ŪKIO RAIDA

VILNIAUS UNIVERSITETAS
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

VERSLO EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

PASAULINIO ŪKIO RAIDOS ETAPAI IR BRUOŽAI

Referatas

KAUNAS 2003

TURINYS

Įvadas
1. ŪKIO RAIDA IKI ANTROJO PASAULINIO KARO
1.1. Valstybės ekonominio vaidmens pasikeitimas po
Pirmojo pasaulinio karo. Versalio taikos sutartis
1.2. Valstybė ir ekonomika Europoje 1919-1933 metais
1.3. Ekonominės JAV galios augimas tarpukario laikotarpiu
1.4. Ekonominis Vokietijos vystymasis tarpukariu
1.5. Anglijos ekonomika tarpukario laikotarpiu
1.6 Būdingiausi Prancūzijos ekonominio vystymosi bruožai

tarpukario laikotarpiu
1.7. Japonija tarpukario laikotarpiu
2. ŪKIO RAIDA PO ANTROJO PASAULINIO KARO
2.1. Valstybės, nacionalinės ekonomikos ir tarptautinės

situacijos pasikeitimas po Antrojo pasaulinio karo
2.2. JAV ūkis po Antrojo pasaulinio karo
2.3. Vokietijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo
2.4. Prancūzijos ūkis po Antrojo paasaulinio karo
2.5. Didžiosios Britanijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo
2.6. Japonijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo
3. GLOBALIZACIJA XX AMŽIAUS PABAIGOJE
3.1. Nacionalinės valstybės tikslai
3.2. Išorinės institucijos arba išoriniai veikėjai
3.3. Nacionalinis konkurencingumas

Įvadas

Pasaulio šalys visada ieškojo ir ieško savo kelio, siekdamos aukštesnio gyvenimo lygio. Aišku, kad geriausias perspektyvas, siekiant šio tikslo, atveria rinkos ekonomika. Deja, tik pora dešimčių pasaulio valstybių iš tikrųjų klesti, kai tuo tarpu, dauguma šalių taip pat pasirinkusių rinkos ekonomikos kelią atsilieka nuo išsivysčiusiųjų. Akivaizdu, kad rinka imanentiškai neveda į gerovę, o tik suteikia šansą ją pasiekti. Šia prrasme pasaulio ūkio raidos supratimas yra labai svarbus, nes leidžia iš daugelio šalių vystymosi variantų, įvertinant jų sėkmes ir nesėkmes, pasirinkti priimtiniausią. Studijuojant pasaulinę ūkio raidą, nesunku suvokti, kad pažanga dažniausiai pasiekiama tik didelėmis pastangomis. Pasaulio ūkio patirtis moko mus ve

eikti racionaliai, padeda įžvelgti ir suformuluoti ilgalaikes vystymosi tendencijas.

Aptarsime atskirų šalių-Anglijos, Vokietijos, JAV, Prancūzijos, Japonijos ir kitų šalių, ūkio raidos kitimo stadijas. Būtent šios šalys apibrėžia ekonominio vystymosi prioritetus ir yra šiuolaikinės civilizacijos lyderės. /7 psl./

1. ŪKIO RAIDA IKI ANTROJO PASAULINIO KARO

1.1. Valstybės ekonominio vaidmens pasikeitimas po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio taikos sutartis

Jau XIX amžiuje valstybė ir ekonomika tarpusavyje buvo glaudžiai susijusios. Valstybė, naudodama įstatymų leidybos, valdymo ir kitus instrumentus, per ekonominę aplinką bei dalyvaudama veikloje kaip savarankiškas ūkininkavimo subjektas vis didesniu mastu veikė ekonomiką. Įtaka buvo daroma įvairiems valstybės hierarchijos lygiams: centriniam ir regioniniam, apskričių, miestų ir kaimo bendruomenių valdymui.

Pirmojo pasaulinio karo metu valstybės kišimasis į ekonomiką pasiekė naują kokybės lygmenį. Visų kare dalyvavusių valstybių, taip pat daugumos neutralių šalių vyriausybės ėmmėsi atsakomybės užtikrinti žaliavų ir maisto produktų tiekimą, o dažniausiai – karinės gamybos kontrolės. Prie karinės gamybos buvo priskiriama ne tik ginkluotės ir komplektuojančių bei atsarginių dalių gamyba, bet dažnai ir transportas, kartais – ir žemės ūkio sektorius. Darbo santykiai karo metu kai kuriose šalyse buvo reguliuojami valstybės, bet labiausiai valstybė ekonomiką ir pačią visuomenę veikė pačiu kariavimu. Karas visur įsuko karines išlaidas iki tokio lygio, kad ilgalaikių paskolų jau neužteko, ir vyriausybės buvo priverstos imti trumpalaikius centrinių bankų kreditus, dėl ko sm

markiai padidėjo apyvartoje esantis pinigų kiekis. Kadangi tuo pačiu metu daugelis prekių tapo deficitinėmis, todėl augo kainos,kurias valstybė ėmėsi kontroliuoti, tiesiogiai normuodama ir skirstydama pagrindinius produktus bei darbo užmokestį.

Karinio laikotarpio problemos ir jų sprendimo būdai didžiosiose šalyse buvo panašūs. Nė viena iš jų pagal savo materialines išgales nebuvo pasiruošusi ilgalaikiam karui. Greitai pasireikšdavo ,,siauros vietos”, pirmiausiai žaliavų ir maisto produktų tiekimo srityse.

Kadangi karinė mobilizacija išsekino darbo išteklius, ypač trūko kvalifikuotų darbininkų, tai valdžia ir kariškiai mėgino rasti bendrą kalbą su darbuotojais pirmiausia tose šalyse, kuriose iki karo veikė savarankiškos profsąjungos. Taip buvo

3
Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijos-Vengrijos imperijoje. Profsąjungos taip pat dalyvavo skirstant maisto produktus.

Dar dideli pokyčiai įvyko valiutų sistemoje: buvo atsisakyta prieškarinės valiutų sistemos veikimo principų. Aukso standartas su jo įstatymiškai nustatytais valiutų paritetais garantavo privačiam ekonomikos sektoriui stabilias bazinės veiklos sąlygas. Bet karo metais laisvas popierinių banknotų keitimas į auksą buvo atšauktas, todėl smuko kare dalyvaujančių šalių finansinis stabilumas. Kariaujančių šalių ekonomika buvo priversta taikytis ir priprasti prie augančių infliacijos tempų, o užsienio prekyba-taikstytis su valstybės kontrole ir valiutos paskirstymu, taip pat ir su importo bei eksporto apribojimais. Karo pabaigoje tarptautinė pinigų rinka iš privačių rankų perėjo valstybės jurisdikcijon. Be to, ji buvo kardinaliai politizuota. Pokario laikotarpiu tokio ,,perversmo” padariniai la

abai smarkiai įtakojo pokarinį Europos vystymąsi.

Versalio taikos sutartis. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, santykius Vakarų pasaulyje apibrėžė keletas sutarčių, kurios sudarė Versalio-Vašingtono sistemą. Centrinę vietą Versalio-Vašingtono sistemoje užėmė Versalio taikos sutartis, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. šalių laimėtojų ir nugalėtos Vokietijos. Pagrindiniai sutarties straipsniai buvo susiję su teritoriniais, kariniais ir reparaciniais klausimais.

Pagal Versalio taikos sutartį Vokietijos teritorija, palyginus su 1914 m. sumažėjo aštuntadaliu, o gyventojų skaičius-dešimtadaliu. Sutarties sąlygos numatė, kad Vokietija Elzaso ir Lotaringijos provincijas turi grąžinti Prancūzijai, Melmedžio ir Jaipeno kraštus –Belgijai, Poznanę, dalį Pomeranijos ir dalį Prūsijos- Lenkijai. Dancingas (Gdanskas) skelbiamas laisvu miestu, Memelis (Klaipėda) buvo perduotas valdyti sąjungininkams. Plebiscitas turėjo nuspręsti Šlėzvigo Rytprūsių pietinės dalies ir aukštutinės Silezijos valstybių priklausomybę. Šių teritorijų likimas buvo išspręstas vėliau: 1920 m. šiaurinė Šlėzvigo dalis atiteko Danijai, 1922 m. aukštutinės Silezijos dalis skirta Lenkijai, kitos ginčytinos teritorijos liko Vokietijai.

Kaip kompensacija už sugriautas anglies šachtas šiaurinėse teritorijose Prancūzijai atiteko Saaro anglies baseinas, kurio vertė buvo įskaičiuojama į reparacijų sumą. Šio baseino teritoriją 15 metų turėjo valdyti Tautų lyga. Šiam laikotarpiui pasibaigus, jo likimas turėjo būti sprendžiamas plebiscitu. Be to, turėjo būti demilitarizuoti kairysis Reino krantas Vokietijos teritorijoje ir dešiniojo kranto 50 kilometrų ruožas.

Pagal Versalio taikos sutartį Vokietija neteko 3 mln.km² užjūrio žemių, kuriose gyveno 13 mln. žmonių. Šios teritorijos buvo padalintos sąjungininkams.

Didžiajai Br
ritanijai atiteko kolonijos Rytų ir Pietvakarių Afrikoje, Prancūzijai – didesnė Kamerūno dalis, pusė Togo ir kt. JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ,,atėmė” iš Vokietijos karinį jūrų laivyną. Bet Vokietijos jūreiviai dalį laivyno paskandino Anglijos prieplaukoje Skapa-Flau. Tai privertė Vokietiją mokėti dar didesnes kompensacijas Anglijai. Vokietijos sausumos kariuomenė buvo išsaugota bet apribota 100 tūkst. žmonių ir ne didesniu nei 4 tūkst. karininkų korpusu.

Vokietijai taip pat reikėjo iš esmės sumažinti ginklų ir kariuomenės amunicijos bei karinių medžiagų gamybą. Atsargos, viršijusios nustatytas ribas, turėjo būti perduodamos sąjungininkams. Iš karinių Vokietijos pajėgų buvo eliminuota karinė aviacija ir povandeninis laivynas. Taip pat buvo uždrausta šarvuočių, tankų, karo laivų, nuodingų dujų gamyba. Turėjo būti sugriauta dauguma įtvirtinimų ir tvirtovių. Šie apribojimai suteikė Vokietijai galimybę dėmesį ir lėšas sukoncentruoti taikaus ūkio atstatymui.

4

Pagal Versalio taikos sutartį Vokietija šalims-laimėtojoms turėjo kompensuoti nuostolius išmokėdama reperacijas. Reperacijų sistema, ekonominiai ir finansiniai įsipareigojimai apėmė išmokas auksu ir prekėmis, įvairios paskirties įrengimų, anglies, statybinių medžiagų, gyvulių tiekimą,okupacinės kariuomenės išlaikymą, palankiausio prekybos režimo nustatymą šalims sąjungininkėms.

Materialiniai ir žmogiškieji nuostoliai buvo milžiniški, ir karo metais tik Japonija 25 proc. bei JAV 40 proc. padidino savo nacionalinį turtą. Japonija nustatė prekybos monopoliją su pietryčių Azija, o JAV, būdamos toli nuo vykusių karinių veiksmų ir pasislėpusios už neutraliteto širmos, prekiavo ginklais su abiem kariaujančiomis pusėmis ir tik 1917 m. balandį, įsijungusios į karą, sukaupė savo teritorijoje apie pusę pasaulinių aukso atsargų ir savo skolininkais pavertė beveik visas Vakarų šalis. /10 psl./

Išvados

1. Pasaulinis karas lėmė tiesioginį valstybės kišimąsi į ekonomiką. Valstybė, siekdama karinių tikslų, centralizuotai perskirstė strateginius išteklius ir prekes.

2. Pagal įsigaliojusią taikos sutarčių sistemą didžiausius nuostolius patyrė abi Europoje karaliaujančios pusės. Vokietijai ir jos sąjungininkams kaip pralaimėjusiai pusei buvo patvirtinta reparacijų sistema. Ir tik JAV ir Japonija iš karo, neskaitant tam tikrų nuostolių, gavo nemažą naudą.

1.2. Valstybė ir ekonomika Europoje 1919-1933 metais

Dažnai sutinkama nuomonė, kad karui pasibaigus Europoje įsivyravo grįžimo prie normalių ikikarinių sąlygų tendencija,palietusi ir santykius tarp valstybės ir ekonomikos. Karo sąlygomis buvusi būtina kontrolė lyg ir turėjo greitai išnykti. Valstybei reikėjo grįžti prie savo esminių funkcijų. Prekyba ir gamyba, darbdavių ir darbininkų santykiai stengėsi išsilaisvinti iš valstybės globos. Reikėjo atstatyti ikikarinį valiutų paritetą ir aukso pariteto mechanizmą. Visi išvardinti uždaviniai pirmiausiai teko Europos Vakarams ir Šiauriau, Didžiajai Britanijai, Olandijai, Šveicarijai ir Skandinavijos šalims. Mažiau-Prancūzijai ir Belgijai. Centrinėje Europoje austrai suprato, kad neįmanoma grįžti prie ikikarinių sąlygų, o čekai ir slovakai, įgyvendinę savo valstybingumą, gyveno ateitimi. Tik Vokietijoje daugelis galvojo, kad nežiūrint į pralaimėtą karą ir pasikeitusią bendrą situaciją, bus galima grįžti į tą pradinį būvį, kuriame šalis gyvavo 1914 m. Rytinėje Centrinės ir Pietryčių Europos dalyje, kaip ir Čekoslovakijoje-naujai sukurtose nacionalinėse valstybėse-buvo stengiamasi įgyvendinti stiprius režimus.

Pagaliau ryšius su praeitimi nutraukė ir Rusija. Todėl pokarinėje Europoje ,,normalių” santykių tarp valstybės ir ekonomikos atstatymo tendencija yra pakankamai abstrakti.

Net karinės mobilizacijos sistemos veikla visose Europos šalyse keitėsi skirtingu metu. Nes sąjungininkai dar vykdė Vokietijos blokadą, o 1920 m. pradžioje vėl įsižiebė kariniai konfliktai tarp Rusijos ir Lenkijos, tarp Graikijos ir Turkijos.

Iš karto po Versalio taikos normalizacija neįvyko dar ir dėl to, kad Europos šalių vyriausybės nesugebėjo pažaboti infliacijos, todėl ūkinės veiklos subjektams nebuvo užtikrintos normalios bazinės sąlygos. Kareivių grįžimas iš fronto ir jų įdarbinimas taip pat reikalavo ryžtingesnio valstybės įsikišimo nei prieš karą. Profsąjungos nesiveržė grįžti prie ,,senų” darbo santykių, o reikalavo aštuonių valandų

5
darbo dienos, didesnių teisių priimant sprendimus, aktyvesnės socialinės politikos, ypač-bedarbystės sumažinimo.

Karo sugriautose Vakarinės ir Rytinės Europos srityse iš valstybės buvo reikalaujama finansuoti ir organizuoti atstatymo darbus. Daugelyje šalių karo metais susikaupė ir savų problemų, paaštrėjo gyvenamojo būsto klausimas, nes gyvenamųjų namų statyba dėl darbo jėgos ir medžiagų trūkumo buvo iš esmės sustabdyta. Dauguma gyventojų galvojo, kad privatus sektorius nesugebės pakankamai greitai likviduoti ,,siaurų vietų”, ir todėl valstybė bei visuomeninės organizacijos turi visokeriopai šį procesą skatinti. Daugelyje valstybių karo metu buvo įvestas gyvenamojo fondo reguliavimas, visuose dideliuose miestuose veikė fiksuotas nuomos mokestis. Būtent tokie valstybinio reguliavimo svertai ,,mirdavo” labai lėtai, o Vokietijoje jie išnyko tik po Antrojo pasaulinio karo. Tarpukario metu visuomeninės organizacijos ir valstybė gyvenamojo būsto statyboje beveik visur dalyvavo didesniu mastu nei prieš karą.

Reikšmingą vaidmenį valstybė pradėjo vaidinti ir kitose ekonomikos bei socialinės infrastruktūros šakose. Toliau buvo plečiamas transporto tinklas atsirado oro transportas, kuriam buvo skiriamos stambios investicijos. Vystėsi draudimo sistema. Atsigavo geležinkelių nacionalizacijos tendencija.

Klausimas dėl galimybės ir siekio grįžti prie ,,normalios” ikikarinės tvarkos palietė ne tik atskirų šalių ekonominę situaciją, bet ir tarptautinius santykius. Susidariusią karo metais situaciją ypač sunku buvo pakeisti Didžiajai Britanijai. Jos užjūrio rinkos parėjo į kitas rankas, techninis progresas intensyviau vystėsi kitose šalyse, todėl Anglijai po karo iškilo naujų struktūrinių problemų, pavyzdžiui, anglies gamybos pramonėje, laivų statybos, tekstilės pramonėje. Ir vis dėlto karas pirmiausiai pakeitė susiklosčiusius tarptautinius kredito ir valiutinius santykius. Tarptautinių atsiskaitymų sistemoje ėmė dominuoti politinės skolos.

Valstybės įsiskolinimo reiškinys Europoje buvo paplitęs nuo seniai. Bet anksčiau valstybė skolindavosi privačioje pinigų rinkoje. Pirmojo pasaulinio karo metu į pagalbą sąjungininkams kreditavimo srityje atėjo vyriausybės. Pirmiausia Didžiosios Britanijos, vėliau-Prancūzijos, vėliau ir JAV.

Apskritai su karinių skolų ir reparacijų problema daugiau ar mažiau buvo susijusios 28 valstybės. Dėl to valstybės įtaka pasireiškė ir tarptautinėje kapitalo rinkoje.

Biržos krizė Niujorke 1929 m. spalio mėn. Informavo apie pasaulinę ekonominę krizę, dėl kurios valstybė taikos metu buvo įtraukta į neregėto masto ekonominę veiklą. Priklausomai nuo vidaus politinės ir ekonominės situacijos, valstybės įsitraukimas atskirose šalyse buvo inspiruojamas įvairių visuomenės grupių. Visa tai vyko skirtingu laiku ir buvo bandoma įvairiais metodais ieškoti išeities. Pirmoji krizės banga palietė Centrinės ir Pietryčių Europos rytinės dalies valstybes. Tai buvo daugiausia naujai susikūrusios žemės ūkio šalys, vykdančios sparčią industrializaciją. Kai 1931 m. užsienio kreditai staiga nutrūko, šių šalių vyriausybės nukentėjo ne mažiau nei privatus sektorius.

Nedaug skyrėsi ir Centrinės Europos situacija, kuri 1931 m. pavasarį-vasarą, bankrutavus keletui stambiausių Austrijos ir Vokietijos bankų, tapo krizės epicentru. Tik tokios priemonės, kaip laikinas bankų uždarymas valstybės nurodymu, pavojingoje situacijoje atsidūrusių kredito institucijų valstybės akcijų išpirkimas ir valstybės kontrolės jiems įvedimas leido sustabdyti visos kreditinės sistemos krachą.

6
Kitose šalyse, pavyzdžiui,Vokietijoje ir Vengrijoje, krizės rezultatu tapo užsienio prekybos reglamentacija, diferencijuotas valiutų keitimo kursas, kliringinių atsiskaitymų įvedimas ir net barterinių mainų atsiradimas. Kai kurios valstybės įvedė eksporto monopoliją arba steigė valstybines eksporto kontoras.

Valstybės kontrolė buvo silpnesnė Šiaurėje, Vakaruose ar Europos Pietuose. Vis dėlto daugumoje šalių bankams, biržoms, draudimo sistemai buvo įvesta griežta valstybės kontrolė. Tokie patys procesai pastebimi ir Centrinėje Europoje. Nuo to laiko kredito sektorius beveik visose šalyse tapo viena iš pagrindinių valstybės reguliavimo sferų: 30-ųjų metų įstatymai po Antrojo pasaulinio karo daugiausiai buvo išsaugoti ir valstybinio reguliavimo funkcija išliko.

Labiausiai paplitusi valstybės įsikišimo forma buvo minėti tarifai ir subsidijos. Prie šalių, naudojusių muitų tarifus ir subsidijas, be Didžiosios Britanijos, Šveicarijos ir Skandinavijos valstybių, galima priskirti praktiškai visas.Taip pat sustiprėjo tendencija teikti pagalbą atskiroms šakoms, atsidūrusioms ties išnykimo riba, arba vidaus gamybai apskritai. Pagalbai teikti buvo naudojama tiesioginių arba netiesioginių subsidijų forma, lengvatinis apmokestinimas, bet, siekiant apsisaugoti nuo užsienio konkurencijos, pirmiausia buvo remiamasi muitų tarifais. Aiškiausiai tai vyko buvusios Habsburgų monarchijos šalyse.

Dar didesniais muitų tarifais ,,apsitvėrė” užjūrio šalys: Kanada, JAV, Australija. Nacijų lygos pastangos 1927 m. siekti tarifų sumažinimo nedavė rezultatų. /15 psl./

Išvados

Laikotarpyje tarp 1919 iki 1929 m. valstybės reguliavimas ir įtakos mastas ekonomikos, socialinių bei tarptautinių santykių sferose, palyginus su prieškariniu laikotarpiu, praktiškai nepasikeitė. Vykstant ūkio atstatymo darbams, valstybės įtaka ekonomikai įvairiose šalyse buvo skirtinga ir priklausė nuo tos šalies specifinių sąlygų. Taigi pasibaigus karui, Europoje neįsivyravo grįžimo prie normalių ikikarinių sąlygų tendencija.

1.3. Ekonominės JAV galios augimas tarpukario laikotarpiu

Pirmasis pasaulinis karas stimuliavo JAV ekonominį vystymąsi. Ši šalis atsidūrė labai geroje pozicijoje. Karo veiksmai visiškai nepalietė Amerikos žemyno, todėl šalis nejuto masinio griovimo, kurį patyrė Europos valstybės. Amerikos armija į karinius veiksmus įsijungė tik 1918 m. vasarą, nors oficialiai į karą įstojo 1917 m. balandį. Todėl karo nuostoliai, palyginus su kitomis šalimis, buvo nedideli.

JAV sėkmingai išnaudojo situaciją Europoje ir tapo pagrindiniu karinių medžiagų bei maisto tiekėju kariaujančioms šalims. JAV eksporto vertė per karo metus padidėjo daugiau nei trigubai.

Milžiniškos lėšos, susikaupusios JAV korporacijoje, užtikrino investicijas į Amerikos ekonomiką. Šiuo pagrindu prasidėjęs ekonominis augimas dar labiau padidino JAV lyginamąjį svorį pasaulio pramoninėje gamyboje.

Kitas svarbus karo rezultatas buvo JAV tarptautinio finansinio statuto pasikeitimas: ši šalis įsitvirtino kaip pagrindinis Europos šalių kreditorius, o Niujorkas tapo tarptautiniu finansiniu centru.

Karo dėka JAV užėmė pagrindines pasaulines realizavimo rinkas bei žaliavų šaltinius ir tapo dominuojančia Vakarų pusrutulio šalimi.

1914-1919 m. JAV didina ekonominę galią ir stiprina savo pozicijas pasaulinėje

7
ekonomikoje. 1920 m. vasarą karo ir pirmųjų pokario metų ekonominis augimas peraugo į ekonominę krizę. Šioje pirmojoje pokario perprodukcijos krizėje pasireiškė prieštaravimas tarp padidėjusio gynybinio JAV pramonės aparato ir vidinių realizavimo rinkų, kurias ribojo gyventojų perkamoji galia. Ekonominė krizė padarė daug žalos praktiškai visiems šalies ūkinio gyvenimo sektoriams. Pramonės gamybos apimtis sumažėjo. Svarbiausiose sunkiosios pramonės šakose gamybos sumažėjimas buvo dar didesnis. Nuo 1921 m. pavasario JAV pramonė pradėjo atsigauti, bet ikikrizinis pramonės gamybos lygis buvo pasiektas tik 1922 metų pabaigoje.

Gamybos krizė pramonėje persipynė su gilia krize žemės ūkyje. Fermerių pajamos sumažėjo 40 proc., subankrutavo ir neteko nuosavybės teisių 450 tūkst. fermerių. Agrarinė krizė tęsėsi netgi tada, kai pramonė įžengė į ciklinio pakilimo etapą. Sumažėjęs gyventojų pragyvenimo lygis, palyginus su kariniu laikotarpiu bei pirmaisiais pokario metais, sąlygojo politinės padėties paaštrėjimą šalyje.

Nepasitenkinimas demokratų politika pasireiškė 1920 m. rinkimuose, kai respublikonų partija iškovojo įtikinamą pergalę. Respublikonų administracija paskelbė, kad jos veiklos pagrindas yra tokie ,,grynai amerikietiški” principai, kaip ,,stiprus individualizmas” ir valstybės nesikišimas į ekonomiką bei socialinį visuomenės gyvenimą.

Socialinis ekonominis respublikonų politikos perorientavimas pasireiškė tuo, kad per trumpą laiką buvo likviduoti karinio reguliavimo organai. Dauguma federalinių agentūrų, kurios karo metu ir jam pasibaigus vykdė eilės svarbiausių JAV ekonomikos šakų vyriausybinę kontrolę, buvo panaikintos. Bet kokie svarbūs valstybės ekonominio reguliavimo svertai kaip Federalinė rezervų sistema ir Federalinė prekybos komisija, kurios vykdė bankų kontrolę bei korporacijų tarptautinės prekybos kontrolę, liko nepaliesti. Tai reiškė, kad valstybinis reguliavimas tapo neatsiejama JAV ekonomikos funkcionavimo dalimi.

1923 m. JAV pavyko įveikti ekonominius sunkumus, kuriuos sukėlė Pirmojo pasaulinio karo padariniai ir 1920-1921 m. krizė. JAV ekonominis augimas, užsitęsęs iki 1929 m. vidurio, imtas vadinti ,,Amerikos žydėjimu”. ,,Žydėjimo” pagrindą sudarė 4 svarbiausi veiksniai:

1. JAV tapo pasauliniu finansiniu centru, tai leido gauti didžiulius pelnus.

2. Masinis pagrindinio kapitalo atnaujinimas, kuris sudarė gamybos racionalizacijos pagrindą. Tai apėmė, iš vienos pusės, techninį įmonių perginklavimą, iš kitos – standartizacijos įvedimą, masinę tipinių detalių gamybą bei jų surinkimą konvejerių linijose.

3. Fundamentalių tyrimų vystymas, mokslinio darbo organizavimo pritaikymas sudarė sąlygas didėti darbo našumui ir aišku greitėti ekonominio augimo tempams, dėl ko išaugo JAV lyginamasis svoris pasaulio ekonomikoje.

4. Buvo kreipiamas ypatingas dėmesys svarbiausių sunkiosios pramonės šakų vystymui: plieno liejimo, naftos gavybos ir perdirbimo, elektros energetikai.

Didėjantis apsirūpinimas energija ir naujos technikos pritaikymas sudarė sąlygas gamybos apimčių didėjimui ir kitose pramonės šakose. Pramoninio augimo dėka nacionalinės pajamos padidėjo 17 proc., bet jų paskirstymas buvo labai netolygus: 1 proc. ekonomiškai aktyvių šalies gyventojų teko 14,5 proc. nacionalinių pajamų. Kartu padidėjo ir kitų visuomenės sluoksnių pajamos, ypač smulkiųjų verslininkų ir kvalifikuotų darbininkų.

Šie klestėjimo metai taip pat pasižymėjo akcijų vertės augimu. Žymiai išaugo JAV užsienio prekyba. Tačiau JAV ekonomikos augimas buvo lydimas ir problemų.

8
Greitai augant naujoms pramonės šakoms buvo pastebimas sąstingis tokiose tradicinėse šakose, kaip anglies gamyba, laivų statyba, tekstilės, avalynės pramonė.

Nepalankiausia situacija susiklostė JAV agrariniame sektoriuje. Perėjimas prie intensyvių žemės ūkio gamybos metodų-mašinų bei trąšų panaudojimas,agrotechnikos
laimėjimai padidino žemės ūkio produkcijos apimtis. Deja, ją buvo sunku parduoti ir vidaus, ir išorės rinkose dėl stiprėjančios Kanados, Argentinos, Australijos gaminių konkurencijos. Jau 1925-1926 m. pasirodė pirmieji žemės ūkio perprodukcijos požymiai. 1920 m. nei žemės ūkio produkcijos kainos, nei daugumos fermerių pajamos taip ir nepasiekė ikikrizinio lygio, o smulkūs ir vidutiniai fermerių ūkiai tapo nuostolingi.

Kai kuriose svarbiose ekonomikos šakose vis aiškiau rodėsi pirmieji perprodukcijos požymiai. Bet bendro ekonominio augimo fone jie pasiliko optimistinių prognozių šešėlyje. Augimas buvo laikomas nuolatiniu, o ekonominiai sunkumai priimami kaip laikini ir lengvai įveikiami. /19 psl./

Išvados

JAV sėkmingai išnaudojo situaciją Europoje ir tapo pagrindiniu karinių medžiagų bei maisto tiekėju kariaujančioms šalims. Be to, pasikeitė tarptautinis finansinis JAV statusas: šalis tapo pagrindiniu Europos šalių kreditoriumi, o Niujorkas – tarptautiniu finansiniu centru. Karo dėka JAV užėmė pagrindines pasaulines realizavimo rinkas bei žaliavų šaltinius ir tapo dominuojančia Vakarų pusrutulio valstybe.

1.4. Ekonominis Vokietijos vystymasis tarpukariu

Pasirašius Versalio taikos sutartį, Vokietija liko be labai svarbių žaliavų šaltinių, teritorijų ir žmonių. 1919 m. birželio 23 d. Vokietijos parlamentas patvirtino šią taikos sutartį. Šalims laimėtojoms taip pat buvo garantuojamos investicinės ir prekybinės lengvatos Vokietijoje.

Karo metu Vokietijos pramoninis personalas labai išseko. Dėl karo Vokietijos ekonomika atsidūrė ties kracho riba.

Pasibaigus karui, iki 1924 m. Vokietijoje tęsėsi ekonominė krizė, dėl ko labai sumažėjo vidaus rinka. Situaciją dar labiau pablogino 1920-1921 m. krizė. Didžiausia problema tapo infliacija. Smarkiai sumažėjo žmonių perkamoji galia.

Ekonominė krizė sukūrė revoliucinę situaciją. 1923 m. darbininkų vyriausybės buvo sukurtos Tiuringijoje, Saksonijoje, o Hamburge įvyko ginkluotas sukilimas.

1924 m. vasarą Londono konferencijoje buvo priimtas Daueso planas, pagal kurį buvo smarkiai sumažinti metiniai reparaciniai mokėjimai. Pagrindinė reparacinių mokėjimų dalis buvo padengiama įvedant didelius netiesioginius mokesčius plataus vartojimo prekėms: cukrui, tabakui, alui, audiniams, avalynei. Mažesnė mokėjimų dalis turėjo būti dengiama pramonės ir geležinkelių sąskaita.

Kad būtų išvengta tokios revoliucinės situacijos, kaip Rusijoje, buvo nuspręsta smarkiai padidinti paskolas ir tiesiogines investicijas į Vokietijos ekonomiką. Nuo 1924 m. prasideda Vokietijos ekonomikos stabilizacija.

Ekonominiam Vokietijos augimui įtakos turėjo užsienio investicijos ir paskolos, pagrindinio kapitalo atnaujinimas ir gamybos modernizavimas, monopolizavimas bei galimybė išeiti į užsienio rinkas.

9
Vokietijos ūkis pasaulinės ekonominės krizės metais

Vokietija buvo viena iš labiausiai nukentėjusių dėl pasaulinės krizės šalių, nes jos ekonominiai laimėjimai iš esmės buvo grindžiami užsienio investicijomis ir kreditais. Nepertraukiamas pramonės gamybos kritimas tęsėsi nuo 1929 m. pabaigos iki 1932 m. liepos-rugpjūčio. Pramonės gamybos apimtis per šį laikotarpį sumažėjo, o sunkiojoje pramonėje gamybos kritimas buvo dar didesnis. Vokietija Europoje pasiekė bedarbystės rekordą.

Problemos palietė žemės ūkio sektorių: perkamosios gyventojų galios sumažėjimas apribojo žemės ūkio produkcijos pardavimą. Tačiau griežta protekcionizmo politika net padidino kviečių gamybą. Dotacijas iš esmės gaudavo tik stambūs junkerių ūkiai. Smulkūs ūkiai, kurių buvo daugiau kaip 5 mln. buvo gyvulininkystės specializacijos ir grūdų negamino. Pašarus gyvuliams jie buvo priversti pirkti, ir tai daugelį ūkių privedė prie bankroto.

1930 m. naujai suformuota vyriausybė, siekdama įveikti krizę, likvidavo socialinio draudimo sistemą, įvedė naujus tiesioginius ir netiesioginius mokesčius, padidino importo muitus įvežamai žemės ūkio produkcijai ir pan. 1931 m. gruodžio mėn. buvo sumažintos bedarbių pašalpos ir valstybės tarnautojų atlyginimai. Pirmą kartą vyriausybė įsikišo į tarifinių susitarimų sistemą, įsakydama visiems sumažinti darbo užmokestį 10-15 proc. iki 1927 m. lygio. Tuo pačiu metu buvo ribojamos elementarios žmonių laisvės.

Dėl sunkios ekonominės padėties Vokietija nesugebėjo įvykdyti Daueso plano. Todėl Vakarų šalys, pačios išgyvendamos krizę, nutraukė investicijas, numatytas Daueso plane. Vokietija paprašė sumažinti reparacijų naštą. 1929m. rugpjūtį ir 1930m sausio mėn. įvyko reparacinės konferencijos, kurių metu buvo nuspręsta suteikti Vokietijai lengvatų. Buvo priimtas naujas reparacijų mokėjimo planas, pavadintas Jungo vardu.

Planas numatė lengvatas mokant reparacijas, pratęsė mokėjimo terminus. Buvo priimtas sprendimas panaikinti Vokietijos ekonomikos kontrolę. Sumažėjo natūriniai tiekimai. Dalis reparacijų buvo priskirtos besąlygiškų kategorijai ir buvo nukreipiamos tiesiog skoloms padengti. Priimtų sprendimų įgyvendinimui Bazelyje buvo sukurtas tarptautinių atsiskaitymų bankas.

Deja, krizė gilėjo, todėl Jungo plano realizacija buvo pripažinta pavojinga. Jau 1931 m. liepą JAV prezidentas Guveris pareikalavo metams sustabdyti reparacinius mokėjimus. 1932 m. birželio mėn. konferencija Lozanoje sumažino visus mokėjimus iki 3 mlrd. markių ir nustatė 15 metų jų išmokėjimo terminą.

Krizės padariniai Vokietijos ekonomikai buvo katastrofiški. Pramonės gamybos apimtis sumažėjo 40,6 proc., žemės ūkio – 31 proc. Vokietijos dalis pasaulio pramonės gamyboje sumažėjo nuo 14,6 proc. 1928 m. iki 8,9 proc. 1932 m. Eksportas sumažėjo 58 proc. Krizės kulminacijos metu Vokietijos pramonė išnaudojo tik 35,7 proc. visų pajėgumų. Vidutinis savaitinis darbo užmokestis 1932 m. buvo 47 proc. mažesnis nei 1929 m. Vokietija atrodė labai nuskurdusi, milijonai žmonių buvo praradę viltį gyventi geriau. /31 psl./

Išvados

Vokietijos kaip šalies pralaimėtojos ūkis negalėjo atsigauti iki 1924 m. Tik Vakarams išsigandus revoliucinės situacijos, buvo nuspręsta suteikti Vokietijai didelius kreditus, kurie didžiąja dalimi ir lėmė Vokietijos ūkio atsigavimą. 1924-1929 m. Vokietijos ūkis vystėsi pakankamai stabiliai. Pramonininkai atsikovojo tarptautines

10
pozicijas. Eksporto vertė viršijo ikikarinį lygį. Tačiau socialinės problemos liko labai aštrios.

1.5. Anglijos ekonomika tarpukario laikotarpiu

Anglija, dalyvaudama Pirmajame pasauliniame kare, siekė šių tikslų: išsaugoti politinę bei ekonominę įtaką ir pašalinti pagrindinį savo konkurentą Europoje – Vokietiją.

Karo metais Anglijos pramonė vystėsi labai netolygiai. Tradicinėse šakose gamyba dėl darbuotojų mobilizavimo į armiją bei jų įdarbinimo karinėse įmonėse, dėl žaliavų trūkumo ir įrengimų susidėvėjimo sumažėjo.

Siekdama apsaugoti savo verslininkų interesus, Anglijos vyriausybė karo metais įvedė 33proc. dydžio importo muitus kai kurioms pramoninėms prekėms. Karo
sąlygos privertė Anglijos vyriausybę imtis kai kurių priemonių, skatinančių šalies žemės ūkio vystymą. 1917 m. buvo priimtas įstatymas, garantavęs fermeriams naudingas žemės ūkio produkcijos kainas ir fiksavęs minimalų darbo užmokestį žemės ūkio darbininkams, bet tai neišsprendė Anglijos apsirūpinimo maisto produktais problemos, ji ir toliau didelę žemės ūkio produktų dalį importuodavo.

Karo metu Anglijos ekonomikoje taip pat susilpnėjo monopolinės tendencijos. Buvo praktikuojama priverstinė smulkių ir vidutinių įmonių kooperacija, vyko bankų susiliejimas.

Per karą Anglija neteko apie 750 tūkst. žmonių ir 1,7 mln. buvo sužeista. Valstybė prarado apie 1/3 nacionalinio turto. Buvo sunaikinta didžioji karinio jūrų laivyno dalis, sumažėjo pramonės produkcijos gamyba, sustojo gyvenamųjų namų statybos. Smarkiai pablogėjo užsienio prekybos padėtis-eksportas sumažėjo, o importas išaugo. Bendros karo išlaidos sudarė daugiau kaip 10 mlrd. svarų sterlingų, o mokesčiai karo metu išaugo 6 kartus. Bet mokesčių sąskaita buvo padengta mažiau nei trečdalis karo išlaidų, kitos lėšos buvo gaunamos skolinantis vidaus ir užsienio rinkoje, tai neišvengiamai padidino užsienio skolą.

Karo metu taip pat buvo nutraukti tradiciniai Anglijos užsienio ryšiai. Ji nesugebėjo išsaugoti savo ekonominių pozicijų Rytuose ir Lotynų Amerikoje, iš kur ją sėkmingai stūmė Amerikos ir Japonijos kapitalas.

Rusijos iškritimas iš kapitalizmo sistemos Anglijai reiškė vienos iš didžiausių rinkų praradimą. Jos kapitalas vaidino labai svarbų vaidmenį svarbiausiose Rusijos išgaunamosios pramonės šakose-anglies, aukso gavybos, naftos ir kt. Ne mažiau pusę Rusijos naftos gavybos kontroliavo anglų-prancūzų kapitalas.

Taip pat svarbu kad, pasitraukus Rusijai, Anglija neteko pramoninių prekių realizavimo rinkos, žaliavų rinkos, maisto prekių importo rinkos.

Pokario metais buvo pažeista tradicinė karinė Anglijos doktrina. Spaudžiant JAV, Anglijai teko atsisakyti principo ,,Anglijos karinio jūrų laivyno paritetas dviem kitoms stipriausioms jūrinėms valstybėms”, ir tai panaikino Anglijos karinę jūgų monopoliją.

Pirmojo pasaulinio karo rezultatai Anglijai buvo gana prieštaringi, dėl jų sulėtėjo Anglijos ekonomikos augimas pokario laikotarpiu, nors iš karto po karo buvo trumpas pagyvėjimo periodas.

Pagyvėjimas Anglijos ekonomikoje buvo sąlygotas:

1. Staigaus vartojimo prekių paklausos vidaus rinkoje padidėjimo;

2. Užsienio prekybos konjunktūros pagerėjimu.

11

Pagyvėjimą prekyboje ir pramonės gamyboje skatino:

1. Įvairiose šalyse vykdomi pokario atstatomieji darbai;

2. Didelės valstybės socialinės išlaidos demobilizuotiems kariams ir karinių gamyklų darbuotojams.

Pagrindinis Anglijos vyriausybės uždavinys buvo ekonomikos pritaikymas taikos sąlygomis. Siekiant šio tikslo buvo demontuotas valstybinis-monopolistinis Anglijos ūkio valdymo mechanizmas ir likviduoti beveik visi valstybiniai kontrolės organai, sukurti karo metu. Tai reiškė visišką grįžimą į ikikarinį laikotarpį. Karo metais Anglijoje smarkiai sustiprėjo kapitalo ir gamybos koncentracija, ir tai neišvengiamai vertė plėsti valstybės reguliavimo taikymą ekonomikai.

Dar vienas svarbus Anglijos žingsnis reguliuojamos ekonomikos link buvo 1919 m. priimtas įstatymas, kuriuo atsisakyta aukso standarto. Šis įstatymas valstybę pavertė vienvaldžiu pinigų emisijos kontrolieriumi. 1921 m. vyriausybė priėmė sprendimą, kuris iš dalies grąžino valstybės kontrolę geležinkeliams.

Šiek tiek išsiplėtė ir socialinės valstybės funkcijos. Vyriausybė dalyvavo pagalbos bedarbiams suteikimo, gyvenamųjų namų statybos, švietimo sistemos išvystymo programose.

Pokarinį pramonės ir prekybos pagyvėjimą lydėjo stipri infliacija.

Didžiulė valstybės skola, kuriai dengti kasmet buvo naudojama 40 proc. valstybės biudžeto, vertė laikyti aukštą mokesčių lygį, tai savo ruožtu skatino kainų kilimą ir mažino gyventojų mokumą. Papildomi sunkumai ekonomikoje buvo susiję su 4 mln. kareivių demobilizavimu, kurie dėl labai lėtos pramonės konvensijos taikos sąlygomis negalėjo rasti darbo. Tai reiškė, kad valstybė turėjo skirti dar daugiau lėšų socialinių programų įgyvendinimui, todėl ekonominis augimas buvo trumpalaikis, ir jau 1920 m. rudenį įsižiebė pirmoji pokario ekonominė krizė.

Anglijai 1920 m. savo ekonomikos nepavyko stabilizuoti dėl tradicinės ūkio struktūros poveikio. Didžiąją dalį savo pajamų Anglijos kapitalas gaudavo iš vadinamojo nematomo eksporto ignoruodamas investicijas į savo šalies pramonę. Tai sąlygojo Anglijos pramonės techninį atsilikimą, ypač pagrindinių pramonės šakų – anglies gamybos, metalurgijos, mašinų gamybos bei ekonomikos augimo tempų sulėtėjimą ir Anglijos prekių konkurencingumo mažėjimą pasaulinėse rinkose. Anglijos užsienio prekybos deficitas dar labiau padidėjo.

Pagrindinė pokario Anglijos ekonomikos problema buvo svaro sterlingo prieškarinio pariteto atstatymas ir palaikymas. Dėl to, kad 1924 m. buvo įveiktas ekonomikos sąstingis ir nusistovėjo pakankamai stabili ekonomikos būklė, vyriausybė 1925 m. priėmė sprendimą atstatyti svaro sterlingo aukso paritetą.

Bendrai paėmus, Anglijos ūkis 1920 m. vystėsi netolygiai. Santykinai sparčiai augo gamyba naujose pramonės šakose, kuriose greičiau vyko techninės rekonstrukcijos procesai, didėjo darbo našumas. Naujų pramonės šakų-automobilių, aviacijos, elektrotechnikos-vystymasis kartu su techniniu progresu reikalavo stambių investicijų, ir tai spartino gamybos ir kapitalo koncentraciją bei centralizaciją.

Pagal vystymosi tempus Anglijos ekonomika atsiliko nuo pirmaujančių kapitalistinių šalių, ir jos dalis pasaulio ekonomikoje nuolat mažėjo.

Pirmuoju pokario dešimtmečiu Anglijos ekonomika vystėsi gana prieštaringai. Tai buvo sąlygota, iš vienos pusės, pagrindinės Anglijos visuomenės dalies prisirišimu prie senų tradicinių ekonominio vystymosi metodų – ,,gyvenimo kolonijų sąskaita” – ir nenoru investuoti stambias sumas į vietinės ekonomikos vystymą. Iš

kitos pusės, auganti pasaulinė konkurencija iš ,,jaunų” valstybių pusės vis dėlto privertė Anglijos vyriausybę žengti kai kuriuos žingsnius ekonomikos valdymo tobulinimo prasme, tačiau jie deja, ne visada buvo efektyvūs ir Anglija vis labiau užleido savo pozicijas.
Anglijos ūkis pasaulinės ekonomikos krizės metais

Angliją pasaulinė ekonominė krizė palietė šiek tiek pavėluotai, ir tai sąlygojo faktas, kad prieškriziniu laikotarpiu Anglijos pramonė vystėsi labai lėtai ir krizės pradžioje vos pasiekė ikikarinį lygį.

Krizė labiausiai pažeidė tradicines Anglijos šakas. Krizė palietė ir žemės ūkį. Pasaulinė prekyba sumažėjo dviem trečdaliais.

Tuometinė vyriausybė išėjimo iš krizės siekė susilpnindama valstybės kišimąsi į ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimą.

Dar iki prasidedant krizei vyriausybė sukūrė specialią ministeriją ,,kovai su bedarbyste”, kuri pasiūlė tokią programą:

1. Gyventojų perkėlimas iš ,,depresijos rajonų” į kaimo vietoves ir mažiau nukentėjusius pramonės rajonus bei dominijas.

2. Visuomeninių darbų organizavimas.

Deja, šios programos realizacija jokių konkrečių rezultatų nedavė, nes darbo naujose vietose užteko ne visiems, o skirtų asignavimų sukurti naujoms darbo vietoms nepakako.

1931 m.pavasarį pablogėjo Anglijos finansinė padėtis. Prasidėjo svaro sterlingo kritimas. Šiai problemai spręsti vyriausybė sudarė specialią komisiją dėl ,,nacionalinės ekonomikos”, kuriai vadovavo bankininkas Dž.Mėjus. Išėjimo iš sunkios finansinės padėties programa susidariusį 120 mln. svarų sterlingų valstybės biudžeto deficitą numatė padengti taupydama lėšas-bedarbių pašalpų bei valdininkų atlyginimų sąskaita. Šios programos paskelbimas sukėlė vyriausybės krizę ir ji atsistatydino.

Naujoji ,,nacionalinė vyriausybė”, į kurią įėjo konservatoriai, nacionalleiboristai ir nacionalliberalai vis dėlto sumažino pašalpas ir atlyginimus. Kitas naujos vyriausybės žingsnis buvo 1931 m. rugsėjo mėn. paskelbtas svaro sterlingo aukso standarto atšaukimas, sukėlęs popierinio svaro sterlingo nuvertėjimą.

Siekiant sustiprinti Anglijos valiutos pozicijas 1931 m. buvo sukurtas svaro sterlingo blokas, į kurį įėjo Švedija, Norvegija, Danija, Suomija, Portugalija, Graikija, Argentina, Brazilija, Kolumbija, Paragvajus, Bolivija, Tailandas, Iranas ir Egiptas. Bloko šalys fiksavo savo valiutų kursus pagal svaro sterlingo kursą, o savo valiutų rezervus daugiausiai laikė Londone. Atsiskaitymo vienetu tarp šių šalių užsienio prekyboje buvo svaras sterlingų. Šis blokas Anglijai suteikė galimybę aptarnauti 40-50 proc. pasaulio prekybos apyvartos.

Kitas veiksmas, sustiprinęs Anglijos pozicijas pasaulinėje rinkoje, buvo 1931 m. priimtas parlamento aktas, numatęs, kad nė vienas Anglijos parlamento įstatymas dominijose nebus vykdomas be formalaus pastarųjų pritarimo. Įstatymų, priimtų dominijose, nereikėjo tvirtinti Anglijos parlamente. Šis aktas įėjo į istoriją kaip Vestminsterio statutas. Jis atšaukė 1864 m. įstatymą, pagal kurį kiekvieną dominijose priimtą įstatymą Anglijos parlamentas turėjo teisę atšaukti, t.y. juridiškai įtvirtino dominijų suverenitetą.

Dar viena svarbi priemonė, sauganti Anglijos rinką nuo išorės konkurencijos, buvo protekcionizmo įvedimas. 1932 m. įstatymas įvedė 10 proc. importo muitą visoms įvežamoms prekėms. Be to, dominijų žemės ūkio produkcija buvo

13
neapmuitinama. Savo ruožtu dominijos neteikė importo muitų visoms Anglijos prekėms, todėl padidėjo Anglijos prekyba su imperijos šalimis. Panaudojusi protekcionizmą, Anglijos ekonomika tik laimėjo.

Pasaulinė ekonominė krizė privertė Angliją, Prancūziją, JAV ir kitas šalis sugrįžti prie Vokietijos reparacijų mokėjimo klausimo. Kartu su JAV Anglija aktyviai dalyvavo finansuojant pokarinę Vokietiją.

Pagyvėjimas Anglijos ekonomikoje prasidėjęs 1932 m. antroje pusėje, neperaugo į naują pakilimą. Šalis pateko į ilgalaikį depresijos periodą.

Ekonominė 1929-1933 m. krizė paliko gilų pėdsaką Anglijos ekonomikoje. Išeities iš susidariusios ekonominės situacijos vyriausybė ieškojo stiprindama valstybinį ekonomikos reguliavimą, skatindama monopolijų augimą, kapitalo ir gamybos koncentraciją, siekdama sukurti tampresnę ekonominę-politinę sąjungą tarp metropolijos ir dominijų. /47 psl./

Išvados

Pirmojo pasaulinio karo rezultatai buvo gana prieštaringi, dėl jų sulėtėjo Anglijos ekonomikos augimas pokario laikotarpiu, nors iš karto po karo buvo trumpas pagyvėjimo periodas. Apskritai Anglijos ūkis 1920 m. vystėsi netolygiai. Santykinai sparčiai augo gamyba naujose pramonės šakose, kuriose greičiausiai vyko techninės rekonstrukcijos procesai ir didėjo darbo našumas.

Angliją pasaulinė ekonominė krizė palietė šiek tiek pavėluotai. Tai lėmė faktas, kad prieškriziniu laikotarpiu Anglijos pramonė vystėsi labai lėtai ir krizės pradžioje vos pasiekė ikikarinį lygį.

1.6 Būdingiausi Prancūzijos ekonominio vystymosi bruožai tarpukario laikotarpiu

Pirmojo pasaulinio karo įtaka Prancūzijos ekonomikai.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir ypač pokario laikotarpiu Prancūzijos ekonomikoje ir socialinėje šalies struktūroje įvyko esminių pasikeitimų. Prancūzija labai nukentėjo nuo karo. Bendri nuostoliai sudarė 134 mlrd. aukso frankų. Prancūzija iš šalies kreditorės virto šalimi skolininke. Jos karinės ir pokarinės skolos sudarė 62 mlrd. frankų. Bendra valstybės skola siekė 300 mlrd. frankų.

Pergalė Pirmajame pasauliniame kare sustiprino Prancūziją, ir ji tapo galingiausia valstybe Europoje. Karo metais, ypač pokario laikotarpiu Prancūzijoje sustiprėjo gamybos ir kapitalo koncentracijos procesai. Monopolijos, sustiprėjusios dėl karinių užsakymų, užėmė pagrindines šalies ekonomikos pozicijas.
Darbo ir kapitalo santykių reguliavimas.

Valdžioje buvusi radikalų partija iškėlė tokius reikalavimus: įvesti progresyvinį pajamų mokestį, suteikti pigų kreditą valstiečiams, nacionalizuoti miesto transportą, geležinkelius ir kai kurias įmone, teikiančias visuomenines paslaugas. Išaugus darbininkų skaičiui, pastarieji sustiprino kovą už savo teises, 1919 m. streikavo apie 1,2 mln. žmonių. Darbininkai reikalavo 8 valandų darbo dienos, darbo užmokesčio padidinimo, socialinio draudimo išplėtimo.

Vienas būdingiausių pokario Prancūzijos ekonomikos bruožų buvo didelis smulkių ir vidutinių įmonių skaičius pramonėje bei prekyboje. Šalies ekonomikoje žymią dalį sudarė žemės ūkis. 1921 m. kaime gyveno 53,6 proc. visų šalies gyventojų.

Dėl karo įtakos koncentracijos procesas sustiprėjo ir žemės ūkyje. Tuo pačiu valstiečių nuosavybė buvo vis labiau smulkinama.

Dėl Pirmojo pasaulinio karo poveikio Prancūzijos ekonomikoje įvyksta gilūs struktūriniai pokyčiai. Vyriausybė, aktyviai naudodama ūkio valstybinio reguliavimo mechanizmą, siekdama atstatyti pramonę ir mažinti socialinę įtampą, ypatingą dėmesį skyrė sunkiajai pramonei bei šalies išvedimui iš kritinės situacijos.
Prancūzijos ūkis pasaulinės ekonominės krizės metais

1924 m. prasidėjo Prancūzijos ekonomikos stabilizacija. Tais metais pramonės gamybos apimtis pirmą kartą viršijo, o žemės ūkio produkcijos gamyba pasiekė ikikarinį lygį. Pramonės augimo tempai siekė 5 proc. per metus. Pagal šį rodiklį Prancūziją lenkė tik JAV.

Žemės ūkis Prancūzijoje taip pat išgyveno nuosmukį. Daugelis svarbių šakų- medvilnės, vilnos ir kt. – buvo sąstingio būsenoje. Bet sunkioji pramonė vystėsi santykinai sparčiai. 1925 m. ši pramonė viršijo ikikarinį lygį. Prancūzijos ekonomikos augimą sąlygojo:

1. Elzaso ir Lotaringijos prijungimas;

2. Intensyvūs darbai atstatant karo sugriautus rajonus – tai sunkiajai pramonei sukūrė santykinai pastovią vidaus rinką;

3. Reparacijos iš Vokietijos.

Pramonės gamybos apimtis Prancūzijoje augo ir toliau. Stabilizacijos periodu išaugo sunkiosios pramonės lyginamasis svoris, kas liudijo apie tolimesnius pasikeitimus ekonomikos struktūroje. Smarkiai augo naujos pramonės šakos: automobilių, aviacijos, radiotechnikos, kino ir kt. Pramonės įmonėse buvo naudojami nauji darbo metodai ir technologijos.

1923 m. sausio mėn. Prancūzija kartu su Belgija okupavo Ruro sritį. Vokietijos vyriausybė tuo pačiu metu paskelbė pasyvaus pasipriešinimo politiką. Ruro srities okupacijos išlaidos sukėlė infliaciją. Tuo pačiu Erio vyriausybės politika susiduria su finansiniais sunkumais.

Kolonijų karai Maroke ir Sirijoje taip pat reikalavo milžiniškų valstybės biudžeto išlaidų, dėl to finansiniai sunkumai augo. Franko kursas krito. Vyriausybė gavo parlamento leidimą išleisti 7,5 mlrd. frankų emisiją. Infliacija vis labiau įsisiūbavo.

Tokiomis sąlygomis parlamentas R.Puankarė vyriausybei suteikia neribotus įgaliojimus finansinei reformai vykdyti. Puankarė valiutos stabilizacijos planą, kurį sudarė finansų ekspertų komitetas, įgyvendino darbininkų sąskaita. Puankarė vyriausybė taip pat padidino šalies karinio biudžeto išlaidas.

1927 m. kovo mėn. buvo priimtas įstatymas, įvedęs visuotinį karinį pasirengimą.

Valstybiniam ekonomikos reguliavimui buvo įkurti koordinuojantys organai – Nacionalinė ekonominė taryba, Aukščiausia geležinkelio taryba, į kurių sudėtį įėjo ir stambūs verslininkai.

Stabilizacijos metais baigiasi Prancūzijos tapsmo industrine-agrarine šalimi procesas. 1931 m. miesto gyventojų skaičius pirmą kartą viršijo kaimo gyventojų skaičių.

Prancūzijos ekonomikos stabilizacija pasirodė esanti trumpalaikė. Jau 1930 m. rudenį, kiek vėliau nei kitose kapitalistinėse šalyse, prasidėjo ekonominė krizė, kuri tęsėsi iki 1935 metų imtinai.

Prancūzijos vyriausybė ieškodama išeities iš krizės pasitelkė valstybinio

15
reguliavimo metodus ir naudojosi Keinso idėjomis. Valstybinio reguliavimo šalininkus Prancūzijoje imta vadinta dirižistais. /57 psl./

Išvados

Pergalė Pirmajame pasauliniame kare sustiprino Prancūziją, ir ji tapo galingiausia valstybe Europoje. Karo metais, ypač pokario laikotarpiu Prancūzijoje sustiprėjo gamybos ir kapitalo koncentracijos procesai. Monopolijos, sustiprėjusios dėl karinių užsakymų, užėmė pagrindines šalies ekonomikos pozicijas.

Prancūzijos vyriausybė, ieškodama išeities iš krizės, pasitelkė valstybinio reguliavimo metodus ir naudojosi Keinso idėjomis. Valstybinio reguliavimo šalininkus Prancūzijoje imta vadinti dirižistais.

Prancūzijos ekonomika tarpukario laikotarpiu vystėsi labai netolygiai. Ekonominė politika buvo nukreipta į valstybės kišimosi stiprinimą reguliuojant šalies ekonomiką. Valstybinis ekonomikos reguliavimas padėjo išvengti dar blogesnių krizės padarinių.

1.7. Japonija tarpukario laikotarpiu

Pirmojo pasaulinio karo metais Japonija siekė pasinaudoti dviejų imperialistinių grupuočių konfliktu, norėdama įgyvendinti savo seniai puoselėtą planą – užimti Kinijai priklausančias teritorijas. 1914 m. rugpjūčio 23 d. Japonija paskelbė karą Vokietijai. Japonijos kariniai veiksmai apsiribojo tuo, kad ji užgrobė nedidelę Kinijos teritoriją Šandunio provincijoje, kuri buvo išnuomota Vokietijai, bei Vokietijai priklausančias salas Ramiajame vandenyne – Maršalo, Marijos ir Karolinos salas.

Pirmojo pasaulinio karo rezultatai buvo susumuoti Versalio, Paryžiaus ir Vašingtono taikos konferencijose. Japonija jose dalyvavo kaip viena iš nugalėtojų.

Versalio taikos konferencija, sutvarkydama pasaulį po pirmojo pasaulinio karo, faktiškai ne tik nepadėjo kurti ilgalaikės taikos Tolimuosiuose Rytuose ir Ramiajame vandenyne, bet visais būdais skatino Japonijos ,,apetitą” agresijai, kas savo ruoštu sąlygojo tolesnį ekonomikos militarizavimą.

Tuo pat metu toks faktiškai nominalus Japonijos dalyvavimas pirmajame pasauliniame kare turėjo didelės reikšmės ekonomikos raidai. Tai sąlygojo greitą pramonės ir prekybos augimą, bet Japonijos žemės ūkis išgyveno chronišką krizę. Iš privačių valstiečių ir toliau buvo atiminėjama žemė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Japonija labai praturtėjo ir užtikrino tolesnį savo industrijos augimą. Tačiau 1920-1921 m. pokario krizė Japonijai sudavė stiprų smūgį, kadangi ji buvo priklausoma nuo užsienio rinkos. Krizė atskleidė ir silpnąsias Japonijos ekonomikos puses: 1) netolygi atskirų pramonės šakų plėtra; 2) žemės ūkio atsilikimas; 3) masinis spekuliatyvaus pobūdžio įmonių atsiradimas. Be to, 1923 m. rugsėjo 1 d. Japonijoje įvyko labai stiprus žemės drebėjimas. Vyriausybė suteikė pagalbą nukentėjusiesiems, pirmiausia stambiems verslininkams. Jiems buvo atidėtos visos išmokų rūšys ir išmokėtos kompensacijos už padarytą žalą. Tokia parama tapo labai reikšmingu Japonijos pramonės augimo pagrindu.

1924-1926 m. sparčiai plėtėsi statyba, metalurgija, laivų statyba ir kitos pramonės šakos bei prekyba. Tačiau Japonijoje pramonės augimas truko neilgai ir buvo nestabilus. Jau 1926 m. pabaigoje – 1927 m. pradžioje ėmė mažėti pramonės produkcijos apimtis. 1927 m. kovo-balandžio mėn. prie pramonės krizės prisidėjo ir

finansinė krizė. Ji apėmė kreditinę bankų sistemą ir pasireiškė tuo, kad bankrutavo nemažai prekybos namų ir bankų, tačiau didieji bankai sustiprėjo.

Visą 1919-1928 m. laikotarpį Japonijos žemės ūkis buvo ištiktas krizės. Tai buvo pagrindinė žemo darbininkų pragyvenimo lygio priežastis. Japonijos darbdaviai siekė pelno, priversdami darbininkus dar daugiau dirbti. Visa tai sąlygojo vidinį politinį nestabilumą šalyje.

1929 m. pabaigoje kapitalistines šalis ištiko neregėta krizė, kuri prasidėjo spalio mėn., kai JAV įvyko biržos sukrėtimas. Dėl glaudžių ekonominių ryšių tarp šių valstybių krizė sudavė stiprų smūgį Japonijai. Dar stipresnį smūgį patyrė žemės ūkis, kurio produkcijos vertė per šį laikotarpį sumažėjo beveik 60 proc. Sumažėjo eksportas.

Tokiomis sunkiomis sąlygomis Japonijos vyriausybė stengėsi rasti išeitį iš krizės, sunkiausią naštą užkraudama darbininkų masėms. Plačiai buvo praktikuojamas darbo vietų mažinimas.

Esant tokiai situacijai, kariniai nacionalistiniai sluoksniai tiek vyriausybėje, tiek ir opozicijoje, aktyviai siekdami agresyvios užsienio politikos bei Japonijos ekonomikos militarizavimo, atvirai ragino dar labiau sustiprinti šiuos procesus. Buvo parengtas kursas, skirtas išplėsti karinę infliacinę konjunktūrą. Įgyvendinant šį kursą buvo uždrausta išvežti auksą ir panaikintas jenos aukso standartas. Paspartinusi popierinių pinigų, kurie nebuvo padengti nei auksu, nei prekių ekvivalentu, spausdinimą, užtvindžiusi rinką valstybės skoliniais įsipareigojimais, vyriausybė turėjo galimybę panaudoti karinėms reikmėms papildomus asignavimus.

Pagal įstatymą vyriausybei buvo suteikti neriboti įgaliojimai kariniais sumetimais koncentruoti materialinius ir žmonių išteklius bei teisė kontroliuoti pramonę ir įvairius gamybinius susivienijimus.

Palankiu veiksniu, sudariusiu sąlygas militarizuoti Japonijos ekonomiką, tapo neribojamas svarbiausių karinių strateginių žaliavų importas iš užsienio, ypač JAV.

Karinė infliacinė konjunktūra valstybei sudarė galimybę pasiekti aukštų rezultatų plečiant visą Japonijos pramonę, bet ypač reikėtų pažymėti šakas, susijusias su kariuomenės ir laivyno apginklavimu.

1931 m. Japonija okupavo Mandžuriją ir 1933-1935 m. užėmė nemažai Šiaurės Kinijos provincijų. 1936 m. Japonija pasirašė su fašistine Vokietija ,,Paktą prieš Kominterną”, 1937 m. pradėjo atvirą karą prieš Kiniją. 1938-1939 m. Japonijos kariuomenė organizavo ginkluotas provokacijas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą ir Mongoliją.1940 m. rugsėjo 27 d. tarp Japonijos, Vokietijos ir Italijos buvo pasirašytas ,,Trišalis paktas” dėl pasaulio perdalijimo. 1941 m. naktį iš gruodžio 7 į 8 d. Japonijos karinės oro pajėgos ir karinis laivynas atakavo Amerikos karinio laivyno bazę Pearl-Harbor Havajų salose. Jungtinėms Valstijoms tai buvo vienas sunkiausių pralaimėjimų Antrojo pasaulinio karo metais. Japonija pradeda antrąjį pasaulinį karą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.

1942 m. sukauptas karinės pramonės potencialas leido Japonijai okupuoti Filipinus, Indokiniją, Tailandą, Birmą, Malaiziją, Indoneziją, didžiąją dalį Kinijos ir kt. Užgrobtose teritorijose po taip vadinamos Didžiosios Rytų Azijos sferos vėliava buvo įvestas griežtas kolonijinis Japonijos režimas. Siekiant sėkmingai vykdyti grobikišką politiką, visos pastangos ir toliau buvo nukreiptos į karinių išlaidų didinimą, tolesnę metalurgijos plėtrą, tankų, lėktuvų, artilerijos ir šaudmenų gamybą.

Tačiau Japonijos ekonomika negalėjo išlaikyti ilgalaikio karo ir 1945 m.

rugsėjo 2 d. buvo pasirašytas besąlyginės kapituliacijos aktas. Japonijos militarizmas buvo nugalėtas. /65 psl./

Išvados

Japonija sėkmingai pasinaudojo Pirmojo pasaulinio karo išdavomis.

Pramonės plėtros laikotarpiu Japonijos mašinų gamyba tapo savarankiška pramonės šaka.

Japonijos ūkis kaip ir kitos Europos valstybės per 1929-1933m. pasaulinę krizę patyrė didžiulį nuosmukį.

2. ŪKIO RAIDA PO ANTROJO PASAULINIO KARO

2.1. Valstybės, nacionalinės ekonomikos ir tarptautinės situacijos pasikeitimas po Antrojo pasaulinio karo

Ginklavimosi varžybos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dar kartą sustiprino valstybės kišimąsi į ekonomiką, daugumoje šalių kišimosi mastas pralenkė Pirmojo pasaulinio karo lygį. Iš pradžių valstybė šiame procese dalyvavo kaip užsakymų teikėjas, vėliau pradėjo kontroliuoti išteklius. Prie išteklių paskirstymo prisidėjo užsienio prekybos ir valiutinės apyvartos reglamentacija. Šios priemonės iš pradžių buvo taikomos ir siekiant įveikti krizę. Vokietijoje ir Italijoje valstybė pradėjo veikti bei valdyti institucijas ir darbo jėgos panaudojimą. Veržimasis autarkijos link, pradžioje pasireiškęs kaip neišvengiama krizės įveikimo priemonė ir įsivaizduojama kaip laikinas kompromisas, šiuo periodu įgavo papildomą pagrindą. Jį, be kita ko, pateikė A.Hitleris savo kalboje apie ketvirtinį planą, kartu su karine-politine mobilizacija siūlęs ir ekonominę. Ekonominė mobilizacija turėjo būti pradedama tokiais pat tempais ir be kompromisų.

1937 m. Didžioji Britanija taip pat pradėjo ginkluotis. Greitai Didžiosios Britanijos ūkyje pradėjo reikštis tiekimo sutrikimai. Prasidėjo infliacinis spaudimas.

Prancūzija įsitraukė į ginklavimosi varžybas maždaug metais vėliau. Iki to laiko specialistų vyriausybė jau buvo spėjusi suvalstybinti keletą karinių gamyklų, geležinkelius ir oro transporto įmones. 1939 m. kovo mėn. Nacionalinės gynybos ministerija įkūrė pramonės biurą; balandžio mėn. vyriausybė pradėjo reglamentuoti darbo jėgos judėjimą bei riboti karinės pramonės pelnus. Gegužės mėn. kariškiams buvo leista rekvizuoti transporto priemones.

Karo pradžioje valstybės kišimasis augo abejose priešiškai nusiteikusiose stovyklose ir net kai kuriose neutraliose šalyse. Okupuotose srityse vokiečių administracija įvedė komunalinį valdymą gamybos išteklių paskirstymo sferose, gyventojams tiesiogiai skirstė vartojimo prekes. Šiaurinėje ir Vakarinėje kontinento dalyje reikalai taip klostėsi iš karto po okupacijos, o vėliau kontrolė buvo vykdoma netiesioginiu būdu, panaudojant ir nacionalinių kolaboruojančių vyriausybių pagalbą.

1942 m. pasikeitus karinei strategijai, pasikeitė ir užkariautų teritorijų eksploatacijos metodai. Užkariautos teritorijos turėjo tapti vadinamojo ,,Europos karinio ūkio” dalimi.

Antihitlerinė koalicija, pirmiausia Didžioji Britanija ir JAV, pasaulinės tvarkos permainoms pradėjo ruoštis dar karo metais. Tais metais, kai nacionalsocialistinės Vokietijos ideologai planavo pasaulį padalinti į keletą stambių ir uždarų ūkinių teritorijų, ir atsirado būsimos liberalios pasaulinės ekonominės tvarkos planas.

18
Europoje šiam planui buvo teikiama ypatinga reikšmė. Tarpukario klaidos, nacionalinis išsiskaidymas turėjo būti įveikti. 1944 m. liepos mėn. Breton-Voode buvo pasirašyti svarbiausi susitarimai dėl pamatinių pasaulio tvarkos pagrindų: dėl Tarptautinio valiutos fondo, kuris turėjo paruošti ir užtikrinti valiutų konvertavimą, ir dėl Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, kurio tikslas buvo padėti Europai atstatyti sugriautą ūkį ir finansuoti ,,trečiojo pasaulio” vystymąsi. Trečias pagrindinis elementas-susitarimas dėl bendrų užsienio prekybos taisyklių ir tarifų sumažinimo – susidūrė su rimtais sunkumais. Po keleto nesėkmingų bandymų Generalinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos buvo pasirašytas tik 1947 m. Tais pačiais metais ,,Pasaulinės prekybos chartijos” planas, kaip Pasaulinės prekybos organizacijos pagrindas, patyrė visišką fiasko. Tai įvyko pirmiausiai dėl to, kad Europos šalys nesutiko sumažinti ir panaikinti užsienio prekybos tarifų, ir JAV Kongresas šio susitarimo neratifikavo.

Vakarų Europa apskritai virto greičiau regionu su mišria ekonomika, kur pagrindinės gamybinio aparato grandys liko valstybės rankose arba buvo jos valdomos tiesiogiai. Ekonominėje sistemoje egzistavo atskiri rinkos ir planavimo ūkio elementai. Santykiai tarp valstybės ir ekonomikos daugelyje šalių klostėsi kitaip nei ką tik sukurtoje Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Jie vystėsi labiau paisant pragmatizmo nei principinių nuostatų.

Nepriklausomai nuo egzistuojančių kiekvienu konkrečiu atveju nuomonių, Vakarų europiečiai atstatant ūkį ir apgyvendinant milijonus žmonių vis dėl to pasinaudojo siūloma amerikiečių pagalba. Skirtingai nei po pirmojo pasaulinio karo, europiečiai buvo pasiruošę konfrontaciją keisti kooperacija. 1947 m. birželio 5 d. JAV valstybės sektoriaus Maršalo paskelbtas finansinės pagalbos planas galėjo būti įgyvendintas tik laikantis tam tikrų sąlygų. Svarbi sąlyga buvo ta, kad europiečiai atstatydami savo ūkį bei nacionalinių valiutų konvertabilumą dirbti kartu. Šis planas iš europiečių pusės sulaukė ne tik pritarimo. Didžioji Britanija plane įžvelgė pavojų savo išskirtinei padėčiai tuo atveju, jeigu doleriniai kreditai iš vieno šaltinio pakliūtų visoms regiono šalims vienodomis sąlygomis. Ministrų kabineto pasitarime buvo padaryta išvada, kad kalba eina apie ypatingą pagalbos rūšį Didžiajai Britanijai, nes ekonomine prasme ji nėra Europos dalis. Kontingentinės Europos atstatymas problemos neišspręs. Gavusi dolerius, Didžioji Britanija taptų priklausoma nuo likusio pasaulio.

Valstybės sutikusios dalyvauti Maršalo plane, jau 1947 m. birželio mėn. sukūrė Europos ekonominio bendradarbiavimo komitetą, kuris paruošė koncepciją. Konvencija buvo pasirašyta 1948 m. balandžio 16 d. Taip atsirado Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija, kuri teikė rekomendacijas, kaip Maršalo plano ribose paskirstyti teikiamą pagalbą, ir sukūrė Europos mokėjimo sąjungą. Visa tai skatino Europos pinigų apyvartos liberalizaciją ir Europos valiutų konvertabilumą.

Maršalo planas turėjo tris pagrindinius padarinius: pirma, plano dėka europiečiai gavo dolerių, kuriuos užsidirbti iš eksporto tuo metu vargu ar galėjo. Antrasis padarinys: JAV, padėdamos atstatyti Europą, pademonstravo gerą valią visiems, įskaitant ir buvusius priešininkus. Trečia, buvo stimuliuojama integracija Europoje.

Rytų bloko šalys Maršalo planui ir būsimai Europos integracijai oponavo 1949 m. įkurdamos Ekonominės savitarpio pagalbos tarybą, kurią Vakaruose dažniau vadindavo pagal anglišką abreviatūrą COMECON. Ją įkūrė Bulgarija, Lenkija, Rumunija, SSSR, Čekoslovakija, Vengrija. Albanija ir VDR įstojo 1949-1950 m.

19
Albanija dalyvavo tik tarybos sesijose. Bet Jugoslavija nuo 1964 m. su ESPT derino kai kuriuos klausimus, susijusius su savo interesais, ir buvo įtraukta į keleto ESPT komisijų sudėtį. 1973 m. susitarimą dėl bendradarbiavimo pasirašė ir Suomija. /73 psl./

Išvados

Ginklavimosi varžybos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dar kartą sustiprino valstybės kišimąsi į ekonomiką, ir daugumoje šalių kišimosi mastas pralenkė Pirmojo pasaulinio karo lygį. Iš pradžių valstybė šiame procese dalyvavo kaip užsakymų teikėjas, vėliau pradėjo kontroliuoti išteklius. Prie išteklių perskirstymo prisidėjo užsienio prekybos ir valiutinės apyvartos reglamentacija. Šios priemonės iš pradžių buvo taikomos ir siekiant įveikti krizę.

2.2. JAV ūkis po Antrojo pasaulinio karo

Antrasis pasaulinis karas leido JAV tapti viešpataujančia valstybe pokario laikotarpiu. Karo metais JAV nacionalinis turtas padvigubėjo, daugiau nei du kartus išaugo pramonės gamybos apimtis. Šalyje buvo sukurtas gerai veikiantis gamybinis mechanizmas, paremtas imlia vidaus bei užsienio rinkomis. Žaliavų, maisto, ginkluotės teikimas, finansuojamas valstybės, stimuliavo pagrindinio kapitalo atsinaujinimą. Sustiprėjo koncentracijos procesas: stambių įmonių skaičius, kuriose dirbo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, padidėjo 7 kartus. Karas pagreitino žemės ūkio intensyvėjimo procesą. Ekonominis JAV pranašumas buvo grįstas finansine jėga.

1949 m. JAV ekonomika, išeikvojusi stimuliuojančią karo ir pokario laikotarpių konjunktūrą, įžengė į nuosmukio stadiją. Nuosmukį buvo bandoma įveikti stimuliuojant mokią paklausą per įvairias valstybės finansuojamas programas.

Pokario nuosmukį taip pat sušvelnino ,,Maršalo plano” įgyvendinimas bei karas Korėjoje. Šio plano dėka JAV atsikratė perteklinės produkcijos, kurios nebuvo galima realizuoti vidaus rinkoje, taip pat sugebėjo padidinti investicijas į Europos šalių ekonomiką. Karas Korėjoje taip pat skatino ekonomikos vystymąsi. Įstatymas dėl karinės gamybos išplėtė federalinės valdžios kišimąsi į ekonominę ir socialinę sferas. Šis įstatymas prezidentui suteikė ypatingus įgaliojimus.

Siekiant įveikti ekonominį 1953-1954 m. nuosmukį, vyriausybė ėmėsi finansinių reguliavimo svertų: buvo sumažintas FRS būtinas rezervų lygis; sumažintos kredito palūkanos; vyriausybė rinkos ir verslo aktyvizacijai metė į rinką dalį valstybinių rezervų; skatinant investicijas buvo sumažinti mokesčiai.

Nuo 1969 m. rudens prasidėjo staigus pramonės gamybos apimčių kritimas, siekęs 8 proc. per metus. Tai palietė ir tradicines, ir naujas MTR sukurtas pramonės šakas. Padidėjo nedarbas. Krito akcijų vertė. Sumažėjo korporacijų pelnai. Prasidėjo stambių įmonių bankrotai. Nuosmukį lydėjo kainų ir infliacijos augimas. Esant tokioms sąlygoms, Niksono administracija ėmėsi ypatingų ekonomikos stimuliavimo priemonių. 1971 m. vasarą buvo paskelbta nauja ekonominė politika, praėjusi keturias fazes.

Pirmasis etapas. Kainos ir darbo užmokestis buvo užšaldytas 90 dienų, nustatytas papildomas 10 proc. importo muitas ir laikinai sustabdytas dolerių keitimas į auksą.

Antrasis etapas. Antroje stadijoje kainų ir darbo užmokesčio užšaldymas buvo pakeistas jų kontrole, kurią vykdė tam įsteigta Darbo užmokesčio ir kainų kontrolės

20
komisija. Vyriausybė nusprendė neleisti kilti kainoms daugiau nei 2,5 proc. per metus ir nustatė darbo užmokesčio kilimo viršutinę ribą naujose kolektyvinėse sutartyse–3,5 proc. per metus. 1971m. gruodį įvykusi dolerio devalvacija padidino Amerikos prekių konkurentabilumą pasaulio rinkose.

Trečiasis etapas. Vykdant naują ekonominę politiką, tiesioginė valstybės kainų ir darbo užmokesčio kontrolė buvo panaikinta. Buvo galvojama, kad darbdaviai ir profsąjungos savanoriškai laikysis infliacijos augimo tempų. Tačiau taip neatsitiko. 1973m. pavasarį infliacija siekė 8,2 proc. Tai vyriausybę vėl privertė 60 dienų užšaldyti kainas, kad būtų galima pereiti prie naujos kontrolės sistemos. Deja, ir tai laukiamų rezultatų nedavė.

Ketvirtasis etapas, sužlugo. Būtent šiuo periodu labai smarkiai augo kainos, ir tai buvo susiję su nauju žemės ūkio įstatymu, panaikinusiu visus žemės ūkio produkcijos gamybos apribojimus.

JAV energetinė krizė 1973-1975 m. pasireiškė žymiai skaudžiau nei kitose kapitalistinėse šalyse. Krizės požymiai:

1. Gamybos mažėjimą lydėjo kainų augimas ir nekontroliuojama infliacija.

2. Bedarbystės augimas ir rezervinės darbo armijos didėjimas nepaveikė darbo užmokesčio lygio kritimo.

3. Ciklinė gamybos krizė persipynė su struktūrine-žaliavų ir valiutos bei finansų krize.

Pramonės gamybos kritimas apėmė praktiškai visas pramonės šakas, taip pat ir naujas-elektronikos, kosmoso ir kt. 1974-1975 m. bankrutavo ir stambūs bankai.

Krizė parodė JAV priklausomybę nuo importo. Krizės metais paaštrėjo konkurencija tarp išsivysčiusių kapitalistinių šalių. Pasaulinių naftos kainų padidėjimas sąlygojo didžiulio prekybinio deficito atsiradimą, ir tai dar labiau susilpnino dolerio pozicijas pasaulio valiutų rinkose. Tokiomis aplinkybėmis JAV vis dažniau pasigirsdavo balsų, kad reikia iš pagrindų keisti pokarinę valstybės socialinę – ekonominę politiką.

1976 m. į valdžią atėjo Dž.Karteris ir susidūrė su visomis JAV ekonomikos problemomis.

Spręsdamas energetikos problemą, Dž.Karterio administracija pasiūlė energetikos programą. Ji apėmė:

1. Akmens anglies ir naftos gamybos padidinimą JAV.

2.Stambių strateginių naftos atsargų sudarymą.

3. Taupymo skatinimą.

4. Valstybės pagalbą kuriant naujas energijos bei kuro rūšis, ir t.t.

1970 m. sunkumai privertė suabejoti ekonominio reguliavimo sistemos teisingumu, reikėjo peržiūrėti teorines prielaidas bei valstybinės ekonominės politikos praktiką. Keinsistinė koncepcija buvo pakeista konservatyviu valstybinio reguliavimo variantu, kurį praktiškai taikė R.Reigano administracija ir kuris įgavo pavadinimą ,,Reiganomika”.

Reigano administracijos ekonomikos programa apėmė šiuos pagrindinius punktus:

1. Mokesčių sumažinimas fiziniams ir juridiniams asmenims.

2. Vyriausybės išlaidų sumažinimas apribojant socialinių programų išlaidas.

3. Verslo veiklos dereguliavimas.

4. Griežta kredito-pinigų politika, nukreipta į infliacijos mažinimą.

Šios programos įgyvendinimas susidūrė su tam tikromis problemomis. JAV

21
ekonomiką apėmė 1980-1982 m. ekonominė krizė. Daugeliui įmonių ši krizė buvo didesnė nei 1973-1975 m.

Pagrindiniai 1983-1990 m. ekonominio augimo veiksniai:

1. Ekonomikos struktūros pertvarkymo pabaiga, sudariusi sąlygas greitesniam pagrindinio kapitalo atsinaujinimui.

2. Stabilus asmeninio vartojimo augimas.

3. Dolerio kurso stabilizacija pakankamai žemame lygyje.

Pagrindinė to laikotarpio problema – valstybės biudžeto deficitas.

Viena iš pagrindinių devintojo dešimtmečio JAV ekonomikos tendencijų buvo jos įtraukimas į pasaulinio ūkio sistemą: ekonomika tapo atviresnė. Po pakilimo laikotarpio JAV prasidėjo augimo tempų sulėtėjimo stadija. 1989-1992 m. BVP vidutinis metinis augimas sudarė apie 1 proc.

Tokia JAV ekonomikos padėtis yra aiškinama:

1. Cikliniu visų paklausos elementų susilpnėjimu.

2. Specifinių neciklinių veiksnių įtaka:

– kriziniai procesai kredito-finansų srityse,
– valstybinių karinių užsakymų sumažėjimas.

Didelė problema buvo valstybės biudžeto deficitas. JAV smarkiai sumažėjo investicijų. Todėl B.Klintono administracijai teko uždavinys atgaivinti ekonomiką skatinant investicijas. Pagrindiniai B.Klintono ekonominės strategijos bruožai:

1. Dėmesio sutelkimas į ilgalaikes problemas, skirtingai nei monetarinėje politikoje, aktyvus fiskalinių priemonių taikymas.

2. Valstybinio reguliavimo panaudojimas, siekiant palaikyti mokslo ir technikos tyrimus, valstybės infrastruktūros vystymą, palankių sąlygų smulkiam verslui sukūrimas.

3. Valstybės vaidmens sustiprinimas sprendžiant socialines problemas.

O B.Klintono ekonomikos stabilizavimo planą sudarė trys pagrindinės programos:

1. Trumpalaikė ekonomikos stimuliavimo programa, kuriai buvo skirta 30 mlrd. dolerių. Pagrindinis jos uždavinys – darbo vietų skaičiaus didinimas, tobulinant švietimo sistemą bei profesinį parengimą, taip pat plėtojant visuomeninius darbus.

2. Ilgalaikė investicijų programa, kuri numatė stimuliuoti privataus verslo investicijas, siekė tikslinių kapitalinių įdėjimų į prioritetines ūkio šakas. Jai įgyvendinti buvo skirta 140 mln. dolerių.

3. Biudžeto deficito sumažinimo programa, kaip būtina ilgalaikio ekonominio augimo sąlyga.

JAV ekonomikos vystymosi patirtis byloja, kad problemų sprendimas priklauso ne tik nuo pasirinktų valstybinių politikos reguliavimo priemonių, bet ir nuo potencialių galimybių prisitaikyti prie naujų pasaulinio ūkio sistemos sąlygų. /84 psl./

Išvados

JAV sustiprino savo pozicijas kapitalistinio pasaulio ekonomikoje.

Sustiprėjo valstybės vaidmuo reguliuojant ekonomiką ir socialinius santykius.

Toliau augo karinės išlaidos, vyko ūkio militarizacija.

Antrasis pasaulinis karas leido JAV tapti viešpataujančia valstybe pokario laikotarpiu. Karo metais JAV nacionalinis turtas padvigubėjo, daugiau nei du kartus išaugo pramonės gamybos apimtis. Šalyje buvo sukurtas gerai veikiantis gamybinis

mechanizmas, paremtas imlia vidaus bei užsienio rinkomis. Žaliavų, maisto, ginkluotės tiekimas, finansuojamas valstybės, stimuliavo pagrindinio kapitalo atsinaujinimą. Sustiprėjo koncentracijos procesas: stambių įmonių skaičius, kuriose dirbo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, padidėjo 7 kartus.

JAV ekonomikos vystymosi patirtis byloja, kad problemų sprendimas priklauso ne tik nuo pasirinktų valstybinių politikos reguliavimo priemonių, bet ir nuo potencialių galimybių prisitaikyti, prie naujų pasaulinio ūkio sistemos sąlygų.

2.3. Vokietijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

1946 m. Vokietijos pramonės gamyba sudarė apie 1/3 1939-ųjų metų lygio. 30 metų atgal buvo nublokštas žemės ūkis. Finansinė būklė buvo apibūdinama kaip visiškai sužlugdyta. Slegiantis prekių stygius, minimali perkamojo galia skatino produktų mainus ir ūkio natūralizaciją.

1949 m. rugsėjo mėn. įkurta VFR. 1949 m. rugsėjo mėn. L.Erhardas užėmė liaudies ūkio ministro postą. Šalies ekonomikos svertai, pagal L.Erhardą, buvo: laisva privati iniciatyva ir konkurencija, derinama su aktyviu valstybės vaidmeniu reguliuojant ekonomiką.

1948 m. ūkio reformą sudarė lyg dvi atskiros pinigų ir kainų reformos. Priemonės tikslas-nuvertėjusių pinigų atsikratymas ir stabilios valiutos sukūrimas. Birželio 24 d. buvo paskelbtas įstatymas ,,dėl ūkio struktūros, principų ir kainų politikos”. Pagrindinis socialinės rinkos ūkio elementas buvo smulkus ir vidutinis verslas, o valstybės politika nukreipta jam palaikyti.

L.Erhardo reformos davė teigiamų rezultatų: 1949 m. IV ketvirtyje pramonės produkcijos gamybos apimtis priartėjo prie 1936 m. lygio, o 1950 m. IV ketvirtyje viršijo šį lygį. Staigus gamybinių pajėgumų išsiplėtimas sąlygojo kai kurias infliacijos apraiškas.

Esant tokiai padėčiai, vyriausybė prislopino konjunktūrą, ir tai sąlygojo pramonės gamybos tempų augimą. Ekonominio augimo pristabdymas užtikrino perėjimą prie lėto progreso. Be jokios abejonės, ekonomikos augimą skatino aktyvi ir efektyvi socialinė politika, garantavusi būtiniausių gyventojų poreikių patenkinimą bei visuomenės stabilumą.

Karas Korėjoje padidino mašinų ir įrengimų paklausą bei padėjo išeiti į užsienio rinkas.

Pagrindiniai VFR ekonomikos augimo veiksniai: pagrindinio kapitalo atnaujinimas; darbo intensyvinimas; aukštas investicijų lygis; karinių išlaidų neturėjimas, nes iki 1955 m. VFR neturėjo teisės kurti ginkluotąsias pajėgas ir gaminti karinę ginkluotę.

Pagrindiniai veiksniai, kurie įtakojo VFR ekonomikos vystymąsi 1960-1970m.: mokslo ir technikos revoliucija; orientacijos į užsienio rinkas sustiprėjimas; valstybinio-monopolinio kapitalo padidėjimas.

Pagrindinėmis VFR ekonomikos pramonės šakomis septintąjį dešimtmetį tapo mašinų gamyba ir chemijos pramonė, kurioms teko ¼ ir 1/10 šalies pramonės produkcijos. Struktūrinius VFR pramonės pokyčius sąlygojo daug faktorių, iš kurių svarbiausi buvo: kapitalinių įdėjimų apimčių pasikeitimas; kapitalinių įdėjimų struktūros pasikeitimas.

Pokariniame VFR vystymesi galima skirti du etapus:

1. 1950-1960 m., kai VFR atstatė savo ūkį ir įsitvirtino pasaulinėje kapitalistinėje sistemoje, 2-ojoje vietoje po JAV.

2. 1960-1970 m., kai išryškėjo kita vystymosi tendencija-svyravo ekonomikos augimo tempai, dėl ko sumažėjo VFR dalis pasaulinėje sistemoje, ir Japonija ją išstūmė iš 2-osios vietos kapitalistiniame pasaulyje.

1990 m. smuko gamyba. Nuosmukio fazė prasidėjo 1991 m. vasarą ir tęsėsi iki 1993 m. žiemos, ir tai buvo pats žemiausias ekonomikos taškas pokario laikotarpiu. VFR ekonomikos nuosmukio priežastys:

– nepalanki realizavimo rinkų konjunktūra;

– globalinis pasaulinės ekonomikos 1990-1992 m. nuosmukis;

– VDR ekonomikos pervedimas į rinkos ekonomiką. /95 psl./

Išvados

Pagrindinėmis VFR ekonomikos pramonės šakomis septintąjį dešimtmetį tapo mašinų gamyba ir chemijos pramonė, kurioms teko ¼ ir 1/10 šalies pramonės produkcijos.

Pokariniame VFR vystymesi galima išskirti du etapus:

– 1950-1960 m., kai VFR atstatė savo ūkį ir įsitvirtino pasaulinėje kapitalistinėje sistemoje 2-ojoje vietoje po JAV;

– 1960-1970 m., kai išryškėjo kita vystymosi tendencija-svyravo ekonomikos augimo tempai, dėl ko sumažėjo VFR dalis pasaulinėje sistemoje, ir Japonija ją išstūmė iš 2-osios vietos kapitalistiniame pasaulyje.

2.4. Prancūzijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

Ekonomikos atstatymo poreikiai, naujas vaidmuo pasaulyje pakeitė Prancūzijos valstybinę struktūrą:

pirma: pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pramonės perginklavimui nauja technika.

antra: reikšmingai padidėjo kapitalo išvežimas gamybinių investicijų forma;

trečia: buvo pradėtas plačiai taikyti ekonomikos programavimas.

1947 m. patvirtintas pirmasis bendras planas, nukreiptas daugiausiai nacionalizuotam sektoriui modernizuoti. Antrasis planas skirtas rekonstruoto privataus sektoriaus konkurencingumo problemoms. Trečiasis-perėjimui nuo protekcionizmo prie atviros ekonomikos politikos. Prancūzija buvo iniciatorė kuriant Europos bendrijas.

1951 m.-Europos akmens anglies ir plieno susivienijimas.

1957 m. kovo 25 d. – EEB įkūrimas.

1958 m. birželio 1 d. premjeru tampa Š.De Golis. Ekonominės politikos esmė – ,,pramoninio imperatyvo” linija.

MTR, Valstybė skatino koncentraciją.

1965 m. Prancūzija padengė įsiskolinimą JAV ir vėl tapo šalimi kreditore, užimdama 3 vietą pagal kapitalo eksportą.

1969 m. birželio mėn. prezidentu išrenkamas Ž.Pompidu.

1969 m. rugpjūčio 8 d. skelbiama franko devalvacija. Tuo pačiu metu priimamas sprendimas mėnesį blokuoti pramonės ir žemės ūkio produkcijos kainas.

Franko devalvacija užtikrino Prancūzijai geresnes pozicijas užsienio rinkose. Augo vidaus gamyba.

Prasidėjęs ekonomikos augimas tęsėsi neilgai iki 1973 m. rudens, kai naftos kaina padidėjo beveik 4 kartus. Prasidėjo energetikos krizė. Išeities buvo ieškoma perorientuojant ekonomiką. Jo esmė-ūkinės struktūros prisitaikymas prie naujų tarptautinės integracijos sąlygų, TNK sukūrimas, ryšių su pasauline rinka stiprinimas.

Universalios ekonomikos kursas į valstybės pagalbą labiausiai konkurentabiliausioms eksportinėms pramonės šakoms. Šiose pramonės šakose prasideda monopolijų susiliejimas tarptautiniu mastu.

Vykdant pramonės perorientavimo politiką, aktyviai buvo kuriamos atitinkamos programos atskiriems pramonės sektoriams.

1980-1981 m. pablogėjo ekonominė situacija. Didžiulę žalą padarė dolerio kurso iškilimas. Padidėjo Prancūzijos prekybos deficitas.

Per 1981 birželio-1982 m.birželio mėn. laikotarpį buvo atlikta apie 200 reformų. 1981 ir 1982 m.,tikintis paskatinti eksportą, devalvuojamas frankas. Įstatymas dėl nacionalizacijos priimtas 1982 m. vasarį ir valstybinis sektorius Prancūzijoje sudarė apie 25 proc. Valstybės dalis finansavimo ir kreditavimo srityje siekė 95 proc.

1986 m. kovo mėn. suformuojama nauja Ž.Širako vyriausybė, kuri:

Pirma, vykdo denacionalizaciją, bet, skirtingai nei Anglijoje, Ž.Širako vyriausybė valstybės žinioje paliko elektros energijos gamybą ir paskirstymą, dujų tiekimą, telekomunikacijas.

Antra, užsiima mokesčių bazės siaurinimu ir mokesčių dydžio mažinimu.

Trečia, dereglamentuoja įvairias ekonomikos sferas. Nuo 1987 m. visos pramonės įmonės gavo teisę savarankiškai nustatyti kainas, orientuojantis į rinkos sąlygas.

1986-1989m. šalyje pastebimas ekonominis augimas.

Nuo 1993 m. pabaigos situacija šalyje gerėja. Pagrindinė problema-infliacija. Siekiama, kad infliacija nesudarytų daugiau kaip 2 proc. per metus.

1993 m. prasidėjo konkurentabilių valstybinių įmonių privatizacija. /104 psl./

Išvados

Pirmojoje pokarinėje Prancūzijos vyriausybėje nebuvo vieningos nuomonės dėl tolimesnės socialinės ekonominės politikos.

1950-1970 m. susidariusi pasaulyje situacija pakeitė Prancūzijos ekonomikos struktūrą.

2.5. Didžiosios Britanijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

Karas sustiprino Britanijos priklausomybę nuo JAV, kurios teikė Anglijai ginklus ir amuniciją, maistą lendlizo sąlygomis. Anglija neteko savo rinkų arabiškose Rytų šalyse, taip pat Pietryčių Azijoje bei iš kapitalistinės sistemos ,,iškritusiose” šalyse: Kinijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje ir kt.

Pasibaigus karui, prasidėjo kolonijų sistemos irimas: 1947 m. nepriklausomybė paskelbta Indijoje, 1948 m. – Birmoje ir Ceilone. Vis dėlto Anglijai buvusiose kolonijose pasiseka išsaugoti savo ekonominius interesus.

1945 m. liepos mėn. į valdžią ateina leiboristai. Galutinis šios partijos tikslas buvo ,,socialinės Didžiosios Britanijos sandraugos” sukūrimas. Anot šios programos

25
autorių, geriausias kelias tam pasiekti buvo planinė laipsniška evoliucija mišrios ekonomikos rėmuose, nuolat didinant valstybinės nuosavybės dalį.

Leiboristų vyriausybė susidūrė su išorinio pobūdžio ekonominėmis problemomis. 1945 m. rugpjūčio mėn. JAV vienašališkai nutraukė prekių tiekimą lendlizo sąlygomis. 1945 m. gruodžio mėn. JAV ir Anglija pasirašė finansinį susitarimą, kuriuo JAV suteikė Anglijai 4,4 mlrd. dolerių paskolą. Anglija įsipareigojo atstatyti svaro sterlingo laisvą konvertavimą į dolerį ir sumažinti preferencinius muitus.

Tačiau 1946 m. JAV buvo panaikinta kainų kontrolė, tai smarkiai pabrangino JAV eksporto prekes. Dėl šios priežasties Anglija gautą paskolą išleido per metus. Vykdydama priimtus įsipareigojimus, vyriausybė 1947 m. liepos mėn. įvedė svaro sterlingo konvertavimą į dolerį, bet kadangi pinigų katastrofiškai trūko, jau po mėnesio šios idėjos teko atsisakyti. Šalyje prasidėjo gili finansinė krizė, ir vyriausybė buvo priversta apriboti maisto prekių importą, o tai pabrangino maisto produktus. Išeitį iš susidariusios situacijos vyriausybė matė prisijungiant prie ,,Maršalo plano”. 1948 m. liepos mėn. buvo pasirašyta dvišalė sutartis tarp JAV ir Anglijos dėl ,,Maršalo plano” realizavimo.

1949 m. ekonominės krizės metu JAV sumažino prekių importą iš sterlingo zonos, tai lėmė Anglijos aukso ir valiutinių atsargų sumažėjimą. Siekdama sustabdyti aukso ir valiutos nutekėjimą, leiboristų vyriausybė 1949 m. rugsėjo mėn. 30,5 proc. devalvavo sterlingą, kurio vertė sumažėjo nuo 4,03 iki 2,08 dolerio. Po valiutos devalvacijos Anglijoje įvyko sterlingo zonos valiutų devalvacija. Devalvacija sumažino svaro sterlingo reikšmę tarptautiniuose atsiskaitymuose ir sustiprino dolerio pozicijas.

1948 m. pabaigoje Anglijos pramonė pasiekė ikikarinį lygį. Tačiau pramonė vystėsi labai netolygiai. 1950 m. pradžioje leiboristų vyriausybei pavyko iš esmės atkurti šalies ekonominį potencialą, bet leiboristams nepasisekė įgyvendinti priešrinkiminių pažadų socialinėje srityje,ir po eilinių rinkimų 1951 m. į valdžią atėjo konservatoriai.

Pagrindinės naujos vyriausybės ekonominės politikos nuostatos:
1. Dalinė pramonės šakų denacionalizacija.
2. Stambių monopolistinių susivienijimų skatinimas.
3. Struktūrinė ekonomikos veikiant MTP restruktūrizacija ir atitinkamas finansinės politikos pakeitimas.
4. Ekonominės Europos šalių sąjungos sudarymas po ,,Anglijos vėliava”, siekiant išsaugoti nepriklausomą padėtį pasaulyje.
5. Techninis armijos perginklavimas.

1950 m. šakinėje pramonės struktūroje pirmą vietą užėmė mašinų gamyba, antrą-metalurgija ir metalo apdirbimas, trečią-maisto, ketvirtą-tekstilės pramonė. Bet pagal techninį lygmenį Anglijos pramonė atsiliko nuo JAV, VFR, kai kuriais atvejais nuo Japonijos.

Rinkimų išvakarėse 1964 m. leiboristai žadėjo įgyvendinti socialinių reformų programą: nacionalizuoti liejimo pramonę, sumažinti žemės kainas, nustatyti butų nuomos mokesčio kontrolę, įgyvendinti kai kurias permainas kultūros srityse, moksle, sveikatos apsaugoje ir pensijų sistemoje.

1970 m. birželio mėn. rinkimus laimėjo konservatoriai. Jie priėmė keletą įstatymų, ribojančių streikų laisvę, sumažino socialinių programų finansavimą.

Naujoji vyriausybė susidūrė su rimtomis ekonominėmis problemomis: 1) lėtai augo BVP; 2) Anglijos dalis kapitalistinio pasaulio gamyboje pastoviai mažėjo.

1961 m. vasarą Anglija nusprendė stoti į EEB. Kad įstotų į EEB, Anglija turėjo padaryti tam tikrų nuolaidų:

1. Pereinamasis periodas pramonei truko 4,5 metų.

2. Pereinamasis periodas žemės ūkio sektoriui – 5 metus.

3. Anglija pagal šešiukės reikalavimus turėjo peržiūrėti savo sutartis su Britanijos sandraugos šalimis.

4. Nuolaidų padaryta ir valiutų-finansinėje sistemoje, t.y. atsisakyta svaro kaip rezervinės valiutos.

1979 m. konservatorių vyriausybė pasiūlė visiškai naują ekonominio vystymosi programą. Ši ekonominio vystymosi strategija įėjo į istoriją kaip neokonservatyvizmas, atmetęs griežtą valstybinį reguliavimą, t.y. Keinso idėją.

Atlikus susikaupusių ekonominių problemų analizę paaiškėjo, kad svarbiausi šalintini trūkumai yra šie:

1. Šalyje pernelyg didelę valdžią sukaupė profsąjungos lyderiai, kurie dažniau vadovavosi savo asmeniniais interesais ir šantažavo streikais stambius verslininkus.

2. Anglijoje veikė labai dideli mokesčių tarifai.

3. Pernelyg didelė infliacija.

4. Pernelyg didelė valstybės valdžia ir ji vis labiau biurokratėjo.

Naujos politikos ideologinį pagrindą sudarė nuostatos:

1. Laisva verslininkystė.

2. Asmeninė iniciatyva.

3. Kraštutinis individualizmas.

4. Sugrįžimas prie Viktorijos laikų vertybių:

– pagarba šeimai ir religijai, įstatymui ir tvarkai;

– taupumas, atidumas, darbštumas, savarankiškumas ir t.t.

M.Tetčer ekonomikos nuosmukį bandė sustabdyti ir monetarinės politikos veiksmais:

– išlaidų ir apmokestinimo tarifų sumažinimu,

-profsąjungų valdžios apribojimu,

– subsidijų bankrutavusioms įmonėms atsisakymu,

– valstybei ,,priklausančių” pramonės šakų privatizacija,

– Tetčer stojo prieš korporatyvizmą, kolektyvizmą ir keinsizmą ir teigė, kad infliacija yra daug pavojingesnė nei bedarbystė.

Kitas svarbus konservatorių programos momentas – tai smulkaus ir vidutinio verslo vystymosi skatinimas. Smulkus bei vidutinis verslas tapo galinga Anglijos ekonomikos jėga.

Pakilimas ekonomikoje prasidėjo nuo 1985 m. vidurio. Visuomenėje įvyko socialinė poliarizacija. Vyriausybė vykdė išlaidų socialinėms reikmėms sumažinimo programą, taip pat kontroliavo darbo užmokestį. Vienas pagrindinių programos punktų buvo toks: priversti darbininkus gyventi pagal kišenę, įmones-susispausti, mažinti darbo jėgos skaičių, naudojant intensifikacijos metodus.

1993 m. rugpjūčio 2 d. Anglija pasirašė Mastrichto sutartis. /109 psl./

Išvados

Karas susilpnino Didžiosios Britanijos ekonomines ir politines pozicijas: patirta daug išlaidų, išaugo valstybės skola. Karo metais Anglija prarado apie 25 proc. savo

27
nacionalinio turto.

1950-aisiais šakinėje pramonės struktūroje pirmą vietą užėmė mašinų gamyba, antrą-metalurgija ir metalo apdirbimas, trečią-maisto, ketvirtą-tekstilės pramonė. Bet pagal techninį lygmenį Anglijos pramonė atsiliko nuo JAV, VFR, kai kuriais atvejais – ir nuo Japonijos.

2.6. Japonijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

Pasibaigus karui, Japonijos ekonomika buvo sugriauta, nors pramoninė techninė jos bazė nedaug nukentėjo nuo karinių veiksmų. Tuo metu žaliavų, kuro ir maisto produktų importas buvo praktiškai sustabdytas, dauguma įmonių uždaryta. Šalyje siautė infliacija.

1946-1949 m. buvo įgyvendinta žemės reforma, kuri beveik visiškai panaikino dvarininkų dirbamos žemės nuosavybę. Po reformos valstiečių žemės nuosavybės sistema iš esmės tapo lemiančia, padidėjo žemės ūkio prekingumas, ėmė atsigauti vidaus rinka.

1946-1947 m. buvo priimti nauji darbo įstatymai: nustatyta 8 valandų darbo diena, pakeltas darbo užmokestis už viršvalandžius, įvestos apmokamos atostogos ir socialinis draudimas, darbininkai turėjo teisę streikuoti, buvo numatyta moterų ir paauglių darbo apsauga ir t.t.

1946-1947 m. okupacinė administracija parengė ir išleido naują Japonijos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1947 m. gegužės 3 d. Ji pavertė absoliučią Japonijos monarchiją konstitucine parlamentine monarchija.

1949 m. įvykdyta mokesčių sistemos reforma. Mokesčiai buvo žymiai padidinti.

1950 m. prasidėjęs karas Korėjoje suvaidino lemiamą vaidmenį Japonijos ekonomikos raidoje. Karinių veiksmų metu ji tapo Amerikos armijos užnugariu. Dėl karo žymiai padidėjo ginkluotės ir karinių medžiagų, karinių pervežimų ir paslaugų, maisto produktų ir kt. paklausa.

1951 m. rugsėjo 8 d.San Franciske su Japonija buvo sudaryta taikos sutartis, kurią pasirašė 48 šalys.

Pirmoje šeštojo dešimtmečio pusėje Japonijos vyriausybė didžiausią dėmesį skyrė užsienio ekonomikos plėtrai. 1952 m. priimtas įstatymas, leidęs kurti eksporto kartelius. Siekiant paskatinti eksportą, jis dažnai buvo subsidijuojamas. Importo licencijos daugiausiai išduotos pirkti įrengimus bei žaliavas įmonėms modernizuoti. Užsienio kapitalo patekimas į Japoniją buvo ribojamas. Pagrindiniu Japonijos prekybos partneriu tapo JAV.

Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio Japonijos ekonomikoje prasidėjo neregėtai spartaus ekonomikos augimo laikotarpis. Pagal BVP dydį Japonija 1969 m. kapitalistiniame pasaulyje užėmė antrąją vietą po JAV.

Japonijos septintojo dešimtmečio bumą sąlygojo:

1. užsienio, visų pirma Amerikos, ekonominė pagalba buvo naudojama labai efektyviai;

2. pagrindinis kapitalas buvo masiškai atnaujinamas;

3. plėtėsi vidaus rinka, tai sąlygojo ir žemės ūkio reformos;

4. plačiai buvo naudojami užsienio mokslo ir technikos pasiekimai, iki tol
nematytais kiekiais buvo perkami patentai, licencijos ir pan.

Japonijos analitikai nurodo šias ypatybes:

1. aukštos kokybės darbo jėga: jau 1947 m. Japonijoje buvo įvestas privalomas nemokamas 9 klasių išsilavinimas, sukurta darbuotojų parengimo ir perkvalifikavimo sistema;

2. retas Japonijos visų lygių verslininkų iniciatyvumas ir susiklosčiusi sprendimų priėmimo sistema;

3. tradiciškai susikūrusi samdomo darbo sistema, kuriai būdingi harmoningi firmos administracijos ir samdomų darbuotojų santykiai;

4. gana aukštos kapitalo kaupimo normos;

5. itin greitas nuosavos mokslo tyrimų bazės plėtojimas, ypač tose srityse, kurios lėmė mokslo ir technikos progresą, visų pirma elektronikoje.

Išvardintus veiksnius pastaraisiais metais papildo kiti:

1. Japonijos tauta yra homogeniška, tai pasireiškia japonų suvokimu, jog būtina suvienyti visas moralines ir materialines tautos jėgas siekiant ekonominės šalies plėtros ir visiems laikytis tradicinių Japonijos vertybių;

2. galiojanti Japonijos Konstitucija yra antikarinė, šalis deklaravo tris nebranduolinius principus-neturėti, negaminti, neįvežti branduolinių ginklų; neturėti kariuomenės, apsiribojant savigynos pajėgomis;

3. Japonijos geografinė padėtis yra labai patogi, tai aiškinama tuo, kad nuo antrosios XX amžiaus pusės Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas tapo strateginiu pasaulio ekonomikos plėtros centru.

Visi išvardinti veiksniai lėmė Japonijos sėkmę. Tačiau industrializacijos laikotarpis, skaičiuojamas nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, pažymėtas staigiu daug medžiagų reikalaujančių sektorių – metalurgijos, naftos perdirbimo ir chemijos pramonių – vystymusi.

Struktūrinis Japonijos ekonomikos pertvarkymas ypač padidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, kai antrojo mokslo ir technikos revoliucijos etapo metu atsirado nauja gamyba ir net naujos pramonės šakos – mikroelektronikos technika, didelių ir itin didelių integralinių schemų, naujų rūšių apskaitos ir matavimo prietaisų gamyba, biotechnologijos ir kt.

Per 1955-1985m. ,,ekonominio stebuklo” laikotarpį-Japonijai pavyko įsitvirtinti tarp stipriausių išsivysčiusių kapitalistinių valstybių. Vien tik pagal užsienio prekybos apimtis devintojo dešimtmečio viduryje Japonija užėmė trečią vietą pasaulyje po JAV ir VFR. 1985 m. Japonijos eksportas viršijo importą daugiau kaip 46 mlrd. dolerių. /117 psl./

Išvados

1949 m. buvo įvykdyta mokesčių sistemos reforma.

1950 m. prasidėjęs karas Korėjoje suvaidino lemiamą vaidmenį Japonijos ekonomikos raidoje.

Pirmoje šeštojo dešimtmečio pusėje Japonijos vyriausybė didžiausią dėmesį skyrė užsienio prekybos plėtrai.

3. GLOBALIZACIJA XX AMŽIAUS PABAIGOJE

3.1. Nacionalinės valstybės tikslai

Kiekviena valstybė, kaip strateginių sprendimų sistema, siekia pagrindinio

29
tikslo-saugoti naciją ir sukurti sąlygas jos saviraiškai. Be to, bendrus nacionalinius tikslus būtų galima suskirstyti:

– vidiniai ir išoriniai;

– universalūs, išreiškiantys bendruosius visų šalių interesus-efektyvumą, teisingumą, saugumą, stabilumą, augimą;

– specifiniai, būdingi atskiroms valstybėms, nulemti daugiausia istorinių įvykių, geopolitinės ir geoekonominės padėties;

– visuotiniai, įvertinantys visuomenės interesus, ir lokaliniai, išreiškiantys atskirų grupių siekius.

Nagrinėjant valstybės vaidmenį tarptautinių santykių teorijų kontekste, susiduriama su trimis pagrindinėmis nuostatomis: realizmu, pliuralizmu ir struktūralizmu.

Kiekviena iš jų skirtingai supranta veikėjus, procesus bei jų rezultatus. Realizmo perspektyva: valstybės-tai monolitai, turintys savus interesus, kurių pagrindinis-įgyti didžiausią galią. Pasauliui, kuriame veikia bei vyksta šie procesai, būdinga nuolatinė kova dėl dominavimo.

Pliuralistų požiūriu, valstybė tebėra svarbus veikėjas, bet ji vis dažniau susiduria su pasauliu, kuriame į jos teritoriją prasiskverbia ir jos autonomiją mažina kiti veikėjai-ne valstybės. Tie kiti veikėjai-subnacionaliniai, viršnacionaliniai ir transnacionaliniai-turi specifinių interesų, kurie gali kirstis su valstybės interesais. Vykstantys procesai labai skiriasi nuo tų, kuriuos postuluoja realizmo atstovai. Kinta pati užsienio politikos proceso samprata, nes jame dalyvaujantys veikėjai bei kylančios problemos verčia suabejoti takoskyra tarp vidaus ir tarptautinės aplinkos, šiems procesams būdinga politinių reikalų įvairovė be jokios regimos dominavimo hierarchijos. /139 psl./

3.2. Išorinės institucijos arba išoriniai veikėjai

Tai institucijos, sudarančios tam tikrą sistemą ir pasaulio geoekonominiam atlase užimančios tam tikrą vietą. Mus labiausiai domina institucijų ir nacionalinių valstybių tarpusavio ryšiai bei galimos šių ryšių vystymosi kryptys geoekonominėje pasaulio erdvėje.

Pagrindiniai tarptautiniai valiutų fondo tikslai:

– skatinti šalių-narių tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje;

– skatinti šalių-narių tarptautinės prekybos plėtrą bei subalansuotą augimą ir atitinkamai užimtumo didinimą bei ekonominių sąlygų gerinimą;

– užtikrinti šalių-narių tarptautinės valiutų sistemos funkcionavimą koordinuojant ir derinant valiutų politikas;

– nustatyti valiutų kursus ir paritetą, neleisti nuvertėti valiutai;

– suteikti pagalbą šalims-narėms, stabilizuojant valiutų kursus ir mokėjimo balansus;

– teikti konsultacijas;

Tarptautinis valiutos fondas yra tarptautinės finansinės sistemos institucinis pagrindas. Pagrindinis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tikslas – remti politiką, kuri: leidžia pasiekti aukščiausią tolydų valstybių-narių ekonominį augimą ir užimtumą bei geresnį gyvenimo lygį, išlaikyti finansų pastovumą ir taip prisidėti prie pasaulio ekonomikos plėtros, ekonominės plėtros procese skatinti nuoseklų tiek valstybių-narių, tiek ir valstybių-ne narių ekonominį augimą, skatinti

30
pasaulio ekonomikos plėtrą daugiašaliu, nediskriminaciniu pagrindu, remiantis tarptautiniais įsipareigojimais.

Pasauliobankas – tai įvairiapusiška kredito įstaiga, susidedanti iš šešių glaudžiai susijusių organizacijų, įeinančių į Jungtinių Tautų organizacinę sistemą, kurių bendras tikslas yra pagalba besivystančioms šalims. Į Pasaulio banko grupę įeina: tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bamkas, įkurtas 1945 m.. Į jį įeina 180 valstybių. Banko tikslai: plėtoti šalių-narių vystymą, skatinant investicijas į gamybą; skatinti privačias užsienio investicijas į gamybą; plėtoti ilgalaikį subalansuotą tarptautinės prekybos augimą, palaikyti mokėjimo balansų pusiausvyrą, skatinant tarptautines investicijas gamybos išteklių vystymui.

Tarptautinė vystymo asociacija įkurta 1960 m. Asociacija teikia beprocentines paskolas besivystančioms šalims šalių donorų sąskaita. Asociacijos tikslai: pagalbos ekonominiam vystymuisi teikimas, gyvenimo lygio kėlimas, suteikiant besivystančioms šalims ilgalaikius kreditus, kurių tikslingumą tvirtina Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas; pagalba keliant darbo našumą šalims su mažiausiu BVP, tenkančiu vienam gyventojui.

Tarptautinė finansų korporacija įkurta 1956 m. Korporacijos tikslai: pagalba finansuojant privatų verslą, daugiausiai besivystančiose šalyse, siekiant skatinti šalių-narių ekonominį išsivystymą; konsultacijos įmonių valdymo klausimais; privačių investicijų pritraukimas į gamybos sferą.

Daugiašalė investicijų garantijų agentūra įkurta 1988 m. Pagrindiniai tikslai: garantijų investicijoms į gamybinę sferą teikimas; draudimas ir perdraudimas nuo komercinės rizikos; techninės pagalbos teikimas, pritraukiant užsienio investicijas į besivystančias šalis; informacinė veikla.

Tarptautinis investicinių ginčų reguliavimo centras įkurtas 1966 m. jų pagrindinis tikslas – didinti tarptautinių investicijų srautus, teikiant arbitražo, ginčų sureguliavimo tarp nacionalinių valstybių ir užsienio investitorių paslaugas.

Tokia tarpvalstybinė investicinė grupė tapo stambiausiu pasaulyje investiciniu institutu. Pasaulio banko grupės tikslas-veikti visų šalių-narių integraciją į pagrindinius pasaulinės ekonomikos centrus. Čia nenagrinėjama tarptautinių ekonominių institucijų tikslų pasiekimo bei jų tarpusavio bendradarbiavimo mechanizmai. /141 psl./

3.3. Nacionalinis konkurencingumas

Šalies ekonomikos konkurencingumą apsprendžia našumas. Našumas, kaip technologinių pokyčių funcija, sukuria ekonomikos augimą, yra tapati teiginiui, kad visuomenės charakteristikos yra ekonomikos augimo pamatas, nes jos iš esmės veikia technologines inovacijas.

Toks šumpeteriškas požiūris į ekonomikos augimą iškelia dar vieną svarbų klausimą apie naujosios ekonomikos struktūrą ir dinamiką. Be to, toks intensyvus augimas, aiškinamas techninėmis inovacijomis, yra modernios ekonomikos bruožas.

Be jokios abejonės, ilgalaikiu periodu našumo augimas yra nacijos gerovės kilimo pamatas, o technologija, įskaitant organizacinį ir valdymo aspektus, yra pagrindinis našumą stimuliuojantis faktorius. Firmos ir nacijos, tai yra tikrieji ekonominio augimo subjektai, nesiekia naujų technologijų dėl jų pačių, nesiekia našumo dėl nacijos gerovės. Jie veikia tam tikrame istoriniame kontekste, ekonominės sistemos taisyklių rėmuose juos paskatins arba nubaus. Todėl firmų motyvacijos

31
pagrindas yra ne našumas, o pelnas, kurio pasiekimui yechnologija ir našumas gali būti svarbūs, bet ne vienetiniai instrumentai. O politiniai institutai, turintys daug platesnę vertybių ir interesų sistemą, ekonomikos sferoje stengtis maksimaliai kelti nacionalinės valstybės ekonomikos konkurencingumą. Pelningumas ir konkurentabilumas iš tikrųjų apibrėžia technologines inovacijas ir našumo augimą.

Konkurencingumas yra greičiau tokių ekonominių darinių, kaip šalys ar regionai, požymis, bet jokiu būdu tai netaikoma firmoms, kurioms geriau tinka, nors ir pakankamai sudėtinga ,,konkurencinės pozicijos” sąvoka. Nacionalinis konkurencingumas-tai lygis, kokiu šalis, esant laisvoms ir sąžiningoms konkurencijos sąlygomis, gali gaminti prekes ir teikti paslaugas, atitinkančias tarptautinių rinkų reikalavimus ir tuo pačiu metu padidinti realias savo piliečių pajamas. Konkurencingumas nacionaliniame lygmenyje grindžiamas aukštu ekonomikos našumu ir gebėjimu nukreipti dėmesį į labai našias veiklos rūšis, kurios savo ruožtu užtikrina aukštą realaus darbo užmokesčio lygį. Iš tikrųjų svarbi yra nacionalinės ekonomikos padėtis ir jos lyginimas su kitomis šalimis, tai ir tampa pagrindiniu legitimuojančiu veiksniu nacionalinių šalių vyriausybėms.

Strateginė konkurencingumo reikšmė tiek ekonominei politikai, tiek ir politinei ideologijai kyla iš dviejų faktorių. Viena vertus, auganti ekonomikos nepriklausomybė, ypač kapitalo ir valiutos rinkų, daro vis keblesnį gryną atskiros šalies nacionalinės politikos egzistavimą. Praktiškai visos šalys turi sekti, kaip vystosi jų bendradarbiavimas ir konkurencija su kitomis šalimis, kai tuo tarpu jų visuomenės vystymosi tempas ir politika ne visada suderinti su ekonominiu pokyčiu. Antra vertus, konkurencingumas iškilo į pirmą planą vyriausybėje, versle, masinės informacijos priemonėse, ekonomistų publikacijose kaip rezultatas iššūkio, kurį metė Azijos-Ramiojo vandenyno regiono šalys. Lietuvai tokį iššūkį metė pirmiausiai Latvija ir Estija. Lietuvą taip pat labai domina Vyšegrado šalių ekonomikos konkurencingumas. Dažniausiai Lietuva su šiomis šalimis ir yra lyginama.

Ekonomikoje yra dar vienas elementas-tai valstybė. Globalios ekonomikos formavimosi metu išryškėja kiekvienos valstybės ypatingi politiniai interesai, kurie tiesiogiai veikia nacionalinių firmų ekonominį konkurencingumą. Tam tikrais vystymosi periodais vyriausybė konkurenciją tarp firmų gali naudoti kaip instrumentą savo nacionaliniams interesams pasiekti. Nauja valstybinio ekonomikos reguliavimo forma į vieną strategiją apjungia konkurencingumą, našumą ir technologiją. ,,Nauja” valstybė, siekdama padidinti našumą ir padėti nacionalinėms firmoms konkuruoti pasaulinėje rinkoje, palaiko savo pramonės šakų technologinį vystymąsi ir jų gamybinę infrastruktūrą. Tuo pačiu metu kai kurios vyriausybės maksimaliai apriboja užsienio konkurencijos skverbimąsi. Taip nacionalinėms pramonės šakoms jų tapsmo periodu yra sukuriami konkurenciniai pranašumai. Šiuo metu pasaulyje vykstanti dereguliacija, privatizacija, prekybos liberalizacija gali kelti nuostabą, kodėl apskritai reikia analizuoti valstybės poveikį ekonomikai. Būtent dėl tarptautinės ekonomikos tarpusavio sąsajų ir atvirumo valstybės, atstovaudamos savo ekonominiams subjektams, turi dalyvauti vystymo strategijos kūrimo procese.

Tradicinė ekonominė politika, vykdoma nacionalinių ekonomikų ribose, tampa vis neefektyvesnė, nes tokie svarbūs instrumentai, kaip pinigų ir kredito politika, bazinės palūkanos ir technologinės inovacijos, labai priklauso nuo globalinių tendencijų. Jeigu valstybės naujos globalinės ekonomikos sąlygomis nori padidinti savo nacijos gerovę, jos turi konkuruoti tarptautinėje arenoje, stengdamosios pakelti bendrą firmų konkurencingumą, ir gamybos faktorių, esančių nacionalinėje

32
teritorijoje, konkurencingumą. Privatizacija ir dereguliacija gali būti nacionalinės valstybės vystymo strategijos atskiri elementai, bet jų poveikis ekonominiam augimui priklausys nuo konkrečių priemonių arba pozityvaus įsikišimo strategijų, kurios užtikrintų informacinių, o ne tik gamybos faktorių tiekimą.

Ekonomikos konkurencingumo svarba ypač pasireiškia Lietuvai integruojantis į pasaulinę ūkio sistemą, kuri kiekvienai nacionalinei ekonomikai meta tam tikrus iššūkius: verslo globalizacija, apimanti visus pasaulinės reprodukcijos etapus, gamybos organizavimo formas, finansinius srautus ir pan.; iš to kylanti vis didėjančios konkurencijos apskritai ir jos fokusavimas vis siauresnėse rinkos nišose paradigma; žinių ir informacijos visuomenės formavimas-tai vienas iš pagrindinių postindustrializmo požymių; informacija ir žinios, kaip pagrindiniai konkurencingumo ištekliai, spartina ir technologijų, socialinius pokyčius ir pan. kaitą.

Konkurencijos sąlygomis sėkmei užtikrinti būtina formuoti ištisą santykinių konkurencinių pranašumų kompleksą. Tam reikia ne tik realių techninių galimybių, bet ir itin aukštos vadybinės bei marketingo kompensacijos. Daugelis Lietuvos įmonių tam dar nėra pasirengusios, todėl svarbu joms padėti tokią kompetenciją pasiekti.

Kiekvienai nacionalinei ekonomikai, prisitaikant prie naujų pasaulio reprodukcijos proceso veiklos sąlygų, reikės daugybės svarbių pokyčių evoliucionuojant: nuo pramonės šakų struktūros prie konkurencingų klasterių ekonomikos struktūros arba bent prie įmonių tinklų struktūros; nuo įšaldytų išteklių prie efektyvaus kapitalo: tiekimo sistema ,,tiksliu laiku”; nuo regioninės prie globalios rinkos – tokią evoliuciją neišvengiamai apibrėžia pasaulinės reprodukcijos procesas; nuo fizinių produktų gamybos prie verslo ir informacijos paslaugų plėtojimo.

Antra vertus, Lietuvos ekonomikos konkurencingumą riboja: besiformuojančios postindustrializmo epochos reikalavimų neatitinkanti pramonės struktūra, kurioje mokslui imlias technologijas naudojančių įmonių skaičius sudaro mažą dalį; žemas daugelio sektorių darbo našumas; stipri priklausomybė nuo Rusijos žaliavos bazės, ypač energetikos sektoriuje; profesinės ir vadybinės kompetencijos neadekvatumas; menka kooperacija ir Lietuvoje, ir už jos ribų, prieštaraujanti pasaulinio reprodukcijos proceso dvasiai; menkai išvystyta verslo paslaugų infrastruktūra; nepakankamai išsivystęs finansinių, draudimo, nekilnojamojo turto, konsultavimo paslaugų sektorius, kuris postindustrializmo epochoje tampa vienu iš pagrindinių faktorių, formuojančių inovacinę terpę; nepakankamai legitimuotas socialinis dialogas tarp Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų.

Nė viena šalis negali būti absoliučiai konkurencinga visose srityse, taip pat negali būti absoliuti produkcijos ir paslaugų eksportuotoja. Žmogiškieji ir kiti bet kurios šalies ištekliai yra riboti. Idealiu atveju jie panaudojami produktyviausiuose sektoriuose bei šakose.

Šalies konkurencingumo vystymo koncepcija tuo pačiu metu atspindi ir apima aibę išorinių ir vidinių valstybės tikslų. Akivaizdu, kad nacionalinės valstybės ekonomikos konkurencingumo didinimas yra tikslas, orientuotas ir į vidų ir į išorę.

Nagrinėjant konkurencingumą kaip reiškinį, galima skirti tuos pagrindinius nacionalinių valstybių požymius, kurie firmoms leidžia sukurti ir išlaikyti konkurencinius pranašumus tam tikrose pramonės šakose. Šia prasme mus labiausiai domina konkurencinio šalių pranašumo požymiai, kurie yra bendro pobūdžio ir formuoja vietinių firmų konkurencijos aplinką. Ši aplinka gali skatinti konkurencinių pranašumų susikūrimą, bet gali ir trukdyti. Tai:

1. Sąlygos, kurias sukuria gamybos faktoriai, t.y. tie konkretūs faktoriai, kurie reikalingi sėkmingam konkurencijos vystymuisi tam tikroje pramonės šakoje.

2. Paklausos sąlygos, t.y. kokia šios pramonės šakos produkcijos ar paslaugų paklausa vidaus rinkoje;

3. Giminingos ir palaikančios pramonės šakos, pajėgios konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

4. Firmos strategija, jos struktūra ir konkurentai, t.y. šalies sąlygos, apibrėžiančios kaip firmos kuriamos ir valdomos, bei konkurencijos pobūdis šalies vidaus rinkoje.

Strateginio valdymo metodologija mums svarbi keliais aspektais. Pirmiausiai tuo, kad strateginio valdymo srities specialistai yra iškėlę keletą labai svarbių hipotezių:

1. Atsitiktinumų hipotezė. Vieningo optimalaus ekonomikos subjekto valdymo receptais neegzistuoja. Kartais atsitiktinumų hipotezė traktuojama taip: jei negalima rasti universalaus sprendimo, vadinasi, kiekvienas ekonomikos subjektas pagal savo prigimtį yra unikalus ir turi ieškoti savo individualaus kelio.

2. Priklausomybės nuo išorinės aplinkos hipotezė. Problemos, kurias ekonomikos subjektui kelia išorinė aplinka, apibrėžia optimalų ekonomikos subjekto elgesio modelį.

3. Atitikimo hipotezė. Norint pasiekti tikslą, ekonomikos subjekto strategijos agresyvumo lygis turi atitikti aplinkos sudėtingumo lygį.

4. Strategijos, sugebėjimų ir veiklos hipotezė. Ekonomikos subjekto veikla yra optimali, kai jo strateginis elgesys atitinka aplinkos sudėtingumo lygį, o dalykiniai sugebėjimai atitinka strateginį elgesį.

5. Daugiaelementiškumo hipotezė, paneigianti nuostatą, kad koks nors vienas valdymo proceso komponentas yra pagrindinė sėkmės sąlyga. Priešingai: ekonomikos subjekto sėkmė yra keleto pagrindinių elementų tarpusavio sąveikos ir tarpusavio papildymo rezultatas.

6. Balanso hipotezė. Kiekvienam aplinkos subalansuotumo lygiui galima parinkti elementų kombinaciją, kuri optimizuotų ekonomikos subjekto sėkmę.

Norint suvokti strateginio valdymo esmę, praktiškai pakanka jį palyginti su strateginiu planavimu ir nustatyti jų skirtumus:

1. Strateginis planavimas pagrindinį dėmesį skiria optimalių strateginių sprendimų priėmimui, kai tuo tarpu strateginis valdymas susijęs su strateginių rezultatų pasiekimu: naujos rinkos, naujos prekės ar technologijos, naujos integracijos galimybės.

2. Strateginis planavimas – analitinis procesas, o strateginis valdymas – kūrybinis ir organizacinis.

3. Strateginiam planavimui naudojami ekonominiai ir technologiniai kintamieji. Strateginiam valdyme, be to, dar atsižvelgiama į psichologinius, sociologinius ir politinius faktorius. Todėl strateginis planavimas atsako į klausimą ,,ką daryti?”, o strateginis valdymas- į klausimus ,,kaip?” ir ,,kas tai darys?”.

4. Strateginis valdymas susideda:

– strategijos formavimo;

– ekonomikos subjekto dalykinių sugebėjimų vystymo;

– strategijos įgyvendinimo, valdymo ir sugebėjimų vystymo. /148 psl./

34
Išvados

Kiekviena nacionalinė ekonomika yra neatsiejama vieningos pasaulinės ekonominės erdvės dalis ir jau vien dėl to dalyvauja pasauliniame reprodukcijos procese. Bet dalyvavimo laipsnis šiame procese svyruoja plačiame diapazone. Tokį procesą nulemia prekių realizacija pasaulinėje rinkoje.

Pasaulinio ūkio globalizacija sąlygoja internacionalizuotų dalių, priklausančių skirtingoms nacionalinėms ekonomikoms, suaugimą į vieningas struktūras-pasaulinius internacionalizuotus reprodukcijos branduolius.

Kiekviena nacionalinė ekonomika sukuria tam tikrą tarpusavio santykių su išoriniu pasauliu sistemą ir stengiasi apibrėžti savo vaidmenį bei vietą geoekonominėje erdvėje bei skelbia savo strateginius tikslus, nacionalinius interesus ir prioritetus.

NAUDOTA LITERATŪRA

Artūras Grebliauskas ,,PASAULINIO ŪKIO RAIDA XX AMŽIUJE” ,
VDU leidykla Kaunas, 2001

Leave a Comment