Verslo ekonomika

VERSLO EKONOMIKA

Parengė dėstytoja A. Markauskienė

KAUNAS, 2003

EKONOMIKA- TAI MENAS

PASIEKTI GYVENIME KIEK GALIMA DAUGIAU.

DŽORDŽAS BERNARDAS ŠO

EKONOMIKOS PAGRINDAI

Ekonomikos pagrindai- verslo ekonomikos modulio, skirto verslo organizatoriaus mokymui, sudėtinė dalis. Verslo organizatorius privalo turėti pakankamai ekonominių žinių, kurios padėtų suvokti ekonomikos būklę, jos priežastis, nurodytų būdus, kaip, naudojant turimus išteklius ir savo išgales, geriau tenkinti visuomenės poreikius ir pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Ekonomikos pagrindų mokymosi trukmė 20 val. Bazinis išsilavinimas- vidurinė mokykla. Mokymo- mokymosi paketas parengtas šios programos pagrindu.

Šis paketas padeda suprasti pagrindines ekonomikos sąvokas, suupažindina su mokymu apie rinkos ūkio principus, suteikia esmines žinias apie ūkį šių dienų sąlygomis. Ekonomika tampa mūsų gyvenimo kasdieniniu veiksniu, o ekonominės problemos yra iš tų opiausių problemų, su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė, todėl reikia žinoti ekonomikos pagrindus, tuomet bus lengviau daryti tinkamus politinius ir ekonomonius sprendimus. Ekonomikos pagrindų išdėstymas leis atskleisti jų praktinę reikšmę ir padės aiškiau suvokti daugelį problemų, su kuriomis jie susiduria- ir kaip verslo organizatoriai, ir kaip piliečiai.

PAGRINDINĖS EKONOMIKOS SĄVOKOS

Rinkos sąlygomis vis daugiau Lietuvos gyyventojų savo darbinę veiklą sieja su verslu. Verslą vystyti ir plėtoti gali tik gerai pasiruošę, turintys žinių apie verslo ekonomiką ir verslo organizavimą.

EKONOMINĖ VEIKLA- gaminamos prekės ar paslaugos ir užsidirbama pragyvenimui.

EKONOMINĖ SISTEMA- ekonominės veiklos rūšių visuma, veikianti pagal savo, ekonominius dė

ėsnius.

EKONOMIKOS DĖSNIS- teiginys, rodantis, kad esant atitinkamoms ekonominėms priežastims, tikėtini tam tikri rezultatai.

Ekonominiai dėsniai skiriasi nuo tiksliųjų mokslų dėsnių, nes juos veikia ekonominė aplinka, kuri nėra pastovi, o nuolat kinta.
Ekonominiai dėsniai nusako reiškinio plėtros kryptį. Pasikeitus aplinkybėms, būtina keisti veksmus. Jei taip nedaroma, sutriks ekonominės sistemos pusiauvyra, atsiras disproporcijos ekonomikoje.
Ekonomikos disproporcijų nebūtų, jei žmonių poreikiams tenkinti pakaktų turimų išteklių.

IŠTEKLIAI- visa, ko reikia prekėms (naudingumui) kurti. Tai- potencialūs gamybos veiksniai.

GAMYBOS VEIKSNIAI- ištekliai naudojami gamyboje. Skiriamos trys veiksnių grupės:
· ŽEMĖ
· DARBAS
· KAPITALAS

EKONOMIKOS MOKSLAS- mokslas, nagrinėjantis, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti visuomenės poreikius.

Žmonių pasirinkimą riboja ištekliai (lėšos) ir laikas:

-poreikai yra begaliniai, o ištekliai- riboti,

-ribotas lėšas išleisti su didžiausia nauda ir geriausiai patenkinti poreikius (naudos maksimizavimas).

PAGRINDINIAI EKONOMIKOS KLAUSIMAI:
· KĄ GAMINTI ?<
· KAIP GAMINTI ?
· KAM GAMINTI ?
Ekonomikoje žinomi du mechanizmai, kuriais remiantis galima atsakyti į šiuos klausimus:

-rinkos mechanizmas,

-valstybės mechanizmas.

RINKA – ekonominė sistema , kuri savaime garantuoja ekvivalentinius mainus. Tai – savireguliacijos mechanizmas.

VALSTYBĖS EKONOMIKA – planas , ‘matoma ranka’.

EKONOMIKOS MOKSLO RŪŠYS:
· ISTORIŠKAI BESIVYSTANČIOS FORMOS,
· MIKROEKONOMIKA IR MAKROEKONOMIKA,
· MAKROEKONOMIKA- EKONOMIKOS MOKSLO IR EKONOMINĖS POLITIKOS DERINYS

EKONOMIKOS MOKSLO TIKSLAI
· DIDINTI EKONOMINĖS VEIKLOS EFEKTYVUMĄ,
· TINKAMAI PASKIRSTYTI PAJAMAS,
· GARANTUOTI EKONOMIKOS AUGIMĄ,
· UŽTIKRINTI UŽIMTUMO IR KAINŲ PASTOVUMO PUSIAUSVYRĄ,
· SPRĘSTI SOCIALINES PROBLEMAS.

EKONOMIKOS MOKSLO TIKSLŲ ĮGYVENDINIMO BŪDAI:

-didžiausios naudos gamintojui ir vartotojui- maksimizavimo principas,

-mažiausių sąnaudų- minimizavimo principas,
-optimalaus sąnaudų ir pajamų santykio- optimizavimo principas.

VERSLAS- ekonominė veikla, ku

uria užsidirbama pragyvenimui ir gaminamos prekės arba paslaugos.

PREKĖ- darbo produktas, skirtas mainams ir tenkinantis poreikius. Verslas kuria naudą.

VERSLO FUNKCIJOS :
· GAMINA PREKES,
· SKATINA KONKURENCIJĄ,
· TEIKIA PASLAUGAS,
· KURIA TURTĄ,
· KURIA NAUJAS DARBO VIETAS.

VERSLININKAS- asmuo savo lėšomis ir iniciatyva kuriantis įmonę.

VERSLO APLINKA- sąlygos verslininkystei plėtoti, skatinti arba, priešingai, apsunkinti jo plėtrą.

VERSLO SĄLYGOS:
· PRIVATI NUOSAVYBĖ,
· ŪKININKAVIMO LAISVĖ,
· SVEIKA KONKURENCIJA,
· TEISINĖ VERSLO APSAUGA,
· VERSLO SKATINIMAS,
· ADMINISTRACINĖ APLINKA.

Verslininkai siekdami naudos sau, daug naudos duoda visuomenei:

-galimybes tenkinti poreikius,

-konkurencija skatina pažangą,

-Naujos verslo formos kuria naujas darbo vietas.

VERSLO RŪŠIŲ STRUKTŪRĄ lemia ekonominės veiklos sudėtinės dalys:

-gamyba,

-mainai,

-pakirstymas,

-vartojoma

VERSLININKYSTĖS RŪŠYS:
· GAMYBINĖ VERSLININKYSTĖ,
· KOMERCINĖ VERSLININKYSTĖ,
· FINANSINĖ VERSLININKYSTĖ.

Visos verslo rūšys yra:

-savarankiškos,

-tarpusavyje susijusios,

-viena kitą papildančios.

BENDROJI VERSLININKYSTĖS SCHEMA

Gamybos veiksnių savininkai verslininkas vartotojai

kur: P – pradinė pinigų suma; P’ > P, o P’ – padidėję pinigai iš apyvartos; gv – gamybos veiksniai; Pr – prekė.

Arba taip: P→ gamybos veiksniai → prekė → P’.

VERSLO KŪRIMO BŪDAI:
· VERSLO KAIP NAUJOVĖS KŪRIMAS,
· VERSLO PIRKIMAS,
· FRANČIZĖS BŪDAS.
Frančizė – teisė naudotis kitos įmonės prekės ženklu, technologija, reklama,

prekių pardavimo kanalais ir pan.

VERSLO KŪRIMO FORMOS:
· INDIVIDUALI (arba personalinė) ĮMONĖ,
· ŪKINĖ BENDRIJA,
· AKCINĖ BENDROVĖ. Pastarosios būna tokių formų:

– atviros AB,

– uždaros ,

– investicinės.

KITOS VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS:
· VALSTYBINĖ ĮMONĖ,
· PELNO NESIEKIANČIOS ORGANIZACIJOS,
· KOOPERATYVAI,
· LICENCINĖS ĮMONĖS,
· UŽSIENIO KAPITALO ĮMONĖS.

TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Ekonomikos pagrindų mokymo- mokymosi paketas turi padėti:
-įsisavinti žinias apie rinkos ekonomiką, apie ekonomikos dalyvių elgseną, apie -optimalų -išteklių naudojimą, apie vyriausybės ekonominį vaidmenį,
-suprasti pagrindines ekonomikos sąvokas, tinkamai jomis naudotis,
-suvokti ir įvertinti šalies bei atskirų individų ū

ūkinę veiklą,
-įgyti praktinių įgūdžių, sprendžiant ekonomines problemas,
-sėkmingai dalyvauti ūkiniuose procesuose.

Ekonomikos pagrindų teorinės žinios ir praktiniai bei savarankiški darbai sudaro sąlygas išmokti:
-apibūdinti pagrindines ekonomikos sąvokas: stygius, kaštai, pelnas ir kt.,
-parodyti, kaip stygius verčia rinkos dalyvius rinktis iš esamų išteklių,
-analizuoti, kaip skirtingos ekonominės sistemos sprendžia pagrindines ekonomines problemas,
-pademonstruoti rinkos ekonominės sistemos privalumus, gamybos išteklių skirstymo principus,
-paaiškinti valstybės vaidmenį rinkos ekonomikos sąlygomos,
-apibūdinti bendrą nacionalinį produktą,
-suprasti rinkos dėsnius, tame tarpe pklausos ir pasiūlos,bei jų veikimą,
-apibūdinti paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, rinkos kainos susidarymo mechanizmą, kainų vaidmenį ekonomikoje,
-suprasti vartotojo pajamų susidarymą, jų šaltinius,
-paaiškinti pirkimo kreditan pranašumus ir trūkumus, žinoti kredito rūšis,
-žinoti verslo finansavomo vidaus ir išorės šaltinius,
-suprasti balansą ir pajamų ataskaitą,
-žinoti pelno rūšis, jo gavimo ir didinimo kelius,
-suprasti gamybos kaštus, jų rūšis bei jų mažinimo būdus,
-įvertinti markertingo vaidmenį verslo sistemoje,
-suprasti tarptautinės prekybos priežastis ir naudą, žinoti jos ribojimo priemones, valiutų kursų poveikį .

EKONOMIKOS PAGRINDŲ TURINYS

Eil.nr. Temos

1. Pagrindinės ekonomikos problemos.Ekonominės sistemos ir jų pagrindiniai subjektai.

2. Rinkos ekonominė sistema: išteklių paskirstymas,pinigai ir pinigų srautų apytaka, prekės ir paslaugosbendras nacionalinis produktas.

3. Rinkos pusiausvyra: pasiūlos ir paklausos dėsniai,kainų sistema, rinkos kainos susidarymas.

4. Vartotojas rinkos ekonomikoje: asmeninis biudžetas ir jo sudarymas, pajamų šaltiniai, kreditas, reklama.
5. Verslo finansavimas: lėšų gavimo šaltiniai, paskolos ir palūkanos, akcijos ir obligacijos, balanso struktūra,pajamų ataskaita.

6. Gamyba ir prekyba: gamybos kaštai ir pelnas, jo pa

askirstymas, marketingas, tarptautinė prekyba, myitai, kvotos, subsidijos, užsienio valiuta, valiutų kursai.

MOKYMO PRIEMONĖS IR MOKYMO METODAI

Mokymo priemonės:

– Siūlomos literatūros sąrašas,

– LR įstatymai ir vyriausybės nutarimai nagrinėjamais klausimais,

– Ekonominės krypties periodinė literatūra: Verslo žinios, Litas, Argumentai (‘Kauno dienos’ priedas), Statistikos departamento darbai ir kt.,

– Mokymo ir mokymosi paketas ‘Ekonomikos pagrindai’,

– Savarankiško darbo užduotys,

– Kontroliniai klausimai žinių vertinimui ir kontrolei,

– Vaizdumo priemonės: lentelės, schemos, diagramos ir pan.

Mokymo metodai:

– teorinės paskaitos,

– praktiniai užsiėmimai, kurių metu nagrinėjamos situacijos,

– aptariami statistiniai duomenys ir faktinė medžiaga,

– savarankiškas darbas, apimantis literatūros studijavimą, pasirengimą praktiniams užsiėmimams, pranešimo rengimą, pasiruošimą atsiskaitymui.

Literatūra:

1. Junior Achierement. Taikomoji ekonomika.- V.: Atviros Lietuvos fondas.- 1993.
2. Junior Achierement. Rinkos ekonomikos principai ir praktika,- V., 1996.
3. Lukoševičius V. Stankevičius P. Mikroekonomika (metodinė priemonė).- V., 1997
4. Tomas I. S. Ekonomikos teorija.- V., 1991.
5. Vitkauskas V. J. Verslo ABC.- V.: Progresas.- 1996.
6. Epping R. Ch. Pasaulio ekonomikos ABC. K.: Litterae universitatis.- 1995.
7. Glaveckas K. Rinkos ekonomika ir valstybės reguliavimas.- V.: Balticon.- 1990.
8. Mikroekonomika.-K.: Technologija.- 2001.
9. Makroekonomika.- K.: Technologija.- 2000.
10. Urbonavičius S. Marketingas,- V.: Pačiolis.- 1995.

Ekonominės srities periodinė literatūra:

1. Mėnesinis žurnalas “ Lietuvos ūkis”.
2. Laikraštis “ Verslo žinios”.
3. LR Statistikos departamento darbai.
4. ‘Kauno dienos’ ekonominis priedas ‘Argumentai’.
5. Laikraštis “Litas”.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

1. Pagrindinės ekonomikos problemos. Ekonominės sistemos ir jų pagrindiniai subjektai
Bet kuriame ūkyje iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš ribotų išteklių, kam paskirstyti pagamintus produktus. Žmogaus poreikiai yra yra begaliniai, oekonominiai ištekliai, kurių reikia tiems poreikiams patenkinti yra riboti. Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia ekonomine problema – išteklių trūkumo problema. Trūkumas reikalauja pasirinkimo. Pagrindinių ekonomikos klausimų sprendimas (ką, kaip, kam gaminti) priklauso nuo ekonomikos sistemos.
Ekonomikos sistema – tai būdas, kaip skirstyti išteklius tarp pasirenkamų objektų, kaip spręsti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. Skiriami tokie pagrindiniai išteklių sikrstymo būdai:
privačios įmonės ekonomika, į kurią ištekliai patenka per rinką,
iš centro panuojama ekonomika, kurioje išteklius skirstovalstybė,
mišri ekonomika, kurioje išteklius skirsto ir valstybė, ir rinka.

Individai ir firmos , ir vyriausybė savo veikloje siekia ekonomiškumo (ekonomijos), tai yra gauti kuo daugiau naudos iš to, ką jie turi. Kitaip tariant, surasti geriausią išteklių pakirstymo ir panaudojimo sprendimą. Ekonomija – tai bandymas sumažinti išlaidas, siekiant tam tikro tikslo. Ekonomika – mokslas, padedantis iš ribotų visuomenės išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią.
Laisvosios verslininkystės ramsčiai: privati nuosavybė, kainos ir jų sistema, konkurencija rinkoje, verslumas.
Nuosavybė apibrėžia savininko valią ir teises, susijusiai su gamybos priemonių valdymu, naudojimu ir disponavimu. Pagal visuomenės kontrolės pobūdį nuosavybė gali būti privati ir valstybinė, pagal savininkų skaičių – individuali ir grupinė. Kainos glaudžiai siejasi su privačios nuosavybės teise. Jos atlieka svarbias ekonomines funkcijas. Pirma, piniginė kainos išraiška informuoja apie prekes ir jų išteklius rinkose. Antra, jos skatina aktyviai dalyvauti ūkiniuose veiksmuose. Konkurencija rinkoje palankias sąlygas verslui vystytis, kai rinkos dalyviai varžosi dėl ribotų išteklių įsigijimo,dėl vartojimo prekių. Konkurencija gali būti įvairių formų: pagal dalyvių skaičių toje rinkoje, pagal jų galėjimą veikti rinkos kainą, pagal gaminamo produkto ypatybes ir kt. Verslumas apibūdina verslininkams būdingą novatorišką dvasią, norą lyderiauti, konkuruoti tarpusavyje.
Galutinis ekonomikos tikslas – parengti svarbiausių problemų sprendimo politiką, kaip organizuoti gamybą, kad mažėtų gamybos kaštai, kokia turi būti kainą, užtikrinanti firmai maksimalų pelną. Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje yra labai svarbus ir ji vykdo tokias ekonomines finkcijas:
· rinkos sistemos apsauga,
· visuomeninių gėrybių teikimas,
· privačios veiklos neigiamų padarinių likvidavimas,
· parama stokojantiems,
· ekonomikos stabilizavimas,

Išskiriami pagrindiniai ekonominės politikos tikslai:
· Žemas nedarbo lygis, tai yra aukštas užimtumas.
· Kainų stabilumas – kai piniginio vieneto perkamoji galia nesikeičia.
· Efektyvumas – tai ekonominės veiklos produktyvumas, užtikrinantis didžiausią naudą.
· Teisingas pajamų paskirstymas.
· Ekonominis augimas – kai didėja ekonominės veiklos rezultatai, teikiantys galimybę kelti gyvenimo lygį.
Ekonomikos mokymasis susijęs su ekonomikos modelių tyrimais. Ekonomikos modelis – tai supaprastintas ekonomikos ar jos dalies tikrovės atvaizdas, supaprastintas išdėstymas, naudojant lenteles, diagramas, formules, ir pan. Ypač plačiai naudojami matematiniai metodai, kai atskirų ekonomikos reiškinių priklausomybės aprašomos funkcijų, lygčių pagalba, pateikiami grafikai, lentelės ir diagramos.

Savikontrolės klausimai:
1. Ką nagrinėja ekonomikos mokslas?
2. Kas yra ekonominė ir ūkinė veikla, koks jų vaidmuo visuomenės gyvenime?
3. Apibūdinkite papročių, rinkos, komandinę ir mišriąją ekonomikos sistemas?
4. Išvardinkite pagrindinius rinkos ekonomikos subjektus, apibrėžkite namų ūkio ir verslo firmos vaidmenį ekonomikoje?
5. Kokiais principais remiasi laisvoji verslininkystė, apibūdinkite privačios nuosavybės, kainų sistemos, verslumo ir konkurencijos vaidmenį ?
6. Kokias funkcijas turi atlikti vyriausybė, norėdama užtikrinti efektyvų rinkos ekonomikos funkcionavimą?
7. Kas yra nacionalinės pajamos ir nacionalinis produktas ?
8. Kas yra ekonomikos plėtra?
9. Koks ryšys yra tarp ekonomikos ir politikos ?
10. Kokios yra dabartinės Lietuvos Respublikos ūkio plėtros ekonominės problemos ?

2. Rinkos ekonominė sistema: išteklių paskirstymas, pinigai ir pinigų srautų apytaka, prekės ir paslaugos, bendras nacionalinis produktas

Šioje temoje nagrinėjamas rinkos ekonominė sistema, pinigų, išteklių, prekių apytaka iš namų ūkių į verslo firmas mainais už prekes ir paslaugas.Verslininkai moka užmokestį už darbą, taip pat atlygina už kitus išteklius- už paskolintus pinigus moka palūkanas, už išnuomotą žemę- rentą, už turimas akcijas- dividendus .Nagrinėjant gamybos ir mainų procesus, išskiriamos dvi apytakos. Pirmoji, kai iš namų ūkių firmų link juda pinigų srautas mainais už prekes ir paslaugas. Antroji, kita kryptimi judantys ištekliai, prekės ir paslaugos.
Bendras nacionalinis produktas- per metus pagamintų galutinių prekių ir paslaugų kainų suma. BNP nustatomas sumuojant pridėtines vertes, sumuojant kiekvieno ūkinio vieneto išlaidas, sumuojant gamybos veiksnių gaunamas pajamas.
BNP yra svarbus nacionalinio ūkio rodiklis.

Savikontrolės klausimai:
1. Paaiškinkite namų ūkio ir verslo firmų vaidmenį ekonomikoje?
2. Iš kur namų ūkiai gauna pinigų norimiems produktams pirkti?
3. Aprašykite gamybos ir mainų procesų visumą, pavaizduokite jų ryšį diagramoje.
4. Išskirkite šiame paveiksle pinigų, išteklių ir prekių bei paslaugų apytakas,
5. Paaiškinkite pinigų vaidmenį ekonomikoje, pinigų formas, jų atsiradimą ir raidą,
6. Kas yra bendras nacoinalinis produktas, jo skaiciavimo būdai.

3. Rinkos pusiausvyra: paklausos ir pasiūlos dėsniai, kainų sistema, rinkos kainos susidarymas

Šioje temoje nagrinėjamas rinkos paklausos ir pasiūlos pusiausvyros mechanizmas. Tuo tikslu nagrinėjami rinkos elemrntai- paklausa, pasiūla, kaina. Paklauso ir pasiūlos modelis aiškina, kaip ekonomikos sąlygų pasikeitimas veikia kainas ir parduodamų prekių kiekį.

Paklausa- prekės kiekio , kurį vartotojas nori ir gali pirkti, priklausomybė nuo tos prekės kainos.Paklausa – tai polinkis pirkti.Paklausą veikia daugelis veiksnių: perkemos prekės kaina, kitų prekių kainos, pakaitalai vartojime, pirkėjų pajamos ir kt. Remiantis faktine medžiaga, sudaroma paklausos lentelė ir brėžiama paklausos kreivė, formuojama rinkos arba bendra paklausos kreivė, nustatomas elastingumas.

Pasiūla- prekės kiekio, kurį gamintojai nori ir gali parduoti rinkoje, priklausomybė nuo prekės kainos.Pasiūlą veikia prekės kaina, kitų prekių kainos, valstybės reguliavimo sistemos elementai ir kt. veiksniai. Individualių pasiūlų suma sudaro rinkos pasiūlą.
Elastingumas rodo kainų (ir kitų veiksnių) poveikį paklausos ir pasiūlos pokyčiams. Paklausa ir pasiūla elastinga kainai, kai nedideli jos pokyčiai sukelia didelius kiekio pasikeitimus. Jei kainų poveikis mažas,paklausa ir pasiūla neelastingos. Elastingumas veikia gamintojo bendrąsiąs pajamas.
Rinkos pusiausvyra- tai situacija, kai rinkos kaina tenkina gamintojus ir vartotojus, kai rinkoje nuperkamas visas pasiūlytas prekių kiekis. Pusiausvyra nėra pastovi, ji kinta, keičiantis paklausai ir pasiūlai.

Savikontrolės klausimai:
1. Paaiškinkite paklausos dėsnį, kodėl paklausos kreivė turi neigiamą nuolydį?
2. Kaip pasikeis paklausos kreivės padėtis, padidėjus arba sumažėjus prekės kainai?
3. Kokie veiksniai lemia paklausos sumažėjimą arba paklausos padidėjimą?
4. Paaiškinkite pasiūlos dėsnį, kodėl pasiūlos kreivė turi teigiamą nuolydį?
5. Kokie veiksniai didina pasiūlą arba ją mažina?
6. Kaip pasikeis pasiūlos kreivės padėtis, padidėjus arba sumažėjus prekės kainai?
7. Aprašykite rinkos pusiausvyros susidarymo mechanizmą,
8. Kaip pasikeis situacija rinkoje, jei padidės arba sumažės gyventojų pajamos; jei vyriausybė nustatys maksimalią arba minimalią kainų ribas?

4. Vartotojas rinkos ekonomikoje: asmeninis biudžetas ir jo sudarymas, pajamų šaltiniai, kreditas, reklama

Vartotojas yra svarbiausias rinkos ekonomikos dalyvis. Jo norai ir galimybės formuoja prekių paklausą, kuri lemia pasiūlą. Vartotojo turtą sudaro turimi pinigai ir nuosavybė, jo pajamas – pajamos iš darbo ir pajamos iš turto. Daugelis žmonių rengia savo asmeninius finansinius planus, vadinamus biudžetais. Sudarant biudžetą, būtina nustatyti finansinius tikslus, įvertinti pajamas, suplanuoti išlaidas.
Pravartu išmintingai pirkti, svarbu nagrinėti reklamą, kreditą naudoti, įvertinti ir finansų kaštus ir metinę faktinę palūkanų normą, nuo nuostolių saugo draudimas. Taip pat būtina žinoti, kur dėti savo santaupas, kaip išsaugoti jų pelningumą ir likvidumą. Nagrinėjamos indėlių rūšys bankuose, indėliai pinigų rinkoje, pensijų fonduose, AB akcijų rūšys, valstybės vertybiniai popieriai ir kt.

Savikontrolės klausimai:
1. Kokią įtaką prekių paklausai turi vartotojo biudžetas?
2. Kokie veiksniai ir kaip apsprendžia vartotojo biudžeto pokycius?
3. Kokia biudžeto pajamų ir išlaidų struktūra, kas yra subalansuotas, perteklinis ir deficitinis biudžetas?
4. Koks reklamos vaidmuo, kokia reklamos nauda vartotojui ir ekonomikai, kokia jos kaina?
5. Kokia forma žmonės laiko savo santaupas taupymo institucijose ir bankuose?
6. Kas yra vartotojų kreditai, kokie būna kreditai, kredito privalumai ir trūkumai,
7. Koks rizikos poveikis ekonomikai, įmonei, vartotojui? kokie galimi rizikos draudimo atvejai, kas yra vartotojų apsauga?

5. Verslo finansavimas: lėšų gavimo šaltiniai, paskolos ir palūkanos, akcijos ir obligacijos, balanso struktūra, pajamų ataskaita

Šiame skyriuje nagrinėjamos verslo plėtojimo galimybės, verslo finansavimas, reikiamų išteklių įsigyjimas, vadinamas investavimu. Finansų rinkos dėka susitinka dvi interesų grupės. Pirmoji, taupytojai, ieškantys, kas daugiau sumokės už naudojimąsi jų santaupomis. Antroji, verslininkai, norintys pirkti įrengimus. Finansų rinkos verslui labai reikalingos, nes leidžia pasinaudoti santaupomis jas pasiskolinant, parduodant naujas akcijas ir obligacijas,. Naudotis prekybos kreditais. Skiriamos ilgalaikė ir trumpalaikė paskolos. Pirmoji grąžinama po vienerių metų ar daugiau metų. Antrųjų dėka padengiamos kasdieninės verslo išlaidos. Tai- prekybos kreditai, finansų inatitucijų paskolos, kitų bendrovių teikiamos paskolos. Verslo įmonės taip pat taupo per įrengimų nusidėvėjimą, arba, kai dalis pelno lieka įmonėje kaip nepaskirstytas pelnas.

Verslo apskaitai naudojami sąskaitų balanso lentelė, pelno arba nuostolių ataskaita, rodanti verslo veiklą per tam tikrą laiko tarpą. Balansas parodo visą bendrovės turtą,visus jos įsipareigojimus,jos nuosavą kapitalą. Pajamų ataskaitoje rodomos visos pajamos, kaštai, ir jų skirtumas- pelnas ar nuostoliai.

Savikontrolės klausimai:
1. Kokie yra verslo finansavimo lėšų šaltiniai?
2. Kuo skiriasi vidaus ir išorės finansavimo lėšų gavimo šaltiniai?
3. Apibūdinkite paskolų esmę, nurodykite trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų skirtumus, išvardinkite jų rūšis,
4. Paaiškinkite nepaskirstyto pelno vaidmenį finansavimo procese?
5. Atsakykite, kodėl investuojama į akcijas ir obligacijas, kokie akcijų ir obligacijų skirtumai, kuo skiriasi paprastosios ir privilegijuotos akcijos, kaip nustatyti akcijų kursą?
6. Kaip veikia nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sistema ?
7. Nustatykite verslo apskaitos sistemos būtinumą?
8. Ką rodo firmos sąskaitų balansas ir pelno arba nuostolių ataskaita?

6. Gamyba ir prekyba: gamybos kaštai ir pelnas, jo paskirstymas, marketingas, tarptautinė prekyba, valiutų kursai

Verslo gaminamų prekių kiekis priklauso nuo daugelio veiksnių: darbuotojų darbo našumo, įrengimų našumo, vadovų sugebėjimų gerinti verslo organizavimą. Gamyba- tai prekių kūrimo procesas, kuriame našumas rodo gamybos veiksmingumą.Svarbu nustatyti gamybos kaštus ir jų rūšis, taip pat pelną, kaip verslo pajamų ir kaštų skirtumą. Marketingas – visa, kas daroma su prekemis ir paslaugomis nuo jų pagaminimo iki jų pardavimo.

Tarptautinė prekyba apima importą ir eksportą. Importas nebūtinai turi būti lygus eksportui. Visuomeninis darbo pasidalinimas sudaro sąlygas tarptautiniams mainams, jų nauda apibrėžia absoliutus ir santykinis pranašumai. Absoliutusis pranašumas reiškia, kad viena šalis gali pagaminti produkto vienetą, naudodama mažiau išteklių, neitai gali padaryti kita šalis. Santykinis pranašumas- tai sugebėjimas gaminti produkto vienetą mažesniais alternatyviniais kaštais. Skiriamos laisvoji ir protekcionistinė tarptautinė prekyba. Laisvąją prekybą riboja muitai, kvotos, eksporto subsidijos ir kt. Valiutų kursas yra vienos šalies valiutos kaina, išreikšta kitos šalies valiuta.

Savikontrolės klausimai:
1. Kas sudaro prekės alternatyvinius kaštus?
2. Paaiškinkite pelno susidarymą ir jo paskirstymą?
3. Koks marketingo sistemos tikslas, kokios jo sudetinės dalys?
4. Nurodykite aktualiausias tarptautinės prekybos problemas dabartinėmis sąlygomis?
5. Kas sudaro tarptautinės prekybos ekonominį pagrindą?
6. Kas yra laisvoji prekyba ir protekcionizmas, nurodykite laisvosios prekybos ir protekcionizmo politikos privalumus ir trūkumus?
7. Kas yra dempingas, embargas, muitai, kvotos, eksporto subsidijos?
8. Koks yra pagrindinis PPO tikslas ir vaidmuo dabartinėmis sąlygomis?

VERSLO EKONOMIKA

Rinkos sąlygomis vis daugiau Lietuvos gyventojų savo darbinę veiklą sieja su verslu. Verslą vystyti ir plėtoti gali tik gerai pasiruošę, turintys žinių apie verslo ekonomiką ir verslo organizavimą.

Verslo ekonomika skirta verlo organizatorių studijų klausytojams. Klausytojų bazinis išsilavinimas- vidurinė mokykla.Verslo organizatoriaus veikla gali būti dvejopa: gali dirbti kaip savarankiškas verslininkas arba gali būti samdomas darbuotojas verslo įmonėje.

Sėkmingą verslo organizatoriaus veikla priklauso nuo ekonominių žinių , nuo ekonominio mąstymo, atitinkančių šiuolaikinių eknominių problemų lygį ir jų sprendimo galimybes. Tai turi padėti suvokti ir įvertinti šalies ūkio būseną, taip pat organizuoti įmonės gamybinę ir komercinę veiklą.

Verslo ekonomikos dalyko tikslas- supažindinti su rinkos ūkio principais, aiškinti, kaip veikia rinkos ūkis, parodyti rinkos dalyvių vietą ir vaidmenį
ekonomikoje, pateikti verslo organizavimo pagrindus, atskleisti šio mokymo praktinę naudą. Šis mokymosi dalykas padės būsimiems verslo organizavimo dalyviams aiškiau suvokti daugelį ekonomikos problemų, su kuriomis jie susiduria kaip piliečiai, individai ir kaip gamintojai.

Verslo ekonomikos dalykui skiriama 44 valandos, tame tarpe 28 val.teorinių paskaitų ir 16 val.praktinių užsiėmimų. Praktinių užsiėmimų metu klausytojai atlieka įmonės apyvartos augimo tempų, realizavimo kainų svyravimų ir pelno bei įmonės kaštų paskaičiavimus, sudaro įmonės sąmata.Rengia įmonės verslo planą ir įvertina įmonės finansinę riziką.

Ekonomika, priklausomai nuo to, kur yra vartojamas, turi šias reikšmes:
a) mokslo šakos pavadinimas,
b) šalies, ūkio šakos ar mažesnio ūkinio vieneto ūkinės būklės apibūdinimas bendros ekonominės veiklos ir jos sudedamųjų dalių pagrindu.

Šiame mokymo ir mokymosi pakete pateikta glausta pagrindinių verslo eknomikos klausimų charakteristika.Apibūdinta ekonominė verslo prasmė, jo struktūra, pagringiniai elementai prekes gaminančioje įmonėje ir tautos ūkyje. Parodyta gamybos ir įvairių komercijos formų sąveika rinkos ūkyje.

VERSLO EKONOMIKOS TURINYS

1. VERSLO EKONOMIKA.VERSLO VAIDMUO ŠALIES ŪKYJE
2. VERSLO ORGANIZAVIMAS
3. VERSLO ĮMONĖS VEIKLOS PLANAVIMAS
4. VERSLO ĮMONĖS TURTAS
5. VERSLO ĮMONĖS KOMERCINĖ VEIKLA
6. PRODUKCIJOS DIFERENCIJAVIMAS, ASORTIMENTAS, KOKYBĖ
7. VERSLO ĮMONĖS KAŠTAI IR PAJAMOS
8. VERSLO ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATAI
9. ĮMONĖS VERSLO PLANAS

MOKOMOJI MEDŽIAGA

1. VERSLO EKONOMIKA.VERSLO VAIDMUO ŠALIES ŪKYJE

1.1 Verslo ekonomikos turinys, tikslai ir uždaviniai
1.2 Verslo vaidmuo šalies ūkyje

Ekonomikos mokslo pagrindų nagrinėjimas svarbus keliais aspektais,pirma, ekonominės žinios reikalingos kiekvienam žmogui kaip individui, antra, žmogui, galinčiam užsidirbti ir leisti pinigus, trečia, kaip visuomenės dalyviui.Ekonomikos problemos yra pačios svarbiausios. Ekonomika turi tokias reikšmes:
a) mokslo šakos pavadinimas,
b) ūkinio vieneto ūkinės būklės apibūdinimas bendros veiklos požiūriu.

Verslininkai- svarbiausioji varomoji rinkos ekonomikos jėga. Materialinis ir moralinis nepasitenkinimas skatina organizuoti verslą, verčia ieškoti naujų gamybos būdų ir sprendimų.

Verslas (business)- tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams.

Be prekių mainų gaunama nauda nebus verslas. Su gamybos veiksniais, ypač su gyvuoju darbu, susijęs verslumas arba iniciatyva. Šis gyvojo darbo sugebėjimas būtinas reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, kad atitinkamomis proporcijomis sujungtų įvairius gamybos veiksnius, garantuotų jų efektyvų ir pelningą veikimą, nuspręstų, kokias prekes ir paslaugas tiekti, kaip ir kiek jų gaminti, kaip organizuoti jų realizavimą, kaip išvengti rizikos.

Verslininkas (entrepreneur)- tai žmogus, organizuojantis verslo įmonę savo ar pritrauktosiomis lėšomis ir siekiantis gauti pelną.

Verslininkas, asmuo turintis kapitalą ir ieškantis būdų pelnui maksimizuoti. Pelno siekimas- tai laisvosios verslininkystės varomoji jėga. Verslininkas atsakingas už:
· verslo sumanymą ir gamybos organizavimą,
· priimtus verslo sprendimus,
· rizikos naštą ir netikrumą,
· gamyboje taikomas naujas technologijas ir darbo organizavimo formas.

Verslumas (entrepreneurship)- tai vadovavimo ir organizavimo sugebėjimai, reikalingi įmonių savininkams, kad jų firmos pagamintų daugiau vartotojams reikalingų prekių ir paslaugų.

Norėdamas sėkmingai realizuoti verslo sugebėjimus, verslininkas privalo turėti informaciją apie ekonomikos pasikeitimus, siekti žemų kaštų ir aukšto efektyvumo.Jis veikia kaip tarpinė grandis tarp vartotojų ir gamybos veiksnių-pinigų, darbo priemonių, darbo jėgos, žaliavų ir medžiagų. Verslininko funkcija- imtis rizikos, slypiančios gamyboje. Tai skiriasi nuo darbo ar valdymo, nuo kitų gamybos veiksnių atliekamų funkcijų.Verslininko darbas remiasi numatymu į priekį, įžvalgumu, drąsos.
Pelnas (profit / earning)- tai atlyginimas verslininkui už riziką, naujas įdėjas, ir pastangas, įdėtas į verslą.

Pagrindinės verslininkystės plėtros sąlygos yra tokios:
· privati nuosavybė, ugdanti šeimininkiškumą, plečianti gamybą,
· ūkininkavimo laisvė, svarbiausioji rinkos ypatybė,
· konkurencija, skatinanti prekių ir paslaugų kokybę,
· teisinė verslo apsauga ir verslininkystės skatinimas.

Teoriškai skiriamos keturios, skirtingo turinio, formos, organizavimo ir darbų pobūdžio verslo rūšys Priklausomai nuo ekonominės veiklos sferų :gamybos, mainų, paskirstymo ir vartojimo, skiriamos savarankiškos, tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios verslo rūšys:
· gamybinė- prekių ir paslaugų gamyba ir vartojimas,
· komercinė- prekių ir paslaugų mainai,
· finansinė- piniginių lėšų ir vertės apyvarta, mainai.

Verslas, priklausomai nuo apimties, gali būti stambus ir smulkus. Svarbu, koks bus pasirinktas vertinimo kriterijus. Dažniausiai naudojami šie vertinimo kriterijai:
· balanso suma, tai- įmonės turto suma, įskaitant grynuosius pinigus, gamybos atsargas, žemę, įrengimus ir kitus išteklius,
· nuosavos lėšos, tai- bendra investuoto kapitalo vertė,
· dirbančiųjų skaičius,
· metinės pajamos už realizuotą produkciją.

Ekonominė veikla pasižymi dviem bruožais, pirma, dirbantys užsidirba sau pragyvenimui, antra, dalyvauja gamindami produktus kitiems visuomenės nariams. Gamintojų galimybės yra ribotos, o norai- begaliniai. Taigi, žmogaus veikla remiasi ekonomiškumo principu.

Ekonomiškas (economical)- tai efektyvus išteklių paskirstymo ir jų naudojimo sprendimas, ūkiškas, apsimokantis, taupus.

Ekonomikos mokslas sprendžia pagrindinius uždavinius:
· Žemas nedarbo lygis(low of unemployment rate),t.y.aukštas darbo žmonių užimtumo lygis.
· Kainų stabilumas (price stability), kai ekonomikoje nėra infliacijos.
· Efektyvumas (efficiency), rodantis visos ekonomikos pajėgumą sukurti kuo daugiau prekių ir paslaugų, turint ribotus išteklius.
· Teisingas pajamų paskirstymas (equitable distribution of income) .
· Ekonominis augimas (growth)- ekonomikos priemonių visuma, sąlygojanti realaus nacionalinio produkto didėjimą.

2. VERSLO ORGANIZAVIMAS

2.1 Verslo rūšys. Pagrindiniai verslo subjektai, jų privalumai ir trukūmai
2.2 Verslo organizavimo reikalavimai
2.3 Verslo organizavimo problemos ir jų sprendimai

Verslo organizavimas susijęs su prekių paklausa, ekonominėmis sąlygomis. Gamintojai būriasi į verslo įmones. Smulkus verslas organizuojamas, kuriant vadinamąsias, personalines (individualias) verslo įmones arba ūkines bendrijas.Stambus verslas organizuojamas akcinėse bendrovėse. (schema ‘Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai’).

Individualioji verslo įmonė (sole proprietorship)- tai įmonė, priklausanti vienam asmeniui.

Tai yra paprasta verslo organizavimo forma., jai įkūrti nėra jokių administracinių ar teisinių kliūčių, lanksti, nes aktyviai reaguoja į poreikių pasikeitimus, nesudėtinga, nes lengva ir pigu organizuoti. Verslo pajamos priklauso pačiam savininkui. Deja, individualioji verslo įmonė turi trukūmų. Akivaizdu, kad vieno asmens galimybės valdyti yra ribotos.

Ūkinė bendrija (partnership)- tai neturinti bendrovės statuso dviejų ar kelių asmenų valdoma nuosavo kapitalo organizacija.

Ūkinė bendrija turi didesnes galimybes plėsti gamybą ir didinti kapitalą. Čia bendra savininkai dalijasi atsakomybe, žiniomis ir finansų ištekliais. Čia galima didesnė specializacija, vadybos pasidalijimas. Ji taip pat turi savo neigiamybių, tarp jų- nepakankamas finansavimas, neribota atsakomybė. Didžiausia blogybė- galimi nesutarimai tarp partnerių, taip pat ribota firmos veiklos trukmė.

Akcinė bendrovė arba korporacija (joit stock company / corporation) tai- verslo organizacija, valdoma daugelio žmonių ir kuriai įsteigti reikalingas valdžios leidimas.

Akcinėse bendrovėse verslo organizavimas susijęs su ribotąją savininkų atsakomybe. Reiškia, savininkai yra atsakingi už bendrovės įsipareigojomus, skolas tik savo akcijų ribose ir tik jas gali prarasti. Jie išvengia neribotos turtinės atsakomybės. Akcinė bendrovė negali reikšti pretenzijų į asmeninį savininkų turtą. Jai būdingas tęstinumo privalumas. Įmonė neužsidaro, nes akcijos atitenka kitam asmeniui, turto paveldėtojams. AB trūkumai:
· Įsteigti AB sunku dėl biurokratinių apribojimų, didelės juridinės išlaidos.
· Žymiai sudėtingesnis valdymas.
· Vadybininkai kartais ignoruoja akcininkų interesus, jie išvengia asmeninės atsakomybės už savo veiksmus.
· Dividendai apmokestinami dvigubai: pirmą kartą- kaip korporacijos pajamos, antrą kartą- kaip akcininko pajamos.

Verslo įmonę organizuojant būtina laikytis atitinkamų reikalavimų. Pirmiausiai, pasirinkti firmos vietą ir ją pagrįsti ekonomiškai. Taip pat atsižvelgti į jos plėtojimo perspektyvas- žaliavų ir medžiagų poreikio didėjimą. Tai priklauso nuo ūkio šakos, firmos gamybos profilio, darbo pasidalijimo formų ir lygio, aplinkosaugos reikalavimai, kvalifikuotų specialistų buvimas, rinkos artumas, transporto tinklas ir kt. Tai daro poveikį kaštams ir lemia pasisekimą rinkoje. (diagramos ‘Verslo firmų skaičius Lietuvoje’, ‘verslo firmų struktūra pagal veiklos pobūdį, pagal dydį, pagal organizavimo tipus’).

Kiekviena įsikūrusi firma turi būti įregistruota teisiškai pagal galiojančius LR įstatymus.Registruojant verslo įmonę reikia pateikti duomenis šiuos: 1) įmonės pavadinimą, 2) rūšį, 3) adresą. 4) veklos pobūdį, 5) atstovų vardus ir adresus, 6) numatomą veiklos laikotarpį, 7) įregistravimo vietą, 8) narių įnašų sumas.

Taip pat būtina pateikti tokius dokumentus: 1) pareiškimas įregistruoti įmonę, 2) įmonės steigimo aktas, 3) steigimo sutartys, 4) įstatai, 5) pažyma epie registracijos mokesčio mokėjimą, 7) leidimas (licencija), 8) žemės sklypo suteikimo aktas.

Įmonių vardų pasirinkimą reglamentuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos taisyklės, juos registruoja Valstybinis patentų biuras.

3. VERSLO ĮMONĖS VEIKLOS PLANAVIMAS

3.1 Verslo įmonė ir jos veiklos analizė
3.2 Veiklos planavimas: etapai, metodika, reikalavimai
3.3 Planavimo ypatumai skirtingose verslo verslo sferose

Verslo įmonė yra pirminė gamybos grandis. Tai- techniniu, ekonominiu ir organizaciniu požiūriu vientisa sistema, gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas. Pelnas, rentabilumas- ekonominiai gamybos rezultatai, pasiekiami optimaliai derinant darbo objektų, darbo priemonių, darbo subjektų kiekius. Pagal veiklos pobūdį įmonės skiriamos:
· gamybinės, pvz.,žemės, miškų ūkio,
· apdirbamąsias,pvz.,apdirbamosios pramonės,
· paslaugų, pvz., prekybos, transporto ir kt.

Verslo įmonė (enterprise undertaking / company)- tai ūkinis vienatas, turintis savo vardą, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarkatam tikrai veiklai vystyti.

Įmonės vaidmuo nesibaigia produktų gamyba ir realizavimu. Jos veikla priklauso nuo aplinkos ir daro poveikį aplinkai. Tai rodo visuomeninį įmonės pobūdį.Čia derinami skirtingų grupių interesai (akcininkų, darbdavių, darbuotojų) ir valstybės interesai. Įmonės tikslus lemia vidaus ir išorės veiksniai.. Taip pat rinkos partneriai- tiekėjai, pirkėjai, socialinės grupės, visuomenė.(schema ‘ verslo įmonės likslų sistema’). Labai svarbūs yra įmonės veiklos efektyvumo vertinimo rodikliai:
· likvidumas, tai- įmonės mokumas bet kuriuo laiku.
· rentabilumas- sugebėjimas efektyviai panaudoti ekonominius išteklius.
· augimas nusako gamybos apimties, pelno, rinkos dalies didėjimą.

Įmonės ekonominių tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo, pasisekimo tikslai. Socialiniai tikslai yra svarbūs- jie padeda tesingai atlyginti už darbą, garantuoti saugias darbo sąlygas,sudominti pelno didinimu, įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimo procesą ir kt.Tikslų sistemos įgyvendinimas reikalauja planavimo.

Planavimas- valinga veikla, kai numatomas tikslas ir priemonės,būdai jam pasiekti.

Planavimas prasideda nuo pasiruošimo. Paruoštas planas- dokumentas, patvirtintas įmonės vadovo. Planuoti gali pats įmonės savininkas, direktorius, jei įmonė nedidelė. Didelese įmonėse planavimo darbą atlieka marketingo tarnyba.(schema ‘Planavimo organnai įvairiose firmose’). Dar didesnėse įmonėse kiekviena tarnyba turi savo planuotoją. Pasiruošimas susideda iš keturių dalių: situacijos įvertinimo, alternatyvų išaiškinimo, alternatyvų įvertinimo, apsisprendimo.
Planavimas- cikliškas procesas, galimi atvejai, kai tenka kelis kartus skaičiuoti iš naujo arba rengti keletą įvairių planų. Planai skirstomi pagal trukmę:metiniai, pusmetiniai, mėnesio. Kiekvienas turi savo ypatumų.(shema ‘Planavimo proceso cikliškumas ir planų skirstymas pagal trukmę’).
Strateginis planas duoda veikimo schemą keleriems ateinantiems metams ir reikalingas vidutinės trukmės planų sudarymui.

Vidutinės trukmės planas ( 1,2,3 metams) konkretizuoja pagrindinių darbų etapus.

Metiniai planai pateikia smulkius grafikus, apskaičiavimus, vykdytojus, darbų eiliškumą, jų koordinavimą.

Planų realizavimui numatoma politika, taisyklės, procedūros. Politika lemia, kaip bus relizuoti tikslai. Taisyklės ir procedūros nurodo, iš kur gausime žinių apie specialistus,kaip bus vykdoma darbuotojų atranka, jei atvyks daugiau kandidatų. Savaime planavimas negali išspręsti įmonės problemų, užtikrinti pelningo darbo. Tai- pagalbinė, tačiau būtina sekmės priemonė. Svarbu, kad ji būtų tinkamai organizuota ir reikiamai išplėtota.

Norint pradėti gamybą- gaminti naują gaminį, diegti naują technologiją ar ką nors kita,- būtina parengti verslo planą. Šio plano tikslasnėra vien tik aptarti veiklos detales, ji turi užtikrinti svarbiausią tikslą- siekti didžiausio pelno.

4. VERSLO ĮMONĖS TURTAS

4.1 Turto klasifikavimas ir rūšys. Turto kaina ir vertė
4.2 Turto susidarymo šaltiniai. Kapitalo finansavimas

Dažnai naudojami terminai yra turtas ir skolintojų nuosavybė.Įmonės disponuojamos lėšos sudaro jos turtą. Tai – materialus turtas,ir kiti ištekliai. Kad jie taptų turtu, turi būti naudingi ekonominiam vienetui. Turtą sudaro viskas ,kas turi vertę ir yra ūkinio vieneto nuosavybė.

Turtas ( asset / property / wealth ) – likvidinių ir nelikvidinių vertybių suma, kuria disponuoja ūkinis vienetas.
Pirminę teisę į įmonės turtą turi skolintojai Skolintojų nuosavybė arba įsiskolinimai yra finansiniai įsipareigojimai apmokėti už turtą arba suteikti paslaugas. Jas padengus, likęs turtas tenka jos savininkams. Savininkų nuosavybė atsispindi įmonės balanse ir ją rodo 4 rodiklių grupės: 1) įmonės leidimas atitinkamoms akcijoms leisti, 2) išleistų į apyvartą akcijų skaičius, 3) akcijų nominali vertė ir jų faktinė kaina, 4) nepaskirstytas pelnas.

Savininkų nuosavybė (owner’s eguity)- įmonės savininkų finansinė teisė į jos turtą.

Iš viso įmonės turto atėmę visus įsiskolinimus, gauname nuosavybę (eguity):

TURTAS – ĮSISKOLINIMAI ( ĮSIPAREIGOJIMAI ) = NUOSAVYBĖ

Ekonomika sėkmingai veikia, kai yra trys elementai: pelnas, konkurencija, kainų sistema. Kainos veikia kaip baromertras, rodantis prekių perteklių ar trūkumą, rodo, kaip pelningiausiai panaudojami gamybos veiksniai. Kaina yra svarbus įmonės ekonominės politikos elementas.

Kaina (price)- tai prekės, paslaugos, aktyvo ar gamybos išteklių piniginė vertė.

Kainos turi mažiausią ir didžiausią galimą ribą. Mažiausia priklauso nuo to, kiek prekė kaštuoja pačiam pardavėjui, didžiausia- nuo pirkėjų norų ir galimybių, nuo situacijos rinkoje. Kaina naudojama, siekiant tokių tikslų:
· pelningumas, tai- siekimas maksimalių rezultatų- pelno gavimas, esant minimalioms išlaidoms. Dažniausiai, tikslas- ne maksimizuoti pelną, o tam tikras pelningumo lygis, išreikštas fiksuota pinigų suma ar procentais.
· apimtis, kai nusakoma pardavimų arba užimamos rinkos dalies dydis.
· konkurencija, kai kaina naudojama žlugdant kitus gamintojus šakoje.
· prestižas, kai siekiama sudaryti vartotojų atitinkamą požiūrį į firmos prekes ir į pačią firmą.

Rinkos ekonomikoje kainos nustatymui yra sukurta daug metodų. Visi turi savo trūkumų ir privalumų, jiems būdingas vadovavimasis tokiais kriterijais: produkto savikaina, prekės paklausa, konkurentų prekių kainos. Sudėtingi būdai leidžia parinkti kainą pagal norimą rezultatą., tačiau juos galima naudoti turint tikslią informaciją ir esant stabiliai aplinkai.

Paprasčiausias būdas- vadinamas ‘kaštų ir priedo’ metodas, kai prie vidutinių kiekvienos prekės kaštų pridedamas tam tikras iš anksto numatytas priedas (antkainis).Jis turi padengti kaštus ir planuojamą pelną. Pagal šį metodą apskaičiuojama bazinė kaina: prie prekės vidutinių kaštų pridedant atitinkamą priedą pelnui gauti. Prie bazinės kainos pridėjus įvairius priedus, gaunama gamintiojo kaina.

Labai svarbus yra ‘atsipirkimo (lūžio taško analizės)’ metodas. Pastarasis remiasi ne vidutiniais, o bendraisiais veiklos kaštais.

Atsipirkimo (lūžio taško analizės) metodas (break- even point analysis)- priklausomybė tarp firmos gaunamų pajamų, gamybos kaštų, pelno ir gamybos apimčių apskaičiavimas, pasirenkant optimalią gamybos apimtį.

Apskaičiuojant kainą šiuo metodu, naudojamasi hipotetine schema ar grafiku, kuris rodo gamybos kaštų, pajamų ir pardavimų kiekio ryšį. (grafikas ‘Lūžio taško analizė’).Iš grafiko analizės matome, kad taškas, kuriame nėra pelno ir nėra nuostolių, t.y. pardavimo pajamos lygios bendriems kaštams, kai kaina yra fiksuota, vadinamas lūžio arba atsipirkimo tašku. Matematiškai šis taškas gali būti apskaičiuotas pagal šią formulę:

A = F/( P – K),

čia: A – lūžio arba atsipirkimo taškas, išreikštas prekių kiekiu, vnt.,

F – visi bendrieji fiksuoti kaštai, Lt,

P – vienos prekės kaina, Lt,

K – vienai prekei tenkanti kintamų kaštų dalis, Lt.

Dar naudojamas potencialių vartotojų vertinimo metodas. Jis remiasi specialia vartotojų apklausa.Kartais naudojamas nepagrįstų skaičiavimų metodai, kai sureikšminamos vartotojų kai kurios psichologinės savybės.Jie tinkami naudoti ne pačiai kainai nustatyti, bet jai patikslinti,jei pastaroji jau nustatyta kitais būdais. Tuomrt, kaina suapvalinama arba nesuapvalonama.Analogiški yra prestižinių kainų , diskriminacinių kainų metodai.

Kainos lygį lemia daugelis vidaus ir išorės veiksnių. Populiarios yra nuolaidos.
Nuolaida ( disount )- tai kainos sumažinimas pirkėjo naudai.

Dažniausiai naudojamos šios nuolaidų rūšys:
· funkcinės, kai tarpininkai kompensuoja dalį su funkcijomis susijusių išlaidų.
· kiekybinės nuolaidos , skatinančios pirkti daugiau ir dažniau.
· mokėjimo, skatinančios apmokėti palankesniu pardavėjui būdu.
· rėmimo, skatinančios tarpininkus daugiau lėšų skirti rėmimo tikslams.
· sezoninės nustatomos prekėms, kurių vartojimas yra sezoniškas.
· proginės naudojamos per įvairias šventes ar renginius.

Įtaką kainoms daro valstybinis reguliavimas. Kartais valstybėdraudžia didinti kainas, nuatato maksimslią ir minimalią kainą, reguliuoja prekybinius antkainius.Firmos sėkmė priklauso nuo to, kaip visi kainų sistemos elementai bus apjungti.,t. y. nuo kainų strategijos. Skiriamos trys tipiškos kainų strategijos: nugriebimo, skverbimosi, orientuota į konkurentus.

Įmonės turto susidarymo šaltiniai gali būti: vidaus ir išoriniai.( shema ‘Įmonės finansavimo šaltiniai ‘).Kapitalo finansavimas gali būti trumpalaikis, ilgalaikis, nuomos būdu.

Trumpalaikis finansavimas (short- term financing)- trumpalaikės skolos, kurias reikia sumokėti per vienerius metus, naudojamas tumpalaikiam turtui didinti.

Trumpalaikio finansavimo šaltiniai:
· Trumpalaikiai banko kreditai,
· Komerciniai kreditai,
· Kreditai su užstatu,
· Debitorinio įsiskolinimo ir stsargų faktoringas.
· Ilgalaikis finansavimas ( longterm financing )- tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti veliau nei po vienerių metų.

Ilgalaikės skolos gali būti kelių tipų:
· Terminuota ilgalaikė paskola.
· Garantuojamos paskolos.
· Negarantuojamos paskolos.

Taip pat naudojami vertybiniai popieriai, nuoma arba lizingas. Pastarasis gali būti finansinis arba kapitalo nuoma ir operatyvinė nuoma.

5. VERSLO ĮMONĖS KOMERCINĖ VEIKLA

5.1 Komercinę veiklą lemiantys veiksniai
5.2 Atsargos, jų paskaičiavimas
5.3 Apyvarta ir jos rodikliai

Be gamybos, įmonė sprendžia ir prekių pardavimo problemas. Komercinė veikla svarbi visose ūkio šakose. ( schema ‘ Prekybos ir gamybos fazių palyginimas’). Rinkoje susitinka trys subjektai: 1) pardavėjas su prekėmis ir paslaugomis, 2) pirkėjas, 3) konkurentas su panašiomis prekėmis.Čia įvyksta mainai. Žinių visuma apie mainus yra marketingo nagrinėjimo sritis.

Marketingas ( marketing )- tiesioginių ir atgalinių gamintojo ryšių su rinka sistema, užtikrinanti maksimalų mokslo ir gamybos ryšį su rinkos reikalavimais sumažinti riziką realizuojant produkciją.

Marketingas- išskirtinė verslo funkcija, apimanti du pagrindinius momentus: 1) jis orientuotas tenkinti vartotojo poreikius, 2) šie poreikiai tenkinami per mainus. Marketingas priklauso nuo ekonomikos ciklų, nuo visuomeninių veiksnių, pvz.,aplinkos apsaugos, teisinių reikalavimų. Stiprus marketingas būna, kai: 1) įmonė aktyviai tiria rinką, 2) intensyviai vykdo ir naudoja paedavimo priemones.

Galima skirti tris marketingo uždavinių grupes:
· Poreikių analizės ir rinkos savybių tyrimas prieš darant sprendimus.
· Gaminamos prekės priderinimo prie poreikių struktūros uždaviniai.
· Pirkėjų poreikių struktūros gerinimas.
· Pagal šiuos uždavinius skiriamos tokios marketingo funkcijos:
· Vartotojų poreikių ir jų tenkinimo galimybių tyrimas.
· Prekių , atitinkančių vartotojų poreikius, gamybos ir pardavimo organizavimas.
· Prekių pateikimas vartotojui.
· Skatinti prekių pardavimą.
· Kontroliuoti ir planuoti marketingo veiksmus.

Atsargų problema sena kaip pasaulis. Jų apskaitai ir planavimui padeda kompiuteriai. Įmonėje turi būti atsargos, kad gamybos procesas vyktų ritmingai. Atsargų dydį riboja:
· Medžiagų siunta gali būti nustatyto minimalaus dydžio, tai lemia transtorto priemonių rūšis, gamintojo tiekėjo gamybos ypatybės ir jo politika.
· Pigiau kainuoja užsakyti didesnį kiekį.
· Netikslinga neribotą pinigų kiekį skirti atsargoms- jų reikia ir kitiems tikslams.
· Kai kurios medžiagos gali būti saugomos tik ribotą laiką.
· Ribota sandėlių talpa.
Atsargos būna einamosios ir draustinės, kai apsaugo nuo galimų tiekimo sutrikimų. Jų dydis nustatomas surinkus statistinius duomenis. Dažniausiai, jos sudaro 0,25-0,3 einamosios atsargos dydžio. ( shema ‘ Įmonės atsargų rūšys’).

Sandėlių ūkio uždaviniai: 1) tinkamai organizuoti medžiagų priėmimą ir saugojomą, deramai jas sandėliuoti, saugoti nuo gedimų, 2) aprūpinti gamybą medžiagomis, rūpintis taupiu ir racionaliu jų naudojimu, atskirais atvejais organizuoti medžiagų paruošimą gamybai, 3) greitinti medžiagų apyvartą, sekti sandėlio atsargų normas.

Gamybinės atsargos ir nebaigta produkcija sudaro apyvartinius fondus arba apyvartinį gamybinį kapitalą.

Apyvartinis kapitalas (circulating capital goods / circulating assets)-gamybinio kapitalo dalis, kuri visiškai sunaudojama viename gamybos cikle, pakeičia savo natūralią formą, perkelia visą savo vertę į gatavą produktą.

Norint užtikrinti ritmingą įmonės darbą, apyvartinės lėšos vienu metu turi būti visose sferose ir visų formų.Gamyboje visą laiką vyksta kapitalo apyvarta. Apyvartos laiką sudaro:
· Medžiagų buvimo sandėliuose laikas.
· Medžiagų funkcionavimo gamybos procese laikas.
· Gatavos produkcijos realizavimo laikas.
· Apyvartinių lėšų naudojimas įvertinamas , naudojant kelis rodiklius:
· Apyvartumo koeficientas, nustatomas kaip apyvartinių lėšų apyvartų skaičius per atitinkamą laikotarpį.
· Produkcijos gamybos vertė, tenkanti vienam apyvartinių lėšų piniginiam vienetui, kuris skaičiuojamasrealizuotos produkcijos bendrąją sumą palyginus su vidutine apyvartinių lėšų suma.
· Vidutinė vienos apyvartos tukmė, skaičiuojama dienomis kuriam nors laikotarpiui.
· Apyvartos greitį rodo pirmasis ir trečiasis rodikliai. Norint spartinti apyvartumą , reikia mažinti jų buvimo laiką gamybos ir cirkuliacijos sferose.

6. PRODUKCIJOS DIFERENCIJAVIMAS, ASORTIMENTAS, KOKYBĖ

6.1 Produkto politika
6.2 Produkcijos diferencijavimas, asortimentas, kokybė

Vartotojui svarios prekės funkcinės savybės: 1) asortimentas, 2) prekės ženklas, 3) garantijos, 4) aptarnavimas, 5) techninės savybės. 6) įpakavimas. (schema ‘ Produkto elementai’). Asortimentas- tai prekių ir paslaugų rinkinys, sudarytas pagal tam tikrus požymius. Mažiausioji jo dalis- prekės pavidalas.Tai- atskiras vienetas, skiriantis nuo kitų savo dydžiu, svoriu, kiekiu, spalva ir kitais požymiais.Prekės pavadinimas- susidaro susijungus keliems giminingiems prekių pavidalams.To paties pavadinimo arba artikulo prekės turi vienodą kainą. Sujungus kelių artikulų prekes, gauname prekių grupę.

Priklausomai nuo grupių ir pavadinimų skaičiaus, nustatomas asortimento gilumas ir platumas:
· Asortimento gylis rodo esant labai daug pavidalų.
· Asortimento plotis rodo prekių grupių gausumą.

Asortimento politika priklauso nuo rinkos būklės, nuo to, kiek grupių ipavidalų nori turėti pardavėjas.Svarbiausia- tenkinti vartotojų poreikius. Galimi keturi asortimento deriniai. ( schema ‘ Asortimento deriniai’).

Prekės turi būti: 1) patikimos, 2) patvarios, 3) lengvai taisomos, 4) lengvai priderinamos, 5) estetiškos.Kokybės savokos supratimas kinta įvairiais periodais.

Produkcijos kokybė- visuma gaminio savybių, sąlygojančių produkto atitikimą vartojimo reikalavimams.

Produkcijos kokybės reikalavimus nustato tos šalies standartai. Šiuo metu LR kuriama nacionalinių standartų sistema.Įmonėse kokybės politika yra sudėtinė įmonės politikos dalis.Ji turi atitikti įminės raidos ir jos kultūros lygį.

Kokybės kontrolė ( guality control )- veikla, susijusi su prekių ir paslaugų kokybės gerinimu, tai- priimtino ir sutarto kokybės lygio gamyboje palaikymas.

Kokybės kontrolės tikslas- užkirsti kelią prekių su trūkumais gamybai, todėl kokybė – įmonės tikslas ir apima tokius elementus: 1) gaminio kokybė, 2) veiklos kokybė. Šiuos du elementus sieja visuotinės kokybės vadybos samprata. Reiškia, rūpinamasi netik tiesiogiai produkcijos kokybe, bet visais ją sąlygojančiais veiksniais: kaštais, tiekimu, gamybos lankstumu, komunikacijomis, personalu ir pan.

Visuotinė kokybės vadyba ( total guality management) – vadybos kryptis, vartotojų kurios metodais remdamasi organizacija vis tobulėja, siekdama geriau tenkinti vartotojų poreikius, gerindama prekių ir paslaugų kokybę ir mažindama kaštus.

Kokybės vadybos forma- konkrečių priemonių ir metodų visuma, naudojama siekiant dviejų tikslų:
· Išorinių, kuriuos sudarogeresnis, vartotojų poreikių tenkinimas ir lyderio pozicijų užsitikrinimas.
· Vidinių, kad įmonės ūkinė veikla būtų ekonomiškai efektyvi.

7. VERSLO ĮMONĖS KAŠTAI IR PAJAMOS

7.1 Įmonės kaštai, jų rūšys ir apskaita
7.2 Įmonės pajamos, jų susidarymas ir rūšys

Gamybos kaštai susidaro visose ūkio šakose. Visos išlaidos, reikaligos prekei pagaminti, sudaro firmos gamybos kaštus.

Gamybos kaštai (production cost)- firmos piniginės išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti, yž prekių pagaminimą ar paslaugos teikimą.

Gamybos kaštai yra gamybos išteklių pavertimo produkcija kaina. Gamybos išlaidas sudaro pagamintų prekių vertė, matuojama jiems pagaminti sunaudotų gamybos išteklių išlaidomis, atmetus netiesioginius mokesčius ir įvairias dotacijas.Nagrinėjant šią temą, svarbu išsiaiškinti kokia kaina tikimąsi parduoti prekę ir kaip sumažinti gamybos kaštus, nebloginant prekių kokybės?
Visus kaštus galima grupuoti įvairiai.Gali būti skiriamos tokios kaštų grupės:
· Materialinės vertybės ir joms prilyginti kaštai.
· Darbo jėgos kaštai.
· Pridėtiniai kaštai.

Pagal įmonės veiklos eiliškumą skiriami pradiniai kaštai, gamybos ir eksploatavimo kaštai. Visas prekės gyvavimo ciklo išlaidas apima gyvavimo ciklo kaštai.

Paprastai firmos kaštai skiriami į dvi dalis:
Pastoviuosius arba fiksuotus, jie kartais vadinami papildomais ar pridėtiniais.Tai – išlaidos kurios nekinta, keičiantis gamybos apimčiai. Šios išlaidos yra santykinai pastovios, nes jos mažai keičiasi, pasikeitus gamybos apimčiai. Dalis jų užtikrina ateities sėkmingą veiklą.
Kintamuosius arba pirminius kaštus. Jie kinta priklausomai nuo gaminamos produkcijos kiekio. Šie kaštai išnyksta, nutraukus gamybą. Prie kintamų kaštų priskiriamos išlaidos: 1) žaliavos ir pagrindinės medžiagos, 2) darbo jėga, 3) energija, 4) įrankiai, 5) įrangimų aptarnavimas.

Visos išlaidos sudaro bendruosius gamybos kaštus. Jie skaičiuojami sudėjus patovius ir kintamus kaštus .

Bendrieji kaštai (total cost)- visos piniginės išlaidos, susijusois su prekių gamyba ir jų realizavimu. Tai – bendra pastovių ir kintamų kaštų suma per atitinkamą laikotarpį.

Vidutiniai kaštai (average total costs) – bendrųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui Jie lygūs bendrųjų kaštų ir pagamintų prekių santykiui.

Ribiniai kaštai (marginal costs) – bendrųjų kaštų padidėjimas, pagaminus papildomą prekės vienetą.

Minėtos kaštų rūšys sudaro ekonominių kaštų turinį. Realūs kaštai fiksuojami buchalterinėse knygose, todėl vadinami buchalteriniais. Ekonominiai kaštai – prarasta nauda, atsiradusi palyginus pasirinktąją išteklių naudojimo alternatyvą su atmestąją.

Pelnas (profit) versle – bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas. Tai – kas lieka, atmetus verslo išlaidas.

Ekonominis pelnas rodo ar apsimoka naudoti gamybos ištekliusdabartinei veiklai vystyti ar ne. Ekonominis pelnas skaičiuojamas kaip bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, apimančių alternatyviuosius gamybos kaštus, skirtumas. Ekonominis pelnas viršyja normalaus pelno sumą.

Ekonominis pelnas (economic profit) –bendrųjų įplaukų ir ekonominių kaštų skirtumas arba suma, viršijanti normalų pelną.

Normalus pelnas (normal profit) – pajamos kurios gaunamos už išteklių panaodojimą.

Bendras pelnas (total profit) –skirtumas tarp firmos bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų.

Gamybos kaštų apskaitai būtina turėti gamybos išlaidų sąmatą. Gamybos kaštų apskaita sudaro prielaidas:
· Įvertinti įminės ūkinės veiklos rezultatus. Patogumo dėlei,išlaidos skaičiujamos pagal išlaidų rūšis, išlaidų susidarymo vietą, išlaidos pagal gaminamus objektus.
· Kontroliuoti gamybos išteklių panaudojimo tikslingumą, lyginant jas su normatyvais ir limitais.
· Užtikrinti priimamų sprendimų materialinį aprūpinimą.

Skiriamos kaštų apskaitos sistemos: planinė, normatyvinė, faktiška.Taip pat gali būti kaštų apskaita visų išlaidų bazėje.

Gamybos išlaidų sąmata pagal išlaidų rūšis. Apskaitant tam tikro laikotarpio išlaidas, jos grupuojamos pagal įvairius požymius: 1) išlaidų rūšis, 2) išlaidų pastovumą, 3) jų susidarymo vietą, 4) jų sudėtingumą.

Gamybos išlaidų sąmata pagal susidarymo vietą. Tai rodo, kur ir kokio dydžio išlaidos susidaro. Ji patogi naudoti ten, kur nustatytos bendrosios išlaidos paskirstomos tarp atskirų produkcijos rūšių vienetų.

Gamybos išlaidų sąmata pagal gaminamus objektus. Remiantis šis išlaidų apskaitos sistema, sudaroma išlaidų kalkuliacija. Tai – produkcijos vieneto ar atlikto darbo savikainos apskaičiavimas, sudarantis atskirą ūkinės apskaitos sritį, kurios tikslas – nustatyti įmonės gamybos, valdymo ir cirkuliacijos arba apyvartos išlaidas.

8. VERSLO ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATAI

8.1 Įmonės veiklos rezultatai ir jų prognozavimas
8.2 Veiksniai, lemiantys įmonės veiklos rezultatus

Verslo organizatorius gauna pelną. Jis apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes, atėmus įsigijimo ir gamybos sąnaudas:

PELNAS = PAJAMOS – SĄNAUDOS

Pelningumas apskaičiuojamas pelną pqdalijus iš pajamų.

PELNINGUMAS = PELNAS / PAJAMOS

Siekiant didinti gaunamą pelną ne visada didėja pelningumas, tai priklauso nuo sąnaudų dydžio. Padidėjus pajamoms, padidėja pelnas, tačiau pardavimų pelningumas mažėja.Pajamų perviršis virš išlaidų vadinamas pelnu, o išlaidų perviršis virš pajamų vadinamas nuostoliu.

Pelnas – svarbus įmonės ūkinės veiklos rodiklis. Jis ordo veiklos efektyvumą. Nepaskirstytas pelnas – likusi nuo veiklos pradžios pelno suma, kuri atspindi įmonės turtą ir skiriamas verslo veiklai plėtoti. Tai domina pačiaą įmonę, o ne akcininkus, nes nepaskirstytas pelnas naudojamas gamybai plėsti ir kitiems tikslams. Didelė nepaskirstyto pelno dalis gundo akcininkus, nes sukaupta pelno suma gali būti išmokėta dividendams.

Analizuojant ūkinę veiklą , reikia lyginti atskirų laikotarpių rodiklius. Geriausia pelną lyginti su investicijomis.Šis rodiklis vadinamas rentabilumu.Kapitalą galima investuoti į: 1) ilgalaikį turtą, 2) akcinį kapitalą, 3) pastovų kapitalą. Todėl galima apskaičiuoti įvairius pelningumo rodiklius:
Viso turto pelningumas rodo, ar sėkmingai investuoti visi pinigai. Šis rodiklis turi didžiausia rekšmę nes įvertina investicijas. Akcinio kapitalo pelningumas rodo sėkmingai investuoti akcininkų pinigai. Pastoviojo kapitalo pelningumas rodo sėkmingai investuotus pinigus į kapitalą.

9. ĮMONĖS VERSLO PLANAS

Planavimas reikalingas: 1) kad įmonė galėtų parengti savo sėkmės projektą ir tkslingai veikti, 2) planavimas nustato prioritetus ir kanalus, 3) mažina riziką.

Verslo planas ( plan of business ) – dokumentas, kuriame pateikiama verslo sumanymo esmė, naujo verslo esamoji padėtis, numatomi įvairūs poreikiai ir laukiami rezultatai.

Verslo planai gali būti įvairūs: 1) sumanymo, 2) kredito gavimo, 3) investavimo. Planui parengti reikia tokios informacijos:
· Firmos apibūdinimas ir pristatymas rodo, kokiai ūkio šakai ji prilauso, kokį produktą gamina, kas perka, kokį įvaizdį norima susikurti.
· Rinkos apibūdinimas rodo kokia rinka, kokios rinodaros reikmės, kokie konkurentai, jų stipriosios ir silpnosios pusės.
Kaip pagamintas produktas pateks į rinką rodo prekės pristatymo kelius: tiekimo kanalai, ar jie lengvai pasiekiami, kaip sandėliuojami produktai, kaip aptarnaujami pirkėjai.
Verslo organizavimas rodo vadybos lygį ir uždavinius, kiek reikia darbo jėgos,patalpų, įrengimų, kokios mūsų organizacijos alternatyvos.
Finansinis planavimas rodo, koks yra kapitalas, kokie bus finansiniai rodikliai, kaip tvarkysime savo verslo finansus.

Surinkus informaciją, galima rašyti verslo planą. Pagrindinės plano dalys (schema ‘ Verslo plano dalys ‘) yra šios: bendra informacija, investicijos, rinka ir marketingas, firmos veiklos aprašymas, personalas ir valdymas, finansai, ekologija, pagrindinių darbų grafikas, bibliografija ir priedai.

Verslo planas pateikiamas finansuotojui. Gavus neigiamą įvertinimą , būtina aiškintis ar tai galutinis sprendimas. Priešingu atveju, įmanoma verslo planą taisyti, papildyti ir pateikti pakartotinai svarstyti.Galima pasirinkti kitus finansuotojus.

Leave a Comment