TURINYS
VERSLAS IR JO APLINKA 5Verslo samprata, tikslai ir funkcijos 5Verslo rūšys 6Pagrindinės verslo plėtros sąlygos 8Verslo aplinka 8Ekonominės informacijos reikšmė verslo plėtrai 10Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtros kryptys 11VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI 14Įmonės apibrėžimas, pagrindiniai jos bruožai 14Įmonės tikslai 15Įmonės ekonominė pusiausvyra 16Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai 16Individuali (personalinė) įmonė 18Ūkinė bendrija 19Akcinė bendrovė 21Valstybės ir savivaldybės įmonė 23Įmonės steigimas 24Kitos verslo kūrimo formos 27Smulkusis ir vidutinis verslas 29Įmonių sąjungos ir susivienijimai 30Gamybos įmonės veikla. Gamybos procesas, jo elementai, rūšys ir fazės. 31Gamybos tipai 34Gamybos ciklas 36Įmonės gamybos struktūra 37Produkcijos nomenklatūros ir asortimento samprata ir formavimas 38Produkcijos pardavimo ir gamybos apimčių suderinimas 39Produkcijos gamybos apimties pagrindimas gamybos pajėgumu. Gamybos pajėgumo samprata. 41Gamybos pajėgumo apskaičiavimas 42Prekybos įmonės veikla 44Paslaugų verslo organizavimo ypatumai 46VERSLO ĮMONĖS TURTAS 49Turtas ir jo rūšys. Ilgalaikio turto klasifikavimas. 49Ilgalaikio materialiojo turto įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija. 51Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija) 53Turto naudojimo rodikliai 57Trumpalaikis turtas, jo sudėtis 58Atsargų įkainojimo samprata 59Trumpalaikio turto apyvartumas, jo rodikliai 60Įmonės kapitalas, jo sudėtis 62MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS 64Materialinių išteklių sąvoka ir klasifikavimas 64Medžiagų sunaudojimo normos 65Medžiagų panaudojimo efektyvumo rodikliai 65Medžiagų poreikio skaičiavimas 66Elektros energijos poreikio skaičiavimas 67Tiekimo organizavimas ir tiekėjų parinkimas 68Materialinių išteklių atsargų paskirtis. Atsargų rūšys. 68Grafinis atsargų kitimo vaizdavimas 70Optimalus užsakymo dydis 72DARBO IŠTEKLIAI 74Įmonės darbuotojų klasifikavimas 74Darbuotojų poreikio apskaičiavimas 75Darbo našumas (produktyvumas) 77LITERATŪRA 79
1. VERSLAS IR JO APLINKAVerslas yra žaidimas, didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu jūs žinote kaip žaisti. T. J. Vatsonas1.1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.1.2. VERSLO RŪŠYS.1.3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS.1.4. VERSLO APLINKA.1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI.1.6. LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS KRYPTYS.
1.1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS. Versle pasirodo įgimtas žmogaus noras pasireikšti, save įtvirtinti. Siekdamas sau naudos, verslo žmogus veikia ir visuomenės labui. Vakarų šalių verslo istorijoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvas organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi. Tai privertė dalį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų gamybos būdų ir sprendimų. Verslo sąvoka apibūdinama įvairiai. Bendriausiais bruožais verslą galima apibrėžti taip: verslas – tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams. Verslo rūšių įvairovė leidžia visapusiškai tenkinti visuomenės narių poreikius. Vadinasi, verslas kuria naudą. Verslo naudą žmogui ir visuomenei atskleidžia jo atliekamos funkcijos: gamina prekes; teikia paslaugas; skatina konkurenciją; suteikia naujų darbo vietų; sukuria turtą.Verslo sampratą padeda suvokti bendroji verslo schema:
P — pradiniai pinigai; GV — gamybos veiksniai; PR — prekės ir paslaugos; P1 — pradiniai pinigai plius pelnas. Verslo sandarą galima pavaizduoti ir taip: P GV PR P1, Suprantama, kad čia P1 > P, t. y. pelnas, kaip pinigų prieaugis yra verslo tikslas. Tiesa, pagrindinis tikslas gali būti ir ne pelnas, bet be pelno verslas negalės vystytis. Norėdamas pagaminti prekes, teikti paslaugas, verslininkas į ekonominę veiklą turi įtraukti gamybos veiksnius. Su trimis pagrindiniais gamybos veiksniais, ypač su gyvuoju darbu, artimai susijęs verslumo veiksnys. Verslumu vadinamas gebėjimas pastebėti naujų arba geresnių produktų pateikimo rinkai galimybes ir jas įgyvendinti. Verslininku galima vadinti asmenį, kuris turi tikslą ir dėka savo verslumo nori, moka, o taip pat gali sėkmingai veikti, stengdamasis maksimizuoti savo naudą ir suteikti naudą kitiems. Vykdydamas savo tiesioginę funkciją – vartotojų poreikių tenkinimą – verslininkas tuo pačiu atlieka ir partnerio vaidmenį: suteikia galimybę uždirbti kitiems žmonėms. Taigi, jo noras kurti gėrybes yra naudingas ne vien jam pačiam, bet ir kitiems visuomenės nariams. Nepaisant verslininkų įvairovės, randama daug dalykų, kurie yra bendri visiems verslininkams. Visų pirma, tai – verslo iniciatyvos motyvai ir veiklos stimulai. Tarp tokių motyvų yra tradiciniai ir plačiai žinomi: siekimas būti šeimininku pačiam sau ir noras uždirbti kuo daugiau pinigų. Tačiau ne visiems verslininkams tai svarbiausia. Yra ir kitų, daugiau ar mažiau patrauklių verslo stimulų. Kitas bendras dalykas – tai visiems verslininkams būdingi asmens bruožai. Kiekvienas žmogus, nusprendęs pradėti verslą, turėtų išsiaiškinti savo būdo bruožus ir ugdyti tuos, kurie svarbūs verslininkui. Dažniausiai minimi verslininko asmens bruožai yra iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas vadovauti, ryžtingumas, polinkis į pamatuotą riziką, užsispyrimas, darbingumas, imlumas informacijai. Šalia to, verslininkas privalo įvertinti verslo materialines prielaidas: koks kapitalas reikalingas verslui pradėti, kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo galimybės ir sąlygos, kokios galimybės įsigyti patalpas, techniką, kokia padėtis žaliavų, energetinių išteklių, darbo rinkoje, ar pakankamas rinkos dydis produkcijai realizuoti, kokia gali būti konkurencija ir kt.
1.2. VERSLO RŪŠYS
Atskirų verslininkų veikla yra specializuota: vieni daugiau užsiima gamyba, mokamų paslaugų teikimu, kiti — komercine veikla. Dėl to, apibūdinant verslo struktūrą šalyje, visas verslo sritis sąlygiškai galima suskirstyti į šias verslo rūšis:1. Gamybinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose gaminamas produktas rinkai, teikiamos mokamos paslaugos (pramonė, žemės, miškų ūkis, statyba, transportas, buitinės, turizmo, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos ir kt.). Kad verslininkas gamybininkas galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, įrengimus,įrangą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (transportas, statyba, apskaita ir kt.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Jeigu verslininkas neturi „startinio kapitalo“, tai jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su palūkanomis grąžinamas pardavus pagamintas prekes ir gavus pinigus. Netiesioginiai verslo dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos.
2. Komercinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose vyrauja komercija (didmeninė ir mažmeninė prekyba, prekyba nekilnojamu turtu). Komercinio verslo pagrindas yra pirkimo ir pardavimo sandoriai, t. y. prekių perpardavimas. Komercinis verslas aprėpia: samdą darbuotojų, atliekančių įvairias prekybos tarpininkavimo operacijas (pardavimas, reklama, apskaita, transportavimas ir pan.); prekių pirkimą ir pardavimą; biuro patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą; apmokėjimą už paslaugas organizacijoms ir asmenims iš šalies; piniginių lėšų pritraukimą finansuoti sandorį ir kredito gavimą; būtinos informacijos pirkimą; mokėjimus finansų organams.3. Finansinis (finansinis – kreditinis) verslas. Pirkimo ir pardavimo objektas čia yra specifinės, ypatingos prekės — pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai. Verslo skirstymas į gamybinę ir komercinę sferas — sąlygiškas, nes įmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas, kartu atlieka ir komercines funkcijas, pirkdamos reikalingus gamybai produktus ir parduodamos pagamintus produktus bei paslaugas. Verslo sritys, kuriose vyrauja komercija, nėra visiškai atskirtos nuo kai kurių gamybinių funkcijų (prekių rūšiavimas, saugojimas, transportavimas, pristatymas vartotojui ir pan.). Suprantama, kad gamyba, izoliuota nuo komercijos, nėra verslas. Tai natūrinė gamyba, kur produktai gaminami paties gamintojo poreikiams patenkinti ir nėra sudedamoji verslo dalis.1.3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS
Kiekvienoje šalyje privalo būti tam tikra ekonominių, politinių, juridinių santykių sistema, kuri sudarytų sąlygas verslui vystytis. Pagrindinės sąlygos yra: privati nuosavybė, ūkininkavimo laisvė, konkurencija, teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas. Privati nuosavybė skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko jausmą, verčia tobulinti gamybą.Taip yra todėl, kad turto savininkai puikiai žino, jog turės pelną, jeigu sugebės sukurti žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti. Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo laisvės. Verslininkas pats turi pasirinkti veiklos pobūdį, įmonės organizacinę struktūrą, numatyti įmonės ekonominę politiką. Savininkas gali valdyti ir naudoti turtą, disponuoti juo kaip nori be kitų asmenų ar Vyriausybės leidimo, įsikišimo. Įsigalint privačiai nuosavybei, atsiranda daug savarankiškų gamintojų, prekybininkų. Tarp jų kyla konkurencija. Konkurencija verčia verslininkus: ieškoti tokių produkcijos ar paslaugų rūšių, kurios patiktų pirkėjams; gaminti geros kokybės produkciją prieinamomis kainomis; taikyti efektyvesnius gamybos būdus, nes gamybos efektyvumas rodo vienos ar kitos firmos konkurencingumą; greitai atsižvelgti į pirkėjų norus, taip pat į visus ekonomikos pokyčius. Viena iš svarbiausių verslo vystymo sąlygų yra teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas. Praktika rodo, kad tos valstybės, kurių Vyriausybės palaikė ir skatino privatų verslą, pasiekė didžiausių laimėjimų ekonomikoje.
1.4. VERSLO APLINKA
Bet kokia įmonė veikia nuolat kintančioje aplinkoje. Išorinę verslo aplinką galima apibrėžti kaip įvykius, aplinkybes ir veiksnius, esančius už verslo įmonės veiklos ribų, tačiau darančius jai poveikį. Įmonės vadovų uždavinys – panaudoti išorinės aplinkos privalumus ir sumažinti jos neigiamą poveikį. Išorinės aplinkos elementus galima klasifikuoti pagal jų poveikio įmonei dydį ir dažnumą. Šiuo požiūriu išskiriama mikroaplinka (artimoji aplinka, tiesioginio poveikio aplinka) ir makroaplinka (tolimoji aplinka, netiesioginio poveikio aplinka). Tiesioginio poveikio aplinka (mikroaplinka) betarpiškai daro įtaką įmonės veiklai ir pati jaučia atoveiksmį iš įmonės pusės. Ši aplinka daro poveikį įgyjant įvairių gamybos išteklių bei paskirstant pagamintą produkciją vartotojams. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro veiksniai, kurių poveikis dažnas ir tiesioginis, t.y. pirkėjai, konkurentai, pardavimo tarpininkai, tiekėjai. Netiesioginio poveikio aplinka (makroaplinka) – tai visuma jėgų, darančių įtaką įmonės veiklai, o įmonė joms įtakos tiesiogiai daryti negali. Dažniausiai nagrinėjami šie makroaplinkos elementai: teisinė aplinka; ekonominė aplinka; politinė aplinka; technologinė aplinka; socialinė aplinka.Teisinė aplinka – tai teisės normos, reguliuojančios verslo įmonės veiklą.Ekonominė aplinka – ekonominiai reiškiniai (gyventojų pajamų kitimas, nedarbo ir infliacijos lygis ir kt.), veikiantys verslo įmonę. Be natūraliai vykstančių pokyčių, verslo įmonės veiklai turi įtakos ir valstybės ekonominė politika. Valstybės ekonominė politika gali suteikti verslo įmonei papildomų galimybių, tačiau gali jos veiklą ir riboti.Politinė aplinka – politinių jėgų ir vyriausybės veiklos poveikis verslo įmonei. Įmonei turi įtakos ne tik valstybės politinis gyvenimas, bet ir tarpvalstybinių institucijų darbas. Valstybė daro didžiulę įtaką ekonomikai per mokesčių sistemą, privatizaciją ir su ja susijusius procesus, konkurencijos skatinimo priemones, regioninę politiką, pagalbą smulkiajam ir vidutiniam verslui. Technologinė aplinka – technologinių veiksnių poveikis verslo įmonei. Technologijų pokyčiai turi įtakos naujų prekių atsiradimui bei seniau vartotų išnykimui ir naujų gamybos procesų sukūrimui. Verslo įmonės veikla būna sėkminga, jeigu ji sugeba prie šių pokyčių prisitaikyti. Socialinė aplinka – socialinių veiksnių poveikis verslo įmonei. Prie jų priskiriami demografiniai (gyventojų skaičius, pasiskirstymas pagal amžių, gimstamumo lygis) bei kultūriniai ir gyvenimo būdą lemiantys veiksniai. Makroaplinka turi didelį poveikį mikroaplinkai. Makroaplinka tam tikrą laikotarpį yra bendra visiems verslo dalyviams. Ji yra natūrali, pradinė ir esminė sąlyga, apsprendžianti verslo dalyvių veiksmus. Verslo dalyviai makroaplinkos tiesiogiai nevaldo. Makroaplinkos pokyčiai verslo dalyviams gali būti palankūs arba nepageidaujami. Nepriklausomai nuo pokyčių pobūdžio verslo dalyviai turėtų įdėmiai juos sekti, prisitaikyti prie jų. Dabartinė verslo makroaplinka turi poveikį konkretiems verslo dalyvių veiksmams šiuo metu. Tuo tarpu verslo dalyvių dabartiniai veiksmai gali paveikti ateities makroaplinkos formavimąsi. Žinoma, atskiro verslo dalyvio veiksmai makroaplinkos paveikti negali. Tačiau verslo dalyvių kaip visumos šiandieniniai veiksmai gali paveikti ir net pakeisti tam tikrus makroaplinkos parametrus ateityje. Tuo tarpu vieno verslo dalyvio mikroaplinka skiriasi nuo mikroaplinkos, formuojamos kito verslo dalyvio. Kiek yra verslo dalyvių, tiek gali būti ir mikroaplinkų. Mikroaplinkose skirtumus sąlygoja kiekvieno verslo dalyvio verslo vedimo tikslai, verslininko bei jo komandos narių potencialas, pasirinkta verslo organizavimo forma, valdymo sistema, makroaplinkos supratimas bei sugebėjimas prisitaikyti prie jos ir kt.
1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI
Žodis informacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio informatio, reiškiančio išsiaiškinimas, pranešimas. Įmonės veiklos požiūriu informacija suprantama ir vertinama kaip visuma pranešimų apie procesus, vykstančius įmonėje ir ją supančioje aplinkoje. Ekonominė informacija vertinama kaip vienas iš labiausiai reikalingų išteklių, turinčių ne mažesnę reikšmę nei gamyboje naudojami ištekliai: žaliavos, medžiagos, energija ir kt. Dabartinėmis sąlygomis susiduriama su nepaliaujamu informacijos apimties didėjimu. Yra žinomas teiginys: jeigu gamybos apimtys didėja aritmetine progresija, tai informacija – geometrine. Todėl galima teigti, kad verslo efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti informacijos rinkimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus. Bet kuri ekonominė informacija turi būti kokybiška, pateikiama laiku. Kad ekonominė informacija būtų kokybiška, ji turi būti:1. Stabili. Jeigu verslo sprendimams priimti naudojama informacija nuolat keičiasi, sprendimai negali būti priimami remiantis pasenusia informacija. Stabilumas – požymis, apibūdinantis laikotarpį, per kurį informacija nepraranda savo vertės (nepasensta).2. Patikima. Informacijos patikimumas priklauso nuo to, iš kokio šaltinio ji buvo gauta ir ar teisingai užfiksuota. Patikima informacija reiškia, jog ji yra aktuali ir pagrįsta. Valdymo sprendimams priimti turi būti naudojama tik patikima informacija. 3. Objektyvi.4. Pakankama.5. Glausta.6. Aiški.7. Technologiška. Informacija lengvai prieinama vartotojui, ją nesunkiai galima keisti, papildyti, o jei nereikalinga – panaikinti.
1.6. LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS KRYPTYS
Kadangi Lietuvos gamybos ištekliai niekada nebuvo „industriniai“ ir turint galvoje, kad visą 19 amžių ir iki 1918 m. šalis buvo Rusijos imperijos provincija, darosi akivaizdu, kad Lietuva iki nepriklausomybės neturėjo jokių galimybių išplėtoti pramonę. Nepriklausomybės periodas iki sovietinės okupacijos buvo per trumpas tai padaryti ir šalis liko agrarinė iki sovietinės industrializacijos. Lietuvos ekonomikos industrializacija buvo vykdoma pagal sovietinio planavimo taisykles. Pirma, TSRS ministerijos rūpinosi kooperacija tik šakos viduje, neatsižvelgiant į tai, kiek toli viena nuo kitos buvo kooperuojančios įmonės. Antra, regionais buvo laikomos gerokai didesnės teritorijos negu viena nedidelė respublika. Lietuva paprastai buvo priskiriama Šiaurės – Vakarų regionui (priklausė ir Leningradas) arba Pabaltijo respublikų regionui, prijungus prie jų Baltarusiją ir Karaliaučiaus sritį. Vykdoma pagal tokius principus ekonominė plėtra iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Sovietinio planavimo sąlygomis Lietuvos valdžia stengėsi plėtoti Lietuvai svarbias šakas. Tokios buvo elektronika, staklių ir įrengimų gamyba, chemija, visa karinio komplekso produkcija. Šių šakų darbuotojų buvo aukštesni atlyginimai ir aukštesni „vartojimo fondai“. Taip pat buvo svarbu plėtoti galutinių produktų, kurių buvo pastovus deficitas (maisto ir lengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt.) gamybą. Lietuvoje gana griežtai buvo laikomasi tolygios visos teritorijos plėtotės politikos, siekiant absorbuoti Lietuvos kaime atsilaisvinančią darbo jėgą. Svarbiausi Lietuvos gamtos ištekliai yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geros kokybės naftos telkiniai – 250 tūkst. t per metus. Atrastas nemažas geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. 200 metrų gylyje yra gigantiški kiekiai anhidrito ir gipso. Žaliavų buvimas tik iš dalies lėmė pramonės plėtotės sprendimus. Energetikos šakos (elektros gamyba ir naftos perdirbimas) pajėgumai buvo pastatyti daug didesni, negu reikėjo vidaus vartojimui, nors visus pirminius energijos išteklius reikėjo atvežti iš toli. Trąšų gamyklos pastatytos gerokai didesnės, negu reikėjo vidaus poreikiams tenkinti, o žaliavos taip pat buvo tiekiamos iš Rusijos. Tuo būdu, industrinis kapitalas buvo kuriamas nepaisant realių Lietuvos poreikių. Tai sudarė papildomų sunkumų pereinamuoju laikotarpiu po 1990 m. Žinoma, svarbiausi sunkumai kilo dėl industrinio kapitalo technologinio atsilikimo ir drastiško įprastų rinkų sumažėjimo. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (1990 m.) iškilo uždavinys pertvarkyti ūkio struktūrą, įvertinant rinkos, politinius pasikeitimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt. Pasikeitė ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos, kurios daro įtaką Lietuvos ūkio plėtrai. Pramoninkai palaipsniui pereina į Europos rinką, pertvarko pramonės struktūrą, diegia naujus gaminius ir kt. Šalies ūkį ypač paveikė privatizavimo procesas. Kuriamos akcinės bendrovės, individualios, bendros su užsienio šalimis įmonės. Privatizavimo procesas neišvengiamai keičia įmonių specializaciją, stambios įmonės skaidomos į mažesnes ir pan. Pertvarkant pramonę, iškilo gaminamos produkcijos kokybės klausimas, nes Rytų rinka kokybei buvo nereikli. Ekonomikos plėtros politika turi atsižvelgti į turimus išteklius, esamą situaciją ir artimiausius bei tolimesnius tikslus. Suprantama, kad šalis gali pasiekti aukštą gyvenimo lygį tik gamindama aukštų technologijų gaminius. Tačiau šiuo metu pramonės šakų proporcijos pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis, lyginant su paslaugomis, sumažėjusi per daug. Kadangi trūksta finansinių bei materialinių išteklių, reikia išskirti prioritetines ūkio šakas ir jomis labiausiai rūpintis. Lietuva, turėdama taikomųjų tyrimų potencialą, pakankamai gerą darbuotojų išsilavinimo lygį, patirtį gaminant techniškai gana sudėtingus produktus, gali plėtoti aukštų technologijų gamybą, o turėdama ne tik kvalifikuotą, bet ir pigesnę darbo jėgą, gali gaminti Europos rinkai konkurentiškas prekes (mikroelektroniką, medicininę įrangą, tiksliosios mechanikos gaminius ir kt.). Jau dabar Lietuvoje gaminami kai kurie aukštų technologijų gaminiai: lazeriai ir susijusi optinė bei medicinos įranga, tikslaus matavimo prietaisai, biocheminiai gaminiai ir kt. Statyba per pirmuosius metus po nepriklausomybės atkūrimo labai sumažėjo, bet dabar atgauna buvusias pozicijas. Didelė statybos svarba artimiausiu metu kuriant naujas darbo vietas, pertvarkant ir plėtojant pramonę. Didėjant užsienio ir vidaus investicijoms į infrastruktūrą, biurų ir viešbučių statybą, pramonės objektus ir gyvenamuosius namus, statybos šaka turėtų augti gana sparčiai. Priklausomai nuo to augimo, turėtų atsigauti ir statybinių medžiagų gamyba. Gamtos ištekliai leidžia toliau plėtoti tradicinių ir naujų statybinių medžiagų gamybą iš molio, stiklo, plastikų, anhidrito ir kt.
Lietuva turi patenkinamas sąlygas plėtoti stabilų ir produktyvų žemės ūkį. Žemės ūkio paskirties žemė apima 48,5% šalies teritorijos. Lietuvos žemės ūkio plėtojimo perspektyvos pakankamai geros technologiniu požiūriu: klimato sąlygos leidžia įgyvendinti jau parengtas žemės ūkio mokslo rekomendacijas ir pasiekti reikiamą žemės ūkio produktyvumą. Tačiau šį tikslą nelengva pasiekti dėl išorinių sąlygų ir socialinių problemų kaime. Lietuvai sunku konkuruoti net tradicinėje Rytų rinkoje su stipriai subsidijuojama ES šalių produkcija. Tuo tarpu Lietuva neįstengia teikti atitinkamas subsidijas. Vidaus problema ta, kad vargu ar pavyks greitai sumažinti darbo jėgą žemės ūkyje, kai nedarbas šalyje yra pasiekęs gana aukštą lygį. Tai turi įtakos restruktūrizavimo ir technologijos gerinimo proceso trukmei. Svarbiausias Lietuvos ekonominės plėtros veiksnys – integracija į ES. ES narystės siekimas yra svarbus pats savaime, nes padiktuoja ekonominės plėtros gaires, siekiamus uždavinius ir priemones jiems išspręsti. ES remiamų programų ir projektų įgyvendinimas, nepriklausoma ekspertizė ir finansinė parama yra tokie pat svarbūs augimo veiksniai, kaip ir besijungiančios prie ES šalies įvaizdis, kuris padeda pritraukti užsienio investicijas.Kartojimo klausimai ir užduotys1. Kas yra verslas ir kokios jo svarbiausios funkcijos?2. Paaiškinkite bendrąją verslo schemą.3. Kokie yra gamybos veiksniai? Paaiškinkite verslumo sąvoką.4. Kokia verslo nauda žmogui ir visuomenei?5. Apibūdinkite gamybinį, komercinį ir finansinį verslą. Kokie yra pagrindiniai šių verslo rūšių skirtumai?6. Kokios yra pagrindinės verslo plėtros sąlygos? Išvardinkite ir apibūdinkite.7. Kas yra verslo aplinka?8. Kas priskiriama prie verslo mikroaplinkos?9. Apibūdinkite pagrindinius verslo makroaplinkos elementus.10. Paaiškinkite ekonominės informacijos svarbą verslo plėtrai.11. Kokie reikalavimai keliami informacijai?12. Surinkite reikalingą informaciją ir apibūdinkite Lietuvos ūkio sistemą ir plėtros tendencijas.
2. VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI Verslo mechanika nėra labai sudėtinga, kai prisikasi iki jo šaknų. Tereikia pagaminti kokį nors daiktą ir jį parduoti kitam, tačiau brangiau negu kainavo tau. Štai ir viskas, gal dar vienas kitas milijonas smulkmenų. Dž. L. Makafrėjus 2.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS, PAGRINDINIAI JOS BRUOŽAI. 2.2. ĮMONĖS TIKSLAI.2.3. ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA.2.4. ĮMONIŲ KLASIFIKAVIMO TIKSLAI IR POŽYMIAI.2.5. INDIVIDUALI (PERSONALINĖ) ĮMONĖ.2.6. ŪKINĖ BENDRIJA.2.7. AKCINĖ BENDROVĖ.2.8. VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBĖS ĮMONĖ.2.9. ĮMONĖS STEIGIMAS.2.10. KITOS VERSLO KŪRIMO FORMOS.2.11. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS.2.12. ĮMONIŲ SĄJUNGOS IR SUSIVIENIJIMAI.2.13. GAMYBOS ĮMONIŲ VEIKLA. GAMYBOS PROCESAS, JO ELEMENTAI, RŪŠYS IR FAZĖS.2.14. GAMYBOS TIPAI.2.15. GAMYBOS CIKLAS.2.16. ĮMONĖS GAMYBOS STRUKTŪRA.2.17. PRODUKCIJOS NOMENKLATŪROS IR ASORTIMENTO SAMPRATA IR FORMAVIMAS.2.18. PRODUKCIJOS PARDAVIMO IR GAMYBOS APIMČIŲ SUDERINIMAS.2.19. PRODUKCIJOS GAMYBOS APIMTIES PAGRINDIMAS GAMYBOS PAJĖGUMU. GAMYBOS PAJĖGUMO SAMPRATA.2.20. GAMYBOS PAJĖGUMO APSKAIČIAVIMAS.2.21. PREKYBOS ĮMONIŲ VEIKLA.2.22. PASLAUGŲ VERSLO ORGANIZAVIMO YPATUMAI.
2.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS, PAGRINDINIAI JOS BRUOŽAI
Rinkos ekonomika suteikia nemažas laisves ūkinei veiklai, sudaro palankias sąlygas privačiai iniciatyvai, kurios gali būti realizuotos steigiant įvairias įmones. Stabiliai veikiančios įmonės, kurios yra pagrindinis ūkinis vienetas bet kokioje ekonomikoje, yra ekonominės plėtros veiksnys ir gyvenimo lygio augimo pagrindas. Įmonė yra savo vardą turintis atskiras ūkio vienetas. Ekonominėje literatūroje, kalbant apie įmones, jų veiklos organizavimą, planavimą, vertinimą ir pan. vartojama organizacijos sąvoka. Žinoma, kiekviena įmonė yra organizacija. Organizacija yra tam tikra grupė žmonių. Kad ši grupė žmonių būtų organizacija, ji turi turėti savo narius (žmones), vieną bendrą tikslą (tikslus) ir darniai dirbti kartu, kad pasiektų visiems jiems svarbų tikslą (tikslus). Vadinasi, organizaciją galima apibūdinti taip: organizacija — tai grupė žmonių, kurios veikla sąmoningai koordinuojama, siekiant bendro tikslo (tikslų). Įmonė — tai užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, įgaunanti fabriko, gamyklos, kepyklos, dirbtuvių, leidyklos, parduotuvės ar kitą pavidalą (pramonėje, žemės ūkyje, transporte, statyboje, prekyboje ir kt.), kuri vykdo vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes bei teikdama paslaugas. Įmonė apibrėžiama ir kaip ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija. Kaip ekonominė organizacija įmonė skaičiuoja visas savo pajamas ir išlaidas ir, gauna pelną (ar patiria nuostolį). Būdama savarankiška organizacija, įmonė daugelį uždavinių sprendžia pati: kokią produkciją (paslaugas) gaminti, kada gaminti, kam parduoti, kada parduoti, už kiek parduoti, kiek mokėti darbininkams ir pan. Įmonės niekas neišlaiko, ji pati turi užsidirbti pinigų. Jei to padaryti nesugebės, turės bankrutuoti. Kadangi įmonė yra gaminanti rinkai organizacija, tai negalima vien tik gaminti ir negalvoti, ar pavyks parduoti norima kaina. Įmonė turi įvertinti rinkoje esančius konkurentus, numatyti galimus produkcijos pirkėjus, palaikyti ryšius su pardavėjais ir kitomis įmonėmis bei organizacijomis ir pan.
2.2. ĮMONĖS TIKSLAI
Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras, jiems pasiekti yra nukreipta visa įmonės veikla. Įmonės tikslai formuojami derinant individualius ir grupinius interesus. Tai konfliktinis procesas, kadangi, tenkinant vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi savarankiškai ar priverstinai perimti dominuojančios grupės interesus. Tikslų formavimui turi įtakos ir išorės veiksniai. Įmonės tikslai skirstomi į socialinius ir ekonominius. Įmonės socialiniai tikslai turi padėti teisingai atlyginti už įmonės interesus atitinkantį darbą, užtikrinti saugias darbo sąlygas ir pan. Ekonominių įmonės tikslų pavyzdžiais galėtų būti: optimali rinkos dalis, pardavimo apimties didinimas, gamybos išlaidų mažinimas, pelno ir pelningumo didinimas ir kt. Ekonominiai ir socialiniai tikslai sudaro įmonės tikslų sistemą, išreiškiamą konkrečiais rodikliais, loginėmis užduotimis. Tikslai turi būti: 1) realūs; 2) suderinti tarpusavyje; 3) tikslų sistema turi būti suderinta laiko požiūriu; 4) tikslai turi atitikti įmonės organizacinę struktūrą ir sudaryti galimybę nustatyti konkrečius užduočių vykdytojus; 5) būtina užtikrinti tikslų vykdymo kontrolę.
Ekonominiams ir socialiniams tikslams būdinga ir vienovė, ir prieštaravimai. Ignoruojant socialinius tikslus, blogėja ekonominiai rezultatai, nes nepatenkinti darbuotojai prasčiau dirba. Tačiau socialinių tikslų tenkinimas reikalauja lėšų, kurių yra daugiau, kai yra geri ekonominiai rezultatai. Todėl kapitalo savininkai ir vadovybė dažniau akcentuoja ekonominius tikslus, o darbuotojai — socialinius. Optimalus rezultatas gaunamas tik juo derinant.2.3. ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA
Įmonės veikla yra gana sudėtinga. Pvz., perdirbimo įmonėje skiriamos tokios jos veiklos sudedamosios dalys (veiklos fazės):1. Aprūpinimas. Įmonė aprūpinama reikalingomis žaliavomis, medžiagomis, įrankiais, įrengimais, darbuotojais.2. Gamyba. Gamybos objektai perdirbami į gatavus gaminius.3. Pardavimas. Parduodami įmonėje pagaminti gaminiai. Įmonės veikla bus efektyvi tik tada, jei bus pasiekta visų veiklos sudedamųjų dalių (veiklos fazių) pusiausvyra. Įmonės veiklos pusiausvyra užtikrinama, kai aprūpinimo fazė kiekvienu momentu atitinka gamybos fazę, o gamybos fazė — pardavimo fazę. Įmonės veiklos pusiausvyrą pirmiausia veikia aplinka. Aplinkos nuolatinis kitimas verčia pastoviai koreguoti įmonėje vykstančius procesus. Be to, veiklos pusiausvyrai turi įtakos aprūpinimo, gamybos, pardavimo procesų įgyvendinimo formos įmonėje.
2.4. ĮMONIŲ KLASIFIKAVIMO TIKSLAI IR POŽYMIAI
Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Panašios įmonės gali būti grupuojamos pagal vieną ar kelis požymius. Vieno tipo įmonėse kur kas lengviau sprendžiamos kai kurios ekonominės bei organizacinės problemos: galimi tipiniai technikos, technologijos, gamybos, valdymo, darbo organizavimo, apskaitos ir kt. sprendimai. Įmonių klasifikavimas ypač reikšmingas statistikoje bei atliekant ekonominę analizę. Ūkinės veiklos požiūriu svarbus įmonių klasifikavimas pagal šiuos požymius:1. Pagal dydį: Mažos įmonės; Vidutinės įmonės; Didelės įmonės.Šis skirstymas reikšmingas tuo, kad, siekiant skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą ir apriboti ūkio monopolizavimą, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms gali būti suteikiama įvairių lengvatų.2. Pagal veiklos pobūdį: Paslaugas teikiančios įmonės. Tai remonto, komunalines, juridines, buhalterines, sveikatos apsaugos, mokymo ir kt. paslaugas teikiančios įmonės. Prekybos įmonės. Tai įvairios parduotuvės, didmeninės prekybos bazės ir kt. Šios įmonės įsigyja jau pagamintus gaminius ir juos perparduoda pirkėjams. Perdirbimo įmonės. Šios įmonės perka žaliavas, medžiagas, įrankius bei įrengimus, samdo žmones, organizuoja gamybos procesą ir pagamina produkciją, kurią parduoda prekybos įmonėms arba tiesiog vartotojams. Mišrios įmonės. Pvz., ta pati įmonė gamina produkciją ir teikia paslaugas.3. Pagal verslo organizavimo formas: individualios (personalinės) įmonės; ūkinės bendrijos: tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos. akcinės bendrovės: uždarosios akcinės bendrovės ir (atvirosios) akcinės bendrovės. valstybės ir savivaldybių įmonės. Šios įmonės skiriasi nuosavybės forma, kapitalo pritraukimo būdais, teisinės atsakomybės lygiu ir kt. 2.1 paveiksle parodytas išsamesnis šių įmonių apibūdinimas.Uždarosios akcinės bendrovės, akcinės bendrovės, valstybės įmonės RIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS Šių įmonių savininkai už įmonių įsipareigojimus atsako ne visu savo asmeniniu turtu, bet tik į įmonę investuota jo dalimiIndividualios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos NERIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS Šių įmonių savininkai už įmonių įsipareigojimus atsako ne tik investuotu į įmones, bet ir visu asmeniniu turtu, jeigu įmonėms neužtenka į jas investuotų lėšų skoloms bei kitiems įsipareigojimams padengti
2.1 pav. Įmonių klasifikavimas
Išsivysčiusiose laisvosios rinkos valstybėse daugiausia yra individualių (personalinių) įmonių – jos paprastai sudaro apie 70 proc. visų kurioje nors valstybėje veikiančių įmonių, o neribotos civilinės atsakomybės įmonės – net 80 proc. Tačiau tik apie 20 proc. bendro įmonių skaičiaus sudarančios ribotos civilinės atsakomybės įmonės parduoda net 90 proc. visų prekių. Taip yra todėl, kad šios įmonės paprastai būna daug didesnės, jų ir galimybės gerokai viršija personalinių įmonių bei ūkinių bendrijų galimybes. Tačiau tai nereiškia, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonių vaidmuo yra menkas. Personalinės įmonės ir ūkinės bendrijos labai aktyvina valstybių ekonomiką, nemaža dalimi yra laisvos konkurencijos garantas. Įmonės gali būti klasifikuojamos ir pagal kitus požymius. Pvz., pagal technologinį panašumą pramonės įmones galima skirstyti į baldų, maisto, mašinų gamybos, lengvosios pramonės ir kt. įmones, o pagal specializaciją pramonės įmonės gali būti technologinės, daiktinės bei detalinės specializacijos ir t. t.
2.5. INDIVIDUALI (PERSONALINĖ) ĮMONĖ
Individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise (Tai tokia bendrosios nuosavybės rūšis, kai bendrasavininkių nuosavybės dalys nėra iš anksto nustatytos. Paprastai tokie nuosavybės santykiai susiklosto tarp šeimos narių). Individuali (personalinė) įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Tai reiškia, kad už individualios įmonės prievoles visiškai atsako įmonės savininkas visu savo, taip pat ir asmeniniu turtu, t. y. bankrutavus įmonei kreditoriai skolą gali išieškoti iš savininko turto (kai kuriais atvejais tai gali būti nuosavas namas, piniginės santaupos, automobilis ir t.t.), jei tam įmonės turto nepakanka. Atskiro įstatymo, reglamentuojančio individualių (personalinių) įmonių kūrimo ir veiklos pagrindus, nėra. Individualios (personalinės) įmonės steigimą, likvidavimą ir veiklą apibrėžia LR įmonių įstatymas, LR civilinis kodeksas, kiti įstatymai. Individualių įmonių pranašumai yra šie: tokios įmonės lengvai steigiamos, nes jų savininkai dažniausiai būna pavieniai asmenys, todėl su niekuo nereikia derinti veiksmų nei steigiant įmonę, nei vėliau. Tokių įmonių steigimas pradedamas ir baigiamas tuo, kad jos įregistruojamos vietos savivaldybėje; tokioms įmonėms sukurti paprastai nereikia didelių kapitalinių investicijų;
tokių įmonių savininkai gali labai lanksčiai elgtis, tuoj pat atsižvelgti į pasikeitusią padėtį rinkoje – vienam ar keliems žmonėms dažniausiai nesudėtinga šiek tiek pakoreguoti savo veiklą pagal pakitusias rinkos sąlygas; savininkas pats yra savo verslo šeimininkas ir turi didelę veiksmų laisvę, naudojant įmonės išteklius. Vienintelė jų prievolė valdžiai – laiku sumokėti mokesčius. Tačiau ši verslo organizavimo forma turi ir trūkumų. Pagrindiniai yra šie: kadangi savininkų skaičius labai ribotas, tokioms įmonėms beveik neįmanoma sukaupti didelį kapitalą ir plėsti veiklos mastą; individualios įmonės savininkas paprastai atlieka visas jos valdymo funkcijas, t. y. negali pasinaudoti ta potencialia nauda, kurią gali duoti valdymo specializacija; individualios įmonės savininkui būdinga neribota turtinė atsakomybė už savo finansinius įsipareigojimus, t. y. jis rizikuoja ne tik įmonės turtu, bet ir savo asmeniniu turtu.2.6. ŪKINĖ BENDRIJA
Tai visiškos turtinės atsakomybės įmonė. Šias įmones bendrosios jungtinės veiklos sutartimi tam tikrai ūkinei veiklai gali steigti keli fiziniai ar juridiniai asmenys. Šių kelių fizinių ar juridinių asmenų turtas yra sujungiamas į bendrą dalinę nuosavybę (tai reiškia, kad iš anksto yra žinoma kiekvieno nario bendrosios nuosavybės dalis). Kaip ir individuali įmonė, ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Kadangi jos, kaip ir individualios įmonės, yra neribotos civilinės atsakomybės įmonės, jų savininkai už bendrijos įsipareigojimus atsako ne tik visu įmonės, bet ir asmeniniu turtu. Pagal LR ūkinių bendrijų įstatymą bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių (neskaičiuojant samdomų darbuotojų). Ūkinės bendrijos skirstomos į tikrąsias ūkines bendrijas (TŪB) ir komanditines ūkines bendrijas (KŪB). TŪB nariai už bendrijos veiklos padarinius solidariai atsako visu savo turtu. Visi TŪB nariai turi teisę atstovauti savo bendrijai sudarant sandorius (jei sutartyje nenumatyta kitaip). KŪB susideda iš tikrųjų narių ir narių komanditorių (bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius). KŪB tikrųjų narių padėtis niekuo nesiskiria nuo TŪB narių padėties. Tuo tarpu nariai komanditoriai už bendrijos veiklos padarinius atsako tik tam tikra, įnešta į bendriją, turto dalimi. Todėl nariai komanditoriai gerokai mažiau rizikuoja, bet jų įtaka tvarkant įmonės reikalus yra daug mažesnė. Tikrieji nariai gali net nesuteikti jiems balsavimo teisės. Pagal LR ūkinių bendrijų įstatymą bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas yra Bendrosios jungtinės veiklos sutartis. Sudarytą sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, ji tvirtinama notariškai. Sutartyje turi būti numatyta: bendrijos pavadinimas; veiklos pobūdis; fizinių asmenų, kurie yra bendrijos tikrieji nariai arba komanditoriai, pavardės, vardai ir adresai; tikrųjų narų teisės ir pareigos; bendros nuosavybės dalių dydis, nepiniginiai įnašai; pajamų ir nuostolių paskirstymo tvarka ir kt. Pasibaigus ūkiniams metams, sudaromas bendrijos buhalterinis balansas ir jos pajamos paskirstomos bendrijos nariams proporcingai jų dalims. Sutartyje gali būti numatytos ir kitokios pajamų paskirstymo taisyklės. Priimant nutarimus dėl bendrijos veiklos, kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą, nepriklausomai nuo jo dalies dydžio. Yra šie ŪB pranašumai, palyginus su kitomis verslo organizavimo formomis: panašiai kaip ir individualias įmones ŪB lengva įsteigti, nebent reikia šiek tiek daugiau laiko būsimiesiems partneriams susitarti; dėl didesnio ŪB narių skaičiaus (lyginant su individualia įmone) gali bendradarbiauti ir dalyvauti valdyme skirtingo profesinio pasirengimo specialistai; galimybė sujungti atskirų bendrijos narių kapitalus, todėl susidaro palankesnės sąlygos (lyginant su individualia įmone) plėsti veiklos mastą. Tai ypač pasakytina apie narius komanditorius, kurie dažniausiai drąsiai investuoja savo turtą, nes rizikuoja tik į įmonę įdėtąja dalimi; tokioms įmonėms bankai gerokai lengviau nei personalinėms suteikia paskolas, nes asmenų, rizikuojančių prarasti turtą dėl negrąžintų paskolų, yra daugiau (žinoma, jei tai ne komanditinė ūkinė bendrija su vienu tikruoju nariu). Tačiau ŪB turi kai kurių trūkumų, jose iškyla problemos, nebūdingos individualioms įmonėms. ŪB trūkumai yra šie: visiems bendrijos nariams dalyvaujant valdyme galimos skirtingos nuomonės bei interesai. Tokiu atveju ŪB valdymas gali būti neoperatyvus ir nepakankamai efektyvus; didelė savininkų tarpusavio priklausomybė pasireiškia ir tuo, kad jie priversti kolegialiai atsakyti už kiekvieno iš jų priimtus su įmonės veikla susijusius sprendimus; nors ŪB finansiniai ištekliai viršija individualios įmonės išteklius, tačiau jų gali neužtekti tam, kad būtų plečiama pelninga veikla; neribota turtinė atsakomybė; ribotas veiklos laikas. Pasitraukus vienam bendrijos nariui iš jos veiklos, bendrija nutraukia savo egzistavimą. Bendrija taip pat nutraukia savo veiklą, jos nariams įgyvendinus projektą, kuriam vykdyti ji buvo įkurta. Veiklai pratęsti kiekvienu minėtu atveju turi būti kuriama nauja bendrija.
2.7. AKCINĖ BENDROVĖ (AB)
Norint užsiimti veikla, susijusia su didesne ūkine rizika, patartina steigti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį — akcinę bendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t. y. įmones, kurios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu ir neatsako akcininkų turtu. Kiekvienas akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę, tiksliau už kurį įsigijo bendrovės akcijų. AB yra įmonė, kurios nuosavybė padalyta į dalis vadinamas akcijomis. AB ir UAB veikia pagal LR akcinių bendrovių įstatymą, kuris nustato šių įmonių steigimo tvarką ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus. Bendrovės steigėjai gali būti fiziniai bei juridiniai asmenys. Akcijos (kaip nuosavybės popieriai) skirtingai cirkuliuoja rinkoje. Vienų bendrovių savininkai nusprendžia, kad šiais nuosavybės popieriais gali būti laisvai prekiaujama, o kiti laikosi nuostatos, kad akcijos neturėtų būti parduodamos bet kam ir savininkai turėtų, kiek tai leidžia įstatymai, kontroliuoti nuosavybės formavimo procesą bei turėti pirmenybę įsigyjant kurio nors savininko perleidžiamas akcijas. Pirmosios įmonės yra AB (atvirosios), antrosios – UAB.
AB įstatinis kapitalas (įstatinis reiškia, kad toks kapitalo dydis užfiksuotas bendrovės įstatuose, kurie turi būti registruojami atitinkamose valdžios institucijose) negali būti mažesnis kaip 150000 Lt, o UAB nemažesnis kaip 10000 litų. Be to, UAB negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė — AB ir UAB turto savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės turto. Svarbiausius sprendimus akcininkai priima balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų. Pagrindinis teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi bendrovė savo veikloje, yra jos įstatai. Įstatuose turi būti nurodyta: bendrovės pavadinimas; buveinė (adresas); veiklos tikslai ir ūkinės veiklos pobūdis (gaminamos produkcijos, atliekamų darbų, teikiamų paslaugų rūšys); įstatinio kapitalo dydis; akcijų skaičius pagal rūšis, jų nominali vertė ir suteikiamos teisės; visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo šaukimo bei balsavimo jame tvarka; bendrovės valdymo organai, jų kompetencija, rinkimo (skyrimo) tvarka; bendrovės pranešimų skelbimo tvarka ir kt.LR akcinių bendrovių įstatyme nurodytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės. Akcininkai turi šias turtines teises: gauti bendrovės pelno dalį (dividendą); gauti likviduojamos bendrovės turto dalį; nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų; pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendžia šią teisę visiems akcininkams atšaukti; palikti testamentu visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn; perleisti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn (UAB ši teisė ribojama). Akcininkai turi šias neturtines teises: dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą ir kt. AB privalumai yra šie: galimybė sukaupti didelį kapitalą. Tai leidžia šioms įmonėms iš karto įsitraukti į konkurencinę kovą; ribota akcininkų turtinė atsakomybė. AB savininkai rizikuoja tik ta suma, kokią jie sumokėjo pirkdami akcijas. Jų asmeniniam turtui pavojus negresia, jeigu AB bankrutuoja. Kitaip tariant AB turtas atskirtas nuo akcininkų asmeninio turto, nes kreditoriai gali pateikti ieškinį bendrovei kaip juridiniam asmeniui, bet ne bendrovės savininkams kaip privatiems asmenims; galimybė perduoti teises ir neribotas AB egzistavimo laikas. Tokių įmonių valdytojai gali drąsiai įgyvendinti ilgalaikius perspektyvius projektus, leidžiančius sėkmingai veikti konkurencijos sąlygomis; profesionalus valdymas. Turėdamos didesnį pradinį kapitalą, taip pat galėdamos greičiau didinti savo turtą dėl efektyvesnės veiklos, šios įmonės paprastai sugeba pritraukti geriausius atitinkamų veiklos sričių specialistus. Tai joms pavyksta ne tik dėl didesnių atlyginimų, kuriuos pajėgia mokėti, bet ir dėl to, kad šiose kolektyvinės nuosavybės formos įmonėse samdomi darbuotojai jaučiasi saugiau, nes mažiau priklauso nuo atskirų savininkų valios; AB privalumai paprastai nusveria jų trūkumus. Tačiau norint visapusiškai įvertinti šią verslo organizavimo formą, būtina žinoti ir jos trūkumus: steigti šios nuosavybės formos įmones yra daug sudėtingiau nei personalines įmones ar ūkines bendrijas; nuosavybės atotrūkis nuo valdymo ir kontrolės. Priežastis ta, kad vadinamieji vidutiniai akcininkai paprastai nėra aktyvūs sprendžiant bendrovės veiklos klausimus. Jie mažai tesuvokia, ar iš tiesų efektyviai valdoma AB. stambių AB trūkumas tas, kad jos riboja aktyvią konkurenciją, skatina monopolizavimą ekonomikoje. Apskritai, AB vaidmuo prieštaringas: 1. Jos sudaro sąlygas efektyviam ūkininkavimui, padeda gauti ekonomiją dėl verslo masto atskiroje įmonėje ir geriau tenkinti pirkėjų poreikius; 2. Silpnindamos konkurenciją, jos mažina verslo efektyvumą, riboja geresnio vartotojų poreikių tenkinimo galimybes.2.8. VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBĖS ĮMONĖ
Valstybės ir savivaldybės įmonės nuosavybės teise visiškai priklauso valstybei (savivaldybei). Šios įmonės taip pat turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, kadangi įstatymai deklaruoja, jog valstybė neatsako už tokių įmonių veiklą bei jos padarinius, o įmonės neatsako už valstybės (vietos savivaldybių) prievoles (pavyzdžiui, valstybės įmonė „Lietuvos paštas“, valstybės įmonė „Registrų centras“ ir kt.). Įmonei steigėjas turi teisę nustatyti: Privalomus darbus (užduotis). Prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles. Administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes. Valstybės (savivaldybės) įmonė turi teisę užsiimti įstatuose nustatyta ūkine veikla LR ir už jos ribų; sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolintis piniginių lėšų; nustatyti savo produkcijos, teikiamų paslaugų kainas, įkainius ir tarifus tais atvejais, kada jų nenustato LR Vyriausybė arba steigėjas; nustatyti įmonės vidaus struktūrą ir kt. Pagrindinis teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi įmonė savo veikloje yra jos įstatai. Įstatuose turi būti nurodyta: Įmonės pavadinimas ir buveinė (adresas); Ūkinė veikla (gaminamos produkcijos, atliekamų darbų, teikiamų paslaugų rūšys); Steigėjo teisės nustatyti privalomus darbus, kainas ir tarifus bei jų skaičiavimo taisykles; Įstatinio kapitalo dydis, jo keitimo tvarka; Administracijos sudarymo tvarka ir kompetencija; Pelno skirstymo taisyklės ir kt. Įstatus tvirtina įmonės steigėjas. Įstatus keisti ir papildyti iniciatyvos teisę turi ir įmonės administracija, ir steigėjas. Pakeistus ir papildytus įstatus tvirtina steigėjas. Įmonė privalo užtikrinti jai patikėto valstybės (savivaldybės) kapitalo išsaugojimą ir efektyvų naudojimą. Valstybės (savivaldybės) kapitalą įmonė naudoja už palūkanas, mokamas iš įmonės pelno.
2.9. ĮMONĖS STEIGIMAS, REORGANIZAVIMAS, LIKVIDAVIMAS
ĮMONIŲ STEIGIMO PROCEDŪRA Įmonių steigimo tvarką nustato LR įmonių įstatymas, atskirų įmonių rūšių įstatymai, LR civilinis kodeksas. Įmonių steigėjais gali būti Lietuvos valstybė ir LR savivaldybės, atstovaujamos savo institucijų, taip pat LR ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo LR įmonių rejestre dienos. Įmonių registravimo tvarką reglamentuoja LR įmonių rejestro įstatymas. Įmones registruoja savivaldybių vykdomosios institucijos. Šios institucijos kaupia ir tvarko įmonių, įsteigtų jų teritorijose, registravimo duomenis. Įregistravus įmonę savivaldybėje, registravimo duomenys turi būti pateikti vyriausiajam rejestro tvarkytojui, t.y. valstybės įmonei „Registrų centras“. Ši įmonė kaupia ir tvarko visų Lietuvoje įregistruotų įmonių registravimo duomenis. Be to, ši įmonė (o ne savivaldybių vykdomosios institucijos) registruoja iš valstybės lėšų steigiamas įmones, įmones su užsienio kilmės kapitalu, draudimo veiklą vykdančias įmones, komercinius bankus.
Įmonei registruoti pateikiami šie dokumentai:1. Steigėjų (steigėjo) prašymas įregistruoti įmonę, kartu pateikiant duomenis, kurie turi būti įtraukti į rejestrą (Įmonės pavadinimą, įmonės rūšį, adresą, veiklos pobūdį, atstovų (įgaliotinių) vardus ir pavardes, adresus, taip pat jų įgaliojimus, numatomą veiklos laikotarpį. Atskirų rūšių įmonėms gali reikėti pateikti ir kitus duomenis);2. Tinkamai įforminti įmonės steigimo dokumentai;3. Registravimo rinkliavos sumokėjimo kvitas. Įmonės steigimo dokumentai yra šie:1. Įmonių steigimo sutartys (aktai);2. Įmonių įstatai;3. Leidimas užsiimti licencijuojama veikla (Nustatytos veiklos rūšys, kurioms reikia licencijos, t.y. be LR Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos veikla draudžiama. Pvz., atlikti žemės gelmių tyrimus, naudoti žemės gelmių išteklius, užsiimti veterinarine praktika, gaminti, importuoti tabaką ir jo gaminius, užsiimti farmacine veikla, steigti mokymo įstaigas, užsiimti asmens sveikatos priežiūra, gaminti alkoholio produktus, projektuoti ir tiesti valstybės kelius, gaminti antspaudus, užsiimti vertybinių popierių biržų veikla, atlikti auditą, gaminti ginklus, užsiimti ūkine – komercine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, teikti turizmo paslaugas ir t.t. );4. Vietos savivaldos leidimas užsiimti ūkine veikla, jei įmonė registruojama valstybės įmonėje „Registrų centras“;5. Firmos vardo įregistravimo pažymėjimas.(Firmos vardas registruojamas Valstybiniame patentų biure. Valstybinis patentų biuras (gavęs paraišką) atlieka ekspertizę, kad nustatytų, ar firmos vardas atitinka LR firmų vardų įstatymą. Jei firmos vardas atitinka įstatymo reikalavimus, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą jį registruoti ir apie tai raštu praneša pareiškėjui. Nuo 2004 metų, pradėjus veikti juridinių asmenų registrui, atskiros firmų vardų registracijos nebeliks, kadangi registruojant pačią įmonę bus registruojamas ir firmos vardas). 6. Gyvenamųjų ar negyvenamųjų patalpų savininko pažyma apie patalpų suteikimą įmonės veiklai, jei įmonės steigėjas nėra šių patalpų savininkas, arba dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į patalpas, jei įmonę steigia patalpų savininkas. Atskiroms įmonių rūšims registruoti turi būti pateikiami ir papildomi dokumentai, nustatyti LR įmonių rejestro ir šių įmonių rūšių įstatymuose. Įregistruotai įmonei rejestro tvarkytojas išduoda nustatytos formos pažymėjimą ir suteikia juridinio asmens numerį (kodą). Įmonės, kurioms pagal įstatymus reikia mokėti mokesčius, turi užsiregistruoti mokesčių inspekcijoje. Įmonės turi pateikti registravimo dokumentus ir tada joms suteikiamas mokesčio mokėtojo identifikavimo numeris. Po įmonės įregistravimo savivaldybės Rejestro tarnyboje įmonė turi būti užregistruota Valstybinio socialinio draudimo skyriuje. Įregistravus teks už samdomuosius darbuotojus mokėti draudimo įmokas, kad būtų galima sukaupti reikalingas lėšas ateityje mokėti senatvės pensiją, pašalpas, įvykus nelaimingiems atsitikimams ar susirgus ir kt. Gavus įmonės registracijos pažymėjimą, pasidaromas antspaudas, jį suderinus Vyriausiajame policijos komisariate. Gavus Vyriausiojo policijos komisariato leidimą, pateikiamas užsakymas antspaudo gamybai. Tuo užsiima specialios firmos. Daugeliui veiklos rūšių reikalingas Visuomenės sveikatos centro leidimas (leidimas – higienos pasas). Tai susieta su vartotojų ir darbuotojų sveikatos apsauga. Jei ūkinės veiklos sąlygos yra tinkamos, tai per mėnesį šis leidimas išduodamas. Paprastai leidimas galioja iki 3 metų. Prieš pradėdama savo veiklą, įmonė turi pranešti apie tai Valstybinei darbo inspekcijai. Jei įmonėje yra bent vienas samdomas darbuotojas, būtina turėti pažymą apie darbdavio atestaciją darbo saugos klausimais. Jeigu įmonėje yra daugiau kaip 50 darbuotojų, joje turi būti darbų saugos specialistas. Valstybinė darbo inspekcija gamybinėse įmonėse atlieka naujai kuriamų darbo priemonių projektų ekspertizes ir pateikia išvadas, ar šie projektai atitinka darbų saugos reikalavimus, išduoda leidimus eksploatuoti gamybos priemones. Atidarant atsiskaitomąją sąskaitą banke, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu. Rašomas prašymas, kuriuo įsipareigojama laikytis lėšų laikymo ir disponavimo tvarkos, pateikiami kiti reikalingi dokumentai. 2.2 paveiksle pavaizduota bendroji įmonės steigimo schema.ĮMONĖS STEIGIMO SCHEMA1. Užregistruoti įmonės vardąValstybinis patentų biuras2. Licencijos gavimas (jeigu reikia)Valstybės institucijos3. Atsidaryti kaupiamąją sąskaitą (tik AB ir UAB)Komercinis bankas 4. Užregistruoti įmonę Lietuvos Respublikos įmonių rejestreSavivaldybės rejestro tarnyba5. Užsiregistruoti mokesčių mokėtojuValstybinė mokesčių inspekcija6. Užsiregistruoti draudimo įmokų mokėtojuMiesto (rajono) socialinio draudimo įstaiga7. Gauti leidimą pasigaminti antspaudąVyriausiasis policijos komisariatas8. Leidimas – higienos pasasVisuomenės sveikatos centras9. Suderinimas su Darbo inspekcija (jei yra bent vienas samdomas darbuotojas) Valstybinė darbo inspekcija10. Komerciniame banke atsidaryti atsiskaitomąją sąskaitą2.2 pav. Bendroji įmonės steigimo schemaĮMONĖS REORGANIZAVIMAS IR LIKVIDAVIMAS Prireikus įmonė gali būti reorganizuota. Reorganizavimas – tai įmonės pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Įmonės gali būti reorganizuojamos šiais būdais: Įmones jungiant; Įmones skaidant; Įmones pertvarkant (keičiant jų rūšį). Reorganizavimas jungiant galimas prie veiklą tęsiančios įmonės prijungiant kitas, kurios kaip juridiniai asmenys baigia veiklą, arba jungiant įmones, kurios kaip juridiniai asmenys baigia veiklą, t.y. įsteigiant naują įmonę. Reorganizavimas skaidant galimas: Įmonę, kuri baigia savo veiklą, išdalijant kitoms, tęsiančioms savo veiklą įmonėms; Iš veiklą baigiančios įmonės, steigiant naujas įmones; Iš savo veiklą tęsiančios įmonės atskiriant dalį, kuri jungiama prie kitos įmonės arba iš kurios steigiama nauja įmonė. Kai įmonė pertvarkoma keičiant jos rūšį, ji gali būti reorganizuojama iš UAB į AB ar atvirkščiai. Bet kuriuo atveju parengiamas reorganizavimo projektas, atliekama šio projekto ekspertizė, viešai paskelbiama apie numatomą reorganizavimą. Reorganizavimo projektą tvirtina akcininkų visuotinis susirinkimas. Įmonės likvidavimo pagrindas gali būti: pasibaigęs įstatuose nurodytas bendrovės veiklos terminas; teismo ar kreditorių susirinkimo nutarimas likviduoti bankrutavusią įmonę; teismo sprendimas likviduoti bendrovę už LR įstatymų nustatytus teisės pažeidimus; teismo sprendimas pripažinti bendrovę neteisėtai įsteigta; visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas likviduoti bendrovę.Apie bendrovės likvidavimą viešai skelbiama bei kiekvienam akcininkui ar kreditoriui pranešama raštu.
2.10. KITOS VERSLO KŪRIMO FORMOS
Gali būti kuriamos įmonės su užsienio kilmės kapitalu. Užsienio kilmės kapitalo investicijos — tai užsienio investuotojams priklausantis užsienio kilmės kapitalas, investuotas Lietuvos Respublikoje. Investicijos formomis gali būti dalis bendroje įmonėje, grynai užsienio kapitalo įmonė, Lietuvos įmonių akcijų įsigijimas. Užsienio kapitalo investicijas reguliuoja Užsienio investicijų LR įstatymas. Labai paplitęs yra bendro su užsieniu kapitalo įmonių (bendrų įmonių) steigimas. Bendra įmone laikoma LR ūkio subjektas, kurio įstatinio kapitalo dalis priklauso užsienio investitoriui (investitoriams). Partneriais gali būti asmenys ar įmonės net iš kelių šalių. Steigimo ir registravimo dokumentus turi rengti steigėjas iš Lietuvos pusės. Jeigu tai daro ne steigėjas, jis turi turėti įgaliojimą. Grynai užsienio kapitalo įmonės gali būti dviejų tipų: užsienio įmonių filialai (investuotojas yra užsienio įmonė) arba nauja užsienio kapitalo įmonė (įmonės Lietuvoje steigėjas atvykęs iš užsienio). Užsienio įmonės gali LR akredituoti savo atstovybes. Jos neturi juridinio asmens teisių ir negali vykdyti ūkinės veiklos (išskyrus transporto agentūras). Atstovybių darbas apribojamas ekonominių ryšių užmezgimu, sutarčių sudarymu įmonės vardu, sutarčių vykdymo stebėjimu, įmonės produkcijos ir paslaugų reklama. Viešoji įstaiga yra pelno nesiekianti privataus kapitalo pagrindu veikianti organizacija, viešai teikianti socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitų panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Viešosios įstaigos pajamos, gaunamos iš ūkinės veiklos, naudojamos pagrindinei veiklai plėtoti, t. y. pelno negalima skirstyti dalininkams (savininkui). Viešoji įstaiga turi juridinio asmens teises. Ją gali steigti LR ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Šių įmonių steigimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką nustato LR viešųjų įstaigų įstatymas. Laisvosios ekonominės zonos (LEZ). Viena iš formų užsienio kapitalui pritraukti, gamybai ir eksportui skatinti, nedarbui mažinti, regionų socialinei — ekonominei plėtrai užtikrinti, integracijai į pasaulinį ūkį spartinti yra LEZ steigimas. LEZ galima apibrėžti kaip šalies teritorijos dalį, kurioje veikiantiems ūkio subjektams taikomos įstatymų numatytos lengvatinės ekonominės, finansinės ir teisinės funkcionavimo sąlygos, skatinančios socialinę — ekonominę regiono plėtrą (pvz., Klaipėdos laisvoji ekonominė zona). LEZ veiklą organizuoja zonos valdymo bendrovė, kuriai įstatymų nustatyta tvarka yra išnuomojama zonos teritorija. Zona steigiama LR įstatymu. Įstatyme turi būti nustatyta: zonos teritorijos ribos; veiklos rūšis (rūšys); veiklos terminas; zonos valdymo bendrovės struktūra, jos valdymo organų funkcijos, įgaliojimai, atsakomybė; rinkliavų iš zonos įmonių bendriems zonos reikalams nustatymo tvarka ir kt. Zonos įmonė — tai zonoje esanti ir įregistruota pagal LR įmonių rejestro reikalavimus bet kokios nuosavybės formos ir rūšies įmonė. Zonos įmonėms yra draudžiamos kai kurios veiklos sritys, pvz., veikla, susijusi su valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimu, degtinės, likerio ir kitų spiritinių gėrimų gamyba, vertybinių popierių, piniginių ženklų ir monetų, pašto ženklų gamyba ir kt. Šiuolaikinėje verslo kalboje franšizė — tai susitarimas, pagal kurį franšizės pardavėjas suteikia teisę už tam tikrą mokestį franšizės pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ar paslaugų ženklus, marketingo sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus. Franšizės sutarčiai sudaryti būtina, kad franšizeris (pagrindinė įmonė, savininkė) turėtų praktikoje patikrintą technologiją, efektyvų gamybos ir produkcijos platinimo modelį, pvz., „Mcdonald’s“, „Shell“, „Coca Cola“, „Avis“, „Novotel“ ir kt. Franšizė daugiausia paplitusi didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, restoranų ir viešbučių versle, autoservise, ir kt. Franšizės sutartys plinta todėl, kad abi šalys turi iš jų naudos. Svarbiausia, pradedantys verslininkai lengviau išsprendžia finansines problemas, jiems padedama įkurti įmonę, aprūpinti ją įrengimais, ištirti rinką, nuolat tobulinama gamybos technologija ir prekyba. Be to, remiantis žinomos kompanijos prestižu, galima sėkmingiau konkuruoti vietos rinkoje. Franšizės pirkėjo verslo rizika gerokai sumažėja, tačiau tai nereiškia, jog garsios įmonės vardas išgelbės jį nuo bet kokios rizikos.Franšizės pardavėjas siekia, kad franšizės pirkėjo teikiamų paslaugų ir parduodamų prekių kokybė būtų kontroliuojama, kad griežtai būtų laikomasi standartų. Tokie griežti reikalavimai lyg ir riboja franšizės pirkėjo iniciatyvą, pvz., dažnai franšizę teikianti įmonė reikalauja, kad pirkėjas įsigytų įrengimus, žaliavas ir prekes iš jos nurodytų tiekėjų. Jų kainos gali būti aukštesnės nei vietinės rinkos tiekėjų. Tai gali sumažinti gaunamą pelną, tačiau tuo siekiama išlaikyti kokybės standartus.
2.11. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS
Smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės — dinamiškiausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, turinti lemiamą įtaką ekonomikos augimui ir socialinių santykių stabilumui. Pagrindiniai mažų įmonių pranašumai, atskleidžiantys jų efektyvumą ir svarbą yra šie: greitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas, prisitaikant prie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas; mažas kapitalo poreikis; konkurencijos didelėms įmonėms sudarymas; naujų ir dažnai geresnės kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas; stambių įmonių aptarnavimas; palanki šeimyninio verslo forma.Mažų įmonių steigimas ir jų veiklos skatinimas yra šalies ekonomikos augimo pagrindas ir vienas iš svarbiausių darbo vietų kūrimo šaltinių. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos įsigaliojo LR smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. Šis įstatymas nustato smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, jiems taikomas valstybės pagalbos formas. Pagal šį įstatymą vidutine laikoma įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra nedidesnė kaip 93 mln. Lt. Maža įmonė – tai įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, įmonės metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra nedidesnė kaip 17 mln. Lt. Mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra nedidesnė kaip 5 mln. Lt.
Kad įmonė būtų laikoma vidutine, maža ar mikroįmone, ji turi būti savarankiška. Smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gali būti taikomos mokesčių lengvatos, lengvatinių kreditų teikimas, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimo, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kt.) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti. Be to, gali būti teikiamos įmonių savininkų, darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis ir kitos Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos pagalbos formos. Tačiau ne visiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams taikomos valstybės pagalbos formos, pvz., jos netaikomos valstybės (savivaldybės) įmonėms.2.12. ĮMONIŲ SĄJUNGOS IR SUSIVIENIJIMAI
Rinkos efektyvumui, be kitų veiksnių, įtakos turi joje veikiančių gamintojų ir pardavėjų skaičius. Jeigu šis skaičius pernelyg didelis, pasireiškia rinkos efektyvumo mažėjimo tendencija. Turi egzistuoti stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo balansas, kitaip šalies ekonomika susidurtų su tam tikromis problemomis, iš kurių pagrindinė — nedarbo lygis. Lietuvoje galimybės kurtis stambioms įmonėms ribotos, nors kai kuriose pramonės šakose tai visiškai įmanoma: naftos perdirbimo pra