Tarptautinės organizacijos ir jų veikla

TURINYS

Įžanga.......................... 3

Jungtinių Tautų Organizacija................. 4
Jungtinių Tautų Specializuotos įstaigos............. 8

Pasaulinė pašto sąjunga...............

Pasaulinė sveikatos organizacija.............

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros

organizacija(JUNESKO)...............

Tarptautinė darbo organizacija............

Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija........

Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija.......

Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija......

Tarptautinė jūrų organizacija..............
Europos Sąjunga...................... 12
Išvados........................... 16
Anotacija......................... 17

ĮŽANGA

Tarptautinės organizacijos – valstybių, nacionalinių nevyriausybinio
pobūdžio asociacijų ar fizinių asmenų sąjungos, siekiančios bendrų
ekonomikos, kultūros, mokslo tikslų. Atsirado XIX a. kaip administracinės
sąjungos.Plečiantis tautų ir valstybių ekonominiam ir kultūriniam
suartėjimui, tarptautinės organizacijos pradėjo sparčiai gausėti. 1919 m.
įkurta Tautų Sąjunga buvo pirmoji politinio pobūdžio organizacija. Po
antrojo pasaulinio karo buvo įkkurta SNO, politinio pobūdžio organizacijų,
vienijančių kurių nors geografinių rajonų valstybes, socialinių šalių
tarptautinių organizacijų, specialių organizacijų. Labai padaugėjo
tarptautinių sutarčių, kurių pagrindu organizacijos kuriamos ir
funkcionuoja.

Pagal dalyvius tarptautinės organizacijos skirstomos į:

❖ Tarpvalstybines (tarpvyriausybines), kurių nariai yra

suverenios valstybės.

❖ Nevyriausybines, kurių nariai yra nacionalinės asociacijos

ir fiziniai asmenys.

Pagal veiklos pobūdį į:

❖ Universaliąsias, kurių kompetencija apima įvairius

politinio, ekonominio, kultūrinio pobūdžio klausimus (pvz.,

SNO)

❖ Specialiąsias (pvz., specializuotos SNO įstaigos).

Pagal dalyvių geografinę sudėtį į:

❖ Pasaulines (pvz., SNO)

❖ Regionines (pvz., Afrikos Vienybės Organizacija).

Prie kai kurių organizacijų valstybės turi savo nuolatines
atstovybes. Organizacijų sprendimai ar kiti teisiniai aktai yra ddažniausiai
rekomendacinio pobūdžio. 1982 TSRS dalyvavo beveik 500 tarptautinių
organizacijų.

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA (JTO)

Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) yra neatskiriama
šiuolaikinės tarptautinės teisėtvarkos dalis.Ji yra globalinės tarptautinių
organizacijų sistemos branduolys. JTO Įstatai buvo pirmasis tarptautinis
teisinis aktas, įtvirtinęs pagrindinius tarptautinės teisėtvarkos tikslus
ir principus bei suteikęs jiems imperatyvią galią. Neatsitiktinai Į

Įstatai
kartais dar vadinami tarptautinės bendrijos konstitucija.

Bendra Jungtinių Tautų charakteristika. Antrasis pasaulinis
karas žmoniją galvoti apie priemones, kurios ateityje neleistų kilti
panašaus pobūdžio globalinėms katastrofoms. Kadangi pirmoji universali
tarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga – buvo nepajėgi atlikti savo
uždavinių ir užkirsti kelio karui bei tarptautiniams nusikaltimams jo metu,
iškilo būtinybė kurti naują universalią tarptautinę organizaciją, kuri
efektyviai užtikrintų tarptautinę taiką ir saugumą. Dar vykstant karui,
1943 m. spalio 30 d. Maskvoje vykusios SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos
užsienio reikalų ministrų konferencijos keturių valstybių Deklaracijoje dėl
visuotinio saugumo (ją pasirašė ir Kinijos atstovas) buvo nuspręsta sukurti
tokią organizaciją. Šis sprendimas patvirtintas 1943 m. gruodžio 1 d.
Teherano konferencijoje, kurioje dalyvavo trijų sąjunginių valstybių (SSRS,
JAV ir Didžiosios Britanijos) vadovai. Pats Jungtinių Tautų terminas pirmą
kartą pavartotas 1942 m. sausio 1 d. Jungtinių Tautų deklaracijoje, kurią
pasirašė 26 valstybės, įsipareigojusios sudaryti antihitlerinę koaliciją
bei kovoti prieš ašies vaalstybes (Vokietiją, Italiją ir Japoniją).

1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Dumbarton Okso (JAV)
konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai parengė
būsimosios organizacijos įstatų matmenis. 1945 m. balandžio 25 d. –
birželio 26 d. San Franciske surengta Steigiamoji Jungtinių Tautų
konferencija, kurioje galutinai parengti ir 50 valstybių atstovų
pasirašyti JTO Įstatai. Įstatai įsigaliojo 1945 m. spalio 24 d., kai juos
ratifikavo penkios didžiosios valstybės (JAV, SSRS, Didžioji Britanija,
Prancūzija, Kinija) ir daugelis kitų Įstatus pasirašiusių valstybių. Todėl
1945 m. spalio 24 d. laikoma JTO Įsteigimo data, ir kasmet ji minima kaip
Jungtinių Tautų diena.

Pradžioje JTO vienijo 51 valstybę (prie 50 Įstatus pasirašiusių
valstybių vė

ėliau prisijungė Lenkija, negalėjusi dalyvauti San Francisko
konferencijoje). Dabar tikrosiomis JTO narėmis yra 185 valstybės, t.y.
beveik visos pasaulio šalys (Šveicarija ir Vatikanas turi stebėtojo
statusą; JTO veikloje nedalyvauja tik nepripažintos valstybės ). JTO yra
vienintelė tarptautinė organizacija, kurioje atstovaujama tiek daug
valstybių.

Jungtinių Tautų struktūra:

Jungtinių Tautų tikslai ir principai. JTO – tai universali
tarptautinė organizacija taikai ir tarptautiniam saugumui palaikyti bei
bendradarbiavimui tarp valstybių plėtoti. Jos Įstatai – vienintelis
tarptautinis teisinis dokumentas, privalomas visoms valstybėms. Jie yra ne
tik steigiamasis tarptautinės organizacijos aktas, bet ir formuoja
kolektyvinio saugumo sistemą, sudaro valstybių elgesio kodeksą.

Įstatuose skelbiami šie JTO tikslai:

1) palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą ir, siekiant šio tikslo,
taikyti efektyvias kolektyvines priemones, užkertant kelią ir šalinant
grėsmes taikai bei slopinant agresijos aktus ar kitus taikos pažeidimus,
pagal teisingumo ir tarptautinės teisės principus taikiomis priemonėmis
spręsti tarptautinius ginčus ar situacijas, kurios gali sukelti taikos
pažeidimą;

2) plėtoti draugiškus santykius tarp valstybių, pagrįstus tautų

lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo gerbimu, taip pat taikyti

kitas atitinkamas priemones visuotinei taikai stiprinti;

3) plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, sprendžiant tarptautines

ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio problemas

ir skatinant bei plėtojant pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms

laisvėms, nedarant skirtumo dėl rasės, lyties, kalbos bei religijos;

4) būti centru, derinant valstybių veiksmus šiems bendriems tikslams

pasiekti.

Minėtiems tikslams įgyvendinti JTO Įstatai įtvirtina

principus, kuriais savo veikloje turi vadovautis Organizacija ir jos

valstybės-narės:

1) suvereni visų valstybių-narių lygybė;

2) geranoriškas įsipareigojimų pagal Įstatus vykdymas;

3) taikus tarptautinių ginčų sprendimas;

4) jėgos ar grasinimo ja nenaudojimas ta

arptautiniuose santykiuose;

5) visokeriopa pagalba JTO, jai atliekant veiksmus pagal Įstatus ir

susilaikymas nuo pagalbos valstybei, kurios atžvilgiu JTO imasi

prevencinio ar prievartinio pobūdžio veiksmų;

6) užtikrinimas, kad valstybės, nesančios JTO narėmis, vadovautųsi jos

Įstatuose įtvirtintais principais;

7) nesikišimas į valstybių vidaus reikalus, priklausančius jų vidaus

kompetencijai.

Pagrindinės Jungtinių Tautų veiklos kryptys. JTO kompetentinga

nagrinėti visus tarptautinio bendradarbiavimo klausimus bei priimti

sprendimus dėl jų, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sprendimų valstybių

bendradarbiavimo specializuotose srityse priėmimas priklauso kitų JT

sistemos organizacijų kompetencijai. JTO institucijų sprendimai yra

rekomendacinio pobūdžio, išskyrus Saugumo Tarybos privalomo pobūdžio

sprendimus grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto atveju.

Galima skirti tokias pagrindines JT veiklos kryptis:

1.Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tai yra
pagrindinė ir išimtinai JTO priklausanti veiklos sfera.

Didžiausius įgalinimus tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo
srityje turi Saugumo Taryba. Jos metodai ir mechanizmai tarptautinių
konfliktų prevencijai ir reguliavimui turi įvairias formas: geros
paslaugos, faktų tyrimas, stebėtojų misijos, civilinių policijos pajėgų
siuntimas į konfliktų zonas ir kt. Daugiausia taikoma forma yra taikos
palaikymo operacijos. Saugumo Tarybos rezoliucijos parengia mandatą taikos
palaikymo operacijoms vykdyti. Pagrindinis taikos palaikymo operacijų
uždavinys – užkirsti kelią, sumažinti ar užbaigti konfliktą tarp valstybių
ar valstybės viduje, įsikišant trečiajai šaliai (JTO).1997 m. pabaigoje
buvo vykdoma 15 JT taikos palaikymo operacijų.

Remiantis Saugumo Tarybos rezoliucijomis, gali būti taikomos
nekarinio pobūdžio sankcijos taiką pažeidusiai valstybei ar vykdomos
karinės operacijos prieš agresorių (iš paskutiniųjų prisiminta 1991 metų
Kuveito išlaisvinimo iš Irako okupacijos operacija). Pastaruoju metu dėl
didesnio Sa

augumo Tarybos nuolatinių narių sutarimo atsivėrė platesnės
galimybės taikyti šias efektyvias sankcijas grėsmės taikai, taikos
pažeidimo ar agresijos atveju.

Su tarptautinės taikos ir saugumo palaikymu glaudžiai susijusi
JT veikla nusiginklavimo ir ginkluotės mažinimo srityje. JTO priėmė ne
vieną tarptautinę konvenciją dėl ginkluotės mažinimo, cheminio,
bakteriologinio ir kitokio pobūdžio masinio naikinimo ginklų uždraudimo.

2. Tarptautinio bendradarbiavimo socialinėje ir ekonominėje
srityje skatinimas. Šioje srityje JTO daug dėmesio skiria besivystančių
valstybių socialinei ir ekonominei plėtrai. 1974 metais speciali JT
Generalinės Asamblėjos (GA) sesija priėmė Deklaraciją dėl naujos ekonominės
tvarkos nustatymo bei Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartiją. GA
įsteigė taip pat ne vieną pagalbinę instituciją tarptautiniam
bendradarbiavimui ekonominėje ir socialinėje srityje plėtoti (pavyzdžiui,
JT Prekybos ir Vystymo konferencija, JT Vystymo programa).

3. Žmogaus teisių apsauga. JT GA priėmė daug tarptautinių
universalaus pobūdžio dokumentų žmogaus teisių apsaugos srityje. Pirmiausia
paminėtini Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai: 1948 m.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių paktas, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir
politinių teisių paktas, du pastarojo Pakto fakultatyviniai protokolai.

JTO turi daug pagalbinių institucijų, užsiimančių žmogaus
teisių apsaugos problemomis. Antai Ekonominės ir Socialinės Tarybos
pagalbinė institucija ir Žmogaus teisių komisija nagrinėja Tarptautinio
ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto įgyvendinimo klausimus.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto įgyvendinimą prižiūri
pagal šį Paktą įsteigtas Žmogaus teisių komitetas.

4. Dekolonizacija.Tai jau nėra aktuali JT veiklos kryptis,
kadangi dekolonizacijos procesas pasaulyje iš esmės baigtas ir beveik visos
buvusios kolonijos dabar yra nepriklausomos valstybės.

5. Pažangi tarptautinės teisės plėtra ir kodifikacija.
Svarbiausios šioje srityje yra GA pagalbinės institucijos, Tarptautinės
teisės komisijos, veikla, rengiant kodifikuojančių tarptautinės teisės
normas tarptautinių konvencijų ir GA rezoliucijų projektus. Galima
prisiminti GA rezoliucijas, skatinusias pažangią tarptautinės teisės plėtrą
– tai 1960 metų Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms
šalims ir tautoms, 1970 metų Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų.

JTO SPECIALIZUOTOS ĮSTAIGOS

Šiuo metu JTO sistemoje veikia 17 specializuotų
įstaigų. Pagal JTO specializuotų įstaigų veiklos sferas, kai kurie
tarptautinės teisės specialistai siūlo jas skirstyti į tris grupes.

Pirmajai grupei priklausytų ekonominio pobūdžio
specializuotos įstaigos. Grupę sudarytų 12 specializuotų įstaigų: 1)
Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, 2) Tarptautinis valiutų
fondas, 3) Tarptautinė finansų korporacija, 4) Tarptautinė plėtros
asociacija, 5) JT Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija, 6)
Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija, 7) Tarptautinė jūrų
organizacija, 8) Pasaulinė pašto sąjunga, 9) Tarptautinis žemės ūkio
plėtros fondas, 10) Pasaulinė meteorologų organizacija, 11) JT pramonės
plėtros organizacija, 12) Tarptautinė elektros ryšių organizacija. Į
antrąją grupę įeitų socialinio pobūdžio specializuotos įstaigos:
Tarptautinė darbo organizacija, Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija.
Ir trečiajai grupei priklausytų įstaigos, veikiančios kultūros, mokslo,
intelektualinės nuosavybės srityse. Prie jų veiktų JTO švietimo, mokslo ir
kultūros organizacija bei Pasaulinė intelektualinės nuosavybės
organizacija.

JTO specializuotųjų įstaigų statusas įtvirtintas JTO įstatų
57 straipsnyje, kuriame pažymima, kad įstaigos steigiamos
tarpvyriausybiniais susitarimais, turi kompetenciją, numatytą jų įstatuose
ir veikia ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, švietimo, sveikatos
apsaugos bei kitose specialiose srityse. Specializuotos įstaigos palaiko
glaudžius ryšius su JTO. Tačiau reikia pabrėžti, kad jos nepraranda
savarankiškumo ir kaip tarptautinės organizacijos laikomos tarptautinės
teisės subjektais. Specializuotų įstaigų vidaus sistema irgi atitinka
tarptautinių organizacijų sistemą. Paprastai yra išskiriamos trys
institucijų grandys: GE – visų organizacijos narių susirinkimas, Vykdomasis
komitetas – institucija, veikianti tarp asamblėjų, Sekretoriatas –
pastoviai veikianti institucija. Aišku, kalbant apie konkrečias
specializuotas įstaigas galima tam tikra institucinių sistemų modifikacija.

Pasaulinė pašto sąjunga. Viena iš seniausių tarptautinių organizacijų
yra Pasaulinė pašto sąjunga. Tarptautinės pašto sąjungos idėją pirmasis
iškėlė Heinrichas von Stephenas, vyresnysis pašto tarnautojas iš Šiaurės
Vokietijos. Remdamasi šio asmens pasiūlymais, Šveicarijos Vyriausybė 1874
metais organizavo tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavę 22 valstybių
atstovai spalio 9 d. (dabar Pasaulinė pašto diena) įkūrė Generalinę pašto
sąjungą. 1878 m. buvo pakoreguotas organizacijos pavadinimas – ji tapo
Pasaulinė pašto sąjunga. Nuo 1948 metų Pasaulinė pašto sąjunga yra JTO
specializuota įstaiga. Pasaulinės pašto sąjungos Kongreso sesijoje,
vykusioje 1994 metais Seule, buvo nustatyti šios organizacijos veiklos
prioritetai:

– efektyviai reaguoti į besikeičiančius rinkos ir vartotojų

poreikius;

– prižiūrėti ir tobulinti pašto produktų bei paslaugų kokybę;

– skatinti pašto plėtrą;

– kelti pašto darbuotojų kvalifikaciją.

Pasaulinė sveikatos organizacija. Pasalinė sveikatos organizacija

(PSO) – tai viena iš didžiausių JTO specializuotų įstaigų, savo

pagrindiniu tikslu skelbia “siekti aukščiausio sveikatos lygio visose

pasaulio šalyse”. PSO buvo įkurta 1948 metais balandžio 7 d. Ši data

kasmet minima kaip Pasaulinė sveikatos diena. Šiuo metu PSO narėmis

yra 191 valstybė.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (JUNESKO).

Pagrindinius JUNESKO tikslas – remti tautų bendradarbiavimą švietimo,

mokslo, kultūros, komunikacijų bei informacijos srityse. Ši

organizacija pradėjo veiklą 1946 m. lapkričio 4 d. Šiuo metu JUNESKO

nariais yra 186 valstybės.

Tarptautinė darbo organizacija. Tarptautinė darbo organizacija (TDO)

buvo įsteigta 1919 metais. Pagrindinis TDO tikslas – visame pasaulyje

didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Organizacija

nustato tarptautinę politiką ir programas įvairiais darbo klausimais,

siekia gerinti darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas, kuria

tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio

bendradarbiavimo programą, rengia Konvencijų darbo srityje projektus.

Šiuo metu TDO veikloje dalyvauja 170 valstybių.

Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija. Dar 1943m. gegužės-

birželio mėnesį prezidento Franklino D.Rouzvelto iniciatyva buvo

sušaukta Hot Springs’e (Virdžinija) Maisto produktų ir žemės ūkio

konferencija. Joje 44 valstybių atstovai pasirašė baigiamąjį aktą,

pagal kurį buvo įkurta Laikinoji komisija (Interim Commission). Šios

komisijos pagrindinis tikslas buvo sudaryti nuolatinės organizacijos

planą ir parengti jos įstatus. Pirmoji Maisto produktų ir žemės ūkio

organizacijos (MPŽŪO) konferencijos sesija vyko 1945 m. spalio 16 –

lapkričio 1 dienomis Kvebeke; joje buvo pasirašytas statusas

(Constitution) ir 1945 10 16 data laikoma MPŽŪO įkūrimo data. Dabar

MPŽŪO nariais yra 175 valstybės. MPŽŪO statuso preambulėje yra

glaustai nustatyti pagrindiniai tikslai: gerinti mitybą ir kelti

gyvenimo lygį; tobulinti maisto ir žemės ūkio gavybą, jų apdirbimą,

marketingą bei paskirstymą; skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo

gyventojų gyvenimo sąlygas bei, naudojant įvairias priemones,

apsaugoti nuo bado. MPŽŪO veiklos sritis yra labai plati. MPŽŪO

skatina:

– investuoti išteklius į žemės ūkį, perduoti technologiją, plėtoti

su žemės ūkiu susijusius tyrinėjimus besivystančiose šalyse,

saugoti gamtos išteklius bei augalų genetinius fondus,

– efektyviai bei racionaliai skatina naudoti dirvožemį, vandenį,

didinti grūdinių kultūrų bei naminių gyvulių produktyvumą,

– kovoti prieš gyvulių ligas, racionaliai naudoti pesticidus bei

trąšas,

– plėtoti vidaus vandenų bei jūrų žvejybos rajonus bei vandens

plantacijas,

– plėtoti naujus ir atnaujinančius energijos šaltinius,

– perspektyvinį miško išteklių tvarkymą.

Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija. Tarptautinės civilinės
aviacijos organizacijos (angl. ICAO) istorija prasidėjo 1944 m. gruodžio 7
d., kai 52 valstybės Čikagoje pasirašė konvenciją dėl tarptautinės
civilinės aviacijos. Pagrindiniai ICAO tikslai išvardinti Čikagos
konvencijos 44 straipsnyje. ICAO siekia:

– plėtoti tarptautinės oro navigacijos principus ir technologijas;

– puoselėti tarptautinio oro transporto planavimą ir plėtrą,

užtikrinti saugų ir tvarkingą tarptautinės civilinės aviacijos

augimą, skatinti civilinės aviacijos lėktuvų konstravimą;

– skatinti civilinės aviacijos oro kelių, oro uostų ir oro

navigacijos įrenginių tobulinimą;

– užtikrinti civilinės aviacijos skrydžių saugumą;

– patenkinti pasaulio žmonių poreikius turėti saugią, reguliarią,

efektyvią ir ekonomišką civilinę aviaciją.

Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizacija. Pasaulinė
intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO) buvo įkurta Stokholme
1967 m. birželio 17 d. Organizacijos įstatai įsigaliojo 1970 metais. WIPO
JTO specializuota įstaiga tapo 1974 metais. Įstatuose paminėti du
pagrindiniai šios organizacijos tikslai:

1) Intelektualios nuosavybės apsauga visame pasaulyje, remiantis

bendradarbiavimu tarp valstybių, taip pat tarp tarptautinių

organizacijų.

2) Administracinio bendradarbiavimo tarp intelektualinės apsaugos

mechanizmų, sukurtų Paryžiaus ir Berno konvencijų pagrindu,

užtikrinimas.

Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija. 1966 m. lapkričio
17 d. JTO GA buvo priimta rezoliucija 2152/XXI, kurios pagrindu buvo įkurta
JT Pramonės Plėtros organizacija (JTPPO). Minėtoje rezoliucijoje
užfiksuota, jog JTPPO uždaviniai bus: 1)industrinės veiklos koordinavimas
JTO sistemoje, 2) industrinės plėtros skatinimas, 3) kooperacija
pasauliniu, regioniniu, nacionaliniu lygiu. Šiuo metu organizacijai
priklauso 169 valstybės.Valstybės narės yra suskirstytos į tam tikras
grupes. Valstybių klasifikacija yra grindžiama geografine padėtimi ir
ekonominiais rodikliais.

Tarptautinė jūrų organizacija. Laivyba yra viena iš didžiausių,
taip pat ir pavojingiausių tarptautinių industrijų. 1948 metais Ženevos
konferencijoje buvo priimta Tarpvyriausybinė jūrų konsultacinės
organizacijos sutartis. Tačiau ši tarptautinė sutartis įsigaliojo tik 1958
m. kovo 17 d.- būtent nuo šios dienos ir prasidėjo oficiali tarptautinės
organizacijos veikla. 1982 m. kovo 22 d. buvo pakoreguotas organizacijos
pavadinimas į Tarptautinę jūrų organizaciją (angl. International maritime
organization – IMO). Šiuo metu organizacijos narėmis yra 155 valstybės.

EUROPOS SĄJUNGA (ES)

Kūrimosi tikslai ir charakteringi bruožai. Europos Sąjunga
yra regioninė tarptautinė organizacija, kurioje vyksta joje dalyvaujančių
valstybių įvairiapusė integracija ir kuri pagal daugelį požymių gali būti
priskiriama viršnacionalinių tarptautinių organizacijų grupei. Sąjungos
pilietybė nedubliuoja nacionalinė pilietybės ir žmonės gali išlaikyti
nacionalinį identitetą. Ji suteikia kai kurias papildomas civilines teises:
Sąjungos piliečiai gali laisvai judėti visoje Sąjungoje ir kur nori
apsigyventi, turi teisę dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą bei
balsuoti ir balotiruotis vietiniuose rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvena
ir kt.

Europos Sąjungos pirmtakai buvo 1951 m. balandžio 18 d.
Paryžiaus sutartimi įkurta Europos Anglių ir Plieno Bendrija bei 1957 m.
kovo 25 d. Romos sutartimi įkurtos Europos Ekonominė Bendrija ir Europos
Atominės Energetikos Bendrija. 1965 m. balandžio 8 d. Briuselyje buvo
pasirašyta visų trijų bendrijų administracijų sujungimo sutartis, ir jai
įsigaliojus 1967 m. liepos 1 d., pradėjo veikti institucinė Europos
Bendrija (EB). 1986 m. vasario 17-18 dienomis Liuksemburge buvo pasirašytas
Vieningosios Europos Dokumentas, numatantis papildomas priemones vieningai
rinkai kurti, naujiems nariams priimti ir kt. Šiame dokumente buvo
užfiksuotas tikslas iki 1992 m. įgyvendinti EB bendrąją rinką ir užtikrinti
šios bendrijos valstybių žmonių, materialinių vertybių, kapitalo ir
paslaugų laisvą judėjimą, t.y. iš esmės panaikinti sienas tarp šių
valstybių. Siekiant Europos politinės integracijos, čia taip pat
akcentuojama EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje
svarba.

Tarptautinės teisės požiūriu EB įkūrimas buvo naujas
žingsnis suverenių valstybių bendradarbiavime. EB rėmėsi privalomąją galią
turinčiomis sutartimis. Siekiant sutartyse numatyti keturių laisvių, t.y.
asmenų, materialinių vertybių, kapitalo ir paslaugų laisvo judėjimo, bei
plečiant bendrosios politikos sričių skaičių, EB buvo sudarytos sąlygos kai
kurias suverenias valstybių narių teises perduoti Bendrijos institucijoms.
Tų principų buvo laikomasi ir kuriant Europos Sąjungą.

Politinį sprendimą dėl ES įkūrimo priėmė EB valstybių vadovai,
susirinkę Mastrichte (Olandijoje) 1991 m. gruodžio 9-10 dienomis. Europos
Sąjungos sutartis ten pat buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. ir ji
įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Šia sutartimi siekiama paspartinti
Europos Bendrijos transformaciją į politinę ir ekonominę bei valiutų
sąjungą ir numatyta vykdyti bendrąją užsienio ir saugumo politiką, kurią
vėliau turėtų papildyti ir bendrosios gynybos politika. Pagal ES Sutartį
Europos Bendrijai numatyta ir nemažai kitų naujų įgaliojimų: aktyvesnis
vaidmuo vartotojų apsaugos sistemoje; didesnis bendradarbiavimas sveikatos
ir gamtos apsaugos, švietimo, kultūros ir socialinės pažangos bei mokslinių
tyrimų ir pramonės vystymo srityse; pagalba besivystančioms šalims; taip
pat bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

ES institucinė struktūra:

Užsienio ir saugumo politika. Ankstesnės Europos
Bendrijos sutartys akcentavo bendradarbiavimą ekonominėje bei socialinėje
sferose, todėl iki šiol Bendrijos vaidmuo pasaulio politinėje arenoje
(neskaitant procesų pačioje ES) bei tarptautinio saugumo srityse buvo gana
ribotas. Buvo mėginama pagerinti valstybių narių bendradarbiavimo ryšius
visais svarbesniais užsienio politikos klausimais ir derinant požiūrius
siekti vienos nuomonės. Tačiau saugumo politikos klausimų aptarimas tuo
metu iš esmės apsiribojo politiniai ir ekonominiais aspektais. Todėl nebuvo
suformuluota Bendrijos užsienio bei saugumo politikos strategija, ir
platesnio masto politinė krizes aiškiai parodė, kad ji, turėdama didžiulį
ekonominį potencialą, vis dėl to dar nesugeba reikiamai paveikti globalinių
politinių ir saugumo problemų sprendimą.

Vykstant tolesnei valstybių narių veiklos integracijai,
jau pribrendo reikalas didesniam bendradarbiavimui ir tose srityse, tad ES
Sutartyje neatsitiktinai užsienio ir saugumo politikai skiriamas atskiras
sutarties skyrius. Europos Sąjungos Sutartyje valstybių ir vyriausybių
vadovai susitarė siekti šių tikslų:

– apsaugoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius jos interesus

ir savarankiškumą;

– visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jos valstybių narių saugumą;

– saugoti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą, vadovaujantis

Jungtinių Tautų Chartijos bei Helsinkio Baigiamojo akto principais

ir Paryžiaus Chartijos siekiais;

– skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;

– plėtoti ir stiprinti demokratiją bei teisinę valstybę, pagarbą

žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

Europos Sąjungos Sutartyje taip pat aiškiai suformuluota, kad “

bendroji užsienio politika aprėpia

visus klausimus, susijusius su Sąjungos saugumu, tarp jų ir galimybę
formuoti bendrąją gynybos politiką, kuri ilgainiui gali tapti bendra
gynyba”.

Tokius sprendimus lėmė keletas priežasčių. Pirma, buvo
įsisąmoninta, kad Europos balsas bus labiau išgirstas pasaulyje, tik
kalbant vieno galingo ekonominio junginio vardu, o tai yra svarbu tolesniam
ekonominiam šio regiono vystymuisi. Antra, pasibaigus Šaltajam karui iš
esmės pakito ES strateginė padėtis. Išnyko Tarybų Sąjungos grėsmė, tačiau
kartu atsirado ir naujų pavojų – vietiniai konfliktai, galintys išsiplėsti
į kaimynines valstybes, terorizmas bei tarptautinis nusikalstamumas.
Trečia, JAV gerokai sumažinus savo karines pajėgas Europoje, pats
kontinentas turi imtis daugiau atsakomybės už savo saugumą.

Tačiau ir pagal Europos Sąjungos sutartį ES yra tik tarptautinė
organizacija, o ne federacija. Todėl ir ateityje jos bendroji užsienio ir
saugumo politika bus plėtojama laipsniškai. Šita sritis jautriausia
valstybių suverenumo pažeidžiamumo aspektu, ir dažnai būna gana sunku
apibrėžti bendruosius interesus, esant skirtingiems nacionaliniams
interesams bei įvairiems požiūriams į kitus tarptautinių santykių dalyvius,
skirtingam atskirų valstybių gynybiniam potencialui ir turint kai kuriuos
išankstinius įsipareigojimus kitoms valstybėms.

Apskritai ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimo

procesas iki šiol vyksta palyginti lėtai ir vis dar diskutuojama dėl

esminio klausimo, ar valstybių narių įsipareigojimai ES nepažeistų

valstybių suvereniteto. Todėl valstybės narės dažnai nenori imtis

ryžtingų veiksmų ir atsakomybės šioje srityje, ypač organizuojant

karines operacijas, kuriomis siekiama sudaryti prielaidas taikai

ateityje.

IŠVADOS

Pastaraisiais dešimtmečiais, didėjant tarptautinių
organizacijų bei viršnacionalinių sąjungų ir organizacijų įtakai, taip pat
vystantis daugianacionaliniams verslo tinklams, tarptautinių santykių ribos
darosi vis neapibrėžtesnės, ir kartais net kyla diskusijos dėl pačios
tarptautinių santykių sąvokos. Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose
galimos įvairių lygių institucijų sąveikos: tarp valstybes atstovaujančių
valdžios institucijų, tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų, tarp
vienos valstybės vyriausybės ir kitos valstybės nevyriausybinių institucijų
arba tarpnacionalinių korporacijų bei tarp nevyriausybinių, įskaitant
privataus kapitalo, institucijų.

Tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų bendras bruožas
tas, kad jos formuojamos tarpvalstybinėms problemoms spręsti, teigiant, kad
tos problemos gali būti išsprendžiamos tik kolektyvinėmis valstybių
pastangomis. Jos gali būti tiek pasaulinio masto, tiek regioninės.

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos yra privačios
žmonių grupės, susijusios kuria nors tarptautine veikla socialinėje,
kultūrinėje, ekonominėje ar kitose srityse. Jos neturi tarptautinės teisės
subjektų statuso, tačiau kai kurių veikla turėjo ir turi gana didelės
reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Nevyriausybinių tarptautinių
organizacijų pogrupiu laikomos ir daugianacionalinės korporacijos.

Nepaisant tarptautinių santykių dalyvių įvairovės, pasaulio
politikos arenos pagrindiniais veikėjais iki šiol išlieka valstybės. Visos
suverenios valstybės aukščiausia valdžia pripažįsta tik savo vyriausybes.
Tai reiškia, kad nėra ir negali būti kažkokios vienos pasaulinės
institucijos – pasaulinės valdžios, kuri reguliuotų santykius tarp
valstybių ir formuotų pasaulio politiką.

———————–

SEKRETORIATAS

GENERALINĖ

ASAMBLĖJA

SAUGUMO

TARYBA

TARPTAUTINIS

TEISMAS

KOMITETAI

KOMITETAI

Taikos palaikymo misijos

Ekonominė ir socialinė taryba

TARYBA

(15-os valstybių vadovai)

TEISINGUMO TEISMAS

EUROPOS PARLAMENTAS

MINISTRŲ

TARYBA

AUDITORIŲ

TEISMAS

Europos
Centrinis
Bankas

Europos
Investicijų
Bankas

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

Regionų komitetas

Komisijos

pirmininkas

24 Generaliniai

direktoriai

KOMISIJA

(20 asmenų)

Leave a Comment