Tarptautine prekyba ir jos veikla

TITULINIS

TURINYS

1. Užsienio prekybos operacijų organizavimas 32. Prekybinių kontaktų užmezgimas su užsienio partneriais 83. Tarptautinės prekybos pirkimo – pardavimo sutartys (kontraktai) 12LITERATŪRA 14

1. UŽSIENIO PREKYBOS OPERACIJŲ ORGANIZAVIMAS

Atlikus užsienio rinkos tyrimu, parengiamos ir realizuojamos išėjimo į užsienio rinką priemonės:• Produkcijos projektavimo, įsisavinimo ir išleidimo planas;• Išėjimo į užsienio rinką formų ir metodų parinkimas;• Reklaminės kompanijos pravedimas;• Partnerio paieška ir atrinkimas;• Komercinio pasiūlymo parengimas;• Derybų pravedimas;• Sutarties (kontrakto) sudarymas, kontrakto įvykdymas.Pagrindiniai užsienio prekybos būdai. Pačiu bendriausiu pavidalu yra skiriami trys pagrindiniai tarptautinės prekybos būdai. Tai eksportas, importas ir atsakomoji arba priešpriešinė prekyba.

Eksportas

Pagrindinis tarptautinės prekybos būdas yra eksportas. Jis apima šalyje pagamintų prekių pardavimą užsienio rinkose per brokerius ar užsienio paskirstymo centrus. Skatindama gamybinę veiklą savoje šalyje, eksportuojanti kompanija išvengia poreikio daryti reikšmingus organizacinius ar technologinius pokyčius, jai užtenka tik turėti platinimo kanalus, kad galėtų aptarnauti užsienio rinką. Tai yra pats nerizikingiausias metodas savo tarptautinei veiklai plėsti. Pradžioje nedaug reikia lėšų tam, kad taptum eksportuotoju, ir yra pakankamai lengva pasitraukti iš užsienio rinkos. Vykdant savo produktų marketingą per užsienio agentus, eksportuotojas išvengia didelių investicijų ir didelės valdymo atsakomybės, tačiau kompanija turi nedaug įtakos tam, kaip jos produktai yra platinami užsienio rinkose.Kompanijos, kurios prekiauja per savo personalo atstovus, o ne agentus ir brokerius, yra vadinamos tiesioginiais eksportuotojais. Tos kompanijos, kurios naudojasi tarpininkų paslaugomis yra vadinamos netiesioginiais eksportuotojais. Tiesioginiai eksportuotojai vengia tarpininkų savo produkcijos pardavimui užsienio pirkėjams. Jie patys prisiima atsakomybę dėl užsienio rinkų pasirinkimo, užmegzdami kontaktus su užsienio vartotojais, planuodami transportavimą ir transakcijai atlikti reikalingų dokumentų paruošimą. Bijodamos šių būtinų užduočių, daugelis mažų firmų nusprendžia eksportuoti netiesiogiai, naudodamosi tarpininkų paslaugomis. Stambios kompanijos taip pat gali pasirinkti šią alternatyvą ir pasirašyti brokerinius kontraktus dėl eksporto į mažas rinkas, kur investicijos į užsienio padalinių kūrimą neatsipirktų.

Tiesioginis eksportas

Tiesioginio eksporto privalumas yra tas, kad jis leidžia išlaikyti didesnę kontrolę kompanijos vadovų rankose, tačiau jie gali pasinaudoti šiuo privalumu tik tuo atveju, jei jie pažįsta užsienio rinkas ir turi patirties derantis dėl su užsienio vartotojais. Tiems produktams, kuriems nereikia specialaus modifikavimo, tiesioginio eksportuotojo užduotis yra parinkti tokį paskirstymo kanalą, kad būtų pasiektos tikslinės rinkos. Firmos vadovas turi susiderėti dėl pardavimo užsienio vartotojams šio kanalo rėmuose.

Netiesioginis eksportas

Kompanijos gali supaprastinti eksporto procesą, parduodamos savo produkciją ne tiesiogiai, o pasinaudodamos ekspertų-tarpininkų pagalba. Kai kažkas kitas imasi derybų užsienyje ir vykdo pačius sandorius, tai šitokia pagalba minimizuoja parduodančio kompanijos vadovų atsakomybę. Be to, tarpininkai paprastai turi nepaprastai gerus ryšius rinkoje. Netiesioginį eksportą remia kelių rūšių tarpininkai:• Agentai, dirbantys už komisinius. Šie prekybininkai veikia kaip paprasčiausi tarpininkai, ieškantys pirkėjų eksportuotojo prekėms arba ieškantys produktų, kurie patenkintų pirkėjų importo paklausą. Jiems gali būti mokamas “suradimo mokestis” arba komisiniai nuo vienos arba abiejų šalių už atliktą sandorį, tačiau jie neperžengia toliau šio brokeriavimo vaidmens. Daugelyje Vakarų šalių agentai, dirbantys už komisinius, privalo būti užregistruoti prekybininkai, turintys vyriausybės leidimus užsiimti verslu. Gavę licenziją, jie veikia kaip didmeniniai brokeriai, ieškodami pirkėjų ir pardavėjų, derėdamiesi dėl sąlygų, tvarkydami sandorio detales ir išmuitindami prekes. Kai kuriose šalyse tik vyriausybinės įstaigos gali būti tokiais agentais. • Eksporto pirkėjai ir perpardavėjai. Nors jie yra vadinami brokeriais, eksporto pirkėjai iš tikrųjų yra eksportuojamų produktų perpardavėjai. Jie perka tiesiogiai iš gamintojo, pasinaudoja gamintojo prekiniu ženklu ir perparduoda jas užsienio rinkose. Šio verslo sėkmė didžia dalimi priklauso nuo sėkmės derėtis. Gamintojas derasi dėl pardavimų didinimo globalinėse rinkose, o eksporto pirkėjas stengiasi gauti kiek galima geresnius pirkimo terminus. Visgi, eksporto pirkėjai siūlo įprastus eksporto kanalus gamintojui, kuris yra atleidžiamas nuo atsakomybės vykdyti rinkodaros veiklą užsienyje. Tokie pirkėjai paprastai įsikūrę miestuose-uostuose ir pramoninėse zonose, nes dauguma jų veiklos yra susijusi su prekių fiziniu sandėliavimu, pakavimu, pakrovimu ir transportavimu.

Pasirinkimas tarp tiesioginio ir netiesioginio eksporto bei kitos detalaus įgyvendinimo aplinkybės didžia dalimi priklauso nuo kompanijos vadovų sugebėjimų. Įmonė, turinti nedaug tarptautinės patirties, gali akivaizdžiai teikti pirmenybę mažai rizikos turintiems brokeriniams susitarimams. Kai rinka jos produkcija plečiasi, eksportuojanti kompanija gali nuspręsti, kad laikas yra įkurti užsienio paskirstymo centrą, kurio pagalba būtų galima kontroliuoti jos marketingo strategijas ir paskirstymo sistemas. Šis perėjimas nulemia organizacinių pokyčių atsiradimą ir papildomos vadovų atsakomybės už užsienio veiklas strateginę kontrolę. Pardavėjas taip pat turi investuoti į užsienio įstaigos įrangos pirkimą ir surasti užsienio atstovybei personalą. Dauguma šalių reikalauja iš kompanijų, kad jos gautų vietinius kriterijus tenkinančias licencijas ir būtų užsiregistravusios šalyje, kad galėtų vykdyti prekių eksportą. Todėl, jei sprendimas eksportuoti prekes jau yra didelis žingsnis šalies vietinėms kompanijoms, tačiau sprendimas tapti tiesioginiu eksportuotoju su visomis atsakomybės formomis užsienyje yra didelis šuolis tarptautinio verslo link.

Importas

Importas yra įprasta strategija daugeliui kompanijų tiek išsivysčiusiose, tiek ir mažiaus išsivysčiusiose šalyse. Turtingos šalys importuoja išteklius ir prekes, kai jos pamato, jog užsienyje galima panaudoti savo santykinį pranašumą. Besivystančioms šalims dažnai reikia importuoti išteklius, maistą ir paslaugas (t.y., sudaryti kontraktus su žmonėmis, turinčiais tam tikrą kvalifikaciją arba reikiamas žinias apie pažangias technologijas). Kaip buvo minėta 2 temoje, tauta gali įgyti santykinį pranašumą dėl santykinai žemų išteklių kaštų, žemo darbo užmokesčio lygio ar masto ekonomijos, gaunamos užsienio gamybiniuose tinkluose. Kai šalims tenka importuoti, jos paprastai turi prekybinių nuostolių, taigi vyriausybinės programos dažnai turi subsidijuoti importuojančias kompanijas arba padėti reeksportuoti produktus, kurie buvo pagaminti iš importuotų išteklių.Pagal paprasčiausią importo scenarijų kompanija ieško užsienio produktų, kuriuos būtų galima parduoti vietinėse rinkose. Tokie sandoriai sukuria produktų srautą viena kryptimi iš užsienio šaltinių į vietines rinkas. Pagal patį sudėtingiausią scenarijų, kompanija, turinti globalinį gamybos ir paslaugų tinklą valdo tiek pat sudėtingą vietinių ir užsienio šaltinių tinklą bei rinkas. To pasėkoje, kompanija yra nuolatos susijusi su fiziniu produktų importu ir eksportu daugybėje rinkos kanalų.

Bendrai paėmus, importas yra priešingas eksportui, su panašiu pasirinkimu tenka eiti tiesiogiai į užsienio šaltinius arba dirbti per tarpininkus. Tačiau importas skiriasi nuo eksporto, nes kompanijai dažnai reikia žvelgti į užsienį, ieškant specifinių išteklių, o ne potencialių rinkų. To pasėkoje, eksportas yra, visų pirma, pardavimas tuo tarpu, kai importas yra, visų pirma, tiekimas arba apsirūpinimas. Kompanijos įgyvendina šią veiklą keliais būdais. Tai daroma per tiesioginį ir netiesioginį apsirūpinimą, per subkontraktus ir brokerius.

Tarptautinių atsakomųjų sandėrių pagrindinės formos:

Prekių mainai, iš paprasto prekių ir paslaugų keitimo į kitas prekes ir paslaugas, išsivystė į įvairias veiklas, kurias galima būtų suskirstyti kaip 5 skirtingus prekybos susitarimų tipus: prekių mainai (natūriniai arba barteris); priešpriešinis pirkimas; abipusis kompensavimas (padengimas); perimanti prekyba ir kompensacija arba grįžtamasis pirkimas. Diagrama (žiūrėti 1 paveikslą) rodo, kaip pasiskirsto populiarumas kiekvieno iš šių susitarimų, kaip nurodyta tarptautinių bendrovių tyrime. Daugelis prekių mainų sandorių apima ne tik vieną susitarimą, bet elementus dviejų ar daugiau susitarimų.

Barteris. Apsikeičiant prekėmis, eksportuotojas ir importuotojas sudaro vieną tiesioginio apsikeitimo prekėmis sutartį, t.y. be prekių apmokėjimo pinigais. Bet to, prekių vertės įvertinimas kontrakte nenumatomas. Sutinkami barterinių operacijų variantai, kai perteklius, liekantis skaičiuojant eksportuojamų prekių vertę ir ekvivalento vertę, kompensuojamas pinigais. Tiekiamų prekių kiekiui kainų proporcijų pasaulinėje rinkoje pasikeitimas įtakos neturiNatūriniai prekių mainai yra tiesioginis keitimasis prekių ir/arba paslaugų tarp dviejų šalių be grynųjų pinigų pervedimo. Nors natūriniai prekių mainai yra paprasčiausias susitarimas, jis nėra dažnas. Jo problemos yra dvejopos. Pirma, jei prekės nėra iškeičiamos tuo pat metu, viena šalis priversta finansuoti kitą tam tikram laikotarpiui. Antra, firmos, užsiimančios prekių mainais, rizikuoja priimti prekes, kurių jos nenori, negali naudoti ar turi sunkumų perpardavinėjant už prieinamą kainą. Dėl šių priežasčių, natūriniai prekių mainai regimi kaip labiausiai varžantys prekių mainų susitarimą. Natūriniai prekių mainai pirmiausia yra naudojami vienkartiniams susitarimams sandoriuose su prekybos partneriais, kurie yra ne kreditini ir nepatikimi.

Tarptautiniai atsakomieji sandoriai gali būti klasifikuojami ir pagal organizacines-teisines sandorių formas ir pagal kompensacijos principą. Tokia klasifikacija pateikta 1 pav.Čia visi tarptautiniai atsakomieji sandoriai skirstomi į tris pagrindines rūšis:• Prekių mainai ir kompensaciniai sandoriai nevaliutiniu pagrindu;• Kompensaciniai sandoriai komercijos pagrindu;Kompensaciniai sandoriai gamybinio tarpininkavimo susitarimų pagrindu.

2. KONTAKTŲ UŽMEZGIMAS SU UŽSIENIO PARTNERIAIS

Pirkimo pradinėje stadijoje užmezgami kontaktai su partneriais (tiekėjais). Užsienio partneriai parenkami remiantis užsienio firmų reklama, kontaktais, užmegztais tarptautinių mugių metų, informacija gauta iš Prekybos ir pramonės rūmų bei užsienio šalių ambasadų. Taip pat kontaktus galima užmegzti remiantis asmeniniais ryšiais.Prekių pardavėjas, pasirinkdamas užsienio partnerį, turi įvertinti savo galimybes konkrečioje užsienio rinkoje. Be to, jam svarbu gauti išsamesnę informaciją apie potencialaus pirkėjo teisinį statusą ir mokėjimo pajėgumą. Pirkėjas taip pat suinteresuotas nustatyti potencialaus pardavėjo galimybes. Patikrinti savo potencialius pirkėjus galima kreipiantis į jų šalių ambasadų prekybos skyrius arba į privačias informacijos tarnybas.Išsiaiškinus užsienio partnerio galimybes, su juo užmezgamas kontaktas. Iniciatyvą pradėti derybas gali tiek pirkėjas, tiek pardavėjas. Pirkėjas kontaktą su potencialiu pardavėju gali užmegzti:1. Išsiųsdamas jam paklausimą;2. Išsiųsdamas užsakymą;3. Išsiųsdamas jam formalią sąskaitą (pro formą);4. Išsiųsdamas pardavėjui komercinį laišką;5. Dalyvaudamas tarptautinėse mugėse ir parodose;6. Organizuodamas konkursą.Pirkėjas potencialiam pardavėjui gali išsiųsti užklausą apie jį dominančias prekes. Paklausimas vienu metu gali būti siunčiamas keliems analogiškų prekių pardavėjams. Užklausoje turi būti nurodoma: Prekių pavadinimas; Kokybiniai parametrai; Kiekis; Pageidaujami pristatymo terminai; Priimtos mokėjimo sąlygos.Taip pat teiraujamasi apie papildomas pardavėjo teikiamų paslaugų rūšis. Kaina, kurią pirkėjas pasiruošęs mokėti, užklausoje nenurodoma. Pirmenybė siūlyti kainą visada suteikiama prekės pardavėjui. Šis prekės kainą nurodo atsakydamas į užklausą. Jei pirkėjas buvo iš anksto susipažinęs su gamintojo kainininkais, paklausime jis gali prašyti pardavėjo kainų nuolaidų, siūlydamas kainų rūšis ir dydį. Paklausime taip pat gali būti siūlomas kainos fiksavimo kontrakte būdas. Pirkėjas užklausoje paprastai apibrėžia laikotarpį, kurį jis lauks atsakymo iš potencialaus pardavėjo. Pardavėjas atsako į pirkėjo užklausą, išsiųsdamas jam ofertą ar komercinį laišką.

Gerai žinomam pardavėjui, su kuriuo pirkėjas bendravo praeityje, gali būti išsiųstas užsakymas. Užsakyme nurodoma: Prekės pavadinimas; Kiekis; Pristatymo terminai ir kitos sąlygos.Tos sąlygos, kurios užsakyme nenurodytos, atitinka bendrąsias tiekimo sąlygas, suformuluotas ankstesniuose prekybos partnerių sandoriuose. Užsakyme fiksuojama kontrakto, kuriame apibrėžtos bendrosios sąlygos, numeris ir data.Prie užsakymo pirkėjas gali pridėti bazines tiekimo sąlygas patikslinančią specifikaciją (prekių įpakavimo instrukciją, mokėjimo dokumentų pristatymo ir apiforminimo instrukciją ir pan.).Užsakymo sąlygas pardavėjas arba patvirtina, arba atmeta, nenurodydamas priežasties.Pirkėjas, remdamasis išankstinėmis derybomis su pardavėju ar kitais išankstiniais susitarimais, gali išsiųsti pardavėjui būsimo kontrakto pro formą. Pro forma naudojama, kai tiekimai vykdomi remiantis tarpvalstybiniais susitarimais, kai prekės pardavėjas yra monopolistas pasaulinėje rinkoje ir kai sandoris yra konfidencialus ar skubus.Pirkėjas taip pat gali išsiųsti pardavėjui komercinį laišką, kuriame jis informuoja apie savo ketinimus pradėti derybas.Kontaktą su potencialiu pardavėju pirkėjas gali užmegzti ir dalyvaudamas tarptautinėse mugėse bei parodose. Mugėse įvairūs sandoriai gali būti sudaromi remiantis pavyzdžiais ir katalogais, numatant prekių tiekimą ateityje. Mugėse taip pat sudaromi kai kurių mugės eksponatų pirkimo ir pardavimo kontraktai. Mugės organizatoriai paprastai nustato leidžiamų parduoti eksponatų kvotas, kad mugės dalyviai galėtų padengti nors dalį savo išlaidų, susijusių su dalyvavimu mugėje. Taip gali būti parduodami mašinos ir įrengimai, ilgalaikio naudojimo daiktai, kai kurios plataus vartojimo prekės. Šiuo atveju prekės nuosavybės teisės iš pardavėjo pirkėjui pereina pasibaigus mugei.Prekiaujant mašinomis ir įrengimais, statant sudėtingus objektus, pardavėjai (rangovai) gali būti parenkami, pirkėjui (užsakovui) organizavus konkursą. Konkursui organizuoti pirkėjas sudaro tenderinį komitetą. Į jį įeina technikos ir komercijos ekspertai bei įmonės–konkurso organizatorės administracijos atstovai. Tenderinis komitetas pats arba pasitelkęs konsultacinę firmą rengia tenderinių dokumentų paketą, kurie reglamentuoja pasiūlymų pristatymo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką.
Konkursai gali būti atviri arba uždari. Apie atviro konkurso organizavimą skelbiama masinės informacijos priemonėse. Jame gali dalyvauti visi juo susidomėję pardavėjai. Atviri konkursai yra paplitę, prekiaujant nesudėtingais įrengimais ir teikiant nesudėtingas paslaugas. Uždari konkursai organizuojami, pakviečiant į konkursą gerai žinomas firmas. Taip organizuojami konkursai, prekiaujant sudėtingais įrengimais ir statant sudėtingus objektus.Konkursus galima organizuoti keliais etapais:1 etapas – parengiamasis;2 etapas – vykdomasis.Parengiamajame etape potencialūs pardavėjai atrenkami, atsižvelgiant į jų patirtį atliekant panašius užsakymus bei ankstesnių pirkėjų (užsakovų) atsiliepimus. Konkursui atrenkami 3-5 pretendentai. Kai kada parengiamojo etapo gali ir nebūti.Pardavėjas kontaktą su potencialiu pirkėju gali užmegzti:1. Išsiųsdamas jam ofertą;2. Išsiųsdamas jam pro formą ar komercinį laišką;3. Dalyvaudamas tarptautinėse mugėse ir parodose;4. Dalyvaudamas pirkėjų organizuojamuose konkursuose.Pasiūlymas sudaryti kontraktą tam tikromis pardavėjo keliamomis sąlygomis yra vadinamas oferta (lot. uteik-siųlau). Ofertoje nurodoma: Prekės pavadinimas; Kiekis; Kokybė; Kaina; Tiekimo sąlygos ir pristatymo terminai; Mokėjimų sąlygos; Įpakavimas ir kitos sąlygos.Ofertos sąlygos nėra labai griežtos. Derėdamasis su pardavėju, pirkėjas kai kurias iš jų gali pakeisti.Skiriamos dviejų rūšių ofertos:1. Tvirtoji;2. Laisvoji.Tvirtoji oferta išsiunčiama tik vienam pirkėjui. Ofertoje nurodomas laikotarpis, per kurį prekės pardavėjas su analogišku pasiūlymu nesikreips į kitus pirkėjus. Tvirtoji oferta negali būti atšaukta. Tam, kad sutartis su pirkėju būtų sudaryta, šis turi patvirtinti ofertą.Laisvoji oferta išsiuntinėjama keliems potencialiems pirkėjams. Jos galiojimo laikas nenurodomas. Kol sutartis nesudaryta, laisvoji oferta gali būti atšaukta, jei pranešimą apie tai adresatas gaus iki ofertos patvirtinimo. Pirkėjas laisvąją ofertą patvirtina, išsiųsdamas atsakomąją ofertą.
Jeigu pirkėjo atsakyme yra tam tikrų pasiūlymų pakeitimų ar apribojimų, tai jis negali būti laikomas akceptu, o vertinamas kaip atsakomoji oferta. Tačiau jeigu tame atsakyme pakeitimai neliečia pagrindinių pasiūlymo sąlygų, jis vertinamas kaip akceptas. Esminiai pasiūlymai bus: kainos, prekių kiekio ir kokybės, pristatymo vietos ir laiko, šalių tarpusavio atsakomybės dydžio, ginčų sprendimo sąlygos.

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTYS (KONTRAKTAI)

Kaip žinome, tarptautinė prekyba yra sudėtinga veiklos rūšis su padidinta rizika, reikalaujanti specialių, susistemintų žinių. Tarptautinėje prekyboje svarbiausias dokumentas yra kontraktas. Tai yra labiausiai paplitusi sandorių rūšis, suteikiantis šalims tam tikras teises ir pareigas. Dviejų arba keletas šalių užsienio prekybos dalykiniai sandoriai įforminami kontraktu, kuris paprastai sudaromas raštu. Gerai parengta sutartis leidžia išvengti nereikalingų ginčų ir nesutarimų tarp partnerių. Tarptautiniu kontraktu suprantamas sandoris (susitarimas) tarp dviejų arba keletas šalių, esančių skirtingose valstybėse, tiekti nustatytą kiekį prekių ir/arba paslaugų pagal šių šalių suderintas sąlygas.Pirkimo-pardavimo kontraktas – tai komercinis sandorio variantas tiekti prekes ir prekėms prilygintas paslaugas. Kontraktas sudaromas, kai dvi šalys – eksportuotojas ir importuotojas – sudarė prekybos sandorį pagal visas svarbiausias sąlygas ir pasirašė sutartį. Kontraktą sudarančios šalys laisvai formuoja kontrakto sąlygas: kokios bus kainos, kaip bus atsiskaitoma, kokias funkcijas vykdys kiekviena šalis, kiek mokės už prekių tiekimą, kokią prisiima riziką. Pirkimo-pardavimo kontrakto svarbiausioji sąlyga yra ta, kad nuosavybės teisės iš pardavėjo pereina pirkėjui. Bet kokiame tarptautinės prekybos sandoryje paprastai įtraukiami tradiciniai klausimai, į kuriuos kontrakte turi būti tikslūs atsakymai arba aiškinimai, o būtent, kuri iš kontrakto šalių : Įsipareigoja organizuoti prekių gabenimus; Moka už prekių perkėlimą iš vieno punkto į kitą; Prisiima riziką, jeigu šios operacijos nebus įvykdytos; Atsako, jeigu sugadinamos arba prarandamos gabenimo metu; Rūpinasi mokesčiais, muito, banko ir pašto išlaidomis bei kitomis rinkliavomis.

Visi šie klausimai aktualūs ir vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant kainų nustatymo klausimus ir organizuojant prekių gabenimą iš pardavėjo pirkėjui. Lietuva gana aktyvia užmezga kontaktus su užsienio partneriais ir dalyvauja tarptautinėje prekyboje. 1999 metų pradžioje galiojo Lietuvos laisvos prekybos sutartys su Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovėnija, Turkija, Ukraina, Europos Sąjunga. Prekybos sutartys pasirašytos su Kipru, Slovėnija. Sutartys dėl prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo yra pasirašytos su šiomis šalimis: Australija, Austrija, Gruzija, Indija, Islandija (dėl dvišalių tarptautinių ekonominių santykių); Bulgarija (dėl prekybinio ekonominio bendradarbiavimo); Čekija (dėl prekybinių ir ekonominių ryšių bei mokslinio ir techninio bendradarbiavimo); Danija, Italija (dėl bendradarbiavimo ekonomikos, pramonės ir technikos srityse). Su JAV Lietuva pasirašiusi sutartis dėl santykių plėtojimo prekybos ir investicijų srityse. Kontaktų užmezgimas ir sutarčių (kontraktų) pasirašymas yra labai svarbus, nes padeda toliau plėtoti valstybių tarptautinę prekybą ir abipusius ekonominius santykius; suteikia privalumus, kuriuos kiekvienai iš šalių duoda tarptautinės prekybos ir investavimo plėtojimas; palengvina prekių ir paslaugų įvežimą į abiejų šalių rinką.

LITERATŪRA

1. STARTIENĖ G., Tarptautinės prekybos finansavimas. K., Technologija, 2002. P.152-165.2. Internetas

Darbas baigtas2008 m. balandis 23 d.