Veiklos sąnaudų mažinimas

TURINYS

Įžanga …………………………………………….…………………………..……… 3 psl.Sąnaudų mažinimo veiksniai ir rezervai ………..………………………….……. 4 – 5 psl.Sąnaudų pripažinimas…………………………………………………….………….. 6 psl.Sąnaudų dydžio nustatymas ……………..…………………..….…………………………. 7 psl.Sąnaudų įvertinimas …………………..………….………………………………………. 8 psl.Išvados …………………………………………………………………….…..…….. 9 psl.Naudota literatūra………………………..…………..…………………..……….…. 10 psl.

Įžanga

Ekonomika yra mokslas apie tai,kaip žmonės ir visuomenė pasirenka naudoti ri-botus gamybos išteklius savo norams tenkinti, gaminant prekes ir teikiant paslaugas. Pagrindinė ekonomikos problema – rinkties būtinybė, nes ištekliai yra riboti, o poreikiai – beribiai. Kitaip sakant ekonomika yra dalis mūsų kasdieninio gyvenimo, nes mes gyvename ekonomikos sistemoje, kasdien dalyvaujame ekonominėje veikloje; pažystame žodžius, kuriuos vartoja ekonomistai. Verslo ekonomika nagrinėja gamybos ekonominius dėsningumus ir komercinius dėsningumus. Ji remiasi ekonomikos teorijos, verslo pradmenų, darbo organizavimo, teisės, logistikos, vadybos ir kitų mokslo rūšių tyrimais. Rinkos ekonomika kartais dar vadinama laisvosios verslininkystės ekonomika. Vienas iš svarbesnių rinkos ekonomikos elementų be pirkėjų ir pardavėjų yra privati nuosavybė, kuri reiškia žmogaus ir verslo firmos teisę būti gamybos priemonių savininkais. Antra rinkos ekonomikos sudedamoji dalis yra siekimas gauti pelno – skatina verslininkus gaminti pirkėjų paklausą turinčią produkciją ir parduoti ją tokia kaina, kurią pirkėjai gali mokėti.

Sąnaudų mažinimo veiksniai ir rezervai

Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės yra suinteresuotos mažinti visas gamybos išlaidas, t.y. mažinti sąnaudas, nes nuo to priklauso rinkų išlaikymas. Sąnaudų mažinimas priklauso nuo kalkuliacinių straipsnių optimalumo. Sąnaudų mažinimo veiksnius galima būtų sugrupuoti taip: I grupė. Gamybos techninio lygio kėlimo: esamos technikos ir technologijos tobulinimas, ekonomiškesnis medžiagų naudojimas, gaminių konstrukcijų tobulinimas, kiti veiksniai, turintys įtakos gamybos lygiui. II grupė. Gamybos organizavimo tobulinimas: gamybos specializacijos plėtimas, gamybos organizavimo ir jos aptarnavimo tobulinimas, darbo organizavimo gerinimas, gamybos valdymo tobulinimas ir išlaidų mažinimas, geresnis pagrindinių fondų naudojimas, materialinio techninio aprūpinimo gerinimas, transporto išlaidų mažinimas, įvairių nuostolių pašalinimas ir kiti veiksniai, turintys įtakos gamybos organizavimo procesui.

III grupė. Gamybos apimties ir produkcijos struktūros pasikeitimas: išlaidų su-mažėjimas dėl gamybos apimties augimo (sąlygiškai – pastoviųjų išlaidų santykinis su-mažėjimas) ir sąlyginis amortizacinių atskaitymų sumažėjimas; produkcijos struktūros pasikeitimas; produkcijos kokybės gerinimas. IV grupė. Geresnis gamtos išteklių naudojimas. V grupė. Naujų rinkų užėmimas, jų išplėtimas.Pagrindiniai produkcijos sąnaudų mažinimo rezervai yra tolesnis darbo našumo didinimas, materialinių darbo sąnaudų mažinimas, darbo laiko ekonomija dėl geresnio įrengimų panaudojimo ir kt. Konkrečioje įmonėje savikainos mažinimo rezervai analizuojami remiantis savikainos mažinimo veiksniais.Didėjant darbo našumui, produkcijos savikaina mažėja, nes mažėja gyvojo darbo sąnaudos produkcijos vienetui, drauge mažėja ir darbo užmokestis produkcijos vienetui. Antra, produkcijos savikaina mažėja todėl, kad, kylant darbo našumui, didėja gamybos apimtis, taigi mažėja ir sąlygiškai pastovios išlaidos produkcijos vienetui.Tiesa, produkcijos sąnaudų mažinimo šaltinis yra išlaidų mažinimas medžiagoms, žaliavoms, energijai.Sąnaudos – ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo arba turto vertės sumažėjimo ar įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.Kad gaunamas pelnas nebūtų lygus nuliui arba neperaugtų į nuostolius, būtina paskaičiuoti paslaugos savikainą, nes net jeigu apyvarta ir bus didelė, sąnaudos gali būti didesnės nei yra leistina.Turint gerą tiekėją galima sumažinti paslaugos kainą- tai bus viena iš charakteristikų, tenkinančių vartotoją ir savo ruožtu didinančių paklausą. Bet kainą galima mažinti tik tol, kol tai neatsiliepia paslaugos kokybei.Manoma, kad mažinti sąnaudas yra gana rizikinga, kadangi pigesnės žaliavos gali būti prastesnės kokybės. Skaičiuojant savikainą remtasi dviem gerai žinomais metodais- skiriant tiesiogines ir veiklos sąnaudas.

Sąnaudų pripažinimas

Sąnaudos pripažįstamos vadovaujantis kaupimo bei palyginimo principais tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai uždirbamos su jomis susijusios pajamos, neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką. Sąnaudomis nepripažįstami turto sumažėjimai, skirti: turtui (materialiajam, nematerialiajam, finansiniam) pirkti; paskoloms ir kitiems kreditiniams įsipareigojimams grąžinti; užstatams ir išankstiniams mokėjimams; apmokėti sumas tretiesiems asmenims pagal sutartis trečiųjų asmenų naudai.Tais atvejais, kai per ataskaitinį laikotarpį padarytų išlaidų neįmanoma tiesiogiai susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir jos ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais neduos pajamų, šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos. Sąnaudomis pripažįstama tik ta ankstesnių ir ataskaitinio laikotarpių išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms.Išlaidos, kurios nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždir¬bimu, bet skirtos pajamoms uždirbti būsimais laikotarpiais, apskaitoje re¬gistruojamos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje kaip turtas. Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti būsimais laikotarpiais, turi būti priskirta są¬naudoms nurodytaisiais laikotarpiais.Jeigu turto naudojimas leis uždirbti pajamas keletą ateinančių ataskai¬tinių laikotarpių ir dėl to pajamų ir sąnaudų ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai, sąnaudos apskaitoje pripažįstamos taikant netiesioginius pripa¬žinimo būdus, pavyzdžiui, ilgalaikio turto nusidėvėjimą ir amortizaciją.Sąnaudos apskaitoje pripažįstamos vadovaujantis kaupimo bei palyginimo principais tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai uždirbamos su jomis susijusios pajamos, neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką. Sąnaudomis pripažįstama tik ta ankstesniųjų ir ataskaitinio laikotarpių išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms. Išlaidos, kurios nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, bet skirtos pajamoms uždirbti būsimaisiais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje kaip turtas. Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti būsimaisiais laikotarpiais, turi būti priskirta sąnaudoms nurodytaisiais laikotarpiais.

Jeigu tam tikro turto naudojimas leis uždirbti pajamas keletą ateinančių ataskaitinių laikotarpių ir dėl to pajamų ir sąnaudų ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai, sąnaudos apskaitoje pripažįstamos taikant netiesioginius pripažinimo būdus (pavyzdžiui, ilgalaikio turto nusidėvėjimą ir amortizaciją). Tais atvejais, kai per ataskaitinį laikotarpį padarytų išlaidų neįmanoma tiesiogiai susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir jos ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais neduos pajamų, šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tą patį laikotarpį, kada buvo patirtos.Sąnaudų dydžio nustatymas

Sąnaudos turi būti patikimai įvertintos tikrąja verte. Paprastai atsiskaitymai vykdomi grynaisiais pinigais arba jų ekvivalentais, todėl sąnaudų dydis įvertinamas sumokėta arba mokėtina grynųjų pinigų arba jų ekvivalentų suma (neįskaitant į ją atgautino pridėtinės vertės mokesčio). Tačiau tam tikrais atvejais tikroji vertė nustatoma kitaip (pavyzdžiui, prekes perkant skolon, kai numatytas ilgas atsiskaitymo laikotarpis be palūkanų). Tokiu atveju sąnaudų tikroji vertė apskaičiuojama diskontuojant atsiskaitymo sumą rinkos palūkanų norma. Skirtumas turi būti pripažįstamas finansinės veiklos sąnaudomis. Mainų atveju sąnaudos nustatomos atsižvelgiant į gaunamų paslaugų ir turto tikrąją vertę.

Sąnaudų įvertinimas

Sąnaudos turi būti patikimai įvertintos tikrąja verte. Jei atsiskaitoma pinigais arba jų ekvivalentais be atidėtojo mokėjimo arba jis nereikšmingas, tada sąnaudų dydis įvertinamas sumokėta arba mokėtina pinigų arba jų ekvivalentų suma (neįskaitant į ją atgautino pridėtinės vertės mokesčio). Kai atidėtojo mokėjimo laikotarpis ar suma reikšminga, nustatant tikrąją sąnaudų vertę, diskontuojama atsiskaitymo suma rinkos palūkanų norma ir skirtumas turi būti pripažįstamas finansinės veiklos sąnaudomis.Veiklos sąnaudos parodo per ataskaitinį laikotarpį patirtas išlaidas, susijusias su

tipine įmonės veikla ir skirstomos į pardavimų ir bendrąsias administracines sąnaudas. Šios sąnaudos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kai jos buvo patirtos. Kartais finansinėje literatūroje jos vadinamos periodo, arba pastoviosiomis, sąnaudomis.Pardavimo sąnaudos – tai visos sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo bei paslaugų užsakymų gavimu. Joms priskiriamos prekybos patalpų nuomos ir eksploatavimo išlaidos, pagamintų prekių sandėliavimo išlaidos, komisiniai mokesčiai pardavėjams, prekybos darbuotojų darbo užmokestis ir socialinis draudimas, paslaugų bei prekių reklamos išlaidos ir kitos su ataskaitinio laikotarpio pardavimais susijusios sąnaudos. Pardavimų sąnaudoms galima priskirti ir abejotinų (o mokestinėje apskaitoje beviltiškų) skolų sąnaudas bei suteiktą paramą visuomenės informavimo priemonėms, kuri formuoja įmonės įvaizdį ir taip ją reklamuoja.Bendrosioms ir administracinėms sąnaudoms pagal 11-tą verslo apskaitos standartą priskiriamos per ataskaitinį laikotarpį patirtos valdymo išlaidos – administracijos personalo darbo užmokesčio ir su juo susijusios, patalpų nuoma, nusidėvėjimas ir amortizacija, tyrimo išlaidos, teisminės ir pan.Atidėjimų sąnaudos, skirtos įmonių garantiniams įsipareigojimams įvykdyti, pripažįstamos tada, kai suformuojamas atidėjimas pagal apskaitos politikos principus.Vertės sumažėjimo sąnaudos susidaro perkainotą turtą pardavus ar sunaudojus ir gali būti skirstomos į nematerialiojo turto, ilgalaikio turto ir atsargų vertės sumažėjimo sąnaudas.Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudų apskaita turi naujų specifinių savybių. Pavyzdžiui, nematerialiojo turto amortizacijos suma pripažįstama amortizacijos sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, išskyrus atvejus, kai amortizacijos sąnaudos įtraukiamos į kito turto pasigaminimo savikainą. Pelno mokesčio įstatyme nustatyta, kad įmonės viduje sukurto nematerialus produkto amortizacija yra sąnaudos, nemažinančios apmokestinamojo pelno, bet finansinės atskaitomybės standartai nenumato tokios išimties.

Išvados

Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės yra suinteresuotos mažinti visas gamybos išlaidas, t.y. mažinti savikainą, sąnaudas nes nuo to priklauso rinkų išlaikymas. Sąnaudų mažinimas priklauso nuo kalkuliacinių straipsnių optimalumo. Sąnaudų mažinimo veiksniai yra gamybos techninio lygio kėlimas, gamybos organizavimo tobulinimas, gamybos apimties ir produkcijos struktūros pasikeitimas, geresnis gamtos išteklių naudojimas ir naujų rinkų užėmimas, jų išplėtimas. Pagrindiniai produkcijos sąnaudų mažinimo rezervai yra darbo našumo didinimas, materialinių darbo sąnaudų mažinimas, darbo laiko ekonomija dėl geresnio įrengimų panaudojimo. Produkcijos sąnaudų mažinimo šaltinis yra išlaidų mažinimas medžiagoms, žaliavoms, energijai.

Naudota literatūra

 B. Martinkus, Š. Žičkienė, V. Žilinskas. Įmonės ekonomika. Šiaulių Universiteto leidykla. 2002. Verslo ekonomikos užrašai. B. Martinkus, V. Žilinskas. “Ekonomikos pagrindai”. Vilnius. 2000. V. Makutėnas, D. Makutėnienė. Ekonomika. Kaunas. 2003.