Užsienio prekyba ir vyriausybės iždo politika

Tarptautinis darbo pasidalijimas, gamybos specializacija suformavo pasaulinę prekių, kapitalo ir valiutų rinkas. Rinka – ekonominė mainų sistema, kuri garantuoja prekių bei paslaugų pirkimą ir pardavimą, tai vieta, kurioje vyksta mainai.

Užsienio prekybos nauda ir žala

Užsienio prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtumas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida yra skirtingas darbo produktyvumo lygis Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. Šalys importuoja tokias prekes (paslaugas), kurių gamyba joms yra žymiai brangesnė, nei jas perkant pasaulinėje rinkoje. Tarptautinei prekybai didelę įtaką daro skonių, polinkių ir prioritetų įvairovė. Neįmanoma įsivaizduoti, kad lietuviai negertų kavos, arbatos, atsisakytų citrusinių vaisių ir pan. Lietuvoje yra pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, kai kurių gamtinių išteklių (durpių, naftos, medienos ir t.t.) bei patenkinamo ūkininkavimo sąlygos žemės ūkyje. Respublikos teritorija ir gamtiniai ištekliai riboti. Pertvarkant ūkio struktūrą, diegiant naujas kuro, elektros energijos taupymo technologijas, būtina įsivežti iš užsienio daugiau įrengimų, mašinų bei kitų gamybos priemonių, naujų technologijų ir gaminti sudėtingas bei aukštos kokybės prekes įsivežti iš užsienio tik tokias vartojimo prekes, kurių negalima pagaminti respublikoje.Importuojant prekes, neretai vadovaujamasi principu – “kas nereikalinga kitiems, nuperka Lietuva”. Tokia užsienio prekyba nepadeda spręsti iškilusių mūsų krašto ūkiui problemų, o tik daugiau paaštrina.Užsienio prekyba teikia ne tik naudą, ji daro ir žalą. prekių eksportas padidina eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes sumažėja jų pasiūla vidaus rinkoje. Prekių eksportas naudingas gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalies viduje. Didėja vidaus rinkos kaina prekėms; didėjant bendroji paklausa leidžia daugiau darbuotojų priimti į darbą, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Prekių eksportas padidina bendrąsias pajamas ir teigiamai veikia gamybą. Tai naudinga gamintojams. Tačiau vidaus rinkos vartotojai priversti brangiau mokėti už prekes, eksportuojamas į užsienį.

Kitokį poveikį krašto ūkiui, gyventojų gerovei daro prekių bei paslaugų importas. Importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus gamybą papildo importuojamos prekės. Mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas šalies įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi, gamintojams importas nenaudingas, jis – naudingas vartotojams. Kiekvienu atveju užsienio prekybos teikiamą naudą reikia lyginti su padaroma žala. Pasauliniu mastu užsienio prekybos nauda viršija jos nuostolius. Atskiroje šalyje užsienio prekyba kai kuriems gamintojams gali būti ir nenaudinga.Užsienio prekybos daroma žala tuo didesnė, kuo kapitalas ir darbas krašto ūkyje yra mažiau mobilūs.Labai nukenčia įmonės, šakos, kai importuojamos prekės, gaminamos šalies vidaus rinkoje. Lietuvoje ypač jaučia žemdirbiai, kai importuojami pigesni grūdai, margarinas, pakeičiantis sviestą; Ir t.t. Ne mažiau skriau-džiami ir batų, televizorių ir kitų šakų gamintojai, kai masiškai importuojamos šios prekės. Lietuva – agrarinis kraštas, todėl negali likti be žemdirbių ir tapti nedarbo šalimi. Nesaikingas importas žlugdo krašto ūkį.Užsienio prekyba sukelia mums nemažai problemų:1. Mūsų pramonė ir žemės ūkis negali konkuruoti nei produkcijos kokybe, nei kaštais su užsienio firmomis;2. Mūsų kapitalas ir ypač darbas – nemobilus.Tai reiškia, kad, padidėjus vienų ar kitų prekių importui, darbuotojai turi ieškoti darbo kitose šakose ar miestuose, nors negali palikti gyvenamosios vietos (pav. žemdirbiai).Užsienio prekyba turi būti vyriausybės kontroliuojama ir reglamentuojama. Kitaip neišvengsime dar didesnio ekonomikos nuosmukio, gyventojų nuskurdimo.Atsigavus žemės ūkiui, persitvarkius pramonės struktūrai, požiūris į užsienio prekybą pasikeis, tačiau dabar reikalinga griežta vyriausybės kontrolė.Vyriausybės iždo politikaPrekybos suvaržymas “apsaugant” gamintojus vidaus rinkoje, pabrangina importuojamas prekes ir panaikina tarptautinės prekybos naudą. Deja, pasaulis yra netobulas Mūsų krašto ūkis naudoja atsilikusias technologijas, revoliuciniai pertvarkymai sugriovė žemės ūkį , todėl ženkliai nusmuko ekonomika ir žmonių pragyvenimo lygis. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų krašto ūkiui, jeigu būtų atidaromos sienos laisvai prekybai. Atsirastų grėsmingas nedarbas, dauguma Įmonių bankrutuotų, žemdirbiai prarastų darbą. Atsižvelgiant į sunkią mūsų krašto ūkio padėtį, vyriausybė neturi užmiršti protekcionizmo politikos.
Protekcionizmas – vyriausybės vykdoma ekonominė politika, sauganti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos arba siekianti plėsti užsienio rinką. Vykdant protekcionistinę politiką didinami muitai importui, mažinami eksportui arba iš viso atsisakome eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai, labiau priimtina protekcionistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkuren-cijos. Šiuo atveju reikia pasirinkti, kurias gamybos šakas reikia apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, kurias palikti likimo valiai. Dabar vienas svarbiausių vyriausybės uždavinių, pasitelkiant įvairių šalių specialistus, sudaryti eksportinių prekių bei šakų sąrašą bei nukreipti pastangas šių šakų plėtojimui. Ne visuomet importuojama tai, kas reikalinga eksportinių šakų plėtojimui. Galima keisti litus į užsienio valiutą ir pirkti prekes nors ir ne visuomet naudingas krašto ūkiui. Nenormalu, kai pagal eksploatuojamų lengvųjų automobilių skaičių artėjame prie labiausiai išsivysčiusių, o pagal BNF gamybą – prie besivystančių šalių. Laisvos prekybos idėja dalinai teisinga. Tačiau ją galima Įgyvendinti tik pasirenkant tokius prekybos partnerius, kurie nei prekių kokybe, nei gamybos kaštais negali konkuruoti su mūsų prekėmis.Plačiausiai paplitusi užsienio prekybos suvaržymo priemonė yra muito tarifai.Muito tarifas – mokėjimų už importuojamas arba eksportuojamas prekes norma. Muito tarifas yra ne tik naudingas, bet ir žalingas. Muito tarifas pakelia vidaus rinkos kainą importuojamai prekei, o tai sumažina jos paklausą, vyriausybė gauna papildomas pajamas, kuriomis gali paremti eksportines gamybos šakas. Šie mokėjimai, gindami atskiras krašto ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos, mažina nedarbą, didina bendras pajamas, žmonių perkamąją galią. Muito tarifas dažnai veikia ir neigiamai. Pavyzdžiui, saugant, žemės ūkio gamintojus nuo užsienio konkurencijos, tuo pačiu išsaugomi neefektyvūs ūkiai, kurie normalios konkurencijos sąlygomis turėtų bankrutuoti. Muitų tarifai paliečia tokiu būdu ir vartotojus.Užsienio prekybos apribojimai neigiamai veikia gamybos efektyvumą ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai. Jei užsienio šalys, esant muito tarifams, Lietuvai parduoda mažiau prekių, tai jos ir perka iš Lietuvos mažiau prekių. Tokiu būdu, muito tarifai sumažina Lietuvos eksporto galimybes, užsienio valiutos įplaukas. Sumažėja galimybės pirkti naujas technologijas, plėtoti eksportines gamybos šakas ir pan.
Importo kvota yra antra užsienio prekybos suvaržymo priemonė.Kvota – administracinė priemonė produkcijai arba prekybaiapriboti.Kvota yra leistinas kurių nors prekių importo kiekis. Kvota skiriasi nuo muito tarifų tuo, kad vyriausybė, nustatydama importo kvotas, negauna pajamų. Todėl kvotų nustatymas tiesiogine prasme nėra vyriausybės iždo politikos priemonė.Kvotos įvedimas pakelia kainą, ir šalies importuotojos gyventojai perka mažiau ir moka brangiau už importines prekes. Suveikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, nes kvota būna visuomet mažesnė už paklausą. Jeigu paklausa pranoksta pasiūlą, tai kaina prekei padidėja. Vartotojai nuo kvotų “kenčia” daugiau, nei nuo muito tarifų, kadangi kvotos riboja pirkėjo pasirinkimą. Importo kvotos naudingos vidaus gamintojams, nes jos padidina paklausą šalyje gaminamai produkcijai ir kainą. Įvedami dar ir kiti importo apribojimai: importuojamos prekės turi atitikti pasaulinius kokybės, vartojimo saugumo, aplinkos apsaugos reikalavimus. Deja, į mūsų rinką patenka nekokybiški, pasibaigusio vartojimo laiko maisto produktai, vaistai ir kitos prekės.Reikia efektyviai panaudoti užsienio prekybos muitų politiką, derinant ją su kvotų nustatymu, panaudojant prekių eksporto lengvatas, neužmirštant ir importo lengvatų prekėms, kurios gali pagerinti krašto ekonominę padėtį. Respublikos vyriausybė naudoja šias užsienio prekybos suvaržymo priemones, tačiau nepakankamai efektyviai, nes į šalies rinką patenka labai daug prekių, kurios ne tik nereikalingos, bet ir žalingos žmonių sveikatai.Jeigu mes perkame iš užsienio prekes, tai atiduodame savo pajamas. Pajamų praradimas mažina gyventojų perkamąją galią, smukdo gamybą, didina nedarbą. Atvirkščiai, eksportas didina pajamas, gyventojų perkamąją galią, padeda plėtoti gamybą, mažinti nedarbą. Todėl užsienio prekybos suvaržymas pirmiausiai turi paliesti prekių importą. Atsižvelgiant Į tai, kad respublikoje yra daug aukštos kvalifikacijos darbuotojų, pasinaudojant Vakarų technologijomis bei esamu moksliniu Įdirbiu, reikia gaminti tobulesnes , konkuruojančias pasaulinėje rinkoje, prekes ir nesitenkinti durpių ar panašių Į jas prekių eksportu. Lietuvos ateitis priklausys ne vien tik nuo privačios iniciatyvos, bet ir nuo vyriausybės užsienio prekybos politikos. Viena yra aiškų, kad negalima vykdyti vienpusiškos muitų politikos, nesusilaukiant atsako iš kitų šalių, kurių prekėms nustatomi dideli muitai. Tačiau be muitų politikos vyriausybė apsieiti negali.
Gaunamas muitų pajamas galima panaudoti eksporto rėmimui, skiriant subsidijas šakoms, nukenčiančioms dėl prekių importo. Tokiu būdu išlaikomos darbo vietos, darbuotojams užtikrinamos pajamos ir taip sumažinamas importo neigiamas poveikis krašto ūkiui. Kokia bebūtų vykdoma vyriausybės užsienio prekybos politika, ji turi būti lanksti, pradedant nuo laisvos prekybos, baigiant dideliais muitais bei kvotomis. Turi būti vertinama ne tik prekybos nauda, bet ir nuostoliai. Mūsų krašto ūkis sustiprės, jeigu pirkėjas teiks pirmenybę savos gamybos prekėms. Pajamos, likdamos krašto ūkyje sukelia multiplikuotą jų augimą. Didėjant pajamoms, didėja paklausa, auga gamyba bei užimtumas, kyla žmonių gyvenimo lygis.Lietuva neturi prarasti savo deramos vietos užsienio rinkoje. Integracijos procesas turi vykti laipsniškai, bręstant jos prielaidoms ir nereikia manyti, kad per 5-6 metus tapsime lygiaverčiais Vakarų Europos prekybos partneriais.IšvadosEksportas padidina vidaus pajamas, tai leidžia didinti gamybą, užimtumą ir gyventojų pragyvenimo lygį.Importas mažina vidaus pajamas, neigiamai veikia gamybą ir užimtumą, taigi, ir gyventojų pragyvenimo lygį. Vyriausybė turi turėti aiškią krašto ūkio plėtros programą, išskiriant eksportines šakas, remiamas vyriausybės užsienio prekybos politikos, naudojant muitus, kvotas bei kitas priemones, siekiant subalansuoti mokėjimų balansą.Respublikos krašto ūkis turi užimti deramą vietą tarptautiniame darbo pasidalijime.