TURINYS
1. ĮVADAS2. KAS YRA VALIUTŲ 3. VALIUTŲ VALDYBOS CHARAKTERISTIKA4. VALIUTŲ VALDYBA LIETUVOJE5. VALIUTŲ VALDYBOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS LIETUVOJE6. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO PASIRINKIMAS7. VALIUTŲ VALDYBOS ĮVEDIMO PRIVALUMAI8. VALIUTŲ VALDYBOS ĮVEDIMO TRŪKUMAI9. VALIUTŲ VALDYBOS POVEIKIS EKONOMIKAI9.1. INFLIACIJA IKI VVM IR VVM SĄLYGOMIS9.2. LIETUVOS EKONOMINĖS POLITIKOS TIKSLAI9.3. PAGRINDINĖS LIETUVOS BANKO UŽSIENIO ATSARGŲ VALDYMO NUOSTATOS10. ŠIANDIENINĖ VALIUTŲ VALDYBA11. IŠVADOS12. LITERATŪRA
1. ĮVADASValiutų valdyba – tai automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Valiutų valdyba yra vienintelis pinigų emitentas, šį režimą turinčioje šalyje.Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios: • Bazinė valiuta;• Konvertuojamumas;• Rezervai;• Pelnai;• Monetarinė politika;• Palūkanų normos ir infliacija;• Ryšys su bankais.Lietuvoje valiutų valdybos sistema pradėjo veikti 1994 metų balandžio 1 dieną įsigaliojus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymui(Įstatymas skelbtas: Žin., 1994, Nr. 24-378, LIETUVOS RESPUBLIKOS LITO PATIKIMUMO ĮSTATYMAS 1994 m. kovo 17 d. Nr.I-40 Vilnius). Pagal šį įstatymą litas buvo susietas su JAV doleriu. Pagrindiniai veiksniai, paskatinę įdiegti valiutų valdybą Lietuvoje, buvo:• valiutos kurso svyravimai, • mažas gyventojų pasitikėjimas monetarine politika, • valiutų valdybos sistemos sėkmė Estijoje • Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įtaka.Pagrindinės priežastys valiutų valdybos modelio (toliau –VVM) mechanizmo įdiegimo buvo, kad sumažės infliacija ir stabilizuosis ekonomika. Darbe išnagrinesiu valiutų valdybos modelį, jos charakteristiką. Aptarsiu valiutų valdybos mechanizmo įvedimo privalumus ir trūkumus. Apžvelgsiu valiutų valdybos poveikį Lietuvos ekonomikai, infliaciją iki VVM ir VVM sąlygomis, Lietuvos ekonominės politikos tikslus, pagrindines Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatas bei šiandieninę valiutų valdybą.
2. KAS YRA VALIUTŲ VALDYBA
Valiutų valdyba – tai automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Valiutų valdyba yra vienintelis pinigų emitentas, šį režimą turinčioje šalyje.Valiutų valdyba išleidžia vidaus valiutą, kurios vertė yra fiksuota kitos šalies valiutos, t.y. bazinės valiutos atžvilgiu ir kuri yra padengta turtu, denominuotu užsienio valiutomis. Vidaus valiutos ir jos bazinės valiutos keitimo kursas nustatomas pagal įstatymą ir valiutų valdybos įsipareigoja parduoti savo valiutą mainais į bazinę valiutą (ir atvirkščiai) nustatytu keitimo kursu. Valiutų valdyba garantuoja savo įsipareigojimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, finansinius įsipareigojimus padengdama nustatyto dydžio turtu užsienio valiuta, kuris daugiausia yra denominuotas bazine valiuta. Dėl šios priežasties valiutų valdyba gali išleisti naują valiutą tik mainais į būtiną užsienio valiutos kiekį, o bendra pinigų bazės apimtis (pinigai apyvartoje plius banko pinigų atsarga) turi atitikti rezervinio turto vertę. Valiutų valdybos rezervai sudaromi iš mažai rizikingų, palūkanas duodančių vertybinių popierių bei kitų aktyvų, apmokamų rezervine valiuta.Siekiant sėkmingai įvesti valiutų valdybą, reikia stabilios finansų sistemos, už fiskalinę politiką atsakingos institucijos bei pakankamai veiksmingų kapitalo rinkų, kurios leistų išteklius kiek galima perspektyviau panaudoti. Tvirta finansų sistema būtina todėl, kad valiutų valdybos galimybės vykdyti atvirosios rinkos operacijas arba būti paskutiniu likvidumo šaltiniu yra ribotos. Todėl bankų sistema privalo būti pajėgi valdyti kintančias palūkanų normas, turto vertę ir finansavimą, kuris gali priklausyti nuo pinigų politikos institucijos palaikomo fiksuoto valiutos kurso. Du svarbiausi valiutų valdybos sprendimai yra bazinės valiutos ir valiutos kurso pasirinkimas. Bazinė valiuta privalo turėti pakankamai gerą reputaciją užsienio valiutos rinkose, nes tik tokiu atveju būtų pasitikima pačia valiutų valdybos sistema. Be to, bazinės valiutos vertė turėtų kisti valiutų valdybos prekybos partnerių valiutų atžvilgiu taip, kad atitiktų jos ekonomikos poreikius. Tarkim, bazinės valiutos vertė neturėtų didėti prekybos partnerių valiutų atžvilgiu tuo metu, kai šalies ekonomikai būtų naudingesnis žemesnis valiutos kursas.
3. VALIUTŲ VALDYBOS CHARAKTERISTIKA
Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios: Bazinė valiuta: valiuta pasirinkta dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingas, Euras.
Konvertuojamumas: valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido. Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui). Rezervai: valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugoti tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę.Pelnai: ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Priedo, jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas – ne. Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją. Palūkanų normos ir infliacija: ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą. Ryšys su bankais: kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.4. VALIUTŲ VALDYBA LIETUVOJE
Lietuvoje valiutų valdybos sistema pradėjo veikti 1994 metų balandžio 1 dieną įsigaliojus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymui(Įstatymas skelbtas: Žin., 1994, Nr. 24-378, LIETUVOS RESPUBLIKOS LITO PATIKIMUMO ĮSTATYMAS 1994 m. kovo 17 d. Nr.I-40 Vilnius). Pagal šį įstatymą litas buvo susietas su JAV doleriu. Pagrindiniai veiksniai, paskatinę įdiegti valiutų valdybą Lietuvoje, buvo:• valiutos kurso svyravimai, • mažas gyventojų pasitikėjimas monetarine politika, • valiutų valdybos sistemos sėkmė Estijoje • Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įtaka.Priimtas Lito patikimumo įstatymas užtikrino gyventojų bei įmonių pasitikėjimą valiutų valdybos modeliu, tačiau jis nebuvo šimtaprocentinis, nes šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad “tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) lito kursą.”Visuomenės pasitikėjimą stiprino ir tai, jog būdavo pabrėžiama, jog bendrasiomis užsienio atsargomis litas yra padengtas apie pusantro karto. Kadangi Lietuvos bankas turi įsipareigojimų ne tik litais, tačiau ir užsienio valiuta, grynasis lito padengimas buvo mažesnis, tačiau litas visada buvo padengtas daugiau nei 100%.
Įdiegus valiutų valdybos sistemą Lietuvoje, joje vistiek liko centrinės bankininkystės atributų. Vienas iš jų – komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke, nors griežtos valiutų valdybos modelis to nenumato. Lietuvos bankas taip pat išsaugojo teisę teikti riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją. Kaip jau minėjau, griežtas valiutų valdybos modelis paskutinės vilties paskolų teikimo nenumato. Paskutinės vilties paskolų teikimą taip pat kritikuoja ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai.Lietuvos bankas taip pat išlaikė ankstesnę savo organizacinę struktūrą bei personalą, taip pat nebuvo atskirtas bankų priežiūros padalinys, nors griežtoje valiutų valdybos sistemoje tai turėtų būti padaryta.Nors griežtame valiutų valdybos modelyje negalima jokia aktyviai vykdoma pinigų politika, Lietuvos bankas pradėjo laipsniškai plėsti savo pinigų politikos priemones paskelbęs Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Pagal šią programą 1997-1998 metais buvo įdiegtos šios pinigų politikos priemonės:• vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai;• indėlių aukcionai;• vienos nakties skolinimosi galimybės Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.Pagrindiniai šių pinigų politikos priemonių tikslai buvo palaikyti bankų sistemos likvidumą bei padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo , galinčio destabilzuoti pinigų sistemą. Kaip vienas iš šių priemonių tikslų taip pat įvardinamas nefundamentalių veiksnių sukeliamo palūkanų lygio svyravimus bei nukrypimus nuo fundamentalaus lygio.Indėlių aukcionų panaudojimas nėra apribotas, kadangi tai yra priemonė, absorbuojanti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kitos priemonės – repo sandorių (jie didina likvidumą) naudojimas neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymo, kuriame numatyta, kad Lietuvos banko įsipareigojimai litais turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Kadangi šiuo įstatymu reikalaujama litų kiekį padengti bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio atsargomis, perteklinis padengimas viršija milijardą litų ir yra neįtikėtina, kad šis limitas būtų peržengtas.Kita atvirosios rinkos operacijų priemonė – indėlių aukcionai – buvo naudojama daug dažniau.Lietuvos laisvosios rinkos instituto (šis institutas ženkliai prisidėjo įvedant valiutų valdybą Lietuvoje ir yra didelis jos šalininkas) ekspertai siūlo Lietuvos bankui arba visiškai atsisakyti atvirosios rinkos operacijų, arba laikytis grynojo litų padengimo užsienio valiutos atsargomis reikalavimo.5. VALIUTŲ VALDYBOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS LIETUVOJE
Atkūrę nepriklausomybę tarsi grįžome į tarpukario Lietuvos laikus, žmonių galvose atgijo stipraus lito prisiminimai. Tos stiprybės šaltinis tarpukario Lietuvoje buvo aukso standartas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo nebebuvo nei aukso, nei jo standarto. Pinigus valdė centriniai bankai. Situacija nebuvo standartinė, nes paprastai šalys diegia valiutų tarybas, kai vyksta hiperinfliacija, valiutų devalvavimas. Vyriausybė su tuometiniu jos vadovu Adolfu Šleževičiumi labai susidomėjo šia idėja ir paskui prasidėjo įgyvendinimas. Valiutų valdybos modelis tiesiog buvo menkai žinomas Lietuvoje. Juoba kad kitos pinigų politikos priemonės buvo plačiai taikomos ir išsamiai išnagrinėtos teorinėse knygose. Tuo tarpu VVM buvo pritaikytas vos keliose šalyse ir trumpai minimas vadovėliuose. Netgi palyginti patirtį ar įvardyti privalumus bei trūkumus buvo sudėtinga. Aktyvios diskusijos truko apie pusę metų, atsirado ir palaikančiųjų, ir priešininkų. Pagrindinės priežastys VVM mechanizmo įdiegimo buvo šios: • kad sumažės infliacija,• kad stabilizuosis ekonomika. Politikams tokie lūkesčiai tuo metu sutapo su jų tikslais. Verslo visuomenei tas irgi buvo priimtina. Verslininkai buvo įtikinti, gal tik vėlesnėje stadijoje pradėjo kilti nepasitenkinimas. Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) ta sistema irgi buvo paranki. 1997 m. buvo kilę aštrių diskusijų dėl valiutų valdybos likimo. Už VVM panaikinimą ilgą laiką pasisakė ir Lietuvos banko atstovai.Valiutų valdybos mechanizmas labai tinkamas esant krizinėms situacijoms. Kai nieko nebėra stabilaus, bent stabilus valiutų kursas, tai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau fiksuotų kursų mada bėgant laikui didėja. Kai tarpiniai režimai (valdomi plaukiojimai ir pan.) tapo negyvybingi, nes finansų rinkos tapo labai globalios iširus Breton-Woodo sistemai, kapitalo srautai tapo liberalizuoti, rinkos per daug destruktyvios ir nestabilios. Tokiame kontekste valiutų valdybos atlieka inkaro funkciją, tai nėra kažkoks reliktas.
Beje, ortodoksinė valiutų valdyba, 1995-1996 m. krizės būtų neatlaikiusi.Tam tikras lankstumas padėjo išgyventi krizę. Estai, 1992 m. pradėję taikyti VVM, laikui bėgant patyrė daug įvairių išorinių atakų. Spaudimą Lietuva patyrė ypač po Rusijos krizės. Spekuliacinė išorinė ataka vyksta maždaug taip: užsienio bankai skolinasi litais, juos iš karto iškeičia į valiutą ir laukia devalvacijos. Skolindavosi jie gana brangiai, nes pati Vyriausybė tuo metu skolinosi už 17 proc. Bankai sutikdavo mokėti net po 20 proc. Tačiau jie nusvilo pirštus – pasiskolino labai brangiai ir nieko neatsitiko. Žaidimai labai greitai baigėsi. Latvijos pavyzdys rodo, kad CB vadovas, išsikovojęs autoritetą, gali juo remtis kaip savaimine vertybe, ir tada jau nėra taip svarbu, ar Latvija turėjo kažkokius automatinius mechanizmus, ar ne. Jie tvirtai susiejo latą su valiutų krepšeliu ir Latvijos vyriausybė nebedrįso nieko judinti.6. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIO PASIRINKIMAS
Po visų socializmo išbandymų Lietuva buvo sąmoningai pasirinkusi laisvosios rinkos kursą, o pinigai tokioje rinkoje nepriklauso (turi nepriklausyti) nuo politikų ir interesų grupių ir patikimai tarnauja žmonėms visose savo funkcijose. Tokie pinigai praeityje buvo auksas, sidabras, tačiau laipsniškai žmonės jų atsisakė, nes norėjo paimti pinigų ūkį į savo rankas. Tuo metu mąstyta apie galimybę grįžti prie aukso, tačiau nepaisant to, kad Lietuva turėjo aukso standartą iki pat TSRS okupacijos ir tam tikrų sentimentų priimti tokį sprendimą buvo, aplinka tam nebuvo tinkama. Tai, kad aukso standarto pasaulis nebenaudojo, buvo svarbiausias veiksnys, trukdantis Lietuvai ar bet kuriai mažai šaliai prie jo sugrįžti. Taigi pasirinkimas nebuvo didelis – arba valiutų valdyba, arba diskrecinė pinigų sistema. Valiutų valdybos nebūta idealios sistemos, bet vis dėlto ji leido iš žmonių gyvenimo pašalinti daugybę opiausių problemų.Esminiai jos bruožai;• laisvas pinigų konvertavimas ir kapitalo judėjimas, • visiškas pinigų padengimas užsienio rezervais, • tvirtas neintervencinis valiutų kursas, • pinigų apsaugojimas nuo bet kokio valdžios manipuliavimo, • „atskiedimo“ arba dirbtinio pabranginimo, • rinkos palūkanos, apsaugotos nuo intervencijų ir t.t.Taigi matyti, kad pagrindiniai valiutų valdybos pranašumai susiję su tuo, kad pinigai tampa įstatymo apsaugoti nuo valdžios sprendimų. Laikui bėgant patikimai veikiančio modelio rėmėjų gausėjo ir šiandien niekas nebenori jo naikinti, niekas nebežada, kad jis „neatsilaikys“. Anuo metu valiutų valdybą kritikavo ne tik todėl, kad jos ekonominiai ir finansiniai pranašumai nebuvo gerai suprasti. Šis modelis ir negalėjo apsaugoti nuo valiutų kursų svyravimų, nes ne tokia jo paskirtis. Jis apsaugojo pinigus nuo valdžios ir interesų grupių kišimosi ir šį savo vaidmenį atliko patikimai. Buvo bent keli epizodai, kai valdžia turėjo pagundą išspręsti savo problemas, įkišdama ranką į kiekvieno mūsų kišenę. Pirmiausiai tai bankų krizė (1995 m.), valstybės finansų krizė (1999 m.). Tiesa, visose Centrinės Europos šalyse, neturinčiose panašaus modelio, infliacija ir devalvacija buvo (ir dar yra) nuolatiniai gyvenimo reiškiniai (išimtis – Latvija, kur įstatymais nustatytų saugiklių nėra, tačiau valiutų valdybos principai įdiegti Latvijos banko taisyklėse). Galutinį Vyriausybės apsisprendimą diegti šį modelį Lietuvoje lėmė keli aspektai. Pirmiausia, kad valiutų valdybos diegimas Lietuvoje vyko labai sudėtingomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis. 1993 m. pradžioje pradėjusi veiklą, šeštoji Vyriausybė gavo ypač liūdną ekonominį palikimą. Tais metais vidutinis atlyginimas Lietuvoje nacionaline valiuta siekė 27, o vidutinė pensija – 9 JAV dolerius. Ir šios mažos pajamos kiekvieną dieną smarkiai nuvertėdavo, nes šalyje siautėjo hiperinfliacija, 1992 m. sudariusi net 1263 proc.! Pasaulio banko duomenimis, didesnė infliacija iš visų 26 pokomunistinių valstybių tais metais buvo tik Armėnijoje ir Gruzijoje. Bet ten be ekonomikos suirutės dar siautėjo ir pilietinio karo audros. Beveik 100 mln. JAV dolerių sudarė mūsų valstybės įsiskolinimas Rusijos kompanijoms už dujas ir atominį kurą. Tuo metu pirmiausia reikėjo įvesti nacionalinę valiutą. Lietuvos banko pastangomis tai buvo padaryta per labai trumpą laiką – per tris mėnesius nuo naujos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos veiklos pradžios.
Besitęsiantis nacionalinės valiutos nestabilumas tik dar labiau sustiprino Vyriausybės poziciją dėl to, jog mūsų šalyje būtina įdiegti valiutų valdybos modelį. Tapo visiškai akivaizdu, kad tik nepriklausomai nuo subjektyvių Lietuvos banko vadovų arba politikų įtakos funkcionuojanti pinigų politika galėjo užtikrinti taip ekonomikai ir Lietuvos žmonėms reikalingą nacionalinės valiutos stabilumą. Vyriausybė tiesiog nebeturėjo jokių galimybių ir laiko limitų laukti, kad galbūt naujai suformuota Lietuvos banko valdyba su jos naujuoju pirmininku K. Ratkevičiumi priešakyje užtikrins nacionalinės valiutos stabilumą. Labiausiai šio įstatymo priėmimui priešinosi komerciniai bankai. Ir tai labai lengvai paaiškinama. Nėra lengvesnio būdo komerciniams bankams uždirbti pinigus kaip šalyje esant nestabiliai Pasirinkimas nebuvo labai sudėtingas. Beveik visos tvirtos valiutos atsargos Lietuvos banke buvo JAV doleriais. Beveik visi Lietuvos ūkio subjektų prekybiniai sandėriai su užsienio partneriais taip pat buvo sudarinėjami JAV doleriais. Tuo metu dar buvo labai menkai tikėtina, kad Lietuva 2004 m. galėtų tapti pilnateise ES nare. Beje, ir ES valiutos – euro įvedimas – dar buvo tik planuose. Euras, kaip vieninga daugelio Europos šalių atsiskaitymo priemonė, naudojama tik nuo 2002-ųjų pradžios. Kurso nustatymas taip pat nebuvo lengvas klausimas. Apie tai gana ilgai ir nelengvai derėtasi su TVF atstovais, taip pat su Lietuvos pramoninkų konfederacijos, komercinių bankų ir kitų asocijuotų verslo struktūrų atstovais. Pramoninkai siekė, kad lito kursas JAV dolerio atžvilgiu būtų nustatytas ne mažesnis kaip 4,5:1 arba 5:1. TVF atstovai argumentuotai reikalavo, kad šis santykis būtų ne didesnis kaip 3,2-3,5. Po sunkių derybų pavyko pasiekti kompromisinį sprendimą. Lito ir JAV dolerio santykis 4:1 išsilaikė beveik šešerius metus iki kol litas buvo susietas su euru. Beje, labai greitai doleris gerokai nuvertėjo lito atžvilgiu.7. VALIUTŲ VALDYBOS ĮVEDIMO PRIVALUMAI
Valiutų valdybos kaip specialios pinigų sistemos indėlis stabilizuojant Lietuvos ekonomiką tikrai nemenkas:• Per 2-3 metus nuo jos įvedimo smarkiai sumažėjo ir infliacija, ir nominaliosios palūkanų normos. • Valiutų valdyba pasirodė besanti neblogas saugiklis prieš ekspansinę valstybės finansų politiką. Egzistuojant plaukiojančio valiutos kurso režimui, fiskalinės politikos klaidos dažnai praslysta nepastebėtos – juk sumažėjusį nacionalinės valiutos kursą užsienio valiutų atžvilgiu visada galima nurašyti netinkamai centrinio banko veiklai. Fiksuoto valiutos kurso (valiutų valdybos) sąlygomis pernelyg dosni fiskalinė politika lemia oficialių užsienio atsargų praradimą ir palūkanų normų kilimą. Padidėjus biudžeto išlaidoms ir skolinimosi poreikiui vidaus rinkoje bei nesant galimybės tiesiogiai skolintis iš centrinio banko, valstybei tenka kreiptis į privačius kreditorius (bankus, draudimo bendroves ir kt.), kurie sutinka skolinti lėšas už didesnę kainą. Kraštutiniais atvejais dėl finansų politikos voliuntarizmo pirminė rinka valstybei apskritai gali “užsidaryti” ir šalis atsiduria prie finansų krizės slenksčio. Tokią situaciją Lietuva išgyveno antrąjį 1999 m. pusmetį ir ji tapo vėliau gera pamoka politikams nekartoti praeities klaidų. Kiti valiutų valdybos įvedimo privalumai:• Atimdama iš centrinio banko galią diskretiškai reguliuoti pinigų kiekį ir palūkanų normas, valiutų valdyba kartu padarė jį netinkamu objektu politiniam spaudimui. • Jeigu tarp daugybės problemų, kurias žmonės iškelia šiandien, lito problema neminima ar bent jau minima ne tarp pirmųjų, tai yra pats didžiausias laimėjimas. Svarbiausia, kad žmonės gali būti ramūs dėl savo pinigų. • Valiutų valdyba buvo tik viena iš daugelio pinigų politikos alternatyvų ir tikrai ne blogiausia.
8. VALIUTŲ VALDYBOS ĮVEDIMO TRŪKUMAI
Pagrindiniai valiutų valdybos modelio trūkumai:• Valiutų valdybos modelio sukūrimo sudėtingumas. Paprastai yra sunku nuspręsti kurią valiutą pasirinkti bazine valiuta ir nustatyti tinkamą valiutos kursą. Iš pradžių sunku surinkti pakankamus konvertuojamos valiutos rezervus visos monetarinės bazės padengimui, o tai gali sutrukdyti valiutų valdybos sistemos sukūrimui. Nors pagal teoriją pilnai padengta turi būti tik monetarinė bazė, tačiau realiai – kuo didesni užsienio valiutos rezervai, tuo patikimesnė valiutų valdyba.
1994 m. balandžio 1 d. susiejant litą su JAV doleriu, o ne su Vokietijos marke, kaip tai padarė estai. Valiutų valdybos diegėjai vietoje proaktyvaus požiūrio į bazinės valiutos parinkimo klausimą, užėmė pasyvią poziciją, atsižvelgdami į tuo metu akivaizdžiai dolerizuotą užsienio prekybos, paskolų, indėlių ir valiutų rinkos struktūrą. Viena vertus, tai sumažino ūkio jautrumą valiutos kurso svyravimams, kita vertus, ilgam “užkonservavo” aukštą dolerizacijos lygį. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą vėliau privertė laužyti pokyčių “nemėgstančią” valiutų valdybos sistemą ir 2002 m. pradžioje persieti litą nuo dolerio prie euro. Dėl subjektyvių priežasčių, t.y. susiejus litą su euru tuo metu, kai pastarojo kursas buvo itin žemo lygio, palyginti su doleriu, šis perorientavimas buvo finansiškai labai skausmingas inertiškiems šalies indėlininkams, kurie toliau laikė santaupas JAV doleriais ir patyrė didžiulių nuostolių.• Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. Valiutų valdybos sistemoje, norint ištaisyti realaus valiutos kurso neatitikimus yra keičiamas nominalus valiutos kursas. Jei darbo jėgos ir turto kainos nėra labai lanksčios, tai yra neišvengiamas aukštų palūkanų normų ir galimai didelio nedarbo periodas. Tai sukels abejones apie tai ar sistema išlaikoma ir ar vyriausybė pasiryžusi ją išlaikyti, o tai gali privesti prie spekuliatyvių valiutos atakų.• Aktyvios monetarinės politikos vykdymo negalimumas. Valiutų valdyba dėl savo savarankiškumo apribojimų į monetarinių sąlygų pasikeitimą turi reaguoti visiškai pasyviai. Vidinis likvidumas pasidaro cikliškas: kai laikai geri, sulaukiama pinigų įplaukų, ilgalaikės palūkanų normos krenta, ekonomika auga ir atvirkščiai. Tai padidina ekonomikos svyravimus. Gyvenimas parodė, kad valiutų valdyba negali apsaugoti bankų sistemos nuo sukrėtimų ir būti savotišku kredito įstaigų priežiūros pakaitalu. Atvirkščiai, efektyvi ir griežta bankų sistemos priežiūra yra būtina sėkmingo valiutų valdybos funkcionavimo sąlyga. Prasta kredito įstaigų (oficialių ir nelegaliai veikusių) kontrolė lėmė 1995-1996 m. sandūroje bankų krizę, kurios metu valiutų valdybos apribojimai pasirodė besantys visiškai neveiksmingi “gaisrui” užgesinti. Teko nusižengti “grynosios” valiutų valdybos principams ir laikinai pakeisti žaidimo taisykles – panaikinti sankcijas bankams už privalomųjų atsargų reikalavimų nevykdymą, teikti kai kuriems iš jų likvidumo injekcijas ir pan. Taigi, galima daryti išvadą, kad valiutų valdybos modelis yra labai ginčytina pinigų politikos formavimo sistema pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalims, siekiančioms narystės Europos Sąjungoje, ir dėl ekonominių, ir dėl integracijos priežaščių. Tai rodo, kad reikia kurti tinkamas valiutų valdybos modelio atsisakymo strategijas. Tokios startegijos turi numatyti, kada, kaip ir kokia kita pinigų politikos programa minėtos šalys pakeis valiutų valdybos modelį.9. VALIUTŲ VALDYBOS POVEIKIS EKONOMIKAI
Lietuvos laisvosios rinkos institutas aktyviai palaikė valiutų valdybos modelio įvedimą ir dar kartą išsako, kad valiutų valdybos sistema atnešė itin daug naudos Lietuvos ekonomikai, neprarado savo aktualumo ir svarbos ir toliau yra gyvybiškai būtina Lietuvos ekonomikai. Būtent valiutos stabilumas • panaikino centrinio banko kuriamą infliaciją;• kainų kitimą paliko tik rinkos lemtiems procesams; • sumažino palūkanas, kas banko kreditą pavertė ne išskirtine prabanga, bet rinkos kasdienybe; • sukūrė pasitikėjimą litu ir padėjo tvirtus pamatus lito vertei, taupymui bei investicijoms. • nėra nei vienos priežasties, dėl kurios reikėtų šiuo metu svarstyti lito kurso klausimą;• Griežta pinigų politika, taikoma Lietuvoje nuo 1994 m. balandžio 1 d., užtikrino ir spartų aukso ir tvirtos valiutos atsargų didėjimą. Taip buvo padėtas pagrindas ilgalaikiam lito stabilumui. O esant stabiliai nacionalinei valiutai pirmiausia laimi visi šalies žmonės. Yra keletą laimėjimo aspektų:• Griežta pinigų politika, be kitų ekonomikos reformų elementų, pirmiausia padėjo užtikrinti infliacijos, paprasta kalba kalbant – kainų augimo – pažabojimą. O kaip sakė vienas ekonomikos klasikų, būtent infliacija nepastebimai apvaginėja visą visuomenę ją skurdindama. • Pažabojus infliaciją buvo sudarytos prielaidos šalies ekonomikos kilimui ir gyventojų realių pajamų augimui.
• Didesnės pensijos ir atlyginimai, stabilios, lėtai kylančios kainos – tai tikslai, kurių siekia visos vyriausybės, o visuomenė iš vyriausybių to tikisi.9.1. INFLIACIJA IKI VVM IR VVM SĄLYGOMIS
2001m.- naujas LB įstatymas atitinka dvi esmines ECB įstatymo nuostatas, pirma, pagrindinis banko tikslas – siekti kainų stabilumo, antra, įstatymas garantuoja LB nepriklausomybę nuo LR valstybės institucijų ir įstaigų.Šiuo metų galioja ir Lito patikimumo įstatymas, priimtas 1994m. ir labai suvaržęs LB pinigų vykdomas pinigų politikos laisvę. Vadovaujantis Lito patikimumo įstatymu, Lietuvos pinigų politikoje buvo pradėtas taikyti valiutų valdybos modelis – fiksuotas lito kursas bazinės valiutos atžvilgiu ir reikalavimas, kad litai apyvartoje būtų padengti ne mažiau kaip 100% Lietuvos banko aukso ir konvertuojamųjų užsienio valiutų atsargomis. Nuo 1994m. balandžio iki 2002m. sausio lito kursas buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu, nuo 2002m. vasario ši bazinė valiuta buvo pakeista į eurą. Balassa–Samuelson efektas – tai realus nacionalinės valiutos pabranginimas, kuris atsiranda dėl nevienodo darbo našumo didėjimo atvirame ir uždarame ūkio sektoriuose.Lietuvos infliacijos kitimo analizės laikotarpis suskaidytas į 2 laikotarpius:1) iki VVM (1990- 1994)2) VVM sąlygomis (1994-2001)Infliacija iki VVMKainų kitimas:Infliacijos kitimas labai nepastovus ir aukštas jos lygis: kainos vidutiniškai didėjo nuo 10 iki 30% per mėnesį.Infliacijos veiksniai: 1) ekonominiai sunkumai (ekonominė blokada, prekybinių ir finansinių ryšių tarp Baltijos valstybių ir buvusių tarybinių respublikų nutraukimas, gamybos nuosmukis, energijos ir žaliavos kainų šokai).2) kainų liberalizavimas (1991-1992) , privatizavimas, rinkos liberalizavimas, pertiklinis pinigų kiekis. 3) nepakankamai griežta pinigų politika (veiksmingų pinigų politikos neturėjimas, nedidelė centrinės bankinistės patirtis, nepakankai įvertintas nacionalinės valiutos kursas).4) iždo politikos trūkumai (subsidijų mažinimas, lėta santykinių kainų (ypač administruojamų kainų didinimas) korekcija, mokesčių reformos trūkumas).Infliacija VVM sąlygomisKainų kitimas: Infliacijos procesą galima apibūdinti kaip nuoseklų jos artėjimą prie žemo Vakarų valstybių infliacijos lygio.Iki VVM didėjimo veiksniai buvo reikšmingi ir VVM sąlygomis: santykinių kainų kintamumas, mokesčių reformos ir administruojamų kainų keitimas, nepakankamai įvertintas realus lito kursas.Infliacijos veiksniai:Balassa – Samuelson efektas (nevienodas kainų kitimas atvirame ir uždarame užsienio konkurencijai ūkio sektoriose), infliacijos inercija iki 1996m. (praėjusio laikotarpio darbo užmokesčio ideksavimas, nepatikimos valiutos kurso politikos, nepakankamo visuomininės pasitikėjimo ekonomikos stabilizavimo programa).Visuomeninės paklausos nukrypimas nuo potencialaus BVP lygio, JAV dolerio stiprėjimas euro atžvilgiu ir pasaulinių naftos kainų kitimas, pasikeitimai pinigų politikoje (perteklinio pinigų kiekio pašalinimas). Iždo politikos įtaka (didinamos administruojamos kainos, siekiant suvienodinti kainodaros principus, pirmiausia energetikos sektoriuje ir tobulinama mokesčių sistema).
9.2. LIETUVOS EKONOMINĖS POLITIKOS TIKSLAI
Pagrindinis ekonominės politikos tikslas – sudaryti sąlygas tolygiai ekonominei plėtrai, tuo pačiu užtikrinant gyventojų gerovės augimą bei ūkio konkurencingumo stiprinimą. Vienas iš svarbiausių Lietuvos strateginių tikslų yra integracija į Europos Sąjungą, tuo pačiu ir į Europos Sąjungos vieningąją rinką. Todėl galima teigti, kad sklandi integracija į ES vieningąją rinką yra viena esminių subalansuotos Lietuvos ūkio plėtros prielaidų. Atsižvelgiant į ją, yra formuluojami strateginiai ūkio plėtojimo prioritetai, apimantys sąlygų makroekonominiam stabilumui užtikrinimą, tolesnį struktūrinių reformų įgyvendinimą bei rinkos institucijų konsolidavimą.Siekiant palaikyti makroekonominį stabilumą, numatoma priemones įgyvendinti keturiomis pagrindinėmis kryptimis:• užtikrinti finansinį stabilumą;• stiprinti bankų sistemą ir finansų sektorių;• intensyvinti struktūrines reformas bei • užtikrinti tolygią neinfliacinę ūkio plėtrą.Finansinis stabilumas siejamas su vykdoma griežta pinigų ir fiskaline politika. Stabili nacionalinė valiuta ir stabili bankų sistema buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, sąlygojusių makroekonominį stabilumą Lietuvoje. Fiksuoto kurso sistema yra priimtinas būdas Lietuvai pasirengti narystei ES. Dabartiniu metu Lietuvoje naudojamas griežčiausias fiksuoto valiutos kurso režimas – valiutos valdybos modelis. Svarbiausias pinigų politikos tikslas – lito stabilumo palaikymas. 1999 m. liepos 1 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 101 “Dėl Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo krypčių” (Žin., 1999, Nr.61-2024) patvirtintos Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptys grindžiamos Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principu.
Finansinį sektorių sudaro komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos (bankai ir kredito unijos) bei finansų institucijos, lizingo ir draudimo bendrovės, Nacionalinė vertybinių popierių birža ir vertybinių popierių rinka, finansų maklerio įmonės. Bankų sistema ir finansų sektorius stiprinami įgyvendinant saugios bankininkystės principus pagal ES reikalavimus ir Bazelio komiteto rekomendacijas. Pagrindiniai instrumentai, įgyvendinantys minėtąjį tikslą – valstybinių bankų (Taupomojo ir Žemės ūkio) privatizavimas ir lygiaverčių konkurencinių sąlygų sudarymas.9.3. PAGRINDINĖS LIETUVOS BANKO UŽSIENIO ATSARGŲ VALDYMO NUOSTATOSPagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos skirtos viešai išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo politikos tikslus, pagrindinius principus.Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje vykdyti intervencijas, skirtas išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu. Siekiant šio tikslo, užsienio atsargos valdomos pirmiausia vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais. Patenkinus šių principų keliamus reikalavimus, vadovaujamasi pelningumo principu, t.y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą.Lietuvos bankas, kaip ir kiti centriniai bankai neišvengiamai susiduria su užsienio valiutos kurso rizika, todėl užsienio atsargos laikomos ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota (eurais).Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi pagrindines dalis – likvidumo ir investicinį portfelius, kuriems taikomos atskiros investavimo strategijos.Likvidumo portfelyje esančios užsienio atsargos pirmiausia yra skirtos užtikrinti Lietuvos banko operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą Lietuvos banko operacijų vidaus valiutų rinkoje. Todėl, formuojant šio portfelio investavimo strategiją, taikomas trumpas – 1 mėnesio – investavimo laikotarpis.Investicinio portfelio investavimo strategijos atžvilgiu kur kas labiau sureikšminamas pelningumo reikalavimas. Nustatant investicinio portfelio investavimo strategiją, taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.Atsižvelgiant į tai, kad esant globaliems ekonominiams ar politiniams sukrėtimams, aukso atsargos šiuolaikinėje finansų sistemoje atlieka galutinio rezervo šalies būtiniausiems poreikiams tenkinti funkciją, Lietuvos bankas turimo aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina.Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos.10. ŠIANDIENINĖ VALIUTŲ VALDYBA
Šiuo metu vykdoma monetarinė politika sėkmingai garantuoja dviejų pagrindinių tikslų pasiekimą (palaikyti kainų stabilumą (t.y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta). Todėl galima teigti, kad esamas valiutų valdybos modelis gali ir toliau būti monetarinės Lietuvos politikos pagrindu. Kitaip pasakius, faktiškai neegzistuoja itin svarių ekonominių argumentų prieš esamą monetarinės politikos modelį (t. y. nėra įrodymų, kad kitokia monetarinė politika leistų efektyviau pasiekti pagrindinių monetarinės politikos tikslų).Kita vertus, Lietuvos monetarinę politiką įtakoja siekis integruotis į Europos Sąjungą (tuo pačiu ir siekis stiprinti ekonominius-finansinius Vakarų Europos ir Lietuvos ekonomikų ryšius) [10]. Siekiant šio tikslo (t. y., kaip tokio, kurio siekimas pateisina ekonominės politikos pokyčius), galima teigti, kad valiutų valdybos modelis iki pat galutinio įsiliejimo į ES (ir į Europos Monetarinę Sąjungą) gali sėkmingai garantuoti makroekonominį stabilumą. 2002 m. vasario 2 d. litą sėkmingai susiejus su euru, valiutų valdybos modelis įtvirtino ekonominę politiką. Lietuvos banko ir Vyriausybės nuomone, dabartinė valiutų valdybos modelio forma turi būti išlaikyta iki dalyvavimo Valiutos kurso mechanizme 2 (ERM2) ir euro įvedimoEuras yra vieninga bazinė valiuta visoms narėms, taigi valiutų valdybos principai jau yra įgyvendinti, tik ne Europos centrinio banko, o nacionalinių bankų atžvilgiu.
11. IŠVADOSPo visų socializmo išbandymų Lietuva buvo sąmoningai pasirinkusi laisvosios rinkos kursą, o pinigai tokioje rinkoje nepriklauso (turi nepriklausyti) nuo politikų ir interesų grupių ir patikimai tarnauja žmonėms visose savo funkcijose. Tuo metu mąstyta apie galimybę grįžti prie aukso, tačiau nepaisant to, kad Lietuva turėjo aukso standartą iki pat TSRS okupacijos ir tam tikrų sentimentų priimti tokį sprendimą buvo, aplinka tam nebuvo tinkama. Tai, kad aukso standarto pasaulis nebenaudojo, buvo svarbiausias veiksnys, trukdantis Lietuvai ar bet kuriai mažai šaliai prie jo sugrįžti.
Taigi pasirinkimas nebuvo didelis – arba valiutų valdyba, arba diskrecinė pinigų sistema. Valiutų valdybos nebūta idealios sistemos, bet vis dėlto ji leido iš žmonių gyvenimo pašalinti daugybę opiausių problemų.Esminiai jos bruožai;• laisvas pinigų konvertavimas ir kapitalo judėjimas, • visiškas pinigų padengimas užsienio rezervais, • tvirtas neintervencinis valiutų kursas, • pinigų apsaugojimas nuo bet kokio valdžios manipuliavimo, • „atskiedimo“ arba dirbtinio pabranginimo, • rinkos palūkanos, apsaugotos nuo intervencijų ir t.t.Siekiant sėkmingai įvesti valiutų valdybą, reikia stabilios finansų sistemos, už fiskalinę politiką atsakingos institucijos bei pakankamai veiksmingų kapitalo rinkų, kurios leistų išteklius kiek galima perspektyviau panaudoti. Tvirta finansų sistema būtina todėl, kad valiutų valdybos galimybės vykdyti atvirosios rinkos operacijas arba būti paskutiniu likvidumo šaltiniu yra ribotos. Priimtas Lito patikimumo įstatymas užtikrino gyventojų bei įmonių pasitikėjimą valiutų valdybos modeliu, tačiau jis nebuvo šimtaprocentinis, nes šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad “tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) lito kursą.”Visuomenės pasitikėjimą stiprino ir tai, jog būdavo pabrėžiama, jog bendrosiomis užsienio atsargomis litas yra padengtas apie pusantro karto. Kadangi Lietuvos bankas turi įsipareigojimų ne tik litais, tačiau ir užsienio valiuta, grynasis lito padengimas buvo mažesnis, tačiau litas visada buvo padengtas daugiau nei 100%.Valiutų valdybos kaip specialios pinigų sistemos įvedimo privalumai:• Per 2-3 metus nuo jos įvedimo smarkiai sumažėjo ir infliacija, ir nominaliosios palūkanų normos. • Valiutų valdyba pasirodė besanti neblogas saugiklis prieš ekspansinę valstybės finansų politiką.• Atimdama iš centrinio banko galią diskretiškai reguliuoti pinigų kiekį ir palūkanų normas, valiutų valdyba kartu padarė jį netinkamu objektu politiniam spaudimui. • Jeigu tarp daugybės problemų, kurias žmonės iškelia šiandien, lito problema neminima ar bent jau minima ne tarp pirmųjų, tai yra pats didžiausias laimėjimas. Svarbiausia, kad žmonės gali būti ramūs dėl savo pinigų. • Valiutų valdyba buvo tik viena iš daugelio pinigų politikos alternatyvų ir tikrai ne blogiausia. Pagrindiniai valiutų valdybos modelio trūkumai:• Valiutų valdybos modelio sukūrimo sudėtingumas. • Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. • Aktyvios monetarinės politikos vykdymo negalimumas. Lietuvos laisvosios rinkos institutas aktyviai palaikė valiutų valdybos modelio įvedimą ir dar kartą išsako, kad valiutų valdybos sistema atnešė itin daug naudos Lietuvos ekonomikai, neprarado savo aktualumo ir svarbos ir toliau yra gyvybiškai būtina Lietuvos ekonomikai. Būtent valiutos stabilumas:• panaikino centrinio banko kuriamą infliaciją, • kainų kitimą paliko tik rinkos lemtiems procesams; • sumažino palūkanas, kas banko kreditą pavertė ne išskirtine prabanga, bet rinkos kasdienybe; • sukūrė pasitikėjimą litu ir padėjo tvirtus pamatus lito vertei, taupymui bei investicijoms. • nėra nei vienos priežasties, dėl kurios reikėtų šiuo metu svarstyti lito kurso klausimą.• Griežta pinigų politika, taikoma Lietuvoje nuo 1994 m. balandžio 1 d., užtikrino ir spartų aukso ir tvirtos valiutos atsargų didėjimą. Lietuvos infliacijos kitimo analizės laikotarpis suskaidytas į 2 laikotarpius: iki VVM (1990- 1994) bei VVM sąlygomis (1994-2001)Infliacijos kitimas iki VVM labai nepastovus ir aukštas jos lygis: kainos vidutiniškai didėjo nuo 10 iki 30% per mėnesį. Infliacijos procesą VVM sąlygomis galima apibūdinti kaip nuoseklų jos artėjimą prie žemo Vakarų valstybių infliacijos lygio.Šiuo metu vykdoma monetarinė politika sėkmingai garantuoja dviejų pagrindinių tikslų pasiekimą (palaikyti kainų stabilumą (t.y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta). Todėl galima teigti, kad esamas valiutų valdybos modelis gali ir toliau būti monetarinės Lietuvos politikos pagrindu.12. LITERATŪRA
1. Straipsnis „Valiutų valdyba išgyveno daug ilgiau nei pranašauta“ 2004.04.01 – Nr. 14; Eugenija Grižibauskienė, Giedrė Putelytė. http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/406d1c5f31b592. http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos1998_3/pautola.pdf
3. Gitanas Nausėda, „Vilniaus banko“ prezidento patarėjas, socialinių mokslų daktaras“Laisvoji rinka”, 2004 Nr. 1. http://www.lrinka.lt/Leidinys/monetarine.politika/2004.1.gn.phtml4. LLRI: Straipsnis „Kvietimas devalvuoti litą yra ekonomiškai žalinga spekuliacija‘. 2007m lapkricio men. http://www.vtv.lt/naujienos/virtualios-visuomenes-komentarai/llri-kvietimas-devalvuoti-lita-yra-ekonomiskai-zalinga-spekuli-3.html5. Pinigų studijos. Ekonomikos teorija ir praktika. Straipsnis „LIETUVOS KAINŲ KITIMAS IR JO VEIKSNIAI“ Straipsnio autorius Igor Vetrov. http://www.culture.lt/stud/files/490at265.doc6. “Reforma buvo sunkiai pasiekta, tačiau ją ir dar kartą pakartočiau”. Interviu su Ekspremjeru Adolfu Šleževičiumi“Laisvoji rinka”, 2004 Nr. 1 http://www.lrinka.lt/Leidinys/monetarine.politika/2004.1.as.phtml7. Staripsnis „Valiutų valdyba padėjo išlaikyti patikimus ir neliečiamus pinigus“. Elena Leontjeva, LLRI tarybos pirmininkė, 2004-04-01. http://www2.freema.org/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/valiutu_valdyba_padejo_islaikyti_patikimus_ir_nelieciamus_pinigus/2086;read;18. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ. „LIETUVOS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS Į ES VIENINGĄJĄ RINKĄ SKATINIMO STRATEGINĖS KRYPTYS“ EUROPOS KOMITETAS PRIE LRV, 2001 m. http://www.euro.lt/old/upl_images/20020128093446.doc9. http://www.lb.lt/lt/apie/valdymas.html. Atnaujinta: 2007 m. balandžio 27 d10. LIETUVOS RESPUBLIKOS LITO PATIKIMUMO ĮSTATYMAS. 1994 m. kovo 17 d. Nr.I-407, Vilnius. Įstatymas skelbtas: Žin., 1994, Nr. 24-378. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=130305&p_query=&p_tr2=