Tarptautinė prekyba

Tarptautinė prekyba

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai.
1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.
2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gii sudaro prekybos tarp šalių ekonominį pagrindą?

Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių manų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kaas jei efektyviau.

Tarptautinės prekybos pranašumai:
 Skatindama tarptautinį darbo pasidalijimą ir specializaciją, leidžia efektyviau panaudoti turimus išteklius, iš to naudos gauna visi prekybos partneriai.
 Didina konkurenciją, kuri priverčia šalies gamintojus taikyti technikos naujoves, skatina mažinti prekių gamybos kaštus bei kainą, gerinti jų kokybę.
 Leidžia pa

asiekti produktų gausos ir didina jų įvairovę.
 Sudaro sąlygas masto ekonomijos efektui realizuoti.

Tarptautinės prekybos prieštaravimai:

Vartotojams naudingas importas, o ne eksportas: padidėjo prekių įvairovė ir vartojimas, sumažėja jų kainos. Tuo tarpu gamintojams naudinga eksportuoti prekes, nes jie gauna papildomų pajamų; importas jiems nuostolingas, nes mažina gamybą, o kartu ir užimtumą.

Tarptautinės prekybos struktūra

Tarptautinės prekybos pobūdis

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis.

Tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis arba eksporto kvota nuo bendro vidaus produkto. Kai kurių valstybių šis rodiklis yra didesnis neegu 100% t.y. šalies eksporto vertė viršija bendrąjį vidaus produktą. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine.

Pirmoje devintojo dešimtmečio pusėje tarptautinės prekybos didėjimo tempai sulėtėjo iki 2,6 procentų palyginti su 5 procentais 8-ame dešimtmetyje. Tai atsispindėjo procesuose, susijusiuose su tarptautinio darbo pasidalijimo perėjimu į kokybiškai naują lygį. 1994-1995m. tarptautinės prekybos apimtis padidino visi 20 didžiausių pasaulio prekiautojų. 1995m. tarptautinės prekybos apyvarta pasaulyje buvo beveik 2,5 karto didesnė negu 1980m. per pastarąjį penkmetį tarptautinė eksporto ir importo prekyba plėtojosi Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Viduriniuose Ry

ytuose.

Pastaruoju metu tarptautinei prekybai įtakos turėjo tokie veiksniai:

1. Vokietijos susivienijimas (Vokietijos importo paklausa didėjo daugiau kaip dešimt kartų greičiau per metus nei gaminama produkcija);

2. Vykstantys reeksporto procesai prekyboje tarp Honkongo ir Kinijos;

3. Šiaurės Amerikos importo apimties didėjimas, prasidėjus ekonominiam pagyvėjimui (1992m. importo fizinė apimtis augo penkis kartus greičiau, negu gaminama produkcija);

4. Lotynų Amerikos importo apimties padidėjimas, kaip 1991-1992m. ekonomikos struktūrinio pertvarkymo ir didesnio jos atvirumo prekybai rezultatas.

Dabartiniu metu prekybos augimas viršija gamybos augimą. Nuo 1973m. iki 2003m. pasaulinė prekyba didėjo 4,6 procentais palyginti su pasaulinės gamybos augimu 28 procento. Tai pasaulinės ekonomikos raidos ir besitęsiančių ilgalaikių sąlygų pokyčių rezultatas. Tačiau tarptautinei prekybai būdingi neekvivalentiniai mainai, dėl kurių susidaro didžiulių nuostolių. Pirmiausia šie nuostoliai susiję su tradicinėmis „kainų žirklėmis“. Užbaigtiems gaminiams kainos padidintos, o žaliavoms sumažintos. Tai sukelia besivystančių šalių nepasitenkinimą, nes jos daugiausia eksportuoja žaliavas. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys iš nupirktų žaliavų pagamintus gaminius parduoda aukštesnėmis kainomis. Todėl žaliavų kainos – viena aktualiausių tarptautinės prekybos problemų.

Besivystančios šalys norėtų pačios gaminti iš turimų žaliavų ir medžiagų pramonines prekes ir eksportuoti jas į išsivysčiusias valstybes. Tačiau besivystančių šalių eksportas į išsivysčiusias šalis sukelia pastarųjų nepasitenkinimą dėl pigios užsienio darbo jėgos. Vadinasi, pramonės gaminių eksportas iš silpna išsivysčiusių šalių – antra iš aktualiausių tarptautinės prekybos problemų.

Tačiau neekvivalentinė tarptautinė prekyba vyksta ir ta

arp pačių išsivysčiusių šalių. Toks neekvivalentiškumas turi objektyvų pagrindą, susijusį su nacionalinių ūkių išsivystymo skirtumais. Šių problemų sprendimas turi įtakos tarptautinės prekybos prekinei struktūrai.

Tarptautinės prekybos prekinė struktūra

Svarbiausi pasikeitimai, įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje per pastarąjį dešimtmetį, – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas; gatavų gaminių dalies padidėjimas. Gatavi gaminiai sudaro 72 procentus bendros prekybos prekėmis.

Iki septintojo dešimtmečio tarptautinėje prekių apyvartoje vyravo prekyba pramonės produkcija ir žaliavomis. Dabartiniu metu tarp išsivysčiusių valstybių paplito tarptautiniai mainai sudėtinga mokslo imlia produkcija (elektronika, informacine technika, technologinėmis sistemomis). Padidėjo prekyba įvairaus profilio staklėmis, cheminiais produktais, medikamentais, automobiliais ir kitomis ilgo naudojimo prekėmis. Taip pat padidėjo mašinų gamybos pramonės produkcijos importas į besivystančias šalis. Investiciniai ryšiai skatina prekiauti gaminių komponentais bei technologiniais pranašumais telemunikacijoje ir transporte. Tai sumažina šalių ekonominį atotrūkį.

Maisto produktų lyginamojo svorio sumažėjimas susijęs su žemės ūkio produkcijos gamybos augimu išsivysčiusiose šalyse. Šios šalys visiškai apsirūpina maisto produktais. Tačiau padidėjo keitimosi maisto produktais apimtis tarp išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusios šalys saugo savo rinkas, pasitelkdamos muitus ir kitus importo apribojimus.

Žaliavos importo sumažėjimą sąlygojo šios priežastys:
1. Sintetinių medžiagų gamybos plėtimas;
2. Intensyvesnis vietinių žaliavų išteklių naudojimas;
3. Išteklius taupančių technologijų įdiegimas. Jas naudojant, sumažėja žaliavų sąnaudos pramonės vieneto gamyboje.

Eksportuojamų pagal vertę prekių penketuke pirmauja lengvieji automobiliai, po to – kompiuteriai ir informacinės technologijos.

Ekonomiškai išsivysčiusių valstybių eksporte vy

yrauja pramonės prekės. Beveik pusę septynių galingiausių eksporto vertės sudaro inžinerijos (mašinų ir metalo apdirbimo) pramonės gaminiai. Kita vertus, jų lyginamoji svorio dalis šiose išsivysčiusiose šalyse taip pat svyruoja.
3.

Daugelio Afrikos, kai kurių Azijos ir Amerikos valstybių eksporte pirmauja neperdirbti
bioprodukcinio ūkio produktai bei mineralai. Tuo tarpu daugumos pasaulio valstybių prekių importe vyrauja inžinerijos pramonės šakos (transporto priemonės, įrengimai kitoms ūkio šakoms, ryšio priemonės ir pan.). tačiau menkai išsivysčiusių šalių daugiau kaip 30 procentų sudaro importo maisto produktai. Kai kurių šalių (Japonijos) didžiausia importo vertės dalis – tai kuras ir žaliavos.

Svarbią vietą tarptautinėje prekyboje užima paslaugų eksportas ir importas. Tai visos tarptautinio ir tranzitinio transporto rūšys, užsienio turizmas, bankų ir draudimo kompanijų paslaugos, mokėjimai už patentus, honorarai, pajamos iš reklamos, meno darbai, sveikatos apsaugos, švietimo paslaugos, skaičiavimo technikos programinis aprūpinimas, prekybinė ir techninė veikla.

Pagrindinė komercinių paslaugų eksporto dalis tenka ES, Šiaurės Amerika ir Azijai. Per 1980-2002m. laikotarpį komercinių paslaugų eksporto apimtis padidėjo 4 kartus, transporto paslaugų 2,1 karto, draudimo ir finansinių paslaugų 5,5 karto.

Per penkerius pastaruosius metus tarptautinė komercinių paslaugų prekyba didėjo (išaugo 8 procentais). Ypač sparčiai plėtėsi prekyba komercinėmis paslaugomis (transportu, turizmu, draudimu ir kt.). tam įtakos turėjo Šiaurės Amerikos ekonominis pagyvėjimas ir Persų įlankos karo padarinių sukeltas padidėjęs kelionių ir transporto paslaugų poreikis.

Lietuvos užsienio prekybos pobūdis ir prekinė struktūra

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija. Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai; tiesioginiams ekonominiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir dinamika. Liberalizavus santykius su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio šalimis ėmė sparčiai plėtotis. 1989m. šalies eksporto į Vakarų šalių rinką dalis sudarė tik 3,9 proc. bendrojo vidaus produkto, 1992m. – 9,4 proc., 1996m. – 17 proc., o 1999m. eksportas i ES šalis sudarė – 28,7 proc. bendro vidaus produkto.

Nagrinėjant Lietuvos užsienio prekybos struktūrą ir jos pokyčius 1989-2003m. laikotarpiu, išryškėjo šios kitimo tendencijos:

1. Prekybos su Vakarų šalimis apyvartos dalis padidėjo 3,9 karto ir sudarė 58 procentus visos apyvartos, eksporto – net 5,9 karto ir sudarė 47 procentus eksporto apimties. Ypač didėjo prekybos apyvarta su ES šalimis (eksportas – nuo 2,28 procentų 1991m. iki 42 procentų 2003m., importas – nuo 2,52 procentų 1991m. iki 45 procentų 2003m.);

2. Prekybos su Rytų šalimis apyvartos dalis pastebimai sumažėjo (4 kartus) ir sudarė 21,7 procentus, o eksporto dalis – 4,5 karto ir sudarė 17 procentų visos eksporto apimties;
4.

3. Prekybos su Baltijos šalimis (Latvija, Estija) apyvartos dalis 1991-1993m. sumažėjo 1,2 karto. Lietuvos prekybos apyvarta su Latvija sudarė 1994m. – 5,6proc., o 2003m. – 7,8 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos, tuo tarpu su Estija – atitinkamai 2,5 ir 3,4 procento;

4. Lietuvos užsienio prekybos apyvartos subalansuotumo pastebimai keitėsi ir dydis, ir kryptis. Eksporto ir importo saldas į Vakarų šalis 1989-1991m. buvo neigiamas, į Rytų šalis – teigiamas, o liberalizavus prekybos santykius su Vakarų šalimis 1992-1993m. tapo teigiamas; 1994-2003m. laikotarpiu – neigiamas;

5. Lemiamas vaidmuo Lietuvos eksporto plėtojime tenka pramonei ir šioms pagrindinėms šakoms: lengvajai pramonei, cheminių medžiagų ir produktų pramonei bei mašinų gamybai;

6. Lietuvos importo plėtojimo linkmė visiškai kitokia. Lietuvos importe lemiamas vaidmuo tenka naftos ir dujų pramonei; antraeilis vaidmuo tenka mašinų gamybos ir chemijos pramonei, o trečiaeilis vaidmuo – lengvajai ir maisto pramonei.

5.
Literatūros sąrašas:
1. KTU vadovėlis „Makroekonomika“ 2006m.
2. Internetinės svetainės: www.wikipedia.org

http://mesa.ktusa.lt ir kt.
3. Valdemaras Makutėnas, Daiva Makutėnienė „Ekonomika 11-12kl.“ 2-oji knyga

Leave a Comment