Socialinio draudimo įmokos ir išmokos

VILNIAUS KOOPERACIJOS KOLEGIJA

IV – ojo kurso Nb00 b grupės studentės

FINANSŲ IR MOKEŠČIŲ RAŠTO DARBAS

Darbo vadovė dėstytoja
G.Giliauskienė

Vilnius
2003
Turinys

ĮVADAS ..............................2
VALSTYBINIS SOCIALINIS DRAUDIMAS. PRIVALOMOJO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮMOKŲ TARIFAI ..............................3
DRAUDĖJŲ PAREIGOS IR BAUSMĖS, JŲ NEVYKDANT ..............4
APSIDRAUDRAUDUSIŲJŲ VALSTYBINIU SOCIALINIU DRAUDIMU TEISĖ Į IŠMOKAS ..............................5
SENATVĖS PENSIJA ..............................6
LIGOS BEI MOTINYSTĖS PAŠALPOS ......................7
VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO BIUDŽETAS ...................7
IŠVADOS ..............................10
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS ...........................11
PRIEDAI

Įvadas

Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna iššmoką. Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.
Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas.
Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio drraudimo įstatyme numatytais atvejais.
Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo “aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms gr

rupėms ar tam tikrų profesijų atstovams.
Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Tai yra įmokos nekaupiamos jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos socialinio draudimo išmokoms padengti.
Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškė, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms.
Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per dvylika Lietuvos nepriklausomybės metų jau išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas.
Lietuvoje, kaip daugelyje pasaulio šalių, įteisintos šiios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe.
“SODROS” STRUKTŪRA

VALSTYBINIS SOCIALINIS DRAUDIMAS. PRIVALOMOJO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮMOKŲ TARIFAI

Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 17-447), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas (Žin., 2001, Nr.91-3190), Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1999, Nr.110-3207), Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (Žin., 2000, Nr.111-3574), Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr.59-1153), taip pat ki

iti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis, einančius narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbančius žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatus į notarus, valstybės tarnautojus, valstybės politikus, Konstitucinio Teismo teisėjus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kitų teismų teisėjus, kandidatus į teisėjus, prokuratūros pareigūnus, Lietuvos banko valdybos pirmininką, jo pavaduotojus, valdybos narius, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtus valstybės institucijų ar įstaigų vadovus, kitus Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtus valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnus, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtus valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnus ir gaunantys atlyginimą už darbą; valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 123-5528) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2002, Nr. 41-1535) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 procento dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo,o 3 procentus išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 procento valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą pervesti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš
š kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. – darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. – darbuotojas)

2003 metams patvirtinti tarifai:
· draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 31%;
· apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 3%.
VSD įmokų tarifo (34 proc.) paskirstymas
Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą.
Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas. Draudėjai valstybinio socialinio draudimo įmokas skaičiuoja nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuotos atlyginimo už darbą sumos, įskaitant visas išmokas ir neapmokestinamąjį minimumą, nepriklausomai nuo išmokų šaltinių, bet ne mažesnės už kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalią mėnesinę algą, perskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ir jų dydžiai atskiroms draudimo rūšims kasmet tvirtinami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos gali būti mokamos pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Įmokų mokėtojai mokėjimo dokumentuose privalo nurodyti valstybinio socialinio draudimo įmokų kodus.

DRAUDĖJŲ PAREIGOS IR BAUSMĖS, JŲ NEVYKDANT

Draudėjai – visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Pagrindinės draudėjų pareigos:
· registruotis teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka;

· mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas;

· nustatyta tvarka ir laiku pateikti informaciją apie apdraustuosius.
Draudėjai privalo kiekvieną ke

etvirtį pateikti “Sodros” teritoriniams skyriams finansines ataskaitas (Forma Nr. 4) bei informaciją apie:
· apdraustojo priėmimą į darbą (forma 1a-SD arba forma 1b-SD) – tą pačią dieną;
· apdraustojo atleidimą iš darbo (forma 2a-SD arba forma 2b-SD) – per tris dienas;
· kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (forma 3-SD, forma 4-SD, formos 3-SD priedas), kartu su finansine ataskaita (Forma Nr. 4) – kiekvieną ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmo mėnesio paskutinės darbo dienos prieš 15 dieną;
· atostogų suteikimą (nutraukimą) motinai (tėvui) vaiko priežiūrai nuo vienerių iki trejų metų amžiaus (forma 9-SD) – per 5 dienas nuo atostogų vaiko priežiūrai suteikimo;
· nemokamų atostogų suteikimą (nutraukimą) apdraustiesiems (forma 12-SD, forma 12a-SD) – per 3 dienas nuo nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo).
Draudėjai atsako už tai, kad būtų teisingai apskaičiuotos ir laiku sumokėtos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Visiems draudėjams, pavėlavusiems sumokėti ar pervesti valstybinio socialinio draudimo įmokas, skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
Draudėjams, pažeidusiems valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarką, taikoma administracinė atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.
Jeigu draudėjai įmokas neteisėtai sumažina, į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą išieškoma visa trūkstama suma, taip pat šios sumos dvigubo dydžio bauda.
Draudėjams, nepateikusiems ataskaitų, nemokantiems įmokų, taikomi komercinės-ūkinės veiklos apribojimai, nutraukiamas pinigų išdavimas ir pervedimas iš draudėjų sąskaitų.
Apskaičiuotos, bet į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesumokėtos įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino.

APSIDRAUDRAUDUSIŲJŲ VALSTYBINIU SOCIALINIU DRAUDIMU TEISĖ Į IŠMOKAS

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ūkininkai save ir savo ūkio narius privalomai draudžia valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei pensijos daliai – bazinei pensijai gauti.

Apsidraudę privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, įgyja teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pagrindinę pensijos dalį – bazinę pensiją. Mirties atveju sutuoktinis ir vaikai įgytų teisę į našlių ir našlaičių pensijas.

Nuo 2002 m. spalio 1 d. visi draudėjai, kurie turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas už save ir už draudžiamus asmenis, privalo registruotis teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
Privalomojo valstybinio socialinio draudimo 31 + 3 proc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr.11-3574) nustatyta tvarka bei Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatytas išmokas, o taip pat turi teisę į Valstybinio socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153) nustatytą tvarką. Šios kategorijos asmenys turi teisę naudotis sveikatos draudimo paslaugomis bei yra draudžiami nuo nedarbo.

Jeigu dirbama savarankiškai, pagal verslo liudijimą ar ūkininkaujama ir mokama pusės bazinės pensijos dydžio įmokas, socialinis draudimas garantuoja pagrindinę (bazinę) senatvės ar invalidumo pensijos dalį. Galima gauti ir papildomą pensijos dalį, kurios dydį nulems suma, nuo kurios mokėjote socialinio draudimo įmokas.
Jei dirbama savarankiškai, t. y. Įregistruota personalinė įmonė, privalu draustis pagrindinei pensijos daliai – bazinei pensijai. Šiuo metu (2003 m.) patvirtintas valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti mėnesio įmokos dydis – 50 proc. bazinės pensijos. Taip pat reikia draustis papildomai pensijos daliai, mokant 15 proc. nuo paties pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamos pajamų sumos. Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi, o ūkininkai save ir dirbančius ūkyje pilnamečius savo ūkio narius draudžia tik bazinei pensijai.
Ūkininkai už save ir savo ūkio narius valstybinio socialinio draudimo įmokas moka valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai gauti. Šiuo metu (2003 m.) patvirtintas valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti mėnesio įmokos dydis – 50 proc. bazinės pensijos (šiuo metu bazinė pensija – 152 litai).
Ūkininkai už save ir savo ūkio narius valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti nuo jų įregistravimo Ūkininkų ūkių registre dienos.
Ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkai, drausdami save ir dirbančius savo ūkio narius, turi teisę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį. Šiuo metu patvirtinta ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkų ir jų ūkių narių mokama valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti mėnesio įmokos dalis – 20 proc. bazinės pensijos (šiuo metu bazinė pensija – 152 litai). Kita valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis mokama iš valstybės biudžeto lėšų.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti ūkininkai ir jų ūkių nariai, kurie:
· yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai;
· yra I, II grupių invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją;
· yra sukakę senatvės pensijos amžių asmenys, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją
arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą;
· gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi;
· yra laisvės atėmimo vietose;
· yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (dirba pagal darbo sutartis);
· yra sukakę senatvės pensijos amžių pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymus;
· turi būtinąjį stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Šiais metais (2002 m.) būtinasis stažas moterims yra 28 metai, vyrams – 30 metų.

SENATVĖS PENSIJA

Senatvės pensiją vyrai gauna 62 metų ir 6 mėnesių, moterys šiemet – 58 metų ir 6 mėnesių, kitąmet – 59 metų, dar po metų – 59 metų ir 6 mėn., o nuo 2006-ųjų ir vėliau – 60 metų. Pensijai paskirti reikalaujamas ir pensijų draudimo stažas. Pensijų draudimo stažas yra laikas, per kurį Jūs pats mokėjote, už Jus darbdavys ar valstybė mokėjo pensijų draudimo įmokas, gavote socialinio draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), bedarbio pašalpas. Minimalus draudimo stažas senatvės pensijai gauti yra 15 metų, būtinasis – 29 metai moterims ir 30 metų vyrams. 2004 metais ir moterims būtinasis stažas bus 30 metų. Invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijoms paskirti reikalaujamas pensijų draudimo stažas priklauso nuo apdraustojo amžiaus, t. y. kuo apdraustasis jaunesnis, tuo trumpesnį pensijų draudimo stažą reikia turėti
Pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė, kuri šiuo metu yra 152 Lt, ir papildoma. Pagrindinės pensijos dydį nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į vartojimo kainų kitimą. Papildomos pensijos dalies dydis priklausys nuo Jūsų pensijų draudimo stažo, pajamų, nuo kurių priskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, bei gautų socialinio draudimo pašalpų (visa tai trumpai vadinama asmens draudžiamosiomis pajamomis), taip pat einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio, kurį taip pat tvirtina Vyriausybė (nuo š. m. liepos 1 d. draudžiamosios pajamos 901Lt).

Taigi, kuo didesnis pensijų draudimo stažas ir asmens draudžiamosios pajamos, tuo didesnė pensija.

Pavyzdžiui:

· jei kreipimosi dėl senatvės pensijos skyrimo dieną turėtumėte 35 metų stažą ir įmokos būtų mokėtos nuo pajamų, lygių einamųjų metų draudžiamosioms pajamoms (Jūsų draudžiamųjų pajamų koeficientas būtų 1), senatvės pensija būtų apie 310 Lt, t. y. daugiau nei 45 proc. buvusio uždarbio, atskaičiavus mokesčius. Jei turėtumėte 45 metų stažą, pensijos dydis būtų apie 354 Lt, daugiau nei 50 proc. buvusio uždarbio;

· jei turėtumėte 35 metų stažą, o įmokos būtų mokėtos nuo pajamų, tris kartus didesnių už einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (Jūsų draudžiamųjų pajamų koeficientas būtų 3), senatvės pensija būtų apie 625 Lt, daugiau nei 34 proc. buvusio uždarbio. Jei turėtumėte 45 metų stažą, pensijos dydis būtų apie 760 Lt, daugiau nei 40 proc. buvusio uždarbio;

· jei įmokos būtų mokėtos nuo minimalaus atlyginimo (šiuo metu – 430 Lt) ir turėtumėte 35 metų stažą, senatvės pensija būtų apie 230 Lt. Jei turėtumėte 45 metų stažą, pensijos dydis būtų apie 250 Lt.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad, jei socialinio draudimo įmokos būtų mokamos 30 metų nuo pusės minimalios mėnesinės algos, tai Jūs įgysite tik minimalų 15 metų stažą ir bus paskirta ne viso dydžio (dalinė) pensija. Jei per tuos metus dar kurį laiką sirgsite ar gausite bedarbio pašalpą ir pajamos bus dar mažesnės, tai nesukaupsite ir 15 metų stažo, taigi ir senatvės pensija negalės būti paskirta.

LIGOS BEI MOTINYSTĖS PAŠALPOS

Ligos ir motinystės pašalpoms gauti taip pat reikalaujamas socialinio draudimo stažas. Jis turi būti ne trumpesnis kaip 3 mėnesiai per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesiai per paskutinius 24 mėnesius. Tokio pat stažo reikia, kad gautumėte motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį. Motinystės (tėvystės) pašalpai iki vaikui sukaks vieneri metai gauti tėvas ar motina turi turėti ne trumpesnį kaip 7 mėnesių stažą per pastaruosius 24 mėnesius.
Nuo 1995 metų duomenys apie darbovietes, kuriose dirbote, sumas, nuo kurių buvo skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos, ligos, motinystės, bedarbio pašalpas saugomi Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinėje duomenų bazėje.

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO BIUDŽETAS

Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalomojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3% nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31% nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą). Jos sudaro apie 98 proc. visų pajamų. Be jų VSDF biudžetas gauna pajamų iš savarankiškai dirbančių žmonių – individualių įmonių savininkų, ūkininkų, notarų, advokatų, savanoriškai apsidraudusių asmenų bei “Sodros” veiklos (delspinigių, baudų ir t.t.).
Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1999 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ataskaita ir 2000 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas jau patvirtinti Seime.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas numato galimybę skirti asignavimus iš valstybės biudžeto, jeigu dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų sprendimų valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidos viršija gaunamas pajamas. 1994 metais iš valstybės biudžeto buvo skirta 11,9 mln. Lt asignavimų, 2000 metais – 200 mln. Lt asignavimų.
1995 metais perskaičiavus pensijas pagal naująjį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir išlaidoms viršijus pajamas 3 mln. Lt asignavimų iš valstybės biudžeto negauta. Taip pat 1997 metais priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas dėl našlių pensijų skyrimo už mirusiuosius iki 1995 metų tik antrajame 1997 metų pusmetyje šioms pensijoms išmokėti papildomai prireikė daugiau nei 15 mln. Lt. Šios sumos valstybės biudžetas nepadengė, nors Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas 1997 metus baigė, turėdamas apie 81 mln. Lt skolų. Nuo 1998 iki 2002 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo deficitinis. Didėjančiam deficitui daug įtakos turėjo 1998 metais Rusijoje įvykusi ekonominė krizė.
Svarbu paminėti, kad nuo 1991 metų buvo labai svarbus ilgalaikes pasekmes turintis sprendimas – prisiimti tarybinio socialinio aprūpinimo duotus įsipareigojimus esamiesiems ir būsimiesiems pensininkams. Tai pasireiškė darbo stažo, iš dalies ir uždarbio, sukaupto tarybiniu laikotarpiu, pripažinimu suteikiant teisę į socialinio draudimo pensijas. Tokio sprendimo pagrįstumas niekam nesukėlė abejonių. Tačiau tik 1991 metais įkūrus einamojo finansavimo metodu paremtą socialinio draudimo sistemą buvo pradėtos rinkti įmokos ir tiktai jos turėtų suteikti teisę į išmokas.

2002 metais “Sodros” pajamos išlaidas viršijo 117,2 mln. litų. Pagerėjo įmokų surinkimas, buvo padengta dalis skolų, sumažėjo išmokų pristatymo išlaidos. Ne taip lengva atsitiesti po ne vienerius metus trukusios finansinės krizės, “Sodra” tebeskolinga bankams, tačiau skolos po truputį grąžinamos.
Numatoma, kad dėl demografinių priežasčių ir ekonomikos augimo artimiausius 10–15 metų “Sodros” biudžetas bus subalansuotas, o dalis jo pertekliaus bus skiriama socialinio draudimo pensijų didinimui. Nepablogins tik iš “Sodros” išmokas gaunančių žmonių padėties ir pensijų sistemos reforma. Nors dalis socialinio draudimo įmokų bus pervedama į kaupiamuosius fondus, lėšos padengti šiam trūkumui bus imamos iš valstybės biudžeto.

1992-1994 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo subalansuotas, dėl to buvo švelnesni pereinamojo laikotarpio sukrėtimų (ekonomikos smukimo, infliacijos, bedarbystės) padariniai. Mažėjantis apdraustųjų skaičius ir augantis socialinio draudimo pensijų gavėjų skaičius buvo vienas iš nesubalansuoto biudžeto atsiradimo pagrindinių priežasčių. Jei 1991 metais vieno pensininko pensiją buvo galima prilyginti 2,1 apdraustojo (dirbančiojo) sumokėtoms įmokoms, tai 1997 metais šis rodiklis jau sumažėjo iki 1,41, o 2001 metais jis siekė tik 1,26.

Išvados

Naudotos literatūros sąrašas

1. “Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos”
2. www.sodra.lt
3. www.socmin.lt
4. www.vdi.lt
5. www.vmi.lt

Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 – 1940 metais
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš II-ąjį Pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas. Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos – atskirų įstaigų ir įmonių kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims bei jų šeimų nariai. Tačiau buvo numatytos ir labai svarbios išimtys: ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirba daugiau kaip 400 Lt per mėnesį. Tuo būdu, socialinis draudimas tarpukario Lietuvoje apėmė nedidelę šalies gyventojų dalį, kadangi net du trečdaliai tuometinės Lietuvos gyventojų buvo žemdirbiai, o jie, kaip jau minėta, nebuvo draudžiami. Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa.
Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti didesnės už 3 proc. algos ir 40 proc. šios sumos mokėjo darbdavys, o 60 proc. – apdraustasis (nuo 1934 m. 6 proc. algos: 3 proc.+ 3 proc.). Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos. Ligonių kasų administravimo išlaidos buvo apribotos, jos negalėjo viršyti 8-10 proc. metinių konkrečios kasos pajamų. 1938 metų statistika teigia, jog tuo metu ligonių kasose buvo 141 375 apdraustųjų (77 504 kasų nariai ir 63 871 jų šeimų narys). Tai tesudarė 3-4 % šalies gyventojų. 42 % apdraustųjų sirgo ir gavo paramą iš kasų. 1936 metais buvo priimtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas, pagal kurį privalomai draudžiami fabrikų, miško įmonių, statybų, kelių, uostų, telegrafo bei gatvių tvarkymo darbininkai ir tarnautojai. Po dviejų metų buvo priimtas Nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų dirbančiųjų žemės ūkiuose aprūpinimo įstatymas.
Pagal įstatymą nukentėjusiam buvo teikiama medicininė pagalba, laikinojo nedarbingumo ir laidojimo pašalpos, o taip pat invalidumo ir maitintojo netekimo pensijos. Nedarbingumo pašalpa sudarė du trečdalius algos ir buvo pradedama mokėti nuo ketvirtosios nedarbingumo dienos. Invalidumo pensija buvo lygi 75 proc. algos, o netekus mažiau kaip 100 proc. nedarbingumo, jos dydis buvo mažinamas priklausomai nuo nedarbingumo laipsnio. Vietoje pensijos invalido pageidavimu galėjo būti mokama 10 metų pensijos dydžio vienkartinė pašalpa. 1937 m., pirmaisiais draudimo metais nelaimingų atsitikimų darbe buvo užregistruota 2504, o 1939 m. šis skaičius pasiekė net 5824.
1937 m. pradėjo veikti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa. Tai buvo viena centrinė įstaiga, tvarkiusi draudimą nuo nelaimingų atsitikimų visoje Lietuvoje. Kasa skyrė ir mokėjo pašalpas ir pensijas, o įmokas rinko ligonių kasos.
Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos.
Nedarbo draudimo užuomazgas galima įžvelgti dar 1919 m. Tuomet buvo priimti Darbo biržų įstatymai. Jie numatė nemokamas paslaugas ieškantiems darbo ir ieškantiems darbininkų. Tačiau spėta įsteigti darbo biržas tik Kaune ir Šiauliuose. Darbo biržas išlaikė savivaldybės savo lėšomis. Bedarbiams buvo organizuojami viešieji darbai ir teikiami pietūs varguomenės valgyklose.
Tarpukario Lietuvos socialinio draudimo istoriją 1940 m. užbaigė Liaudies komisarų taryba, savo nutarimu Socialinio aprūpinimo komisariatui perdavusi visas socialinės paskirties įstaigas, ligonių kasą bei Vyriausiąją socialinio draudimo tarybą.

Socialinis draudimas sovietiniu laikotarpiu
Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.
Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Jos valdė socialinio draudimo lėšas, joms priklausančias sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas.
Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo . Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto. Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus. Įnašai buvo diferencijuoti, nuo 2.4% iki 18% darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesinei sąjungai įmonė ar organizacija priklausė, pvz., kultūros darbuotojų profsąjungai buvo taikomas 7 proc. įmokų tarifas, geležinkeliečių – 10 proc., maisto pramonės darbuotojų – 14 proc. Vietinių profsąjungų leidimu, darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikino nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Kadangi socialinio draudimo biudžetas nebuvo atskirtas nuo visasąjunginio valstybės biudžeto, buvo deklaruojama, jog visos išmokos mokamos valstybės lėšomis.
Laikino nedarbingumo pašalpos buvo mokamos nuo pirmos nedarbingumo dienos iki kol darbuotojas pasveiks arba bus pripažintas invalidu. Pašalpos dydis priklausė nuo atlyginimo dydžio, nuo nepertrauktojo darbo stažo bei nuo narystės profsąjungoje: profsąjungos nariui, kai nepertrauktasis stažas iki 3 metų, pašalpa buvo mokama 50 proc. uždarbio dydžio; nuo 3 iki 5 metų – 60 procentų, nuo 5 iki 8 metų – 80 procentų, virš 8 metų – 100 procentų. Tuo tarpu nepriklausantiems profsąjungai, pašalpa buvo mažinama 50 procentų. Be to, dar buvo nustatyti atskiri dydžiai privilegijuotoms gyventojų grupėms, pavyzdžiui karo invalidams. Nėštumo ir gimdymo pašalpa buvo mokama 100 procentų darbo užmokesčio dydžio nepriklausomai nuo nepertrauktojo darbo stažo ar narystės profsąjungoje. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos ne mažiau kaip tris mėnesius. Ji buvo 30 rublių dydžio už kiekvieną gimusį vaiką. Laidojimo pašalpa buvo mokama mirus darbuotojui arba jo išlaikomam šeimos nariui. Laidojimo pašalpa priklausė nuo laidojimo vietos ir mirusiojo amžiaus: jei laidojama mieste, tai pašalpa mirus vyresniems kaip 10 metų amžiaus mokama 20 rublių, o jaunesniems kaip 10 metų – 10 rublių. Jei laidojama kaimo vietovėje – tai atitinkamai 10 ir 5 rubliai.
Pensijų sistema “socialistinėje” Lietuvoje buvo labai sudėtinga. Pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, ėjusiems nustatytą laiką tam tikrą tarnybą. Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų moterims. Pensijos buvo skiriamos pagal TSRS valstybinių pensijų įstatymą, o reikalingos lėšos jų mokėjimui buvo pervedamos iš Maskvos.
Sovietiniu laikotarpiu socialinis draudimas nebuvo atskirtas nuo socialinės paramos, buvo stengiamasi sudaryti vaizdą, jog visais žmonėmis rūpinasi valstybė. “Perestroikos” laikotarpiu tapo aišku, kad didžioji valstybė nepajėgi pakelti socialinio aprūpinimo naštos. 1990 metams “centras” planavo Lietuvai net 420 mln. rublių deficitą socialinėms reikmėms. Tokios “nelinksmos” prognozės be abejo, paskatino Lietuvą atsiskirti nuo centralizuoto biudžeto ir ieškoti savų finansavimo šaltinių.

Socialiniam draudimui Lietuvoje – 10 metų
Jau praėjo 10 metų, kai Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. 1990 metais vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo”, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.
Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 15), prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.Jau tuomet Vyriausiajai valstybinio socialinio draudimo valdybai prigijo trumpesnis pavadinimas – “Sodra” (žodžių socialinis draudimas trumpinys). Tai buvo pirmojo direktoriaus šviesaus atminimo Evaldo Kliučinsko sumanymas.
1990 m. spalio 23 d. buvo priimamas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį draudimą atskyrė nuo globos ir rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą.
1991 metų gegužę įsigalioja LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. Įstatyme buvo apibrėžta, kad “valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų.”
1991 m. lapkričio 21 d. “Sodra” buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją (ISSA) tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties.
1992 m. vasario 7 d. Valstybinio socialinio draudimo taryba nutarė, kad kovo 23 diena būtų paskelbta Valstybinio socialinio draudimo diena. Tą dieną 1926 m. buvo priimtas pirmasis socialinio draudimo įstatymas Lietuvos istorijoje. Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės.
1994-1995 m. vyko pensijų reforma. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo “Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas”. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 metais sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą.
Naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems asmenims, kurie į pensiją išeis po 1995 metų sausio 1 d., tai yra, po įstatymo įsigaliojimo datos. Tačiau Seimo sprendimu, remiantis naujuoju įstatymu, buvo perskaičiuotos visų pensininkų pensijos, taikant pensijos nemažinimo taisyklę. Padidėjusioms pensijoms mokėti “Sodrai” papildomai prireikė 130 mln. litų. Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. Iš viso padidėjusioms pensijoms mokėti 1995 metais reikėjo papildomai 283 mln. Lt.
1995 m. Seimas priėmė sprendimą dar kartą perskaičiuoti pensijas. Šį kartą atsižvelgiant į palankiausią uždarbį. Padidėjusioms pensijoms mokėti 1996 metais prireikė papildomai 216,4 mln litų.
1995 metų laikotarpis į “Sodros” istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos. Be to, tuometinė bankų krizė neaplenkė ir “Sodros”.
1996 – 1998 m. buvo įgyvendinamas projektas “Phare parama “Sodrai”. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš Europos Sąjungos pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai.
1997 m. prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš “Sodros” perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas.
1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi.
2000 m. įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.

Leave a Comment