių pajamų apskaičiuoti pajamų mokestį ir jį sumokėti į biudžetą, taip pat turi pateikti B klasės pajamų mokesčio deklaraciją (FR0459 forma, jos pildymo tvarka patvirtinta VMI prie FM viršininko 2003 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. V-46 (Žin., 2003, Nr. 16-689). Deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 25 dienas nuo pajamų gavimo.
• Mokestį išskaičiuojantys asmenys, per mokestinį laikotarpį išmokėję išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo tas išmokas, nuo jų apskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį deklaruoti pateikdami ketvirtines pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaracijas

Mokesčio sumokėjimas
Įstatyme gyventojų pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką suskirstytos į dvi klases – A ir B.
A klasės pajamoms priskiriamos:
• visos iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio gyventojo per jo nuolatinę bazę gyventojo gautos pajamos,
• atlikėjų pajamos,
• gautos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat pajamos už parduotą nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje,
• iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai.
Vadinasi, jeigu gyventojas iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio arba iš nuolatinio gyventojo gaus aukščiau nurodytas pajamas, tai pajamų mokestį nuo išmokamų sumų privalės apskaičiuoti ir pervesti į biudžetą pajamas išmokėję asmenys.
Skirtumas tarp A ir B klasės pajamų yra tas, kad pajamų mokestį nuo išmokamų A klasės pajamų išskaičiuoja ir sumoka tas pajamas išmokantys asmenys, o nuo gautų B klasės pajamų mokestį apskaičiuoja ir sumoka pats gyventojas, kalendoriniams metams pasibaigus pateikdamas pajamų mokesčio deklaraciją iki kitų metų gegužės pirmos dienos. Pajamų mokestį gyventojas privalo sumokėti iki deklaracijos pateikimo.
Prie gyventojo deklaruojamų B klasės pajamų priskiriamos visos kitos A klasei nepriskirtos pajamos, t.y.:
• azartinių lošimų ir loterijų laimėjimai,
• bet kokios rūšies pajamos, gautos iš užsienio valstybių vienetų, esančių užsienyje ir užsienio valstybių gyventojų, įskaitant Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų gaunamas pajamas iš užsienio valstybių diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų;
• iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos pajamos, kurios pagal Įstatymą nepriskirtos A klasės pajamoms;
• nesvarbu iš kur gautos ne individualios veiklos turto (išskyrus Lietuvoje registruoto kilnojamojo turto ir Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto) pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, didesnės kaip 24 NPD per mokestinį laikotarpį;
• individualios veiklos pajamos (išskyrus sporto ir atlikėjų veiklos pajamas);
• ūkininko ir ūkio narių pajamos iš ūkininko ūkyje, įregistruotame Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme nustatyta tvarka, vykdomos žemės ūkio veiklos, kurios gautos iš nuolatinio Lietuvos gyventojo, užsienio vieneto ar nenuolatinio gyventojo, neužsiimančio individualia veikla Lietuvoje – neapmokestinamos;
• pajamos, gautos už realizuotą žemės ūkio produkcijos, išaugintos ir perdirbtos gyventojo nuosavybės teise turimoje, išnuomotoje ar Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gyventojui suteiktoje žemėje – neapmokestinamos (pvz., vaisiai, daržovės, uogos ir pan. realizuoti kitiems gyventojams arba Lietuvos vienetams);
• pajamos už turto nuomą, gautos iš nuolatinių Lietuvos gyventojų (jeigu asmuo neužsiima individualia veikla)
• pozityviosios pajamos.
Gyventojo pozityviosios pajamos, tai pajamos ar jų dalis, kuri įskaitoma į gyventojo (kontroliuojančio asmens) pajamas proporcingai šio nuolatinio Lietuvos gyventojo turimų akcijų (dalių, pajų) balsų ar teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui. Vienetas laikomas kontroliuojamu nuolatinio gyventojo, jeigu jis:
• yra kontroliuojančio asmens kontroliuojamas paskutinę mokestinio laikotarpio dieną ir
• jame kontroliuojantis asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti
• arba jame kontroliuojantis asmuo kartu su susijusiais asmenimis valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti ir kontroliuojančio asmens valdoma dalis yra ne mažesnė kaip 10 proc. akcijų (dalių, pajų) ar ) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti.
Kontroliuojamasis vienetas šiuo atveju turi būti įregistruotas ar kitaip organizuotas valstybėse arba zonose.

Mokesčio lengvatos
Iš apmokestinamųjų pajamų atimama:
1). Įstatymo 17 straipsnyje numatytos neapmokestinamosios pajamos;
2). gyventojui pateikus prašymą, darbdavys iš apmokestinamųjų pajamų atskaito neapmokestinamąsias pajamas. Gyventojams taikomi pagrindiniai, individualūs ir papildomi NPD pateikti prie mokesčio anotacijos pridedamoje lentelėje;
3). gyventojo patirtos išlaidos, kurių bendra suma per mokestinius metus gali siekti 25 procentus apskaičiuotos apmokestinamųjų pajamų sumos, tai: sumokėtos gyvybės draudimo įmokos, pensijų įmokos sumokėtos į LR įsteigtus pensijų fondus, kredito būstui statyti arba jam įsigyti sumokėtos palūkanos, taip pat sumos, sumokėtos už studijas.

Neapmokestinamieji pajamų dydžiai
Pagrindinis NPD, kuris gali būti taikomas visiems pajamų mokesčio mokėtojams, – 290 litų.
Individualūs NPD:
 I grupės invalidams – 430 litų;
 II grupės invalidams – 380 litų;
 Asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų – 430 litų, už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 46 litais;
 Asmenims, vieniems auginantiems vaikus (įvaikius), – 335 litai, motinai (įmotei) ar tėvui (įtėviui) už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką NPD didinamas 53 litais;
 Žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, taip pat ūkininkų, įstatymų nustatyta tvarka įregistravusių ūkį, samdomiems darbuotojams – 330 litų.
Papildomas NPD (PNPD) taikomas tėvams arba įtėviams, auginantiems vieną ar du vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) – 0,1 pagrindinio NPD.
Jeigu gyventojas atitinka daugiau nei vieną individualiam NPD nustatytą kriterijų, taikomas didžiausias individualus NPD. [11]

3.12. VERSLO ĮMONĖS REAKCIJA Į GYVENTOJŲ PAJAMŲ
MOKESČIO POKYČIUS:PRAKTINIS ASPEKTAS

Fizinių asmenų pajamų mokestį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turi mokėti visi gyventojai gavę pajamų, t.y. nuolatiniai Lietuvos gyventojai ir nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, mokestį mokantys nuo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje.
Valstybė norėdama padidinti biudžeto įplaukas padidina fizinių asmenų pajamų mokestį. Šis mokestis pažeidžia neutralumo principą: apmokestinamos darbo pajamos dar yra apmokestintos “Sodros” mokesčiu. Tai nesudaro prielaidų užimtumo ir darbo pajamoms didėti ir skatina visais įmanomais būdais išimti darbo užmokesčiui skirtas lėšas kita forma. Ši situacija skatina šešėlinio sektoriaus didėjimą, mažina realiąsias žmonių pajamas bei užkerta kelią joms augti. Esant tokiems mokesčiams kiekvienas papildomai uždirbtas litas kainuoja vis daugiau pajamų mokesčių. Mokesčiai atima iš žmonių motyvaciją dirbti ir užsidirbti, gyventojai netenka perkamosios galios, kuri yra būtina verslo plėtros sąlyga.

Atvirkštinė valstybės politika, t.y.fizinių asmenų mokesčio mažinimas skatina verslo plėtrą. Valstybės siekdamos gerinti ekonomiką ir kurti naujas darbo vietas, stengiasi mažinti pajamų mokesčius. Tokia mokesčių politika didina pajamas ir leidžia piliečiams daugiau sukaupti į šeimos uždarbio biudžetą. Padidėja gyventojų perkamoji galia, kitaip tariant pinigai atsiradę sumažinus mokesčius, tampa pajamomis ir netrukus virsta išlaidomis. Išauga vartojimas ir paklausa įvairioms prekėms. Visi šie faktoriai yra palankūs įmonėms ir jų augimui. Taigi, darome išvadą, kad fizinių asmenų pajamų mokesčio didėjimas skatina nedarbą ir neigiamai veikia verslo įmonę.
Trumpai, tačiau iš esmės, aptarusios įmonės reakciją į vyriausybės daromą mokesčių politiką, susijusią su fizinių asmenų pajamų mokesčiu, siūlome panagrinėti šią situaciją kiek platesniu aspektu, t.y. būtent sužinoti kokia situacija yra Lietuvoje ir užsienio valstybėse.
Lietuvoje buvo padaryta smulkiųjų verslininkų apklausa. Jos metu padarytos išvados teigia, kad pagrindinės smulkiojo ir vidutinio verslo vystymo kliūtys yra menka vartotojų perkamoji galia ir per dideli mokesčiai. Smulkieji verslininkai mano, kad bendros mokesčių naštos mažinimas labai pagerintų verslo sąlygas, mažesni mokesčiai suviliotų darbdavį imtis iniciatyvos ir kurti darbo vietas, o kartu gerovę sau ir kitiems. Sumažinus fizinių asmenų pajamų mokesčius gyventojų kišenėse kasmet atsirastų papildomos įplaukos, o valstybės ekonomika dėl to nenukentėtų. Mažai uždirbantis žmogus gautų daugiau pajamų. Darbdaviai dažnai neturi galimybių ir finansinių išteklių didinti atlyginimus, todėl šio pasikeitimo dėka padidėjęs vartojimas lemtų ūkio atsigavimą, nedarbo mažėjimą, o dalis lėšų į biudžetą grįžtų per pridėtinės vertės ir akcizo mokesčius.

Pvz. Tarkime, kad vyriausybė padidino fizinių asmenų pajamų mokesčio neapmokestinamąjį minimumą, visiškai nemažindama mokesčio tarifo. Tai nepadarys didelių pasikeitimų, nes gyventojų pajamos padidės labai nežymiai, tačiau vis dėl to, padidės. Ypatingai smulkios įmonės turėtų daug naudos iš tokio gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo. Jeigu yra padidinamas neapmokestinamasis minimumas, tai nedidelius atlyginimus uždirbantys žmonės gauna šiek tiek didesnes pajamas. Padidėja gyventojų perkamoji galia, o tai skatina vartojimą, nes mažai tikėtina, kad keliolika litų didesnes pajamas gaunantys žmonės taupytų. Tuo tarpu jeigu smulkioje įmonėje gaminama produkcija yra priskiriama pigių produktų grupei, tikėtina, kad, padidėjus gyventojų pajamoms, padidės ir įmonės produkcijos pardavimai. Darome išvadą, kad nors ir menkas šio mokesčio įstatymo pakeitimas, šiuo atveju apmokestinamojo minimumo padidinimas, liečiantis mažas pajamas gaunančius piliečius, teigiamai veiks įmones. Tačiau kalbant plačiąja prasme, būtent Lietuvoje, neapmokestinamojo minimumo padidinimas šios problemos neišsprendžia. Specialistai, nežiūri į tą minimumą, o kreipia dėmesį būtent į pagrindinį tarifą. Darbdavys nuo viso atlyginimo negali sumokėti tokių didelių mokesčių, todėl gabūs specialistai išvykta iš Lietuvos, nes aplinkinėse šalyse mokesčiai yra mažesni.
BVP augimas pralenkė numatytas prognozes, jis yra apie 10%, tuo tarpu neproporcingai didelis fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifas nesikeičia ir tokia sistema neskatina kvalifikuotų, iniciatyvių žmonių pasilikti Lietuvoje, todėl jau dabar trūksta kvalifikuotos darbo jėgos statybų, IT ir kituose sektoriuose. Lietuvos pramonė Europoje paprasčiausiai neatlaikys konkurencijos.
Didžiosios Europos valstybės ir ne tik jos, siekdamos paskatinti ekonomikos plėtrą, imasi mokesčių mažinimo politikos. Pvz. Airija, Vengrija, Estija, sumažinusios mokesčius, dabar džiaugiasi rezultatais. Mažinant fizinių asmenų pajamų mokestį, skaidrėja darbo apskaita, darbdavys yra suinteresuotas mokėti daugiau, bet šiuo metu negali to daryti, nes iškart krenta pelningumo rodikliai, kadangi didelę dalį darbuotojo uždirbto atlyginimo reikia atiduoti valstybei. Sumažinus mokesčių kartelę, gerokai padidėtų vartojimas, šoktelėtų įmonių apyvartos, pagerėtų bendra ekonomikos padėtis, geriau būtų surenkami mokesčiai. Kelti šalies pramonę yra būtina, nes jai augant didės vartojimas,o mokesčių mažėjimas verslo įmones paveiks tik teigiamai.
Pvz. Vokietijoje numatyta, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. bus sumažinta fizinių asmenų pajamų mokesčio viršutinė riba nuo 48,5% iki 42%, o apatinė – nuo 19,9% iki 15%. Nuo kitų metų sumažinus mokesčius, gyventojai mokės jų vidutiniškai 10% mažiau nei šiemet, o tai, reiškia dešimtadaliu padidėsiantį vartojimą.
Vartotojų kišenėse ir smulkių bei vidutinių įmonių biudžetuose atsiras daugiau pinigų, o šie nusės pas prekybininkus. Pastarieji užsakys daugiau prekių gamintojams, šie įdarbins daugiau darbuotojų, mokės jiems geresnius atlyginimus, o pastarieji vėl juos galės leisti ir taip įsuks šalies ekonomiką. Vokietijos pavyzdžiu jau pasekė Lenkija, jos vyriausybė jau apsisprendė 2005 m. sumažinti fizinių asmenų pajamų mokestį. Tikimasi, kad Vokietijos pavyzdžiu paseks Prancūzija ir Italija.
Fizinių asmenų pajamų mokestį nusprendė mažinti ir Ukraina nuo 20-40% iki 13%. Toks mokesčio tarifas įsigalios nuo 2004 m. sausio 1 d. ir galios iki 2007 m. sausio 1 d. Jis prilygs jau kelerius metus galiojančiajam Rusijoje, kuris laikomas žemiausiu tarifu pasaulyje.( Rusijoje galioja 15% tarifas).
Lietuvoje, lyginant su Latvija ir Estija, neapmokestinamasis minimumas gerokai didesnis, tuo tarpu fizinių asmenų pajamų mokestis Lietuvoje gerokai aukštesnis, o kaimyninės valstybės jį dar ketina mažinti.
Pasak Gintaro Steponavičiaus, Liberalų ir centro frakcijos Seime atstovo, atsižvelgiant į pastarųjų metų ar pusantrų patirtį, kai laipsniškai buvo didinamas neapmokestinamasis darbo užmokesčio minimumas, biudžete neatsirado skylių. Mokesčių mažinimas leidžia ne tik sparčiai augti ekonomikai, bet ir stimuliuoti investicijų pritraukimą. Stiprėja motyvacija mokėti mokesčius, žinant, kad geriau mokėti mažiau negu slėptis šešėlyje ir būti sučiuptam.
Taigi fizinių asmenų pajamų mokesčių mažinimo politika, mažinanti nedarbą, įsukanti ekonomiką augimui yra aktuali visose valstybėse. Stengiamasi sumažinti mokesčius, pritraukti didelę vartotojų rinką, plėtoti prekybą ir žinoma pritraukti užsienio investuotojus.[14]

4. REZULTATAI IR IŠVADOS

Savo darbe aptarėme verslo įmonės sąvoką bei jų tipus, valstybės fiskalinę politiką, o išskirtinai valstybės pajamų politiką ir pagrindinį šaltinį – mokesčius, o taip pat išanalizavome verslo įmonės reakciją į mokesčių politikos pokyčius. Lietuvoje yra daug įvairių mokesčių, tačiau didžiausias įplaukas valstybės biudžetas gauna iš keturių pagrindinių mokesčių ( PVM, akcizų, fizinių asmenų pajamų mokesčio ir juridinių asmenų pelno mokesčio). Taigi, savo darbe mes išnagrinėjome šiuos keturis mokesčius, verslo įmonės reakciją į valstybės daromus mokesčių pakeitimus ir padarėme tokias išvadas:
PVM- pats populiariausias netiesioginis mokestis. Jis turi plačią apmokestinimo bazę, juo nesudėtinga apmokestinti prekes ir paslaugas, mokesčio veikimo mechanizmas trukdo išvengti apmokestinimo, lengva jį surinkti, ypač kai yra vienas tarifas.
Akcizas – tai vienas iš netiesioginių mokesčių. Akcizo skirtumas nuo PVM yra tas, kad šis mokestis nėra grąžinamas ir traukiamas į ataskaitą. Šis mokestis yra labai svarbus papildant biudžetą.
Akcizo bei pridėtinės vertės mokesčių pokyčių įtaka verslo įmonei yra tokia pati. Iš pradžių parodėme kaip šių dviejų mokesčių pokyčiai įtakoja verslo įmonę skirtingų tipų rinkose, bei kaip jie pasiskirsto tarp pirkėjo ir pardavėjo. Nagrinėjome keturis rinkų tipus: 1.Monopolinę rinką; 2.Tobulos konkurencijos rinką; 3.Monopolinės konkurencijos rinką; 4.Oligopolinę rinką. Pastebėjome, kad priklausomai nuo prekės paklausos ir pasiūlos elastingumo, padidėjęs akcizo arba pridėtinės vertės mokestis skirtingai pasiskirsto tarp pirkėjo ir pardavėjo. Kuo elastingesnė paklausa kainos atžvilgiu, tuo didesnę padidėjusio mokesčio dalį sumoka pardavėjas. Be to skirtingų tipų rinkose, įmonės skirtingai reaguoja ir į kurio nors vieno mokesčio pasikeitimą. Monopolinėje rinkoje, kur yra vienas gamintojas, įmonė į mokesčių pasikeitimus nereaguos, nes ji yra vienintelė gamintoja ir toje rinkoje pakaitalų nėra. Mokesčiui sumažėjus tik ji spręs, ar sumažinti prekės kainą ir taip padidinti paklausą, ar kainą palikti tokią pat ir taip padidinti savo pajamas. Padidėjus mokesčiui, ji gali padidinti prekės kainą, tačiau turi atsižvelgti ir į vartotojų reakciją, tačiau vis vien ji pati nustato savo produkto kainą. Tobulos konkurencijos rinkoje įmonėms labai svarbus mokesčio pasikeitimo klausimas. Jei mokestis sumažės, įmonės turės teigiamą poveikį, tačiau jei jis padidės, tai visa padidėjusio mokesčio našta teks pardavėjui, t.y. įmonei, nes prekės paklausos elastingumas kainos atžvilgiu tobulos konkurencijos rinkoje yra absoliučiai elastingas. Monopolinės konkurencijos rinkoje prekės paklausa kainos atžvilgiu yra elastingesnė, nei grynojoje monopolinėje rinkoje, ir kuo daugiau konkurentų ir silpnesnė produkto diferenciacija, tuo elastingesnė kiekvieno pardavėjo paklausos kreivė, t.y. tuo labiau situacija artėja prie tobulos konkurencijos. Taigi jeigu šioje rinkoje daug konkurentų ir silpna produkto diferenciacija, tai įmonės reakcija į mokesčių pokyčius yra panaši į tobulos konkurencijos įmonės reakciją. O kuo mažiau konkurentų ir mažesnė produkto diferenciacija, tuo įmonės mažiau reaguos į mokesčių pokyčius, nes bus artimesnės grynajai monopolijai. Oligopolinėje rinkoje padidėjęs akcizo mokestis ar PVM visų pirma labiausiai įtakos pirkėją, o įmonės tokioje rinkoje yra labai priklausomos viena nuo kitos, ir kainų pokyčiai liečia visas oligopolinėje rinkoje esančias įmone. Didesnę dalį padidėjusio mokesčio tokioje rinkoje daugeliu atvejų sumokės pardavėjas. Tačiau čia vėl daug kas priklauso nuo prekių elastingumo kainų atžvilgiu. Tai mes nagrinėjome mūsų darbe.
Akcizo mokesčio ir PVM sumažinimas turėtų teigiamą įtaką įmonei, nes atsiranda daug darbo vietų, be to didėja įmonės pelnas. Tuo tarpu šių mokesčių padidinimas žinoma daugiau neigiamai įtakos įmonės veiklą, tačiau tai vėl priklauso nuo to, kokiam rinkos tipui priklauso įmonė, ir ar tai įtakos labiau pirkėją ar pardavėją. Padidinus prekių akcizo ar PVM mokestį, jų paklausa žymiai smuks ir iššauks kitos prekės, kitaip tariant pakaitalo paklausą. Taigi dėl produkcijos pabrangimo daugelis įmonių apturi milžiniškus, galima sakyti, pražūtingus nuostolius ir pozicijos susilpnėjimą rinkoje.Tam reikia sumažinti gamybos kaštus, o norint juos sumažinti atsiranda būtinybė atleisti darbuotojus, prarandamos darbo vietos.

Juridinių asmenų pelno mokestis yra vienas iš netiesioginių mokesčių. Nors jo įplaukos į valstybės biudžetą nėra labai didelės (sudaro apie 3% biudžeto įplaukų), tačiau šio mokesčio politika sukelia daug diskusijų. Pelno mokesčio padidinimas nelemia daugiau lėšų surinkimo į valstybės biudžetą, o tik priverčia verslo įmonės vadovus kontroliuoti pelno apskaičiavimą , didinant išskaičiavimus iš pajamų. Taigi, verslo įmonių ataskaitos tampa neskaidrios. Todėl dauguma specialistų pasisako už pelno mokesčio mažinimą arba visišką jo panaikinimą ir būtent dėl tokių priežasčių: dvigubas to paties objekto apmokestinimas pelno mokesčiu ir PVM, kuomet pelno mokestis pasireiškia itin menku biudžeto įplaukų generavimo efektyvumu; didžiausios prielaidos šiuo mokesčiu pažeisti mokesčių neutralumo principą; siekis privatizuoti investicijų procesą – kad investuotų ne valstybė, surinkusi mokesčius ir juos perskirsčiusi, bet patys pajamas uždirbantys ūkio subjektai; dirbtinai apibrėžtas ir su realybe prasilenkiantis apmokestinimo objektas, dėl ko užprogramuoti ginčai bei įtampa tarp mokesčių mokėtojų ir administratorių, o mokestį neretai tenka mokėti nuo išlaidų ir patirtų nuostolių. Jeigu pelno apmokestinimas būtų pakankamai mažas, panaikinantis motyvaciją slėpti pelną, galima tikėtis realios įmonių veiklos ir pinigų srautų atspindėjimo apskaitoje. Bet jei pelno mokestis bus didelis, tikėtina, kad deklaruojamas pelnas atspindės tikrovę tik dalyje įmonių ir jokia kontrolė neleis užkirsti kelio pelno slėpimui ir išėmimui kita forma.

Fizinių asmenų pajamų mokestis – tai dar vienas mokestis iš keturių pagrindinių Bandymai sumažinti šį mokestį, skatina verslą. Tai teigiamai veikia tiek dirbantį žmogų, tiek verslininką. Darbuotojai gauna daugiau pajamų ir jas išleisdami skatina verslą, gamybą, o įmonės moka daugiau mokesčių. Padidėjus vartojimui, atsiranda naujų darbo vietų, mažėja nedarbas. Vargu ar atsirastų verslininkų, kurie nepritartų fizinių asmenų pajamų mokesčio mažinimui. Tokio sprendimo nauda būtų akivaizdi – žmonės gautų daugiau pinigų, vadinasi, jie ir išleistų daugiau.
Priešinga mokesčių politika, t.y. fizinių asmenų pajamų mokesčio didinimas skatina šešėlinės ekonomikos didėjimą, mažina realiąsias žmonių pajamas bei užkerta kelią joms augti. Esant aukštiems mokesčių tarifams kiekvienas papildomai uždirbtas litas kainuoja vis daugiau pajamų mokesčių. Mokesčiai atima iš žmonių motyvaciją dirbti ir užsidirbti, gyventojai netenka perkamosios galios, kuri yra būtina verslo plėtros sąlyga.

Taigi, apibendrinant norime pasakyti, kad mokesčių pokyčiai daro didelę įtaką verslo įmonėms, ir jiems padidėjus ar sumažėjus, įmonė atitinkamai į tai reaguoja.

Beje, “Pasaulyje yra du neišvengiami dalykai: mirtis ir mokesčiai” (Benjaminas Franklinas, 1789m.)

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

Nuorodos į knygas:
1). Bružauskas V. 2002 “Buhalterinės apskaitos pagrindai”, Kaunas
2). C.Pass, B. Lowes, L. Davies: 1994“Ekonomikos terminų žodynas”, Vilnius
3). “Mikroekonomika” / V.Snieška, I.Ambrasienė, D.Bernatonytė ir kt. 2001, Kaunas: KTU
4). Rūškys G. 2002 “Valstybės finansai”, Kaunas
5). Buškevičiūtė E., Pukelienė V. 1998, “Valstybės mokesčių sistema”, Kaunas: KTU

Nuorodos į šaltinius internete:
6). Stankaitienė A., Starkevičiūtė M. Steven R. Tabor “Finansų ministerijos fiskalinės politikos Interneto kursas”
7). Vainienė R., “Mokesčius reglamentuojančių teisės aktų harmonizavimo įtaka verslui” < http://www.lrinka.lt/Straipsn/T-Mokest.phtml>
8). Vainienė R., “Logiškiausia būtų pajamų mokestį sumažinti iki 28 proc.”
9). Leontjeva E. “Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos”
10). Konferencijos medžiaga “Proliberalios reformos mokesčių naštai mažinti”
11). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos respublikos finansų
ministerijos. Mokesčių anotacijos. Parengtos 2003.11.08
12). Mokesčiai ir mokesčių administravimas
13). Pranešimas spaudai: “Akcizo metodikos pakeitimas slepia mokesčių naštos didinimą”. 2000m. lapkričio 28d
14). Finansų ministerijos duomenys apie mokesčius:

Nuorodos į straipsnius:
15). Vytautas V. Žeimantas VŽ Nr. 10, Karjera ir vadyba nr. 2 (1 psl.), Karjera ir vadyba 2003 m. sausio 16 d

Leave a Comment