Špera

2. Nominalusis ir realusis BNP. Bazinis kainų lygis. Faktinės kainos. Sugretinamosios kainos. Kainų indeksas.

BNP – pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis. Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma.
Sumuodami visų baigtinių prekių ir paslaugų kainas, išmatuojame šalies metinės produkcijos dydį. Kintant kainoms, mes negalime būti tikri, kad paskaičiuotų pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų kiekis padidėjo atitinkamai. Galimas dalykas, kad tam tikra dalis BNP vertės prieaugio gauta dėl kainų lygio padidėjimo. Tad, norėdami lyyginti metų BNP rodiklius, turime eliminuoti prekių kainų kitimo įtaką.
Tuo tikslu naudojamas bazinis kainų lygis – pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis. Visų kitų metų BNP matuodami bazinių metų kainomis, gauname tikslius duomenis apie realųjį BNP dydį. Einamųjų metų kainos, naudojamos ir kitų metų BNP apskaičiuoti, vadinamos sugretinamosiomis kainomis. Apskaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis, nustatomas nominalusis (piniginis) BNP, apskaičiuojant sugretinamosiomis kainomis – realusis BNP. Realaus bendrojo nacionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laiktotarpį vadinamas ekonominiu augimu. BNP kiitimo tempai priklauso nuo gamybos apimties ir kainų svyravimo.
Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus. Kainų indeksas yra santykis tarp prekės (paslaugos) arba jų grupės vertės faktinėmis kainomis ir jų verrtės sugretinamosiomis (bazinio laikotarpio) kainomis.
Populiariausias iš visų naudojamų kainų indeksų yra va

artojimo prekių ir paslaugų kainų indeksas (VKI – vartojimo kainų lygis; CPI – Consumer Price Index). Daugelyje šalių jis paprastai apskaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių šeimos vieno mėnesio išlaidų apibrėžtam tipiškam prekių ir paslaugų „krepšiui“ įsigyti santykis su ankstesnių metų to paties laikotarpio (arba kurio kito mėnesio) išlaidomis tam pačiam krepšiui.
Be VKI, naudojami ir kiti kainų indeksai – pavyzdžiui, didmeninių kainų, atskirų prekių grupių kainnų indeksai. Realiajam BNP apskaičiuoti naudojamos specialus kainų indeksas, vadinamas BNP defliatoriumi. Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų kitimą. Paprastai jis nedaug skiriasi nuo vartojimo kainų indekso. Vartojimo prekių kainų indeksas (VPI) rodo, kaip pakito vartotojų perkamų prekių ir paslaugų vidutinės kainos. Pastaraisis indeksas parodo prekių ir paslaugų, kurias pirko tipiška miestiečių šeima, kainų pokyčius. Šiiuo atveju vertinamos kainos tokių prekių kaip maistas, automobiliai, butas, baldai, medicininės paslaugos ir kt..
Kuomet auga gaminamų prekių paslaugų kainos, tai aišku, didėja ir žmonių išlaidos. Todėl suprantamai, kad kainų defliatorius ir vartojimo prekių indeksas kinta vienodai, ypač jei stebima ilgą laiką.
BNP apskaičiavimas sudedant visų įmonių ir ūkinių organizacijų metinę produkciją (išeigą) ir iš gautos sumos atimant taripį produktą faktiškai reiškia, kad kiekvienos įmonės indėlis į BNP lygus vertei, kurią toji įmonė pridėjo prie įsigytų medžiagų ir patarnavimų (marksistinėje ekonomikos teorijoje ši
i produkcijos vertės dalis atitiktų įmonės grynųjų pajamų ir amortizacijos sumą).

13. Antiinfliacinės priemonės. Nedarbo ir infliacijos stabilizavimo politika.

Kovai su antiinflaicija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybės ūkio politiką. Atskirų priemonių arsenale yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė , indeksavimas.
Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatnt kiekybines ribas). Stabdant kainų ir darbo užmokesčio augimą -, infliacija paprasčiausiai smaugiama. Tokį vyriausybės įsikikišimą sąlygojo faktas, kad infliacija daugiausia sąlygojama „infliacinės psichologijos“ – pirkėjų ir pardavėjų manymo, kad kainos, pernai padidėjusios ir toliau kils.
Tačiau, praktika rodo, kas tokios priemonės sukelia tik trumpalaikį efektą. Neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Kuomet vyriausybė paleidžia veikti ekspansines politikos priemones, t.y. padidina visuminę paklausą, kainų lygio stabilizavimas sukelia žymų nedarbo sumažėjimą. Tačiau, pasibaigus tokio reguliavimo laiui, ekonomika „atsiima“, ką praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir „ įšaldymu“ spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis.
Kiek sėkmingesnė galėtų būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku bedarbių ir profsajungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Tokia politika populiari mažose valstybėse, kurios smarkiai susijusios su tarptautine ekonomine konjunktūra. Tačiau, tai negali ilgai tęstis.
Ekonomikos te

eorija tvirtina, kad nei laikina, nei nuolatinė kainų kontrolė negali iš esmės pakeisti infliacijos ir nedarbo ryšio. Ji gali pagerinti padėti laikinai.
Pajamų indeksavimas – skirtas kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio ir algų, pensijų, gyvybės draudimo polisų nominaliosios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas daugelyje šalyių – pirmiausia profsajungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo užmokesčio, taip pat ir kitais atvejais.
Darbo užmokesčio indeksavimas. Keli būdai galintys darbuotojams padėti apsisaugoti nuo infliacijos. Vienas – išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis, būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Tačiau šis būdas neapsaugo nuo staigios, netikėtos infliacijos.
Vienas iš būdų nuo to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį. Tai reiškia, ad ir po sutarties sudarymo uždarbis bus keičiamas, įvertinat faktinius infliacijos tempus. Tai apsaugotų darbuotojus nuo infliacijos net ir tada, kai visiškai neaišku, kokia ji bus. Indeksuoto uždarbio darbo sutartyje būna paragrafas dėl darbo užmokesčio didinimo, kuriuo numatoma papildoma suma, kompensuojanti infliaciją. Kartais dar vadinama pragyvenimo išlaidų koregavimu
Labai dažnai numatoma konkreti pragyvenimo išlaidų koregavimo riba.
Darbo užmokesčio indeksavimas įvedamas visų prima siekiant apsaugoti daruotojus nuo infliacijos. Tuo tarpu kai kurie ekonomistai mato ir kitą indeksavimo tikslą: juo galima padidinti nominalaus darbo užmokesčio lansktumą, nutraukiant in
nfliacinę spiralę. Jei darbo užmokesčio sutartyse numatomas indeksavimas, tai ekonomikoje gali įsivyrauti ilgus metus aukštas nedarbo lygis , kol galų gale pavyks panaikiti infliaciją. Indeksuojant darbo žmokesčius, tokį laikotar;pį galima sutrumpinti.
Tačiau, indeksavimas taip pat gali būti ir pavojingas: jis gali nutraukti, o net ir paskatinti infliacinę spiralę. Jei inflaicija paspartėja, tai indeksavimas tik padidina darbo užmokesčio reakciją, o nuo to infliacija dar labiau spartėja.
Infliacijos skatinimo pavojus ypač didelis, jeigu indeksuojamos, pavyzdžiui, socialinio draudimo pensijos. Taip būna, kai žmonėms prižadama daugiaupajamų, negų jų gali užtikrinti ekonominė sistema. Jeigu nėra indeksavimo, tai šį uždavinį išsprendžia infliacija, nes ji nejučiomis iš žmonių atima dalį pajamų, ir galų gale visiems tenka tiek, kiek gali faktiškai užtikrinti ekonominė sistema. Tačiau, jeigu visos pajamos indeksuojamos, tai kainų didėjimas automatiškai padidina ir nominaliąsias pajamas. jei žmonėms žadama daugiau, nei gali užtikrinti ekonomika, tai inflaicinei spiralei nebus pabaigos.
„Dalyvavimas pelnuose“. Dalyvavimas pelnuose sistema – darbuotojas šalia pagrindinio darbo užmokesčio gauna ir kompanijos pelno dalį. Indeksavimas pagilina darbo užmokesčio – kainų spiralę, nes padaro realiąsias pajamas nelanksčias. Todėl geresnių rezultatų galima tikėtis, naudojant priešingą politiką, būtent padarant realiąsias pajamas paslankesnes.
Vienas iš būdų – tai tiesioginis „dalyvavimas pelnuose“. Darbuotojai gauna pagrindinį darbo užmokestį ir dar dalį korporacijos pelno kaip premiją. Esant tokiai politikai, darbdaviai ne tiek mažina darbo vietų, kai ekonomika patenka į nuosmukį. Sumažėjus pelnui, automatiškai sumažėja ir kiekvieno darbuotojo kaštai. Tai skatina firmas mažinti kainas ir didinti pardavimų apimtis. Tuometu infliacijos spiralė nutrūksta ir kartu sumažėja cikliški gamybos apimčių svyravimai.
Antiinflicinės politikos esmė. Kova su infliacija gali būti efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinė politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centriniobanko operacijomis).
Infliacijos stabdymo priemonės sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: strategines ir taktines. Pirmosios apima ilgo laikotarpio nuostatas ir jų realizavimo būdus, antrosios – trumpalaikės.
Infliacijos lūkesčių slopinimas. Dvi sąlygos:
1) Rinkos sistemos stiprinimas. Kuo rinkoje bus daugiau geros kokybės prekių, tuo sparčiau keisis žmonių psichologija, bei infliacijos motyvai jų elgsenoje;
2) Vyriausybė, kuri laikosi antiinfliacinio kurso. Pasitikėjimas stipria vyriausybe.
Antiifliacinėje stratgijoje didelį vaidmenį atlieka monetarinė politika. Jos ypatybė – griežti kasmetinio pinigų kiekio augimo apribojimai. Apribojimus lemia ilgo laikotarpio nacionalinio produkto ir infliacijos tempai. Įgyvendinti antiinfliacinę monetarinę politiką sudėtinga.
Dar vienas antiinfliacinė strategijos elementas – biudžeto deficito sumažinimas. Tikslas siekiamas dviem būdais: didinant valstybes pajamas ir mažinant išlaidas. Pranašesnis antrasis būdas, todėl, kad mokesčių didinimas geriausiu atveju duoda tik trumpalaikius rezultatus. Trumpalaikiais antiinfliaciniais metodais siekiama laikinai sumažinti infliaciją, jos sukeltą įtampą.
Infliacijos kontrolė susijusi su būtinybe pastoviai būti pasiruošusiems spręsti ekonominę dilemą: infliacijos augimas ar nedarbo augimas. Infliacijos kontrolė kasmet reikalauja vis daugiau atleidimų iš darbo, todėl nedarbo lygis kyla.
Infliacijos ir nedarbo stabilizavimo politika. Nedarbo ir infliacijos sąvoka pastato vyriausybę, užsimojusią pataisyti padėtį vienoje ar kitoje srityje į gan fatališką padėtį: mažinsi nedarbą – spartės infliacija, mažinsi infliaciją – kils nedarbas.
Stabilizavimmo politika – fiskalinių ir monetarinių priemonių visuma, naudojama siekiant išvengti didelių nacionalinio produkto gamybos svyravimų dėl infliacinio arba recesinio tarpsnių susidarymo, t.y. dėl šokčiojimų naudojant visuomenėje esantį gamybinį potencialą.
Ekonomikos teorija šiandien turi du požiūrius į stabilizavimo problemas. Keinsizmo atstovai teigia, jog ūkio savireguliacijos galimybė yra nedidelės, kadangi visuminė paklausa linkusi į nemažus svyravimus; todėl reikia specialių priemonių ūkio funkcionavimo stabilumui išlaikyti. Monetarizmo šalininkų nuomone, rinkos ekonomika turi stiprius „įgimtus“ savireguliacijos mechanizmus, todėl nereguliarūs vyriausybės kišimosi į ūkį veiksmai ir yra pagrindinė ekonomikos raidos nestabilumo priežastis.
Monetaristų požiūriu, privataus sektoriaus išlaidų funkcija yra pakankamai pastovi, todėl ekonomikos stabilumas yra „ prigimtinis“, imanentiškas. Jų tyrimai rodo, kad verslo ciklai pirmiausiai sietini su pinigų ūkio raida. Perėjimai iš vienos ciklo fazės į kitą daugiausia sukeliami monetariniųi veiksnių, verslo aktyvumas stipriai koreliuoja su pinigų kiekiu (pasiūla). Monetaristų išvada: pinigų pasiūlos svyravimai yra nacionalinio produkto gamybos svyravimų priežastis. Todėl stabilizavimo politika turi būti orientuota išlaikyti stabilią pinigų pasiūlą.
Keinsininkų nuomone verslo ciklus sukelia investicijų nepastovumas, o šis taip pat sietinas anaiptol ne su pinigų pasiūlos ritmu, o su kitomis monetarinės kilmės priežastimis. Keinsininkai neneigia monetarinių veiksnių verslo aktyvumo dinamikos, bet pagrindine priežastimi, sukeliančia verslo svyravimus, laiko visuminės paklausos svyravimus, kuriuos kildina ne iš pinigų pasiūlos, o iš polinkio išleisti pajamas kitimo sektoriuje. Keinsininkų nuomonė: ekonomika iš tiesų pati gali pakankamai greitai likviduoti infliacinį tarpsnį kainų lygio kilimo būdu, bet ji negali to paties padaryti su recesiniu tarpsniu. Dėl to ir būtinos stabilizavimo politikos priemonės.
Monetaristų požiūriu, tiek užimtumas, tiek kainų lygio stabilumas turi būti užtikrinamas, kuriant išsaugant stabilią aplinką laisvam rinkos ūkiui veikti.
Tai padaryti labai sunku, nes vieno agreguoto dydžio stabilumas neretai įgyvendinimas tik kaitolianjant kitą agreguotą dydį. Tarkime, kad valstybė, siekdama netrikdyti rinkos ūkio fukncionavimo, stengiasi nuolat turėti subalansuotą biudžetą; kadangi nacionalinio produkto gamybe nėra stabili, keisis ir biudžeto pajamos, gaunamos mokesčių keliu. Valstybė negali kasmet keisti mokesčių normų, nes tai deorganizuotų ūkį. Vadinasi, biudžeto subalansavimo labaui jai teks kaitalioti biudžeto išlaidų apimtį. Bat tai irgi blogai – vyriausybės išlaidų svyravimas yra destabilizuojantis, netikrumo ūkin inešantis veiksnys. Laisvas rinkos ūkis turi būti tikras, kad stabilūs bus tiek apmokestinamas, tiek vyriausybės prekių ir paslaugų paklausa. Išeitis randama tuo būdu, kad išlaikant stabilų apmokestinimo mastą ir vyriausybės išlaidų dydį ar dalį, pats biudžetas balansuojamas viso ciklo mastu, o ne kasmet.
Laikydamasis monetaristinės stabilizavimo politikos principų, centrinis bankas turėtų nustatyti pastovia pinigų pasiūlos augimo normą, atitinkančią galimą vidutinį metinį pajamų augimą. Taip elgdamasis centrinis bankas atsisako galimybės daryti vienkartines investicijas į pinigų rinką, o tai kaip tik gali būti reikalinga – pvz., kai yra palaužta ilgalaikė infliacija, kainos nustoja kilti, bet yra didelis nedarbas; vienakartinis pinigų pasiūlos padidinimas kaip tik padėtų padidinti užimtumą.
Labai padidėjusį vyriausybės kišimąsi į ekonomikos procesus, monetaristų nuomone, būtina smarkiai sumažinti. Bet koks kišimasis trikdo laisvosios rinkos organizavimą, mažina jo efektyvumą ir jo plėtros potenciją.
Keinsininkų požiūris kitoks. Jie yra vienkartinių , „iš reikalo“ daromų vyriausybės akcijų ūkio raidai stabilizuoti šalininkai. Jų oponentai, monetoristai, tvirtina, kad vyriausybė turi apsiriboti tvirtomis taisyklės, kurias nustatydama ji sukurs stabilų klimatą laisviems rinkos subjektų sprendimams. Vyriausybės fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, jų manymu, nors skiriamos ūkiui stabilizuoti, faktišai jį destabilizuoja, nes kuria netikrumo klimatą ir iš emsės trukdo ilgalaikiams firmų sprendimams. Keinsininkai prieštarauja tam, teigdami, kad vyriausybės intervencija į rinkos ūkio gyvenimą daroma tada ir tik tada, kai tame ūkyje jau įvyko didelių sutrikimų (pakilo nedarbas ar įsibegėjo infliacija dėl nelauktų visuminės paklausos pokyčių); nedarbo ir pajamų svyravimo gali sukelti tiek pat rūpesčių ir netikrumo firmų ilgalaikiams sprendimams, kiek tai padaro apmokestinimo ar vyriausybės išlaidų keitimas, todėl monetaristų argumentai nėra visa tiesa. Kitas dalykas, ką visada pažymi monetaristai, kad investicinės priemonės stabilizavimo tikslais suveikia tik po kuro laiko. Vadinasi, fiskalinių ar monetarinių akcijų reikalingumas turi būti numatytas tik po kurio laiko. Fiskalinių ir monetarinių akcijų eikalingunmas turi būti numatytas gana anksti, o tai apsunkina intervencinę veiklą.

28. Globalinė žemės ūkio ir maisto problema.

Nors visos globalinės pasaulio problemos tarp savęs yra glaudžiai susijusios, ypač glaudus ryšiai jungia žemes ūkio maisto problemas. Kuo labiau gausėja žemės gyventojų, tuo jiems daugiau reikia maisto. Žinome, kad žmogus per mėnesį suvalgo maždaug tiek maisto, kiek pats sveria. Per 75 gyvenimo metus jis suvalgo apie 5 tonas miesos, daugiau nei 1,5 tonos pieno ir jo gaminių, 4 tonas bulvių ir daržovių, 13 tūkstančių kiaušinių, iš viso apie 32 tonas maisto. Kad aprūpintume maistu 6,5 milijardo žmonių, esant įprastiniam augalinių kultūrų derliui, reikia užsieti apie 280-300 mln.hektarų kultūromis, kuriomis maitinasi žmogus, ogyvuliams iššerti reikia užsėti dar apie 400 mln. hektarų. Iš viso reikia užsieti apie 700 milijonų hektarų žemės, arba 5,5 procento mūsų planetos sausumos, tai beveik per pusę daugiau, negu šiandien užsiejama. Ta realybė, kad žmogus faktiškai maitinasi prasciau, negu reikalauja normatyvai, liudija, jog vidutinis derlingumas kur kas mažesnis, negu turėtų būti. Kitaip tariant, yra realių galimibių smarkiai padidinti žemės ūkio kultūrų derlingumą ir tada galima būtų maitinti kur kas daugiau žmonių negu šiandien. Visa žemės biosfera, daugelio mokslininkų apskaičiavimais, duoda apie 83-85 mlrd. tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Beveik 6,5 mlrd. žmonių gali gyventi mųsų planetoje tik dėka to, kad naudoja augalinį ir gyvulinį maistą, arba, kitaip tariant, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, žmonės kai kuriuos augalus savo maistui naudoja tiesiogiai-tokius, kokie jie užauga gamtoje, arba jų perdirbimo produktus, o kitą maistui tinkamą dalį sušeria gyvuliams ir paukščiams, iš kurių gauna gyvulininkystės produktų: mėsos, pieno, kiaušinių. Dalį augalininkystės ir gyvulininkystės produktų žmogus naudoja ne maisto reikmėms: drabužiams, avalynei, būsto ir įvairiems kitiems buitiniams poreikiams tenkinti.

Apie trečdalį mūsų planetos sausumos užima miškai, kurių produktyvumą mokslininkai yra apskaičiavę daug tiksliau. Medžių fotosintezės naudingumo koficientas yra labai didelis; šiaurėje miškų fotosintezės produkcija sudaro apie 8 tonas hektarui, o tropikuose-gerokai didesnė. Manoma, kad vidutinis metinis miškų prieaugis hektarui apie 10 tonų. Vadinasi, visi mūsų planetos miškai kasmet duoda maždaug 7 kartus daugiau produkcijos, skaičiuojant svoriui ir 4 kartus daugiau-kalorijomis, negu metinė kuro produkcija, išgaunama iš žemės gelmių. Auginant žemės plote javus, iš gaunamų 15-kos tonų sausos organinės medžiagos 6 tonas galima tiesiogiai panaudoti žmogaus maistui. Panaudojus išaugintus javus gyvulių pašarui, jiems sušerti galima visas 15 tonų, iš kurių galima gauti apie 1,5 tonos gyvulių ar paukščių mėsos, lašinių, pieno, kiaušinių.
Daugelio mokslininkų apskaičiavimais apytiksliai nustatyta, kiek maisto gali duoti biosfera naudojant modernia techniką. Mūsų planetoje yra apie 8,2 milijardo hektarų žemės, kuria dirbant šiuolaikine žemės ūkio technika ir naudojant pažangiausias gamybos technologijas, galima gauti vidutiniškai tokį pat derlių, koks šiandien gaunamas Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nekalbant apie tolesnes galimybes.
Artimiausiu metu žmonijai šį nepaprastai svarbų uždavinį vis dėlto teks spręsti: tinkamai organizuoti miškų globą, medienos ir kitos jų produkcijos naudojimą. Ir tai reikalinga ne vien pramonės produkcijos gamybai. Be gerai tvarkomo miškų ūkio negali visa jėga funkcionuoti žemdirbystė ir visas žemės ūkis.

Naudota literatūra

1. Jakutis ir kiti. Ekonomikos teorijos pagrindai. VGTU leidinys. K.: Smaltija, 1999.
2. Wonacot P., Wonacot R. Makroekonomika. VDU leidinys, 1994

Leave a Comment