Tarptautinė prekyba

TURINYS
ĮVADAS 2

1. LIETUVOS TARPTAUTINĖS EKONOMINĖS INTEGRACIJOS IR UŽSIENIO PREKYBOS BŪKLĖS ANALIZĖ 3

1.1. Pagrindinės Lietuvos išorės ekonominių ryšių tendencijos 5

1.2. Tiesioginės užsienio investicijos 7ĮVADAS
Referato tikslas – atlikti Lietuvos išorės ekonominių santykių aplinkos strateginę analizę ir apibrėžti pagrindines išorės ekonominių santykių politikos strategines kryptis ir tikslus laikotarpiui iki 2015 metų. Numatoma, kad šios strategijos įgyvendinimas apims tris etapus. 1-as etapas (iki 2004-2005 m.) bus autonominės išorės ekonominių ryšių politikos etapas, kartu Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje (ES). 2-as etapas (nuo 2004-2005 m. iki 2006-2008 m.) bus Lietuvos išorės ekonominių ryšių formavimas daug siauresniame lauke, Liietuvai esant ES nare ir rengiantis narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS). 3-as etapas (nuo 2006-2008 m.), prasidėsiantis Lietuvai tapus EPS nare, pasižymės dar didesnėmis šalies išorės ekonominių santykių reguliavimo ypatybėmis. Lietuvos ekonominės politikos, tame skaičiuje ir išorės ekonominių santykių srityje, strateginiai tikslai nesikeis, tačiau tų tikslų įgyvendinimas ekonominės politikos priemonėmis kokybiškai keisis – visumoje vyriausybės veiksmų autonomija sumažės, o priemonių arsenalas pasikeis.
Antras būdingas Lietuvos išorės ekonominių santykių politikos bruožas yra tas, kad ji vis labiau bus – turės būti – labai glaudžiai susijusi suu jos vidaus ekonomine politika. Būdama maža ir atvira tarptautiniams ekonominiams ryšiams valstybe, lemtingai veikiama stipresnių konjunktūrinių svyravimų bei šokų partnerių šalyse Lietuva negali traktuoti savo vidaus ekonominės politikos ir išorės ekonominių ryšių politikos kaip savarankiškų dalių.1. LIETUVOS TARPTAUTINĖS EKONOMINĖS IN

NTEGRACIJOS IR UŽSIENIO PREKYBOS BŪKLĖS ANALIZĖ
Valstybės viena su kitomis palaiko įvairius ryšius. Šie ryšiai reiškiasi tokiomis formomis kaip užsienio prekyba, kapitalo išvežimas, tarptautinis gamybinis ir mokslinis techninis bendradarbiavimas, užsienio turizmas, tarptautiniai kultūriniai mainai ir pan.
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – tai ūkinių santykių tarp pasaulio valstybių sistema. Svarbiausios šių santykių reiškimosi formos yra tarptautinė prekyba, kapitalo išvežimas, tarptautinė darbo jėgos migracija bei aukso ir valiutos išteklių judėjimas.
Tarptautiniai ekonominia santykiai atsiranda todėl, kad bendradarbiaujančioms šalims jie teikia privalumų. Tarptautinės ekonominės veiklos skatinimo motyvas yra siekimas gauti ekonominę naudą, kurią teikia visuomeninis darbo pasidalijimas.
Tarptautinės veiklos subjektu gali būti ne tik valstybės, bet ir atskirų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys (įmonės, įstaigos ar kitos organizacijos bei privatūs asmenys) Ūkiniai santykiai tarp atskirų valstybių fizinių ar juridinių assmenų yra užsienio ekonominių ryšių tyrimo objektas. Užsienio ekonominiai ryšiai yra sudedamoji tarptautinių santykių dalis ir nuo pastarųjų skiriasi tyrimo subjektu. Užsienio ekonominių santykių dalyviai yra atskirų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys.
Pagrindinės užsienio ekonominių ryšių formos yra užsienio prekyba, bendra veikla sutarčių pagrindu ir užsienio investicijos. Kiekviena forma turi atmainas:
• Užsienio prekyba (eksportas, importas, reeksportas, reimportas, atsakomoji prekyba);
• Bendra veikla sutarčių pagrindu (gamybos sutartys, prekyba licenzijomis, komplektinių objektų statyba, tarptautinės ilgalaikės nuomos operacijos);
• Užsienio investicijos (portfelinės investicijos, tiesioginės investicijos).
Pagrindinis užsienio ekonominių santykių dalyvių ti
ikslas yra padidinti savo pajamas ar pelną, išėjus į naujas rinkas ir įgijus pranašumą prieš konkurentus. Tai pasiekiama:
• Prailginus prekės gyvavimo ciklą;
• Prailginus technologijos gyvavimo ciklą;
• Pritraukiant naujus ir pigesnius išteklius.
Valstybės įmonių užsienio ekonominės veiklos reguliavimo priemonės
Valstybės užsienio prekybos politikos formas galima skirstyti į dvi kryptis: laisvoji prekyba ir protekcionizmas.
Geriausias būdas plėtoti darbo pasidalijimą yra konkurencija. Tam reikia laisvos, valstybių nevaržomos užsienio prekybos.
Vis dėl to, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos ir išplėsti užsienio rinkas, prekyba įvairiai varžoma. Valstybės ekonominės politikos kryptis, kuria siekiama ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį mažiau priklausomą nuo tarprtautinio ūkio, ugdyti nacionalines ūkio šakas bei plėsti užsienio rinkas, vadinama protekcionizmu.
Pagrindinės valstybinio užsienio prekybos reguliavimo priemonės yra šios: muitai, akcizai, licenzijos ir kvotos, eksporto subsidijos ir kiti netarifiniai barjerai.
Be protekcionizmo, užsienio prekybos politika gali reikštis kaip embargas ar dempingas.
Embargas – tai draudimas įvežti į kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius.
Dempingas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ir pasaulinėje rinkoje kainomis.
Pagrindinė užsienio prekybos valstybinio reguliavimo priemonė Lietuvoje yra muitai.
Šalies vayriausybė valstybinio reguliavimo priemonėmis taip pat gali skatinti arba stabdyti užsienio investicijas. Jas reguliuoja teisės ir garantijos suteikiamos užsienio investitoriams, bei mokesčių sistema. (Kuvykaitė)1.1. Pagrindinės Lietuvos išorės ekonominių ryšių tendencijos
Pagrindines Lietuvos išorės ekonominių ryšių tendencijas atskleidžia Lietuvos statistikos duomenys, pateikti 1 ir 2 lentelėse.
br />1 lentelė
Lietuvos ekonominiai rodikliai

Ekonomikos rodikliai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
1. BVP einamosiomis kainomis 16904 24781 31529 38520 43555 42608 44698 47496 50758
2. BVP metinis pokytis, proc. (palyginamosiomis kainomis) -9.8 3.3 4.7 7.0 7.3 -1.8 4.0 6.5 6.8
3. Eksportas, mln. Lt 8077 10820 13420 15441 14842 12015 15238 18322 20291
4. Importas, mln. Lt 9355 14594 18235 22577 23174 19338 21826 25413 28562
5. Balansas, mln. Lt -1278 -3774 -4815 -7136 -8332 -7323 -6588 -7081 -8271
6. Eksporto santykis su BVP, proc. 47.8 44.9 42.5 40.3 34.5 28.2 33.7 38.2 40.0
7. Importo santykis su BVP, proc. 55.3 60.5 57.8 58.9 55.2 45.3 48.2 53 56.3
8. Užsienio prekybos balansas, proc. nuo BVP -7.6 -15,6 -15.2 -18,6 -19,4 -15,5 -14,6 -14.8 16.3
9. Einamosios sąskaitos balansas, proc. nuo BVP -2.1 -10.2 -9.2 -10.2 -12.1 -12.08 -6.0 -4.8 5.3
10. Tiesioginės užsienio investicijos, proc. nuo BVP 0.74 1.20 1.93 3.70 8.66 4.4 3.3 3.7 .
11. Valsybės skola (visa), mln. Lt. – – – 8077.4 9613.6 12069.5 12724.7 12903.4 13161.5

t.t. užsieniui 1985 3359 4812 5607.3 6737.5 9715.3 9897.3 9856.1 9178
12. Užsienio skola, proc. nuo BVP 11.7 13.9 15.2 14.6 15.7 18.4 21.9 20.5 18.1
Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamento duomenys;

Pirma, kaip matyti iš 1 lentelės, Lietuvos prekybos balanso deficitas santykine išraiška nustojo augti, jo santykis su BVP stabilizavosi (siekia apie 15 procentų). Tai, kad prekybos balanso deficitas nustojo augti, patvirtina ir einamosios sąskaitos deficito sumažėjimas po keletos augimo metų.
Antra, santykinai žemas išorinio finansavimo panaudojimo lygis. Lietuvoje užsienio skolos santykis su BVP 2000 metais sudarė tik 21,9 proc., tuo tarpu 1999 m. Lenkijoje šis santykis sudarė 38,9 proc., Čekijoje – 42,5, Slovakijoje 53,3, Vengrijoje 59,9 proc. Tiesa, Latvijoje ir Estijoje jis buvo gerokai žemesnis nei Lietuvoje (atitinkamai 6,6 ir 4,0 proc.
Trečia, nuo 1998 metų mažėja einamosios sąskaitos deficitas absoliučia išraiška, kadangi eksportas vėl didėja. Šį reiškinį reikia laikyti teigiama tendencija, kurią įtakojo Lietuvos eksporto krypčių kaita, prekių konkurencingumo padidėjimas pakilus darbo našumui dėl išaugusio taupymo ir investicijų. Kol kas labai sunku prognozuoti užsienio prekybos balanso kitimą, nes po kritinių 1999 metų, kai smarkiai krito tiek šalies eksportas, tiek importas, praėjo nedaug laiko.
2 lentelė
Mokėjimų balansas (mln. Lt)

1996 1997 1998 1999 2000 2001
Einamoji sąskaita -2890,3 -3925,4 -5192,5 -4776,3 -2699,6 -2294,96
t.t. prekybos balansas -3584,8 -4590,0 -6073,4 -5618,3 -4415,0 -4432,2
t.t. paslaugų ba
alansas 483,4 537,9 962,8 1221,6 1526,3 1825,9
Kapitalo ir finansinės
sąskaitos balansas 2672,7 3134,8 4052,6 4966,8 2190,7 1697,8
Užsienio investicijos 3500,9 5023,9 5808,9 4969,6 3125,7 3724,9
TUI 609,7 1418,0 3702,0 1945,8 1515,5 1783,2
t.t. reinvesticijos 98,6 173.4 399,0 585,9 353,4 342,9
Portfelinės investicijos
(VVP ir kitos) 858,3 722,2 -170,9 2051,0 1623,7 952,1
t.t. VVP 794,7 1,3 169,6 2114,5 1137,5 1017.2
Kitos investicijos
(paskolos ir kitos) 2032,9 2883,7 2277,8 972,8 -13,5 1067,8
Šaltinis: Lietuvos banko duomenys
Ketvirta, nuo 1999 metų pradėjo mažėti prekybos balanso deficitas. Didžiausias prekybos balanso deficitas buvo pasiektas 1998 m. daugiausia didelio mašinų ir įrengimo bei transporto priemonių importo dėka. 1998 m. pasižymėjo kaip didžiausių investicijų metai tiek į valstybinį, tiek į privatų sektorių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastoviai gerėja paslaugų balansas. Jeigu 1995 jis buvo neigiamas, tai nuo 1996 m. iki 2001 m. jo perteklius išaugo beveik keturis kartus. Teigiamas paslaugų balanso saldo buvo pasiektas spartaus transporto bei kelionių paslaugų eksporto dėka.1.2. Tiesioginės užsienio investicijos
Pastaraisiais metais tiesioginių užsienio investicijų (TUI) įplaukimas į Lietuvą labai paspartėjo, o tuo pačiu metu padidėjo ir jų indėlis į ekonomikos augimą. TUI statistikos analizė atskleidžia šias tendencijas.
Pirma, užsienio investicijoms (TUI, ilgalaikės paskolos, portfelinės investicijos) iki 1998 m. buvo būdinga spartaus augimo tendencija. 2001 m. kumuliatyvinė jų apimtis pasiekė 2,66 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu kai 1995 m. sudarė tik 352 mln. JAV dolerių. Tiesa, ypač aukštą TUI rodiklį 1998 m. lėmė AB “Lietuvos telekomas” privatizavimas. Bendras užsienio investicijų srautas, mažėjęs 1999 ir ypač 2000 m., 2001 m. vėl atsigavo ir 600 mln. litų viršijo 2000 m.srautą. 2000 m. rezultatui neigiamą poveikį turėjo sumažėjęs vyriausybės skolinimasis užsienyje vykdant griežtą fiskalinę politiką. Neigiamai reikia vertinti tai, kad Lietuvoje labai mažos plyno lauko investicijos, nes privatizavimas kaip TUI pritraukimo instrumentas baigia išsisemti.
Antra, auga TUI dalis bendrame užsienio investicijų sraute – 2000 m. bei 2001 m. TUI dalis sudarė atitinkamai 48,5 bei 47,9 proc. Auga ir TUI vaidmuo finansuojant einamosios sąskaitos deficitą. Lyginant TUI srautą su einamosios sąskaitos deficito dydžiu, 1999 m. šis santykis sudarė 40.7 proc., 2000 m. 56,1, o 2001 m. – 77,7 proc. Palyginimui galima paminėti, kad 1996 m. tik 21,1 proc. prekybos balanso deficito buvo finansuota iš TUI.
Trečia, TUI indėlis į Lietuvos ekonomikos plėtrą nors ir auga, tačiau dar vis atsilieka nuo Estijos ir Latvijos. UNCTAD duomenimis 2000 metais TUI Lietuvoje sudarė 2.3 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje jos siekė atitinkamai 2,8 ir 2,1 mlrd. JAV dolerių.
Ketvirta, atkreipia dėmesį faktas, kad Lietuvoje pastoviai auga tiesioginės investicijos iš Skandinavijos (šiuo metu jos sudaro apie pusę visų tiesioginių investicijų) ir atitinkamai mažėja TUI iš Vokietijos (2001 m. pirmą pusmetį 8,9 proc.) bei JAV (9,7 proc.) dalis. Maža dalis investicijų į gamybą (2001 pirmą pusmetį 28 proc.), o santykinai didelė dalis į tas šakas, kurios sukuria nedaug eksporto – telekomunikacijas (16 proc.) ir prekybą (20 proc.).
Penkta, TUI mažai prisidėjo prie atskirų regionų ekonominio išvystymo lygių išlyginimo. Daugiau kaip pusė visų investicijų (51,6 proc.) teko Vilniui, tačiau tarp jų net 44 proc. investicijų yra į prekybą. Investicijos į Kauną ir Klaipėdą sudaro maždaug po 12 proc., tačiau šiuose miestuose daugiau investicijų į gamybą.
Šešta, Lietuva kol kas nepasinaudojo savo LEZ (Laisva ekonominė zona) nei eksportui paspartinti, nei TUI pritraukti. Latvijoje specialios ekonominės zonos veikia žymiai sėkmingiau. Užsienio kapitalui pritraukti Lietuva kol kas nepasinaudojo ir nuo 1997 m. galiojančiu koncesijų įstatymu.
Septinta, palyginus su kitomis VRE šalimis Lietuvoje taikoma nedaug paskatų TUI pritraukti. Lietuva šiuo metu taiko tik atleidimą nuo mokesčių ir tam tikrais atvejais diskretines priemones, tuo tarpu kitų valstybių įstatymai numato žymiai daugiau paskatų: paramą įsigyjant žemę ar kuriant infrastruktūrą, kuriant darbo vietas, perkvalifikuojant darbo jėgą ir t.t. Dar neišspręstas žemės įsigijimo užsieniečiams klausimas. Yra daug administracinių kliūčių užsienio investicijoms ir investuotojams (apskaita, mokesčių ir muitų administravimas ir kt.).
Lietuvos Vyriausybė yra priėmusi dvi programas skatinti TUI ir eksporto plėtrą. Tai Tiesioginių investicijų skatinimo programa, o taip pat Eksporto plėtros ir skatinimo programa, priimta 1998 ir atnaujinta 2000 m. Jeigu Tiesioginių investicijų skatinimo programa praktiškai neveikia, tai Eksporto plėtros ir skatinimo programa yra įgyvendinama.

1.3. Lietuvos užsienio prekyba

Lietuvos užsienio prekybos raida 1996-2001 metais atskleidė tam tikras teigiamas bei neigiamas tendencijas.
1) Sparčiai auga prekyba su ES. Pastaraisiais metais eksportas į ES augo pastoviai, o iš viso 1996-2001 m. jis beveik padvigubėjo. Importas iš ES taip pat pastoviai augo ir per tą patį laikotarpį padidėjo 53,.6 proc. (taigi, eksportas augo sparčiau nei importas). Tačiau vis dar su ES išlieka neigiamas prekybos balansas (2001 m. jis sudarė 2,4 mlrd. Lt, kai 1998 m. buvo net 5,3 mlrd.).
2) Ypač sparčiai auga prekyba su JAV. 1996-2001 m. Lietuvos eksportas į JAV išaugo 6,5 karto ir pasiekė 0,71 mlrd. Lt, o JAV rinkos dalis Lietuvos eksporte 2001 m. pasiekė 3,9 proc. Tiesa, 2000 m. Lietuvos eksportas į JAV buvo dar didesnis – jo absoliutus dydis siekė 739 mln.Lt, o dalis Lietuvos ekpsporte – 4,9 proc. Lietuvos importas iš JAV per tą laiką išaugo tik 61 proc. Lietuva su JAV dabar turi daugmaž subalansuotą prekybos balansą.
3) Neigiamai reikia vertinti ekporto į NVS mažėjimą, ypač absoliučia išraiška, nuo 6,1 mlrd. Lt. 1996 m. iki 2,5 mlrd. Lt. 2000 m. Žymus eksporto išaugimas 2001 m. iki 3,6 mlrd. Lt leidžia tikėtis, kad jo žymus kritimas iki 2,2 mlrd. Lt 1999 m. buvo tik laikina Rusijos krizės pasekmė. Tačiau jeigu tai ne laikinas reiškinys, o galutinis rinkų praradimas, tai tas gali turėti neigiamas ilgalaikes pasekmes – pavyzdžiui, gali sumažėti Vakarų eksportuotojų ir investuotojų dėmesys Statistika rodo, jog Lietuva praranda rinkas ne tik Rusijoje, bet ir Ukrainoje ir ypač Baltarusijoje.
4) Nežiūrint gerų politinių santykių menka prekyba su Skandinavijos šalimis. 2001 m. eksportas į jas sudarė 10,9 proc. viso Lietuvos eksporto, o importas – 9,4 proc. Į Skandinaviją buvo eksportuojama medžio, naftos produktai ir tekstilė, o importuojama aukštųjų technologijų ir elektros prekės bei pusgaminiai tekstilės pramonei. Sparčiau auga prekyba tik su Švedija ir Danija. Integracija su Skandinavijos šalimis daugiausiai vyksta per TUI.
5) Baltijos Laisvos prekybos sutartis (LPS), kuri veikia nuo 1994 m. (žemės ūkio prekėms – nuo 1997 m.), davė nemažą postūmį prekybai su kaimyninėmis valstybėmis. Lietuvos eksportas į Latviją 1996-2001 m. išaugo beveik du kartus ir 2001 m. viršijo Lietuvos eksporto apimtis į Vokietiją, tuo tarpu prekyba su Estija yra nežymi. Tik 2001 m. Lietuvos eksportas į Estiją išaugo ženkliau (nuo 343 mln. Lt iki 594 mln. Lt.). Baltijos LPS, be abejo, prisidėjo prie TUI išaugimo visose šalyse, nes apjungus rinkas Baltijos valstybės pasidarė patrauklesnės užsienio investuotojams.
6) Nedidelis eksportas į Vidurio Europos laisvos prekybos asociacijos (VELPA) šalis (tik 7,3 proc. 2001 m.), nors jo dalis ir auga. Svarbesnė prekybos partnerė šioje grupėje yra tik Lenkija. 2001 m. eksportas į šias šalis išaugo net apie 30 proc., o 1996-2001 m. laikotarpiu – net 2.4 karto. Pagrindinėmis mažos prekybos priežastis yra santykinių pranašumų panašumas, menkas rinkų pažinimas ir nepakankamas Lietuvos eksportuotojų aktyvumas. Kol kas nėra ir būtinumo konkuruoti ir gauti masto ekonomiją.
Statistiniai duomenys apie Lietuvos užsienio prekybą pagal atskiras prekių grupes džiugina, kad šalyje yra šakų, kurios sėkmingai bent trumpalaikėje perspektyvoje konkuruoja užsienio ir net ES rinkose, tačiau jie atskleidžia ir kai kurias nepalankias Lietuvai tendencijos. Svarbiausia iš jų yra ta, jog Lietuvos eksporto šakinė struktūra yra tokia, kuri būdinga besivystančioms šalims. Joje nedidelis lyginamasis svoris šiuolaikinių šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, o eksporte vyrauja mažai kvalifikuotam darbui, gamtiniams ištekliams ir energijai imlios šakos.
Apibendrinant Lietuvos prekybos analizę reikia pažymėti, jog Lietuvai bus labai sunku ir toliau išlaikyti aukštus eksporto augimo tempus, jei nepasikeis eksporto šakinė struktūra ir joje nepadidės dalis prekių, kuriose įdaiktinta daugiau pridėtinės vertės. Pakilus pirminių išteklių (žaliavų, darbo jėgos) kainoms pakils ir gamybos kaštai ir Lietuvos eksportui bus sunku konkuruoti su pigiu eksportu iš žemų kaštų šalių. Optimizuoti eksporto struktūrą galima skatinant naujų sektorių kūrimąsi ir plėtrą bei restruktūrizuojant esamus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nemaža dalis Lietuvos eksporto susiduria su verslo ciklo svyravimo problema, dėl ko ekportas plėtojamas netolygiai. Tokie svyra.vimai mažiau būdingi aukštų technologijų šakoms, todėl eksporto struktūros pagerinimas padidintų ir jo stabilumą.
Eksporto struktūros pagal prekių paskirtį (žr. 3 lentelę) analizė tik patvirtina nelabai optimistines išvadas apie eksporto struktūrą ir jos dinamiką.
2001 m. duomenys rodo, jog nuo 1998 m. mažėjęs atsistato investicinių prekių importas. Jeigu 1996 m. jų dalis importo struktūroje sudarė 13,5 proc., 1998 m. – 16,1, po to nukrito iki 12,5 proc. 2000 m., tai 2001 m. jau pasiekė 14,2 proc. Norėtųsi tikėti, kad tą lėmė ne investicinis bumas prieš numatytą pelno mokesčių lengvatų investicijoms panaikinimą nuo 2002 m. (tokia išvada peršasi, kadangi investicinių prekių importo dalis už 9 mėn. 2001 m. sudarė 12,9 proc.). Eksporto struktūroje investicinių prekių lyginamasis svoris palyginus su 1996 m. irgi po truputį kyla, tačiau palyginus su tarpinio vartojimo prekėmis, kurioms būdingas žemas pridėtinės vertės lyginamasis svoris, jų dalis kol kas labai nedidelė, nes pastarosios sudaro virš pusės Lietuvos eksporto – 2001 m. 52,5 proc. Jei prie jų dar pridėti benziną, kurio dalis auga, tai tarpinio vartojimo prekių dalis Lietuvos eksporto sieks arti 2/3 eksporto vertės. Tai rodo, jog yra labai didelis rezervas padidinti prekių su didesniu pridėtinės vertės kiekiu dalį šalies eksporte.

3 lentelė
Eksportas ir importas pagal makroekonomikos
kategorijų klasifikaciją (BEC), proc.

Eksportas Importas

1996 1998 1999 2000 2001 1996 1998 1999 2000 2001
Iš viso 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100
Investicinės prekės 5.0 5.2 5.3 5.5 5.5 13.5 16.1 14.9 12.5 14.2
Tarpinio vartojimo prekės 53.8 52.0 54.2 53.8 52.5 59.2 54.0 56.7 61.9 59.3
Vartojimo prekės 31.4 30.8 33.6 29.6 28.0 19.3 21.2 22.5 18.7 19.3
Benzinas 5.0 6.6 4.9 8.2 8.5 0.8 0.3 0.4 0.1 0.1
Lengvieji automobiliai 4.7 5.2 1.8 2.7 5.3 5.9 6.8 3.4 4.0 6.2
Kiti 0.1 0.2 0.2 0.1 0.3 1.3 1.6 2.1 2.8 0.9
Šaltinis Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2001.
Lietuvos pramonės gaminių gebėjimas konkuruoti industrinių šalių rinkose esant dabartinei jos struktūrai yra labai ribotas, o Lietuvos eksporto augimas esant dabartinei jo struktūrai neturi didelių perspektyvų ekonomikos augimo ir gyvenimo lygio kėlimo požiūriu.

4 lentelė
Lietuvos pramonės struktūra pagal darbo jėgos kvalifikaciją 1998 m., proc.
Šalys Aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemesnės nei aukšta kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Aukštesnės nei žema kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemos kvalifikaci-jos darbo jėgos pramonė
Lietuva 3.5 36.7 9.2 50.6
ES (15) 16.75 31.06 21.76 30.43
JAV 18.19 38.88 17.44 25.50
Japonija 15.46 33.67 21.71 29.15
Šaltinis: Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija ir Lietuvos ūkio institutas. Lietuvos pramonės konkurencingumas. www.ekm.lt (5 lentelė).

Ūkio ministerijos atlikti pramonės konkurencingumo tyrimai parodo, jog Lietuvos pramonė, sprendžiant pagal joje panaudotos darbo jėgos kvalifikaciją negali konkuruoti su išvysčiusiomis valstybėmis. Lietuvoje dominuoja žemos kvalifikacijos darbo jėgos reikalaujanti pramonė, kurioje užimta net 50,6 proc. darbo jėgos. Tuo tarpu aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonėje dalis sudarė tik 3,5 proc.. Palyginimui galima pasakyti, kad ES šios proporcijos buvo atitinkamai 30,4 ir 16,8, o JAV – 25,5 ir 18,2 proc.

1.4. Lietuvos užsienio prekybos sąlygų kaitos Lietuvai tapus ES nare hipotetinė analizė

Lietuva ruošiasi tapti Europos Sąjungos nare nuo 2004 metų. Kadangi jau šiuo metu yra likę nedaug apribojimų prekybai ir investicijoms, tai narystė ES vargu ar turės didesnės tiesioginės įtakos tiek prekybai, tiek investicijoms. Kaip rodo ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) atliktas tyrimas, prekybos sąlygos su ES mažai pasikeis, tuo tarpu su trečiosiomis šalimis šiek tiek pablogės. Be Lietuvos Europos Sąjungos narėmis taps ir kitos Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys, kurių daugelis jau dabar yra giliau nei Lietuva integruotos į Europos ekonomiką ir joms .ES bus lengviau konkuruoti. Tačiau netiesioginis narystės poveikis gali būti labai didelis. Tai ir politinės ar įsivaizduojamos verslo rizikos sumažėjimas, komunikavimo problemų palengvėjimas ir kiti veiksniai, kurių poveikį Lietuvos ekonominei integracijai sunku kiekybiškai prognozuoti.
Užsienio reikalų ministerijos atliktas pramoninių prekių prekybos sąlygų pasikeitimo tyrimas parodė, jog prekybos režimo pasikeitimas palies tik 30 procentų Lietuvos užsienio prekybos apyvartos. Tuo tarpu didesnės prekybos dalies Lietuvos narystė ES nepalies, nes jau dabartiniu metu pramonės prekių prekyboje su ES, Baltijos ir VRE šalimis yra taikomas nulinis tarifas.
Prekybos režimo pasikeitimas didesnės įtakos turės tik prekybai su Rusija, JAV, Baltarusija, Japonija, Ukraina, Kinija, Taivanu, Korėjos Respublika, Indija, Uzbekistanu, Kanada, Izraeliu, Malaizija, Kazachstanu (iš viso 14 valstybių), prekyba su kuriomis sudaro apie 28 proc. visos Lietuvos prekybos apyvartos. Į šias valstybes 1999 m. buvo eksportuota lietuviškos kilmės pramonės prekių už 1217,0 mln.Lt., o importuota – už 6264 mln.Lt. Prekyboje su šiomis šalis pasikeis muitų tarifų lygis; be to, Lietuva praras JAV, Kanados bei Japonijos taikomas bendrosios preferencijų sistemos lengvatas.
Didžiausią prekybos sąlygų pasikeitimo poveikį patirtų Lietuvos eksportas į Ukrainą bei JAV. Prekybiniuose santykiuose su Ukraina Lietuvai tapus ES nare nustotų galioti laisvosios prekybos sutartis, o prekyboje su JAV eksporto sąlygos pablogėtų todėl, kad JAV šiuo metu Lietuvai taiko bendrąją preferencijų sistemą, tuo tarpu ES šalims ši sistema negali būti taikoma. Lietuvai tapus ES nare ir nutraukus laisvos prekybos sutartį eksportas į Ukrainą pabrangtų pagal 1999 m. prekybos sąlygas apie 11 proc., o pagal 2000 m. prekybos sąlygas – tik 2 proc.; absoliučia išraiška tai sudarytų 28 ir 17 mln. Lt. Importo pabrangimas būtų ženklesnis. Esant 1999 m. prekybos apimtims ir struktūrai jis sudarytų 87 mln. Lt., o 2000 m. – 83 mln. Lt. Importas iš JAV imant 1999 m. duomenis pabrangtų 11,2 mln. Lt., o 2000 m. – 4.4 mln. Lt.
Lietuvai tapus ES nare ji pati turės taikyti ES prekybos sąlygų lengvatas besivystančios šalims. Tai liečia bendrąją preferencijų sistemą besivystančioms valstybėms, laisvą prekių įvežimą 11-kai Viduržemio jūros šalių bei lengvatas, numatytas Lomė konvencijoje 71 Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybei. ES vykdo liberaliausią prekybos politiką besivystančių šalių atžvilgiu, šiuo metu visas besivystančių šalių ne žemės ūkio produktų eksportas į ES yra be muitų. Neseniai ES priėmė sprendimą netaikyti jokių tarifų ir kiekybinių epribojimų eksportui iš 50 labiausiai atsilikusių šalių grupės valstybių (inciatyva “Viskas išskyrus ginklus”). Pagal Europos-Viduržemio jūros valstybių partnerystės programą numatyta, kad iki 2010 m. su jomis bus sukurta laisvos prekybos zona. Atsižvelgiant į nedidelius Lietuvos importo iš šių valstybių mastus, o taip pat į tai, kad šios šalys daugiausia eksportuoja gaminius, kurie Lietuvoje negaminami, ruošiant strategiją šis prekybos sąlygų pasikeitimas nebuvo vertintas. Tačiau būtina atlikti išsamesnę studiją, kaip narystė ES palies importą iš besivystančių šalių, kuris į ES auga kasmet po 15 proc. Ateityje daugelis muitų tarifų besivystančių šalių prekėms turėtų būti panaikinti ar žymiai sumažinti, ES rinkos priėjimas besivystančių šalių prekėms turėtų dar labiau pagerėti. Kadangi šios prekės gali sudaryti nemažą konkurenciją būsimųjų narių eksportui į ES, ir ypač tekstilės gaminių, VRE šalys jau dabar turėtų aiškiai išdėstyti savo interesus ir taip įtakoti ES derybinę poziciją.
Lietuva yra stambi tekstilės ir siuvimo gaminių eksportuotoja, todėl Lietuvos tekstilės eksportuotojus domina, kaip narystė ES Sąjungoje atsilieps lietuviškų tekstilės gaminių konkurencingumui vietinėje rinkoje bei užsienyje. Šiuo metu visas Lietuvos tekstilės eksportas tesudaro apie 1 procentą ES importo, kuris 2000 m. siekė 70 mlrd. eurų, todėl Lietuvos eksporto gali.mybės į ES labai didelės. Pagrindinė importo ribojimo priemonė besivystančioms šalims buvo kvota, kurios nuo 2005 m. neliks. Jau šiuo metu netaikomos kvotos importui iš labiausiai atsilikusių valstybių.
Kol kas Lietuvoje nėra studijų, kurios įvertintų narystės ES poveikį prekybai žemės ūkio produktais. ES daugeliui maisto produktų taiko aukštesnius muitų tarifus nei Lietuva, todėl tikėtina, kad Lietuvos žemės ūkio gamintojai bus labiau nei dabar apsaugoti nuo importo iš trečiųjų valstybių. Lietuvos eksportuotojai esant dabartinei ES tvarkai už savo eksportą į trečiasias šalis papildomai gautų išmokas iš ES biudžeto, kas sustiprintų jų konkuravimo galimybes. Kol kas sunku atlikti narystės poveikio skaičiavimus, nes ES dar nėra apsisprendusi dėl Bendrosios žemės ūkio politikos ateities ir dėl išmokų dydžio ir likimo. Kai tik paaiškės Bendrosios žemės ūkio politikos ateitis Lietuva turėtų atlikti išsamią poveikio analizę. Joje taip pat reikėtų atsižvelgti ir būsimųjų PPO derybų nuostatas žemės ūkio srityje, kurių formavimuisi ypač aktyvų vaidmenį suvaidino ES. Ji siūlo sumažinti tiek eksporto subsidijas, tiek vidaus paramą “gintarinėje dėžėje”, tačiau bent artimiausiu metu kol kas nežadama jų panaikinti.

1.5. Lietuvos darbo jėgos migracija

Lietuvos statistikos departamento duomenimis migracijos saldo 1994-2000 m. buvo pastoviai neigiamas, o išvykstančiųjų skaičius kasmet viršydavo atvykstančiųjų skaičių 20-23 tūkstančiais žmonių. Taigi, vien remiantis šiais duomenimis galime teigti, jog per nurodytą laiką iš Lietuvos išvyko apie 150 tūkst. žmonių.
Kai kurių tyrimų duomenimis pradiniu Lietuvos narystės ES laikotarpiu kasmet apie 240 tūkstančių žmonių iš Lietuvos dirbtų užsienyje, dauguma jų – laikinai.
Emigracija prisideda prie kito gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksnio – gimstamumo mažėjimo. Vykstant abiems šiems procesams Lietuvoje nuolat mažėtų gyventojų skaičius, tuo galop iškeldamas imigracijos būtinumą ir atitinkamos imigracinės politikos reikalingumą.

2. STIPRYBIŲ, SILPNYBIŲ, GRĖSMIŲ IR GALIMYBIŲ
(SSGG) ANALIZĖ

Lietuvos nacionalinė ekonomika yra pasaulinės ekonomikos sudedamoji dalis. Tuo pačiu strategine prasme pasaulinė ekonomika yra aplinka, kurioje besireiškiančios tendencijos stipriai veikia galimybes ir grėsmes nacionalinės ekonomikos ilgalaikei plėtrai. Nuo to, kokiu mastu Lietuvos ūkio plėtra derinasi su pasaulinėje ekonomikoje besireiškiančiomis tendencijomis, priklauso šalies ekonomikos stiprybės ir silpnybės. Vertinant šalies ekonomikos stiprybes ir silpnybes, bei galimybes ir grėsmes jos plėtrai, reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad Lietuva yra nedidelė Europos šalis su pereinamąja ekonomika. Nors pasaulinė ekonomika galutinai susiformavo XIX ir XX amžių sankirtoje, Lietuva joje apie 50 metų reiškėsi ne betarpiškai, o per sužlugusios TSRS ekonominę sistemą. Todėl plėtojant Lietuvos ekonomikos savarankišką internacionalizaciją, tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas.

1.1. Stiprybės

Trumpa užsienio prekybos, tiesioginių užsienio investicijų ir migracijos būklės analizė rodo, kad šiandien Lietuva, laisvojo demokratinio pasaulio ir rinkos ūkio naujokė, turi labai nedaug stiprybių. Ji yra ekonomiškai silpna, išplėtojusi neracionalios struktūros ir atsilikusių technologijų pramonę bei labai stokojantį kapitalo žemės ūkį šalis. Didžioji dalis jos stipriųjų pusių vis dar tebėra potencialioje būsenoje.
Akivaizdu, kad Lietuva neturi tokių gamybos veiksnių, kuriais ji teigiamai išsiskirtų iš daugumos kaimyninių šalių. Neturėdama gausių mineralinių išteklių, puikaus klimato ar daug pigaus kapitalo Lietuva ateityje gali remtis tik darbo jėgos kvalifikacija ir jos produktyvumu (našumu). Lietuvos stiprybės pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime glūdi jos žmogiškojo kapitalo savybėse – esamose ir būsimose, drauge nemenką vaidmenį suvaidinant ir kitiems veiksniams – tradiciškai gyvybingam ir priimtinas gamtines sąlygas turinčiam žemės ūkiui bei geografinės .padėties sąlygotoms transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybėms.
Neabejotina Lietuvos stiprybe bus tai, kad Lietuvai tapus ES nare ilgam pradės veikti Europos Bendrijos finansinė ir techninė parama, kuri ženkliai išplės investicinę veiklą mūsų šalyje (taigi, ir užimtumą bei BVP augimą) ir mažins infrastruktūros bei žemės ūkio atsilikimą. Maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai (su slypinčiu potencialiu Balassa-Samuelsono efektu – žr. apie tai žemiau) – tai pat Lietuvos ekonominė stiprybė.
Lietuvos buvimas paribyje su didžiąja Eurazijos valstybe – Rusija – yra jos stiprybė, apsprendžianti jos pranašumus plėtojant megakontinento (Europos ir Azijos) ūkinius ryšius, kurie neabejotinai artimiausiais dešimtmečiais intensyviai plėtosis. Visos Vidurio ir Rytų Europos šalys yra tokioje padėtyje, kaip Lietuva, bet tai nereiškia, kad Lietuva čia negalės gauti savo dalies ar ir daugiau.
Stiprybe yra visuotinis raštingumas, mokymosi įgūdžiai, gerovės kėlimo motyvacija, taupymo ir turto kaupimo (individualių gyvenamųjų namų statyba ir pan.) tradicijos.
Lietuva turi patenkinamas, o ateityje gal ir geras sąlygas turizmui, pirmiausia – trumpalaikiam.
Kol kas tik potenciali Lietuvos stiprybė – gyvenviečių bei bazinės infrastruktūros išsidėstymo šalies teritorijoje tolygumas. Šiandien ši savybė neteikia jokio pranašumo, tačiau laikotarpio antroje pusėje turėtų pradėti aiškėti jos privalumas – visos šalies teritorijos apgyvendinimo tolygumas teikia nepalyginamai geresnes galimybes daryti investicijas tiek kai kurioms naujoms, tiek tradicinėms ekonominės veiklos rūšims, išplečia galimybes teikti lengvatas užsienio investuotojams.
Kaupiasi santykinis Lietuvos verslo subjektų pranašumas šiuolaikinės verslo vadybos ir rinkų pažinimo srityje potencialių partnerių Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane ir kitose NVS šalyse atžvilgiu. Atsiranda realių Lietuvos tiesioginių investicijų tose šalyse galimybių. Jei nedarbo problema Lietuvoje bus išspręsta – Lietuvos tiesioginės investicijos rytų valstybėse laikytinos teigiamu indėliu į šalies bendrojo nacionalinio produkto (BNP) kūrimą.

1.2. Silpnybės

Pirmiausia pažymėtinas atsilikimas technologijose, darbuotojų kvalifikacijoje ir darbo kultūroje, įskaitant verslo įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų vadybą ir administravimą (tai “užtikrina” žemą našumą, nepakankamą kokybę, taigi – ir nedidelį konkurencingumą tarptautinėse rinkose, mažą sukuriamą pridėtinę vertę ir silpną atrakcingumą investavimo atžvilgiu.
Nors Lietuva turi laisvos prekybos sutartį su ES, galiojančią nuo 1995 m., ir asociacijos (Europos) sutartį, įsigaliojusią 1998 m., verslo ryšiai su ES šalimis vis dar apsiriboja tradicinėmis formomis – prekyba ir Vakarų ūkio subjektų investicijomis į naudingiausius gamybinius projektus Lietuvoje. Tebėra menkas ES vidaus rinkos pažinimas, nėra dalyvavimo verslo ryšių tinkluose . Šalyje labai stokojama išsilavinusių, iniciatyvių, drąsių, rizikuojančių, naujų rinkų ieškančių verslininkų ir jų aljansų. Sustabarėję Vakarų Europos šalių verslo subjektų ryšiai ir verslo įpročiai taip pat yra didelė kliūtis.
Lietuvos rinka yra labai maža – tiek dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, tiek – ir ypač – dėl žemo pajamų lygio, silpno verslo ir vartotojų kredito išplėtojimo. Todėl įėjimo į rinką motyvas užsienio investuotojams Lietuvos atveju labai silpnas (išskyrus gan siaurą masinio vartojimo prekių ratą).
Kol kas ne tiek silpnybe, kiek grėsme laikytina jaunų bei kvalifikuotų Lietuvos gyventojų emigracija į Vakrų Europos šalis ir JAV.
Prekybai ir gamybinei kooperacijai su kitomis ES šalimis gali trukdyti ir išskirtinis kai kurių ūkio sektorių silpnumas, techninis ir struktūrinis atsilikimas. Tai pirmiausia pasakytina apie geležinkelių transportą bei žemės ūkį. Geležinkelių techninės būklės atsilikimas lems mažesnį nei potencialiai galimas Lietuvos dalyvavimo multimodaliniuose transporto koridoriuose mastą ir gaunamą naudą. Žemės ūkio technologinis atsilikimas užkirs kelią galimybėms iš.naudoti Lietuvos potencialą žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų gamybos ir eksporto srityje. Abiejuose sektoriuose jų modernizavimui reikalingi didžiuliai finansų ir laiko ištekliai, todėl jų pertvarkymas turi būti strateginio planavimo dalykas.
Lietuvos politika tiesioginių užsienio investicijų (TUI) atžvilgiu yra pasyvi, jos dabartinis turinys – perduoti į užsienio bendrovių rankas didelių investicijų reikalingas valstybinės įmones. TUI skatinimas vardas eksporto potencialo didinimo, gamybos technologinio lygio kėlimo bei siekiant “plyno lauko” investicijų kol kas menkas ir nerezultatyvus.
Šalis turi silpnas, nepakankamas lyginant su poreikiu valstybės administravimo ir akademinių institucijų galimybes ir gebėjimus pasitelkti, apdoroti ir pasinaudoti informacija apie ES vidaus rinką bei pasaulio rinkas ir jų raidos tendencijas.

1.3. Grėsmės

Dabartiniai Lietuvos ūkio konkurenciniai pranašumai remiasi pigia darbo jėga, kartais ir pigesnėmis žaliavomis, taip pat patogia (tranzitui) geografine padėtimi. Todėl jos eksporto struktūroje vyrauja tokios strategiškai neperspektyvios prekių grupės kaip tekstilė ir jos gaminiai, kapitalui ir energijai imlios prekės. Dabartiniai šalies konkurenciniai pranašumai (išskyrus geografinę padėtį) nėra perspektyvūs ilgesniam laikotarpiui. Tuo tarpu įgytų konkurencinių pranašumų (pažangios technologijos, lyderiavimas atskirose perspektyviose šakose, įmonių reputacija, intelektinės nuosavybės teisės, masto ekonomijos galimybės) Lietuvos ūkis beveik neturi. Savaime besiplėtojančio įdirbio tokiems pranašumams susidaryti taip pat nematyti.
Artimiausius maždaug du dešimtmečius Lietuvos ūkio augimas neišvengiamai remsis ekstensyvaus augimo būdais – laisvos arba iš tradicinių ūkio sektorių (pirmiausia žemės ūkio) atsilaisvinančios ir pigios darbo jėgos absorbavimu jau esamomis, dažnai netgi ne pačiomis naujausiomis technologijomis besiremiančiuose sektoriuose.
Po šio laikotarpio Lietuva atsidurs kitos problemos akivaizdoje – iškils lygiaverčio dalyvavimo naujų technologijų kūrime bei jų sklaidoje problema; tik ją išsprendus šalis galės būti tikra, jog ji neliks atsilikusi taip pat ir ekonomine prasme.
Globalizacija paliečia visas ūkinės veiklos sritis ir funkcijas. Gamybos proceso atžvilgiu ji apima ir produktų gamybą, ir rinkas, ir investicijas. Gerokai mažiau išsklaidomi po pasaulį tik mokslo ir diegimo darbai – priešakinių, naujų technologijų kūrimas ir diegimas gamybon. Kaip ir dauguma pasaulio valstybių, Lietuva neturi galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja ir, tuo būdu, jų eksportuotoja. Naujausios technologijos iš esmės kuriamos tik keliose pasaulio vietose (šalyse ar atitinkamuose jų aljansuose).
Todėl naujų, technologinės pažangos atnešamų produktų tarptautinė prekyba ir toliau bus paaiškinama produkto gyvavimo ciklu – kai pradžioje naują produktą gamina ir eksportuoja jį sukūrusi šalis, visos kitos jį importuoja, po to prie pirmojo eksportuotojo prisideda kitos išsivysčiusios šalys, o galop to gaminio pagrindiniu eksportuotoju tampa dinamiškos (kylančios) besivystančios šalys, paversdamos išsivysčiusias šalis jo importuotojomis (išsivysčiusios šalys tuo metu jau plečia dar naujesnio gaminio eksportą). Lietuvos yra ir bus naujausių gaminių importuotoja, jos ekonomikos dalyvavimas naujausiose gamybose (taigi, ir perspektyvos tokios produkcijos eksportui) galimas tik kaip dalinis – įsijungiant į tarptautinius naujų produktų gamybos junginius (klasterius).
Mažiau išsivysčiusi šalis, įžengusi į intensyvius prekių mainus, visada susiduria su savo ekonominio atsilikimo užkonservavimo pavojumi. Prekyba sukuria sąlygas gamybinei specializacijai. Šalys partnerės specializuojasi pagal Heckscherio-Ohlino atskleistus principus – santykinai darbo turtinga šalis specializuojasi gaminti ir eksportuoti darbo imlias prekes, santykinai turtinga kapitalo specializuosis kapitalo imlių prekių gamyboje ir eksporte. Abi šalys turės naudos iš specializavimosi, pajamos ir gerovė. padidės abiejose. Tačiau prekyba sutvirtins vienos šalies specializavimąsi kapitalo imliose (tai, kaip taisyklė, reiškia – sudėtingesnių technologijų, perspektyvesnių gaminių šakose), ir kitos šalies specializavimąsi darbo imliose šakose, t.y. gaminant tokias prekes, kurių paklausa pasaulio rinkose auga lėčiau nei paklausa perspektyviųjų šakų gaminiams. Taigi, pasyvus nevienodo išsivystymo lygio šalių dalyvavimas pasaulinės prekybos plėtroje įtvirtina, užkonservuoja atsiliekančios šalies atsilikimą dar ilgesniam laikui – jei niekas ryšium su tuo papildomai nebus daroma. Atsiliekanti šalis turi imtis specialių priemonių savo atsilikimui mažinti ir pirmiausia – tapti atvira kapitalo judėjimui ir atrakcinga užsienio investicijoms.
Šiuo metu muitais apsaugoti ūkio sektoriai po Lietuvos įstojimo į ES atsidurs sustiprėjusios konkurencijos aplinkoje, nes dažnu atveju importo rinkliava pagal Bendrąjį muitų tarifą yra mažesnė už protekcinį Lietuvos muitų tarifą. Lietuvoje negaminamų prekių atžvilgiu bus priešingai – importas iš trečiųjų šalių kai kuriais atvejais pabrangs ir vers importuotojus pereiti prie tiekėjų iš ES šalių (prekybos iškreipimas), kas gali padidinti Lietuvos gamintojų gamybos kaštus. Be to, tapusi ES nare Lietuva nustos gauti pramonės gaminių importo muitų nuolaidas pagal Bendrąją preferencijų sistemą (taikomą besivystančioms bei pereinamosios ekonomikos šalims), eksportuodama prekes į JAV, Kanados, Japonijos rinkas, ir turės pradėti pati teikti tokias nuolaidas besivystančioms šalims pagal Lome konvencijos taisykles. Visa tai reiškia, kad konkurencijos sąlygos tradicinių pramonės gaminių gamintojams taps mažiau palankios.
Lietuvos geografinė padėtis Europos Bendrijos teritorijoje nėra gera. Įstojus į ES Lietuva taps jos periferija. Jos kaimynė Lenkija atsidurs nepalyginamai geresnėje padėtyje. Geresnėje padėtyje bus ir Estija; Latvijos geografinė padėtis gal panaši į Lietuvos, tačiau ji jau dabar turi geriau išvystytus komunikacinius (keleivių ir krovinių transporto bei logistikos) ryšius su Vakarų Europa nei Lietuva. (Tam tikros reikšmės turės Kaliningrado klausimo sprendimas – kiek Rusija bus linkusi intensyvinti srities ūkinius ryšius su kaimynais bei apskritai ES šalimis. Tam ji turėtų keisti ligšiolinę savo strategiją Kaliningrado srityje, ko kaip tik ir nematyti). Lietuva turės imtis specialių pastangų, norėdama gauti naudos iš savo geografinės padėties. Ankstesnės ES plėtros pavyzdžiai rodo, kad periferinė šalies-ES naujokės padėtis gali virsti jos pranašumu (ar bent nustoti būti kliūtimi) tik tada, kai šalis įstengia maksimaliai išnaudoti savo naująją padėtį (narystę ES) ryšiams su trečiosiomis šalimis plėtoti.
Kaip ir vidaus ekonominėje politikoje, taip ir išorės ekonominių ryšių politikoje svarbų vaidmenį suvaidins strateginiai sprendimai energetikos srityje. Šis 13 metų laikotarpis yra Ignalinos AE visiško uždarymo laikotarpis, koks II bloko uždarymo variantas bebūtų pasirinktas. Bus Lietuva elektros energijos eksportuotoja ar turės tapti jos importuotoja? Grėsmė čia ta, kad ilgai liekant neapibrėžtai situacijai didėja tikimybė, kad bus priimti neoptimalūs sprendimai, paveikiantys ir Lietuvos užsienio prekybą (elektros energijos eksportą arba importą).
Grėsme laikytina ir santykinai didelės darbingo amžiaus gyventojų dalies nuostata ieškoti darbo arba geriau apmokamo darbo kitose šalyse. Ši nuostata ryškiau pasireikš Lietuvai įstojus į ES ir pirmiausia palies jaunus, modernesnių kvalifikacijų, kalbas mokančius žmones (laikinas laisvo žmonių judėjimo apribojimas į daugumą ES šalių truputį suvaržys emigracijos mastus). Ekonominio augimo perspektyvos Lietuvoje nesustabdys emigracijos, nes darbo užmokestis, nors ir didėdamas, Lietuvoje ilgai atsiliks – ir turės atsilikti, jei bus siekiama užtikrinti tvarų augimą – nuo išsivysčiusių ES valstybių.
Žiūrint visapusiškai, darbingo amžiaus asmenų migracija turi daugialypes pasekmes.
Šalims, iš kurių išvyksta darbingi gyventojai, sukeliamos pasekmės priklaus.o nuo to, koks yra išvykstančiųjų kvalifikacinis lygis. Jei išvyksta mažai kvalifikuoti darbuotojai, sumažėja nedarbas ir jo keliama socialinė įtampa, sumažėjusi pasiūla darbo rinkoje sukuria palankesnes sąlygas joje likusių darbuotojų atlyginimams, ima rastis užsienyje dirbančių asmenų pinigų pervedimų į šalį (šeimoms ir artimiesiems). Bendras rezultatas tokiu atveju (jei šalis tikrai nepajėgia trumpu laikotarpiu užtikrinti tokį augimą, kad būtų sukurta pakankamai darbo vietų) yra teigiamas, nors ir santykinai nežymus – šalyje atsiranda nedidelis nacionalinių pajamų prieaugis, o tos pajamos dabar tenka truputį sumažėjusiam gyventojų skaičiui.
Tačiau jei iš šalies išvyksta kvalifikuoti arba labai kvalifikuoti asmenys, rezultatas kitoks. Šiuo atveju šalies darbo jėgos kvalifikacinė struktūra pasikeis kvalifikacinio vidurkio mažėjimo kryptimi, žinių ir technologijų adaptavimas sulėtės, kas gali imti trukdyti ir tiesioginių užsienio investicijų srautui į šalį; šalies augimo potencialas susilpnės. Tiesioginius nuostolius patirs ir šalies biudžetas, finansavęs visą ar žymią dalį tokių asmenų išsilavinimo.
Taigi, migracijos procesuose svarbus struktūrinis veiksnys. Lietuvai įstojus į ES emigracijoje dalyvaus ir kvalikuoti, ir nekvalifikuoti darbuotojai. Migruojančių asmenų sudėtis pagal jų kvalifikaciją, deja, nėra statistiškai apskaitoma; specialių tyrimų duomenys rodo, kad yra tendencija imigruojančių (oficialiai) asmenų kvalifikaciniam lygiui būti didesniam nei priimančios šalies darbuotojų vidutinis kvalifikacinis lygis. Be to, manytina, kad galimybės ir sąlygos kvalifikuotiems, ypač su aukštuoju išsimokslinimu, darbuotojams įsidarbinti (ypač pastoviam darbui) ES šalyse bus keliskart geresnės. Todėl “protų nutekėjimo” pavojus Lietuvai bus realus.
2015 m. jau aiškiai matysis, kaip smarkiai sumažėjo jaunų žmonių Lietuvoje – dėl gimimų skaičiaus sumažėjimo bei dėl išaugusių galimybių jaunimui pasinaudoti emigravimu mokytis ir dirbti ES šalyse. Pagrindinė migracijos (emigracijos) priežastis yra ir bus darbo pajamų skirtumas (kai kurių šaltinių duomenimis , skaičiuojant pagal oficialų valiutų kursą, darbo užmokesčio vidurkiai šalyse kandidatėse yra mažesni nei ES šalyse nuo 5 iki 10 kartų; valiutų kursą koreguojant pagal perkamosios galios pajėgumą, atlyginimai šalyse kandidatėse yra mažesni 3-5 kartus). Skirtumai išliks keletą dešimtmečių, taigi – emigravimo priežastys egzistuos ilgai (laikotarpio pradžioje priežastimi bus taip pat ir didelis nedarbas Lietuvoje, ypač jaunimo tarpe). Jaunų išsimokslinusių Lietuvos gyventojų emigracija į kitas ES šalis darys neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos plėtrai ir socialinės politikos galimybėms. Tam poveikiui švelninti gali prireikti ieškoti atitinkamų ekonominės ir socialinės politikos priemonių.
Tiesa, bent Lietuvos narystės ES pradžioje emigravimo motyvą gerokai silpnins keturi veiksniai: (a) pereinamasis laikotarpis, kurio metu negalios laisvas darbo jėgos judėjimas ir kurį, kaip dabar galima spręsti, pasirinks (išsiderės) daugelis ES šalių, (b) ribotos ES šalių darbo rinkos galimybės absorbuoti atvykstančius darbuotojus, (c) santykinai aukšti sandorių kaštai, persikeliant dirbti į kitą šalį (ypač nuolatiniam darbui) ir (d) laipsniškas pajamų skirtumų lyginimasis. Visi šie veiksniai lems tai, kad faktiški emigracijos mastai, Lietuvai įstojus į ES, bus mažesni nei nustatytos intencijos emigruoti (tam tikrą analogiją šiuo požiūriu teikia Rytų Vokietijos žemių reunifikavimas: 1991 m. apklausos duomenys rodė, kad suvienijus Vokietiją į jos vakarų žemes ketina keltis 36 proc. gyventojų; praėjus dvejiems metams po apklausos nustatyta, kad iš tikrųjų persikėlė tik 5 proc. ketinusių taip daryti.
Baigiantis aptariamam laikotarpiui gali sustiprėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų Europos valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) bei kai kurių Azijos šalių. Priskirti šį reiškinį “grėsmių” grupei galima tik santykinai – tiek, kiek tokia imigracija taptų sunkiai kontroliuoj.ama arba stichiška, destabilizuojanti socialinį gyvenimą ir aštrinanti kriminogeninę padėtį. Laikotarpiui baigiantis ji jau gali pasirodyti esanti reikalinga tiek dėl to, kad darbo jėgos stygius pradės stabdyti ekonominę plėtrą, tiek ir dėl ryškėjančių neigiamų demografinių procesų (jaunimo dalies mažėjimo gyventojų skaičiuje). Tačiau per artimiausius 15 metų imigracijos problema nebus didelė, ji aktualės vėliau.
Kaip teigiama kai kuriuose pereinamojo tipo šalių ekonomikos tyrimuose, tokios šalys patiria vadinamąjį Balassa-Samuelsono efektą. Jo esmė tokia.
Kada šalis ima integruotis į tarptautinį ūkį – per prekių mainus, plėtojamus, be kita ko, ir dėka didėjančių užsienio kapitalo investicijų, – sparčiausi pokyčiai kyla tuose mainuose dalyvaujančių ūkio sektorių raidoje. Bendrai tie sektoriai vadinami prekiaujamų gaminių arba atviruoju sektoriumi, skiriant juos nuo neprekiaujamų gaminių arba uždaro sektoriaus (jį sudaro daugelio paslaugų rinka, taip pat visiškai nekonkurencinga, todėl saugojama protekcionistinėmis priemonėmis gamyba, nekilnojamojo turto rinka). Plečiantis eksportui, prekiaujamų gaminių (atvirame) sektoriuje didėja darbo našumas, pakyla vidaus rinkoje parduodamų gaminių kainos (iki tarptautinėse rinkose mokamų kainų, koreguojant transporto ir tarptautinių sandorių kaštų dydžiu), didėja sektoriaus pajamos ir kyla darbo užmokestis. Tuo tarpu neprekiaujamų produktų (uždarame) sektoriuje paskatos (neretai ir galimybės) didinti darbo našumą yra daug mažesnės. Kadangi, pirma, darbo užmokestis turi tendenciją būti daugmaž vienodas visuose ūkio sektoriuose (atsižvelgiant į darbo kokybę, lemiančią sukuriamos pridėtinės vertės dydį) ir, antra, darbo našumas nuo užsienio konkurencijos apsaugotame (uždarame) sektoriuje auga žymiai lėčiau, atlyginimų didėjimas neprekiaujamų gaminių sektoriuje yra nepadengiamas realiai sukuriama pridėtine verte, dėl ko jis tampa infliacijos spartinimo veiksniu. (Lietuvos banko duomenimis, 1995-2000 m. darbo našumas, apskaičiuojamas kaip realusis BVP vienam dirbančiajam, atvirame sektoriuje padidėjo maždaug 1,7 karto, tuo tarp uždarame sektoriuje praktiškai liko nepakitęs. Tuo tarpu darbo užmokestis abiejuose sektoriuose didėjo praktiškai vienodais tempais, nors buvo ir liko nevienodas.
Išorės ekonominiams ryšiams šios pasekmės pasireikš tuo, kad eksporto produkcijos kainos didės ir stabdys eksporto augimą (ar netgi mažins jo apimtis), jei pagrindinis eksporto prekių konkurencinis pranašumas yra pranašumas tik kainų atžvilgiu, nes pašalinti Balassa-Samuelsono efekto padarinius valiutos kurso devalvavimu (jei jis yra fiksuotas arba valdomas) ar leidžiant jam atitinkamai laisvai kristi (jei jis slankus) bus nebeįmanoma – Lietuva, kaip ES narė, bus Valiutų kursų mechanizmo-II (VKM-II; ERM-II) sudėtyje, o vėliau ir EPS sudėtyje. Taigi, turėsime situaciją, kai spartesnis darbo našumo augimas prekiaujamų gaminių sektoriuje veda prie infliacijos tempų paspartėjimo ekonomikoje. Tai, savo ruožtu, pareikalautų griežtinti valstybės išlaidų politiką, netgi bandant taupyti valstybės pajamas (t.y. siekiant valstybės biudžeto perviršio), kas grėstų nedarbo padidėjimu ir socialinės įtampos atsiradimu.
Visa tai reiškia, kad pasitvirtinant Balassa-Samuelsono efektui stojančios į ES šalys, būdamos VKM-II narėmis, gali turėti rimtų problemų, siekdamos jame išlikti ir šitaip pelnyti teisę po dviejų metų (reikalaujama minimali nacionalinės valiutos kurso stabilumo trukmė – vienas iš konvergencijos kriterijų) tapti EPS narėmis. Tai tuo pačiu sutrikdytų ekonominės integracijos procesą ES-oje, keltų papildomus politinio pobūdžio rūpesčius.

1.4. Galimybės

Lietuvos buvimas milžiniškos ES vidaus rinkos viduje ir su tuo susijusi laisvė prekiauti Lietuvoje pagamintomis prekėmis be jokių tarifinių ir netarifinių kliūčių atveria dideles galimybes šalies ūkio plėtrai. Sudėjus kartu su galimybėmis užsitikrinti Lietuvoje mažesnius gamybos kaštus, Lietuva tampa labai atrakcinga vieta, bet kartu su kitomis VRE šalim.is, trečiųjų šalių tiesioginėms užsienio investicijoms (TUI) (pirmiausia JAV, Japonijos, Kanados, Australijos, Taivano, Honkongo, kitų Pietryčių Azijos augančių ekonomikų, Pietų Afrikos, taip pat NVS šalių investuotojams).
Lietuva turi galimybę įgyti pranašumą konkurencinėje kovoje tarptautinėse rinkose, pasinaudodama tuo, kad ji (taip pat ir Lenkija) ribosis su Rusijos eksklavu ES teritorijoje – Rusijos federacijos Kaliningrado sritimi. Kol kas tai ir galimybė, ir grėsmė kartu, nes išorės ekonominius ryšius čia labai įtakoja politiniai sprendimai. Gali būti, kad dar šį dešimtmetį (ypač jei Rusija bus priimta į PPO, kas gali įvykti jau 2004 m.) Europos Sąjunga (27 šalys) ir Rusija pasirašys laisvos prekybos sutartį, numatytą dabar veikiančioje ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje. Tokiu atveju susiformuos pradžioje neformali didžiulė visos Europos (turint galvoje jau veikiančią Europos ekonominę erdvę, jungiančią ES ir Europos laisvos prekybos asociacijos [ELPA; EFTA] šalis) ir dalies Azijos laisvosios prekybos erdvė. (Šiandien dar sunkiau įsivaizduojamas ateityje šis procesas ims įgyti realesnius kontūrus, ypač nuo 2005 m. pradėjus palaipsniui funkcionuoti abiejų Amerikos žemynų laisvos prekybos asociacijai (FTAA), jungiančiai visas Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybes, išskyrus Kubą, ir nuo 2010 m. taip pat realius kontūrus įgaunant Azijos ir Ramiojo vandenyno valstybių ekonominio bendradarbiavimo forumo (APEC) laisvosios prekybos erdvei – šiuo atveju pradedant nuo išsivysčiusių šio regiono šalių). Visais atvejais per šį 15-metį ES ir Rusijos laisvosios prekybos erdvės įkūrimo klausimas bus pažengęs į priekį ir Lietuvos logistinis vaidmuo, skiriant deramą dėmesį transporto rūšių tarpusavio sąveikos gerinimui (multimodalinių transporto procesų plėtrai), gali smarkiai išaugti.
Ekonominė integracija į aukštesnio išsivystymo lygio tarpvalstybinę ekonominę struktūrą (Europos Sąjungą) atveria galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turi didžiulius ir realius šansus imti sparčiai mažinti savo technologinį (tuo pačiu ir ekonominį) atsilikimą, narystės ES pagrindu įsijungdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain) – pradedant nuo žemiausių grandžių, t.y. nuo paprasčiausių produkto gamybos technologinių grandžių ar operacijų. Pažanga įmanoma tik slenkant ta grandine aukštyn, prie vis sudėtingesnių gamybos stadijų ir artėjant prie produkto kūrimo, t.y. tyrimo ir diegimo, stadijos.
Yra kol kas dar silpni požymiai (nežymus tempų lėtėjimas, truputį padidėsianti neatsinaujinančių išteklių naudojimo keliama įtampa), kad išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikos plėtra šiek tiek lėtės. Tai suintensyvins konkurenciją ir kaštų mažinimui nukreiptas investicijas, kas, savo ruožtu, padidins ekonomiškai atsilikusių VRE šalių gamybos plėtros perspektyvas.
Formuojantis, nuo 2005 m., abiejų Amerikų laisvos prekybos erdvei (FTAA) (ir nuo 2010 m. analogiškai erdvei APEC ribose), išliks (gali net ir sustiprėti) tam tikros įėjimo į rinką kliūtys ES partneriams iš FTAA ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad išliks motyvai investuoti partnerių šalyse, siekiant lengviau apeiti tas kliūtis – ir Lietuva, kaip ir kitos ES narėmis tapę VRE šalys, bus atrakcinga vieta tokioms investicijoms.
Kai kuriems specialistams abejonių gali kelti faktas, kad šiuo atveju integruojasi santykinai žemo ir aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalys (Lietuva ir ES). Ar neslypi čia rimti pavojai vienai ar kitai pusei, kurie grasintų ir pačios integracijos sėkmei? Viena iš pasaulyje ezgistuojančių analogijų – Šiaurės Amerikos laisvos prekybos asociacijos (NAFTA) įkūrimas 1994 m., kai buvo sukurta laisvos prekybos erdvė, apimanti JAV, Kanadą ir Meksiką. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, ekonominė asociacija turėjo “.santykinai nedidelį teigiamą poveikį JAV ekonomikai ir santykinai didelį teigiamą poveikį Meksikai.”
Galimybes ekonominiam augimui atveria ir lito kurso fiksuotas susiejimas su euru bei paskesnė Lietuvos na.rystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS), t.y bendra valiuta.
Optimalios valiutos erdvės teorija aiškina, kad optimali (t.y. nuostolių nesukelianti) kelių valstybių pinigų sąjunga galima tik esant tam tikroms sąlygoms. Jų yra keturios:
a) pakankamai didelis šalių-pinigų sąjungos narių tarpusavio prekybos laipsnis (darantis juntamą poveikį nacionalinei ekonomikai);
b) atvira ekonomika;
c) atlyginimų ir kainų lankstumas;
d) darbo mobilumas.
Lietuvos atveju tas sąlygas galima manyti esant tokias. Pirma, Lietuvos užsienio prekybos vertinė apimtis jau dabar sudaro apie 80 proc. BVP vertės, tame skaičiuje prekyba su ES artėja prie 50 proc. visos prekybos vertės. Taigi, Lietuvos prekyba su ES yra pakankamai didelė jau dabar, todėl bendra valiuta atneštų didelę naudą.
Antra, Lietuvos ekonomikos atvirumas jau dabar yra labai didelis, išorinių ekonominių ryšių požiūriu ji yra viena iš liberaliausių Europos valstybių. Todėl ir ši sąlyga garantuos, kad bendra valiuta atneš teigiamas pasekmes ekonomikai.
Trečioji sąlyga, atlyginimų ir kainų lankstumas, kaip ir visose Europos valstybėse, nėra bent kiek didesniu mastu vykdoma darbo užmokesčio atveju. Tai reiškia, kad bendra valiuta asimetrinio šoko sąlygomis pasireikš savo neigiamomis pasekmėmis – tokiu mastu, kokiu asimetrinis šokas sumažins šalies eksportą (eksportas nesumažėtų tik jei atitinkamai kristų darbo užmokestis) ir dėl to – gamybą (nes pablogėjusių eksporto sąlygų negalima bus amortizuoti valiutos kurso kritimu ar devalvavimu. Juolab nebus galima stabdyti padidėsiančio nedarbo pekybos politikos priemonėmis suvaržant, kad ir laikinai, užsienio prekių importą).
Ketvirtoji sąlyga iš dalies vykdoma ir juolab bus vykdoma Lietuvai esant ES nare (kai pasibaigs ES šalių išsiderėtas pereinamasis laikotarpis laisvo asmenų judėjimo srityje). Lietuvos darbingo amžiaus žmonių nusiteikimas laikinai ar neapibrėžtam laikui išvykti kitur dirbti, kaip rodo kai kurie tyrimai, yra pakankamai paplitęs. Kita vertus, anksčiau įstojusių į ES šalių patirtis parodė, kad iš tikrųjų ryžtasi persikelt kitur dirbti mažesnis nei buvo tikėtasi žmonių skaičius. Lietuvai tas skaičius turėtų būti mažesnis nei kaimyninių šalių, būsimų ES narių, nes jos gyventojų išsilavinimas ir profesinis pasirengimas truputį atsilieka, šitaip teikdamas mažiau šansų ir silpnesnius motyvus keltis kitur. Visumoje tai reiškia, kad asimetrinių šokų atveju Lietuva dideliu mastu turės pati spręsti padidėjusio nedarbo problemą ir grumtis su fiskalinėmis problemomis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad įsijungimo į eurosistemą (pradiniame laikotarpyje – į VKM-II) teigiamos pasekmės Lietuvos atveju turėtų pranokti neigiamas pasekmes; taigi, Lietuvai naudinga įstoti į pinigų sąjungą. Kartu su tuo Lietuvai teks savo ekonominėje politikoje numatyti atitinkamas, rezerve laikomas, fiskalines ir kitokias priemones, būtinas švelninti asimetrinio šoko pasekmes. (Pažymėtina, kad tokiomis sutuacijomis eurosistemos šalims numatyta ir partnerių pagalba).
Kitas klausimas – kada įstoti? Artimiausias “teorinis” terminas yra dveji metai po įstojimo į ES – nes narystės pinigų sąjungoje sąlygos numato minimalų dvejų metų terminą išbūti šalies valiutai VKM-II, šitaip įrodant jos kurso stabilumą ir pagrįstumą. Bet, kaip rodo visa ligšiolinė sisteminių pertvarkymų ir integracijos patirtis, infliacijos tempai VRE šalyse kandidatėse į ES yra vidutiniškai spartesni nei ES narėse. Vadinasi, realieji jų valiutų kursai kyla. Įstojus į VKM-II ir turint galimybę leisti valiutos kursui svyruoti tik +15 ir -15 proc. ribose (nors tai ir nėra mažai), infliacijos efektą reikėtų kompensuoti darbo našumo augimu. Tačiau darbo našumas augimas ir toliau tikėtinas pirmiausia ir sparčiausiai prekiaujamų prekių sektoriuje (faktiškai – pramonėje), tuo tarpu paslaugose našumo augimo tendencijas sunkiau nuspėti (visais atvejais tikėtina, kad pradiniu laikotarpiu našumas čia augs lėčiau), taigi, jis gali sukelti jau minėtą Balassa-Samuelsono efektą.
Spartesnės infliac.ijos grėsmę gali sustiprinti ir padidėjęs kapitalo įvežimas, Lietuvai įstojus į ES ir dalyvaujant VKM-II. Padidindamas pinigų pasiūlą įvežtas kapitalas gal tiesiogiai ir nesukels kainų kilimo, kadangi Vidaus rinkos sąlygomis prekių ir paslaugų pasiūla Lietuvos rinkai faktiškai bus labai elastinga. Tačiau įvežtas kapitalas (pirmiausia tiesioginių užsienio investicijų pavidalu) sparčiai didins darbo našumą pramonėje (atvirame sektoriuje) ir šitaip netiesiogiai prisidės prie infliacijos tempų spartinimo, nes kurstys Balassa-Samuelsono efektą.
Visa tai reiškia, kad Lietuvos ekonominėje strategijoje narystė VKM-II turi būti laikoma kaip rimtas lito kurso testas, kurio metu lito kursas – pradinis ar koreguotas – turi būti toks, kad (a) užtikrintų ilgu laikotarpiu subalansuotą užsienio prekybą (darant prielaidą, kad neišvengiamas ir didėjantis pajamų balanso deficitas bus finansuojamas įplaukomis iš Europos Bendrijos biudžeto ir tiesioginių užsienio kapitalo investicijų Lietuvoje perviršiu virš Lietuvos tiesioginių investicijų užsienyje; tai turėtų tęstis gerokai ilgiau nei kalbamas 15 metų laikotarpis), (b) leistų teigti, jog valiutų valdybos pradžioje parinktas kursas doleriais ir 2002 m. perskaičiuotas eurais, per beveik devynis fiksuoto kurso metus didėjant lito realiajam kursui, neperžengė jo perkamosios galios pariteto (PGP) ir negresia tolesniu realaus kurso didėjimu virš PGP.
Kitaip tariant, narystė VKM-II turėtų tęstis tiek laiko, kiek jo prireiks įsitikinant, koks lito kursas eurais užtikrins Lietuvos išorinių ekonominių ryšių subalansuotumą ir, tuo pačiu, spartaus ekonominio augimo tvarumą, esant EPS-oje. Pavyzdžiui, yra nuomonė, kad Lietuvos įstojimas į EPS galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2008-2010 m.
Būsimoji narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje pasireikš keliomis ekonominę plėtrą skatinančiomis pasekmėmis:
1) paspartins prekybą tarp pinigų sąjungos narių, nes sumažins sandorių kaštus, o kainų skaidrumas sustiprins konkurenciją;
2) nebeturėdamas savos pinigų politikos pinigų sąjungos narės nebeteks galimybės atidėlioti bei lėtinti struktūrines reformas ekonomikoje; narystė pinigų sąjungoje stiprins konkurenciją ir privers sparčiau perkelti darbą ir kapitalą iš konkurencijos neatlaikančių šakų į tas, kurios plečiasi dėka didėjančių mainų. Be abejo, čia prireiks aktyvaus valstybės vaidmens, norint negaišti su restruktūriavimu ir siekiant užtikrinti socialinį saugumą perėjimo laikotarpiais;
3) Europos centrinio banko pirmasis tikslas yra kainų stabilumo euro erdvėje palaikymas (siekiant, kad metinis harmonizuoto vartojimo kainų indekso padidėjimas neviršytų 2 proc.). Tokios politikos realizavimas mažina infliacijos lūkesčius ir atitinkamus verslininkų veiksmus kainodaroje; dėl to mažėja realiosios palūkanų normos, šitaip lengvindamos bankų paskolų sąlygas;
4) bendros valiutos dėka Europos Sąjungoje susidaro gilesnė ir labiau integruota kapitalo rinka; tai žada geresnes finansavimo perspektyvas verslo įmonėms, ypač mažosioms. Tai taip pat gerina perspektyvas taupymo ir investavimo procesams Lietuvoje, turint galvoje ateityje didėsiantį taupymą ryšium su kaupiamųjų pensijų fondų plėtra bei sparčiu draudimo rinkos plėtojimusi.
Pinigų sąjungoje Lietuva turės didesnę (lyginant su dabar TVF rekomenduojama) manevro laisvę savo fiskalinėje (biudžeto) politikoje, nes toleruotino biudžeto deficito riba padidės iki 3 proc. BVP. Tai padidins galimybes formuoti veiksmingesnį, labiau pritaikytą prie ciklinių svyravimų nacionalinį biudžetą. Įvykdžiusi konvergencijos kriterijus ir įstojusi į EPS, Lietuva toliau formuos ir įgyvendins nacionalinę ekonominę politiką pagal Stabilumo ir augimo pakto reikalavimus, sudarydama vidutinės trukmės Stabilumo programą, kurios esmė – pasiekti ir laikytis nacionalinio biudžeto subalansuotumo ar net perviršio (didelės valstybės skolos atveju).

3. VALSTYBĖS MISIJA IR STRATEGINIAI TIKSLAI

Valstybės misija šioje srityje – padėti ekonomikai, jos ryšiuose su kitomis šalimis, naudotis ats.iveriančiomis galimybėmis, išvengti kai kurių pavojų ir spręsti atsirandančias problemas.
Lietuvos ekonominė politika turės atsikratyti ryškaus pasidalijimo į vidaus ir išorės ekonominę politiką. Turėti vidaus ekonominę politiką, nesusietą su išorės ekonominių ryšių strateginiais tikslais bei taktiniais veiksmais yra ne tik mažai prasminga, bet gali būti ir labai žalinga. Lietuva neb

Leave a Comment