TURINYS
Įžanga…………………………………………………………………… 3
Jungtinių Tautų Organizacija…………………………………………… 4Jungtinių Tautų Specializuotos įstaigos………………………………… 8 Pasaulinė pašto sąjunga……………………………………… Pasaulinė sveikatos organizacija…………………………….. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija(JUNESKO)……………………………………. Tarptautinė darbo organizacija……………………………… Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija……………….. Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija………………… Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija……………. Tarptautinė jūrų organizacija………………………………..Europos Sąjunga………………………………………………………… 12Išvados………………………………………………………………….. 16Anotacija………………………………………………………………… 17
ĮŽANGA
Tarptautinės organizacijos – valstybių, nacionalinių nevyriausybiniopobūdžio asociacijų ar fizinių asmenų sąjungos, siekiančios bendrųekonomikos, kultūros, mokslo tikslų. Atsirado XIX a. kaip administracinėssąjungos.Plečiantis tautų ir valstybių ekonominiam ir kultūriniamsuartėjimui, tarptautinės organizacijos pradėjo sparčiai gausėti. 1919 m.įkurta Tautų Sąjunga buvo pirmoji politinio pobūdžio organizacija. Poantrojo pasaulinio karo buvo įkurta SNO, politinio pobūdžio organizacijų,vienijančių kurių nors geografinių rajonų valstybes, socialinių šaliųtarptautinių organizacijų, specialių organizacijų. Labai padaugėjotarptautinių sutarčių, kurių pagrindu organizacijos kuriamos irfunkcionuoja. Pagal dalyvius tarptautinės organizacijos skirstomos į: ❖ Tarpvalstybines (tarpvyriausybines), kurių nariai yra suverenios valstybės. ❖ Nevyriausybines, kurių nariai yra nacionalinės asociacijos ir fiziniai asmenys. Pagal veiklos pobūdį į: ❖ Universaliąsias, kurių kompetencija apima įvairius politinio, ekonominio, kultūrinio pobūdžio klausimus (pvz., SNO) ❖ Specialiąsias (pvz., specializuotos SNO įstaigos). Pagal dalyvių geografinę sudėtį į: ❖ Pasaulines (pvz., SNO) ❖ Regionines (pvz., Afrikos Vienybės Organizacija). Prie kai kurių organizacijų valstybės turi savo nuolatinesatstovybes. Organizacijų sprendimai ar kiti teisiniai aktai yra dažniausiairekomendacinio pobūdžio. 1982 TSRS dalyvavo beveik 500 tarptautiniųorganizacijų.
JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA (JTO)
Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) yra neatskiriamašiuolaikinės tarptautinės teisėtvarkos dalis.Ji yra globalinės tarptautiniųorganizacijų sistemos branduolys. JTO Įstatai buvo pirmasis tarptautinisteisinis aktas, įtvirtinęs pagrindinius tarptautinės teisėtvarkos tikslusir principus bei suteikęs jiems imperatyvią galią. Neatsitiktinai Įstatai
kartais dar vadinami tarptautinės bendrijos konstitucija.Bendra Jungtinių Tautų charakteristika. Antrasis pasauliniskaras žmoniją galvoti apie priemones, kurios ateityje neleistų kiltipanašaus pobūdžio globalinėms katastrofoms. Kadangi pirmoji universalitarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga – buvo nepajėgi atlikti savouždavinių ir užkirsti kelio karui bei tarptautiniams nusikaltimams jo metu,iškilo būtinybė kurti naują universalią tarptautinę organizaciją, kuriefektyviai užtikrintų tarptautinę taiką ir saugumą. Dar vykstant karui,1943 m. spalio 30 d. Maskvoje vykusios SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijosužsienio reikalų ministrų konferencijos keturių valstybių Deklaracijoje dėlvisuotinio saugumo (ją pasirašė ir Kinijos atstovas) buvo nuspręsta sukurtitokią organizaciją. Šis sprendimas patvirtintas 1943 m. gruodžio 1 d.Teherano konferencijoje, kurioje dalyvavo trijų sąjunginių valstybių (SSRS,JAV ir Didžiosios Britanijos) vadovai. Pats Jungtinių Tautų terminas pirmąkartą pavartotas 1942 m. sausio 1 d. Jungtinių Tautų deklaracijoje, kuriąpasirašė 26 valstybės, įsipareigojusios sudaryti antihitlerinę koalicijąbei kovoti prieš ašies valstybes (Vokietiją, Italiją ir Japoniją).
1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Dumbarton Okso (JAV)konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai parengėbūsimosios organizacijos įstatų matmenis. 1945 m. balandžio 25 d. –birželio 26 d. San Franciske surengta Steigiamoji Jungtinių Tautųkonferencija, kurioje galutinai parengti ir 50 valstybių atstovųpasirašyti JTO Įstatai. Įstatai įsigaliojo 1945 m. spalio 24 d., kai juosratifikavo penkios didžiosios valstybės (JAV, SSRS, Didžioji Britanija,Prancūzija, Kinija) ir daugelis kitų Įstatus pasirašiusių valstybių. Todėl1945 m. spalio 24 d. laikoma JTO Įsteigimo data, ir kasmet ji minima kaipJungtinių Tautų diena.
Pradžioje JTO vienijo 51 valstybę (prie 50 Įstatus pasirašiusiųvalstybių vėliau prisijungė Lenkija, negalėjusi dalyvauti San Franciskokonferencijoje). Dabar tikrosiomis JTO narėmis yra 185 valstybės, t.y.beveik visos pasaulio šalys (Šveicarija ir Vatikanas turi stebėtojostatusą; JTO veikloje nedalyvauja tik nepripažintos valstybės ). JTO yra
vienintelė tarptautinė organizacija, kurioje atstovaujama tiek daugvalstybių.Jungtinių Tautų struktūra:
Jungtinių Tautų tikslai ir principai. JTO – tai universalitarptautinė organizacija taikai ir tarptautiniam saugumui palaikyti beibendradarbiavimui tarp valstybių plėtoti. Jos Įstatai – vienintelistarptautinis teisinis dokumentas, privalomas visoms valstybėms. Jie yra netik steigiamasis tarptautinės organizacijos aktas, bet ir formuojakolektyvinio saugumo sistemą, sudaro valstybių elgesio kodeksą.
Įstatuose skelbiami šie JTO tikslai:
1) palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą ir, siekiant šio tikslo,taikyti efektyvias kolektyvines priemones, užkertant kelią ir šalinantgrėsmes taikai bei slopinant agresijos aktus ar kitus taikos pažeidimus,pagal teisingumo ir tarptautinės teisės principus taikiomis priemonėmisspręsti tarptautinius ginčus ar situacijas, kurios gali sukelti taikospažeidimą;
2) plėtoti draugiškus santykius tarp valstybių, pagrįstus tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo gerbimu, taip pat taikyti kitas atitinkamas priemones visuotinei taikai stiprinti; 3) plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, sprendžiant tarptautines ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio problemas ir skatinant bei plėtojant pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms, nedarant skirtumo dėl rasės, lyties, kalbos bei religijos; 4) būti centru, derinant valstybių veiksmus šiems bendriems tikslams pasiekti. Minėtiems tikslams įgyvendinti JTO Įstatai įtvirtina principus, kuriais savo veikloje turi vadovautis Organizacija ir jos valstybės-narės: 1) suvereni visų valstybių-narių lygybė; 2) geranoriškas įsipareigojimų pagal Įstatus vykdymas; 3) taikus tarptautinių ginčų sprendimas; 4) jėgos ar grasinimo ja nenaudojimas tarptautiniuose santykiuose; 5) visokeriopa pagalba JTO, jai atliekant veiksmus pagal Įstatus ir susilaikymas nuo pagalbos valstybei, kurios atžvilgiu JTO imasi prevencinio ar prievartinio pobūdžio veiksmų; 6) užtikrinimas, kad valstybės, nesančios JTO narėmis, vadovautųsi jos Įstatuose įtvirtintais principais; 7) nesikišimas į valstybių vidaus reikalus, priklausančius jų vidaus kompetencijai.
Pagrindinės Jungtinių Tautų veiklos kryptys. JTO kompetentinga nagrinėti visus tarptautinio bendradarbiavimo klausimus bei priimti
sprendimus dėl jų, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sprendimų valstybių bendradarbiavimo specializuotose srityse priėmimas priklauso kitų JT sistemos organizacijų kompetencijai. JTO institucijų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, išskyrus Saugumo Tarybos privalomo pobūdžio sprendimus grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto atveju. Galima skirti tokias pagrindines JT veiklos kryptis: 1.Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tai yrapagrindinė ir išimtinai JTO priklausanti veiklos sfera. Didžiausius įgalinimus tarptautinės taikos ir saugumo palaikymosrityje turi Saugumo Taryba. Jos metodai ir mechanizmai tarptautiniųkonfliktų prevencijai ir reguliavimui turi įvairias formas: gerospaslaugos, faktų tyrimas, stebėtojų misijos, civilinių policijos pajėgųsiuntimas į konfliktų zonas ir kt. Daugiausia taikoma forma yra taikospalaikymo operacijos. Saugumo Tarybos rezoliucijos parengia mandatą taikospalaikymo operacijoms vykdyti. Pagrindinis taikos palaikymo operacijųuždavinys – užkirsti kelią, sumažinti ar užbaigti konfliktą tarp valstybiųar valstybės viduje, įsikišant trečiajai šaliai (JTO).1997 m. pabaigojebuvo vykdoma 15 JT taikos palaikymo operacijų. Remiantis Saugumo Tarybos rezoliucijomis, gali būti taikomosnekarinio pobūdžio sankcijos taiką pažeidusiai valstybei ar vykdomoskarinės operacijos prieš agresorių (iš paskutiniųjų prisiminta 1991 metųKuveito išlaisvinimo iš Irako okupacijos operacija). Pastaruoju metu dėldidesnio Saugumo Tarybos nuolatinių narių sutarimo atsivėrė platesnėsgalimybės taikyti šias efektyvias sankcijas grėsmės taikai, taikospažeidimo ar agresijos atveju. Su tarptautinės taikos ir saugumo palaikymu glaudžiai susijusiJT veikla nusiginklavimo ir ginkluotės mažinimo srityje. JTO priėmė nevieną tarptautinę konvenciją dėl ginkluotės mažinimo, cheminio,bakteriologinio ir kitokio pobūdžio masinio naikinimo ginklų uždraudimo. 2. Tarptautinio bendradarbiavimo socialinėje ir ekonominėjesrityje skatinimas. Šioje srityje JTO daug dėmesio skiria besivystančiųvalstybių socialinei ir ekonominei plėtrai. 1974 metais speciali JTGeneralinės Asamblėjos (GA) sesija priėmė Deklaraciją dėl naujos ekonominėstvarkos nustatymo bei Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartiją. GAįsteigė taip pat ne vieną pagalbinę instituciją tarptautiniambendradarbiavimui ekonominėje ir socialinėje srityje plėtoti (pavyzdžiui,JT Prekybos ir Vystymo konferencija, JT Vystymo programa). 3. Žmogaus teisių apsauga. JT GA priėmė daug tarptautiniųuniversalaus pobūdžio dokumentų žmogaus teisių apsaugos srityje. Pirmiausiapaminėtini Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai: 1948 m.Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis ekonominių,socialinių ir kultūrinių teisių paktas, 1966 m. Tarptautinis pilietinių irpolitinių teisių paktas, du pastarojo Pakto fakultatyviniai protokolai. JTO turi daug pagalbinių institucijų, užsiimančių žmogausteisių apsaugos problemomis. Antai Ekonominės ir Socialinės Tarybospagalbinė institucija ir Žmogaus teisių komisija nagrinėja Tarptautinioekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto įgyvendinimo klausimus.Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto įgyvendinimą prižiūripagal šį Paktą įsteigtas Žmogaus teisių komitetas.4. Dekolonizacija.Tai jau nėra aktuali JT veiklos kryptis,kadangi dekolonizacijos procesas pasaulyje iš esmės baigtas ir beveik visosbuvusios kolonijos dabar yra nepriklausomos valstybės. 5. Pažangi tarptautinės teisės plėtra ir kodifikacija.Svarbiausios šioje srityje yra GA pagalbinės institucijos, Tarptautinėsteisės komisijos, veikla, rengiant kodifikuojančių tarptautinės teisėsnormas tarptautinių konvencijų ir GA rezoliucijų projektus. Galimaprisiminti GA rezoliucijas, skatinusias pažangią tarptautinės teisės plėtrą– tai 1960 metų Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėmsšalims ir tautoms, 1970 metų Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų.
JTO SPECIALIZUOTOS ĮSTAIGOS
Šiuo metu JTO sistemoje veikia 17 specializuotųįstaigų. Pagal JTO specializuotų įstaigų veiklos sferas, kai kurietarptautinės teisės specialistai siūlo jas skirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei priklausytų ekonominio pobūdžiospecializuotos įstaigos. Grupę sudarytų 12 specializuotų įstaigų: 1)Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, 2) Tarptautinis valiutų
fondas, 3) Tarptautinė finansų korporacija, 4) Tarptautinė plėtrosasociacija, 5) JT Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija, 6)Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija, 7) Tarptautinė jūrųorganizacija, 8) Pasaulinė pašto sąjunga, 9) Tarptautinis žemės ūkioplėtros fondas, 10) Pasaulinė meteorologų organizacija, 11) JT pramonėsplėtros organizacija, 12) Tarptautinė elektros ryšių organizacija. Įantrąją grupę įeitų socialinio pobūdžio specializuotos įstaigos:Tarptautinė darbo organizacija, Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija.Ir trečiajai grupei priklausytų įstaigos, veikiančios kultūros, mokslo,intelektualinės nuosavybės srityse. Prie jų veiktų JTO švietimo, mokslo irkultūros organizacija bei Pasaulinė intelektualinės nuosavybėsorganizacija. JTO specializuotųjų įstaigų statusas įtvirtintas JTO įstatų57 straipsnyje, kuriame pažymima, kad įstaigos steigiamostarpvyriausybiniais susitarimais, turi kompetenciją, numatytą jų įstatuoseir veikia ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, švietimo, sveikatosapsaugos bei kitose specialiose srityse. Specializuotos įstaigos palaikoglaudžius ryšius su JTO. Tačiau reikia pabrėžti, kad jos neprarandasavarankiškumo ir kaip tarptautinės organizacijos laikomos tarptautinėsteisės subjektais. Specializuotų įstaigų vidaus sistema irgi atitinkatarptautinių organizacijų sistemą. Paprastai yra išskiriamos trysinstitucijų grandys: GE – visų organizacijos narių susirinkimas, Vykdomasiskomitetas – institucija, veikianti tarp asamblėjų, Sekretoriatas –pastoviai veikianti institucija. Aišku, kalbant apie konkrečiasspecializuotas įstaigas galima tam tikra institucinių sistemų modifikacija.Pasaulinė pašto sąjunga. Viena iš seniausių tarptautinių organizacijųyra Pasaulinė pašto sąjunga. Tarptautinės pašto sąjungos idėją pirmasisiškėlė Heinrichas von Stephenas, vyresnysis pašto tarnautojas iš ŠiaurėsVokietijos. Remdamasi šio asmens pasiūlymais, Šveicarijos Vyriausybė 1874metais organizavo tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavę 22 valstybiųatstovai spalio 9 d. (dabar Pasaulinė pašto diena) įkūrė Generalinę paštosąjungą. 1878 m. buvo pakoreguotas organizacijos pavadinimas – ji tapoPasaulinė pašto sąjunga. Nuo 1948 metų Pasaulinė pašto sąjunga yra JTO
specializuota įstaiga. Pasaulinės pašto sąjungos Kongreso sesijoje,vykusioje 1994 metais Seule, buvo nustatyti šios organizacijos veiklosprioritetai: – efektyviai reaguoti į besikeičiančius rinkos ir vartotojų poreikius; – prižiūrėti ir tobulinti pašto produktų bei paslaugų kokybę; – skatinti pašto plėtrą; – kelti pašto darbuotojų kvalifikaciją.Pasaulinė sveikatos organizacija. Pasalinė sveikatos organizacija (PSO) – tai viena iš didžiausių JTO specializuotų įstaigų, savo pagrindiniu tikslu skelbia “siekti aukščiausio sveikatos lygio visose pasaulio šalyse”. PSO buvo įkurta 1948 metais balandžio 7 d. Ši data kasmet minima kaip Pasaulinė sveikatos diena. Šiuo metu PSO narėmis yra 191 valstybė.
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (JUNESKO). Pagrindinius JUNESKO tikslas – remti tautų bendradarbiavimą švietimo, mokslo, kultūros, komunikacijų bei informacijos srityse. Ši organizacija pradėjo veiklą 1946 m. lapkričio 4 d. Šiuo metu JUNESKO nariais yra 186 valstybės.
Tarptautinė darbo organizacija. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) buvo įsteigta 1919 metais. Pagrindinis TDO tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Organizacija nustato tarptautinę politiką ir programas įvairiais darbo klausimais, siekia gerinti darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas, kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio bendradarbiavimo programą, rengia Konvencijų darbo srityje projektus. Šiuo metu TDO veikloje dalyvauja 170 valstybių.
Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija. Dar 1943m. gegužės- birželio mėnesį prezidento Franklino D.Rouzvelto iniciatyva buvo sušaukta Hot Springs’e (Virdžinija) Maisto produktų ir žemės ūkio konferencija. Joje 44 valstybių atstovai pasirašė baigiamąjį aktą, pagal kurį buvo įkurta Laikinoji komisija (Interim Commission). Šios komisijos pagrindinis tikslas buvo sudaryti nuolatinės organizacijos planą ir parengti jos įstatus. Pirmoji Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (MPŽŪO) konferencijos sesija vyko 1945 m. spalio 16 – lapkričio 1 dienomis Kvebeke; joje buvo pasirašytas statusas (Constitution) ir 1945 10 16 data laikoma MPŽŪO įkūrimo data. Dabar MPŽŪO nariais yra 175 valstybės. MPŽŪO statuso preambulėje yra
glaustai nustatyti pagrindiniai tikslai: gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį; tobulinti maisto ir žemės ūkio gavybą, jų apdirbimą, marketingą bei paskirstymą; skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas bei, naudojant įvairias priemones, apsaugoti nuo bado. MPŽŪO veiklos sritis yra labai plati. MPŽŪO skatina: – investuoti išteklius į žemės ūkį, perduoti technologiją, plėtoti su žemės ūkiu susijusius tyrinėjimus besivystančiose šalyse, saugoti gamtos išteklius bei augalų genetinius fondus, – efektyviai bei racionaliai skatina naudoti dirvožemį, vandenį, didinti grūdinių kultūrų bei naminių gyvulių produktyvumą, – kovoti prieš gyvulių ligas, racionaliai naudoti pesticidus bei trąšas, – plėtoti vidaus vandenų bei jūrų žvejybos rajonus bei vandens plantacijas, – plėtoti naujus ir atnaujinančius energijos šaltinius, – perspektyvinį miško išteklių tvarkymą.Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija. Tarptautinės civilinėsaviacijos organizacijos (angl. ICAO) istorija prasidėjo 1944 m. gruodžio 7d., kai 52 valstybės Čikagoje pasirašė konvenciją dėl tarptautinėscivilinės aviacijos. Pagrindiniai ICAO tikslai išvardinti Čikagoskonvencijos 44 straipsnyje. ICAO siekia: – plėtoti tarptautinės oro navigacijos principus ir technologijas; – puoselėti tarptautinio oro transporto planavimą ir plėtrą, užtikrinti saugų ir tvarkingą tarptautinės civilinės aviacijos augimą, skatinti civilinės aviacijos lėktuvų konstravimą; – skatinti civilinės aviacijos oro kelių, oro uostų ir oro navigacijos įrenginių tobulinimą; – užtikrinti civilinės aviacijos skrydžių saugumą; – patenkinti pasaulio žmonių poreikius turėti saugią, reguliarią, efektyvią ir ekonomišką civilinę aviaciją.
Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizacija. Pasaulinėintelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO) buvo įkurta Stokholme1967 m. birželio 17 d. Organizacijos įstatai įsigaliojo 1970 metais. WIPOJTO specializuota įstaiga tapo 1974 metais. Įstatuose paminėti dupagrindiniai šios organizacijos tikslai: 1) Intelektualios nuosavybės apsauga visame pasaulyje, remiantis bendradarbiavimu tarp valstybių, taip pat tarp tarptautinių organizacijų. 2) Administracinio bendradarbiavimo tarp intelektualinės apsaugos
mechanizmų, sukurtų Paryžiaus ir Berno konvencijų pagrindu, užtikrinimas.Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija. 1966 m. lapkričio17 d. JTO GA buvo priimta rezoliucija 2152/XXI, kurios pagrindu buvo įkurtaJT Pramonės Plėtros organizacija (JTPPO). Minėtoje rezoliucijojeužfiksuota, jog JTPPO uždaviniai bus: 1)industrinės veiklos koordinavimasJTO sistemoje, 2) industrinės plėtros skatinimas, 3) kooperacijapasauliniu, regioniniu, nacionaliniu lygiu. Šiuo metu organizacijaipriklauso 169 valstybės.Valstybės narės yra suskirstytos į tam tikrasgrupes. Valstybių klasifikacija yra grindžiama geografine padėtimi irekonominiais rodikliais.
Tarptautinė jūrų organizacija. Laivyba yra viena iš didžiausių,taip pat ir pavojingiausių tarptautinių industrijų. 1948 metais Ženevoskonferencijoje buvo priimta Tarpvyriausybinė jūrų konsultacinėsorganizacijos sutartis. Tačiau ši tarptautinė sutartis įsigaliojo tik 1958m. kovo 17 d.- būtent nuo šios dienos ir prasidėjo oficiali tarptautinėsorganizacijos veikla. 1982 m. kovo 22 d. buvo pakoreguotas organizacijospavadinimas į Tarptautinę jūrų organizaciją (angl. International maritimeorganization – IMO). Šiuo metu organizacijos narėmis yra 155 valstybės.
EUROPOS SĄJUNGA (ES)
Kūrimosi tikslai ir charakteringi bruožai. Europos Sąjungayra regioninė tarptautinė organizacija, kurioje vyksta joje dalyvaujančiųvalstybių įvairiapusė integracija ir kuri pagal daugelį požymių gali būtipriskiriama viršnacionalinių tarptautinių organizacijų grupei. Sąjungospilietybė nedubliuoja nacionalinė pilietybės ir žmonės gali išlaikytinacionalinį identitetą. Ji suteikia kai kurias papildomas civilines teises:Sąjungos piliečiai gali laisvai judėti visoje Sąjungoje ir kur noriapsigyventi, turi teisę dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą beibalsuoti ir balotiruotis vietiniuose rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvenair kt. Europos Sąjungos pirmtakai buvo 1951 m. balandžio 18 d.Paryžiaus sutartimi įkurta Europos Anglių ir Plieno Bendrija bei 1957 m.kovo 25 d. Romos sutartimi įkurtos Europos Ekonominė Bendrija ir EuroposAtominės Energetikos Bendrija. 1965 m. balandžio 8 d. Briuselyje buvo
pasirašyta visų trijų bendrijų administracijų sujungimo sutartis, ir jaiįsigaliojus 1967 m. liepos 1 d., pradėjo veikti institucinė EuroposBendrija (EB). 1986 m. vasario 17-18 dienomis Liuksemburge buvo pasirašytasVieningosios Europos Dokumentas, numatantis papildomas priemones vieningairinkai kurti, naujiems nariams priimti ir kt. Šiame dokumente buvoužfiksuotas tikslas iki 1992 m. įgyvendinti EB bendrąją rinką ir užtikrintišios bendrijos valstybių žmonių, materialinių vertybių, kapitalo irpaslaugų laisvą judėjimą, t.y. iš esmės panaikinti sienas tarp šiųvalstybių. Siekiant Europos politinės integracijos, čia taip patakcentuojama EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityjesvarba. Tarptautinės teisės požiūriu EB įkūrimas buvo naujasžingsnis suverenių valstybių bendradarbiavime. EB rėmėsi privalomąją galiąturinčiomis sutartimis. Siekiant sutartyse numatyti keturių laisvių, t.y.asmenų, materialinių vertybių, kapitalo ir paslaugų laisvo judėjimo, beiplečiant bendrosios politikos sričių skaičių, EB buvo sudarytos sąlygos kaikurias suverenias valstybių narių teises perduoti Bendrijos institucijoms.Tų principų buvo laikomasi ir kuriant Europos Sąjungą. Politinį sprendimą dėl ES įkūrimo priėmė EB valstybių vadovai,susirinkę Mastrichte (Olandijoje) 1991 m. gruodžio 9-10 dienomis. EuroposSąjungos sutartis ten pat buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. ir jiįsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Šia sutartimi siekiama paspartintiEuropos Bendrijos transformaciją į politinę ir ekonominę bei valiutųsąjungą ir numatyta vykdyti bendrąją užsienio ir saugumo politiką, kuriąvėliau turėtų papildyti ir bendrosios gynybos politika. Pagal ES SutartįEuropos Bendrijai numatyta ir nemažai kitų naujų įgaliojimų: aktyvesnisvaidmuo vartotojų apsaugos sistemoje; didesnis bendradarbiavimas sveikatosir gamtos apsaugos, švietimo, kultūros ir socialinės pažangos bei moksliniųtyrimų ir pramonės vystymo srityse; pagalba besivystančioms šalims; taippat bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.ES institucinė struktūra:
Užsienio ir saugumo politika. Ankstesnės Europos
Bendrijos sutartys akcentavo bendradarbiavimą ekonominėje bei socialinėjesferose, todėl iki šiol Bendrijos vaidmuo pasaulio politinėje arenoje(neskaitant procesų pačioje ES) bei tarptautinio saugumo srityse buvo ganaribotas. Buvo mėginama pagerinti valstybių narių bendradarbiavimo ryšiusvisais svarbesniais užsienio politikos klausimais ir derinant požiūriussiekti vienos nuomonės. Tačiau saugumo politikos klausimų aptarimas tuometu iš esmės apsiribojo politiniai ir ekonominiais aspektais. Todėl nebuvosuformuluota Bendrijos užsienio bei saugumo politikos strategija, irplatesnio masto politinė krizes aiškiai parodė, kad ji, turėdama didžiulįekonominį potencialą, vis dėl to dar nesugeba reikiamai paveikti globaliniųpolitinių ir saugumo problemų sprendimą. Vykstant tolesnei valstybių narių veiklos integracijai,jau pribrendo reikalas didesniam bendradarbiavimui ir tose srityse, tad ESSutartyje neatsitiktinai užsienio ir saugumo politikai skiriamas atskirassutarties skyrius. Europos Sąjungos Sutartyje valstybių ir vyriausybiųvadovai susitarė siekti šių tikslų: – apsaugoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius jos interesus ir savarankiškumą; – visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jos valstybių narių saugumą; – saugoti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą, vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartijos bei Helsinkio Baigiamojo akto principais ir Paryžiaus Chartijos siekiais; – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; – plėtoti ir stiprinti demokratiją bei teisinę valstybę, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Europos Sąjungos Sutartyje taip pat aiškiai suformuluota, kad “ bendroji užsienio politika aprėpia visus klausimus, susijusius su Sąjungos saugumu, tarp jų ir galimybęformuoti bendrąją gynybos politiką, kuri ilgainiui gali tapti bendragynyba”. Tokius sprendimus lėmė keletas priežasčių. Pirma, buvoįsisąmoninta, kad Europos balsas bus labiau išgirstas pasaulyje, tikkalbant vieno galingo ekonominio junginio vardu, o tai yra svarbu tolesniamekonominiam šio regiono vystymuisi. Antra, pasibaigus Šaltajam karui išesmės pakito ES strateginė padėtis. Išnyko Tarybų Sąjungos grėsmė, tačiaukartu atsirado ir naujų pavojų – vietiniai konfliktai, galintys išsiplėstiį kaimynines valstybes, terorizmas bei tarptautinis nusikalstamumas.Trečia, JAV gerokai sumažinus savo karines pajėgas Europoje, patskontinentas turi imtis daugiau atsakomybės už savo saugumą. Tačiau ir pagal Europos Sąjungos sutartį ES yra tik tarptautinėorganizacija, o ne federacija. Todėl ir ateityje jos bendroji užsienio irsaugumo politika bus plėtojama laipsniškai. Šita sritis jautriausiavalstybių suverenumo pažeidžiamumo aspektu, ir dažnai būna gana sunkuapibrėžti bendruosius interesus, esant skirtingiems nacionaliniamsinteresams bei įvairiems požiūriams į kitus tarptautinių santykių dalyvius,skirtingam atskirų valstybių gynybiniam potencialui ir turint kai kuriuosišankstinius įsipareigojimus kitoms valstybėms. Apskritai ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimo procesas iki šiol vyksta palyginti lėtai ir vis dar diskutuojama dėl esminio klausimo, ar valstybių narių įsipareigojimai ES nepažeistų valstybių suvereniteto. Todėl valstybės narės dažnai nenori imtis ryžtingų veiksmų ir atsakomybės šioje srityje, ypač organizuojant karines operacijas, kuriomis siekiama sudaryti prielaidas taikai ateityje.IŠVADOS
Pastaraisiais dešimtmečiais, didėjant tarptautiniųorganizacijų bei viršnacionalinių sąjungų ir organizacijų įtakai, taip patvystantis daugianacionaliniams verslo tinklams, tarptautinių santykių ribosdarosi vis neapibrėžtesnės, ir kartais net kyla diskusijos dėl pačiostarptautinių santykių sąvokos. Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuosegalimos įvairių lygių institucijų sąveikos: tarp valstybes atstovaujančiųvaldžios institucijų, tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų, tarpvienos valstybės vyriausybės ir kitos valstybės nevyriausybinių institucijųarba tarpnacionalinių korporacijų bei tarp nevyriausybinių, įskaitantprivataus kapitalo, institucijų. Tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų bendras bruožastas, kad jos formuojamos tarpvalstybinėms problemoms spręsti, teigiant, kadtos problemos gali būti išsprendžiamos tik kolektyvinėmis valstybiųpastangomis. Jos gali būti tiek pasaulinio masto, tiek regioninės.
Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos yra privačiosžmonių grupės, susijusios kuria nors tarptautine veikla socialinėje,kultūrinėje, ekonominėje ar kitose srityse. Jos neturi tarptautinės teisėssubjektų statuso, tačiau kai kurių veikla turėjo ir turi gana didelėsreikšmės tarptautiniuose santykiuose. Nevyriausybinių tarptautiniųorganizacijų pogrupiu laikomos ir daugianacionalinės korporacijos. Nepaisant tarptautinių santykių dalyvių įvairovės, pasauliopolitikos arenos pagrindiniais veikėjais iki šiol išlieka valstybės. Visossuverenios valstybės aukščiausia valdžia pripažįsta tik savo vyriausybes.Tai reiškia, kad nėra ir negali būti kažkokios vienos pasaulinėsinstitucijos – pasaulinės valdžios, kuri reguliuotų santykius tarpvalstybių ir formuotų pasaulio politiką.———————–
SEKRETORIATAS
GENERALINĖ
ASAMBLĖJA
SAUGUMO TARYBA
TARPTAUTINIS TEISMAS
KOMITETAI
KOMITETAI
Taikos palaikymo misijos
Ekonominė ir socialinė taryba
TARYBA
(15-os valstybių vadovai)
TEISINGUMO TEISMAS
EUROPOS PARLAMENTAS
MINISTRŲ TARYBA
AUDITORIŲ
TEISMAS
EuroposCentrinisBankas
EuroposInvesticijųBankas
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
Regionų komitetas
Komisijos pirmininkas
24 Generaliniai direktoriai
KOMISIJA
(20 asmenų)