Transporto rūšys Lietuvoje

Logistika – tai sąlyginai naujas mokslas, kurio svarba išryškėjo II Pasaulinio karo metu, sąjungininkų kariuomenėje atliekant sudėtingas karinių dalinių aprūpinimo operacijas kuru, maistu, amunicija, technika plačioje teritorijoje. Todėl transportas yra neatsiejama logistikos dalis. Transportas – yra labai svarbus ūkio raidai, nes be
jo nebūtų darbo pasidalijimo ir teritorinio gamybos kooperavimo. Visos šalys kuria transporto sistemą, ją sudaro visi susisiekimo keliai, transporto įmonės ir priemonės. Pasaulio susisiekimo kelių ilgis 32 mln. km.
Šiais laikais, transportas – tai ūkio šaka, apimanti krovinių ir keleivių gabenimą įvairiomis transporto prriemonėmis.
Transporto sistemą sudaro:

1. Sausumos transportas:
a) Automobilių transportas,
b) Geležinkelių transportas;

2. Vandens transportas;

3. Oro transportas;

4. Vamzdynai (jų nenagrinėsime).

Šis skirstymas gerai atspindi didžiąją transporto priemonių dalį, nors kai kurias transporto priemones sunku priskirti konkrečiai grupei (pvz. transporteris ant oro pagalvės). Kiekviena transporto rūšis turi savo trūkumų ir privalumų, todėl nei viena iš jų nėra absoliučiai dominuojanti. Be to, transportas labai priklauso nuo krovinių ir žmonių pervežimų srautų, kurie nuolat keičiasi. Keičiantis krovinių pobūdžiui, keičiasi ir krovinių rūšys bei maršrutai.

Transporto priemonės skirstomos į skirtas krroviniams ar žmonėms pervežti: numatomi atitinkami tūriai (platformos, triumai, deniai, uždari kėbulai). Transporto priemonės turi apsaugoti krovini nuo aplinkos poveikių.

Kelių transporto priemonių skaičiaus kitimas Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų, pateiktas 1 lentelėje:

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso 879791 924524 1024935 1129849 1233651 1317716 1280096 1333114 1414806
Motociklai 20033 19402 19128 19266 19515 19842 20244 21017 21873
Autobusai 17052 15482 14888 15156 15590 15069 15171 15376 15543
Lengvieji automobiliai 718469 785088 882101 980910 1089334 1172394 1133477 1180945 1256853
Lengvųjų automobilių sk. 1000-ui gyv. 190 208 235 260 291 315 304 316 336
Krovininiai automobiliai 101422 81291 84731 89866 86824 88346 89373 93508 97454
Puspriekabių vilkikai 7469 7992 8939 9588 9752 10267 11016 12037 13063
Specialūs au

utomobiliai 15346 15269 15148 15063 12636 11798 10815 10231 10020

1 Lentelė. Kelių transporto priemonių skaičius.

Transporto priemones geriausia klasifikuoti pagal kelią, nes būtent ši klasifikacija geriausiai atspindi transporto priemonių specifiką ir galimybes. Pagrindiniai kriterijai, nulemiantys transporto rūšies naudojimą:

1. Vidiniai ir tarptautiniai krovinių srautai. Nuo dominuojančių krovinių pobūdžio labai priklauso transporto rūšis. Yra krovinių, kuriuos ekonomiškiausia transportuoti būtent konkrečia transporto rūšimi (pvz. dideli naftos kiekiai – didžiaisiais tankeriais);

2. Geografinės šalies ar regiono ypatybės. Savaime aišku, kad tankus šalies laivybinių upių tinklas yra populiarus, bet kartu sudaro sunkumų tiesiant kelius ir geležinkelius;

Lietuvos kelių ilgių kitimo tendencijos pateiktos 2 lentelėje:

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Geležinkelių linijų eksploatacinis ilgis 2002 1997 1997 1997 1905 1905 1696 1775 1774
Automobilių keliai 62513 66212 69243 72459 73650 75517 76573 77148 78893
Automobilių keliai su danga 54153 58152 61615 66045 67222 68940 69932 69210 70194
Magistralės 394 404 410 417 417 417 417 417 417
,,E” kategorijos – 675 675 919 1487 1490 1490 1519 1496
Vidaus laivybiniai vandenų keliai reguliariai naudojami vežimams 369 369 369 369 369 380 436 477 425
Troleibusų linijos 242 250 250 250 261 267 268 271 272
2 Lentelė. Kelių ilgis.

3. Istorinės aplinkybės (pvz. išlikę seniai iškasti kanalai ir pervežimo tradicijos).

Krovinių pervežimų apimčių kitimo tendencijas Lietuvoje iliustruoja 3 lentelė:

Metai 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso, tūūkst. t 188770 143770 117113 115136 101326 109077 115128 116563 132203
Geležinkelių transportas 26003,5 29137,6 30498,4 30911,7 28346,6 30711,9 29173,7 36649,8 43447,3
Kelių transportas 138329 88638 58773 54631 45651,3 45013,4 45074,7 45046,7 52180,2
Jūrų transportas 5840,8 4692,6 4541,1 4165,2 4279,7 4515 4706,2 4809,2 4651,1
Vidaus vandenų transportas 484 576,2 713,9 1338,3 796,7 852,4 543,3 515,0 645,5
Oro transportas 2,6 1,9 2,8 2,8 2,5 3,3 3,3 3,4 3,7
3 Lentelė. Krovinių pervežimas.

Krovinių vežimo kelių transportu diagrama:

Keleivių pervežimų apimčių kitimo tendencijas Lietuvoje iliustruoja 4 lentelė:

Metai 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso, tūkst. 694683 609414 551379 516243 471930 383243 355874 358325 373564
Geležinkelių transportu 15236,4 14189,6 12556,6 12194,6 11527,3 8852,1 7718,1 7217,2 7004,6
Kelių transportu 678163 593475 537080 502139 458328 372684 346401 347783 364069
autobusais 405686 361648 346834 316158 273492 213350 182099 182118 194370
troleibusais 272477 231827 190245 185981 184835 159334 164301 165665 169699
Jūrų transportu 38,7 40,8 36,4 43,7 50,8 64,2 68,8 58,4 98,9
Vidaus vandenų transportu 1003,1 1470 1434,9 1563,6 1728,3 1299,9 1323,6 2890,2 1993,6
Oro transportu 241,9 239,2 271,2 302 295,5 342,6 363,1 376,3 398
4 Lentelė. Keleivių vežimas viršuoju transportu.

Transporto rūšį reikėtų vertinti pagal bendruosius transporto sistemos vertinimo kriterijus:

1. Prieinamumas, atspindintis pačią galimybę naudotis sistema – jos paplitimas, maršruto tarp punktų tiesumas, sistemos lankstumas taikantis prie eismo sąlygų įvairovės. Šiuo požiūrių greitkelis tinkamesnis už geležinkelį;

2. Mobilumas, apibūdinantis gebėjimą pervežti ir greitį. Pervežimas greitkeliais mobilesnis už pervežimą vi

ietiniais keliais. Vandens transportas lėtesnis už kitas transportavimo priemones, bet šio transporto vieneto krovumas(geba pervežti) didesnis. Pervežimas geležinkeliu mobilus, nes galimi ir dideli greičiai, ir dideli kiekiai;

3. Efektyvumas, apibrėžiamas transportavimo kaina ir našumu.

Pervežimo ekonomiškumą sąlygoja krovinio specifika, bei pervežimo nuotolis. Žemiau pateiktame 1 paveiksle matome pervežimo išlaidų priklausomybę nuo pervežimo nuotolio tai pačiai krovinio siuntai, jei paties krovinio specifika nėra tokia, kad jam vežti būtina konkreti transporto rūšis.

1 Paveikslas. Pervežimo išlaidų priklausomybė nuo pervežimo nuotolio.

Toks labai apytikris vertinimas rodo, kad artimiems pervežimams racionalesnis kelių transportas, vidutiniams nuotoliams geležinkelis, tolimiems – vandens kelias. Didžioji krovinių dalis Europoje vežama trumpais atstumais. Kitas transpoto priemonių naudojimo aspektas – padidinta rizika. Nepaisant pastangų didinti paties transporto patikimumą ir užtikrinti saugias operatorių (vairuotojų, mašinistų, lakūnų) darbo sąlygas, mažinti meteorologinių sąlygų įtaką, neišvengiamos ir transporto avarijos, darančios įtaką ne tik aplinkai, bet ir vežamam kroviniui. Šiuo požiūriu atskirų transporto rūšių naudojimo pasekmės taip pat nėra lygiavertės ir gali nulemti transporto rūšies pasirinkimą.

Sausumos transportas

Sausumos transportu gabenami kroviniai šalių viduje, tarp valstybių ir regionų. Svarbiausios transporto rūšys: geležinkelių ir automobilių.

Automobilių transportas

Automobilių transportas atsirado XXa. Automobiliais vežami keleiviai ir kroviniai. Automobilių transportas patogus tuo, kad krovinius gali nuvežti tiksliai į reikiamą vietą. Šis transportas plėtojamas labai greitai ir tik ten, ku

ur yra geri keliai. Automobilių transporto plėtrą rodo lengvųjų automobilių skaičius, tenkančio 1000 gyventojų, augimas. Automobilių kelių tiesimą apsunkina gamtinės kliūtys – kalnai, upės. Todėl statomi tiltai, viadukai, kasami tuneliai. Ilgiausias tunelis Europoje yra Alpėse: Simplono (20km, nutiestas geležinkelis ir automobilių kelias). Tuneliai kasami ir po vandeniu – ilgiausias Hadsono(JAV). Japonijoje tarp Honsui ir Hokaido salų. Kasamas dar ilgesnis Seikano tunelis, jo ilgis 54 km., iš jų net 23 km. po vandeniu.

Transportavimo automobiliais privalumai:
• Ir kroviniai ir keleiviai gali būti pristatomi “nuo durų iki durų”; tai esminis privalumas, dėl kurio dažnai autotransportas pasitelkiamas net tada, kai pagrindinė maršruto dalis vežiama kitomis transporto priemonėmis;
• Automobiliais galima pasiekti kitomis transporto priemonėmis nepasiekiamas vietas;
• Automobiliais transportuojama greitai ir pigiai, kai atstumas neviršija 325km.;
• Kitoms transporto priemonėms reikalingi solidžiai įrengti ir kur kas brangesni terminalai – geležinkelio stotys, uostai, dokai, oro uostai.

Automobilių transporto privalumas yra automobiliams būdingas manevringumas. Vieno automobilio sustojimas kelyje paprastai neturi įtakos kitiems. Didelis automobilių kelių tankis ribiniais atvejais (įvykus stambiai avarijai) leidžia nesunkiai pakeisti maršrutą, apvažiuoti uždarytą ruožą. Šiuolaikinės ryšio priemonės įgalina peradresuoti krovinį jau transporto priemonei esant kelyje, o kelių tinklas – tai leidžia atlikti minimaliomis sąnaudomis. Didelės pasirinkimo galimybės sukelia kai kurių pervežimų strategijos problemų. Stambesni vežėjai pervežimų maršrutus optimizuoja kompiuteriais – įvertina padėtį (kamščius, kelių remontą, eismo in
ntensyvumą) konkrečiuose kelių ruožuose.

Autotransportui būdingi trūkumai:
• Kai atstumas viršija 325 km., transportavimas geležinkeliais greitesnis ir pigesnis;
• Transporto kamščiai miestuose paverčia automobilius lėtomis ir neefektyviomis transporto priemonėmis;
• Kelių transportas labiau teršia aplinką nei traukiniai ar laivai;
• Kelių transporto priemonės netaupiai naudoja naftos išteklius; tai labai svarbu, nes pusė naftos produktų, sunaudojamų Europos Sąjungos šalyse, tenka transportui;
• Dideli nuostoliai dėl autotransporto avarijų, daug žmonių žūva ir sužeidžiama.
Esant dideliam eismo intensyvumui, avaringumas žymiai išauga: vien per šių metų sausio ir vasario mėnesius Lietuvoje įvyko 862 įskaitiniai eismo įvykiai, buvo sužeista 985 žmonės (iš jų 146 vaikai), žuvo – 107 (iš jų 48 vaikai).

Nepaisant išorinių trūkumų, nulemia autotransporto privalumai, ypač jo lankstumas, todėl daugelyje Europos šalių tai dominuojanti transporto priemonė.

Automobilių transporto sistemą sudaro šie elementai: keliai, terminalai, transporto ir traukos priemonės.

Keliai. Automobilių keliai paprastai yra bendrojo naudojimo. Bendras automobilių kelių privalumas – jų universalumas. Kitų transporto rūšių keliai jungia specialius terminalus (geležinkelio stotis, uostus), o automobiliai gali pristatyti krovinius tiesiog į paskirtas vietas. Vakarų Europos šalių išplėtotas kelių tinklas labai pritaikytas prie intensyvaus eismo sąlygų. Didžiausias autokelių tankis – Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Centrinėje ir Rytų Europoje kelių tinklas prastesnis. Didelis Europos Sąjungos dėmesys skiriamas koridoriui “Šiaurė – Pietūs” ir “Via Baltica”. Autokoridoriumi per Baltijos valstybes iš dalies suinteresuota Suomija ir kitos šalys.

Valstybinės reikšmės magistralinių kelių Lietuvoje yra 1724 km, krašto kelių – 4864 km, rajoninių – 14727. Iš viso 21315 km. Tūkstančiui gyventojų tenka 5,8 km, o tūkstančiui kvadratinių kilometrų teritorijos – 331 km valstybinės reikšmės kelių. Dauguma jų (54%) yra asfaltuoti. Lietuvą kerta šešios europinės magistralės.

Kalbant apie automobilių kelius, tenka aptarti ir eismo saugumo klausimus. Viena iš saugumo priemonių yra greičio ribojimas. Nors autotransporto avaringumas siejamas su automobilių gausa, tačiau nemažai priklauso ir nuo eismo organizavimo bei vairuotojų drausmės. Pvz. tankiai apgyvendintose ir labai motorizuotose Vokietijoje ir Olandijoje santykinis žuvusiųjų skaičius žymiai mažesnis nei Portugalijoje. Nenuostabu, kad kartu su techniniais sprendimais gana daug dėmesio skiriama autotransporto eismo saugumui.

Deja, net įstojus i Europos Sąjunga, Lietuvos keliai nesulaukia reikiamos priežiūros. Pagrindinė problema – lėšų trūkumas. Lietuvos Vyriausybė patvirtino strateginę šalies kelių vystymo programą (po 1,3 mlrd. litų kasmet iki 2015 metų), bet kelininkai šios sumos nesulaukia. Pvz.: šiemet skirta tik 850 mln. litų, iš kurių 20% gatvėms taisyti, 100 mln. skoloms grąžinti, 230 vien kelių priežiūrai. Tai gi tiesiogiai keliams lieka apie 300 mln. litų. Jei ir toliau bus tokia situacija, Lietuvos keliai po poros metų ims sparčiai prastėti, taps nesaugūs ir nepatrauklūs pervežėjams.

Terminalai. Kaip minėta, automobilių transporto terminalai yra paprasčiausi. Tačiau vietovėse, kur numatoma didelė krovinių apyvarta – sandėliai, kitų transporto priemonių terminalai, būtina turėti specialių įrengimų ir sandėliavimo plotų. Daugiau dėmesio tolimuosiuose pervežimuose reikalauja krovinių krovimo darbai. Čia tenka numatyti tam tikro aukščio rampas. Šiuolaikiniai magistraliniai sunkvežimiai ir balniniai vilkikai turi pneumatines pakabas, leidžiančias keisti krovinių platformos aukštį nuo žemės maždaug per 20 cm. ir taip prisitaikyti prie rampos aukščio. Krovimo darbai mechanizuojami – pasitelkiama įprastinė sandėlių technika – juostiniai transporteriai smulkiems paketams, auto ar elektrokaros stambesniems paketams, ožinius ar portalinius kranus stambiems konteineriams krauti. Kadangi autotransporto priemonės dažnai kraunamos ne terminaluose, o tiesiog pas užsakovus, techninis aptarnavimas terminaluose nenumatomas, o atliekamas specialiose dirbtuvėse, dažniausiai nepriklausančiose transporto įmonėms.

Transporto ir traukos priemonės. Kaip minėta, automobilių transporte traukos ir transporto priemonės praktiškai sutapatintos į vieną transportinį vienetą. Prie lengvųjų automobilių ir sunkvežimių gali būti prikabinamos nesavaeigės transporto priemonės (priekabos). Išimtis – balniniai vilkikai: tai tik traukos priemonė.

Automobiliai skirstomi į lengvuosius, sunkvežimius ir autobusus. Daugiausia keleivių Europos šalyse vežama lengvaisiais automobiliais, skirtais individualiam naudojimui.

Sunkvežimiai Europos šalyse sudaro apie 25% (Japonijoje apie 40%). Tarp jų didžiausia dalis tenka mažiems sunkvežimiams, skirtiems smulkioms krovinių partijoms išvežioti – apie 80%, vidutinio dydžio sunkvežimių yra apie 5%, o likusią dalį sudaro didieji sunkvežimiai ir magistraliniai vilkikai. Sunkvežimiai skirstomi pagal krovumą. Skirtingose šalyse klasifikacija skirtinga. Rusijoje ji atsispindi sunkvežimio pavadinime. Europos šalyse naudojamas stambesnis skirstymas, tačiau jis išryškina pagrindinius sunkvežimių tipus pagal paskirtį. Smulkios krovinių partijos vežamos pikapais – sunkvežimiukais, gaminamais remiantis lengvųjų automobilių baze su atvira ar dengta platforma. Vidutiniai sunkvežimiai mažiausiai paplitę, jie skiriami vidutiniams nuotoliams. Didieji sunkvežimiai projektuojami specialiai ties leistinųjų kelio apkrovų riba. Tai savivarčiai, bortiniai sunkvežimiai ir balniniai vilkikai. Siekiant kuo geriau išnaudoti sunkvežimius, prie jų konstruojamos numatomos priekabos. Labai populiarūs šios klasės balniniai vilkikai. Kadangi šio tipo sunkvežimiai skiriami tolimiesiems pervežimams.

Keleiviai vežami autobusais. Mikroautobusai dažniausiai gaminami remiantis lengvųjų automobilių baze. Kadangi jie lengvai perdirbami kroviniams vežti, dažnai vadinami kombi. Didieji autobusai pagal savo paskirtį skirstytini į miesto, priemiesčio ir tarmiestinius. Tarpmiestinių autobusų atmaina – turistiniai autobusai.

Geležinkelių transportas

Geležinkelių transporto pradžia 1825m. Didžiojoje Britanijoje tarp Darlingstono ir Stoktono buvo nutiesti pirmieji geležinkelių bėgiai. Bendras pasaulio geležinkelių ilgis 1.3 mln. km. Krovinių ir keleivių gabenimas kainuoja pigiau, bet turi ir trūkumų, nes stotyse ilgai užtrunka prekių pakrovimas ir iškrovimas, krovinius galima vežti tik ten, kur nutiesti bėgiai. Daugiausia gabenama mediena, anglys, rūdos, chemijos pramonės žaliavos, pramonės produkcija. Tankiausia geležinkelių tinklą turi ekonomiškai stiprios valstybės: Didžioji Britanija, Vokietija, JAV, Italija, Japonija Prancūzija. Kai kurios valstybės (Islandija, Jemenas, Čadas, Nigeris) geležinkelių visai neturi. Dabar milijoniniuose miestuose keleiviai vežami miesto geležinkeliais metropolitenais. Jų yra daugiau kaip 70 pasaulio miestų.

Geležinkelio transporto privalumai:
• Geležinkelio transportas greitesnis ir pigesnis, palyginti su automobilių, jei šiuo vežama toliau nei 325 km.;
• Labai patogiai gali vežioti daug keleivių;
• Žymiai saugesnis už automobilių transportą;
• Keliaujant geležinkeliu, geriau pailsime, nei važiuojant automobiliu.
Geležinkelio transporto trūkumai:
• Krovinius ir keleivius į geležinkelio stotis reikia atvežti automobiliais. Tai ypač nepatogu rajonuose, kur geležinkelio stotys išdėstytos retai;
• Ilgai užtrunka krovos darbai;
• Traukiniai važiuoja pagal tikslų tvarkaraštį, o tai ne visada patogu;
• Geležinkelių taisymas gana brangus.

Geležinkelio transporto sistemos elementai: geležinkelis, terminalai, traukos priemonės, vagonai.

Geležinkelis. Geležinkelį sudaro du plieniniai bėgiai, pakloti vienas nuo kito numatytu atstumu ant lygaus atraminio paviršiaus. Tokį kelią galima labai apkrauti, ir jo pasipriešinimas mažas. Tačiau tokiam keliui reikia sankasų, jos specialiai profiliuojamos, patys bėgiai klojami ant pabėgių, kurie paskirsto apkrovą sankasai. Nors ir stengiamasi suformuoti lygų kelią, lokomotyvų ir vagonų pakabos turi amortizatorių. Pagal saugumo reikalavimus suderinami riedmenų ir geležinkelio statmenų gabaritai; rusiškos vėžės plotis – 1520 mm., europinės 1435 mm. Tarp dviejų kelio ašių turi būti 5000 mm. atstumas. Stotyse atstumai tarp kelių ašių – 4800 mm., antraeiliuose ir krovininiuose keliuose – 4500 mm.; kai numatoma perkrauti krovinius iš vieno sąstato vagono į kitą, atstumą leidžiama sumažinti iki 3600 mm. Standartinis bėgių ilgis – 25 m. Pastaruoju metu, ypač greitojo eismo ruožuose, paplito be sandūrų geležinkeliai; čia bėgiai suvirinami į 950 m. ar dar ilgesnes juostas, tačiau tokių kelių montavimui ir eksploatavimui keliami papildomi reikalavimai.

Geležinkelių tiesimas labai brangus, nes turi būti kelio nuolydžiai maži, posūkio spinduliai dideli, taigi geležinkelis yra sudėtingas inžinerinis įrenginys. Be kelių, reikalingos stotys, eismo organizavimo sistemos, signalizacijos įrenginiai. Nemažų lėšų reikia norint, kad geležinkelio įrenginiai veiktų sklandžiai. Dėl to kuriamos specialios tarnybos. Gana sudėtinga eksploatacijos sistema ir saugumo reikalavimai verčia laikytis koncepcijos, kad geležinkelį eksploatuoja linijos savininkas. Krovinio savininkas turi pasikliauti vežėju ir negali kontroliuoti, kur vežamas jo krovinys, o tai vienas pagrindinių geležinkelio trūkumų. Europoje manoma, kad tais atvejais, kai krovinį reikia vežti toliau kaip 330km., geležinkelis turi daugiau privalumų (greitis ir maža kaina nusveria trūkumus: gaišatis terminaluose, kai krovinio savininkas niekaip negali pasirūpinti pervežimo sparta, nes pervežimo strategiją renkasi vežėjas).

Geležinkeliai nepriklauso prie manevringųjų transporto rūšių. Bet koks incidentas linijoje keičia visų sąstatų eismą. Netgi turint geležinkelių tinklą, leidžiantį apvažiuoti kliūtis rezerviniais maršrutais, geležinkelių sąstatų manevrai ilgai užtrunka. Tada dažnai tenka keisti terminalus, į kuriuos pristatomi kroviniai. Pervežimą “nuo durų iki durų” galima užtikrinti tik stambioms įmonėms, turinčioms privažiavimo kelius. Kadangi įmonių, netgi stambių, geografinė padėtis dėl įvairiausių priežasčių nuolat keičiasi, statant šiuolaikines įmones dažnai abejojama, ar apsimoka tiesti brangius privažiavimo kelius. Dar viena geležinkelių tendencija – norint padidinti transportavimo greičius, mažinama tarpinių stotelių, kroviniai perkraunami vis stambesniuose terminaluose.

Terminalai. Geležinkelių terminalai – tai ne vienos transporto rūšies terminalai. Jau minėta, kad vežant geležinkeliu neprivežama “iki durų”. Krovinius ir keleivius vežti į terminalą tenka autotransportu. Todėl geležinkelio terminalai turi automobilių transporto terminalų įrenginius. Įmonių privažiavimo keliuose statomi specialūs, pagal krovinių rūšį, įrengimai. Vežant suverstinius krovinius (rūdą, statybines medžiagas, akmens anglis), kraunama iš bunkerių ar konvejerių, iškraunama specialiais vagonų iškrovimų įrenginiais ar vagonų verstuvais.

Gana svarbi terminalų dalis – rūšiavimo stotys. Paprastai privažiavimo keliuose ar mažose stotyse nepasiseka suformuoti sąstato, siunčiamo vienu adresu. Rūšiavimo stotyse tenka sąstatus performuoti – grupuoti vagonus adresų kryptimis.

Traukos priemonės. Traukai naudojami lokomotyvai ir savaeigiai vagonai. Lokomotyvai gali būti autonominiai (šilumvežiai ir turbovežiai) ir neautonominiai (elektrovežiai). Elektrovežių naudingumo koeficientas siekia 25-26%, šilumvežių – 29-31%. Svarbu ir tai, kad stabdomi elektrovežiai dalį energijos gali grąžinti į tinklus, jie ilgaamžiškesni, jų eksploatavimas pigesnis. Tačiau geležinkelį elektrifikuojant reikia didelių sąnaudų kontaktiniam tinklui.

Lokomotyvai skirstomi į krovininius, keleivinius ir manevrinius. Krovininiai lokomotyvai galingi, didelės traukos jėgos. Galingų lokomotyvų didesnis kėbulas, tokiam lokomotyvui sunkiau įveikti kreives, todėl jie skaidomi į dvi ar tris sekcijas. Kartais lokomotyvo konstrukcija tokia, kad sekcijos gali traukti sąstatą savarankiškai. Kai reikalinga didelė traukos jėga, sunkiems sąstatams traukti sukabinami keli lokomotyvai. Todėl ir elektrovežiuose ir šilumvežiuose yra įrengimų, užtikrinančių sinchronišką lokomotyvų darbą, valdant sąstatą iš vienos mašinistų kabinos. Valdymo sistemose vis plačiau naudojamos mikroprocesorinės sistemos, padedančios paprasčiausiai prisiderinti prie skirtingų informacinių ir valdymo sistemų keičiant programas, nes informacijos ir geležinkelių įrengimų valdymo sistemos unifikuojamos lėtai. Keleiviniuose traukiniuose vienas savaeigis vagonas gali būti jungiamas keliais prikabinimais.

Šilumvežiai būna su elektrine pavara, kai dyzelinis dvitaktis ar keturtaktis variklis suka generatorių, o jo teikiama srovė naudojama ratų elektros varikliams. Mažesnio galingumo šilumvežiuose yra hidraulinė pavara. Panaši sistema būdinga ir turbovežiams – turbina per reduktorių suka generatorių, o aširačius suka traukos elektros varikliai.

Elektrovežiai pagal srovės rūšį gali būti nuolatinės srovės, kintamosios srovės ar dvigubo maitinimo. Šio tipo lokomotyvai būna vienos ar dviejų sekcijų.

Vagonai. Vagonai yra keleiviniai ar prekiniai. Jau minėta, kad visi riedmenys turi atitikti privalomus gabaritus. Standartai numato šešis riedmenų gabaritus. T tipo gabaritas skiriamas specialiems Rusijos keliams; 1-T gabaritas Rusijos ir Mongolijos keliams; 0-T gabaritas Rusijos keliams ir atskiriems kitų šalių geležinkelių ruožams; 01-T gabaritas visiems šalių, įeinančių į geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją OSShD keliams; 02-T gabaritas riboja riedmenų, skirtų Vokietijos, Austrijos, Jugoslavijos, Graikijos ir Europinės Turkijos dalies geležinkeliams gabaritus; 03-T gabaritas atitinka visų Europos ir Azijos šalių geležinkelio gabaritus.

Prekiniai vagonai skirstomi pagal vežamus krovinius. Vežant biriuosius krovinius, kuriuos reikia apsaugoti nuo kritulių bei supakuoti, taip pat vežant brangius krovinius, naudojami dengti vagonai. Pusvagoniuose pervežami išverčiamieji kroviniai (rūda, anglis, mediena). Juose vežami ir konteineriai bei įrenginiai. Platforminiai vagonai skiriami dideliems kroviniams. Cisternomis vežami skysčiai ir dujos bei kai kurios birios medžiagos(cementas, kalcinuota soda). Izoterminiai vagonai – tai dengti vagonai su specialiais įrengimais, palaikančiomis tam tikrą temperatūrą. Keleiviniai vagonai yra atvirieji su sėdimomis vietomis – iki 7h trukmės kelionėms, ir vagonai su miegamosiomis vietomis, kurie gali būti kupė arba ne kupė tipo. Pašto pervežimui skiriami pašto vagonai, kurie gali turėti dvi sandėliavimo ir rūšiavimo sales.

Vandens transportas

Vandens transportas – seniausia transporto rūšis. Vandens transportas jungia šalis ir žemynus, daro didelę įtaką pasaulio ūkio teritorinei specializacijai. Tai ne tik seniausia, bet ir pigiausia transporto rūšis. Juo plukdoma daug skystų (naftos, suskystintų dujų) palaidų ir birių (anglių, rūdų, grūdų, mineralinių trąšų) produktų.

Labai svarbi pasaulio transporto sistemos sudedamoji dalis yra jūrų (vandenynų) transportas. Dauguma krovinių gabenami Atlantu, jo baseine yra 2/3 visų pasaulio jūrų uostų. Didžiausias pasaulio uostas yra Roterdamas, tai svarbiausi Vakarų Europos jūrų vartai. Uostas yra Olandijos vakaruose, Reino deltoje ir nutolęs nuo Šiaurės jūros apie 33km. Daug krovinių gabenama ir Ramiuoju vandenynu. Didžiausi krovinių srautai formuojami ties Japonijos pakrantėmis. Indijos vandenyne svarbiausi laivybos keliai kertasi Persijos įlankoje tam įtakos turi Sueco kanalas.

Didelę reikšmę jūrų transporto geografijai turi jūrų sąsiauriai-Lamanšo, Gibraltaro, Malakos, Erasuno(Zundo). Atstumus tarp uostų daug kur sutrumpina jūrų kanalai. Iškasus Sueco kanalą (ilgis 161km.), jungiantį Viduržemio ir Raudonąją jūras, kelias sutrumpėjo 8-15 tūkst. km. Panamos kanalas (ilgis 81.6km.) jungia Atlantą su Ramiuoju, buvo atidarytas I Pasaulinio karo išvakarėse.

Krovininiai laivai , raižantys pasaulio vandenis daugiau kaip su 170 valstybių vėliavomis priklauso jūrų prekybos laivynui. Beveik pusę pasaulio laivų sudaro naftovežiai. Pagal laivyno tonažą pasaulyje pirmauja Liberija. Net ir ekonomiškai silpnos valstybės turi didelius jūrų prekybos laivynus, bet iš tikrųjų su šių šalių vėliavomis plaukioja pirmaujančių šalių laivai, dėl to, kad reikėtų mokėti mažesnius mokesčius. Laivyba tarp šalies uostų, esančių skirtingose jūrose vadinama didžiuoju kabotažu. Laivyba tarp šalies vienos jūros uostų vadinama mažuoju kabotažu.

Jūrų transporto sistemą sudaro: keliai, uostai, laivai.

Kelias. Jūros kelias patogus daugeliu požiūriu. Palyginti su upių keliais, galimi didesni greičiai, nes nereikia tiksliai sekti farvaterį, o laivo sukeltos bangos nekenkia krantams. Jūriniai laivai gali būti labai dideli. Tačiau pervežimai jūra gana rizikingi. 1992m. dingo 402 laivai. Sudėtingų meteorologinių sąlygų maršrutų yra ir apie Europą. Žiemą dažnos audros Šiaurės jūroje. Be to, dalis šiaurinių uostų žiemą užšąla.

Laivyboje nėra eismo reguliavimo sistemos, apimančios visą maršrutą, tačiau ji būtina ruožuose, kur susikaupia daug laivų. Pvz. Lamanšo kanalui parengtos laivų eismo atskyrimo taisyklės, numatyti privalomi maršrutai Šiaurės jūroje. Reguliuojamas laivų eismas uostų prieigose, ypač įsiterpusių į žemyną.

Uostai. Vandens transporto terminalai gali būti mažos upių prieplaukos, leidžiančios priplaukti laivams, kurių krovumas – iki keleto šimtų tonų, o dugnai sustiprinti, kad laivai galėtų nusileisti ant kylio atoslūgių metu. Jūrų uostai – tai pramoniniai rajonai su sava infrastruktūra, uoste paruošiama reikiamo gylio akvatorija. Tam reikalingi bangolaužiai, giliavandeniai kanalai.

Šiuolaikiniai masyvūs laivai pasižymi labai didele inercija ir sunkiai valdomi. Saugiam laivų valdymui numatytos papildomos tarnybos – švyturių tarnyba, locmano tarnyba, buksyrų tarnyba, uosto navigacijos tarnyba, muitinė, dugno gilinimo tarnyba, sanitarinė tarnyba, sauga, laivo tarnyba.

Laivai. Laivai skirstomi pagal keletą požymių: architektūrinį – konstrukcinį tipą, plaukiojimo rajoną, variklio tipą, judėjimo pobūdį, paskirtį ir dydį.

Pagal architektūrinį – konstrukcinį požymį išskiriami iki galo užpildyti, tai yra turintys vieną ištisinį hermetišką denį ir dviejų denių laivai. Pastaruosiuose tarp viršutinio ir triumų denio susidaro nesandariai uždaryta erdvė, neįeinanti į registruojamąją laivo vandens talpą.

Pagal plaukiojimo rajoną išskiriami neapibrėžto plaukiojimo (tolimojo plaukiojimo) ir riboto plaukiojimo (kabotažiniai) laivai.

Pagal pagrindinio variklio tipą išskiriami laivai su garo, vidaus degimo ir atominiu varikliu.

Pagal judėjimo vandenyje tipą išskiriami vandens talpos tipo laivai, laivai su povandeniniais sparnais ir laivai su oro pagalve.

Skirstant pagal dydį, remiamasi keliais požymiais. Galima skirstyti pagal svorį, kai kriterijai – dedveito (įgulos, atsargų ir krovinio) tonažas, tuščio ir pakrauto vandens talpa. Skirstomi pagal tūrį, žiūrima bendrojo įregistruoto tonažo, grynojo įregistruoto tonažo 20 pėdų konteinerių ekvivalentų (TEU) kiekio. Pagal bendrąjį registruotą tonažą dažniausiai apskaičiuojami pervežimo mokesčiai. Grynasis ir registruotas tonažas – mokesčiams apskaičiuoti. Tai tūris, likęs iš bendrojo atėmus gyvenamąsias ir navigacijai skirtas patalpas, mašinų skyrių, balasto kameras, gėlo vandens atsargas.

Pagal paskirtį išskiriami keleiviniai laivai (laineriai, kabotažiniai, ekskursiniai) ir krovininiai. Krovininiai savo ruožtu skirstomi į bendrosios paskirties krovininius, rolkerius, konteinerovežius, lichterių pervežimo, laivus suverstiniems kroviniams, tankerius, laivus suskystintoms dujoms vežti.

Keleiviniais laivais, vadovaujantis Tarptautine žmogaus gyvybės saugos jūroje konvencija, laikomi laivai, vežantys daugiau kaip 12 keleivių. Didžiulius keleivinius laivus iš transatlantinio transporto išstūmė lėktuvai. Dabar šio tipo laivai (kruiziniai laivai) naudojami pramoginėms kelionėms.

Vidaus vandenų transportu gabenami šalies vidaus kroviniai. Tai statybinės medžiagos, chemikalai, didelių gabaritų kroviniai. Kai kuriais didesniais ežerais (pvz. Šiaurės Amerikos Didžiaisiais ežerais) bei upėmis gabenami ir tarptautiniai kroviniai. Europoje daugiausiai gabenama Reino upe, jungiančią Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos pramonės rajonus. Prie Reino yra didžiausias Europos upių uostas-Duisburgas. 1990m. sujungus Reiną su Dunojumi sukurtas ilgiausias Europoje vandens kelias. Rytų Europoje laivai iš Volgos, kanalais sujungtos su kitomis upėmis plaukia į Baltąją, Baltijos, Azovo ir Juodąją jūras. Šiaurės Amerikoje svarbi Šv. Lauryno upė, jungianti Didžiuosius ežerus su Atlantu.

Upių transportą sudaro šie elementai: keliai, laivai.

Keliai. Nors vandens keliai, atrodytų, nereikalauja eksploatacinių išlaidų, tačiau laivybai užtikrinti reikalingos dirbtinės užtvankos, šliuzai ir kiti įrenginiai, natūralią upės vagą tenka valyti nuo apnašų, gilinti, norint sudaryti sąlygas plaukti didesniems laivams. Vis dėlto, vandens transportas yra vienas pigiausių, nes laivas gali judėti esant nedidelei lyginamajai traukai.

Laivai. Laivai nuolat modernizuojami, kad galėtų konkuruoti su geležinkeliu ir automobiliais. Laivai didinami, daugėja savaeigių laivų, nors pastaruoju metu upėse vėl formuojami sąstatai, ir kelias baržas stumia vienas buksyras.

Upių laivų klasifikavimas panašus i jūrų, tik laivų dydį ir konstrukciją riboja kelias. Upių laivai paprastai plokščiadugniai ir lėti.

Oro transportas

Oro transportas yra greičiausia transporto rūšis, nes skrendama didesniais greičiais ir trumpiausiais maršrutais. Tai labai efektyvi tarptautinė transporto rūšis, nes, tranzitu kertant valstybių teritorijas, nebereikalingos sienų kirtimo, muitinių ir panašios procedūros. Įvykių statistika rodo, kad tai – ir saugiausia transporto rūšis. Tačiau jei būdingi ir trūkumai:
• Oro transportas labai brangus; transporto priemonės nepaprastai sudėtingos ir brangios, komplikuota ir brangi jų eksploatacija;
• Sunku pervežti didelius krovinius;
• Lėktuvai triukšmingi ir labai teršia aplinką;
• Oro transportas netinka trumpiems atstumams;
• Lėktuvai naudoja daug kuro; vežant tiek pat keleivių tuo pačiu atstumu traukiniu, sunaudosime 5 kartus mažiau kuro.

Vertinant oro transportą, remiamasi “mažiausių bendrų išlaidų” kriterijumi, padedančiu įvertinti pagrindinį oro transporto privalumą – greitį. Oro transportas manevringas, nes kiekvienas lėktuvas skrenda savu maršrutu ir neturi įtakos kitiems. Ištobulėjus navigacinėms priemonėms, oro transportą mažiau veikia meteorologinės sąlygos.

Oro transporto sistema susideda iš šių elementų: trasos, terminalai, transporto priemonės.

Trasos. Oro kaip ir jūros trasų nereikia parengti. Be to, pasiekiamos visos pasaulio šalys, nepriklausomai nuo geografinės jų padėties.

Terminalai. Skiriami dideli, išplėstos infrastruktūros oro uostai, jungiantys kelias transporto priemonių rūšis, ir maži, užtikrinantys tik minimalias paslaugas. Nepriklausomai nuo dydžio bet kuris oro uostas – tai kompleksas inžinerinių statinių ir įrengimų, skirtų keleivių, krovinių ir pašto pervežimo technologiniams procesams, orlaivių skrydžių organizavimui ir aptarnavimui. Sąlyginai oro uosto teritorija gali būti padalyta į 2 dalis: aerodromą su prie jo esančia teritorija ir administracinę ir techninę teritoriją. Aerodromas yra pagrindinė oro uosto dalis. Tai specialiai paruošta teritorija, susidedanti iš pakilimo ir nusileidimo takų, vairavimo takų, perono, orlaivių stovėjimo ir techninio aptarnavimo vietų, specialių aikštelių. Be jos, oro uostui priklauso tam tikra oro erdvė orlaivių manevrams. Ji vadinama aerodromo rajonu. Administracinėje ir techninėje teritorijoje išdėstomi pastatai ir įrenginiai technologinėms skrydžių aptarnavimo operacijoms atlikti.

Transporto priemonės. Oro transporto orlaiviai – sunkesni už orą aparatai, kuriuose keliamoji jėga gaunama, naudojantis aerodinamikos dėsniais. Orlaivius, vežančius keleivius ir krovinius, sąlyginai galima skirstyti į tris grupes: artimųjų reisų, vidutiniųjų reisų ir tolimųjų reisų.

Naudota literatūra:
1. Ž. Bazaras, D. Markšaitis, J. Sapragonas – ”Europos transporto sistemos”
2. http://host.deluxnetwork.com/~onrop/skaityk/txt/Transportas.htm
3. http://www.std.lt
4. Leidinys: Lietuvos ekonominė ir socialinė raida.
5. Paskaitų konspektai.

Leave a Comment