TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMAS MUITŲ SISTEMA
Kursinis darbas
TURINYS
Įvadas 31.Tarptautinės prekybos ribojimo tikslai ir priežastys 42. Muitų rūšys ir klasifikacija 53. Muitų esmė ir funkcijos 64. Muito tarifo nustatymas 85. Muitų politikos įtaka vartotojams ir gamintojams 116.Muitų politikos įtaka bendriems šalies interesams 127.Lietuvos muitų sistema įstojus į Europos Sąjungą 158. Statsitika. Lietuvos Respublikos užsienio prekybos politika 16Išvados 19Naudota literatūra 21
ĮVADAS
Muitas – mokestis (piniginė prievolė valstybei), kurį reikia sumokėti dėl to, kad prekės yra importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba iš jos eksportuojamos.Prekė – visoks kilnojamasis turtas, galintis būti užsienio prekybos objektu.Importo muitas – muitas, renkamas (sumokamas) už prekes, importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją.Eksporto muitas – muitas, renkamas (sumokamas) už prekes, eksportuojamas iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos.Muito norma – parametras, naudojamas muito dydžiui apskaičiuoti.Muitų tarifas – susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms, normų rinkinys.
Prekių mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tiesiog būdas garantuoti savo egzistavimą. Nors tarptautinė prekyba naudinga visoms šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją riboti. Bet gerų ribojimo būdų neatrado, nes jų paprasčiausiai nėra. Bet koks prekybos apribojimas galiausiai virsta žala visuomenei. Dabar tarptautinė prekyba laisvesnė negu bet kada, kadangi pasaulis išmoko laisvosios prekybos pamoką, o kai kurios postkomunistinės šalys, tarp jų ir Lietuva, dar tik pradeda savo kailiu pajusti, ar tikrai užsienio prekybą riboti žalinga. Dauguma mokslininkų ir ekonomistų pritaria tarptautinės prekybos liberalizavimui, muitų ir kitų prekybos barjerų panaikinimui. Ši pozicija remiasi ekonomine analize, įrodančia laisvosios prekybos naudą ne tik kiekvienai valstybei, bet ir visam pasauliniam ūkiui. Tačiau pateikiama nemažai svarių argumentų, teisinančių prekybinių apribojimų įvedimą ir rodančių jų blogą įtaką atskiros visuomenės grupės ar valstybės požiūriu. Šiame darbe nagrinėsiu muitus – labiausiai naudojamą prekybos politikos priemonę, ir jos įtaką valstybės ekonomikai bei eiliniams vartotojams. Muitai yra valstybės suformuota netiesioginių mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos problemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas ir įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius. Paprastai muitų politika būdinga silpnai išsivysčiusioms šalims, nors muitai nėra pati efektyviausia tarptautinės ekonomikos reguliavimo priemonė. Pripažįstant laisvosios prekybos naudą, tiek atskirai šaliai, tiek atskirai pasauliniam ūkiui, ekonomiškai silpnesnės šalys ne visada gali naudotis kitais ekonominių ryšių reguliavimo būdais.
1. Tarptautinės prekybos ribojimo tikslai ir priežastys
Prekybiniai apribojimai visada naudingi konkuruojančių su importu prekių gamintojams. Jei prekės gaminamos šalies viduje, gamybos kaštai dideli, ji negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis, tai gamyba ir užimtumas šioje šakoje mažės. Šis neigiamas užsienio prekybos poveikis koncentruojasi viename ar keliuose vidaus sektoriuose, kai tuo tarpu užsienio prekybos nauda – galimybė pigiau vartotojams nupirkti importuojamą prekę, nei ją parduoda vidaus gamintojai, pasiskirsčiusi tarp daugelio ekonomikos objektų. Todėl neigiamas pasekmes patiriančio sektoriaus darbuotojai turi žymiai didesnius stimulus ir galimybes siekti, kad sektorius būtų kuo daugiau apsaugotas nuo pigesnių užsienio prekių konkurencijos Vyriausybės lygiu priimant tokius sprendimus dažnai neatsižvelgiama į tai, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir kokybės gerinimo stimulus. Be to neatsižvelgiama į vartotojų interesus.
Šalies pramonės apsauga grindžiama tuo, kad dalis pramonės šakų turi pranašumą, kuriam įgyvendinti reikia laiko. Todėl būtina sukurti palankias sąlygas, kol pramonės šaka sutvirtės ir galės konkuruoti su užsienio produkcija. Jaunos šakos gynimo argumentą panaudojo F. Listas dar XIX amžiuje . Šiuo metu šis argumentas išryškėja vykdant prekybos politiką, kai valstybė remia tam tikros šakos produkcijos eksportą, padėdama tos šalies gamintojams įsitvirtinti užsienio rinkose, arba padeda plėtoti naują pramonės šaką. Pastaraisiais atvejais reikėtų palyginti dabartinius nuostolius su būsimais privalumais. Netgi jeigu prekės importuojamos už normalią (nedempinginę) kainą, jaunai pramonei reikės įveikti nemažai sunkumų skverbiantis į rinką. Tarptautinis patyrimas šioje srityje rodo, kad įvesti muitai paprastai išlieka, o ginama pramonės šaka netampa pajėgi konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Paskutinius 40 metų vykdoma potecialių eksporto sektorių gynimo politika Lotynų Amerikoje dažniausiai nuvylė, kai tuo tarpu ryški Azijos valstybių užsienio orientacija pasižymėjo aukštais ekonomikos augimo tempais. Autarkijos argumentas naudojamas teigiant, kad šalis turi apsaugoti tas importo pakaitalus gaminančias šakas, kurios gamina ir naudoja ribotus gamtos išteklius (pvz. žemės ūkis, anglies pramonė). Šiuo atveju mėginama išvengti aprūpinimo rizikos, palaikant pakankamą vidaus gamybinių pajėgumų lygį. Optimalaus tarifo argumentas naudojamas tada, kai šalies rinka yra tokio dydžio, kad ji gali daryti įtaką pasaulinių kainų lygiui. Tuomet galima parinkti tokį muitų tarifą, kuris būtų naudingiausias šaliai. Nustačius optimalų tarifą, šalis gautų didžiausias pajamas ir apsaugotų savo pramonę.2. Muitų rūšys ir klasifikacija
1) Specialieji muitai taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiųjų muitų normas ir mokėjimo sąlygas nustato įstatymai;2) Antidempinginiai – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala Lietuvos vietinei pramonei, tokios žalos vietinei pramonei grėsmė arba reali kliūtis kurti vietinę pramonę. Antidempingo muitų įvedimą ir taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymas;3) Kompensaciniai muitai taikomi, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Kompensaciniai muitai gali būti įvedami priėmus šių muitų įvedimą ir taikymą reglamentuojantį įstatymą;4) Fiskaliniai muitai yra tie, kurių tikslas yra apmokestinti prekes, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas.5) Protekciniai (apsaugos) – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Protekciniai (apsaugos) muitai gali būti įvedami priėmus šių muitų įvedimą ir taikymą reglamentuojantį įstatymą.6) Statistiniai muitai taikomi prekybos apyvartai apskaičiuoti.7) Retorsiniai – taikytini apmokestinant prekes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms.8) Išlyginamieji – muitai, kurie taikomi, kai prekės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir nacionalinės gamybos prekių kainas.9) Preferenciniai – kai norima sumažinti muitą prekei, įvažamai iš atskirų šalių.
Pagal muitų taikymo pobūdį muitai gali būti:1) nuolatiniai – mokami už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laikotarpio nepriklausančios muito normos;2) sezoniniai – mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos. Sezoniniai gali būti tik bendrieji ir specialieji muitai. Bendrieji – taikomi siekiant reguliuoti Lietuvos Respublikos užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą.
Importuojamoms ar eksportuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių aukščiau paminėtų rūšių muitai. Kiekvienas iš šių muitų apskaičiuojamas neatsižvelgiant į kitus, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip.
3. Muitų esmė ir funkcijos
Pasaulinėje prektikoje šalies muitų sistema įforminama dviem savarankiškais įstatymų blokais:
Įstatymais, reguliuojančiais prekių ir kitų gėrybių, kurios vežamos per valstybinę sieną, apmuitinimo metodologiją, juridinių ir fizinių asmenų veiksmus ir kitus su muitų politika susijusius aspektus. Įstatymais, reglamentuojančiais muitinių tarnybų darbą, jų teises, pareigas, muitinės procedūras, kontrolės tvarką, organizavimą ir kitus su šia veikla susijusius klausimus.
Užsienio prekybą sudaro prekių išvežimas iš šalies ir įvežimas į šalį, todėl bendrą muitų sistemą sudaro trys dalys:
Importo (įvežamų į šalį prekių) muitai Eksporto (išvežamų iš šalies prekių) muitai Tranzitiniai (pervežamų per šalį muitai)
Importo muitų sistema – tai atitinkamai sugrupuotas sąrašas prekių, kurios apmokestinamos nustatyto dydžio mokesčiais, įvežant jas per valstybinę sieną. Tai pagrindinė tarptautinės prekybos reguliavimo dalis, nes jos pagalba įgyvendinami muitų politikos tikslai. Eksporto muitų sistema – tai sąrašas prekių, kurių išvežimu į užsienį valstybė nesuinteresuota, tačiau draudimo netaiko. Dažniausiai naudojama siekiant apriboti šalies gamtinių išteklių išvežimą arba šalyje jaučiant kokių nors prekių stygių. Atskirais atvejais eksporto muitai duoda galimybę padidinti eksportuojamos produkcijos kainą kitų šalių vartotojų sąskaita ir, nedidinant eksporto apimčių, papildyti valstybės biudžeto pajamas. Tačiau tada reikia turėti labia tvirtas tos prekės pozicijas pasaulinėje rinkoje. Tranzito muitų sistema- tai mokestis už gabenamas per šalies teritoriją prekes į kitas šalis. Viena vertus, tai valstybės biudžeto pajamų papildymo įrankis, o kita vertus, nepageidaujamų prekių srautų per šalį ribojimas, siekiant nepabloginti ekologinės situacijos ar sprendžiant kai kuriuos užsienio protekcionistinius politicos uždavinius. Tiek visa muitų sistema, tiek jos sudedamosios dalys – muitų funkcijos, struktūra, tarifai, apmuitinamų prekių sąrašai – paprastai yra tarptautinių derybų objektas. Muitų įvedimas dažnai sukelia negatyvią užsienio prekybos partnerių reakciją, nes muitai nenaudingi vartotojams, beveik visuomjet blogina gyvenimo lygį ir partnerių šalyse, ir muitą įvedusios šalie, neskatina laisvosios konkurencijos. Jei šalies ekonomikoje esama vidinių neišsprendžiamų problemų, neleidžiančių panaudoti visų kitų užsienio prekybos reguliavimo būdų, kaip subsidijų, laisvosios prekybos sutarčių, slenkstinių kainų ir kitų, muitų įvedimas šaliai yra naudingesnis nei ekonominis pasyvumas. Tačiau dėl to reikia derėtis su užsienio šalimis, jei norima išvengti uždaros ekonomikos žalos.
Svarbiausias muitų sistemos elementas yra muitų tarifas. Pagrindinės jo funkcijos yra tokios:1. Užsienio prekybos protekcionizmo priemonė, sauganti nacionalines ūkio šakas ar atskiras prekes nuo užsienio partnerių konkurencijos. Įvežamų į šalį prekių muitai didina importinių prekių kainą, ir nacionaliniai gamintojai įgaua pranašumą, nes vidaus rinkoje savo gamybos prekes gali parduoti pigiau.2. Skatina nacionalinę gamybą ir eksportą, darydami įtaką prekių vidaus kainoms. Importinių prekių pabrangimas didina vidaus kainų lygį ir nacionalinių gamintojų pelną bei jų konkurencinį pajėgumą užsienio šalių rinkose. Tačiau ši politika slepia nemažai pavojų, nes šalies gamintojai įpranta dirbti šiltnamio sąlygomis. Vėliau jų produkcija gali techniškai atsilikti ir vėliau tapti nekonkurentiška.3. Priemonė užsienio prekybinėms nuolaidoms gauti. Gali būti net politinės nuolaidos. Derybose atitinkamoms prekių grupėms siūloma abipusiškai sumažinti muitų mokesčių lygį ir apskritai jų atsisakyti, siūloma jungtis į prekybines, ekonomines ar net politines sąjungas.4. Muitų tarifai naudojami eksporto plėtrai didinti, kada vienašališkai atsisakoma nuo įvežamųjų tarifų produkcijai, kuri šalyje ir toliau perdirbama, o gautieji gatavi gaminiai eksportuojami į užsienį.
5. Muitų tarifai padeda valstybinei kontrolei sekti įvežamas į šalį prekes, yar svarbi informacijos priemonė sprendimams dėl užsienio politicos, tarpvalstybinių sutarčių, jungimosi į sąjungas ar nesijungimo sprendimams priimti.6. Galiausiai valstybė, naudodama prekių ir kitų gėrybių apmuitinimą, sprendžia fiskalines ir užsienio prekybos balanso problemas. Idealiausia, kai tam tikro periodo importo apimtis lygi eksporto apimčiai.4. Muito tarifo nustatymas
Kadangi muito tarifo pagrinidinis nustatymo tikslas – visiškai eliminuoti skirtumą tarp importuojamų ir nacionalinių gamintojų analogiškų prekių kainų lygių, tai labia didelę reikšmę turi muitų mokesčių apskaičiavimas. Pagal apskaičiavimo būdą skiriami du pagrindiniai muitų tarifų dydžiai:
1. Specifinė (kiekybinė) muito norma nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant. Trumpai tariant, tai muitų mokestis, atsižvelgiant į vežamų prekių kiekį, svorį, tūrį. Jei tarsime, kad importuojamo gaminio ižsienio partnerio nustatyta kaina yra PI, vidaus kaina Pv, tai muito dydis bus: Tv=Pv-PIPv-PI (1)
Šių kainų skirtumas arba muito tarifo dydis parodo, kokia dalimi muitas gina savo gamybos produkciją. Tačiau urodytas apskaičiavimas turi nemažą trūkumą – kai kurioms produkcijos rūšims (pavyzdžiui, technologinėms linijoms, sudėtingoms mašinoms ir jų sistemoms ir panašiai) sunku pritaikyti mato vienetą. Be to, kadangi specifinio muito matas tiesiogiai susijęs su kainomis, o pastarąsias veikia infliacija, tai šiuo būdu apskaičiuoto muito vertė santykinai mažėja, tampa mažiau reikšminga ir tenka rengti derybas, peržiūrėti specifinio muito tarifą. Todėl labiau paplitęs yra antrasis muitų tarifų dydis – vertybinis muitas.
2. Vertybinė (advaliorinė) muito norma nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės. Jei importuoto gaminio kaina PI, vidaus kaina Pv, tai muito dydis bus:
tv=Pv/PI – 1 (2)
Vertybinio muito apskaičiavimas yra paprastesnis ir objektyvesnis – pakanka importo kainą padauginti iš muito tarifo koeficiento arba procento. Bet čia susiduriama su kita problema – kaip nustatyti, ar importuotojas deklaruoja tikrąją prekės kainą (vertę). Jei prekių importuotojas yra importuojančios šalies atstovas, jis suinteresuotas mažesniu muitu ir daugeliu atveju naudinga prekės kainą sumažinti. Neretai pardavimo sutartyse nurodoma sumažinta prekių vertė. Be to, sudaromos sąlygos muitininkų piktnaudžiavimui, nes už atitinkamą mokestį galima nevienodai įvertinti analogiškas prekes. Todėl, mūsų sąlygomis, tikriausiai geriausias yra kombinuotas (mišrus) muitų apskaičiavimo metodas, derinantis specifinisu ir vertybinius skaičiavimo metodus, padedantis, nors ir ne visai, išvengti nurodytų trūkumų. Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.
Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą:1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;3) prekės natūrinis matavimo vienetas;4) autonominė importo muito norma;5) konvencinė importo muito norma;6) preferencinės importo muito normos;7) eksporto muito norma. Visos bendrųjų muitų normos gali būti pateiktos keliuose muitų tarifuose, kurių kiekvienas atitinka kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros dalį. Muitų tarifuose bendrųjų muitų normos nustatomos kiekvienai kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros pozicijos daliai atskirai.
Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos ir atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės.
Valstybė, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės, nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso ir tarptautinių sutarčių nuostatomis.Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės, gali būti:1) autonominė – taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta;2) konvencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą;3) preferencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą.Jeigu preferencinė muito norma didesnė už autonominę ar konvencinę muito normą, apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekes, taikoma mažiausia muito norma.Valstybių, iš kurių kilusioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos, sąrašus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, tvirtina ir keičia Vyriausybė. Į šiuos sąrašus įtraukiamos ir valstybės, iš kurių kilusioms prekėms konvencinės muitų normos taikomos Vyriausybės nutarimu. Šiuo atveju nurodoma, kokioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos.Muitinė, taikydama nustatytus muitus, kitus importo ir eksporto mokesčius, importo, eksporto bei tranzito draudimus ir apribojimus, naudoja Integruotą tarifą. Integruotas tarifas yra oficialus informacijos rinkinys.Integruotas tarifas sudaromas kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros ir muitų tarifų pagrindu. Integruoto tarifo struktūrą, taip pat jo rengimo ir naudojimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės institucija.
Nesumokėtą muito ir delspinigių sumą muitinė išieško Muitinės kodekso nustatyta tvarka už einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Muitų grąžinimo ar atsisakymo juos išieškoti atvejus nustato Muitinės kodeksas bei atitinkamų rūšių muitus reglamentuojantys įstatymai. Prašymai grąžinti nepagrįstai sumokėtus (išieškotus) muitus pateikiami teritorinei muitinei ne vėliau kaip per dvejus metus nuo šių muitų sumokėjimo (išieškojimo) dienos. Skundai dėl muitinės sprendimų atsisakyti patenkinti prašymus dėl nepagrįstai apskaičiuotų muitų perskaičiavimo, nepagrįstai sumokėtų (išieškotų) muitų grąžinimo gali būti pateikti ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo prašymą pateikusio asmens informavimo apie atitinkamą muitinės sprendimą. Jeigu prašymą pateikęs asmuo nėra informuojamas apie priimtą sprendimą Muitinės kodekso nustatyta tvarka, skundas gali būti pateiktas ne anksčiau kaip po 2 mėnesių ir ne vėliau kaip po 5 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos. Nepagrįstai sumokėtus (išieškotus) muitus ir su jais susijusius delspinigius teritorinė muitinė grąžina Vyriausybės arba jos įgaliotos valstybės institucijos nustatyta tvarka.
Nesumokėjus muitų arba jų nesumokėjus laiku, skaičiuojami delspinigiai. Delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą. Finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai muitas turėjo būti sumokėtas, ir baigiami skaičiuoti muito sumokėjimo dieną įskaitytinai, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių muitai buvo nesumokėti arba laiku nesumokėti.Iš asmens, nemokančio delspinigių nustatyta tvarka, delspinigiai išieškomi tokia pat tvarka, kaip ir nesumokėti muitai. Ir delspinigių sumokėjimas neatleidžia nuo muitų mokėjimo.
5. Muitų politikos įtaka vartotojams ir gamintojams
Vartotojas yra suinteresuotas didesniu geros kokybės prekių kiekiu. Tas garantuoja jam didesnes pasirinkimo galimybes. Jau vien faktas, kad kai kurios prekės yra importuojamos į šalį, rodo, jog vartotojai labiau vertina nevietinės gamybos analogus. Muito mokesčio, ribojančio importą, įvedimas, akivaizdžiai nenaudingas vartotojams. Be to, apmokestinus įvežamas prekes atitinkamu muito mokesčiu, vartotojas priverstas mokėti už tą prekę didesnę pinigų sumą, nes mokestis padidina kainą. Vartotojas, esant mporto kainai Pi=100 pirktų Q4 prekių kiekį. Tų prekių nacionaliniu gamintojų kaštai turi neviršyti PI kainų lygio, siūlant Q1 prekių kiekį. Kadangi pasiūla mažesnė už paklausą, būtinas importas lygus Q1-Q4 . Įvedus muito mokestį, tarkim t=25 procentų, vartotojas turės mokėti Pv kainą, kuri bus lygi 125. jis už tą pačią pinigų sumą nupirks pažesnį prekių kiekį Q3 (Q3 < Q4). Nacionaliniai prekės gamintojai, esant prekės kainai 125, padidins gamybos apimtis iki Q2 ir gaus didesnes pajamas. O vartotojai nukentės dvigubai – mokės brangiau ir savo reikmėms tenkinti gaus mažiau prekių. Taigi muito įvedimas ar jo padidinimas visais atvejais skriaudžia vartotoją, jo sąskaita didėja gamintojų bei valstybės biudžeto pajamos. Nacionaliniai gamintojai, gaminantys su importu konkuruojančią produkciją, įvedus arba padidintus tai produkcijai muitus laimi. Jei muitas apriboja importą, jie gali užpildyti atsiradusį tos prekės „langą“, plėsdami gamybos ir pardavimo paimtis. Be to pakilus importuojamos produkcijos kainoms iki muitų garnatuojamo lygio, nacionaliniai gamintojai savo produkcijai irgi galės didinti kainas. Jie gaus didesnį pelną produkcijos vienetui, o padidinus produkcijos apimtį , -ir didesnį pelną. Todėl gamintojai suinteresuoti muitais, silpninančiais jų užsienio konkurentus.
1 paveikslas.Muito įtaka vartotojui.
6.Muitų politikos įtaka bendriems šalies interesams
Įvedus arba padidinus muitus, vartotojai patiria žalą, o nacionaliniai gamintojai gauna papildomą naudą. Kyla klausimas, kuris šių skirtingų interesų nulemia bendrus interesus. Paveiksle matyti, kad nacionalinių gamintojų naudą vaizduoja I srities plotas – 25 procentų muitas padidina importuojamos prekės kainą nuo 100 iki 125. tai leidžia gamintojams didinti kainą iki 125 ir plėsti gamybą tol, kol jiems pelninga – paveiksle nuo Q1 iki Q2. Gaminant didesnį kiekį, ribiniai kiekvieno tolesnio gaminio vieneto kaštai pradės viršyti Pv kainos lygį ir gamyba bus nuostolinga. Nacionalinių gamintojų pelno masės prieaugis, įvedant arba didinant muito mokestį, augs, tai yra paveikslo I srities plotas didės II srities sąskaitą. Įvedus muitus, vartotojas patyrė žymiai daugiau nuostolių, nei gamintojas naudos.
Jei valstybė įveda prekių muitus, tai ji šalies vartotojų interesus aukoja bendram šalies labui, siekdama tenkinti bendrus šalies interesus. Pirmiausia padidėja valstybės biudžeto pajamos, nes netiesiogiai apmokestinamos importuojamos prekės ir išauga gamintojų pelno okesčio masė. Antra, padidėjus biudžetui, atsiranda galimybė paremti atskiras nacionalines gamybos šakas, kurios nepajėgios konkuruoti su užsienio analogiškomis šakomis. Trečia, atitinkamų prekių grupių vartotojų sąskaita transferinių srautų dėka perskirstomos pajamos tarp šalies gyventojų įvairių sluoksnių. Iš valstybės biudžeto galima daugiau skirti išteklių visuomenės sveikatos apsaugai, švietimui, visuomeniniam transportui, kitiems mažas pajamas gaunančių šalies gyventojų poreikiams tenkinti. Išsivysčiusiose šalyse muitų politika dažniausiai paremiama kalnakasybos pramonė, kuri reikalauja daug nelabaikvalifikuotos darbo jėgos. Dėl importo konkurencijos šių šakų darbuotojai sunkiau susiranda naujas darbo vietas. Besivystančiose šalyse nėra ryškesnio dėsningumo – situacija priklauso nuo kiekvienos šalies ūkio specifikos. Pavyzdžiui, Lietuvoje teikiamas lengvosios premonės, maisto pramonės, žemės ūkio produkcijos gamintojams – tai yra ūkio šakoms, kuriose dirba dauguma šalies gyventojų ir kuriose Lietuva siekia pasiekti pasaulinį lygį. Palaikydama savo gamintojus, garantuodama savo gyventojams darbo vietas, valstybė vykdo protekcionizmo politiką. Tačiau kyla klausimas, ar muitai geriausia šios politikos priemonė? Šiai analizei galima naudotis P. Linderto ir Ch. Kindlebergerio modeliu:
Tarkime valstybė, norėdama palaikyti nacionalinius prekės gamintojus, analogiškai importuojamai produkcijai uždės 10 procentų dydžio muitą. Visų pirma, šalis patirs nuostolių, nes produkciją gamins didesniais kaštais (I sritis) bei sumažės vartojimas išaugus kainoms (II sritis). Bendrą šalis naudą vaizduoja III sritis, kuri gaunama padidėjus prekės nacionalinės gamybos apimtims, dėl padidėjusio užimtumo ir ūkio plėtros. Taigi muito naudojimas turi ir neigiamų, ir teigiamų savybių. Galutinis rezultatas priklauso priklauso nuo III srities ir I bei II sričių santykio. Šalies grynoji nauda, įvedus muitą, lygi :III – (I+II) (3)
Tačiau great muitų arba vietoj jų galima naudoti valstybės dotacijas, sumažintus mokesčius remiamoms ūkio šakoms. Tada valstybė didins nacionalinę prekybą, bet nesumažins ir nepabrangins prekės vartojimo. Tarkime, įvedus 10 procentų subsidiją prekės vienetui, gamybai būtų tas pats poveikis : prekės kiekis padidėtų nuo Qso iki Qsi.
2 paveikslas. Naudos ir netekties priklausomybė, įvedus muitus ir panaudojus subsidijas.
Tiesioginiai prekės gamybos kaštai didesni už importo kainą (I sritis), tačiau subsidija nemažina vartojimo, nes vidaus rinkos kaina nepasikeičia. II netekties sritis šiuo atveju neegzistuoja. Subsidija, palyginti su muitu, efektyvesnė ir tada, kai siekiama didinti užimtumą, kurti darbo vietas. Nuo subsidijų nenukenčia vartotojai, nesumažėja paklausa. Taip pat tai nepakenkia užsienio prekybos santykiams. Silpnokai išsivysčiusioms šalims subsidijos pasirinkimo problema yra ta, kad dėl lėšų stokos subsidijos arba neįmanomos, arba nepakankamos. Todėl tenka plačiau naudoti muitų sistemą.
Muitų, kaip nacionalinių gamintojų apsaugos priemnės, panaudojimo analizė leidžia įvertinti ir kitą labai paplitusį protekcionizmo šalininkų argumentą – kad jaunoje nacionalinėje valstybėje reikia būtinai remti naujai besikuriančias ūkio šakas. Reikia sutkti, kad ekonomine prasme silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse muitų anudojimas yra pateisinamas, nes sulaiko iš ekonomiškai stiprių valstybių plūstančias prekes, kol nacionaliniai gamintojai neturi nei pakankamai patirties, nei gamybinių pajėgumų. Tik pasiekus atitinkamą lygį, jau be muitų pagalbos galima konkuruoti su kitų šalių gamintojais. Taip elgėsi Jungtinės Amerikos Valstijos po Pilietinio karo, siekdamos apsaugoti ncionalinę tekstilės pramonę ir metalurgijos pramonę nuo Didžiosios Britanijos eksportuojamų prekių. XIX amžiuje Vokietija muitais saugojo besikuriančią apdirbamąją pramonę. Japonija po antrojo pasaulinio karo siekdama palaikyti nacionalinę automobilių pramonę, naudojo ir importo muitus, irkitas apsaugos priemones, leidusias pasiekti aukštą gamybos lygį. Net ir dabar Japonija griebiasi muitų, pavyzdžiui, palaikyti nacionalinius kompiuterių gamintojus. Europos Sąjunga baudžia muitais eiksporto kvotas viršijusias valstybes.
7.Lietuvos muitų sistema įstojus į Europos Sąjungą
Prisiimti narystės Europos Sąjungoje (ES) ir joje veikiančioje Muitų sąjungoje įsipareigojimus Lietuva planuoja būti pasirengusi 2004 metais. Muitų sąjungoje dalyvaujančios ES valstybės panaikina tarpusavio prekybos apribojimus. Tai reiškia, kad visi muitai prekyboje tarp ES valstybių panaikinami. Valstybės narės trečiųjų šalių prekėms taiko bendrąjį muitų tarifą ir vykdo bendrą prekybos politiką. Įstojus į ES, muitinė surinks mažiau mokesčių, nes trečiųjų šalių muitai pateks ne į Lietuvos, o į ES biudžetą.) Principas toks: visos Europos Sąjungos valstybės surenka muitus į vieną centralizuotą fondą, iš kurio šios lėšos yra paskirstomos. 25 procentai visų surinktų lėšų skiriama mokesčių administravimo išlaidoms ir grąžinama juos surinkusiai valstybei. Tačiau daugiau lėšų, negu Lietuva atiduos, turėtų gauti iš struktūrinių fondų. Prekyboje su Europos Sąjungos šalimis nebus jokių muitų. Liks PVM ir akcizai. Dabar ES sudaro 15 valstybių, vėliau jų gali būti 27. Visas jas gina vienas muitų tarifas. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad ES bus nustatytas 70 procentų muitų tarifas bananams. Lietuvos gamintojams tai nesvarbu, nes Lietuvoje bananai neauga, tačiau taip bus ginami Portugalijos, kuri yra ES šalis, bananų augintojų interesai (jiems ginantis nuo importuojamų iš Lotynų Amerikos valstybių pigių bananų). Gamintojų interesų gynimas muitais, be abejo, naudingas gamintojams, tačiau už tai turi mokėti vartotojai, perkantys brangesnes prekes. Protingą ir valstybės požiūriu naudingą balansą turi sugebėti rasti sprendimus dėl muitų priimančios valstybės institucijos.
Įvertinant narystės sąlygotus pasikeitimus pagal valdymo lygius, didžiausią poveikį turėtų pajusti centrinė muitinės administracija – Muitinės departamentas. Ją būtina pertvarkyti pakoreguojant padalinių funkcijas, sustiprinant esamus padalinius ir sukuriant naujų (pvz., bendrosios žemės ūkio politikos, tranzito kontrolės, kovos su pažeidimais ir kontrabanda). Į centrinę muitinės administraciją reikės priimti naujų darbuotojų, nes gerokai padidės su naryste ES susijusio darbo apimtys. Jau dabar vis svarbesnė tampa darbuotojų kvalifikacija, geras ES teisės aktų žinojimas, užsienio kalbų mokėjimas, asmeniniai kontaktai su Europos Komisijos ekspertais.Pasikeitus teisinei sistemai ir didėjant prekybos apimtims, padidės ir muitinės veiklą reglamentuojančius ES teisės aktus gerai žinančių specialistų poreikis verslo sferoje, todėl geriausi šios srities specialistai gali išeiti iš tarnybos muitinėje. Sprendžiant šią problemą reikėtų užtikrinti, kad kiekvienoje srityje dirbtų daugiau nei vienas specialistas, skatinti tarnybą muitinėje didinant atlyginimus ir nustatant papildomų socialinių garantijų.
Neigiamą poveikį patirs muitinės tarpininkai, nes tam tikru mastu sumažės jų darbo apimtys (muitinės formalumai ES teritorijoje gabenamoms prekėms nebus atliekami). Didesnį poveikį patirs įmonės, kurių veikla sukoncentruota pasienyje su kitomis ES priklausančiomis valstybėmis.
8. Statsitika. LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽSIENIO PREKYBOS POLITIKA
Lietuvos Respublikos ekonomika yra labai atvira: 2000 metais užsienio prekybos apyvarta sudarė 83 % šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP) – taigi užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką šalies ūkio augimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui. Užsienio prekybos skatinimas yra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamas užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimo programomis. Lietuvos Respublikos užsienio prekybos politika atitinka Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), kurios 141 nare Lietuva tapo 2001 m. gegužės 31 dieną , nuostatas, be to, Lietuvos užsienio prekybos politika derinama su Europos Sąjungos užsienio prekybos politikos principais, t.y. prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gerinimas. Vykdydama liberalią užsienio prekybos politiką, Lietuvos Respublika netaiko kiekybinių apribojimų (kvotų), diskriminacinių vidaus mokesčių, prekybą varžančio licenzijavimo ir pan. Pagrindinė užsienio prekybos politikos reguliavimo priemonė yra importo muitai. Užsienio prekybos politikos įgyvendinimą – derybas dėl laisvosios prekybos bei prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo (suteikiančių didžiausio palankumo statusą prekyboje) sutarčių bei šių sutarčių priežiūrą prekybos ir tarptautinių ekonominių ryšių srityje kuruoja Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamentas, dalyvaujant kitoms suinteresuotoms institucijoms.
Šalys, Lietuvos Respublikos užsienio prekybos partnerės, skirstomos į tris grupes: palankiausias užsienio prekybos režimas (preferenciniai importo muitai – mažiausi arba nuliniai) yra abipusiai taikomas prekyboje su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, tai yra: Europos Sąjungos šalys (nuo 1995 01 01), Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos – ELPA – šalys (Islandijos Respublika, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Norvegijos Karalystė, Šveicarijos Konfederacija) ( nuo 1997 01 01), Čekijos Respublika (nuo 1997 07 01), Estijos Respublika (nuo 1994 04 01), Latvijos Respublika (nuo 1994 04 01), Lenkijos Respublika (nuo 1997 01 01), Slovakijos Respublika (nuo 1997 07 01), Slovėnijos Respublika (nuo 1997 03 01), Turkijos Respublika (nuo 1998 03 01), Ukraina (nuo 1995 11 21), Vengrijos Respublika (nuo 2000 03 01). Lietuvos Respublikos ir Bulgarijos Respublikos laisvosios prekybos sutartis pasirašyta 2001 m. gegužės 8 d. bei pateikta ratifikavimui. Derybos dėl laisvosios prekybos sutarties sudarymo su Rumunija baigtos 2001 m. rugpjūčio mėn., minėtą sutartį numatoma pasirašyti artimiausiu metu. prekyboje su šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumo prekyboje statusas, yra abipusiai taikomi konvenciniai importo muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika taiko didžiausio palankumo prekyboje statusą šioms šalims: visoms Pasaulio prekybos organizacijos šalims – narėms (nuo 2001 05 31),
Baltarusijos Respublikai (nuo 1995 02 23), Kazachstano Respublikai (nuo , 1998 09 01) Kinijos Liaudies Respublikai (nuo 1994 06 29), Rusijos Federacijai (nuo 1995 01 18), Uzbekistano Respublikai (nuo 1995 08 28), Vietnamo Socialistinei Respublikai (nuo 1996 07 24);prekyboje su šalims, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi jokių prekybos sutarčių ir kurios nėra PPO narės, yra abipusiai taikomos didžiausios rinkos apsaugos priemonės (autonominiai importo muitai). Lietuvos Respublikos taikomos tarifinės rinkos reguliavimo priemonės (muitai) bei tam tikri reikalavimai prekių saugumui, taikomi atsižvelgiant į visuomenės interesus. Lietuvos Respublikos užsienio prekybos režimas yra liberalus: svarbiausiomis užsienio prekybos partnerėmis Lietuvos Respublika taiko laisvosios prekybos arba didžiausio palankumo prekyboje statusus. Šalims, su kuriomis yra nustatytas laisvosios prekybos režimas, tenka 67 % visos užsienio prekybos apyvartos, prekybos apyvarta su šalimis, kurioms yra taikomas didžiausio palankumo prekyboje režimas, sudaro 29 % visos užsienio prekybos apyvartos. Lietuvos Respublikos užsienio prekyba 2000 m., mln.LTLPrekyba su: Eksportas Importas ApyvartaŠalimis, su kuriomis yra sudarytos laisvosios prekybos sutartys 12 276,6 12 615,7 24 892,3Šalimis, kurioms yra taikomas didžiausio palankumo prekyboje statusas 2 688,7 8 181,7 10 870,4Kitomis šalimis 272,2 1 028,6 1 300,8Iš viso 15 237,5 21 826,0 37 063,5
IŠVADOS
Šiuolaikinė ekonomikos teorija pasisako už atviro ūkio ekonomiką ir laisvąją prekybą. Šią idėją palaiko labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys ir jų įtakoje esančios traptautinės ekonomikos organizacijos. Problema labia aktuali lietuvos ūkiui, nes Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulio banko ekspertai reikalauja, kad Lietuva kuo greičiau atsisakytų protekcionistinės politicos, t.y. iki minimumo sumažintume arba visiškai panaikintume importo muito mokesčius. Mano manymu, lasivosios prekybos koncepcijos negalima suabsoliutinti, nes įvairūs ekonominiai subjektai tiek šalies, tiek pasaulio ūkio požiūriu turi nevienodas ekonomines sąlygas ir jų realizavimo galimybes. Be to, prekių importas ir eksportas nevienodai veikia šalies ekonomiką, importo ir eksporto reguliavimo ekonominės ir administracinės preimonės turi skirtingą reikšmę ir duoda nevienodus rezultatus. Silpniau išsivysčiusioms šalims būtina aktyvi užsienio prekybos reguliavimo politika, kuri, viena, palaikytų tam tikrą nacionalinių gamintojų protekcionizmą, o antra, – konkurentiškose ūkio šakose formuotų laisvosios prekybos sąlygas.Analizuojant lietuvos respublikos Vyriausybės užsienio politiką, kyla abejonės jos teisingumu. Juk palaipsniui mažinant vidutinę tarifų normą importuojamoms prekėms, formuojamos sąlygos, kuriomis nacionaliniai gamintojai tampa vis mažiau pajėgūs konkuruoti su Vakarų Europos produkcija. Negalima per keletą metų pakelti Lietuvos pramonės techninio lygio ir gaminti konkurentabilią su vakarų Europos šalimis produkciją. Neįmanoma per trumpą laiką pereiti prie Laisvosios prekybos sąlygų nuo protekcionizmo. Lietuva pasirašiusi sutartį su Europos Sąjunga, įsigaliojusią 1995 m. sausio 1 dieną, kurioje įsipareigoja per šešerius metus sukurti Laisvosios prekybos sąlygas, atitinkančias ES reikalvimus.Ypač daug sunkumų kyla su žemės ūkio produkcjos konkurentabilumu, nes Vakarų Europos Valstybės nemažą žemės ūkio produktų kaštų dalį dengia subsidijomis.Lietuvos užsienio prekybos politikoje negalima aklai kopijuoti išsivysčiusių valstybių imposto reguiavimo priemonių. Būtina aktyvi muitų tarifų politika, nors muitai ir riboja prekių pasirinkimo galimybę, didina vežamų iš užsienio prekių kainas, silpnina nacionalinių gamintojų suinteresuotumą mažinti kaštus, diegti mokslo ir technikos naujoves, gerinti produkcijos kokybę. Lietuva yra ekonomiškai npajėgi plačiai naudoti efektyvesnes importo reguliavimo tarifines priemones : subsidijas, lengvatinisu kreditus, sumažintas kainas ir pan. Artimiausiais metais Lietuvai būtina protekcionistinė politik. Pagrindine nacionalinių gamintojų apsaugos forma turi likti muitai, nors pasirašyti tarptautiniai sustarimai riboja tarifų laisvę. Negalima pateisinti tokios užsienio politicos, kada Tarptautinio Valiutos fondo reikalavimu vienašališkai mažinami importo muitai, o eksportui analogiškos lengvatos negaunamos. Dar daugiau, tos šalys, su kuriomis pasirašytos didžiausio palankumo užsienio prekyboje sutartys, Lietuvos produkcijai didina muitus. Aklas išsivysčiusių šalių užsienio prekybos reguliavimo patirties ir esamų sistemų kopijavimas daro milžinišką žalą Lietuvos ekonomikai.
Naudota literatūra
1. P.T.McGrath. tarptautinės ekonomikos pagrindai.-Vilnius.Margi raštai, 1999.2. E.Vilkas. Muitai.-Vilnius, Respublika, 1993 5psl.3. Rasa Glinskienė. Muitų politika Lietuvai integruojantis į ES.-“Ekonomika ir vadyba-98”4. Valstybės žinios. 1998. sausio 31d. Nr.115. Laisvoji rinka. Laisvosios rinkos instituto leidinys. 2002m. Nr.46. Lietuvos statistikos Departamentas. 1999 rugsėjis.7. www.lrs.lt8. Ignatavičius G. Muitų mokėjimo tvarka. “Lietuvos Aidas”, 1994 11 09, 12 psl.