Ūkinės veiklos ciklai

Ūkinės veiklos ciklai
1. . Ciklo fazės, ciklo indikatoriai
2. Verslo ciklo priežastys:
a. ankstyvosios verslo ciklo teorijosŪkinės veiklos cikliškumas
b. J.M.Keynes’o ciklo priežasčių aiškinimas. Investicijos ir akseleratorius
c. politinės verslo ciklo priežastys
d. neoklasikinės verslo ciklo priežastys
e. nelanksčių kainų ir darbo užmokesčio neokeinsistinės teorijos
3. Ilgosios bangos (N.Kondratjev’o ir J.Schumpeter’io teorija)

1. Ūkinės veiklos cikliškumas. Ciklo fazės, ciklo indikatoriai
Svarbiausios ekonominės problemos – ekonomikos augimas, aukštas užimtumas, kainų lygio santykinis stabilumas. Jei nagrinėsime ilgesnį laikotarpį, pastebėsime žymų ekonomikos augimą, kurį lemia technologinė pažanga, darbo ir kapitalo produktyvumo didėjimas ir masto ekonomija. Tai lemia gyvenimo standartų gerėjimą ilguoju laikotarpiu. Taačiau ši tendencija nėra pastovi. Spartų ekonomikos augimą keičia nuosmukis ir net recesija ar net depresija, kai sumažėja realus BVP, auga nedarbas, didėja firmų bankrotų ir t.t.
Verslo ciklu vadinamas realaus BVP augimą keičiantis jo mažėjimas. Verslo ciklas yra periodiški verslo aktyvumo lygio svyravimai, kurie matuojami realaus BVP pokyčiais arba realaus BVP prieaugio tempo kaita.
Iš čia seka, kad verslo ciklai kartojasi, nors jie ir nėra neišvengiami kaip metų kaita. Verslo ciklo trukmė skirtinga. Verslo ciklas nebūtinai paliečia visas prekes ir paslaugas. Essant recesijai smarkiai sumažėja investicijų paklausa, ilgo vartojimo reikmenų pirkimas. Tuo tarpu, trumpo vartojimo reikmenų gamybos apimtys ir paklausa nekinta. BVP sezoniniai svyravimai nepriskirtini vidutinės trukmės verslo ciklui .
Tikrovėje gali būti įvairių verslo ciklų:
 sezoninių (trukmė 1 metai);
 vidutinės trukmės ciklai (trukmė 5 – 12 metų);
 ilgieji ci

iklai (trukmė iki 25,5 ar net 100 metų).
Žymus verslo ciklo poveikis socialiniam ekonominiam gyvenimui skatina ieškoti požymių, kurie pranašautų verslo ciklo pokyčių artėjimą, t.y. perėjimą iš vienos ciklo fazės į kitą. Tos prognozės turi ir mokslo, ir meno savybių, nes jos remiasi ne tik teorija, patirtimi, bet ir nuojauta.
Prognozės daromos remiantis atitinkamais indikatoriais. Indikatoriai (ekonomikoje) – tokie statistiniai rodikliai, kurių dinamika rodo naują artėjančią verslo ciklo fazę. Yra trijų indikatorių sekos:
 orientuojanti seka: numato verslo ciklą. Rodikliai mažėja prieš verslo ciklo nuosmukį ir pradeda didėti prieš ekspansiją;
 sutampanti seka: kinta kartu su verslo ciklu (pvz., gyvenamųjų namų kainos kitimas);
 vėluojanti seka: indikatorių kitimas atsilieka nuo verslo ciklo kitimo.
Svarbiausi indikatoriai – orientuojantys, nes leidžia nuspėti verslo ciklo eigą ir imtis tam tikrų makroekonominių priemonių. Orientuojantys rodikliai:
a. akcijų kurso kitimas (krenta – recesija);
b. vidutinė darbo savaitės trukmė (kai pradeda ilgėti – laukiamas pakilimas);
c. verslo bankrotų skaičiaus kitimas (esant bumui didėjant bankrotų skaičiui – prasidės nuosmukis);
d. namų statybų skaičius;
e. nedarbo lygio kaita;
f. pardavimų apimtys;
g. naujų įrengimų užsakymai;
h. prekių pirkimų apimtys;
i. gamintojų kainų kitimas;
j. valiutos balansas;
k. turimų finansinių aktyvų pokytis;
l. prekių atsargų pokytis.
2. Verslo ciklo priežastys
Yra daug teorijų, aiškinančių verslo ciklo priežastis. Kiekviena iš jų iš dalies teisinga, ir šių teorijų kombinacija lemia verslo cikliškumą.
2.1. Ankstyvosios verslo ciklo teorijos
XVIII – XIX a. pradžioje vyravo žemės ūkis (čia – didžioji dalis dirbančiųjų). Todėl esant blogiems metams žemės ūkyje, pablogėja visa ekonominė situacija ša
alyje: ne tik ūkininkai, bet ir prekybininkai patiria nuostolius.
• Socialiniai mokslai ūkio nestabilumo priežasčių ieškojo žemės ūkyje. Prieš 100 metų vyravo “Saulės dėsnių” teorija: nepalankių gamtinių sąlygų įtaka ekonomikai. Be to, stebėtojų dėmesį patraukė sąryšis tarp Saulės dėmių ir skurdo didėjimo. Akivaizdu, šiuolaikinėmis sąlygomis žemės ūkis turi menką poveikį, vaidmenį ekonomikos svyravimams. Antra vertus, šiandien padidėjo galimybės susilpninti gamtinių sąlygų poveikį (pvz., melioracija).
• Bendrojo pertekliaus arba prisotinimo teorija. Pastebėta, kad būna metų, kai verslininkai negali parduoti savo pagamintos produkcijos. Iš čia ir išplaukia ši teorija. Jos laikėsi ir K.Marksas. Pagal ją: gamintojai kurį laiką gali gaminti daugiau produkcijos nei yra paklausa. Todėl ir susidaro perteklius. Klasikai kritikavo šią teoriją: Sėjas sakė, kad paklausa pati sau kuria pasiūlą. Laisvai svyruojančios kainos ir darbo užmokestis automatiškai subalansuoja ekonomiką, kaip ir esant barterio ekonomikoje.
• Ankstyvosios pinigų teorijos. Ankstyvieji atstovai peikė bankų sistemą, kuri apriboja pinigų pasiūlą ir sukelia finansinę paniką. XVIII – XIX a. auksinės ir sidabrinės monetos buvo keičiamos į bankų banknotus, kuriuos leido ne centrinis, bet privatūs bankai. Visada buvo pavojus, kad bankai gali išleisti per didelį pinigų kiekį, tada jie negalėdavo patenkinti žmonių paklausos aukso monetoms ir patirdavo bankrotą. Kai vienas bankas negalėdavo įvykdyti savo įsipareigojimų, kildavo panika visoje bankų sistemoje. Žmonės stengdavosi pasiimti savo indėlius (m
monetas) iš bankų, o šie jų pakankamai neturėdavo, kad padengtų visus išleistus banknotus. Todėl ilgainiui kildavo panika, dėl kurios sumažėdavo pinigų kiekis, to pasėkoje – prekių kainos ir kildavo depresija ūkyje. Dėl bankų krizės padidėdavo firmų obligacijų vertė, tačiau obligacijų kainos jautriai reaguodavo į verslo firmų pajamas. Todėl daugelis firmų, neišlaikiusios spaudimo, patirdavo bankrotą. Mažėjant kainoms, padidėja realus darbo užmokestis, dėl to sumažėja darbo paklausa ir išauga nedarbas. Esant konkurencinei darbo rinkai realus darbo užmokestis nukrenta iki pusiausvyros darbo užmokesčio. Šį sąryšį tarp bankų sistemos krizės ir nedarbo didėjimo Fišeris pavadino dolerio šoku. Pažymėtina, kad toks nestabilumas buvo būdingas ankstyvajai bankų sistemai. Dabartiniai centriniai bankai, kurie turi emisijos teisę, esant reikalui komerciniams bankams suteikia likvidumo paskolas. Todėl bankai pajėgūs patenkinti indėlininkų poreikius, o tuo pačiu užkertamas kelias recesijai ir nedarbo didėjimui.
2.2. J.M.Keynes’o ciklo priežasčių aiškinimas. Investicijos ir akseleratorius
J.M.Keynes’as pateikė naują paradigmą (požiūrį) į nedarbą, infliaciją ir verslo cikliškumą. Jis sutelkė dėmesį į realių nacionalinių pajamų ir nedarbo iš vienos pusės ir visuminių prekių ir paslaugų paklausos sąryšį.
Pradžioje atsiribokime nuo vyriausybės išlaidų. Tada mažoje uždaroje ekonomikoje yra tik du sektoriai: namų ūkiai ir firmos. Namų ūkiai parduoda gamybinius veiksnius ir gauna pajamas, kurios išleidžiamos prekių ir paslaugų pirkimui. Tačiau J.M.Keynes’as nurodo, kad visuminė paklausa gali būti ma
ažesnė už visuminę pasiūlą, nes gyventojai dalį gautų pajamų taupo. Jo priešininkai teigia, kad, jei santaupos yra nutekėjimai iš išlaidų srauto, tai investicijos – injekcijos į išlaidų srautą. Tačiau J.M.Keynes’as pažymi, kad ne visada investicijos yra lygios santaupoms. Tikrovėje taip nėra. Todėl ir sumažėja visuminė paklausa, nes investicijos yra mažesnės už santaupas. Dėl to sumažėja verslininkų pajamos, žlunga jų verslo planai, didėja nedarbas – recesija. J.M.Keynes’as manė, kad darbo užmokestis ir kainos yra nelanksčios: mažėjant darbo paklausai, darbo užmokestis nekrenta todėl, kad yra darbo sąjungos, kurios sudaro kolektyvines sutartis su darbdaviais, kuriose numatomas darbo užmokestis. Tas darbo užmokesčio minimumo nustatymas taip pat didina nedarbą.
Prieštaraujantys J.M.Keynes’ui sako, kad recesijos metu turėtų atpigti gamybos veiksniai ir tiek pat sumažėti kainos. Bet J.M.Keynes’as sako, kad jis nagrinėja trumpą laikotarpį, kurio metu kainos ir darbo užmokestis nėra lankstūs, o ilgu laikotarpiu – visi mes mirę.
Be to, J.M.Keynes’as pastebi, kad dalis žmonių laiko pinigų atsargas įvairiais sumetimais (pvz., atsarga, ligos atveju, šeimos padidėjimas). Vadinasi, žmonės mažiau perka nei pagaminama  recesija. J.M.Keynes’as siūlė šiuos vaistus:
 prasidedant verslo nuosmukiui reikia didinti valstybės išlaidas ir skatinti visuminę paklausą;
 esant pakilimui, bumui, reikia mažinti vyriausybės išlaidas ir slopinti visuminę paklausą;
 esant giliam nuosmukiui, reikalinga perteklinė pinigų emisija (infliacija mažesnis blogis nei nedarbas).
Investicijų akseleratorius
Akivaizdžiausia akseleratoriaus svyravimo priežastis – investicijų svyravimas, kurių kitimą lemia ne tik palūkanų norma, bet ir daugelis kitų veiksnių:
 gamybos apimties pokytis;
 laukiami pardavimai ir pelnas.
Tarkime, K/Qc  5,   10. Taigi, kasmet atstatomosios investicijos lygios 10 nuo esamo kapitalo apimties. Lentelėje In – grynosios investicijos, Ia – atstatomosios investicijos, I – bendros investicijos, I – augimo tempas.
t Qc K In Ia I I C+I (C+I)
0 100 500 – 50 50 – 150 –
1 100 500 0 50 50 100 150 100
2 105 525 25 52,5 77,5 155 182,5 121,7
3 115 575 50 57,5 107,5 133,5 222,5 121,9
4 120 600 25 60 85 79 205 92
5 120 600 0 60 60 70,6 180 88
6 115 575 -25 57,5 32,5 54,1 147,5 82
7 105 525 -50 52,5 2,5 7,7 107,5 73
Išvados:
• investicijos į pagrindinį kapitalą svyruoja žymiai didesne amplitude nei prekių ir paslaugų pardavimo kiekiai;
• kai stabilizuojasi vartotojiška paklausa, tai grynosios investicijos (In) lygios 0, investicijos lygios metinei amortizacijai;
• didėjant vartotojiškai paklausai, atsiranda poreikis grynosioms investicijoms;
• mažėjant vartotojiškai paklausai, investicijos mažėja gerokai sparčiau, nes grynosios investicijos yra neigiamos, t.y. dalis seno kapitalo išimama iš apyvartos (eina į metalo laužą);
• investicijų apimtis priklauso nuo nusidėvėjimo normos ;
• didėjantis vartojimo prekių poreikis sukelia papildomo kapitalo ir grynųjų investicijų poreikį. Be to, grynosios investicijos gerokai viršija vartotojišką paklausą, nes K/In yra gerokai didesnis už 1.
Be to, didėjant pardavimams, reikia didinti investicijas į gamybines atsargas. Ši aplinkybė dar labiau didina grynųjų investicijų augimą.
Galutinė išvada: didesnis investicijų svyravimas, lyginant su prekių ir paslaugų pardavimo apimtimis, didina verslo ciklą ar net sukelia jį.
Akseleratoriaus principas: žymus investicijų pokytis, kurį sukelia nedidelis vartotojiškos paklausos pokytis.
Žinoma, padidėjus vartotojiškai paklausai, realioje tikrovėje ne visada būtina iš karto didinti investicijas: galima pereiti prie dviejų pamainų, ilginti darbo savaitės trukmę (jei leidžia įstatymai). Tačiau ilgesnį laiką trunkantis pardavimų didėjimas reikalauja didesnio investicijų priedo.
Investicijų akseleratorius sustiprina multiplikatoriaus principą.
C IYC
CIYCI
2.3. Politinės verslo ciklo priežastys
1975 metais W.Nordhausas pasiūlė politinę verslo priežasčių idėją. Jo nuomone politikai manipuliuoja ekonomika prieš rinkimus siekdami padidinti užimtumą, o po rinkimų – kovodami su infliacija. Didelė visuomenės bėda – nedarbas, ir politikai kovoja su juo, bet po rinkimų; lazdos antras galas – infliacija.
Tačiau kiti ekonomistai, Eklondas ir Tolisonas, mano, kad toks požiūris yra per daug supaprastintas:
 politikoje svarbu ne tik nedarbas ar infliacijos tempai, bet ir tarptautiniai santykiai, asmeninės kandidatų savybės;
 fiskalinė ir pinigų politika turi laiko lagą, ir ekonominės politikos poveikis ne visada yra prognozuojamas;
 pagal racionalių lūkesčių teoriją, rinkėjai numato priešrinkimines ekonomines manipuliacijas.
Moderniosios mokyklos atstovai kitaip aiškina verslo ciklų sąryšį su politika:
• F.Majekas, 1972 m. Nobelio premijos laureatas, aiškina, kad politikai negali tiesiogiai paveikti makroekonominių dydžių. Jie gali turėti įtakos tik mikroekonominiame lygyje, pvz., teikdami subsidijas tam tikrai ūkio šakai. Tai padidina vyriausybės išlaidas, bet kartu ir jos skolą, kas vėliau neišvengiamai paveiks makroekonominius dydžius.
• Moderniosios austrų mokyklos atstovai sutinka, kad politikai gali įkvėpti monetarinę pinigų ekspansiją arba recesiją. Taigi tuo pačiu jie gali paveikti palūkanų normą. Pavyzdžiui, kalbant apie šalis, kurios neturi valiutos kurso: padidinus pinigų pasiūlą, sumažėja palūkanų norma, o tai skatina investicijas. Žema palūkanų norma gali suklaidinti investitorius. Jei nėra pakankamos paklausos, investitoriai patirs nuostolius. Būtent todėl atsiras recesija, didės nedarbas. Išėmus dalį kapitalo iš apyvartos, ekonomika susibalansuoja ir prasideda pakilimas. Taip naujoji austrų mokykla pripažįsta politikų poveikį verslo ciklui, nors ir aiškina jį kitaip nei kiti atstovai.
2.4. Neoklasikinės verslo ciklo priežastys
1940 – 1970 metais verslo ciklo analizėje vyravo J.M.Keynes’o modeliai, t.y. investicijų impulsų, taip pat nelanksčių kainų ir nelankstaus darbo užmokesčio teorijos. Pastaraisiais metais atsirado nauji neoklasikų verslo ciklo priežasčių aiškinimai. Vienuose modeliuose neoklasikai remiasi nepakankama informacija, kas sukelia šokus ekonomikoje; kituose modeliuose verslo ciklo priežastys siejamos su technologijos šoku.
• netobula informacija. Pakilus gamintojo kainai jis neturi pakankamai informacijos apie bendrą kainų lygį. Todėl jis vertina, kad pakilo jo santykinės kainos – jo produkcijos kitų atžvilgiu. Kartu verslininkas didina nominalų darbo užmokestį. Dirbantieji, klaidingai suprasdami nominalaus darbo užmokesčio didėjimą kaip realaus darbo užmokesčio didėjimą, didina darbo pasiūlą. Taigi, iš pirmo žvilgsnio firmos savininkas ir dirbantieji elgiasi racionaliai. Tačiau jie nedisponuoja išsamia informacija apie visą ūkį. Tikrovėje galėjo padidėti visų prekių ir paslaugų kainos, ir atskiros firmos santykinės kainos nepakilo. Būtent netobula informacija ir sukelia visuomenės pasiūlos šokus. Yra daug abejojančių šia idėja. Svarbiausia priežastis ta, kad paprastai kas mėnesį skelbiamas prekių kainų lygis, infliacijos tempas. Tuomet negalime teigti, kad verslininkas nedisponuoja išsamia informacija;
• realaus verslo ciklo idėjos. Kita neoklasikų verslo ciklo priežastis – realus verslo ciklas, kurį sukelia technologiniai šokai. J.Schumpeter’is (1888 – 1950 m.): technologiniai šokai sukelia pozityvius ūkio sukrėtimus, t.y. spartina ekonomikos augimą, ekspansiją. Firmos, diegiančios naujoves, išstumia pasyvesnes firmas, nenaudojančias naujovių. Tokiu būdu sukeliami verslo ciklai. Vėliau tobulos konkurencijos atveju naujovės paplinta  bumas. Tačiau yra prieštaraujančių šiai teorijai, nes kaip ja remiantis paaiškinti negatyvius verslo šokus. Logiškai mąstant, turi būti regresyvūs technologijų šokai, bet jų nėra (nors, sakykim, technologiškai atsilikusios įmonės bankrutuoja).
2.5. Nelanksčių kainų ir darbo užmokesčio neokeinsistinės teorijos
J.M.Keynes’o teorija remiasi prielaida, kad realusis darbo užmokestis ir kainos, kaip taisyklė, yra nelanksčios. Būtent tai padeda paaiškinti tą faktą, kad kainų ir darbo užmokesčio kitimas pastebimai atsilieka nuo užimtumo ir produkcijos apimties kitimo. Šį teiginį sujungus su akseleratoriaus, multiplikatoriaus principu galima paaiškinti verslo cikliškumą paklausos šokais.

Leave a Comment