Ekonomikos augimo esmė

Ekonomikos augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų. Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai bei amatininkai prarado savo darbo statusą. Šiuolaikiniai augimo tempai taip pat susiję su konkrečiais technologiniais pakitimais.Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindiniai rodikliai:realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacionalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie nusako, kaip didėja ekonomikoje sukuriamų prekių ir teikiamų paslaugų apimtis;BNP arba GNP, tenkančio vienam šalies gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lygis. Ekonomikos augimas gali vykti dviem būdais.Šalyje gali būti aukštas nedarbo lygis, daug nenaudojamos žemės ir didelis kiekis nenaudojamo kapitalo. Jeigu šiuos išteklius paleidi į darbą, tai BNP padidės. Bet tai trumpalaikis augimas. Jei viskas nesikeis, tai vos tik ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus.Tačiau netgi tada, kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas yra galimas. Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvumo didinimas padidins bendrą gamybos apimties augimą. Tai vadinama ilgalaikiu augimu.Ekonomikos teorija skiria ekonomikos augimą nuo nacionalinio produkto padidinimo siaurinant ar likviduojant recesinį tarpsnį. Dažnas tautos ūkis kuriuo nors konkrečiu metu yra nepasiekęs galimo nacionalinio produkto gamybos lygio – dėl nepakankamos paklausos ir jos sąlygoto nedarbo arba dėl struktūrinio nedarbo. Padidinus sumažėjusią visuminę paklausą (kreivė VDo persikelia į VDi ), tarkime, monetarinės politikos priemonėmis, recesinis tarpsnis Qo – Qi bus likviduotas, visuminės paklausos kreivė kirs visuminės pasiūlos kreivę VS tame taške, kuriame pastaroji atitinka galimą nacionalinio produkto lygį ( t.y. taške, kuriame kreivė VS kerta vertikaliąją liniją, žyminčią galimo nacionalinio produkto apimtį). Grafikas rodo, kad likviduojant struktūrinį nedarbą, padidės galimo nacionalinio produkto apimtis – jį žyminti vertikali linija persikelia iš taško Qo į tašką Qi.

VS KL

BNP

Nacionalinio produkto gamybos padidėjimas, didinant užimtumą paklausos plėtimu

KL

Qo QiBNP

Nacionalinio produkto gamybos padidėjimas, mažinant struktūrinį nedarbąRecesinio tarpsnio mažinimas sukelia vienkartinį nacionalinio produkto gamybos padidėjimą, ribojamą galimo nacionalinio produkto apimtimi.Kiekvienu momentu galima nacionalinio produkto apimtis yra aiškiai apibrėžta. Teoriškai ją galima apibūdinti gamybos galimybių kreive. Ji gali persikelti aukštyn tik padidėjus gamybos veiksnių produktyvumui.Ilgalaikį, nuolatinį ekonomikos augimą sukelia kitokios priežastys – gamybos veiksnių (pagrindinės jų rūšys – darbas, kapitalas ir žemė) apimties ir jų produktyvumo augimas. Matuojant ilgais laiko tarpais, visi esminiai ūkio pokyčiai priskirtini būtent šiems veiksniams. Jų dėka netgi saikingas ekonomikos augimas tarkime 3 % per metus – per trejus metus padidina nacionalines pajamas dešimtadaliu, o per 24 metus jos padvigubėja . Kitaip tariant, ekonomikos augimas yra ilgalaikio ūkio vystymosi savybė; atitinkamai ekonomikos augimo teorija tiria ilgalaikius procesus ir atsiriboja nuo trumpalaikių gamybos apimties svyravimų.Ekonomikos augimas daugiausia yra susijęs su investicijomis. Be to, investicijomis šiuo atveju laikytina ne bet kokia investicinė veikla, kuri nacionalinės sąskaitybos skiltyse kvalifikuojama kaip investicijos, o tik tokia, kuri iš tikrųjų didina tautos gamybines galimybes.Ilgalaikių laikotarpių požiūriu kitą aspektą įgauna ir pajamų taupymas (nevartojimas). Žinome, kad taupymo dalies padidėjimas namų ūkio (šeimų) pajamose perkelia vartojimo funkciją žemyn, taigi – mažina visuminę paklausą ir pusiausvyros nacionalinį produktą. Tai buvo vadinamasis “taupymo paradoksas”. Per ilgą laikotarpį vaizdas keičiasi – šeimų santaupos sukuria lėšų fondus investicijoms finansuoti. Kuo daugiau taupoma, t.y. kuo santykinai mažesnis šeimų einamasis vartojimas, tuo didesnės investicijos galimos valstybėje. Kuo didesnės investicijos, tuo didesni gamybos augimo etapai. Vadinasi, ilgu laikotarpiu taupymo paradoksas nebeveikia: daugiau taupanti visuomenė vystosi sparčiau.