Socialinio draudimo mokesčiai

2. SOCIALINIO DRAUDIMO MOKESČIAI
2.1 Pajamų apmokestinimas socialinio draudimo įmokomis

Darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokomis.
Viena didžiausių valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų mokėtojų grupių – gaunantys atlyginimą už darbą asmenys. Gaunantys atlyginimą už darbą asmenys – tai ne tik dirbantieji pagal darbo sutartis įmonėse, bet ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose asmenys, kandidatai į notarus (asesoriai), valstybės tarnautojai (išskyrus tam tikras valstybės tarnautojų grupes). Viisi išvardyti asmenys privalomai draudžiami visų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu.
Valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimas įmokų mokėtojams suteikia teisę į ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas. Jie turi teisę naudotis sveikatos draudimo paslaugomis ir yra draudžiami nuo nedarbo. Sukakę senatvės pensijos amžių, šie asmenys turi teisę į valstybinio socialinio draudimo pensiją.
Atskirai aptarsime darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimą socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokomis.

Darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių pajamų appmokestinimas valstybinio socialinio draudimo įmokomis.
Kalbant apie darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimą valstybinio socialinio draudimo įmo-komis, pirmiausia reikėtų aptarti pagrindines vartojamas sąvokas.
■ Draudėjai – visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir

r įmokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš apdraustųjų asmenų pajamų mokamas valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Taigi draudėjas yra kiekvienas darbdavys, apskaičiuojantis ir išmokantis darbo užmokestį. Draudėjai, kaip minėta, gali būti ir juridiniai, ir fiziniai asmenys. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme draudėjui nustatyta prievolė ne tik apskaičiuoti ir sumokėti jam tenkančią valstybinio socialinio draudimo įmokų dalį, bet ir išskaičiuoti bei sumokėti įmokų dalį, kurią moka kiekvienas darbuotojas.
■ Apdraustieji – fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka moka arba už kuriuos mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Tai visi dirbantys asmenys, gaunantys darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios apmokestinamos valstybinio socialinio draudimo įmokomis.
Bendrieji valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo nuo darbo užmokesčio principai iliustruojami schema.

Darbo užmokesčio apmokestinimas valstybinio socialinio draudimo Įmokomis
GRAFIKAS

Kaip matyti iš schemos, valstybinio soocialinio draudimo įmoka susideda iš dviejų dalių. Pagrindinę dalį moka draudėjas (darbdavys), kita dalis išskaičiuojama iš apdraustojo (darbuotojo) darbo užmokesčio ir kitų pajamų, laikomų susijusiomis su darbo santykiais. Pastarąją valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį išskaičiuoja ir sumoka taip pat draudėjas (darbdavys).
Draudėjai (darbdaviai) yra atsakingi už teisingai ir laiku apskaičiuotas ir įmokėtas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

2.1.1 Apmokestinamosios pajamos

Valstybinio socialinio draudimo įmokos turi tikslinę paskirtį, t. y. taip surinktos lėšos gali būti skiriamos tik įs

statymų (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Bedarbių rėmimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo) reglamentuotoms konkrečioms išmokoms, kurių rūšys ir dydis siejasi su apdraustųjų veikla, grindžiama darbo sutartimis.
Pavyzdžiui, apdraustasis asmuo, dėl ligos tapęs laikinai nedarbingas, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka gauna ligos pašalpą, kad iš dalies būtų kompensuotos jo dėl nedarbingumo prarastos darbo pajamos. Pašalpos dydis priklauso nuo darbuotojo darbo užmokesčio ir kitų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Todėl ir valstybinio socialinio draudimo įmokų objektas yra apdraustųjų, dirbančių pagal darbo sutartis, gaunamos visos su darbo santykiais susijusios pajamos:
darbo užmokestis už atliktą darbą arba dirbtą laiką, apskai čiuotas pagal įmonėje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas;
padidintas apmokėjimas už darbą kenksmingomis sąlygomis, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, darbą nakties metu;

priedai ir priemokos, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėse bei darbo sutartyse;

kasmetinių atostogų apmokėjimas;
kompensacijų už nepanaudotas atostogas bei išeitinių išmokų sumos ir pan.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų objekto traktavimas pagal su darbo santykiais susijusias pajamas gana sudėtingas, t. y. jokiame norminiame akte nėra pateiktas konkretus sąrašas pajamų, nuo kurių turi būti skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įm
mokos. Pabrėžtina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų objektas yra tik tos apdraustųjų (darbuotojų) pajamos, kurios gaunamos darbovietėje kaip atlyginimas. Valstybinio socialinio draudimo įmokomis apmokestinamas atlyginimas, gaunamas ir pinigais, ir natūra.
Su darbo santykiais susijusiomis nelaikomos pajamos, gaunamos pagal civilines sutartis: nuomos, pirkimo-pardavimo, panaudos ir pan. Jos nėra valstybinio socialinio draudimo įmokų objektas.

Pavyzdys
Algis Ramanauskas gauna iš įmonės dviejų rūšių pajamas: darbo užmokestį ir nuomos
pajamas už įmonei išnuomotą nuosavą automobilį. Šiuo atveju valstybinio socialinio

draudimo įmokos bus skaičiuojamos tik nuo darbuotojui apskaičiuoto darbo užmokesčio.

Įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto darbo užmokesčio, įskaitant visas išmokas ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, išskyrus atvejus, kuriuos aptarsime vėliau. Darbo užmokesčio suma, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, negali būti mažesnė kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalus darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis 2004 m. gegužės 1 d. – 500 Lt.
Jeigu apdraustasis asmuo dirba ne vienoje darbovietėje, suma, nuo kurios skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, M»statoma kiekvienoje darbovietėje atskirai.
Jeigu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą darbuotojas dirba ne visą darbo laiką,
įmokos skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą, bet ne mažesnio kaip minimalus darbo
užmokestis, perskaičiuotas proporcingai dirbtam laikui.

Pavyzdys
Arvydui Juozaičiui įmonė yra nustačiusi sutrumpintą darbo laiką (tarkime, 4 val. per dieną). Minimalus darbo užmokestis, nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, , turi būti ne ma

ažesnis kaip pusė minimalaus mėnesinio

darbo užmokesčio, t. y. 250 Lt (kai minimalus mėnesio darbo užmokestis yra 500 Lt).

Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo su darbo santykiais susijusių pajamų sumos, neišskaičiavus darbuotojui taikomo neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokomis apmokestinamų pajamų suma ir gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamų sumų, susijusių su darbo santykiais, rūšys ir bazė ne visada sutampa.

2.1.2 Neapmokestinamosios pajamos

Valstybinio socialinio draudimo įmokomis apmokestinamos pajamos konkrečiai neįvardytos jokiame norminiame akte. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra apibrėžtos apdraustųjų (darbuotojų) pajamos, nuo kurių neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Šios pajamos nurodytos toliau.
Valstybiniu socialiniu draudimu neapmokestinamos pajamos.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo:
• Valstybinio socialinio draudimo išmokų, mokamų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, socialinės paramos išmokų, mokamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybinių pensijų ir pensijų, mokamų iš įmonių pensijų fondų lėšų.
• Pašalpų ir premijų, skiriamų LR Vyriausybės ir savivaldybių institucijų sprendimais, pašalpų, mokamų iš labdaros fondų ir labdaros organizacijų lėšų (išskyrus pašalpas, mokamas šių fondų ir organizacijų darbuotojams), taip pat valstybinių signatarų rentų, našlių ir našlaičių rentų, mėnesinių išmokų bei Lietuvos mokslų akademijos savo nariams mokamų mėnesinių išmokų už Mokslų akademijos nario vardą ir aukštųjų mokyklų mokamų universiteto senato nustatyto dydžio profesoriaus emerito mėnesinių išmokų.
• Įmonių, įstaigų ir organizacijų vienkartinių pašalpų, mokamų mirus valstybės tarnautojui ar darbuotojui. Įmonių, įstaigų ir organizacijų vienkartinių pašalpų, mokamų mirus valstybės tarnautojo ar darbuotojo sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), taip pat stichinių nelaimių, gaisrų ir sprogimų atvejais, sumos ne didesnės kaip 5 minimalios mėnesinės algos.
• Iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Užimtumo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir kitų fondų lėšų mokamų premijų ir prizų, skiriamų konkursų, loterijų laimėtojams ar varžybų nugalėtojams
• Lietuvos Respublikos Seimo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatytais atvejais mokamų išmokų už buto nuomą, elektros, šiluminę energiją, karštą ir šaltą vandenį, komunalines ir ryšių paslaugas, asmeninio transporto naudojimą, darbuotojų maitinimą, išmokų, skirtų kompensuoti išlaidas darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu arba yra kilnojamojo pobūdžio, taip pat komandiruočių kompensacijų, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu.
• Išmokų materialinei žalai dėl suluošinimo, kitokio sveikatos pakenkimo arba maitintojo mirties atlyginti ir priteistos moralinės žalos atlyginimo sumos.
• Įmonių, įstaigų, organizacijų mokamų sumų už darbuotojų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, perkvalifikavimą seminaruose, kursuose, mokymo įstaigose.
• Iš įmonės lėšų arba dėl turto vertės padidėjimo akcininkams išduotų akcijų nominalios vertės arba anksčiau išduotų akcijų nominalios vertės padidinimo sumos, taip pat pajininkams padidintos pajaus vertės.
• Ligos pašalpų, mokamų iš darbdavio lėšų už pirmąsias dvi ligos dienas.
• Delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą.
• Draudimo įmokų, mokamų draudimo bendrovei už darbuotojų gyvybės, pareigybių ar civilinės atsakomybės draudimą, kai numatoma, kad draudimo suma, įvykus draudiminiam įvykiui, bus išmokėta darbdaviui.
• Išlaidų už asmenis, vykstančius j užsienį tarnybiniais reikalais, kai apmokamas tik vykimas ir grįžimas (iš jų vizos įforminimas, draudimas ligos atveju ir kitos būtinosios išlaidos, susijusios su valstybių sienų kirtimu).
• Įmonėje ar įstaigoje nedirbantiems, bet anksčiau ten dirbusiems pensininkams paskirtų pensijų priedų, pašalpų, prizų ir dovanų, suteiktų asmeninių švenčių, konkursų progomis.
• Dividendų, nustatytąja tvarka mokamų kalendoriniams metams pasibaigus.
• Autoriaus atlyginimo pagal autorinę sutartį, sudarytą raštu, ir autorinio atlyginimo pagal sutartį dėl kūrinio paskelbimo periodiniuose leidiniuose.
• Vidutinio darbo užmokesčio, sumokamo atleidžiamam iš darbo darbuotojui už uždelsimo laiką, kai su darbuotoju uždelsiamą atsiskaityti dėl darbdavio kaltės.
• Draudėjo lėšų, sumokėtų už darbuotojų skiepijimą nuo infekcinių ligų ir privalomą profilaktinį darbuotojų sveikatos patikrinimą.

Taigi valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo visų darbuotojo per mėnesį gautų pajamų, išskyrus tam tikrų rūšių pajamas.

Pavyzdys
Margaritai Markevičienei per mėnesį apskaičiuotas 1000 Lt darbo užmokestis, 500 Lt ketvirčio premija ir 150 Lt ligos pašalpa, mokama iš darbdavio lėšų už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas. Šiuo atveju valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo visų pajamų, išskyrus apskaičiuotą ligos pašalpą iš darbdavio lėšų, nes nuo ligos pašalpos, kurią moka darbdavys už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas, valstybinio socialinio draudimo įmokos neturi būti mokamos.

Pavyzdys
Darbovietė išmokėjo Andriui Mačiūnui 1000 Lt pašalpą mirus tėvui. Kadangi pašalpos dydis neviršija 5 minimalių mėnesio algų (2500 Lt, kai minimali mėnesio alga yra 500Lt), valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo šios pašalpos neskaičiuojamos.

Pavyzdys
Darbovietė sumokėjo 30 Lt už pardavėjos Onutės Vaitkevičienės skiepus nuo gripo. Pajamomis laikoma darbuotojos gauta nauda ne tik pinigais, bet ir natūra. Šios O. Vaitkevičienės gautos pajamos vra neapmokestinamos valstybinio socialinio draudimo įmokomis, nesvarbu, ar jos gautos pinigais, ar natūra.

2.2 Mokesčio tarifas, apskaiiavimas bei laikotarpis
2.2.1 Įmokų tarifas

Lietuvoje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti ir darbdaviai (draudėjai), ir darbuotojai (apdraustieji). Bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą, jo dydžius pagal atskiras draudimo rūšis ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias moka asmenys iš savo atlyginimo už darbą, dydžius tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas.
Bendras draudėjo (darbdavio) ir apdraustojo (darbuotojo) valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas, kuriuo apmokestinamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios pajamos, yra 34 procentai. Šiuo metu draudėjas (darbdavys) moka pagrindinę dalį – 31 proc. dydžio įmokas, apdraustieji (darbuotojai) – 3 proc. dydžio įmokas.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo paskirtis – daugiaplanė. Draudėjų mokamos 31 proc. tarifo įmokos dydžiai atskiroms draudimo rūšims:

23,4 procento tenka valstybiniam socialiniam pensijų draudimui,
2,8 procento – ligos ir motinystės (tėvystės) socialiniam draudimui,
1,5 procento – draudimui nuo nedarbo,
0,3 procento – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui,
3 procentai – sveikatos draudimui.

Apdraustųjų mokamos 3 proc. tarifo įmokos dydžiai atskiroms draudimo rūšims:
2,5 procento tenka pensijų socialiniam draudimui,
0,5 procento – ligos ir motinystės (tėvystės) socialiniam draudimui
Taigi taikant šį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą (34 proc.) surinktos Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšos skiriamos visų rūšių valstybinio socialinio draudimo pensijoms, ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, bedarbių pašalpoms mokėti, taip pat „Sodros” įstaigoms išlaikyti. Kaip matyti, 3 procentus bendro valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifo sudaro sveikatos draudimo įmokos. Apie šios rūšies įmokas kalbėsime vėliau.
Darbdaviui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos yra pripažįstamos veiklos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kitaip tariant, darbdavio išlaidas darbuotojų atlyginimams sudaro darbuotojui apskaičiuotas darbo užmokestis ir nuo šios sumos apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis, kurią moka darbdavys (31 proc). Tai iliustruojama schema (žr. lentelę).

Darbdavio išlaidos darbuotojų darbo užmokesčiui
LENTELĖ

Pavyzdys
Laimos Baranauskienės darbo sutartyje nustatytas 2000 Lt apskaičiuotas darbo užmokestis per mėnesį. Šios darbuotojos samda darbdaviui, be kita ko, atsieina 2620 Lt (2620 Lt = 2000 Lt + 2000 Ltx31%). Šią sumą sudaro darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis ir nuo jo apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurias privalo mokėti darbdavys.
Apdraustųjų (darbuotojų) sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra tiesioginės mokesčių sąnaudos, mažinančios jų realias pajamas.

Pavyzdys
Arvydui Petraičiui darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis – 2000 Lt. Šio darbuotojo faktiškai gaunamas darbo užmokestis yra 1940 Lt (2000 Lt – 2000 Lt x 3% = 1940 Lt), t. y. apskaičiuotas darbo užmokestis, sumažintas valstybinio socialinio draudimo įmokomis (pavyzdyje nenagrinėjamas gyventojų pajamų mokestis, išskaičiuojamas iš darbuotojo darbo užmokesčio).

Pastaruoju metu fiziniai asmenys vis dažniau samdo kitus gyventojus įvairiems patarnavimo darbams atlikti: butui suremontuoti, vaikui prižiūrėti ir pan. Norint užtikrinti tokius darbus dirbantiems asmenims socialines garantijas, Darbo kodekse numatyta galimybė fiziniam asmeniui, samdančiam darbuotojus patarnavimo darbams atlikti, sudaryti su jais darbo sutartį.
Tokiu atveju fizinis asmuo, kaip darbdavys, privalo šiuos darbuotojus drausti socialiniu draudimu ir mokėti 34 proc. socialinio draudimo įmokas nuo apskaičiuoto jiems darbo užmokesčio. Taip apdraustas samdomas asmuo įgyja teisę į visas socialinio draudimo išmokas (pensiją, ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), bedarbio pašalpas ir kt. jiems priklausančias išmokas).

2.2.2 Mokesčio apskaičiavimas ir mokestinis laikotarpis.

Valstybinio socialinio draudimo mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, t. y. įmokos skaičiuojamos ir sumokamos už mėnesį.
Pasibaigus mėnesiui, apskaičiuodamas darbuotojo darbo užmokestį pagal faktiškai dirbtą laiką darbdavys privalo apskaičiuoti ir valstybinio socialinio draudimo įmokas: ir darbdavio mokamas, ir tas, kurios išskaičiuojamos iš apdraustojo (darbuotojo) pajamų.
Kaip minėta, dirbantys pagal darbo sutartis asmenys turi mokėti 3 proc. gaunamo atlyginimo įmoką. Ši įmokos dalis išskaičiuojama iš apdraustojo darbo užmokesčio. Kitą įmokos dalį – 31 proc. apskaičiuoto atlyginimo – už juos moka darbdavys. Darbo užmokesčio suma, nuo kurios draudėjas (darbdavys) privalo skaičiuoti ir mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, negali būti mažesnė nei minimali mėnesio alga, perskaičiuota pagal faktiškai darbuotojo dirbtą laiką. Tai yra jeigu darbdavys, pažeisdamas darbo santykius reglamentuojančių įstatymų nuostatas, darbuotojui moka darbo užmokestį, mažesnį nei minimali mėnesio alga, valstybinio socialinio draudimo įmokas Privalo skaičiuoti nuo minimalios algos. Nustatant minimalią pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, pagrindu, kaip minėta, imamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus mėnesio darbo užmokestis arba minimalus valandinis darbo užmokestis.

Pavyzdys
Vytautui Mačiūnui apskaičiuotas darbo užmokestis už faktiškai 2004 m. balandį dirbtą laiką – 1000 Lt. Tą patį mėnesį darbuotojas sirgo ir pateikė įmonei nedarbingumo pažymėjimą. Jo pagrindu buvo apskaičiuota ligos pašalpa, mokama iš darbdavio lėšų už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas, – 100 Lt.
Kaip žinote, valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo ligos pašalpų, kurias moka darbdavys už pirmąsias dvi ligos dienas, todėl šios įmokos bus skaičiuojamos tik nuo apskaičiuoto balandžio mėnesio darbo užmokesčio.
Įmokos dalis, išskaičiuojama iš apdraustojo (darbuotojo) apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuojama taip:
1000 Lt x 3% = 30 Lt.
Įmokos dalis, kurią nuo apmokestinamųjų pajamų apskaičiuoja ir sumoka draudėjas (darbdavys), apskaičiuojama taip:
1000 Lt x 31% = 310 Lt.

Apskaičiuotą valstybinio socialinio draudimo įmokų dalį, tenkančią darbdaviui, – 31 proc. ir iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaičiuotą valstybinio socialinio draudimo įmokų dalį – 3 proc. sumokėti privalo darbdavys.
Apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas darbdavys (draudėjas) sumoka į „Sodros” biudžetą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
Pavyzdžiui, gegužės mėnesio 15 diena yra šeštadienis. Tokiu atveju įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip 14-ą gegužės mėnesio dieną.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos nustatytu terminu, nesvarbu, ar darbo užmokestis ar kitos pajamos, kurių pagrindu apskaičiuojamos mokėtinos valstybinio socialinio draudimo įmokos, jau išmokėtos, ar dar ne.

3. VALSTBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKOS
3.1 Valstybinio socialinio draudimo ligos pašalpos

Ligos it motinystės socialinis draudimas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – LMSDĮ) nustatytais atvejais kompensuoja ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos dalį prarastų darbo pajamų. Todėl asmenys, už kuriuos buvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis), laikinojo nedarbingumo metu LMSDĮ nustatytais atvejais turi teisę į ligos pašalpą.

Teisė gauti ligos pašalpą
Pagrindas skirti ligos pašalpą – nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisykles. Pametus nedarbingumo pažymėjimą, reikia gauti jo dublikatą.
Nedarbingumo pažymėjimą asmuo pateikia įmonės administracijai tą dieną, kurią grįžta į darbą, pasibaigus laikinajam nedarbingumui.
Ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant išbandymo laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną.

Pavyzdys
Algis Ramanauskas paties prašymu atleistas iš darbo gegužės 5 dieną. Gegužės 7 dieną jis susirgo. Šiam asmeniui ligos pašalpa nebus skiriama, nes susirgo, kai jau nebedirbo.

Laikinojo nedarbingumo metu ligos pašalpą asmuo gauna iš dviejų šaltinių – darbdavio lėšų ir „Sodros” teritorinio skyriaus lėšų. Ši pašalpos dalis skiriama tik po to, kai paskiriama ligos pašalpa iš darbdavio lėšų.
Ligos pašalpa mokama tik tuomet, kai laikinai nedarbingas asmuo pagal LMSDĮ nurodytus kriterijus turi teisę gauti pašalpą, ir tik LMSDĮ nustatytais atvejais. Ligos pašalpą gali gauti tie asmenys, už kuriuos buvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Kaip minėta Pirmadienio 2.1 poskyryje, tai yra pagal darbo sutartis dirbantys asmenys, asmenys, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys narystės pagrindu ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse, viešojo administravimo valstybės tarnautojai (išskyrus tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojus), taip pat valstybės politikai, kiti VSDĮ nurodyti asmenys, jei gauna atlyginimą už darbą.
Tačiau ligos pašalpai gauti nepakanka to, kad buvo mokėtos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Skiriant arba neskiriant ligos pašalpas atsižvelgiama į laikotarpį, kurį šios įmokos buvo mokėtos.

Pavyzdys
Studentas pirmą kartą įsidarbino ir padirbęs vos 5 dienas susirgo. Ligos pašalpa studentui nebus skiriama, nes jis neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas – laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo LMSDĮ nustatytas ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas pirmąsias dvi ligos dienas), motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, bedarbio pašalpas, mokamas vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu.
Skiriant ligos pašalpą, atsižvelgiama į du kriterijus: teisę į ligos pašalpą ir nedarbingumo atsiradimo aplinkybes. Tai iliustruojama schema.

Ligos pašalpos skyrimo kriterijai
SHEMA

Taigi laikinojo nedarbingumo metu asmuo turi teisę į ligos pašalpą, jei turi nedarbingumo pažymėjimą ir reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.
Taigi tam, kad pirmą kartą įsidarbinusiam asmeniui (studentui), kaip aptarta pavyzdyje, būtų paskirta ligos pašalpa iš „Sodros” lėšų, ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos už šį asmenį turi būti mokamos ne trumpiau kaip 3 mėnesius.
Asmenims, turintiems teisę į ligos pašalpas, šios pašalpos skiriamos tik schemoje nurodytais atvejais.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo apskaičiavimas
Taigi kad gautų ligos pašalpą, susirgęs asmuo privalo turėti tam tikrą LMSDĮ nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą sudaro laikotarpiai:
• per kuriuos buvo mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, t. y. į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi ir tie laikotarpiai, kai, pavyzdžiui, asmuo dirbo pagal darbo sutartį, už jį darbdavys privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių šių įmokų nemokėjo;
• per kuriuos apdraustasis asmuo gavo ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas;
• per kuriuos asmuo gavo ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas;
• per kuriuos apdraustasis asmuo gavo bedarbio pašalpas.

Apdraustojo asmens ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą skaičiuojant dienomis, laikoma, kad mėnuo turi 30 kalendorinių dienų. Tačiau per kalendorinį mėnesį negali būti įskaityta daugiau kaip vienas stažo mėnuo.

Pavyzdys
Danguolė Petrauskienė susirgo 2004 m. kovo 10 d. Per paskutinius 12 mėnesių iki susirgimo dienos, t. y. nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2004 m. kovo 9 d., ji:
2003 03 10-2003 04 30 (52 kalendorinės dienos) sirgo ir gavo ligos pašalpą,
2003 05 01-2004 03 09 (314 kalendorinių dienų) dirbo ir gavo atlyginimą.
Šiuo atveju, apskaičiuojant ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, įskaičiuojamas laikotarpis, kurį ši moteris dirbo ir gavo darbo užmokestį, taip pat ligos pašalpos gavimo laikotarpis. Todėl Danguolės Petrauskienės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas (12,2 mėnesio) yra ilgesnis negu 3 mėnesiai per paskutinius 12 mėnesių:
52 + 314 = 366,
366:30 = 12,2.
Taigi ši moteris turi teisę gauti ligos pašalpą.

Į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi darbo užsienyje laikotarpiai (jeigu tai nustatyta tarptautinėse sutartyse), tačiau tik tuo atveju, kai jie nesutampa su laiku, dirbtu Lietuvoje.
Tais atvejais, kai apdraustasis asmuo neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, nes prieš tai buvo išleistas vaiko nuo 1 iki 3 metų priežiūros atostogų, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas jam skaičiuojamas atsižvelgiant į 12 mėnesių laikotarpį, buvusį iki šių atostogų.
Laikotarpiai, per kuriuos asmuo buvo išleistas nemokamų atostogų, į socialinio draudimo stažą neįskaitomi, nes tuo metu nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos, t. y. jis nebuvo draudžiamas. Į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą neįskaitomi ir tie laikotarpiai, per kuriuos asmuo buvo nedarbingas, bet ligos pašalpa jam nebuvo mokama, nes neturėjo LMSDĮ nustatyto socialinio draudimo stažo.

Pavyzdys
Apdraustasis Algis Užkuraitis susirgo 2004 m. vasario 19 d. Per paskutinius 12 mėnesių iki susirgimo dienos, t. y. nuo 2003 m. vasario 19 d. iki 2004 m. vasario 18 d, jis:
2003 02 19-2003 03 31 (41 kalendorinė diena) dirbo UAB „Vėtra” ir gavo darbo užmokestį,
2003 05 01-2003 05 15 (15 kalendorinių dienų) dirbo UAB „Rasa” ir gavo
darbo užmokestį,
2004 02 01-2004 02 18 (18 kalendorinių dienų) dirbo UAB „Rytas” ir gavo
darbo užmokestį.
Kadangi per paskutinius 12 mėnesių iki susirgimo dienos Algio Užkuraičio ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas (2,5 mėnesio) yra trumpesnis nei 3 mėnesiai:
41 + 15+18= 74,
74:30 = 2,5,
jo draudimo stažą reikia skaičiuoti atsižvelgiant į 24 mėnesių laikotarpį iki susirgimo dienos, t. y. nuo 2002 m. vasario 19 d. iki 2004 m. vasario 18 d.
Apdraustasis Algis Užkuraitis nuo 2002 m. vasario 19 d. iki 2003 m. vasario 18 d. (365 kalendorinės dienos) dirbo UAB „ Vėjas” ir gavo darbo užmokestį.
Per paskutinius 24 mėnesius jo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas (14,6 mėnesio) yra ilgesnis nei 6 mėnesiai:
41 + 15 + 18 + 365 = 439,
439:30 =14,6.
Taigi apdraustasis asmuo turi teisę į ligos pašalpą.

Ligos pašalpos mokėjimo tvarka
Ligos pašalpą moka darbdavys ir „Sodra”.
Kai asmenys laikinai nedarbingi tampa dėl ligos arba dėl traumos (išskyrus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų atvejus, apie kuriuos kalbėsime vėliau), nušalinami nuo darbo dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų arba gydosi sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ar protezavimo paslaugas, ligos pašalpą už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas, sutampančias su darbuotojo darbo grafiku, moka darbdavys. Jeigu darbuotojas dirba keliose darbovietėse, už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas moka kiekvienas darbdavys.
Nuo trečiosios kalendorinės nedarbingumo dienos nustatyto dydžio ligos pašalpa mokama iš „Sodros” biudžeto lėšų. Ši pašalpa mokama tol, kol asmuo atgauna darbingumą arba kol pripažįstamas invalidu.
Ligos pašalpą, kai slaugomas šeimos narys, nuo pirmosios dienos moka „Sodra”.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ligos pašalpa ir iš darbdavio, ir iš „Sodros” lėšų mokama ne už kalendorines nedarbingumo dienas, bet už darbo dienas. Mokant ligos pašalpą iš darbdavio lėšų, atsižvelgiama į nedarbingumo laikotarpio darbo dienas pagal darbuotojo darbo grafiką.

Pavyzdys
Apdraustasis Arvydas Juodka susirgo 2004 m. sausio 16 d. ir sirgo iki 2004 m. sausio 23 dienos. Jam įmonėje taikoma penkių dienų darbo savaitė. Ligos pašalpa už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas (sausio 16 ir 17d.) mokama iš darbdavio lėšų, atsižvelgiant į šio darbuotojo darbo grafiką įmonėje. Kadangi sausio 17 diena yra šeštadienis (pagal darbuotojo darbo grafiką – ne darbo diena), ligos pašalpa mokama tik už vieną nedarbingumo dieną – sausio 16-ąją.
Nuo sausio 18 d. ligos pašalpa bus mokama iš „Sodros” lėšų.

Apskaičiuojant ligos pašalpą iš „Sodros” lėšų, taikoma 5 dienų darbo savaitė. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kokia darbo savaitė taikoma asmeniui įmonėje, ligos pašalpa jam mokama laikant, kad asmuo per savaitę dirba 5 dienas.

Pavyzdys
Apdraustasis Juozas Šalkauskas susirgo 2004 m. sausio 23 d. ir sirgo iki 2004 m. sausio 31 dienos. Darbuotojui įmonėje taikoma šešių dienų darbo savaitė.
Ligos pašalpa už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas (sausio 23 ir 24 d.) mokama iš darbdavio lėšų. Kadangi sausio 23 ir 24 dienos pagal darbuotojo darbo grafiką yra darbo dienos (neatsižvelgiant į tai, kad sausio 24 d. – šeštadienis), ligos pašalpa iš darbdavio lėšų mokama už abi pirmąsias nedarbingumo dienas.
Už kitas nedarbingumo dienas – nuo sausio 25 iki 31d.- ligos pašalpa mokama iš „ Sodros” lėšų. Pašalpa mokama tik už šio laikotarpio darbo dienas – sausio 26, 27, 28, 29, 30 d., taikant penkių dienų darbo savaitę. Šiuo atveju neatsižvelgiama į tai, kad darbuotojui pagal darbo grafiką įmonėje taikoma šešių dienų darbo savaitė.

Jeigu apdraustojo asmens laikinasis nedarbingumas dėl ligos ar traumos atsirado per to asmens mokamas kasmetines atostogas arba šių atostogų metu apdraustasis asmuo gydosi sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas, ligos pašalpa mokama bendra tvarka. Tokiu atveju šio asmens atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek asmuo sirgo.

Pavyzdys
Apdraustasis Titas Jonutis kasmetinių mokamų atostogų išleistas nuo 2004 m. gegužės 1 iki 29 d. Atostogaudamas gegužės 5 d. jis susirgo ir sirgo iki gegužės 7 d. Už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas (gegužės 5 ir 6 d.) darbuotojui bus mokama ligos pašalpa iš darbdavio lėšų, atsižvelgiant į darbuotojo darbo grafiką įmonėje. Už trečią nedarbingumo dieną – gegužės 7-ąją ligos pašalpa bus mokama iš „Sodros” lėšų. Kadangi susirgo mokamų kasmetinių atostogų metu, apdraustajam asmeniui atostogos bus pratęstos sirgtų dienų skaičių.

Jeigu apdraustojo asmens laikinasis nedarbingumas atsirado to asmens nemokamų atostogų metu arba jeigu apdraustasis asmuo nušalintas nuo darbo be teisės gauti darbo užmokestį, ligos pašalpa pradedama mokėti LMSDĮ nustatyta tvarka nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo turėjo pradėti dirbti.

Atvejai, kai ligos pašalpa nemokama
Tam tikrais atvejais asmuo, tapęs nedarbingas, nors atitinka visus pašalpų skyrimo kriterijus, ligos pašalpos gali negauti. Taip atsitinka tada, kai atitinkamos institucijos nustato, kad apdraustasis asmuo tapo laikinai nedarbingas dėl traumos, kurią gavo darydamas nusikalstamą veiką, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse; tada, kai asmuo pats sužaloja savo sveikatą arba apsimeta sergančiu; taip pat tada, kai asmuo tampa nedarbingas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis, toksinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.
Jei asmuo pažeidžia gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvyksta pas gydytoją pasitikrinti darbingumo, ligos pašalpa „Sodros” teritorinio skyriaus vedėjo (pavaduotojo) sprendimu gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas. Pašalpos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos, bet ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų.
Jeigu asmuo nedarbingumo laikotarpiu dirba ir dėl ligos darbo pajamų nepraranda, ligos pašalpa nemokama. Pavyzdžiui, apdraustasis asmuo dirba keliose darbovietėse. Turėdamas nedarbingumo pažymėjimą, vienoje darbovietėje jis nedirbo, o kitoje dirbo ir gavo darbo užmokestį. Tokiu atveju ligos pašalpa nemokama nė vienoje darbovietėje.

Ligos pašalpos dydis
Ligos pašalpos dydis priklauso nuo asmens draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio ir kt.), nuo kurių mokėtos socialinio draudimo įmokos.
Apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, LMSDĮ nustatytos ir apdraustojo gautos ligos (įskaitant darbdavio mokamas pirmąsias dvi ligos dienas), motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, mokamos vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, taip pat bedarbio pašalpos, mokamos vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu.
Suprantama, kuo mažesnės draudžiamosios pajamos, nuo kurių mokamos įmokos, tuo mažesnė ir ligos pašalpa.
Kaip jau žinote, už pirmąsias dvi kalendorines laikinojo nedarbingumo dienas ligos pašalpą moka darbdavys. Darbdavio mokama ligos pašalpa turi būti ne mažesnė kaip 80 proc. ir ne didesnė kaip 100 proc. sergančiojo asmens vidutinio darbo užmokesčio.
„Sodros” mokamos pašalpos dalis yra skaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį, kuris nustatomas pagal užpraeito kalendorinio ketvirčio asmens draudžiamąsias pajamas, buvusias prieš ligos mėnesį. Į kompensuojamąjį darbo užmokestį įskaitomos visos darbuotojo pajamos, nuo kurių buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Kompensuojamasis uždarbis skaičiuojamas pagal iš visų darboviečių gaunamas draudžiamąsias pajamas. Taigi tuo atveju, kai susirgęs asmuo dirba keliose darbovietėse, ligos pašalpą už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas apskaičiuoja ir moka kiekvienas darbdavys atskirai. Apskaičiuojant „Sodros” mokamos pašalpos dalį, sumuojamos iš visų darboviečių gaunamos draudžiamosios pajamos.
Vienos dienos ligos pašalpos dydis apskaičiuojamas pagal vidutinį dienos kompensuojamąjį uždarbį. Jis apskaičiuojamas užpraeito kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties ketvirčio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė).
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, skaičiuojant kompensuojamąjį uždarbį, atitinkamo ketvirčio draudžiamosios pajamos dalijamos iš to ketvirčio visų darbo dienų, neatsižvelgiant, kiek iš jų apdraustasis dirbo.

Pavyzdys
Apdraustasis Tadas Ivanauskas, nuo 2003 m. rugsėjo I d. dirbantis UAB „Ratas”, susirgo 2004 m. vasarį. Iki 2003 m. birželio 30 d. jis dirbo AB „ Vėjas”, o nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 31 d. niekur nedirbo ir draudžiamųjų
pajamų neturėjo.
Kompensuojamasis užmokestis turi būti skaičiuojamas pagal užpraeito ketvirčio, buvusio prieš ligos ketvirtį, t. y. 2003 m. III ketvirčio, draudžiamąsias pajamas.
Šio asmens 2003 m. III ketvirčio draudžiamosios pajamos buvo:
2003 m. liepą – asmuo draudžiamųjų pajamų neturėjo,
2003 m. rugpjūtį – asmuo draudžiamųjų pajamų neturėjo,
2003 m. rugsėjį – 2000 Lt.
Šio ketvirčio darbo dienų skaičius, taikant 5 darbo dienų savaitę:
2003 m. liepą – 23 darbo dienos,
2003 m. rugpjūtį – 20 darbo dienų,
2003 m. rugsėjį – 22 darbo dienos.
Kompensuojamasis vienos dienos uždarbis apskaičiuojamas taip:
2000 Lt: (23 + 20 + 22) = 30,77 Lt.

„Sodros” mokamos pašalpos dydis visą ligos ar slaugos laiką yra 85 proc. gavėjo kompensuojamojo užmokesčio.

Pavyzdys
Apdraustasis Skirmantas Jonaitis, turintis teisę į ligos pašalpą, susirgo 2004 m. vasario 5 d. ir sirgo iki 2004 m. vasario 15 d. Kompensuojamasis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal 2003 m. III ketvirčio asmens draudžiamąsias pajamas:
2003 m. liepą – 3600 Lt,
2003 m. rugpjūtį – 3000 Lt,
2003 m. rugsėjį – 3000 Lt.
Šio ketvirčio darbo dienų skaičius, taikant 5 dienų darbo savaitę:
2003 m. liepą – 23 darbo dienos,
2003 m. rugpjūtį – 20 darbo dienų,
2003 m. rugsėjį – 22 darbo dienos.
Kompensuojamasis vienos dienos uždarbis apskaičiuojamas taip:
(3600 Lt + 3000 Lt + 3000 Lt) : (23 + 20 + 22) = 747,69 Lt.
Vienos dienos ligos pašalpos iš „Sodros” lėšų dydis:
147,69 Lt x 85proc. = 125,54 Lt.

LMSDĮ nustato minimalų ir maksimalų vidutinio mėnesinio kompensuojamojo uždarbio dydį. Pašalpos gavėjo vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį, 3,5 dydžio sumos.
Einamųjų metų draudžiamosios pajamos -pajamos, apskaičiuotos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką. Šių pajamų dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu. 2004 m. šis dydis yra 901 Lt.
Šiuo metu maksimalus mėnesio kompensuojamojo uždarbio dydis (3,5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų sumos) yra 3153,50 Lt (3,5×901 Lt = 3153,50).

Pavyzdžio tęsinys
Taigi vidutinis mėnesio kompensuojamasis uždarbis neturi viršyti 3,5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio. Maksimalus vienos 2004 m. vasario dienos kompensuojamasis uždarbis yra:
901 Lt x 3,5:19= 165,97 Lt.
Kadangi apskaičiuotas vienos dienos kompensuojamasis užmokestis -147,69 Lt neviršija nustatyto dydžio -165,97 Lt, ligos pašalpa skaičiuojama pagal apskaičiuotą kompensuojamąjį užmokestį

Apskaičiuota ligos pašalpa iš „Sodros” lėšų per mėnesį negali būti mažesnė už nedarbingumo atsiradimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų ketvirtadalį. Taigi minimali mėnesio ligos pašalpa negali būti mažesnė kaip 225,25 Lt (901 Lt: 4 = 225,25 Lt). Jei pagal asmens kompensuojamąjį darbo užmokestį apskaičiuota ligos pašalpa yra mažesnė už nustatytą minimalų dydį, apdraustajam asmeniui ligos pašalpa skaičiuojama taikant pastarąjį dydį.
Jei apdraustasis asmuo, turintis reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ligos pašalpai gauti, užpraeitą ketvirtį (pagal kurio draudžiamąsias pajamas skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis) neturėjo pajamų, nes buvo išleistas nemokamų atostogų, vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogų ar apskritai nedirbo, skiriama minimali ligos pašalpa.

Pašalpos mokėjimo trukmė
Ligos pašalpa dėl apdraustojo asmens ligos arba traumos mokama tol, kol sergantysis atgauna darbingumą arba jam pripažįstamas invalidumas. Asmenims, dirbantiems ir gaunantiems invalidumo pensiją, tapusiems laikinai nedarbingiems, pašalpa iš „Sodros” lėšų mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus.
Kai apdraustasis asmuo savanoriškai gydosi nuo alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos specializuotuose stacionaruose, ligos pašalpa iš „Sodros” lėšų mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų vieną kartą per kalendorinius metus.
Kai apdraustasis asmuo slaugo sergantį šeimos narį, pašalpa iš „Sodros” lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios slaugymo dienos ir mokama ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas. Apdraustajam šeimos nariui, globėjui, slaugančiam sergantį iki keturiolikos metų vaiką, pašalpa iš „Sodros” lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios slaugymo dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų. Kai slaugomas stacionare sergantis iki septynerių metų vaikas, taip pat kai slaugomas stacionare ir vaikų reabilitacijos įstaigoje vaikas iki šešiolikos metų, sergantis sunkiomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pašalpa iš „Sodros” lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios slaugymo dienos ir mokama visą reikalingą slaugymo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 120 dienų per kalendorinius metus.
Kaip minėta, apdraustieji asmenys turi teisę į ligos pašalpą, kai dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų yra nušalinami nuo darbo. Ligos pašalpa dėl šios priežasties nušalintiems nuo darbo apdraustiesiems asmenims mokama visą nušalinimo nuo darbo laikotarpį iki karantino atšaukimo. Apdraustiesiems asmenims, gaunantiems valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją, ligos pašalpa užkrečiamųjų ligų protrūkių ar epidemijų atvejais iš „Sodros” lėšų mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus.
Apdraustajam asmeniui, kuris gydosi sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas, pašalpa mokama už visą gydymosi joje laiką, taip pat vykimo į šią įstaigą ir grįžimo iš jos laiką. Tokia pašalpa, skirta apdraustajam asmeniui, gaunančiam valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją, mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus.

3.1.2 Motinystės valstybinio socialinio draudimo pašalpos

Ligos ir motinystės socialinis draudimas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims dėl motinystės prarastų darbo pajamų dalį. Tie asmenys, kurie mokėjo arba už kuriuos buvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, nėštumo ir gimdymo atostogų metu LMSDĮ nustatytais atvejais turi teisę į motinystės pašalpą.
Teisė gauti motinystės pašalpą
Teisę gauti motinystės pašalpą turi asmenys, jeigu yra apdrausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Motinystės pašalpa skiriama išleistoms nėštumo ir gimdymo atostogų moterims, taip pat apdraustiesiems asmenims, įvaikinusiems naujagimį ar paskirtiems jo globėjais. Tačiau motinystės pašalpa motinystės atostogų metu skiriama tik tiems apdraustiesiems asmenims, kurie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Motinystės pašalpa mokama, jei iki pirmos nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turimas:
• ne trumpesnis kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba
• ne trumpesnis kaip 6 mėnesių per paskutinius 21 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo apskaičiavimo ypatumus aptarėme 3.1 poskyryje “Ligos ir motinustės stažo apskaičiavimas” punkte, kalbėdami apie socialinio draudimo stažą, būtiną valstybinio socialinio draudimo ligos pašalpai gauti. Socialinio draudimo stažas, būtinas motinystės pašalpai gauti, apskaičiuojamas tokia pačia tvarka.

Motinystės pašalpos mokėjimo tvarka
Motinystės pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant išbandymo laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną. Motinystės pašalpa mokama taip pat ir tuo atveju, kai moteris, turinti reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, atleidžiama iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto.
Jei apdraustasis asmuo teisę į motinystės pašalpą įgyja nemokamų atostogų metu, motinystės pašalpa nemokama.
Motinystės pašalpa už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laiką mokama iš „Sodros” lėšų. Darbdavys motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų metu nemoka.

Motinystės pašalpos dydis
Motinystės pašalpą skiria ir ją apskaičiuoja „Sodros” teritorinis skyrius. Motinystės pašalpos dydis priklauso nuo asmens draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio ir kt.), nuo kurių buvo mokėtos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Pašalpa yra skaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį, nustatomą pagal užpraeito kalendorinio ketvirčio asmens draudžiamąsias pajamas, buvusias prieš nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo mėnesį. Į kompensuojamąjį darbo užmokestį įskaitomos visos darbuotojo pajamos, nuo kurių buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas tokia pačia tvarka kaip ir mokant ligos pašalpą. Tai aptarėme Trečiadienio 3.5 poskyryje.
Motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokama už darbo dienas pagal kalendorių, taikant 5 dienų darbo savaitę.
Motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų metu dydis -100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Tačiau ši pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė už nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų ketvirtadalį. Jeigu pašalpos gavėjo vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis yra mažesnis už nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų ketvirtadalį, motinystės pašalpos skaičiuojamos taikant Pastarąjį dydį. Pašalpos gavėjo vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti paskutinių Vyriausybės Patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,5 dydžio sumos.

Pavyzdys
Ona Jonaitienė, dirbanti UAB „Rytas”, 2004m. vasario 1 d. buvo išleista nėštumo ir gimdymo atostogų iki 2004 m. birželio 5 d. Moteris turi reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą motinystės pašalpai gauti.
Motinystės pašalpai apskaičiuoti reikalingas kompensuojamasis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal jos 2003 m. III ketvirčio draudžiamąsias pajamas:
2003 m. liepą – 1600 Lt,
2003 m. rugpjūtį – 2000 Lt,
2003 m. rugsėjį – 2000 Lt.
Šio ketvirčio darbo dienų skaičius, taikant 5 dienų darbo savaitę:
2003 m. liepą – 23 darbo dienos,
2003 m. rugpjūtį – 20 darbo dienų,
2003 m. rugsėjį – 22 darbo dienos.
Kompensuojamasis vienos dienos uždarbis apskaičiuojamas taip:
(1600 Lt + 2000 Lt + 2000 Lt) : (23 + 20 + 22) = 86,15 Lt.
Maksimalus 2004 m. vasario vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra:
901 Lt x 3,5: 19 =165,97 Lt.
Minimalus 2004 m. vasario vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra:
901 Lt: 4: 19 =11,86 Lt.

Apskaičiuotas Onos Jonaitienės kompensuojamasis vienos dienos uždarbis neviršija maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ir nėra mažesnis už minimalų kompensuojamąjį uždarbį, todėl apskaičiuojant motinystės pašalpą taikomas apskaičiuotas kompensuojamasis vienos dienos uždarbis. Motinystės pašalpos dydis už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laiką apskaičiuojamas kompensuojamąjį vienos dienos uždarbį dauginant iš darbo dienų pagal kalendorių nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikant 5 dienų darbo savaitę.
Darbo dienų pagal kalendorių nėštumo ir gimdymo atostogų metu skaičius yra:

2004 m. vasarį – 19 darbo dienų,
2004 m. kovą – 22 darbo dienų,
2004 m. balandį – 21 darbo dieną,
2004 m. gegužę – 21 darbo diena,
2004 m. birželį – 4 darbo dienos.

(19 + 22 + 21+21+5 = 87 darbo dienos).
Motinysts pašalpos dydis:
86,15 Lt x 87 = 7495,05

Motinystės pašalpos mokėjimo trukmė
Motinystės pašalpa mokama moterims už 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir už 56 kalendorines dienas po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju ir kai gimė daugiau negu vienas vaikas – už 70 kalendorinių dienų po gimdymo). Moterims, kurios pagimdė suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau, pašalpa mokama už visą nustatytą iki gimdymo ir po gimdymo laikotarpį, t. y. už 126 kalendorines dienas, neatsižvelgiant į faktinį iki gimdymo praėjusių dienų skaičių.
Moterims, pagimdžiusioms 22-28 nėštumo savaitę, motinystės pašalpa mokama už 28 kalendorines dienas po gimdymo. Jeigu kūdikis gyvena 28 paras ir ilgiau, pašalpa mokama už 70 dienų po gimdymo.
Motinystės pašalpa, skiriama apdraustam asmeniui, įvaikinusiam naujagimį ar paskirtam jo globėju, mokama nuo įvaikinimo ar globos nustatymo dienos, kol kūdikiui sueis 70 dienų.

Pavyzdys
Daiva Petrauskienė, turinti teisę į motinystės pašalpą, pateikė darbovietei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą. Darbovietė jį užpildė ir kartu su prašymu skirti pašalpą pateikė „Sodros” teritoriniam skyriui. Nėštumo ir gimdymo atostogų Daiva Petrauskienė išleista nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. Motinystės pašalpa buvo apskaičiuota ir išmokėta už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, t. y. už 126 kalendorines dienas.
2004 m. kovo 14 d. moteris pagimdė dvynukus, todėl pašalpos mokėjimo laikas buvo pratęstas dar 14 kalendorinių dienų, nes gimus daugiau nei vienam vaikui motinystės pašalpa mokama ne 56, bet 70 dienų po gimdymo. „ Sodros ” teritoriniam skyriui pateikus gydymo įstaigos išduotą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą už 2004 m. gegužės 7-20 d. turi būti apskaičiuota papildoma motinystės pašalpa.

3.1.3 Motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo pašalpos

Apdraustieji asmenys, kurie mokėjo arba už kuriuos buvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, vaiko priežiūros, kol jam sukaks vieneri metai, atostogų metu LMSDĮ nustatytais atvejais turi teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą.
Teisė gauti motinystės (tėvystės) pašalpą
Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi tik vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris:
• apdraustas ligos ir motinystės valstybiniu socialiniu draudimu;
• įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks vieneri metai.
Tam, kad butų skiriama motinystės (tėvystės) pašalpa, apdraustasis asmuo, be išvardytų sąlygų, per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi turėti ne trumpesnį kaip 7 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo apskaičiavimo ypatumus aptarėme 3.2 poskyryje ‘‘Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo apskaičiavimas‘‘, kalbėdami apie socialinio draudimo stažą, būtiną valstybinio socialinio draudimo ligos pašalpai gauti. Socialinio draudimo stažas, būtinas motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, apskaičiuojamas tokia pačia tvarka.

Motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tvarka
Motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį, t. y. einamojo mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpa pašalpos gavėjui pervedama kitą mėnesį.
Jei vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjai, kurie įstatymų nustatyta tvarka išleisti vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų ir gauna motinystės (tėvystės) pašalpą, yra atleidžiami iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, motinystės (tėvystės) pašalpa jiems toliau mokama. Šiuo atveju motinystės (tėvystės) pašalpa mokama iki vaiko priežiūros, kol vaikui sukaks vieneri metai, atostogų pabaigos, bet ne ilgiau iki įsidarbinama. Motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama ir mokama, bet ne ilgiau iki įsidarbinama, ir tada, kai vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, turintys ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, suteikiantį teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, yra atleidžiami iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto ir dėl to negauna vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų.
Kai moteriai, gaunančiai motinystės (tėvystės) pašalpą, suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos ir ji įgyja teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų metu, jai mokama didesnioji iš šių pašalpų arba pasirinktinai.
Jeigu ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustas asmuo negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, nes neturėjo pakankamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama nuo vaiko gimimo dienos, tačiau tik tuo atveju, kai apdraustasis asmuo yra įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros iki vaikui sukaks vieneri metai atostogų ir turi reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą motinystės (tėvystės) pašalpai gauti.

Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis
Kaip ir motinystės pašalpą, motinystės (tėvystės) pašalpą skiria ir ją apskaičiuoja „Sodros” teritorinis skyrius. Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis priklauso nuo asmens draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio ir kt.), nuo kurių buvo mokėtos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Pašalpa yra skaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį, kuris nustatomas pagal užpraeito kalendorinio ketvirčio asmens draudžiamąsias pajamas, buvusias prieš atostogų vaikui prižiūrėti iki jam sukaks vieneri metai suteikimo mėnesį. Į kompensuojamąjį darbo užmokestį įskaitomos visos darbuotojo pajamos, nuo kurių buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas tokia pačia tvarka kaip ir mokant ligos pašalpą. Tai aptarėme 3.1.1 poskyryje „Ligos pašalpos“ punkte „Ligos pašalpos dydis“.
Motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros iki jam sukaks vieneri metai atostogų metu mokama už darbo dienas pagal vidutinį tų metų darbo dienų per mėnesį skaičių (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Ne viso mėnesio pašalpa apskaičiuojama pagal kalendorines to mėnesio dienas. Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – 70 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Ši pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė už vaiko priežiūros atostogų suteikimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį. Jeigu pašalpos gavėjo vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis yra mažesnis už vaiko priežiūros atostogų suteikimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį, motinystės (tėvystės) pašalpos skaičiuojamos taikant pastarąjį dydį. Kaip jau buvo minėta, einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis 2004 m. yra 901 Lt.
Kai apdraustasis asmuo dirba ne vienoje darbovietėje, motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuojama pagal gautą kompensuojamąjį uždarbį tik tose darbovietėse, kuriose jis yra išleistas vaiko priežiūros atostogų.

Pavyzdys
Moteris, kurios nėštumo ir gimdymo atostogos baigėsi 2004 m. vasario 29 d., 2004 m. kovo 1 d. darbovietei pateikė prašymą išleisti vaiko priežiūros iki j am sukaks vieneri metai atostogų iki 2005 m. sausio 5 d., nes vaikas gimė 2004 m. sausio 5 dieną. Moteris turi motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikiamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.
Motinystės (tėystės) pašalpai apskaičiuoti reikalingas kompensuojamasis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal jos 2003 m. III ketvirčio draudžiamąsias pajamas:
2003 m. liepą – 1600 Lt,
2003 m. rugpjūtį – 2000 Lt,
2003 m. rugsėjį – 2000 Lt.
Sio ketvirčio darbo dienų skaičius, taikant 5 dienų darbo savaitę:
2003 m. liepą – 23 darbo dienos,
2003 m. rugpjūtį – 20 darbo dienų,
2003 m. rugsėjį – 22 darbo dienos.
Kompensuojamasis vienos dienos uždarbis apskaičiuojamas taip:
(1600 Lt + 2000 Lt + 2000 Lt): (23 + 20 + 22) = 86,15 Lt.
Vienos dienos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis:
86,15 Lt x 70proc. = 60,31 Lt.
Motinystės (tėvystės) pašalpa šiai moteriai bus mokama kiekvieną mėnesį. Mėnesio pašalpos dydis apskaičiuojamas vienos dienos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį padauginus iš to mėnesio darbo dienų pagal kalendorių, taikant 5 dienų darbo savaitę.

Motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmė
Motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų metu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sukanka vieneri metai. Jeigu motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama nuo vaiko gimimo dienos.

3.2 Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų išmokos

Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų negautas pajamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudiminiai įvykiai
Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe ar susirgus profesine liga, ne visada yra mokama draudimo išmoka. Tai priklauso nuo to, ar nelaimingas atsitikimas darbe arba profesinė liga yra pripažįstami draudiminiu įvykiu. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarką nustato Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas ir kiti norminiai aktai.
Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos pripažįstami draudiminiais įvykiais, kai įvyksta apdraustiesiems esant visoms šioms sąlygoms:
1. dirbant draudėjo (darbdavio) nustatytu darbo laiku, o jeigu darbuotojui darbo laikas draudėjo nėra nustatytas, tai paties draudėjo darbo laiku (t. y. įmonės darbo laiku), taip pat atskiru draudėjo nurodymu paskirtu dirbti laiku bei dirbant tarnybinių komandiruočių laiku;
2. dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą (įskaitant ir darbo vietos parengimą bei sutvarkymą), taip pat atliekant kitus draudėjo pavestus su jo vykdoma veikla susijusius darbus draudėjo naudai arba atliekant viešojo administravimo funkcijas;
3. dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos.

Draudiminiais įvykiais taip pat pripažįstami tokie nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę šiais atvejais:
1. papildomų, specialių pertraukų ar pertraukų pailsėti ir pavalgyti metu, kai darbuotojas yra darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje;
2. pakeliui į darbą ar iš darbo;
3. kai įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu (pagal Darbo kodekso 130 straipsnio 3 dalį) darbuotojas ieško naujo darbo;
4. apdraustiesiems atliekant įstatymų nustatytas valstybines, visuomenines ar piliečio pareigas, kai už tą laiką mokamas darbo užmokestis arba atitinkama kompensacija, nuo kurių mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos.
Profesinės ligos draudiminiais įvykiais pripažįstamos tik tokiais atvejais, jei profesinės ligos nustatymo dieną asmuo dirbo ir buvo draudžiamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimu.
Draudiminiais įvykiais nepripažįstami tokie nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad:
1. nukentėjusysis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis;
2. apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu;
3. nukentėjusysis sąmoningai (tyčia) siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas;
4. apdraustasis sirgo liga, nesusijusią su darbu;
5. apdraustasis savavališkai (be darbdavio žinios) dirbo sau (savo interesais);
6. prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu.

Draudiminiais įvykiais negali būti pripažinti nelaimingi atsitikimai darbe, vykstant į darbą ar iš jo, kurie įvyko poilsio dienomis ar atostogų metu. Jeigu nelaimingas atsitikimas įvyko darbo vietoje, tačiau nukentėjęs asmuo dirbo be darbo sutarties ar atliko darbą, kuris nesulygtas darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje, pareiginėse instrukcijose, vidaus darbo tvarkos taisyklėse ar pan., toks nelaimingas atsitikimas draudiminiu įvykiu nelaikomas. Nelaimingi atsitikimai, įvykę darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos tuo laiku, kai nukentėjusysis pagal darbo sutartį ir patvirtintą įmonės, įstaigos darbo grafiką privalėjo būti darbe, bei kitais nustatytais atvejais, taip pat draudiminiais įvykiais nepripažįstami.
Sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima „Sodros” teritoriniai skyriai.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų išmokos
Apdraustajam asmeniui, draudiminio įvykio metu netekusiam dalies ar viso darbingumo, gali būti išmokama:
1. ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa (toliau- ligos pašalpa);
2. netekto darbingumo vienkartinė kompensacija;
3. netekto darbingumo periodinė kompensacija;
4. apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, šeimos nariams išmokama vienkartinė ar (ir) periodinė draudimo išmoka.

1. Ligos pašalpa
Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nustatyta tvarka išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir draudiminį įvykį patvirtinantys dokumentai.
Ligos pašalpa yra mokama nuo pirmosios darbingumo netekimo dienos iki darbingumo atgavimo arba kol bus pripažintas invalidumas. Jos dydis yra 100 proc. apdraustojo kompensuojamojo uždarbio, kuris yra skaičiuojamas pagal apdraustojo užpraeito ketvirčio draudžiamąsias pajamas (darbo užmokestį).
Kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpai skaičiuoti ir vienos dienos uždarbis apskaičiuojami tokia pat tvarka kaip ir kompensuojamasis uždarbis ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti. Jo skaičiavimo ypatumus aptarėme Trečiadienio 3.5 poskyryje. Mėnesio kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį, trijų su puse dydžio sumos. Apskaičiuotas kompensuojamasis mėnesio uždarbis ligos pašalpai apskaičiuoti negali būti mažesnis už ketvirtadalį Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį.
Ligos pašalpa mokama pagal nedarbingumo pažymėjimą už kalendorines darbo dienas, taikant 5 dienų darbo savaitę. Ligos pašalpos, susižalojus darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba susirgus profesine liga, už laikotarpį nuo pirmos laikinojo nedarbingumo dienos mokamos iš „Sodros” biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų. Pašalpa mokama iki darbingumo atgavimo arba kol bus nustatytas invalidumas, taip pat ir už gydymosi laiką sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas.
Laikinai nedarbingiems dėl draudiminio įvykio asmenims, pažeidusiems gydytojo nustatytą gydymo režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvykusiems pas gydytoją ar neatvykusiems pasitikrinti darbingumo, „Sodros” teritorinio skyriaus sprendimu ligos pašalpa neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos.
Ligos pašalpa skiriama nuo laikinojo nedarbingumo nustatymo dienos, jeigu dėl jos kreipiamasi ne vėliau kaip per 3 metus nuo laikinojo nedarbingumo pabaigos.

2. Netekto darbingumo vienkartinė kompensacija
Netekto darbingumo vienkartinė kompensacija mokama, jei apdraustasis neteko:
iki 20 proc. darbingumo. Kompensacijos dydis -10 proc. jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio dydžio, taikomo vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti;
nuo 21 iki 29 proc. darbingumo. Kompensacijos dydis -20 proc. jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio dydžio, taikomo vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti;
jei abiem išvardytais atvejais nustatomas neterminuotas nedarbingumas, išmokama trigubai didesnė negu pirmais dviem atvejais 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio dydžio kompensacija.
Mėnesio kompensuojamasis uždarbis vienkartinei kompensacijai apskaičiuojamas pagal nukentėjusio asmens draudžiamąsias pajamas, gautas per paskutinius paeiliui einančius 12 mėnesių, skaičiuojant atgal nuo užpraeito kalendorinio ketvirčio, buvusio iki nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos nustatymo, pabaigos.
Mėnesio kompensuojamasis uždarbis vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti negali būti mažesnis už einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos nustatymo dieną, ketvirtadalį ir negali viršyti šių draudžiamųjų pajamų trijų su puse dydžių sumos.
Netekto darbingumo vienkartinė kompensacija skiriama, jeigu dėl jos kreipiamasi per 3 metus nuo tos dienos, kai Valstybinė medicininė socialinės ekspertizės komisija (toliau – VMSEK) nustato darbingumo netekimą.

3. Netekto darbingumo periodinė kompensacija
Jei apdraustasis asmuo neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, jam kas mėnesį yra mokama periodinė kompensacija. Jos dydis priklauso nuo netekto darbingumo laipsnio, asmens draudžiamųjų pajamų ir šalies draudžiamųjų pajamų, galiojusių mokėjimo mėnesį. Apdraustojo darbingumo netekimo laipsnį nustato VMSEK.
Netekto darbingumo periodinė kompensacija mokama iki VMSEK nustatyto netekto darbingumo atgavimo.
Netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama nuo VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos, jeigu dėl jos kreipiamasi per 3 metus nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Jeigu asmuo dėl netekto darbingumo periodinės kompensacijos kreipiasi praėjus 3 metams, išmoka už praėjusį laiką mokama už 12 mėnesių, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi dienos.

4. Apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, šeimos nariams išmokama vienkartinė ar (ir) periodinė draudimo išmoka.

a) Periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus
Jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikai, gimę praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties. Draudimo išmoka mokama:
vaikams (įvaikiams) – kol jiems sukaks 18 metų, o jeigu jie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, vidurinių mokyklų dieniniuose skyriuose – kol jiems sukaks 24 metai;
mirusiojo sutuoktiniui ar tėvui (motinai), įtėviui (įmotei), ne paisant amžiaus ir darbingumo, jeigu nedirba ir prižiūri mirusiojo vaikus (įvaikius), vaikaičius, brolius ar seseris – kol šiems sukaks 8 metai;
mirusiojo sutuoktiniui, sukakusiam Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, – iki gyvos galvos;
mirusiojo sutuoktiniui, kuriam nustatytas invalidumas ir mirusiojo vaikams (įvaikiams), vyresniems kaip 18 metų, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų, -jų invalidumo laikotarpiu;
kitiems nedarbingiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą. Šių asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka, o jų nedarbingumo faktas nustatomas VMSEK arba teismo sprendimu.
Mokama draudimo išmoka priklauso nuo periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžio ir asmenų, kuriems ši išmoka mokama, skaičiaus.
Periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama nuo teisės į draudimo išmoką atsiradimo dienos, jeigu dėl jos kreipiamasi per 3 metus nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Jeigu asmuo dėl periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus kreipiasi praėjus 3 metams, išmoka už praėjusį laiką mokama už 12 mėnesių, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi dienos, jei ši išmoka nebuvo paskirta nė vienam asmenų, turinčių teisę ją gauti.

b) Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus
Apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu. 2004 m. šis dydis yra 901 Lt. Taigi apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos vienkartinė draudimo išmoka mirusiojo šeimai sudarytų 90100 Lt.
Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos nariais laikomi:
jo sutuoktinis;
nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai;
mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų;
mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties;
tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).
Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos.

3.3 Valstybinio socialinio draudimo nuo nedarbo išmokos

Draudimas nuo nedarbo – tai draudimas bedarbio pašalpai gauti pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymą, kuris galios iki 2004 m. gruodžio 31 d. Nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigalios naujas Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas. Asmenys, kurie mokėjo valstybinio socialinio draudimo nuo nedarbo įmokas, Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo nustatytais atvejais turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Bedarbio pašalpa šiems asmenims skiriama, kai:
• iki užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje jie turi ne mažesnį kaip 24 mėnesių valstybinio socialinio draudimo stažą per paskutinius 3 metus ir
• darbo birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, arba profesinio mokymo.
Kaip minėta, socialinio draudimo stažas – tai laikotarpiai, kai asmuo pats mokėjo ar už jį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti įstatymų jiems prilyginti laikotarpiai.
Teisę į bedarbio pašalpą taip pat turi bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje neturėjo bedarbio pašalpai gauti reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo dėl šių priežasčių:
1. buvo dirbę pagal darbo sutartį ir atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, darbdavio bankroto atveju, likvidavus darbdavį, ir kitais įstatyme numatytais atvejais;
2. yra pripažintų neveiksniais asmenų globėjai, I ir II grupių invalidų (šeimos narių ir artimų giminaičių) slaugytojai;
3. atliko privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą, jei iki pašaukimo į tarnybą jie nedirbo pagal darbo sutartį;
4. yra profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai. Teisę į bedarbio pašalpą jie turi vienerius metus nuo atitinkamo kvalifikacijos pažymėjimo ar diplomo išdavimo dienos (absolventais laikomi asmenys, baigę profesinio mokymo I, II, III ir IV pakopos programas, aukštesniųjų studijų programas, nuo sekliųjų universitetinių arba neuniversitetinių studijų bet kurios pakopos programas);
5. atliko laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai;
6. yra motina (tėvas), nedirbusi (nedirbęs) dėl to, kad augino vaiką iki 8 metų.

Bedarbio pašalpos dydis priklauso nuo bedarbio valstybinio socialinio draudimo stažo ir darbo netekimo priežasties.
Valstybinio socialinio draudimo nuo nedarbo lėšomis taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, nustatytas Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatyme, pavyzdžiui: bedarbių ir darbuotojų, kurie įspėti apie darbo sutarties nutraukimą įstatymo nustatyta tvarka, profesiniam mokymui finansuoti, Užimtumo fondo remiamiems darbams finansuoti, viešiesiems darbams finansuoti, paskoloms, teikiamoms bedarbiams, norintiems organizuoti savo verslą, finansuoti, darbuotojų perkvalifikavimo išlaidoms padengti ir kt.

3.4 Pensijų draudimas

Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu.
Nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais laikomi:
• Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą arba
• Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Vyriausybės nustatyta tvarka yra pripažinti turinčiais nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, arba
• nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai tai nustatyta tarpvalstybinėmis sutartimis, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, jei asmenys atitinka Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – VSDPĮ) nustatytus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus atitinkamai pensijos rūšiai skirti ir sukanka VSDPĮ nustatytą amžių, pripažįstami invalidais, o tokiems asmenims mirus -jų šeimų nariams.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų rūšys pateikiamos schemoje.

SCHEMA

Asmenims, tuo pat metu turintiems teisę gauti valstybines socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijas, skiriama didesnioji arba jų pasirinkimu viena iš šių pensijų. Našlių arba našlaičių pensijos mokamos kartu su senatvės ar invalidumo pensijomis. Asmenims, tuo pat metu turintiems teisę gauti valstybines socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijas, skiriama didesnioji arba jų pasirinkimu viena iš šių pensijų.
Valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys.
Pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis garantuoja minimalų pensinį aprūpinimą asmenims, turintiems VSDPĮ nustatytą būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir atitinkantiems kitas VSDPĮ nustatytas sąlygas. Pagrindinės valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies dydžio matas yra valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija.
Papildoma valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis suteikia papildomą pensinį aprūpinimą asmenims, kurie draudėsi ar buvo draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu papildomai pensijos daliai gauti, atsižvelgiant į šių asmenų draudimo stažą ir draudžiamąsias pajamas, turėtas per draudimo (draudimosi) laikotarpį.
Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš „Sodros” biudžeto.

3.4.1 Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija

Valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema paremta einamojo finansavimo (įmokų ir išmokų) principu. Tai reiškia, kad surinktos socialinio draudimo įmokos nekaupiamos, o tuoj pat panaudojamos pensijoms bei pašalpoms mokėti.

Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją
Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kaip minėta, turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, kai tai nustatyta tarpvalstybinėmis sutartimis arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, jei atitinka visas šias sąlygas:
• sukanka VSDPĮ nustatytą senatvės pensijos amžių;
• turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.
Šiuos reikalavimus asmuo turi atitikti senatvės pensijos amžiaus sukakties dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną, kai pensijos kreipiamasi jau sukakus pensijos amžių.
Senatvės pensijos amžius vyrams ir moterims yra skirtingas. Jis ^statomas: 60 metų moterims, 62 metai ir 6 mėnesiai vyrams. Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, vyrai nustatytą pensinį amžių pasiekė 2003 m., moterys pasieks 2006m.
Senatvės pensijos amžius
LENTELĖ

Pagal VSDPĮ skiriamos dvi stažo rūšys: minimalus ir būtinasis socialinio draudimo pensijų stažas. Minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas senatvės pensijai ir vyrams, ir moterims yra vienodas-15 metų.
Būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai nuo 1999 metų sausio 1 dienos vyrams ir nuo 2004 metų sausio 1 dienos moterims yra 30 metų.

Pensijų draudimo stažas
Svarbus reikalavimas senatvės pensijai gauti yra VSDPĮ nustatytas socialinio draudimo stažas. Trūkstant socialinio draudimo stažo pensija nebus paskirta, nors pensinis amžius ir bus sukakęs. Įsidėmėtina, kad darbo stažas ir socialinio pensijų draudimo stažas ne tas pat.
Socialinio pensijų draudimo stažas – tai laikas, per kurį asmenys moka arba už juos yra mokamos nustatyto dydžio pensijų draudimo įmokos. Tas darbo laikas, per kurį įmokos į „Sodros” biudžetą nebuvo mokėtos, socialinio draudimo atžvilgiu nėra stažas. Socialinio pensijų draudimo stažą sudaro:
• laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos įstatymo jiems nustatytos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos;
• laikas, per kurį šie asmenys gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir bedarbio pašalpas, mokamas pagal Bedarbių rėmimo įstatymą.

Į šį stažą atsižvelgiama apskaičiuojant ir pagrindinę, ir papildomą pensijos dalis. Nustatant socialinio draudimo stažą sumuojami visi laikotarpiai, per kuriuos buvo mokėtos draudimo įmokos.
Iki 1994 m. gruodžio 31 d. į socialinio draudimo stažą įskaitomas visas faktiškai dirbtas laikas, neatsižvelgiant į uždarbį. Nuo 1995 m. sausio 1 d. visi kalendoriniai metai įskaitomi, jeigu uždarbio ir kitų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos socialinio draudimo įmokos, suma per kalendorinius metus yra ne mažesnė už minimalaus darbo užmokesčio per visus tų metų mėnesius sumą. Kalendorinių metų minimalių mėnesio algų sumos pateikiamos lentelėje.

Kalendorinių metų minimalių mėnesio algų suma
LENTELĖ

Pavyzdys
Iki 2003 m. rugpjūčio 31 d. minimali mėnesio alga buvo 430 Lt, nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. – 450 Lt. Todėl tie apdraustieji asmenys, kurie per 2003 m. uždirbo 5240 Lt ir daugiau, įgijo vienerių metų socialinio draudimo stažą

Jei apskaičiuoto uždarbio (draudžiamųjų pajamų) metinė suma yra mažesnė nei nurodyta lentelėje, socialinio draudimo stažas bus proporcingai mažesnis.

Pavyzdys
Asmuo visus 2003 m. dirbo įmonėje. Atsižvelgiant į tai, kad jam nustatyta sutrumpinta darbo diena (4 darbo valandos), šis asmuo uždirbo 4000 Lt. Taigi tų melų jo socialinio draudimo stažas bus 0,763 metų:
4000 : 5240 = 0,763.

Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis
Valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma pensijos dalys. Pagrindinė pensijos dalis garantuoja minimalų pensinį aprūpinimą. Papildoma pensijos dalis suteikia papildomą pensinį aprūpinimą.
Pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Jei asmuo neturi būtinojo senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, bet turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai, pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis apskaičiuojama proporcingai turimam stažui, dauginant bazinę pensiją iš asmens turimo stažo ir dalijant iš būtinojo. 2004 m. balandžio 1 d. bazinė pensija buvo 172 Lt. Ji vienoda visiems pensininkams. Bazinės pensijos dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Papildoma pensijos dalis priklauso nuo asmens draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo stažo.
Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildoma dalis apskaičiuojama asmenims, turintiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, atsižvelgiant j įgytą draudimo stažą, asmens draudžiamąsias pajamas bei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojančių tą mėnesį, už kurį mokama pensija, dydį.
Pensija apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Taigi pensijos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir draudžiamųjų pajamų (uždarbio), pagal kurias skaičiuojama pensija. Socialinio draudimo stažo reikšmė pensijos dydžiui yra kur kas mažesnė nei draudžiamųjų pajamų. Asmens, turinčio didelį socialinio draudimo stažą, bet gaunančio palyginti nedidelį atlyginimą, pensija bus mažesnė nei to, kurio toks pat stažas, bet kur kas didesnis atlyginimas.

Išankstinis valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas
2004 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, išankstinė senatvės pensija bendra tvarka skiriama asmeniui, kuris kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną atitinka šias sąlygas:
iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus jam yra likę ne daugiau kaip 5 metai;
turi ne mažesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą;
paskutinius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos įstatymų nustatyta tvarka buvo registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje;
negauna kitų valstybinių socialinio draudimo, valstybinių, šalpos pensijų (išskyrus šalpos pensijas, įstatymų nustatytais atvejais mokamas namuose invalidus slaugantiems asmenims), užsienio valstybės pensijų, nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų už asmens darbo pobūdį (valstybinės signataro rentos, artistų rentos, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas ir pan.), mokamų iš valstybės biudžeto ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, kitų išmokų, nustatytų LR valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatyme;
atitinka kitas LR valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatyme nustatytas sąlygas.
Išankstinė senatvės pensija apskaičiuojama taip kaip valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir mažinama po 0,4 procento už kiekvieną visą mėnesį, asmeniui likusį iki senatvės pensijos amžiaus.
Išsami išankstinės senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo bei valstybinių socialinio draudimo pensijų apskaičiavimo asmenims, gavusiems išankstinę senatvės pensiją, tvarka nustatyta Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatyme.

3.4.2 Invalidumo pensijos

Invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų.
Atsižvelgiant į darbingumo netekimo laipsnį, pensijoms apskaičiuoti nustatomos trys invalidumo grupės. Invalidumo grupę turintis asmuo gali būti riboto darbingumo, darbingas arba nedarbingas.
Invalidumo grupes, priežastis, atsiradimo laiką ir terminą nustato valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (toliau -VMSEK), vadovaudamosi savo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę ginčyti invalidumo nustatymo teisingumą asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją.

Teisė į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją
Nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, kuriam pirmą kartą nustatomas invalidumas, įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją, jeigu invalidumo nustatymo dieną jis atitinka šias sąlygas:
• turi VMSEK nustatytą invalidumo grupę;
• turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai.

Asmuo, neturintis minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo invalidumo pensijai, teisę gauti šią pensiją įgyja, jei minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai turi pakartotinio invalidumo nustatymo dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną.
Minimalaus ir būtinojo stažo invalidumo pensijai reikalavimai pateikiami lentelėje (žr. lentelę).

Stažas invalidumo pensijai
LENTELĖ

Nesukakusiems 23 metų asmenims, kuriems invalidumas nustatomas pirmą kartą, pensija skiriama, jei invalidumo nustatymo dieną dirbo ir buvo draudžiami socialiniu pensijų draudimu, nors vienerių metų socialinio draudimo stažo ir neturėjo.
Nesukakusiems 23 metų asmenims, kurie neturėjo teisės (nedirbo ir nebuvo draudžiami socialiniu draudimu) gauti invalidumo pensijos pirmą kartą nustatant invalidumą, ši pensija gali būti skiriama, jei pakartotinio invalidumo nustatymo dieną ar kreipimosi dėl pensijos dieną turi ne mažesnį kaip 1 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Pavyzdys
Niekur nedirbančiam 20 metų asmeniui buvo nustatytas II grupės invalidumas. Jam socialinio draudimo invalidumo pensija nebus skiriama, nes invalidumo nustatymo dieną nebuvo draustas socialiniu pensijų draudimu ir neturėjo 1 metų stažo.
Šiam asmeniui gali būti skiriama valstybinė šalpos pensija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikosvalstybinių šalpos išmokų įstatymo nuostatas.

Sukakusiems 23 ir daugiau metų asmenims, turintiems teisę gauti invalidumo pensiją, minimalus ir būtinas socialinio draudimo stažas, kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, priklauso nuo amžiaus. Didžiausias minimalus stažas, būtinas invalidumo pensijai gauti, yra 5 metai. Būtinas darbo stažas didėja didėjant amžiui, tačiau maksimali riba- 29 metai.
Valstybinio socialinio draudimo stažas invalidumo pensijoms apskaičiuojamas tokia pačia tvarka kaip ir stažas valstybinėms socialinio draudimo senatvėms pensijoms. Skaičiavimo ypatumai aptarti ‘‘Pensijų draudimo stažas“ temoje.

Valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos dydis
Valstybinė socialinė draudimo pensija turintiems teisę gauti šią pensiją invalidams apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą invalidumo pensijos dalis.
Asmenų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos (258 Lt, kai bazinė pensija yra 172 Lt), pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai (2004 m. Balandžio 1d.- 172 Lt). Jei asmuo turi mažesnį nei būtinąjį stažą, pagrindinė jo invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama dauginant 1,5 bazinės pensijos (I grupės invalidams) ar bazinę pensiją (II grupės invalidams) iš turimo stažo ir dalinant iš būtinojo stažo.
Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama atsižvelgiant į asmens draudžiamųjų pajamų socialinio draudimo stažą ir draudžiamąsias pajamas.
Valstybinė socialinė draudimo invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama taip kaip ir II grupės invalidams, o po to mažinama 50 procentų.
Invalidumo pensiją gaunantis asmuo gali gauti dar ir našlio pensiją. Tačiau vienu metu gauti senatvės ir invalidumo pensijas negali. Sulaukęs pensinį amžių ir turintis teisę į abi pensijų rūšis asmuo gali rinktis didesniąją.

3.4.3 Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos

Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos -dar viena valstybinių socialinio draudimo pensijų rūšis. Jos skiriamos mirusio asmens sutuoktiniui ir vaikams.

Teisė gauti našlių ar našlaičių pensiją
Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių ar našlaičių pensiją turi mirusio (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) asmens, drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, sutuoktinis ir vaikai, taip pat jiems prilyginti asmenys, jei miręs asmuo buvo įgijęs VSDPĮ nustatytą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (jei būtų tapęs invalidu) ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. Taigi jei miręs asmuo nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, sutuoktiniui ir vaikams nebus paskirta našlių ir našlaičių pensija.
Našlių ir našlaičių pensija neskiriama, o paskirtosios mokėjimas nutraukiamas asmenims, kurie teismo nuosprendžiu pripažįstami kaltais už tyčinio nusikaltimo mirusiajam, už kurį ši pensija skiriama ar paskirta, padarymą.
Teisę gauti našlių pensiją turi:
• našlė arba našlys, auginantys mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų dieninių skyrių moksleivius – iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau, negu kol jiems sukaks 19 metų), taip pat slaugantys namuose mirusiojo vaikus (įvaikius) I grupės invalidus, tapusius invalidais iki 18 metų, jeigu šiems vaikams (įvaikiams) mokama našlaičių pensija;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti invalidais tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų dieninių skyrių moksleivius – iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau, negu kol jiems sukaks 19 metų), taip pat slaugė namuose mirusiojo vaikus (įvaikius) I grupės invalidus, tapusius invalidais iki 18 metų, jeigu šie vaikai (įvaikiai) tuo metu gavo ar turėjo teisę gauti našlaičių pensiją;
• našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti invalidais iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti invalidais per 5 metus po sutuoktinio mirties. Našlė arba našlys, neturėję su mirusiu sutuoktiniu vaikų, turi teisę gauti pensiją tik tuo atveju, jei nuo santuokos įregistravimo nustatyta tvarka iki sutuoktinio mirties dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai;
• faktinis sutuoktinis, jei turėjo su mirusiuoju vaikų, kuriuos augina iki 18 metų (bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų dieninių skyrių moksleivius – iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau, negu kol jiems sukaks 19 metų), arba kuriuos slaugo namuose dėl to, kad jie yra I grupės invalidai, tapę invalidais iki 18 metų, jeigu šiems vaikams mokama našlaičių pensija ir jeigu nėra mirusio asmens sutuoktinio, kuriam gali būti pa skirta našlių pensija.

Jei nėra pirmiau išvardytų asmenų, teisę gauti našlių pensiją turi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka pripažintas globėju (rūpintoju) asmuo, auginantis mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų dieninių skyrių moksleivius – iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau, negu kol jiems sukaks 19 metų), taip pat nustatyta tvarka pripažintas globėju asmuo, slaugantis namuose mirusiojo vaikus (įvaikius) 1 grupės invalidus, tapusius invalidais iki 18 metų, jeigu šiems vaikams (įvaikiams) mokama našlaičių pensija.
Našlių pensijos neskiriamos, o paskirtųjų mokėjimas nutraukiamas, jei našlė ar našlys po sutuoktinio mirties vėl susituokia. Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias našlių pensijas, jo pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena iš jų. Našlių pensijos mokamos neatsižvelgiant į tai, ar pats asmuo gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.
Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų. Mirusiojo posūniai ir podukros, kurie iki jo mirties neturėjo teisės gauti našlaičių pensijos, turi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją tokiomis pat sąlygomis kaip ir vaikai.
Nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių ir bendrojo lavinimo mokyklų dieninių skyrių studentai ir moksleiviai turi teisę gauti našlaičių pensiją iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau, negu kol jiems sukaks 24 metai.
Mirusiojo vaikams, turintiems teisę gauti našlaičių pensiją, ši teisė išlieka ir tada, kai juos kas nors įvaikina.

Našlių ir našlaičių pensijos dydis
Valstybinė socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensija apskaičiuojama pagal valstybinę socialinio draudimo II grupės invalidumo pensiją, kuri priklauso nuo to, kokio amžiaus ir kokį socialinio draudimo stažą turėjo mirusysis. Kaip apskaičiuoti valstybines socialinio draudimo invalidumo pensijas, rašėme 8.2.2 temoje.
Asmeniui, turinčiam teisę gauti našlių pensiją, skiriama 20 procentų mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti valstybinės socialinio draudimo II grupės invalidumo pensijos, apskaičiuotos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą. Jei teisę gauti šią pensiją turi keli globėjai, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip 20 procentų visos apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos.
Jei teisę gauti našlaičio pensiją turi vienas vaikas, jam skiriama 25 procentai mirusiojo socialinio draudimo pensijos. Jei tokią teisę turi daugiau vaikų, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 25 procentus ir ne daugiau kaip 80 procentų visos apskaičiuotos pensijos. Kai nėra asmenų, turinčių teisę gauti našlių pensiją, kiekvienam našlaičiui skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 25 procentus apskaičiuotos pensijos ir ne daugiau kaip 100 procentų šios pensijos.
Našlaičių, netekusių abiejų tėvų, valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją sudaro suma, gauta apskaičiavus našlaičių pensiją už kiekvieną iš mirusių tėvų (įtėvių) atskirai.

Leave a Comment