Smulkaus ir vidutinio verslo būkle Lietuvoje

Turinys:

Įvadas..............................1.
I.Smulkus verslas Lietuvoje – koks jis?

Laisvė atnešė naujas galimybes...........................

Žiauri realybė..............................3.

Patentas – būdas išgyventi.............................4.

Beveik feodalizmas.................. ...............

Patentininkų niekas negina............................5.

1lentelė..............................
II.Verslininkų mintys apie savo būtį.

1 diagrama..............................6.

Teisiniai aktai..............................7.

Mokesčiai ..............................8.

2 diagrama..............................11.

Baudos ..............................12.

Kreditai..............................13.

Pastatai ir žemė..............................14.

Finansinė atsakomybė..............................15.

Darbuotojai..............................16.

Muitinės..............................17.

Išvados..............................

3 diagrama..............................19.

Naudota literatūra..............................20.

Įvadas
Nepriklausomybė atnešė laisvosios rinkos idėjas ir suteikė visiems gyventojams sąlygas užsiimti legaliu verslu bei susikurti materialinę laisvę, išvengti nepriteklių, pažeminimo, visiško skurdo, susikurti jei ne pasiturintį, tai bent žmogaus vardo vertą gyvenimą. Šia galimybe vienaip ar kitaip pasinaudojo ir tebesinaudoja didžioji gyventojų dauguma. Tačiau verslas daugeliui netapo tuo, kuo turėjo tapti.
Dauguma verslininkų įsitikinę, kad bi iurokratizmo priežastys glūdi įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose, reguliuojančiuose verslo santykius.
Todėl šiame savarankiškame darbe ištirsiu esamą dabartinę SVV būklę Lietuvoje, analizuosiu jos ekonominių ir teisinių veiksnių įtaką..

I.Smulkus verslas Lietuvoje – koks jis?

Laisvė atnešė naujas galimybes
Susikūrus valstybei, buvo galima pradėti legaliai teikti paslaugas, prekiauti, steigti įmones ir pasidaryti pradedančiais kapitalistais. Valdžia nebevaržė įsigytų automobilių skaičiaus, dingo “blatas”, deficitas, dingo ilgiausios eilės parduotuvėse. Įsigalėjo laisvoji rinka. Atėjo tikroji verslo laisvė.
Žengtas didelis žingsnis pirmyn. Žmogus suvokė, kad dirba sau, savo šeimai ir bū ūsimoms kartoms. Visišką laisvę turi žmogus, kuris gyvena iš savo darbo ir kuris laimingas tą darbą dirbdamas.
Laisvoji rinka deklaruoja, kad piliečiai turi patys užsidirbti pragyvenimui, susikurti darbo vietas. Savo ruožtu politikai vienbalsiai tikino, kad valstybė skatins darbo vietų kūrimą ir vi

isomis išgalėmis padės smulkiajam verslui, kad jis taps valstybės atrama ir visko pradžia.
Tik iš smulkiojo verslo iškils stambūs susivienijimai, pavieniai stiprūs verslininkai, statysiantys gamyklas ir fabrikus. Buvo minimi Honkongo, Pietų Korėjos Singapūro, Japonijos fenomenai. Skaičiuojama, kiek smulkus ir vidutinis verslas duotų naudos valstybei ir jos piliečiams Lietuvoje.

Žiauri realybė
Dabar tokie teiginiai skamba naiviai ir sukelia pašaipą. Lietuvos laisvosios rinkos dešimtmečio istorija parodė, kad visos 1989-1990 m. gražios idėjos pasisuko priešinga linkme arba liko deklaracijomis. Valstybė, vairuojama aukštų vadovų rankomis, pasuko kita kryptimi. Ekonominė laisvė ir įvairios lengvatos atiteko stambioms įmonėms, o smulkieji pateko į pačius žiauriausias , kokias tik begalima įsivaizduoti, sąlygas.
Visi šneka apie BVP, bet ar daug išmano, kas tai yra. Nesuvokia, kas tai yra smulkus verslas. Politikai mėgsta kalbėti apie makroekonomikos rodiklius, o apie smulkųjį verslą kalba tik per rinkimus. Gal reikėtų pabandyti patiems užsiimti tokiu verslu?
Įsigijęs patentą verslininkas atsiduria už valstybės ginamų piliečių ribos. Smulkieji neturi lengvatų. Jie priversti pirkti patentus, mokėti už juos avansu, t.y. kredituoti valstybę, nežinodami, ar užsidirbs pragyvenimui. Mokesčiai, kaip žinoma, turi tendenciją augti.
Rezultatai pasirodė greitai. Iki rekordininkų aukštumų išaugo nedarbas ir valstybės skola. Daugiau nei dešimtyje rajonų nedarbas viršija arba balansuoja ties kritine 20 proc. riba. Tokie teiginiai, kaip “kaimo nuskurdimas”,” žemiau pragyvenimo lygio”,”miestai vaiduokliai”,”išaugusi emigracija”, šiandien ja

au nieko nestebina.
Valstybė nesurenka planuotų mokesčių. Kelis kartus iš eilės politikams netgi teko mažinti biudžetą. Prabilta apie taupymo vajus.

Patentas – būdas išgyventi
Tačiau valstybės politikai nesikeičia. Net akivaizdūs dalykai valdžios nepriverčia nusileisti ant žemės, pažvelgti į problemas, įsigilinti, kaipgi vidutinio rajono miestelio pilietis išgyvena. Smulkieji verslininkai labai retai kalba apie ateities perspektyvas. Dažniausiai jie gyvena šia diena.
Per praėjusių metų 11 mėnesių patentus įsigijo 77 334 asmenys. Tai tie, kurie dar tikisi užsidirbti patys ir nešturmuoti darbo biržos. Į šalies biudžetą jie sumokėjo beveik 15 mln. Litų. Valstybė, nieko neveikdama, avansu gavo didelę pinigų sumą. Ir net nepadėkojo.
Patentas – tai darbo vieta. Tai ir prekyba, ir paslaugos. Beje, keista, tačiau pati darbo birža neagituoja bedarbių imtis patentų. Juk kuo daugiau patentininkų, tuo mažiau bedarbio pašalpų. Tai pat jokių papildomų išlaidų valstybei.
Jeigu statistiškai vienoje šeimoje yra 2,62 žmogaus, išeitų, jog iš pačios tikriausios privačios iniciatyvos pragyvena daugiau kaip 202 tūkst. žmonių. Jeigu jie būtų bedarbiais, valstybei reikėtų išmokėti mažiausiai 38 mln. litų.
Vadinasi, panaikinusi patentininkus, valstybė gautų daugiau kaip 53 mln. litų gryno nuostolio. Geras lietuviškos valdžios biznis.

Beveik feodalizmas
Norėdama surinkti daugiau mokesčių, valstybė ima dar labiau spausti smulkiuosius verslininkus. Ji verčia juos steigti individualias ar kitokias įmones, griežtina apskaitą. Valdininkai nesusimąsto, kodėl Lietuvoje beveik neliko normaliai veikiančių individualių įmonių.
Dabartinė naujovė – kasos aparatai patentininkams. Va

aldžiai reikia tiksliai suskaičiuoti, kiek gi kojinių, nosinių ar pieštukų pardavė smulkus prekybininkas. Valdininkai vis dar stebuklingai tikisi, kad smulkieji uždirba tiek daug, jog jų pinigų užtektų visoms biudžeto skylėms užlopyti.
Iš esmės kalbant, smulkusis verslas, daugelyje valstybių esantis tramplinu kylant į verslo aukštumas vieniems ir puikiu priedėliu formuojant prekių pasiūlą kitiems.
Įvedus kasos aparatus, kurie nėra pigūs, išnyko paskutinė riba, skirianti smulkiuosius verslininkus nuo vidutinių. Tikriau sakant, smulkieji turės pasitraukti į darbo biržas. Likusieji, norėdami išgyventi turės kelti prekių ir paslaugų kainas. Vartojimas dėl to neaugs, valstybė savo papildomo milijardo negaus. Priešingai patirs naujų išlaidų ir nuostolių. Dar padidės socialinė įtampa, žlugs paskutinis pasitikėjimas rinka.

Patentininkų niekas negina
Kyla klausimas, kodėl pas mus dėl biudžeto nesurinkimo, dėl neperkamų lietuviškų lengvosios pramonės gaminių, dėl pramonės įmonių bėdų apskritai kaltinami patentininkai?
Gal tik todėl, kad jų niekas negina? Kodėl lengvoji pramonė neieško galimybių pritraukti smulkiuosius verslininkus? Gal lengvosios pramonės įmonės galėtų vietoj vidutiniškai brangios gaminti ir brangią, ir pigią produkciją, kuri lengviau konkuruotų su įvežama produkcija.

1 lent.
Nedarbo lygis, Valstybinės darbo biržos duomenimis(procentais)
METAI PROCENTAI
1998m. vidutiniškai 6,4
1999m. 8,4
2000m. 11,5
2002m.(be gruodžio mėn.) 12,5

Tai reiškia, kad 1998 metais buvo suskaičiuota vidutiniškai 113,7 tūkst. žmonių, neturinčių darbo; 1999 metais – 148,7 tūkst.; 2000 metais – jau 204,9 tūkst.; 2001 metais(be gruodžio) – 223,4 tūkst. Žmonių. Kas toliau? Jeigu pridėsime patentininkus? Nedarbo lygis tikrai šoktelės per 20 proc. kur link me

es einame? Ko siekiame?
Kovos su nedarbu išeitis pasaulyje yra viena: reikia duoti galimybę žmonėms, užsiimantiems smulkiuoju verslu, dirbti. O užuot naikinus patentus, vertėtų išplėsti jų nomenklatūrą.

II. Verslininkų mintys apie savo būtį.
1diadrama. Ekonominių ir teisinių veiksnių įtaka verslo klimato formavimui 2001 m., procentais

(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m

Dideli mokesčiai labiausiai trukdo AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (67.5 proc.), užsiimančioms prekyba (66.7 proc.), turinčioms 10-49 darbuotojus (68 proc.), veikiančioms 3-5 metus (66.1 proc.). Labiausiai trukdantys verslui yra socialinio draudimo įmokų, pelno ir fizinių asmenų pajamų mokesčių dydžiai.

Teisiniai aktai

Įstatymų painumas, nestabilumas, nesuderinti reikalavimai tapo didžiule kliūtimi smulkiam ir vidutiniam verslui.
Verslininkas privalo išmanyti Konstituciją, specializuotus įstatymus,ir dar daugybę papildomų įstatymų ir poįstatyminių aktų. Žmogui fiziškai sunku įsiminti tiek informacijos ir neklystamai taikyti ją praktiškai. Maža to- daugelis įstatymų turi daugybę pataisymų ir papildymų (Fizinių asmenų pajamų bei juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas pakeistas 20 kartų, PVM įstatymas – per 10 kartų, o Įmonių įstatymai –per 30 kartų).”Valstybės žiniose” randama tokių paradoksų kaip “įstatymo pataisos pataisos įstatymas”.
Patys įstatymai suformuluoti taip painiai, kad suprantami tik patiems kūrėjams, o įvairių institucijų valdininkų yra interpretuojami skirtingai. Padėties negelbsti nei daugybė išaiškinimų raštu, nei prie įvairių institucijų steigiamos konsultacinės tarnybos.
Nusižengiant tarptautinės teisės bei sveikatos logikos dėsniams įstatymai Lietuvoje būna priimami atgaline data.
Labai dažnai įstatymai įsigalioja nuo priėmimo dienos, nepaliekama laiko su jais susipažinti ir pasiruošti juos vykdyti.
Įstatymai ir kiti teisiniai aktai priimami nesuvokiant realios padėties, neatsižvelgiant į tai, ar bus įmanoma taikyti juos praktiškai. Pvz.,įmonės kasos tvarkymo reikalavimų neįmanoma vykdyti mažose įmonėse, tai pat tose įmonėse, kurios turi keletą filialų.
Dėl realios padėties nesuvokimo bemaž neveikia ir Mažųjų įmonių įstatymas. Jis taikomas tik gamybinėms įmonėms, bet ir gamybinėms įmonėms neįmanoma pasinaudoti šio įstatymo nustatytomis pelno mokesčio lengvatomis, nes nurodytos apyvartos ir darbuotojų skaičiaus ribos yra nelogiškos ir nerealios.
Dažnai įstatymai prieštarauja vienas kitam – pavyzdžiui, yra net keturi įstatymai, nustatantys skirtingus atskaitomybės pateikimo terminus.
Atrodo, kad valdininkai žino ir pripažįsta vienintelį –Konstitucijos straipsnį: “Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės”.O tokie veiksmai kaip įvairių baudų ir sankcijų skyrimas be teismo sprendimo, pinigų išieškojimas “ne ginčo tvarka” bei sąskaitų įšaldymas prieštarauja Konstitucijai bei žmogaus teisėms.
Įstatymų netobulumas kelia didelių problemų ne tik verslininkams. Pavyzdžiui, Rejestro įstatymo nuostatos sąlygojo tai, jog į kiekvienos įmonės įstatus yra perrašomas vos ne visas veiklos rūšių klasifikatorius. Taigi statistika bejėgė nustatyti realią padėtį, suskaičiuoti realiai ta ar kita veikla užsiimančias įmones.

Mokesčiai
Esama mokesčių sistema yra nepalanki SVV, skatina mokesčių slėpimą, žlugdo suinteresuotumą dirbti ir investuoti. Respublikoje taikoma nemaža dalis mokesčių, be to, verslininkams privaloma sumokėti daugelį kitokių įmokų, išmokų bei šiaip “pamokėjimų”.
Pažeidžiamas pagrindinis principas – kad mokesčiai turi būti nustatyti tik įstatymais. Lietuvoje verslą apmokestinti gali bet kas: ministerijos savo nustatymais, savivaldybės –potvarkiais, ar net įvairios vietinės institucijos – savo viršininkų sprendimais.
Privalomas kasos aparatų įvedimas, specialios apskaitos dokumentų naudojimas ir kitos Vyriausybės nutarimais numatytos prievolės gerokai padidino verslo, ypač smulkaus, išlaidas.
Paminėtini ir kitų institucijų ‘išreikalauti” pinigai- pvz.,sveikatos centrai, išduodami įmonėms higienos pasus, ima mokestį už kiekvieną nurodytą veiklą; Šiaulių apskrityje veikiančios visuomeninio maitinimo įmonės privalo sudaryti sutartis su vietos sveikatos centru ir kiekvieną mėnesį sumokėti už graužikų ir kitų parazitų nuodijimą bei pan.
Mokesčiai bei kitos smulkiam verslui privalomos išmokos šiuo metu sudaro 60-80 proc. pajamų ir žlugdo suinteresuotumą dirbti.
Nėra Mokesčių kodekso, kuriame būtų nustatytas, kiek ir už ką reikia mokėti, kad verslininkas galėtų planuoti savo veiklą.
Būtina apriboti visų mokesčių naštą, nustatyti tiesioginių, netiesioginių mokesčių bei rinkliavų sąlygas ir ribas.
Turi atsirasti SVV neapmokestinamo minimumo sąvoka- pelno minimumas, iš kurio jokie mokesčiai neišskaitomi.
Nuolatinis mokesčių sąlygų sunkinimas ir kaitaliojimas, ypač nelaukiant naujųjų ūkinių metų pradžios, labai kenkia daugybei įmonių ar net priverčia jas bankrutuoti. Žlunga sudaryti verslo planai, neįmanoma bankas grąžinti gautų kreditų.
Verslo raidą žlugdo išankstinis apmokestinimas. Dar prieš pradėdamas savo veiklą, verslininkas turi iš anksto sumokėti už įmonės registravimą, licenciją, patentą ir kt. Toliau įmonei veiklą plėtoti trukdo nepakeliami mokesčiai, kuriuos įmonė privalo mokėti nuo pat pirmos dienos.
Išankstinis apmokėjimas yra sąlygotas ir galiojančios pajamų pripažinimo tvarkos, mat pajamomis laikoma išsiųstos produkcijos vertė. Nors pinigai dar negauti, mokesčius sumokėti jau būtina. Iš įmonių nepagrįstai atimamos apyvartos lėšos, kurių stygių ir taip nuolat junta visos įmonės.
Mokesčiai šoktelėjo padidinus minimalų mėnesio atlyginimą ir “pamiršus” padidinti pagrindinį neapmokestinamą minimumą.
Daugybė problemų ir nesusipratimų kyla dėl įmonių, ypač individualių, sąnaudų pripažinimo. Tai nėra vienareikšmiškai reglamentuota ir paliekama subjektyviai mokesčių inspektoriaus nuožiūrai. Nepripažįstamos neišvengiamai būtinos verslo sąnaudos: “prestižo”,komandiruočių, mokymosi, beviltiškų skolų, remonto ir amortizacijos, savo patalpų bei įrangos naudojimo privačioje įmonėje sąnaudos.
Daug problemų kyla dėl patentų bei licencijų. Nepagrįsti, nediferencijuoti patentų mokesčių dydžiai. Juos nustatant, būtina išanalizuoti įvairių veiklos rūšių įmonių pajamas ir išlaidas, tai pat reikėtų atsižvelgti į įmonės dydį, vietos palankumą. Nėra teisinga ir patento “neskolinimo” nuostata. Pavyzdžiui, susirgusio ar kelioms valandoms į “valdžios rūmus” tvarkyti būtinų reikalų išėjusio kioske dirbančio patentininko negali pavaduoti net artimiausi žmonės, giminės. Tada verslas, kad ir menkas, bet dažnai vienintelis gyvenimo šaltinis, yra priverstinai sustabdomas, nors už leidimą juo verstis jau sumokėta iš anksto – patento mokestis tai juk paimtas.
Ypač daug apribojimų ir suvaržymų taikoma “neskatintinai” veiklai – prekyba alkoholiu, tabaku ir pan. Vyriausybė, sudarydama tokius “ neskatintinos veiklos” sąrašus, ignoruoja Konstitucinį laisvo bet kokios įstatymo neuždraustos veiklos pasirinkimo principą.
Iškreipta žyminio mokesčio, kaip mokesčio už valstybinės institucijos atliktą paslaugą, prasmė.prisidengiant “žyminio mokesčio” sąvoka mokesčių už didmeninę ar mažmeninę prekybą alkoholiu neleidžiama mokėti dalimis, kas ketvirtį ar pan. Netinka vienodus įkainius taikyti ir didžiuliam kelių šimtų vietų restoranui miesto centre, ir mažai keleto vietų kavinukei atokiame priemiestyje.
Šiuo metu galiojančios apskaitos reikalavimai leidžia nustatyti įmonės parduoto alkoholio kiekį vieno butelio tikslumu, todėl būtų visiškai nesunku nustatyti pagrįstą proporcingą mokestį kiekvienai įmonei.
Būtina apibrėžti mažmeninės prekybos bei visuomeninio maitinimo įmonių sąvokas ir nustatyti esminius jų skirtumų požymius. (Šimtus tūkstančių litų valstybė prarado, kad , pvz.,Kaune, mažmeninės prekybos įmonės ”apsimetė” barais ir biudžetui sumokėjo ne po 34 tūks., o po 6 tūkstančius litų.)
Netiesioginio apmokestinimo metodai, kuriuos ketinama taikyti kaip represijas, būtų puiki ir veiksminga priemonė verslo įmonių realiam pajėgumui, taigi ir pagrįstiems mokesčiams nustatyti. Tai svarbu ne tik verslininkams, bet ir valstybei.
Neabejotina, kai kurių mokesčių surinkimo, administravimo, apskaitos, kontrolės ir priežiūros išlaidos viršija pačius surenkamus mokesčius.
LSVVPA ir NMS atliktame tyrime respondentų buvo paklausta, kokią įtaką jų verslui galėtų turėti Vyriausybės programoje numatyti mokesčių pakeitimai. Didžiausią teigiamą įtaką, verslininkų nuomone, turėtų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumažinimas iki 24 proc. ir fizinių asmenų pajamų neapmokestinamo minimumo padidinimas iki 320 Lt. Kiti mokesčių pakeitimai turėtų žymiai mažesnę įtaką verslui.
Kaip vertinamas verslas įvairių mokesčių 2001m. matome 1-oje diagramoje.

2 diagrama. Įvairių mokesčių poveikio verslui vertinimas 2001 m., procentais

Socialinio draudimo įmokų dydį, lyginant su kitais mokesčiais, labai neigiamai vertina daugiausia įmonių – net 33 proc. Neigiamai ir labai neigiamai šias įmokas apibūdina 81.2 proc. AB, UAB, ŪB ir kt. įmonių bei 71.8 proc. IĮ. Pelno mokesčio dydis trukdo didesnei daliai AB, UAB, ŪB ir kt. įmonių (79 proc.) ir šiek tiek mažesniam skaičiui (66.6 proc.) individualių (personalinių) įmonių. Didėjant įmonių darbuotojų skaičiui, didėja įmonių dalis, neigiamai vertinanti fizinių asmenų pajamų mokesčio dydį. Šis mokestis trukdo 50.3 proc. mikroįmonių, 71.2 proc. įmonių, turinčių 1-4 darbuotojus, 74.8 proc. įmonių, kuriose dirba 5-9 darbuotojai ir 79.8 proc. įmonių, turinčių 10-49 darbuotojus. Blogiau šį mokestį vertina AB, UAB, ŪB ir kt. įmonės – 76.9 proc., negu IĮ – 62.5 proc. Pridėtinės vertės mokestis per didelis AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (63.9 proc.). Tik 39.9 proc. IĮ jį vertina neigiamai, 46.4 proc. IĮ šio mokesčio mokėti nereikia. Gana prieštaringi įmokų į garantinį fondą dydžio vertinimai, nes jį įmonės pradėjo mokėti tik 2001 metų balandžio mėn. 18.9 proc. įmonių šį mokestį įvertino neigiamai ir labai neigiamai.
Kaip didžiausi mokesčių administravimo trūkumai įvardyta paini mokesčių sistema (68.6 proc.), skirtingas įstatymų interpretavimas (47.3 proc.), išankstinis neigiamas valdininkų požiūris į verslininkus (23.5 proc.), dideli administravimo kaštai (20 proc.).

Baudos

Aukščiausi šalies pareigūnai jau supranta, kad “žiauriąja akcija”perlenkta lazda. Juk baudos turi auklėti, o ne žlugdyti. Išieškotos vienkartinės baudos neatstato mokesčių, kuriuos nuolat būtų mokėjusios nesužlugdytos įmonės. Dėl sunaikintų darbo vietų padaugėja bedarbių, prireikia daugiau išmokų iš biudžeto, sustiprėja socialinė įtampa šalyje. Didžiulės baudos neatitinka nusižengimo laipsnio.
Baudžiamajame kodekse už kriminalinius nusikaltimus numatytos baudos yra mažesnės negu už verslininko padarytus menkus pažeidimus. Pvz.,pavėluotas svarstyklių patikrinimas, net jei tos svarstyklės rodo gerai ir tiksliai, “užtraukia” baudą, skiriamą valdininko nuožiūra; be prijuostės dirbanti kioskininkė sveikatos centro pareigūnų gali būti nubausta šimto ar kelių šimtų litų bauda.
Būtina sudaryti tikrintojų sąvadą bei suvestinę, kas už ką ir kokio dydžio baudomis gali bausti verslininką. Dabar gi tikrintojams suteikti neriboti įgaliojimai yra ypač pavojingi, nes nėra nustatyta jų įgaliojimų riba, neįteisinta atsakomybė už jų neteisėtus, savanaudiškus veiksmus, nėra verslininkui padarytos moralinės ir materialinės žalos atlyginimo mechanizmo.
Įsigaliojus Mokesčių administravimo įstatymui, pakito tarpusavio santykiai: ankščiau inspektoriai turėjo įrodyti verslininko klaidą, o dabar verslininkas turi įrodyti, kad tikrintojas neteisus.
Iškyla tikrintojų kvalifikacijos, kompetencijos, sąžiningumo problema. Mokesčių inspekcijos darbuotojų atestacija parodė, kad tik 1 iš 6 inspektorių atitinka keliamus reikalavimus. Todėl būtina įvesti antrinį sankcionavimą, t.y. galimybę per tam tikrą laikotarpį apskųsti pareigūno sprendimą aukštesnei institucijai.
Siekimas bet kokiomis priemonėmis papildyti biudžetą`sukelia neigiamų moralinių ir psichologinių padarinių. Nuolatinė įtampa, grėsmė ir baimė neigiamai veikia emocinę darbuotojų būseną ir didina klaidų, apsirikimų tikimybę.
Keistas požiūris, kai neigiama paprasta žmogaus teisė suklysti (didžiulės baudos skiriamos už buhalterio, kasos aparatus dirbančio žmogaus klaidas). Čia neatsižvelgiama į seniai mokslo įrodytus teiginius apie natūralų dėmesio koncentracijos sumažėjimą bėgant darbo dienai ar pan.
Kol kas, deja, nėra numatyta jokios valdininkų atsakomybės už padarytas klaidas. Pvz.,verslininkai pirko kasos aparatus, tačiau neilgai trukus tie patys ”valstybiškai registruoti” aparatai paskelbti netikusiais ir dabar, žlugus verslui ar keičiant įmonės profilį, tokio aparato, beveik naujo ir nepriekaištingai veikiančio, nebeįmanoma parduoti – jį lieka tik išmesti. Vėl verslininkai moka už valdininkų klaidas.
Kitas naujųjų laikų fenomenas- “skundukų” telefonas, primenantis šlovingus Povilo Morozovo ar tėvelio Stalino laikus. Kadangi nenustatyta skundėjo atsakomybė už pateiktą klaidingą informaciją, tai gali būti ir jau yra panaudojama susidoroti su konkurentais, suvesti asmeninę sąskaitą ir pan.

Kreditai

Didžiulė mokesčių našta, mažėjanti gyventojų perkamoji galia, užsienio valiutų kursų svyravimai – tai objektyvios priežastys, nulėmusios sunkią SVV įmonių finansinę būklę.
Maža įmonė nėra patrauklus klientas bankui.
Valstybės parama būtina teikiant lengvatinius kreditus smulkioms įmonėms (pvz.,valstybė galėtų padengti bankų nustatytas palūkanas ar jų dalį ). Būtina sudaryti galimybes gauti kreditų įkeičiant žemę ar patį statomą objektą.
LR įmonių įstatymo nuostata, kad įmonėms ir jų junginiams draudžiama skolintis pinigų iš fizinių asmenų, pažeidžia konstitucinę asmens teisę visiškai disponuoti nuosavybe.
Jei įmonei trūksta apyvartos lėšų, savininkas ar akcininkai negali suteikti jai trumpalaikės ar ilgalaikės paskolos. Įmonės priverstos kreiptis į bankus, įrodinėti savo pinigines reikmes, mokėti palūkanas, nors turi ir savo pinigų. Potencialūs Lietuvos investuotojai diskriminuojami užsieniečių interesų, neišnaudojami šalies vidaus rezervai, dirbtinai stabdomas pinigų srautų judėjimas.
Nesuprantamas toks apsidraudėliškumas, neleidžiant paskolinti oficialiai deklaruotų pinigų.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas besikuriančių įmonių paramai. Šiuo metu darbo biržoje skiriami kreditai verslui pradėti yra nepakankamo dydžio ir nepakankamos trukmės.
Būtina teikti kreditus atsižvelgiant į verslo plane įrodytus poreikius.
Smulkiam ir vidutiniam verslui lėšas numatyta paimti iš privatizavimo fondo, kuris visai nesusijęs su privalomuoju biudžetu. Ši kolizija kelia abejonių, ar SVV skatinimo fondas apskritai gali būti suformuotas. Todėl reikėtų numatyti kitą, realų SVV fondo lėšų šaltinį.
Kitas nerimą keliantis dalykas- užsienio paskolų skirstymas. Statistikos departamento duomenimis, SVV atiteko tik labai maža užsienio paskolų procento dalis. Būtina garantuoti viešą,argumentuotą ir teisingą užsienio paskolų paskirstymą.
Didelė problema- alternatyvių finansavimo šaltinių bei institucijų nebuvimas.
Numatytas sudėtingas administravimo bei atsakomybės mechanizavimas neskatina kurti naujas kreditavimo įstaigas.

Pastatai ir žemė
Nors ir pripažįstama, kad pirminis privatizavimas nebuvo visiškai teisingas, tačiau tai jau istorija ir laimėjo tie, kurie sugebėjo vienais ar kitais būdais kažką įsigyti.
Didžiausių problemų kyla verslininkams, naudojantiems patalpas.
Prasčiausias, apleistas patalpas išsinuomoję verslininkai atliko kapitalinį remontą, investavo didžiules lėšas, taip gerokai padidindami valstybinio turto vertę. Tačiau dabar nustatant patalpų rinkos kainą neatsižvelgiama į tai, kokios būklės patalpos buvo išnuomotos. Todėl norėdamas išsipirkti valstybei priklausančio turto dalį, verslininkas priverstas antrą kartą sumokėti už savo paties sukurtą turtą.
Klausimą komplikavo besikeičiančios valdžios, panaikinusios viena kitos sprendimus ir nustačiusios naujus apribojimus.
Būtina suteikti galimybę pirmumo teisę nuomojamas patalpas likutine verte(įvertinus investuotas lėšas) išsipirkti tiems, kurie tas patalpas išsinuomojo, įrengė, sutvarkė.
Kitu atveju, t.y. skelbiant viešus konkursus, verslininkai, įdėję daugybę lėšų į darbo bus nustumti, o geriausius objektus supirks”juodų”pinigų apsčiai turinčios šešėlinės nusikaltėlių struktūros.
Sunki, beteisė mažiausių verslininkų, dirbančių laikinuose pastatuose, padėtis: juos žlugdo laikinumo ir rizikos jausmas, neleidžiantis investuoti, statyti, planuoti verslo, prievolė perregistruoti verslą kas ketvirtį. Neretai verslininkas priverčiamas”kraustytis”su savo statiniu į kitą vietą, nekompensuojant persikraustymo, naujos vietos sutvarkymo komunikacijų tiesimo išlaidų. Vyriausybės nutarimas dėl teisinės pastatų registracijos apribojo laikinuose pastatuose dirbančių verslininkų veiklos galimybes. Beje, už pastatus, kuriems nesuteikta teisinė registracija, vis tiek reikalaujama mokėti nekilnojamojo turto mokestį.
Problemiškas žemės suskirstymas į žemės ūkio ir komercinės paskirties žemę. Tai trukdo mažiems verslininkams įsikurti griūvančiuose nenaudojamuose fermose, plėtoti gamybą, padidinti mokesčius žmonėms, norintiems plėtoti verslą savo nuosavoje žemėje.

Finansinė atskaitomybė
Sveikintinas Vyriausybės institucijų siekimas įvesti tvarką, tačiau, deja, ir vėl persistengiama.
Buvę patentininkai, dažnai senyvi bei mažo išsilavinimo žmonės paversti “įmonininkais” privalo vesti apskaitą, kuri mažai tesiskiria nuo didelių įmonių apskaitos. Gaudami itin mažai pajamų iš savo verslo, jie neišgali samdytis apskaitininko, stengiasi išsiversti patys, rizikuodami padaryti klaidą ir tuo pat metu rizikuodami viskuo-savo turtu, savo ateitimi.
Nebetenka kalbėti apie laiką, kurį verslininkas sugaišta pildydamas kalną įvairiausių knygų ir žurnalų. nebelieka laiko lėšų savišvietai, mokymuisi, verslo žinių tobulinimui, pagaliau-vaikų auklėjimui. Baigia išnykti vidurinysis sluoksnis-kiekvienos teisinės valstybės pagrindinis ramstis, žmonės, kuriems už sąžiningą darbą, legalią veiklą garantuojamos pagrindinės teisės ir jų apsauga.
Ne tik samdomo darbuotojo, bet ir darbdavio laikas yra nacionalinis turtas ir negali būti švaistomas beprasmiškiems popieriams pildyti.
Turi būti sukurta specialiai smulkiam verslui pritaikyta finansinės atskaitomybės sistema, kiek įmanoma supaprastinta ir prieinama mažo išsilavinimo žmonėms.
Reikia sukurti bendrą atskaitomybės formą, kurios grafose reikiamos informacijos rastų visų suinteresuotų institucijų(mokesčių inspekcijos,”Sodros”, statistikos ir kt.) atstovai.
Būtina panaikinti beprasmiškų formalių leidimų sistemą, kai kabinete sėdintis valdininkas, neatlikdamas jokio darbo ar funkcijos, savo parašu sprendžia:leisti ar neleisti.

Darbuotojai
Didžiulę sumaištį sukėlė įsigaliojusios Darbo sutarties įstatymo pataisos, pagal kurias net pagalba seneliams kaime gali būti pripažinta nelegaliu darbu. Aukščiausi šalies pareigūnai pripažįsta, kad pataisos neatitinka realaus gyvenimo, prieštarauja sveikam protui, todėl būtina kuo greičiau jas atšaukti, nes jau dabar yra verslininkų, patyrusių dėl šių pataisų didelių nuostolių.
Būtina Darbo sutarties įstatyme reglamentuoti trumpalaikes paslaugos sutartis, įteisinti “talkos” sąvokas.
Individualiose įmonėse dirbantys šeimos nariai nelaikytini samdiniais, todėl turėtų būti taikomi paprastesni darbo saugos, buhalterinės apskaitos kiti reikalavimai.
Pakeistas Vyriausybės nutarimas, ribojantis darbdavio teises, sudarant darbo sutartis. Darbo trukmė nustatoma darbuotojo ir darbdavio susitarimu. Vyriausybė nustato minimalų darbo valandos apmokėjimą.
Naujų darbo vietų kūrimas turi būti paskelbtas prioritetu: žmogui, įkūrusiam bent menkiausią verslą, turi būti sudarytos sąlygos jį išlaikyti, nes tik taip jis bus garantuotas, kad jis pats ir jo šeima neskurs, netaps našta valstybei, papildę bedarbių ir socialiai remtinų gyventojų gretas.
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas nustato, kad smulki ir vidutinė įmonė Lietuvoje – tai įmonė, kurioje vidutinis metinis darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 49. Europos Sąjungos šalyse SVĮ vidutinis metinis darbuotojų skaičius neturi viršyti 249.

Muitinės
Esant dabartiniam kompiuterizavimo ir apskaitos lygiui, reikia supaprastinti kai kurių muitinės procedūrų forminimą, būtina pradėti skirti patikimus muitinės klientus, nes dabar vienodai elgiamasi ir su kontrabandininkais, sukčiais, ir su patikimai dirbančiomis įmonėmis.
Verslininkams neteisėtai primetama nemažai išlaidų, pavyzdžiui, transportuojant kai kurių rūšių prekes privaloma policijos palyda įmonės sąskaita. Už muitinės iniciatyva atliekamą kontrolinį transporto priemonių svėrimą irgi moka įmonės.
Įmonės, kurioms taip pat trūksta apyvartos lėšų yra verčiamos sumokėti didžiulius užstatus reeksporto atveju.

Išvados
Daugelis Lietuvos žmonių verslininkais tapo”prievarta” praradę darbus, bankrutavus didžiulėms gamykloms, tyrimo ir projektavimo institucijoms. Žmonės neturėjo iš ko rinktis-jie privalėjo rasti būdą sau ir savo šeimai išlaikyti. Daugelis jų dėl žinių, patirties, netgi pradinių lėšų stygiaus buvo nepajėgūs iškart užsiimti gamybine veikla. Kad sukauptų lėšų, jie buvo priversti užsiimti prekyba ar paslaugų teikimu. Todėl Vyriausybės nutarimuose įteisinama prekybos, bei paslaugų, sudarančių didelę dalį SVV Lietuvoje, diskriminacija yra tiesioginis smulkaus verslo žlugdymas.
1.Norėdama garantuoti SVV plėtrą, Vyriausybė turi pagaliau išsirinkti jo plėtros modelį, dėl to būtina išsinagrinėti ir apibendrinti užsienio patyrimą. Būtina sukurti SV koordinavimą, kuravimo, rėmimo sistemą, numatyti valstybės prisiimamas funkcijas ir įsipareigojimus.
2.Būtina steigti valstybinę instituciją, atsakingą už SVV plėtrą, nustatyti šios institucijos, vietos valdžios organų, SVV organizacijų nuolatinius funkcinius ryšius.
Tik tuomet gali būti įvykdytos valstybės priimtos SVV programos, kurios iki šiol telikdavo gerų ketinimų protokolais, dulkančiais valdininkų stalčiuose.

Didelė kliūtis smulkiam ir vidutiniam verslui yra:
· Apyvartinių lėšų trūkumas;
· Į klausimą, kokios mokesčių lengvatos galėtų būti teikiamos, ne vienas neprieštarautų, kad turėtų būti sumažinti visi mokesčiai,nes mokesčiai turi didžiausią įtaką verslo formavimuisi;
· Didelė kliūtis verslo pradžiai yra lėšų stoka ir paskolų išdavimo tvarka;
· Per mažai institucijų teikiančių paramą SVV
· Valstybės valdymo institucijų savivaldybių darbuotojų biurokratizmas;
· Didelė konkurencija;
· Esama įstatyminė bazė;
· Kvalifikuotų specialistų trūkumas.

Kvalifikuotų specialistų trūkumas, kaip kliūtis verslo plėtrai, įvardijama paskutinėje vietoje, nors būtų galima tikėtis, kad smulkiose įmonėse dėl ribotų finansinių ir žmogiškųjų išteklių tai turėtų būti viena svarbiausių problemų. Daugelis respondentų galvoja, kad jie išmano savo verslą ir verslo vadybos subtilybes, ir su problemomis, kurių sprendimui reikalinga pagalba iš šalies, susiduria tik kartais arba niekada.
Šios pagrindinės SVV kliūtys sukelia dauguma verslininkų nepasitenkinimą dabartine Lietuvos ekonomikos būkle, kadangi tai turi didžiulę neigiamą įtaką smulkiam ir vidutiniam verslui.
Bendras verslo/ekonomikos situacijos vertinimas apibūdinamas 3-oje diagramoje.
3 diagrama. Bendras verslo/ekonomikos situacijos vertinimas 2001 m., procentais

(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)
Nepalankiausia verslui situacija Lietuvoje yra reklama, žiniasklaida, projektavimu (85.7 proc.), paslaugų teikimu (78.7 proc.) ir gamyba (78.4 proc.) užsiimančioms įmonėms. Labai nepalankiai verslo situaciją vertina įmonės, kuriose dirba 5-9 darbuotojai (71.3 proc.) ir kurių metinė apyvarta yra iki 0.5 mln. Lt. (68.7 proc.). Verslo situacija Lietuvoje nepalankesnė importuojančioms (60.8 proc.) negu eksportuojančioms (52.2 proc.) įmonėms. Blogiausiai verslo situaciją vertina Panevėžio (75.1 proc.), Utenos (73.7 proc.) bei Marijampolės (71.4 proc.) apskrities verslininkai.
Per paskutinius 12 mėnesių ekonominė situacija Lietuvoje pablogėjo.

Naudota literatūra:
1.Internetas www.svv.lt
2.Dienraštis “Respublika”,(“Akis į akį su valdžia”) ’97 rugsėjo 16 d.
3.Dienraštis “Respublika”,(“Pinigai”) 2002 m. vasario 2 d.

Leave a Comment