valstybės Fiskalinė politika krizių metu

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Valstybės ekonominė politika

Referatas

Fiskalinė politika krizių metu

Kaunas, 2002

ĮVADAS
Fiskalinė politika yra viena iš valstybės ekonominės politikos sudedamųjų dalių. Pagrindinis ekonominės politikos tikslas yra siekti ekonominio ir socialinio stabilumo, tobulinti egzistuojantį režimą bei siekti tą režimą pritaikyti prie išorės sąlygų. Prie jau išvardintų tikslų kartais priskiriamas dar vienas, t.y. socialinio teisingumo tikslas, sąžiningas (teisingas) nuosavybės ir pajamų perskirstymas. Tai pat galima įvardyti dar vieną tikslą, tai yra mus supančios aplinkos apsauga ir tobulinimas. Šiems tikslams pasiekti kartu su kitomis makroekonominės poolitikos priemonėmis yra vykdoma fiskalinė politika.
Mokslinėje litaratūroje ši sąvoka yra apibrėžiama įvairiai. Norėčiau pateikti V.Snieškos (2001) fiskalinės politikos apibrėžimą: “fiskalinė politika tai yra visuma priemonių (firmų ir namų ūkių apmokestinimo sistema bei vyriausybės išlaidų politika), kuriomis valstybė keičia bendrąją paklausą, mažindama ciklinius gamybos kitimo svyravimus ir siekdama visiško užimtumo.“
Šiame darbe nagrinėju fiskalinės politikos priemonių taikymą krizių metu. Darbe remiuosi teorinėje literatūroje pateikiama medžiaga bei empirinių tyrimų duomenimis.

FISKALINĖ POLITIKA KRIZIŲ METU
Fiskaline politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti, kuomet ekonomika patiria nuuosmukį. Norėčiau išskirti fiskalinės politikos priemonės, kurias naudojant ji gali daryti paskatinti ekonominį augimą krizių metu. Tai būtų:
 Valstybės išlaidų/pajamų politika;
 Valstybės turto pardavimas ir valdymas;
 Socialinis valdymas (pensijų ir pan.);
 Valstybės biudžeto deficito mažinimo politika;
 Mokesčių politika;
 Valstybės skolos (vidaus ir užsienio) valdymas.
Nuosmukio (recesijos) laikotarpio ry

yškiausias bruožas yra didelis nedarbas. Tačiau tai taip pat reiškia ekonomikos potencialo nevisą panaudojimą, ekonominio augimo tempų sulėtėjimą bei gerovės praradimą ateityje. Remiantis Keinso aiškinimais, nedarbas yra pernelyg mažos paklausos pasekmė. Tokiu būdu, reikia vykdyti visuminę paklausą didinančią fiskalinę politiką. Tai galima pasiekti didinant valstybės išlaidas. Tai paskatintų gamybą, atsirastų daugiau papildomų darbo vietų ir padidėtų užimtumas. Makroekonomikoje vyrauja keinsistinis požiūris, kad skatinanti fiskalinė poitika yra tinkama politika recesijos ir nuosmukio metu. Ji apima:
1) vyriausybės išlaidų didinimą,
2) mokesčių mažinimą arba transferiniį išmokų didinimą,
3) abiejų išvadrytų priemonių derinimą.
Taigi esant nevisiškam užimtumui recesijos metu (o tai reiškia ne tik darbo jėgos ir ekonomikos apskritai potencialo nevisą panaudojimą, bet ir ekonominio augimo tempų sulėtėjimą bei gerovės praradimą ateityje.
Recesijos metu Keinso teorija rekomenduoja didinti vaalstybės išlaidas, kad padidintų visuomeninę paklausą ir pasiektų pusiausvyrą visiško užimtumo taške. Tačiau pusiausvyros gamybos lygis gali būti ne tik ne mažesnis, bet ir didesnis negu visiško užimtumo gamybos lygis. Tada ir valstybės politikos receptas turėtų būti kitoks. Profesorius Stiglitz besukuriančios rinkos ekonomikos šalims sprendžiant finansines krizes rekomenduoja padidinti vyriausybės išlaidas ir deficitą bei išleisti į apyvartą daugiau pinigų. Jis teigia, kad toks keinsistinis patarimas užkirstų kelią recesijai ateinančiai paskui krizę.
Šie veiksmai, t.y. valstybės išlaidų didinimas arba mokesčių mažinimas, didina bi
iudžeto deficitą (mažina perteklių). Adekvatų efektą duotų ir subalansuoto biudžeto padidinimas. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto deficito augimas (pertekliaus mažinimas). Biudžeto deficitas gali būti dengiamas iš dviejų šaltinių:
а) Vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų..
Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių рорiегių rinkoje vyriausybės paskolos lalštus – obligacijas. Obligacijų pirkejai tampa vyriausybes kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą, vyriausybės skola nuolat didėja.
b) Vyriausybė kuria naujus pinigus.
Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant, dalis planuojamų privačių investicijų tampa nuostolingomis, t.y. investicinės išlaidos mažėja. Todel sakoma, kad vyriausybės išlaidos “išstumia“ privačias investicijas. Kartu mažėja fiskalinės politikos skatinamasis poveikis. Neigiamo poveikio investicinėms išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus pinigus.
2 pav. Fiskalinė politika recesijos metu

Fiskalinė politika turi tokį poveikį:
Visuminei paklausai:
• Valstybės išlaidos sukelia ekonomikoje tokį pat multiplikavimo procesą, kaip ir investicinės išlaidos. Mokesčiai silpnina multiplikavimo efektą (atitinkamai sumažina multiplikatoriaus dydį).
• Mokesčių mažinimas kaip ekonomiką skatinanti priemonė, bendrąja prasme, yra mažiau ginčytinas ir aiškesnis negu valstybės išlaidų didinimas. Mat abejojama valstybės sugebėjimu “protingai” (efektyviai, tikslingai ir t.t.) išleisti pinigus ir bijoma, jog tai tik išplės valstybės aparatą.
• Mokesčių pakeitimai efektą du

uoda greičiau negu valstybės išlaidų korekcija, kuriai reikia kruopščios ir daug laiko trunkančios analizės, planavimo ir parengimo darbų.
Visuminei pasiūlai:
• Mokesčių mažinimas gali skatinti pasiūlą trim būdais:
• skatinti žmones daugiau dirbti;
• skatinti taupymą ir investavimą;
• skatinti efektyvų išteklių naudojimą.
Savaiminis stabilizatorius yra bet kuri ekonomikos savybė, mažinanti jos nuosmukį ar paklausos kilimą nepadarant jokių pakeitimų politikoje. Savaiminiai stabilizatoriai sumažina ekonominių svyravimų gilumą, tačiau jie nepašalina tų svyravimų. Fiskaliniai savaiminiai stabilizatoriai – tai mokesčiai ir valstybės išlaidų elementai, kurie kinta pagal nacionalinį produktą. Diskretinės fiskalinės politikos tikslas – dar labiau sumažinti tuos svyravimus ir stabilizuoti ekonomiką.
Ekspansinė fiskalinė politika lemia aukštas palūkanų normas, kapitalo įplaukų didėjimą ir einamosios sąskaitos deficito didėjimą. Restrikcinė fiskalinė politika – tai žemesnės palūkanų normos, kapitalo išėjimas iš šalies ir einamosios sąskaitos deficito mažėjimas.
Fiskalinė politika daro tiesioginę įtaką visuomeninių išteklių naudojimui ir agreguotos paklausos lygiui.

Rezultatai
Profesoriaus Stiglitz pasiūlymas pastarųjų metų besukuriančios rinkos šalių finansinėms krizėms spręsti buvo padidinti vyriausybės išlaidas ir deficitą bei išleisti į apyvartą daugiau pinigų. Jis teigia, kad toks keinsistinis patarimas užkirstų kelią recesijai ateinančiai paskui krizę.
Iš tikrųjų, TVF palaikomos programos leido daugelių šalių finansams padaryti stimuliuojančią įtaką ekonomikoms. Taip buvo Meksikoje 1994m., Šiaurės Korėjoje 1998m. ir Brazilijoje 1999m. tai gali būti parodyta kaip biudžeto balansų evoliucija krizių metu apimant metus prieš krizę ir metus po kr

rizės.
Kalbant apie valstybės skolinimąsi, TVF pataria šalims apriboti valstybės skolos didinimą po finansinių krizių tam, kad būtų susigrąžintas pasitikėjimas ir būtų sumažintos aukštos palūkanų normos, kurias šalys paprastai turi mokėti tokioje situacijoje. Šis patarimas taikomas esant ypatingoms aplinkybėms šalyje ir tam tikram skolos naštos dydžiui. Be abejo, yra sunku prognozuoti krizės pasėkmes. Kai keičiasi pagrindinės prielaidos, pavyzdžiui, privati paklausa sumažėja daugiau nei buvo prognozuojama, tada programos fiskaliniai tikslai atitinkamai koreguojami. Tai yra būtent tas, kas buvo padaryta pradinėje Azijos krizės; pavyzdžiui, biudžeto deficitui Tailande ir Šiaurės Korėjoje buvo leista sparčiai augti susidūrus su gilesniu, nei buvo prognozuojama, ekonomikos smukimu (žr. 1 lent. ““). Tokiu būdu, biudžeto deficitas suvaidino stabilizavimo vaidmenį pastarųjų metų krizinėse situacijose.
1 lentlė Biudžeto deficito (pertekliaus pavirtimas deficitu), proc. BVP
Šalis Metai
Meksika 1993-95 2,1
Tailandas 1996-98 4,8
Korėja 1996-98 4,9
Indonėzija 1996-98 3,6
Brazilija 1997-99 3,8
*Meksikos atveju centrinė vyriausybė, kitų šalių valstybės biudžetai.

TVF yra remiamos individualių šalių programos, skirtos palaikyti labiausiai pažeidžiamus, skurstančius gyventojų sluoksnius. Daugelyje šalių išlaidos socialinei apsaugai išplėstos, kad kompensuojant darbo netekimą, subsidijas maistui ir pan.
Programos taip pat sumažino biudžeto balansą mokesčiams mažėjant mokestinėms pajamoms recesijos metu. Programos siekė sumažinti neproduktyvias ir lėšas švaistančias visuomenines sritis, kad būtų suteiktas finansavimas prioritetinėms sritims. Recesijos metu valstybės biudžeto vaidmuo buvo svarbus siekiant “išeiti“ iš krizės.
Ne tik vyriausybės biudžetas padėjo palaikyti ekonominį aktyvumą krizių metu. Krizių sprendimo programų taikymas kartu su TVF taip pat mobilizavo finansinę paramą, ganunamą iš tarptautinės bendruomenės. Tai apėmė TVF paskolintas lėšas. Stiprinant šalies užsienio rezervus ir didinant vyriausybės politikos patikimumą programos numato papildomą pagalbą šalies atsigavimui ir riboja recesijos gylį ir trukmę.
Tačiau krizės pasekmės negali būti apribotos tik fiskalinės (ar makroekonominės) politikos ar finansinės paramos. Finansinės krizės retai kada įvyksta tik dėl neadekvačios paklausos. Kiekviena iš neseniai įvykusių krizių besiformuojančios rinkos šalyse parodė specifinių problemų, susijusių su struktūrine deformacija, išteklių neefektyviu paskirstymu, finansine deformacija charakteriu strain, rinkinį. Identifikuojant pagrindines problemas ir padedant šaliai sukurti atitinkamą reformą, dažnai tai susiję su didesniu iššūkiu, o ne su fiskalinės politikos, tinkamu panaudojimu.

Empiriniai duomenys rodantys, kad fiskaliniai multiplikatoriai yra neidideli, verčia abejoti fiskalinės politikos daromu poveikiu ekonomikai. 1990m. Europos šalių rezultatai parodė, kad fiskaliniai multiplikatoriai gali būti neigiami. Tai meta iššūkį keininstiniam požiūriui.
Netikrumas dėl fiskalinės politikos įtakos augimui atsispindi ginčuose dėl fiskalinės politikos vaidmens Azijos krizės metu, Japonijos ekonomikos stagnacijos laikotarpiu, JAV sulėtėjimo laikotarpiu ypač po 2001 09 11 įvykių bei euro zonos susilpnėjimo metu.
. Ši literatūra, kuri smulkiau yra nagrinėjama Hemming, Kell ir Mahfouz (2000), teigia, kad fiskaliniai multiplikatoriai yra teigiami ir turi didelę reikšmę, kai:
• Yra perteklianiai pajėgumai, ekonomika yra uždara arba atvira, valiutos keitimo kursas yra fiksuotas, namų ūkiai turi ribotą laiko horizontą arba liquidity suvaržyti;
• Padidėjusios vyriausybės išlaidos nepakeičia privačių išlaidų, tai padidina darbo ir kapitalo produktyvumą, mažsni mokesčiai didina pasiūlą darbui ir/arba investicijoms;
• Vyriausybės skola nedidelė ir vyriausybė neturi finansinių sunkumų;
• Visa tai lydi piniginė ekspansija su apribotomis pasėkmėmis infliacijai.
Fiskaliniai multiplikatoriai yra mažesni ir gali būti neigiami, kai:
• Yra išstumimo efektas tiesiogiai, kai vyriausybė išstumia privatų sektorių provision ir per importą, arba kai palūkanų norma kyla ir valiutos keitimo kursas irgi pakyla sutinkamai su fiskaline ekspansija;
• Namų ūkiai atitinka Ricardo prielaida, fiskalinė ekspansija gali sumažinti vartojimą;
• Yra skolos problema ir rizikos premija palūkanų normai yra didelė, kuomet fiskalniai apribojimai gali sumažinti palūkanų norma;
• Skatinanti fiskalinė politika didina netikrumą, kuris lemia atsargesnius namų ūkių ir firmų taupymo ir investicijų sprendimus.
Fiskalinio multiplikatoriaus empirinių tyrimų rezultatai buvo tokie:
• Fiskaliniai multiplikatoriai yra teigiami, bet nedideli. Trumpo laikotarpio multiplikatoriai yra apie 0,5 mokesčiams ir apie vienetą išlaidoms.
• Skatinanti fiskalinė politika contractions yra ne keinsistinė. Ji pasireiškia tuomet, kai fiskaliniai apribojimai contractions yra dideli ir akcentuoja neproduktyvių išlaidų mažinimą; atsiranda, kai yra didelė skola, kuri sąlygoja didelę risikos premiją; ją lydi nusidėvėjimo ir darbo užmokesčio apribojimai; didina fiskalinės politikos patikimumą.
Naujas empirinins tyrimas
Apibrėžimai
Jis nagrinėja recesijos atvejus, fiskalinės politikos veiksmus ir jos įtaka ekonomikai recesijos metu.
Naudojami tokie apibrėžimai:
• Recesija yra vieneri arba keleri metai, kai realaus BVP augimas recesijos metu sumažėja daugiau nei ya standartinis nuokrypis nuo augimo tendencijos (trendo);
• Recesijos mastas gilumas yra skirtumas tarp vidutinio realaus BVP augimo recesijos metu ir augimo tendencijos (trendo);
• Fiskalinis atsakas į recesiją yra skirtumas tarp metinio fiskalinio balanso prieš recesiją ir vidutinio fiskalinio balanso recesijos metu (procentais nuo BVP). Kai šis skirtumas yra teigiamas (neigiamas), yra fiskalinė ekspansija (suvaržymas). Fiskalinis balansas susijęs su bendruoju vyriausybės balansu.
Recesijos apibrėžimas nėra standartinis. Jis susijęs su požiūriu, kad recesija apima žymų ir plačiai pasireiškiantį ekonomikos aktyvumo mažėjimą, kuris trunka ilgiau nei kelis mėnesius.
Recesija ir fiskalinis atsakas (veiksmai)
1971-1998m. laikotarpiu užfiksuota 61 recesijos atvejis 27 išsivysčiusiose šalyse. Tai parodo dviejų naftos krizių 1974-1975m., 1980-1983m., globalinės recesijos 1990 _ aisiais metais ir Azijos krizės įtaką.
1 pav. Recesijos atvejai
Recesijos atvejų skaičius 61
Recesijos gilumas (mastas) 4,4

(2,3)
Recesijos trukmė (metai) 1,4

(0,6)
Fiskalinis atsakas 1,9

(2,5)

*Standartinis nuokrypis nurodytas skliaustuose
Neigiamas augimas yra visų recesijų bruožas. Paprastai recesija yra trumpa, trunka apie metus, tik labai retais atvejais jos trukmė yra apie du metus. Fiskalinis deficitas yra būdingas šalims prieš recesiją, jos metu ir laikotarpiu po jos. Fiskalinis atsakas 49 šalyse buvo skatinanti fiskalinė politika, tik 12 šalių ji buvo ribojanti. Tai gali paaiškinti keli veiksniai. Pradinė fiskalinė situacija gali būti svarbi: fiskalinis deficitas ir skola yra daug mažesni prieš fiskalinę ekspansiją, tai palieka daugiau vietos veiksmams (manevruoti). Vyriausybės dydis taip pat yra didesnis, tai parodo koreliaciją tarp vyriausybės dydžio ir savaiminių stabilizatorių galios (van den Noord, 2000; Fatas and Mihov, 2001).
2 pav. Fiskalinės ekspansijos ir apribojimo charakteristikos

Fiskalinė ekspansija Fiskalinis apribojimas
Atvejai 49 12
Fiskalinis atsakas 2,5 -0,7
Pradinė fiskalinė situacija
Fiskalinis balansas (proc BVP) -0,3 -5,3
Skola (proc. BVP) 24,2 55,9
Vyriausybės dydis (proc. BVP) 39,8 35,4
Makroekonominė situacija prieš recesiją
Augimas (santykiu su tendencija, proc.) -0,4 -1,3
Einamosios sąskaitos deficitas (proc. BVP) -2,3 -1,2
Rezervai (proc. nuo importo) 19,1 15,9
Infliacija (proc.) 10,0 8,8

Makroekonominė situacija tip pat svarbi. Fiskalinė ekspansija paprastai įvyksta esant aukštesniam pradiniam augimui ir stipresnei rezervų pozicijai.
Recesijos gilumo (depth) analizė
Vienas iš būdų įvertinti fiskalinės politikos efektyvumą tai yra palyginti recesijos mastą skatinanšios ir ribojančios fiskalinės politikos sąlygomis. Šis būdas nustato, ar fiskaliniai multiplikatoriai yra teigiami ar neigiami, dideli ar maži.
Fiskalinės politikos efektyvumą daug veiksnių. Tai yra atvirumo laipsnis ir valiutos kurso režimas, pradinė fiskalinė situacija, makroekonominė politika (žr. 3 pav. “Recesijos mastą (depth) įtakojantys veiksniai“).
Atvirumo laipsnis valiutos kurso režimas
Fiskalinė ekspansija yra efektyvesnė atviroje ekonomikoje su fiksuotu valiutos kursu ir uždaroje ekonomikoje su laisvu vsliutos kursu.
Pradinė fiskalinė situacija
Fiskalinė ekspansija yra efektyvesnė, kai skola yra neidelė. Fiskalinis apribojimas yra efektyvesnis, kai fiskalinis deficitas yra didelis. Fiskalinė ekspansija yra efektyvesnė, kai vyriausybės yra didelė, nes didesni automatiniai stabilizatoriai užtikrina efektyvų ir laiku įvykstantį atsaką į recesiją.
3 pav. Recesijos mastą (depth) įtakojantys veiksniai

Fiskalinė ekspansija Fiskalinis apribojimas

Recesijos mastas (proc.)
Šalių vidurkis 4,3 4,5
Ekonomikos atvirumas ir valiutos kursas
Uždara ekonomika Importas < 20proc. BVP) 3,6 3,5
Atvira/laisvas kursas 6,5 3,7
Atvira/fiksuotas kursas 3,4 4,3
Pradinė fiskalinė situacija
Didelis fiskalinis deficitas > 5proc. BVP 4,3 3,8

< 5 proc. BVP 4,4 5,3
Didelė skola > 50proc. BVP 4,5 4,7

< 50proc. BVP 4,1 4,1
Didelė vyriausybė Pajamos > 30proc. BVP 3,8 4,1

Pajamos < 30proc. BVP 6,2 5,9
Fiskalinio atsako struktūra Išlaidų pokytis > pajamų pokytis 4,3 3,5

Išlaidų pokytis < pajamų pokyčiu 4,5 4,6
Makroekonominė politika
Monetarinė ekspansija Palūkanų normos mažėja 3.7 5.3

Palūkanų normos nemažėja 5.0 3.6

Fiskalinio atsako struktūra
Išlaidų grindžiama fiskalinė ekspansija yra efektyvesnė, patvirtina faktą, kad fiskaliniai multiplikatoriai yra didesni didinant išlaidas nei mažinant mokesčius. Fiskalinis apribojimas yra efektyvesnis, kai jis grindžiamas išlaidomis, tai yra expansionary ekspansyvių fiskalinių apribojimų charakteristika.
Makroekonominė politika
Fiskalinė ekspansija yra efektyvesnė, kai ją lydi ekspansyvi monetarinė politika.
Fiskalinis atsakas ir recesijos mastai
Fiskalinis atsakas yra apibrėžiamas kaip recesijos masto, pradinės fiskalinės situacijos, makroekonominų sąlygų, atvirumo ir valiutos režimo kintamųjų bei augimo tempo iki recesijos funkcija.
Fiskalinės ekspansijos padidėjimas vienu procenty duoda 0,7 proc. augimo tempą recesijos metu. Šalyse, kur vyriausybė yra didesnė, recesijos mastai yra mažesni. Lėtesnis augimas prieš recesiją siejamas su gilesne recesiją.
Išvados
Šis tyrimas vertindamas fiskalinę politiką recesijos metu parodo, kas įtakoja kokia politika bus taikoma: skatinanti (ekspansinė) ar ribojanti. Šiuo atžvilgiu svarbu yra vyriausybės dydids ir pradinė fiskalinė situacija.
Tyrimo rezultatai būtų tokie:
• Fiskalinė politika uždaroje ekonomikoje atitinka keinsistinę prielaidą, tačiau fiskaliniai multiplikatorius yra nedidelis
• Atviroje ekonomikoje fiskalinė politika neatitinka keinsistinės prielaidos. Fiskalinis multiplikatorius yra labai mažas.
• Esant tam tikroms konkrečioms sąlygoms fiskalinė politika gali būti labai efektyvi recesijos metu. Palankios aplinkybės būtų: uždara arba atvira ekonomika su fiksuotu valiutos kursu, didlė vyriausybė, išlaidomis grindžiama fiskalinė politika ir lydinti monetarinė ekspansija.
Svarbus klausimas išlieka: ar fiskalinė politika gali būti efektyvesnė recesijos metu nei teigia tyrimas? vienas iš aspektų yra tai, kad fiskalinės politikos taikymas susijęs su didelėmis laiko sąnaudomis. Problemos suvokimas, sprendimai dėl atitinkamų veiksmų bei jų įgyvendinimas gali užtrukti. Be to, fiskalinė politika gali būti cikliška. Problema taip pat yra ir politikų nepritarimas fiskalinėms priemonėms. Tokiu būdu, fiskalinis ipulsas gali būti silpnesnis nei buvo tikėtasi ar reikalaujama esant recesijai. Fiskalinė sistema gali būtisilpna, tai apsunkina fiskalinių priemonių panaudojimą.
NBER WORKING PAPER SERIES
THE NEW ECONOMY AND THE CHALLENGES FOR MACROECONOMIC POLICY
http:// www.nber.org/papers/w8935.pdf
Naujosios ekonomikos padidėjęs lankstumas iškelia klausimą apie fiskalinės politikos panaudojimą stabilizuojant ekonomiką ir sukuria trumpalaikius ir ilgalaikius sunkumus (kliūtis) monetarinei politikai. Transformacijos proceso metu sunku suvokti ar produkcijos apimčių mažėjimas yra laikinas ar pastovus reiškinys bei taikyti politikos priemones. Ilgame laikotarpyje centrinis bankas gali susidurti su mažėjančia paklausa jo vertybiniams popierimas, tai įtakos centrinio banko galimybę naudoti palūkanų normos priemonę vykdant monetarinę politiką.
1. Įvadas
Makroekonominės politikos tikslas yra užtikrinti aukštą ir pastovų augimą su maža ir nedidele infliacija. Naujosios ekonomikos sąlygomis tęsiasi ekonomistų ginčai dėl vyriausybės vykdomos mokesčių ir išlaidų politikos potencialo stabilizuoti ekonomiką. Taip pat nesutariama dėl monetarinių impulsų prigimties.
Monetainė ir fiskalinė politikos “dalinasi“ ekonomikos valdymo “darbą“. Skirtingai nuo vyriausybės veiksmų monetarinės politikos instrumentai (pvz., palūkanų normos keitimas) gali būti taikomos labai greitai. Išlaidų ir mokesčių politikos keitimas paprastai apima įstatymų pakeitimą. Tai daro fiskalinę politiką labai lėtą. Monetarinė politika yra daug geresnis stabilizavimo instrumentas. Tuo tarpu fiskalinė politika turi atkreipti savo dėmesį į tvirtų pagrindų ilgalaikiams ekonominiam augimui sukūrimui.
2.1 Fiskalinė politika
Per pastaruosius 50 metų mes susidarėme nuomonę, kad fiskalinė poltika yra svarbus stimuliavimo šaltinis augimo sulėtėjimo bendrąja prasme metu. Pašalpos, mokamos bedarbiams, ir mažesnis pelno meokestis sukuria socialinio saugumo poveikį, kuris automatiškai stabilizuoja rinkos ekonomiką. Mes tikime, kad tai mažina ciklinius svyravimus. Tačiau situacijai pablogėjus fiskalinės politikos veiksmai gali būti ne tokie efektyvūs, kaip mes tikėjomės. Fiskalinė politika yra lėta ir nesugeba jautriai reaguoti į besikeičiančias ekonomikos sąlygas.
Paprastai recesijos yra trumpos, trunka apie metus net mažiau. Duomenys ir, atitinkamai, suvokimas, kad prasidėjo recesija, vėluoja kelis mėnesius.
Fiskalinę politiką vykdančios valdžios sprendimų priėmimas gali užtrukti, nes keičiami įstatymai. Taip pat yra laiko lagas tarp priemonių taikymo ir rezultatų. Net ir pakeitus mokesčio įstatymą individualus vartojimas ar įmonių investicijos iš karto nepadidėja. Vartojimui padidėjimus ekonomika gali jau būti perėjusi į augimo stadiją.
Vykdant fiskalinę poltiką svarbi problema yra ekonominių paskatų rinkinys. Jį kuria ne ekonomistai, o politikai. Pastarieji dažniau linkę priimti tokius sprendimus, kurie užtikrintų jiems populiarumą.
Šias problemas dar labiau pagilino ekonomikos didesnis lankstumas. Jos sugebėjimas prisitaikyti prie išorės efektų palieka fiskalinės politikos vykdytojams dar mažiau laiko priimti sprendimus ir juos įgyvendinti.
Taigi, diskretinė fiskalinė politika yra silpna stabilizavimo priemonė. Įstatymų priėmėjai turi kreipti daugiau dėmesio ilgalaikį augimą užtikrinančių pagrindų sukūrimui. Tai reiškia struktūrinių mokesčių ir išlaidų politikų sukūrimą, kurios paskatintų investicijas, inovacjas ir darbo efektyvumą. Įmonių pelno mokesčio ir gyventojų kapitalo pajamų (capital gains) mokesčio panaikinimas gali būti naudinga ilgame laikotarpyje, bet apie tai turi būti svarstoma. Naujoji ekonomika padarė fiskalinę politiką blogesne stabilizavimo priemone nei ji buvo prieš 10 metų.
NBER WORKING PAPER SERIES
THE NEW ECONOMY AND THE CHALLENGES FOR MACROECONOMIC POLICY
http:// www.nber.org/papers/w8935.pdf
Naujosios ekonomikos padidėjęs lankstumas iškelia klausimą apie fiskalinės politikos panaudojimą stabilizuojant ekonomiką ir sukuria trumpalaikius ir ilgalaikius sunkumus (kliūtis) monetarinei politikai. Transformacijos proceso metu sunku suvokti ar produkcijos apimčių mažėjimas yra laikinas ar pastovus reiškinys bei taikyti politikos priemones. Ilgame laikotarpyje centrinis bankas gali susidurti su mažėjančia paklausa jo vertybiniams popierimas, tai įtakos centrinio banko galimybę naudoti palūkanų normos priemonę vykdant monetarinę politiką.
2. Įvadas
Makroekonominės politikos tikslas yra užtikrinti aukštą ir pastovų augimą su maža ir nedidele infliacija. Naujosios ekonomikos sąlygomis tęsiasi ekonomistų ginčai dėl vyriausybės vykdomos mokesčių ir išlaidų politikos potencialo stabilizuoti ekonomiką. Taip pat nesutariama dėl monetarinių impulsų prigimties.
Monetainė ir fiskalinė politikos “dalinasi“ ekonomikos valdymo “darbą“. Skirtingai nuo vyriausybės veiksmų monetarinės politikos instrumentai (pvz., palūkanų normos keitimas) gali būti taikomos labai greitai. Išlaidų ir mokesčių politikos keitimas paprastai apima įstatymų pakeitimą. Tai daro fiskalinę politiką labai lėtą. Monetarinė politika yra daug geresnis stabilizavimo instrumentas. Tuo tarpu fiskalinė politika turi atkreipti savo dėmesį į tvirtų pagrindų ilgalaikiams ekonominiam augimui sukūrimui.
2.1 Fiskalinė politika
Per pastaruosius 50 metų mes susidarėme nuomonę, kad fiskalinė poltika yra svarbus stimuliavimo šaltinis augimo sulėtėjimo bendrąja prasme metu. Pašalpos, mokamos bedarbiams, ir mažesnis pelno meokestis sukuria socialinio saugumo poveikį, kuris automatiškai stabilizuoja rinkos ekonomiką. Mes tikime, kad tai mažina ciklinius svyravimus. Tačiau situacijai pablogėjus fiskalinės politikos veiksmai gali būti ne tokie efektyvūs, kaip mes tikėjomės. Fiskalinė politika yra lėta ir nesugeba jautriai reaguoti į besikeičiančias ekonomikos sąlygas.
Paprastai recesijos yra trumpos, trunka apie metus net mažiau. Duomenys ir, atitinkamai, suvokimas, kad prasidėjo recesija, vėluoja kelis mėnesius.
Fiskalinę politiką vykdančios valdžios sprendimų priėmimas gali užtrukti, nes keičiami įstatymai. Taip pat yra laiko lagas tarp priemonių taikymo ir rezultatų. Net ir pakeitus mokesčio įstatymą individualus vartojimas ar įmonių investicijos iš karto nepadidėja. Vartojimui padidėjimus ekonomika gali jau būti perėjusi į augimo stadiją.
Vykdant fiskalinę poltiką svarbi problema yra ekonominių paskatų rinkinys. Jį kuria ne ekonomistai, o politikai. Pastarieji dažniau linkę priimti tokius sprendimus, kurie užtikrintų jiems populiarumą.
Šias problemas dar labiau pagilino ekonomikos didesnis lankstumas. Jos sugebėjimas prisitaikyti prie išorės efektų palieka fiskalinės politikos vykdytojams dar mažiau laiko priimti sprendimus ir juos įgyvendinti.
Taigi, diskretinė fiskalinė politika yra silpna stabilizavimo priemonė. Įstatymų priėmėjai turi kreipti daugiau dėmesio ilgalaikį augimą užtikrinančių pagrindų sukūrimui. Tai reiškia struktūrinių mokesčių ir išlaidų politikų sukūrimą, kurios paskatintų investicijas, inovacjas ir darbo efektyvumą. Įmonių pelno mokesčio ir gyventojų kapitalo pajamų (capital gains) mokesčio panaikinimas gali būti naudinga ilgame laikotarpyje, bet apie tai turi būti svarstoma. Naujoji ekonomika padarė fiskalinę politiką blogesne stabilizavimo priemone nei ji buvo prieš 10 metų.

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. V.Snieška (2001). Makroekonomika. KTU: Technologija, Kaunas.
2. Fiscal policy and ekonomic activity during recessions in advanced economies// IMF Working paper: http://www.imf.org/external/pubs/ft/wp/2002/wp0287.pdf
3. The new economy and the challenges for macroeconomic policy// IMF Working paper: http://www.nber.org/papers/w8935.pdf
4. Fiscal policy in crises// IMF Working paper: http://www.imf.org
5. Sound fiscal policy// IMF Working paper: http://www.imf.org/external/pubs/ft/pdp/2002/pdp08.pdf
6. Finansų ministerijos mokymo kursai: http://finansai.tripo.com/vf.htm

Leave a Comment