ĮVADAS
Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo nustatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma – tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Neapsieinama ir be tokių asmenų, kurie socialinio draudimo vengia – dirba nesudarydami darbo sutarčių (nelegaliai) arba patys nesidrausdami.Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems “uždėtą” sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas. Viena iš svariausių priežasčių, verčianti verslo įmones pažeidinėti galiojančius įstatymus, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus, yra didelės socialinio draudimo įmokos.
Valstybinio socialinio draudimo kūrimasis ir vystymasis 1991-2004 metais
Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams.Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, taip padėtas pagrindas kaupiamajam pensijų draudimui.
Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškė, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms.Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per trylika Lietuvos nepriklausomybės metų jau išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojųpajamas.Lietuvoje, kaip daugelyje pasaulio šalių, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.Iki 1997 metų vidurio iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo finansuojama dalis sveikatos draudimo išlaidų. Nuo 1997 m. liepos 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymui, socialinio draudimo įmokos dalis, tenkanti sveikatos draudimui, buvo pervedama į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą.Nuo 1991 iki 1995 metų pradžios valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami asmenys, kurie dirbo pagal darbo sutartis ir savarankiškai. Priėmus naują Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nuo 1995 metų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradėta drausti ir valstybės karinių struktūrų darbuotojus. Tai buvo padaryta siekiant laipsniškai panaikinti šių asmenų turimas privilegijas ir įtraukti juos į bendrąją socialinio draudimo sistemą.Nuo 1996 metų valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 metų valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Šiuo metu šie asmenys draudžiami tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti. Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai.Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti suskirstytos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Taip pat per socialinio draudimo sistemą yra mokamos ir kitos išmokos. Išlaidas pensijoms bei pašalpoms lemia įstatymų apibrėžti socialinės apsaugos įsipareigojimai. Jie paprastai numato išmokų gavėjus, kvalifikacines sąlygas, kurias turi tenkinti šie asmenys, išmokos dydžio apskaičiavimo formulę ir tos išmokos didinimą vykstant infliacijai ir kylant gyvenimo lygiui. Tačiau išlaidas sąlygojantys veiksniai skiriasi trumpalaikėms ir ilgalaikėms išmokoms. Todėl tikslinga jas atskirai ir aptarti.Šiuo metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus gali būti mokamos šios ilgalaikės išmokos: senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos, išankstinės senatvės pensijos, pensijos netekus maitintojo ir už ištarnautą laiką. Pastarosios dvi buvo skiriamos iki įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.Trumpalaikės išmokos yra mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau negu vienerius metus. Prie jų priskiriamos tokios pašalpos: ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (nuo 2000 m. sausio 1 d.) laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos (iki 2001 m. sausio 1 d.), reabilitacijos pašalpos (nuo 2005m. liepos 1 d.).Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti tinka einamojo finansavimo sistema. Jos esmė ta, kad išlaidos pašalpoms padengiamos iš tais pačiais metais gautų įmokų. Tik nenumatytiems atvejams gali būti laikomas nedidelis rezervas, skirtas kasmetiniams išlaidų pasikeitimams sušvelninti bei pastoviai įmokų normai palaikyti. Išlaidos trumpalaikėms pašalpoms priklauso nuo pašalpų gavėjų skaičiaus, pašalpų dydžio. Jeigu teisės į pašalpas nekeičiamos, tai pašalpų skyrimo dažnumas ir vidutinė pašalpų mokėjimų trukmė yra santykinai pastovūs dydžiai.Ligos pašalpa yra mokama asmeniui, tapus laikinai nedarbingu dėl ligos, slaugančiam ligonį ar kitais įstatymo numatytais atvejais, siekiant kompensuoti jo prarastas darbo pajamas. Susirgus teisė į ligos pašalpą įgyjama nuo pirmosios darbo dienos be laukimo periodo. Nuo 1995 metų už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, išskyrus slaugos atvejus, o už likusias – Valstybinio socialinio draudimo fondas iš savo biudžeto lėšų. Iki 2001 m. sausio 1 d. ligos pašalpa buvo mokama nuo pirmos nedarbingumo dienos 80 proc., o nuo trisdešimt pirmosios nedarbingumo dienos 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio.Nuo 2001 metų sausio 1 dienos, įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui, ligos pašalpa už pirmas dvi dienas negali būti mažesnė nei 80 proc. ir didesnė nei 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Nuo trečiosios dienos ligos pašalpa sudaro 85 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Didėjant skaičiui įmonių, dirbančių nepilnu pajėgumu bei išaiškėjant tam tikriems piktnaudžiavimo atvejams gaunant ligos pašalpas, buvo sustiprinta laikinojo nedarbingumo pažymėjimų išdavimo pagrįstumo kontrolė. Be to, 2001 m. sausio 1 d. buvo įvestas draudimosi stažo reikalavimas ligos ir motinystės pašalpoms gauti. Teisę gauti ligos pašalpą turi tik tas apdraustas asmuo, kuris per paskutiniuosius metus turėjo 3 mėnesių draudimo stažą arba per paskutiniuosius dvejus metus – 6 mėnesių draudimo stažą.Nuo 1991 iki 1995 metų motinoms, auginančioms vaikus iki 1,5 metų, buvo mokama 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio vaiko priežiūros pašalpa. 1994 metais vidutinis metinis šios pašalpos dydis buvo 47,49 Lt, arba 14,6 proc., vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio. Motinoms, auginančioms vaikus nuo 1,5 iki 3 metų, šios pašalpos dydis buvo tik 0,5 MGL.Nuo 1995 metų pertvarkant tiek pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pašalpų sistemas draudiminiu principu pasikeitė ir vaiko priežiūros pašalpos mokėjimo dydis ir skyrimo tvarka. Sekant daugelio Europos šalių pavyzdžiu ir įgyvendinant vyrų ir moterų lygias galimybes, vaiko priežiūros pašalpa pradėta skirti vienam iš apdraustųjų vaiką auginančių tėvų. Taigi nuo 1995 metų vaiko priežiūros pašalpą įgijo teisę gauti ir vyrai. Taip buvo siekiama minimaliai sumažinti šeimos prarastas darbines pajamas, susietas su vaiko priežiūra, nes šeimai buvo suteikta teisė spręsti, kuris iš dirbančių tėvų prižiūrės vaiką iki jam sukaks vieneri metai. Nuo 1995 metų sutrumpėjo vaiko priežiūros pašalpos skyrimo laikotarpis iki 1 metų, bet padidėjo pačios pašalpos dydis. Pradėta mokėti pašalpa sudarė 60 proc. vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip minimali mėnesio alga (iki 2001 m. sausio 1 d.), arba 1/3 vidutinių draudžiamųjų pajamų (nuo 2001 m. sausio 1 d.). Nuo 2004 m. kovo 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos dydis pakilo iki 70 proc.Nuo 2003 m. vasario mėnesio įsigaliojo Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatos, pagal kurias moteriai, atleistai iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto ir turinčiai reikalingą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, mokama motinystės pašalpa. Taip pat nustatyta, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, išleistam vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų bei gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, motinystės (tėvystės) mokama pašalpa, bet ne ilgiau kaip iki įsidarbinimo. Nuo 2004 m. lapkričio mėnesio pašalpų mokėjimas nustatytas ir asmenims, kuriems nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu pasibaigė terminuotos darbo sutarties terminas arba Valstybės tarnybos įstatyme ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas.Laidojimo pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokama nuo 1991 iki 2000 metų pabaigos. Šios pašalpos dydis sudarė 3 MGL už apdraustąjį asmenį. Mirus valstybinio socialinio draudimo pensiją gaunančiam asmeniui, jo artimiesiems buvo ir šiuo metu išmokama dviejų mėnesinių pensijų dydžio vienkartinė išmoka. Šioms pašalpoms kasmet vidutiniškai buvo skiriama 0,5-0,6 proc. valstybinio socialinio draudimo išlaidų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. laidojimo pašalpų mokėjimą perėmė savivaldybės.Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, pagal patvirtintą įmokų tarifą kai kurioms draudimo rūšims, surenka įmokas ir perveda jas į atskirus tam tikras išmokas administruojančius fondus. Pavyzdžiui, tokios lėšos yra pervedamos į Užimtumo fondą, kuris išmoka bedarbio pašalpas ir finansuoja aktyvios darbo rinkos politikos programas. 1991-1997 metais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokamos kai kurios sveikatos draudimo išmokos: sanatorinio ir reabilitacinio gydymo, cukrinio diabeto kompensacijas bei kompensacijas už vaistus. Sveikatos draudimo išlaidos sparčiai didėjo: nuo 2,5 proc. 1992 metais iki 9,5 proc. 1996 metais. Nuo 1997 metų vidurio pagal Sveikatos draudimo įstatymą šios išlaidos apmokamos iš Sveikatos draudimo fondo biudžeto.Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1999 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ataskaita ir 2000 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas jau patvirtinti Seime.Pagrindinis ir lemiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos sudaro apie 98 proc. visų pajamų. Likusią dalį sudaro Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos (delspinigiai, baudos ir kt.) bei savanoriškai apsidraudusių asmenų įmokos.Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. – darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. – darbuotojas).Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo pasiskirstymas pagal draudimo rūšisMetai Bendras tarifas (%) Pensijų socialiniam draudimui (%) Ligos ir motinystės socialiniam draudimui (%) Nedarbo socialiniam draudimui (%) Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui (%) Sveikatos draudimui (%) Socialinio draudimo pensijai gauti Pensijų kaupimui 2000 34 25 — 3,5 1,5 1 32001 34 25 — 3,5 1,5 1 32002 34 25 — 3,5 1,5 1 32003 34 25,9 — 3,3 1,5 0,3 32004 34 23,4 (+2,5)* 2,5 3,3 1,5 0,3 32005 Projek- tas 34 22,5 (+3,5)* 3,5 3,3 1,4 0,3 3* ši įmokos pensijų draudimui tarifo dalis lieka Valstybinio socialinio draudimo sistemoje, jei asmuo nedalyvauja pensijų kaupime.Valstybinio socialinio draudimo įstatymas numato galimybę skirti asignavimus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš valstybės biudžeto, jeigu dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų sprendimų valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidos viršija gaunamas pajamas. 1994 metais iš valstybės biudžeto buvo skirta 11,9 mln. Lt asignavimų, 2000 metais – 200 mln. Lt asignavimų, 2004 metais dėl pensijų sistemos reformos iš Rezervinio (stabilizavimo) fondo kaupiamųjų įmokų dengimui skirta 89,45 mln. Lt.
Savarankiškai dirbantys asmenys į socialinį draudimą buvo įtraukti vėliau negu samdomi darbuotojai, dėl to jų draudimas yra šiek tiek kitoks. Šiems asmenims iki 1995 metų įmokų bazė buvo nustatoma remiantis jų deklaruotomis profesinės veiklos pajamomis. 1994 metais 21699 personalinių įmonių savininkai buvo užsiregistravę kaip privalomojo socialinio draudimo dalyviai, bet jie deklaravo tik 45 Lt vidutines mėnesio pajamas. Tuo tarpu namų ūkių tyrimų duomenimis, personalinių įmonių savininkų mėnesio pajamos šalyje 1994 metais sudarė apie 460 Lt.Pajamų nustatymas šiai apdraustųjų kategorijai buvo labai sudėtingas, dėl to nuo 1995 metų savarankiškai dirbantiems asmenims įvestas fiksuoto dydžio įmokų mokėjimo tarifas. Jis sudaro 50 proc. bazinės pensijos dydžio. Šių asmenų socialinio draudimo tvarka nuo 1999 metų buvo ne kartą keista ir šiuo metu atskiros savarankiškai dirbančių asmenų kategorijos yra draudžiamos privalomuoju socialiniu draudimu bazinei pensijai ir/ar papildomai pensijos daliai.1992-1994 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo subalansuotas, dėl to buvo švelnesni pereinamojo laikotarpio sukrėtimų (ekonomikos smukimo, infliacijos, bedarbystės) padariniai. Mažėjantis apdraustųjų skaičius ir augantis socialinio draudimo pensijų gavėjų skaičius buvo vienas iš nesubalansuoto biudžeto atsiradimo pagrindinių priežasčių. Jei 1991 metais vieno pensininko pensiją buvo galima prilyginti 2,1 apdraustojo (dirbančiojo) sumokėtoms įmokoms, tai 1997 metais šis rodiklis jau sumažėjo iki 1,41, o 2001 metais jis siekė tik 1,19. Tačiau 2002 metais šis rodiklis pradėjo gerėti ir 2003 metais sudarė – 1,24.1995 metais perskaičiavus socialinio draudimo pensijas pagal naująjį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir išlaidoms viršijus pajamas 3 mln. Lt asignavimų iš valstybės biudžeto negauta. Taip pat 1997 metais priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas dėl našlių pensijų skyrimo už mirusiuosius iki 1995 metų tik antrajame 1997 metų pusmetyje šioms pensijoms išmokėti papildomai prireikė daugiau nei 15 mln. Lt. Šios sumos valstybės biudžetas nepadengė, nors Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas 1997 metus baigė, turėdamas apie 81 mln. Lt skolą. Nuo 1998 iki 2002 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo deficitinis. Didėjančiam deficitui daug įtakos turėjo 1998 metais Rusijoje įvykusi ekonominė krizė.Svarbu paminėti, kad nuo 1991 metų buvo labai svarbus ilgalaikes pasekmes turintis sprendimas – prisiimti tarybinio socialinio aprūpinimo duotus įsipareigojimus esamiems ir būsimiems pensininkams. Tai pasireiškė darbo stažo, iš dalies ir uždarbio, sukaupto tarybiniu laikotarpiu, pripažinimu, suteikiant teisę į socialinio draudimo pensijas. Tokio sprendimo pagrįstumas niekam nesukėlė abejonių. Tačiau tik 1991 metais, įkūrus einamojo finansavimo metodu paremtą socialinio draudimo sistemą, buvo pradėtos rinkti įmokos ir tiktai jos ateityje turėtų suteikti teisę į išmokas.Socialinis draudimas LietuvojeLietuvos socialinės apsaugos sistema susideda iš dviejų dalių – socialinio draudimo ir socialinės paramos. Socialinis draudimas veikia įmokų į specialų fondą (Lietuvoje – “Sodros”) ir išmokų iš jo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo išmokas gali gauti tik tie asmenys, kurie yra apdrausti ir moka įmokas. Pagal draudimo principą išmokų dydis turi priklausyti nuo sumokėtų įmokų. Socialiniu draudimu privaloma draustis visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, narystės pagrindais arba individualiai (personalinių įmokų savininkams, notarams, advokatams, ūkininkams ir jų šeimų nariams). 1998 m. “Sodros” apdraustųjų buvo apie 1.3 milijono, tai sudaro kiek daugiau nei 60 proc. darbingo amžiaus žmonių. Daliai iš likusiųjų 40 proc. draustis neprivaloma – tai besimokantis jaunimas, laisvieji menininkai, ilgalaikiai bedarbiai ar namų šeimininkės. Kiti socialinio draudimo vengia – dirba nesudarydami darbo sutarčių arba patys nesidrausdami. Pavyzdžiui, 1998 m. registruotų individualių įmonių buvo apie 95 tūkstančius, apsidraudusių socialiniu draudimu individualių įmonių savininkų – apie 40 tūkstančių; ūkininkų bei jų šeimos narių buvo apie 282 tūkstančius, iš jų apsidraudę socialiniu draudimu buvo maždaug 1,7 tūkstančio.Dabar vieną pensiją pensininkui savo įmokomis apmoka vidutiniškai 1,3 dirbančiojo. Dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad pagal Lietuvos įstatymus asmuo gali gauti kelias pensijas. Iš socialinio draudimo lėšų vienu metu galima gauti senatvės arba invalidumo ir našlių pensijas. Iš valstybės biudžeto mokamos vadinamosios privilegijuotos pensijos: nusipelniusiems asmenims I ir II laipsnio valstybinės pensijos, nukentėjusių asmenų pensijos, VRM, KAD ir prokuratūros pareigūnų pensijos, mokslininkų pensijos.
Socialinio aprūpinimo sistemai paprastai keliami dviejų rūšių tikslai: 1) suteikti minimalų saugumą, kai asmuo netenka pajamų (senatvės, invalidumo, nedarbo atveju) ir/arba 2) užtikrinti gyvenimo lygį, buvusį iki pajamų praradimo. Socialinis draudimas Lietuvoje deklaruoja abu šiuos tikslus, tačiau praktiškai nepasiekia nė vieno iš jų – mažiau uždirbę ir mažesnes įmokas mokėję žmonės iš “Sodros” išmokų negali pragyventi, o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina turėto gyvenimo lygio nebedirbant.Įmokos socialiniam draudimui yra sunki našta įmonėms bei dirbantiesiems, nes gerokai pakelia darbo jėgos kainą, mažina įmonių konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei dirbančiųjų pajamas. Dėl didelių darbo kaštų stabdomas ir naujų darbo vietų kūrimas. Didelės socialinio draudimo įmokos yra viena iš priežasčių verslui laikytis šešėlyje, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus. Vykdant socialinio aprūpinimo reformą, buvo nuspręsta socialinę apsaugą teikti kaip draudimą, tikintis, kad tai paskatins gyventojus dalyvauti šioje sistemoje. Išmokos turėjo būti teikiamos tik draustiems asmenims, o jų dydis griežtai priklausyti nuo įmokų dydžio ir draudimo laikotarpio, t.y. laiko, kuomet įmokos iš tiesų buvo mokėtos. Tačiau daugelis žmonių nebeturėjo motyvacijos dalyvauti šioje sistemoje. Tuo labiau, kad gana greitai buvo nukrypta nuo pradinių sistemos nuostatų: kai kurias išmokas imta sieti daugiau ne su įmokomis, o su kitais kriterijais, pvz. bedarbio pašalpa, našlių pensijos yra labiau panašios į paramą, o pensijų bei ligos išmokų dydis smarkiai ribojamas.Socialinio draudimo fondas nuolat jaučia lėšų trūkumą. Deficito problemą mėginama spręsti plečiant draudžiamųjų ratą, didinant pensinį amžių bei įmokos tarifą, dalį išlaidų užkraunant darbdaviui, taikant represines administracines priemones įmonėms, nemokančioms įmokų. Tačiau tai neduoda laukiamo rezultato. Į privalomai draudžiamuosius buvo įtraukti netgi patentininkai, kurių nenuolatinis darbo pobūdis sukėlė didžiulius jų įmokų administravimo sunkumus. Kai kurias gyventojų grupes (vaikus auginančias motinas, dvasininkus) imta drausti valstybės lėšomis, tačiau tai reiškia ne papildomas įplaukas, o tik valstybės lėšų perskirstymą iš vieno deficitinio biudžeto į kitą. Pensinio amžiaus didinimas virto nepaprastai išaugusiomis išlaidomis invalidumo pensijoms, nes priešpensinio amžiaus žmonės, nebegalėdami rasti darbo, vis daugiau kreipėsi dėl invalidumo pripažinimo. Administracinių priemonių įmokoms išieškoti griežtinimas privedė daugelį vos gyvuojančių įmonių prie bankroto. Galų gale nuo 2000 m. sausio 1 d. padidintas socialinio draudimo įmokų tarifas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Kita siūloma priemonė, kuria siekiama sumažinti “Sodros” išlaidas – ligos metu darbuotojo prarasto uždarbio kompensavimas iš darbdavio, bet ne “Sodros” lėšų. Tokie politikos žingsniai prieštarauja draudimo principams ir gali būti tiesiog pražūtingi daugeliui įmonių, jau dabar susiduriančių su finansiniais sunkumais. Tikėtina, kad įgyvendinus šias priemones, socialinio draudimo įplaukos ne padidės, bet dar sumažės.Socialinio draudimo fondo deficitas atsirado visų pirma ne dėl Rusijos krizės, nors ir ji turėjo tam įtakos, bet dėl fondo įsipareigojimų ir galimybių neatitikimo: per 1991-1998 m. “Sodros” pajamos išaugo 95,3 karto, tuo tarpu priskaičiuotos išlaidos – 117,8 karto. Didelės įtakos tam turėjo blogėjanti demografinė padėtis (mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė) – senyvo amžiaus žmonių išlaikymo našta vienam dirbančiajam didėja. Dėl to ir ateityje sistema neišsilaikytų be deficito, net jeigu dabar esantis lėšų trūkumas būtų padengtas ir “Sodros” biudžetas būtų subalansuotas. Abu biudžeto subalansavimo būdai (pajamų didinimo bei išmokų mažinimo) jau išbandyti ir laukiamų rezultatų nedavė. Mažinti išmokas laikantis socialinio draudimo principų, kuomet išmokos turi priklausyti nuo įmokų, nėra paprasta, nes turi išlikti išmokų diferenciacija. Didinti įplaukas keliant tarifą ar kitaip permetant papildomas socialinio draudimo išlaidas ant įmonių pečių reiškia dar labiau padidinti mokesčių naštą ir dar labiau apsunkinti verslo sąlygas, o tai savo ruožtu mažina “Sodros” įplaukas. Taigi, iki šiol taikytos priemonės socialiniam draudimui “gelbėti” efekto nedavė: socialinio draudimo fondo deficitas ir toliau auga, jis nuolat dengiamas paskolomis iš komercinių bankų. Padidinus tarifą 2000 metams buvo pateiktas nedeficitinis Sodros biudžetas, tačiau galimybės jį įvykdyti yra labai abejotinos.Norint išgelbėti žmonių pensijas, o ne dabartinę socialinio draudimo sistemą, reikia esminių reformų, kurių galutinis tikslas būtų paties privalomo valstybinio socialinio draudimo atsisakymas. Reikia pažymėti, kad visose šalyse (net ir labai turtingose), kuriose socialinis draudimas organizuotas einamųjų įmokų – išmokų principu (pay-as-you-go), ieškoma būdų pakeisti socialinio draudimo sistemą, kad ji nebūtų tokia didelė našta visuomenei.Būtina pripažinti, kad valstybė nėra ir nebus pajėgi pasiekti socialinio draudimo užsibrėžto tikslo – aprūpinti kiekvieną dirbantį pilietį netekus darbo ar darbingumo bei senatvėje pajamomis, užtikrinančiomis ne tik minimalų pragyvenimą, bet ir buvusio gyvenimo būdo išlaikymą. Valstybė turi sudaryti sąlygas žmonėms patiems kaupti senatvei, o iš biudžeto lėšų teikti tik minimalų aprūpinimą skurde (pašalpas). Ta linkme ir turi būti reformuojama socialinio draudimo sistema. Siekiant sumažinti valstybinės sistemos išmokų diferenciaciją, reformos pradžioje reikia nustatyti tokią ribą uždarbiui, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kad maždaug apylygėms išmokoms gauti būtų mokamos ir apylygės įmokos. Šių įmokų bei išmokų administravimas turi būti perduotas mokesčių inspekcijai, t.y. sujungtas valstybės biudžeto ir socialinio draudimo fondo administravimas.Privalomas draudimas “Sodroje” nuo nelaimingų atsitikimų darbe yra netinkamas būdas užtikrinti kompensacijas darbe nukentėjusiems žmonėms. Kiekvienoje įmonėje darbo pavojingumas, taigi ir nelaimingų atsitikimų tikimybė, skiriasi, todėl draudimo įmokos skirtingiems darbdaviams turėtų gerokai skirtis – kaip ir yra jiems savanoriškai draudžiantis privačiose draudimo bendrovėse. Privalomai renkant šias įmokas į “Sodros” biudžetą draudimo principas neišlaikomas, o įmoka tampa tiesiog padidėjusia socialinio draudimo našta. Mokėdami vienodas įmokas, darbdaviai nėra suinteresuoti rūpintis darbo sauga, “Sodros” surinktos lėšos administruojamos neefektyviai, o draudimo bendrovės netenka vienos iš savo veiklos sričių. Privalomą draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe reikia skubiai naikinti, paliekant darbdaviams teisę apsispręsti, kokiai sumai ir kokioje draudimo bendrovėje draustis. Net iš dalies privatizavus socialinį aprūpinimą sumažėtų valstybės išlaidos. Kadangi sprendimus dėl papildomo aprūpinimo priimtų patys žmonės savo valia, nebekiltų įmokų vengimo problemos. Sistema taptų pigiau administruojama bei mažiau priklausoma nuo politikų valios. Dabar gi, esant dideliems įsipareigojimams ir ribotiems resursams, nuolat kyla noras sudaryti išskirtines sąlygas atskiroms gyventojų grupėms ar net asmenims, keisti pažadus, jei nusprendžiama išteklius panaudoti kitaip.Privati pensijų sistema, paremta lėšų investavimu, užtikrintų didesnes išmokas esant toms pačioms ar net mažesnėms įmokoms. Tokia sistema būtų skaidri, administruojama ne mokesčių mokėtojų pinigais, nepriklausoma nuo demografinės situacijos, be politinės rizikos, sudaranti sąlygas gyventojams patiems savimi pasirūpinti. Kaupimu paremta pensijų sistema yra labai reikalinga ir šalies kapitalo rinkai. Jos sukūrimas sudarytų prielaidas didėti taupymui bei investicijoms.Kas privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas?
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti:– draudėjai – visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, kurie privalo apskaičiuoti, išskaityti ir įmokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokas, taip pat fiziniai asmenys, kurie patys privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka;– individualių įmonių savininkai; asmenys užsiimantys individualia veikla, tame tarpe – advokatai, advokatų padėjėjai, antstoliai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; verslo liudijimus įsigiję asmenys;– ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų ūkių nariai (iki 2003 m. balandžio 1 d.).Asmenys, apdrausti visu valstybiniu socialiniu draudimu (34 proc.)
– gaunantys atlyginimą už darbą asmenys: dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatai į notarus (asesoriai), valstybės tarnautojai; – valstybės politikai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, kandidatai į teisėjus, prokuratūros pareigūnai, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų vadovai, kiti Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkai, jų pavaduotojai ir nariai, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnai. Asmenys, išvardyti šiame punkte, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami tuo atveju, jei jie gauna atlyginimą už darbą;Asmenys, apdrausti valstybiniu socialinio draudimo pensijų draudimu :
Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, valstybės saugumo pareigūnai bei prokuratūros pareigūnai yra draudžiami valstybiniu socialinio draudimo pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą. 2004 metais jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 23,4 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo.
Nuo 1999 m. lapkričio 1 d. Užsienio reikalų ministerija moka už diplomatų sutuoktinius, kurie gyvena kartu su diplomatu dirbančiu užsienyje, pensijų draudimo įmokas nuo pusės diplomato pareiginės algos. Nuo 2003 metų pradžios valstybės institucijos tokia pat tvarka draudžia valstybės tarnautojų sutuoktinius, tuo laikotarpiu kai pastarieji gyvena su valstybės tarnautoju dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje.Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai.Aukščiau išvardintieji asmenys įgys teisę gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės, invalidumo arba našlių ir našlaičių pensiją.Asmenys, apdrausti valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliaiSavarankiškai dirbantys asmenys moka įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai. Įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų. Verslo liudijimus įsigiję asmenys draudžiasi tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai.Savarankiškai dirbantys asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai; I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją; sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą; gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi; laisvės atėmimo vietose; įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.Verslo liudijimus įsigiję asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tokia pat tvarka kaip ir savarankiškai dirbantys asmenys, o taip pat kai jie turi būtinąjį stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti arba yra sukakę senatvės pensijos amžių pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymus.IŠVADOS
1. Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.2. Lietuvoje, kaip daugelyje pasaulio šalių, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.3. Socialiniu draudimu privaloma draustis visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, narystės pagrindais arba individualiai (personalinių įmokų savininkams, notarams, advokatams, ūkininkams ir jų šeimų nariams).