Tarptautinės organizacijos ir jų veikla

Įžanga

Tarptautinės organizacijos – valstybių, nacionalinių nevyriausybinio pobūdžio asociacijų ar fizinių asmenų sąjungos, siekiančios bendrų ekonomikos, kultūros, mokslo tikslų. Atsirado XIX a. kaip administracinės sąjungos.Plečiantis tautų ir valstybių ekonominiam ir kultūriniam suartėjimui, tarptautinės organizacijos pradėjo sparčiai gausėti. 1919 m.

įkurta Tautų Sąjunga buvo pirmoji politinio pobūdžio organizacija. Po antrojo pasaulinio karo buvo įkurta SNO, politinio pobūdžio organizacijų, vienijančių kurių nors geografinių rajonų valstybes, socialinių šalių tarptautinių organizacijų, specialių organizacijų. Labai padaugėjo tarptautinių sutarčių, kurių pagrindu organizacijos kuriamos ir funkcionuoja.

Pagal dalyvius tarptautinės organizacijos skirstomos į:

❖ Tarpvalstybines (tarpvyriausybines), kurių nariai yra suverenios valstybės.

❖ Nevyriausybines, kurių nariai yra nacionalinės asociacijos ir fiziniai asmenys.

Pagal veiklos pobūdį į:

❖ Universaliąsias, kurių kompetencija apima įvairius politinio, ekonominio, kultūrinio pobūdžio klausimus (pvz.,

SNO)

❖ Specialiąsias (pvz., specializuotos SNO įstaigos).

Pagal dalyvių geografinę sudėtį į:

❖ Pasaulines (pvz., SNO)

❖ Regionines (pvz., Afrikos Vienybės Organizacija).

Prie kai kurių organizacijų valstybės turi savo nuolatines atstovybes. Organizacijų sprendimai ar kiti teisiniai aktai yra dažniausiai rekomendacinio pobūdžio. 1982 TSRS dalyvavo beveik 500 tarptautinių organizacijų.

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA (JTO)

Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) yra neatskiriama šiuolaikinės tarptautinės teisėtvarkos dalis.Ji yra globalinės tarptautinių organizacijų sistemos branduolys. JTO Įstatai buvo pirmasis tarptautinis teisinis aktas, įtvirtinęs pagrindinius tarptautinės teisėtvarkos tikslus ir principus bei suteikęs jiems imperatyvią galią. Neatsitiktinai Įstatai kartais dar vadinami tarptautinės bendrijos konstitucija.

Bendra Jungtinių Tautų charakteristika. Antrasis pasaulinis karas žmoniją galvoti apie priemones, kurios ateityje neleistų kilti panašaus pobūdžio globalinėms katastrofoms. Kadangi pirmoji universali tarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga – buvo nepajėgi atlikti savo uždavinių ir užkirsti kelio karui bei tarptautiniams nusikaltimams jo metu, iškilo būtinybė kurti naują universalią tarptautinę organizaciją, kuri efektyviai užtikrintų tarptautinę taiką ir saugumą. Dar vykstant karui,

1943 m. spalio 30 d. Maskvoje vykusios SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrų konferencijos keturių valstybių Deklaracijoje dėl visuotinio saugumo (ją pasirašė ir Kinijos atstovas) buvo nuspręsta sukurti tokią organizaciją. Šis sprendimas patvirtintas 1943 m. gruodžio 1 d.

Teherano konferencijoje, kurioje dalyvavo trijų sąjunginių valstybių (SSRS,

JAV ir Didžiosios Britanijos) vadovai. Pats Jungtinių Tautų terminas pirmą kartą pavartotas 1942 m. sausio 1 d. Jungtinių Tautų deklaracijoje, kurią pasirašė 26 valstybės, įsipareigojusios sudaryti antihitlerinę koaliciją bei kovoti prieš ašies valstybes (Vokietiją, Italiją ir Japoniją).

1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Dumbarton Okso (JAV)

konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai parengė būsimosios organizacijos įstatų matmenis. 1945 m. balandžio 25 d. –

birželio 26 d. San Franciske surengta Steigiamoji Jungtinių Tautų konferencija, kurioje galutinai parengti ir 50 valstybių atstovų pasirašyti JTO Įstatai. Įstatai įsigaliojo 1945 m. spalio 24 d., kai juos ratifikavo penkios didžiosios valstybės (JAV, SSRS, Didžioji Britanija,

Prancūzija, Kinija) ir daugelis kitų Įstatus pasirašiusių valstybių. Todėl

1945 m. spalio 24 d. laikoma JTO Įsteigimo data, ir kasmet ji minima kaip

Jungtinių Tautų diena.

Pradžioje JTO vienijo 51 valstybę (prie 50 Įstatus pasirašiusių valstybių vėliau prisijungė Lenkija, negalėjusi dalyvauti San Francisko konferencijoje). Dabar tikrosiomis JTO narėmis yra 185 valstybės, t.y.

beveik visos pasaulio šalys (Šveicarija ir Vatikanas turi stebėtojo statusą; JTO veikloje nedalyvauja tik nepripažintos valstybės ). JTO yra vienintelė tarptautinė organizacija, kurioje atstovaujama tiek daug valstybių.

Jungtinių Tautų struktūra:

Jungtinių Tautų tikslai ir principai. JTO – tai universali tarptautinė organizacija taikai ir tarptautiniam saugumui palaikyti bei bendradarbiavimui tarp valstybių plėtoti. Jos Įstatai – vienintelis tarptautinis teisinis dokumentas, privalomas visoms valstybėms. Jie yra ne tik steigiamasis tarptautinės organizacijos aktas, bet ir formuoja kolektyvinio saugumo sistemą, sudaro valstybių elgesio kodeksą.

Įstatuose skelbiami šie JTO tikslai:

1) palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą ir, siekiant šio tikslo, taikyti efektyvias kolektyvines priemones, užkertant kelią ir šalinant grėsmes taikai bei slopinant agresijos aktus ar kitus taikos pažeidimus, pagal teisingumo ir tarptautinės teisės principus taikiomis priemonėmis spręsti tarptautinius ginčus ar situacijas, kurios gali sukelti taikos pažeidimą;

2) plėtoti draugiškus santykius tarp valstybių, pagrįstus tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo gerbimu, taip pat taikyti kitas atitinkamas priemones visuotinei taikai stiprinti;

3) plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, sprendžiant tarptautines ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio problemas ir skatinant bei plėtojant pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms, nedarant skirtumo dėl rasės, lyties, kalbos bei religijos;

4) būti centru, derinant valstybių veiksmus šiems bendriems tikslams pasiekti.

Minėtiems tikslams įgyvendinti JTO Įstatai įtvirtina principus, kuriais savo veikloje turi vadovautis Organizacija ir jos valstybės-narės:

1) suvereni visų valstybių-narių lygybė;

2) geranoriškas įsipareigojimų pagal Įstatus vykdymas;

3) taikus tarptautinių ginčų sprendimas;

4) jėgos ar grasinimo ja nenaudojimas tarptautiniuose santykiuose;

5) visokeriopa pagalba JTO, jai atliekant veiksmus pagal Įstatus ir susilaikymas nuo pagalbos valstybei, kurios atžvilgiu JTO imasi prevencinio ar prievartinio pobūdžio veiksmų;

6) užtikrinimas, kad valstybės, nesančios JTO narėmis, vadovautųsi jos

Įstatuose įtvirtintais principais;

7) nesikišimas į valstybių vidaus reikalus, priklausančius jų vidaus kompetencijai.

Pagrindinės Jungtinių Tautų veiklos kryptys. JTO kompetentinga nagrinėti visus tarptautinio bendradarbiavimo klausimus bei priimti sprendimus dėl jų, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sprendimų valstybių bendradarbiavimo specializuotose srityse priėmimas priklauso kitų JT

sistemos organizacijų kompetencijai. JTO institucijų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, išskyrus Saugumo Tarybos privalomo pobūdžio sprendimus grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto atveju.

Galima skirti tokias pagrindines JT veiklos kryptis:

1.Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tai yra pagrindinė ir išimtinai JTO priklausanti veiklos sfera.

Didžiausius įgalinimus tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje turi Saugumo Taryba. Jos metodai ir mechanizmai tarptautinių konfliktų prevencijai ir reguliavimui turi įvairias formas: geros paslaugos, faktų tyrimas, stebėtojų misijos, civilinių policijos pajėgų siuntimas į konfliktų zonas ir kt. Daugiausia taikoma forma yra taikos palaikymo operacijos. Saugumo Tarybos rezoliucijos parengia mandatą taikos palaikymo operacijoms vykdyti. Pagrindinis taikos palaikymo operacijų uždavinys – užkirsti kelią, sumažinti ar užbaigti konfliktą tarp valstybių ar valstybės viduje, įsikišant trečiajai šaliai (JTO).1997 m. pabaigoje buvo vykdoma 15 JT taikos palaikymo operacijų.

Remiantis Saugumo Tarybos rezoliucijomis, gali būti taikomos nekarinio pobūdžio sankcijos taiką pažeidusiai valstybei ar vykdomos karinės operacijos prieš agresorių (iš paskutiniųjų prisiminta 1991 metų

Kuveito išlaisvinimo iš Irako okupacijos operacija). Pastaruoju metu dėl didesnio Saugumo Tarybos nuolatinių narių sutarimo atsivėrė platesnės galimybės taikyti šias efektyvias sankcijas grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos atveju.

Su tarptautinės taikos ir saugumo palaikymu glaudžiai susijusi

JT veikla nusiginklavimo ir ginkluotės mažinimo srityje. JTO priėmė ne vieną tarptautinę konvenciją dėl ginkluotės mažinimo, cheminio, bakteriologinio ir kitokio pobūdžio masinio naikinimo ginklų uždraudimo.

2. Tarptautinio bendradarbiavimo socialinėje ir ekonominėje srityje skatinimas. Šioje srityje JTO daug dėmesio skiria besivystančių valstybių socialinei ir ekonominei plėtrai. 1974 metais speciali JT

Generalinės Asamblėjos (GA) sesija priėmė Deklaraciją dėl naujos ekonominės tvarkos nustatymo bei Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartiją. GA

įsteigė taip pat ne vieną pagalbinę instituciją tarptautiniam bendradarbiavimui ekonominėje ir socialinėje srityje plėtoti (pavyzdžiui,

JT Prekybos ir Vystymo konferencija, JT Vystymo programa).

3. Žmogaus teisių apsauga. JT GA priėmė daug tarptautinių universalaus pobūdžio dokumentų žmogaus teisių apsaugos srityje. Pirmiausia paminėtini Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai: 1948 m.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, du pastarojo Pakto fakultatyviniai protokolai.

JTO turi daug pagalbinių institucijų, užsiimančių žmogaus teisių apsaugos problemomis. Antai Ekonominės ir Socialinės Tarybos pagalbinė institucija ir Žmogaus teisių komisija nagrinėja Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto įgyvendinimo klausimus.

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto įgyvendinimą prižiūri pagal šį Paktą įsteigtas Žmogaus teisių komitetas.

4. Dekolonizacija.Tai jau nėra aktuali JT veiklos kryptis, kadangi dekolonizacijos procesas pasaulyje iš esmės baigtas ir beveik visos buvusios kolonijos dabar yra nepriklausomos valstybės.

5. Pažangi tarptautinės teisės plėtra ir kodifikacija.

Svarbiausios šioje srityje yra GA pagalbinės institucijos, Tarptautinės teisės komisijos, veikla, rengiant kodifikuojančių tarptautinės teisės normas tarptautinių konvencijų ir GA rezoliucijų projektus. Galima prisiminti GA rezoliucijas, skatinusias pažangią tarptautinės teisės plėtrą

– tai 1960 metų Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms, 1970 metų Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų.

JTO SPECIALIZUOTOS ĮSTAIGOS

Šiuo metu JTO sistemoje veikia 17 specializuotų įstaigų. Pagal JTO specializuotų įstaigų veiklos sferas, kai kurie tarptautinės teisės specialistai siūlo jas skirstyti į tris grupes.

Pirmajai grupei priklausytų ekonominio pobūdžio specializuotos įstaigos. Grupę sudarytų 12 specializuotų įstaigų: 1)

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, 2) Tarptautinis valiutų fondas, 3) Tarptautinė finansų korporacija, 4) Tarptautinė plėtros asociacija, 5) JT Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija, 6)

Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija, 7) Tarptautinė jūrų organizacija, 8) Pasaulinė pašto sąjunga, 9) Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas, 10) Pasaulinė meteorologų organizacija, 11) JT pramonės plėtros organizacija, 12) Tarptautinė elektros ryšių organizacija. Į

antrąją grupę įeitų socialinio pobūdžio specializuotos įstaigos:

Tarptautinė darbo organizacija, Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija.

Ir trečiajai grupei priklausytų įstaigos, veikiančios kultūros, mokslo, intelektualinės nuosavybės srityse. Prie jų veiktų JTO švietimo, mokslo ir kultūros organizacija bei Pasaulinė intelektualinės nuosavybės organizacija.

JTO specializuotųjų įstaigų statusas įtvirtintas JTO įstatų

57 straipsnyje, kuriame pažymima, kad įstaigos steigiamos tarpvyriausybiniais susitarimais, turi kompetenciją, numatytą jų įstatuose ir veikia ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, švietimo, sveikatos apsaugos bei kitose specialiose srityse. Specializuotos įstaigos palaiko glaudžius ryšius su JTO. Tačiau reikia pabrėžti, kad jos nepraranda savarankiškumo ir kaip tarptautinės organizacijos laikomos tarptautinės teisės subjektais. Specializuotų įstaigų vidaus sistema irgi atitinka tarptautinių organizacijų sistemą. Paprastai yra išskiriamos trys institucijų grandys: GE – visų organizacijos narių susirinkimas, Vykdomasis komitetas – institucija, veikianti tarp asamblėjų, Sekretoriatas –

pastoviai veikianti institucija. Aišku, kalbant apie konkrečias specializuotas įstaigas galima tam tikra institucinių sistemų modifikacija.

Pasaulinė pašto sąjunga. Viena iš seniausių tarptautinių organizacijų yra Pasaulinė pašto sąjunga. Tarptautinės pašto sąjungos idėją pirmasis iškėlė Heinrichas von Stephenas, vyresnysis pašto tarnautojas iš Šiaurės

Vokietijos. Remdamasi šio asmens pasiūlymais, Šveicarijos Vyriausybė 1874

metais organizavo tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavę 22 valstybių atstovai spalio 9 d. (dabar Pasaulinė pašto diena) įkūrė Generalinę pašto sąjungą. 1878 m. buvo pakoreguotas organizacijos pavadinimas – ji tapo

Pasaulinė pašto sąjunga. Nuo 1948 metų Pasaulinė pašto sąjunga yra JTO

specializuota įstaiga. Pasaulinės pašto sąjungos Kongreso sesijoje, vykusioje 1994 metais Seule, buvo nustatyti šios organizacijos veiklos prioritetai:

– efektyviai reaguoti į besikeičiančius rinkos ir vartotojų poreikius;

– prižiūrėti ir tobulinti pašto produktų bei paslaugų kokybę;

– skatinti pašto plėtrą;

– kelti pašto darbuotojų kvalifikaciją.

Pasaulinė sveikatos organizacija. Pasalinė sveikatos organizacija

(PSO) – tai viena iš didžiausių JTO specializuotų įstaigų, savo pagrindiniu tikslu skelbia „siekti aukščiausio sveikatos lygio visose pasaulio šalyse”. PSO buvo įkurta 1948 metais balandžio 7 d. Ši data kasmet minima kaip Pasaulinė sveikatos diena. Šiuo metu PSO narėmis yra 191 valstybė.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija(JUNESKO

Pagrindinius JUNESKO tikslas – remti tautų bendradarbiavimą švietimo, mokslo, kultūros, komunikacijų bei informacijos srityse. Ši organizacija pradėjo veiklą 1946 m. lapkričio 4 d. Šiuo metu JUNESKO

nariais yra 186 valstybės.

Tarptautinė darbo organizacija. Tarptautinė darbo organizacija (TDO)

buvo įsteigta 1919 metais. Pagrindinis TDO tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Organizacija nustato tarptautinę politiką ir programas įvairiais darbo klausimais, siekia gerinti darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas, kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio bendradarbiavimo programą, rengia Konvencijų darbo srityje projektus.

Šiuo metu TDO veikloje dalyvauja 170 valstybių.

Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija. Dar 1943m. gegužės-

birželio mėnesį prezidento Franklino D.Rouzvelto iniciatyva buvo sušaukta Hot Springs’e (Virdžinija) Maisto produktų ir žemės ūkio konferencija. Joje 44 valstybių atstovai pasirašė baigiamąjį aktą, pagal kurį buvo įkurta Laikinoji komisija (Interim Commission). Šios komisijos pagrindinis tikslas buvo sudaryti nuolatinės organizacijos planą ir parengti jos įstatus. Pirmoji Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (MPŽŪO) konferencijos sesija vyko 1945 m. spalio 16 –

lapkričio 1 dienomis Kvebeke; joje buvo pasirašytas statusas

(Constitution) ir 1945 10 16 data laikoma MPŽŪO įkūrimo data. Dabar

MPŽŪO nariais yra 175 valstybės. MPŽŪO statuso preambulėje yra glaustai nustatyti pagrindiniai tikslai: gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį; tobulinti maisto ir žemės ūkio gavybą, jų apdirbimą, marketingą bei paskirstymą; skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas bei, naudojant įvairias priemones, apsaugoti nuo bado. MPŽŪO veiklos sritis yra labai plati. MPŽŪO

skatina:

– investuoti išteklius į žemės ūkį, perduoti technologiją, plėtoti su žemės ūkiu susijusius tyrinėjimus besivystančiose šalyse, saugoti gamtos išteklius bei augalų genetinius fondus,

– efektyviai bei racionaliai skatina naudoti dirvožemį, vandenį, didinti grūdinių kultūrų bei naminių gyvulių produktyvumą,

– kovoti prieš gyvulių ligas, racionaliai naudoti pesticidus bei trąšas,

– plėtoti vidaus vandenų bei jūrų žvejybos rajonus bei vandens plantacijas,

– plėtoti naujus ir atnaujinančius energijos šaltinius,

– perspektyvinį miško išteklių tvarkymą.

Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija. Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (angl. ICAO) istorija prasidėjo 1944 m. gruodžio 7

d., kai 52 valstybės Čikagoje pasirašė konvenciją dėl tarptautinės civilinės aviacijos. Pagrindiniai ICAO tikslai išvardinti Čikagos konvencijos 44 straipsnyje. ICAO siekia:

– plėtoti tarptautinės oro navigacijos principus ir technologijas;

– puoselėti tarptautinio oro transporto planavimą ir plėtrą, užtikrinti saugų ir tvarkingą tarptautinės civilinės aviacijos augimą, skatinti civilinės aviacijos lėktuvų konstravimą;

– skatinti civilinės aviacijos oro kelių, oro uostų ir oro navigacijos įrenginių tobulinimą;

– užtikrinti civilinės aviacijos skrydžių saugumą;

– patenkinti pasaulio žmonių poreikius turėti saugią, reguliarią, efektyvią ir ekonomišką civilinę aviaciją.

Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizacija. Pasaulinė intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO) buvo įkurta Stokholme

1967 m. birželio 17 d. Organizacijos įstatai įsigaliojo 1970 metais. WIPO

JTO specializuota įstaiga tapo 1974 metais. Įstatuose paminėti du pagrindiniai šios organizacijos tikslai:

1) Intelektualios nuosavybės apsauga visame pasaulyje, remiantis bendradarbiavimu tarp valstybių, taip pat tarp tarptautinių organizacijų.

2) Administracinio bendradarbiavimo tarp intelektualinės apsaugos mechanizmų, sukurtų Paryžiaus ir Berno konvencijų pagrindu, užtikrinimas.

Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija. 1966 m. lapkričio

17 d. JTO GA buvo priimta rezoliucija 2152/XXI, kurios pagrindu buvo įkurta

JT Pramonės Plėtros organizacija (JTPPO). Minėtoje rezoliucijoje užfiksuota, jog JTPPO uždaviniai bus: 1)industrinės veiklos koordinavimas

JTO sistemoje, 2) industrinės plėtros skatinimas, 3) kooperacija pasauliniu, regioniniu, nacionaliniu lygiu. Šiuo metu organizacijai priklauso 169 valstybės.Valstybės narės yra suskirstytos į tam tikras grupes. Valstybių klasifikacija yra grindžiama geografine padėtimi ir ekonominiais rodikliais.

Tarptautinė jūrų organizacija. Laivyba yra viena iš didžiausių, taip pat ir pavojingiausių tarptautinių industrijų. 1948 metais Ženevos konferencijoje buvo priimta Tarpvyriausybinė jūrų konsultacinės organizacijos sutartis. Tačiau ši tarptautinė sutartis įsigaliojo tik 1958

m. kovo 17 d.- būtent nuo šios dienos ir prasidėjo oficiali tarptautinės organizacijos veikla. 1982 m. kovo 22 d. buvo pakoreguotas organizacijos pavadinimas į Tarptautinę jūrų organizaciją (angl. International maritime organization – IMO). Šiuo metu organizacijos narėmis yra 155 valstybės.

EUROPOS SĄJUNGA (ES)

Kūrimosi tikslai ir charakteringi bruožai. Europos Sąjunga yra regioninė tarptautinė organizacija, kurioje vyksta joje dalyvaujančių valstybių įvairiapusė integracija ir kuri pagal daugelį požymių gali būti priskiriama viršnacionalinių tarptautinių organizacijų grupei. Sąjungos pilietybė nedubliuoja nacionalinė pilietybės ir žmonės gali išlaikyti nacionalinį identitetą. Ji suteikia kai kurias papildomas civilines teises:

Sąjungos piliečiai gali laisvai judėti visoje Sąjungoje ir kur nori apsigyventi, turi teisę dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą bei balsuoti ir balotiruotis vietiniuose rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvena ir kt.

Europos Sąjungos pirmtakai buvo 1951 m. balandžio 18 d.

Paryžiaus sutartimi įkurta Europos Anglių ir Plieno Bendrija bei 1957 m.

kovo 25 d. Romos sutartimi įkurtos Europos Ekonominė Bendrija ir Europos

Atominės Energetikos Bendrija. 1965 m. balandžio 8 d. Briuselyje buvo pasirašyta visų trijų bendrijų administracijų sujungimo sutartis, ir jai įsigaliojus 1967 m. liepos 1 d., pradėjo veikti institucinė Europos

Bendrija (EB). 1986 m. vasario 17-18 dienomis Liuksemburge buvo pasirašytas

Vieningosios Europos Dokumentas, numatantis papildomas priemones vieningai rinkai kurti, naujiems nariams priimti ir kt. Šiame dokumente buvo užfiksuotas tikslas iki 1992 m. įgyvendinti EB bendrąją rinką ir užtikrinti šios bendrijos valstybių žmonių, materialinių vertybių, kapitalo ir paslaugų laisvą judėjimą, t.y. iš esmės panaikinti sienas tarp šių valstybių. Siekiant Europos politinės integracijos, čia taip pat akcentuojama EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje svarba.

Tarptautinės teisės požiūriu EB įkūrimas buvo naujas žingsnis suverenių valstybių bendradarbiavime. EB rėmėsi privalomąją galią turinčiomis sutartimis. Siekiant sutartyse numatyti keturių laisvių, t.y.

asmenų, materialinių vertybių, kapitalo ir paslaugų laisvo judėjimo, bei plečiant bendrosios politikos sričių skaičių, EB buvo sudarytos sąlygos kai kurias suverenias valstybių narių teises perduoti Bendrijos institucijoms.

Tų principų buvo laikomasi ir kuriant Europos Sąjungą.

Politinį sprendimą dėl ES įkūrimo priėmė EB valstybių vadovai, susirinkę Mastrichte (Olandijoje) 1991 m. gruodžio 9-10 dienomis. Europos

Sąjungos sutartis ten pat buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. ir ji įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Šia sutartimi siekiama paspartinti

Europos Bendrijos transformaciją į politinę ir ekonominę bei valiutų sąjungą ir numatyta vykdyti bendrąją užsienio ir saugumo politiką, kurią vėliau turėtų papildyti ir bendrosios gynybos politika. Pagal ES Sutartį

Europos Bendrijai numatyta ir nemažai kitų naujų įgaliojimų: aktyvesnis vaidmuo vartotojų apsaugos sistemoje; didesnis bendradarbiavimas sveikatos ir gamtos apsaugos, švietimo, kultūros ir socialinės pažangos bei mokslinių tyrimų ir pramonės vystymo srityse; pagalba besivystančioms šalims; taip pat bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

ES institucinė struktūra:

Užsienio ir saugumo politika. Ankstesnės Europos

Bendrijos sutartys akcentavo bendradarbiavimą ekonominėje bei socialinėje sferose, todėl iki šiol Bendrijos vaidmuo pasaulio politinėje arenoje (neskaitant procesų pačioje ES) bei tarptautinio saugumo srityse buvo gana ribotas. Buvo mėginama pagerinti valstybių narių bendradarbiavimo ryšius visais svarbesniais užsienio politikos klausimais ir derinant požiūrius siekti vienos nuomonės. Tačiau saugumo politikos klausimų aptarimas tuo metu iš esmės apsiribojo politiniai ir ekonominiais aspektais. Todėl nebuvo suformuluota Bendrijos užsienio bei saugumo politikos strategija, ir platesnio masto politinė krizes aiškiai parodė, kad ji, turėdama didžiulį ekonominį potencialą, vis dėl to dar nesugeba reikiamai paveikti globalinių politinių ir saugumo problemų sprendimą.

Vykstant tolesnei valstybių narių veiklos integracijai, jau pribrendo reikalas didesniam bendradarbiavimui ir tose srityse, tad ES

Sutartyje neatsitiktinai užsienio ir saugumo politikai skiriamas atskiras sutarties skyrius. Europos Sąjungos Sutartyje valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė siekti šių tikslų:

– apsaugoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius jos interesus ir savarankiškumą;

– visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jos valstybių narių saugumą;

– saugoti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą, vadovaujantis

Jungtinių Tautų Chartijos bei Helsinkio Baigiamojo akto principais ir Paryžiaus Chartijos siekiais;

– skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;

– plėtoti ir stiprinti demokratiją bei teisinę valstybę, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

Europos Sąjungos Sutartyje taip pat aiškiai suformuluota, kad „

bendroji užsienio politika aprėpia visus klausimus, susijusius su Sąjungos saugumu, tarp jų ir galimybę formuoti bendrąją gynybos politiką, kuri ilgainiui gali tapti bendra gynyba”.

Tokius sprendimus lėmė keletas priežasčių. Pirma, buvo įsisąmoninta, kad Europos balsas bus labiau išgirstas pasaulyje, tik kalbant vieno galingo ekonominio junginio vardu, o tai yra svarbu tolesniam ekonominiam šio regiono vystymuisi. Antra, pasibaigus Šaltajam karui iš esmės pakito ES strateginė padėtis. Išnyko Tarybų Sąjungos grėsmė, tačiau kartu atsirado ir naujų pavojų – vietiniai konfliktai, galintys išsiplėsti į kaimynines valstybes, terorizmas bei tarptautinis nusikalstamumas.

Trečia, JAV gerokai sumažinus savo karines pajėgas Europoje, pats kontinentas turi imtis daugiau atsakomybės už savo saugumą.

Tačiau ir pagal Europos Sąjungos sutartį ES yra tik tarptautinė organizacija, o ne federacija. Todėl ir ateityje jos bendroji užsienio ir saugumo politika bus plėtojama laipsniškai. Šita sritis jautriausia valstybių suverenumo pažeidžiamumo aspektu, ir dažnai būna gana sunku apibrėžti bendruosius interesus, esant skirtingiems nacionaliniams interesams bei įvairiems požiūriams į kitus tarptautinių santykių dalyvius, skirtingam atskirų valstybių gynybiniam potencialui ir turint kai kuriuos išankstinius įsipareigojimus kitoms valstybėms.

Apskritai ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimo procesas iki šiol vyksta palyginti lėtai ir vis dar diskutuojama dėl esminio klausimo, ar valstybių narių įsipareigojimai ES nepažeistų valstybių suvereniteto. Todėl valstybės narės dažnai nenori imtis ryžtingų veiksmų ir atsakomybės šioje srityje, ypač organizuojant karines operacijas, kuriomis siekiama sudaryti prielaidas taikai ateityje.

Išvados

Pastaraisiais dešimtmečiais, didėjant tarptautinių organizacijų bei viršnacionalinių sąjungų ir organizacijų įtakai, taip pat vystantis daugianacionaliniams verslo tinklams, tarptautinių santykių ribos darosi vis neapibrėžtesnės, ir kartais net kyla diskusijos dėl pačios tarptautinių santykių sąvokos. Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose galimos įvairių lygių institucijų sąveikos: tarp valstybes atstovaujančių valdžios institucijų, tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų, tarp vienos valstybės vyriausybės ir kitos valstybės nevyriausybinių institucijų arba tarpnacionalinių korporacijų bei tarp nevyriausybinių, įskaitant privataus kapitalo, institucijų.

Tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų bendras bruožas tas, kad jos formuojamos tarpvalstybinėms problemoms spręsti, teigiant, kad tos problemos gali būti išsprendžiamos tik kolektyvinėmis valstybių pastangomis. Jos gali būti tiek pasaulinio masto, tiek regioninės.

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos yra privačios žmonių grupės, susijusios kuria nors tarptautine veikla socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje ar kitose srityse. Jos neturi tarptautinės teisės subjektų statuso, tačiau kai kurių veikla turėjo ir turi gana didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Nevyriausybinių tarptautinių organizacijų pogrupiu laikomos ir daugianacionalinės korporacijos.

Nepaisant tarptautinių santykių dalyvių įvairovės, pasaulio politikos arenos pagrindiniais veikėjais iki šiol išlieka valstybės. Visos suverenios valstybės aukščiausia valdžia pripažįsta tik savo vyriausybes.

Tai reiškia, kad nėra ir negali būti kažkokios vienos pasaulinės institucijos – pasaulinės valdžios, kuri reguliuotų santykius tarp valstybių ir formuotų pasaulio politiką.

SEKRETORIATAS

GENERALINĖ

ASAMBLĖJA

SAUGUMO

TARYBA

TARPTAUTINIS

TEISMAS

KOMITETAI

KOMITETAI

Taikos palaikymo misijos

Ekonominė ir socialinė taryba

TARYBA

(15-os valstybių vadovai)

TEISINGUMO TEISMAS

EUROPOS PARLAMENTAS

MINISTRŲ

TARYBA

AUDITORIŲ

TEISMAS

Europos

Centrinis

Bankas

Europos

Investicijų

Bankas

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

Regionų komitetas

Komisijos pirmininkas

24 Generaliniai direktoriai

KOMISIJA

(20 asmenų)