ŠIUOLAIKINIŲ PINIGŲ RŪŠYS

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

ŠIUOLAIKINIŲ PINIGŲ RŪŠYS

Referatas

Vilnius, 2015

ĮVADAS

Labai abejotina ar šiandieniniame žmogaus gyvenime bei jo veiklos sferoje rasime, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinama skola, kaupiamas turtas. Nei vienas ekonomikos reiškinys arba procesas nepaaiškinamas be kainos, o pastaroji yra ne kas kita kaip pinigų atspindys. Pinigai yra vienas nuostabiausių žmogaus sukurtų istorinių išradimų, kurie pasireikšdavo žmonių istorijoje labai įvairiomis formomis, ne visuomet atlikdavo vienodas ir tas pačias funkcijas. Pinigų kūrimo istorijoje atsispindi tautų istorija ir žmonijos kultūra. Pinigai yra svarbiausias mainų matas.

Kiekvienam iš mūsų, nesvarbu jaunas ar senas bebūtum, teko susidurti su įvairiaus pobūdžio pinigine išraiška. Todėl daugelis galėtų pasakyti, kad pinigai yra priemonė, kuria savo prekes ir paslaugas mainome į prekes ir paslaugas. Faktiškai pinigai yra visa tai, kas konkrečioje visuomenėje plačiai vartojama ir pripažįstama kaip mainų priemonė.

Darbo tikslas – išanalizuoti šiuolaikinias pinigų rūšis.

Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti pinigų kilmės principus;

2. Aptarti šiuolaikinių pinigų rūšis;

3. Pateikti išvadas.

PINIGŲ RAIDA IR KILMĖ

Kai žmogus pastebėjo, kad gali sumedžioti daugiau žvėrių ar surinkti daugiau derliaus nei pajėgus suvartoti, jam iškilo dvi galimybės. Jis galėjo perteklių pasilikti sau, nors tos vertybės galėjo nueiti perniek, arba tą perteklių išsikeisti į ką nors kita.

Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę prekių mainų priemone. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo prekės, pavyzdžiui: žemdirbiams – grūdai, gyvulių augintojams – gyvuliai, amatininkams – ūkio apyvokos reikmenys, medžiotojams – kailiai.

Šiuo metu yra manoma jog viena svarbiausių gamybos efektyvumo didėjimo sąlygų – visuomeninio darbo pasidalijimo plėtojimas, kuris pasireiškia tuo, kad gamintojai vis labiau specializuojasi atskirų detalių gaminime. Natūriniame ūkyje mainai buvo atsitiktinis reiškinys. Tuo metu vyko barteriniai (natūriniai) mainai. Jie nepatogūs. Todėl ilgainiui išsiskyrė atskira prekė, kuri atlikdavo mainų priemonės funkcijas. Mainų priemonės funkciją atlikdavo savo natūralia forma. Mainų palengvinimui palaipsniui buvo pradėtos kaldinti monetos. Jau V a.pr.Kr. graikai, gyvenę dabartinėje Sicilijoje, pradėjo gaminti monetas iš bronzos ir kitų pinigų metalų. Taip atsirado smulkūs pinigai arba monetos, skirtos kasdieniam vartojimui ir pasižyminčios didesne nominalia verte, nei joms pagaminti naudojamas metalas. Iš graikų metalinius pinigus perėmė romėnai, o paskui ir kitos Europos tautos. Romoje monetų kalykla buvo įsikūrusi prie vienos svarbiausių deivių – Junonos – šventyklos. Ši deivė buvo dar vadinama Patarėja, lotyniškai – Moneta. Šioje kalykloje iškalti apvalūs pinigėliai pradėti vadinti monetomis. Taigi mūsų monetų kilmė tikrai yra dieviška. Sunkūs metaliniai pinigai vietos rinkoje buvo gana patogūs, tačiau jeigu prekeiviui ar pirkėjui reikėjo leistis į tolimą kelionę, jie tapdavo košmaru. Jam buvo sunku tampytis tiek svorio. Todėl iškilo būtinybė rasti kitokį atsiskaitymo būdą. Prieš išvykdami į kelionę pirkliai savo pinigus patikėdavo pasitikėjimą pelniusiems valdininkams, šie pateikdavo kvitus ir patvirtindavo juos savo parašu. Prireikus pirklys šį dokumentą galėdavo iškeisti į grynuosius pinigus arba susimokėti juo už prekę. Ilgainiui kvitai pradėjo cirkuliuoti mainuose. Vėliau šią funkciją perėmė privatūs komerciniai bankai – taip vietoj kvitų atsirado bankomatai. Dabar funkcionuojantys popieriniai pinigai yra valstybės įteisinti piniginiai ženklai, turintys kreditinę prigimtį.

Kas yra pinigai? Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsiskaitymuose. Tačiau modernioji visuomenė neatsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Tačiau egzistuoja prieštaravimas, kuris neleidžia besąlygiškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk negalima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas. Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis, grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami, todėl į pagalbą pasitelkiame čekinio atsiskaitymo būdą.

Kitas pinigų apibrėžimas kaip mainų priemonė; tai priemonė, kurios dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams. Pinigai ekonomikoje reikalingi ne patys savaime, bet kaip priemonė, atliekant įvairius sandėrius: prekėms įsigyti ar parduoti. Viena vertus, darbuotojai darbo paslaugas maino į pinigus. Kita vertus, gamintojai ir vartotojai perka bei parduoda už pinigus prekes.

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pinigai yra apibūdinami pagal jų funkcijas: pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonių arba kaip likvidi kaupimo priemonė.

PINIGŲ RŪŠYS

Aprioriniu (nepriklausantis nuo patirties) požiūriu pinigai apibrėžiami kaip priemonė, visuotinai pripažįstama mainų tarpininku, nes tai yra tik vien pinigams būdinga funkcija. Tad ši savybė reiškia, kad pinigų pasiūlos pokyčiai stipriai veikia, o daugelio ekonomistų nuomone – lemia nominaliąsias pajamas, o galimybės reguliuoti ekonomiką. Empirinis (paremtas patirtimi) apibrėžimas orientuojasi į tas pinigų savybes, kurios yra svarbios reguliuojant pinigų pasiūlą makroekonominės politikos priemonėmis. Taigi pinigų empirinis apibrėžimas vertina pinigus ne pagal kokį nors jų prigimtinį požymį, bet traktuoja kaip likvidžius aktyvus arba tokių aktyvų rinkinį, kuris:

– daro tiksliausiai numatomą poveikį nominalioms pajamoms;

– gali būti šalies centrinio banko kontroliuojamas;

Pasaulyje yra didelė pinigų rūšių apibūdinimų įvairovė, pavyzdžiui:

1) grynieji pinigai – monetos ir popieriniai pinigai;

2) negrynieji pinigai – tai buhalteriniai pinigai, laikomi banko sąskaitose,

3) prekiniai pinigai (pilnaverčiai pinigai) – turintys dvejopą panaudojimą – kaip mainų priemonės ir kaip įprastos prekės.

4) visaverčiai pinigai – tai aukštą perkamąją galią turintys pinigai, esant santykinai žemomis kainomis;

5) pigieji (nevisaverčiai) arba lengvieji pinigai – tai mažą perkamąją galią turintys pinigai, esant mažai palūkanų normai. Valstybės priemonės, didinančios pinigų pasiūlą, vadinamos pinigų nuvertinimo, arba lengvųjų pinigų, politika;

6) kreditiniai pinigai – tai pinigai, kurie patys neturi medžiagos vertę atitinkančios vertės ir kurių negalima iškeisti į pilnaverčius pinigus (dabartiniu metu dauguma pasaulio šalių turi pasaulio valiutą, kuri yra kreditiniai pinigai);

7) elektroniniai pinigai – pinigų vertė, išreikšta kaip pretenzija, emitentui: kuri yra saugoma elektroninėse laikmenose; kuri leidžiama gavus lėšas, kurių suma yra ne mažesnės vertės už išleistą pinigų vertę; kurią įmonės, kurios nėra emitentas, priima kaip mokėjimų priemonę;

8) tikrieji pinigai – tai pinigai iš tauriojo metalo (aukso arba sidabro), kurių nominalioji vertė lygi tauriojo metalo, iš kurio jie pagaminti, vertei;

9) banko pinigai – tai banknotai ir monetos;

10) plastikinės kortelės – naudojamos banke atsiskaitant grynaisias pinigais;

11) negrynieji pinigai – tai elektroniniai pinigai, buhalterinės sąskaitos bankuose, trumpalaikiai vertybiniai popieriai, terminuoti indėliai;

12) metaliniai pinigai – tai pinigai,kuriuos išleidžia valstybė išlaidoms dengti;

13) banknotai – kreditiniai pinigai, kuriuos leidžia į apyvartą šalies Centrinis bankas.

14) čekiai – einamosios sąskaitos savininko rašytinis įsakymas bankui apie nurodytos sumos išmokėjimą čekio gavėjui arba jos pervedimą į kitą sąskaitą;

19) vekseliai – įstatymo nustatytos formos skolos dokumentas, suteikiantis teisę vekselio turėtojui pareikalauti iš kito asmens (vekselio įpareigotojo) sumokėti atitinkamą vekselyje nurodyta pinigų sumą;

20) kvazipinigai – terminuotųjų ir taupomųjų indėlių bei indėlių užsienio valiuta komerciniuose bankuose suma. Kvazipinigais jie vadinami todėl, kad nėra visiškai likvidūs – atsiimant terminuotąjį indėlį anksčiau termino prarandamos visos palūkanos ar jų dalis;

21) „nešvarūs pinigai“ – nusikalstamais būdais įgytų pinigų investavimas ar pervedimas į teisėtus apyvartos kanalus taip, kad tikrasis tų pinigų šaltinis negalėtų būti atsektas.

3.1 SMULKIOS MONETOS

Metaliniai pinigai iš pradžių buvo iš žiedų, vielos, metalo gabalų pavidalu, bet buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Siekiant išvengti šių nepatogumų buvo pradėtos naudoti monetos. Monetos buvo nustatytos prabos, formos ir svorio liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. Kad monetos nebūtų padirbinėjamos, būdavo žymimos sudėtingais piešiniais ir ženklais, dažniausiai valstybės herbu ar vadovo atvaizdu. Pinigams gaminti naudoti taurieji metalai, nes jie:

1. Neprarasdavo savo fizinių savybių;

2. Buvo reti, todėl ir nedidelio svorio turėjo didelę vertę;

3. Metinė gavybos apimtis paprastai buvo stabiliai, bet nežymiai didėjanti;

4. Laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su jų brangumu, buvo nežymios.

Labiausiai buvo paplitęs atsiskaitymas auksu, sidabru, variu. Žmogus buvo užtikrintas, kad gaudamas užmokestį už parduotas prekes metalu, jis bet kuriuo metu galės už tą patį metalą vėl atgauti parduotas ar pirkti kitas jam naudingas prekes bei paslaugas. Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymosi įvykis, tačiau monetų cirkuliacija turėjo ir trūkumų:

1. dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai;

2. dideles monetų sumas sunku suskaičiuoti.

Norint palengvint gyvenimą buvo sugalvota į rinką išleisti, kitą pinigų rūšį, kurie būtų patogesnė, ekonomiškesnė bei palengvinanti žmogaus gyvenimą.

POPIERINIAI PINIGAI

Popieriaus panaudojimo pinigų gamyboje pirmumas, kaip ir paties popieriaus gamybos išradimas, priklauso Kinijai. 650m. pirmą kartą buvo išleisti popieriuje spausdinti pinigai.

Popieriniai pinigai – išreiškia žymiai didesnę nominalią vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Jie turi perkamąją galią, todėl kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, taip suteikiant jiems mainų ir mokėjimo galią, bei šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta. Popieriniai pinigai turi turėti šias savybes:

1. Būti stabilūs, portatyvūs (lengvi, patogūs, nedideli);

2. Patvarūs (geros kokybės popierius);

3. Vienarūšiai (visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės);

4. Turi būti dalūs, deramai apsaugoti nuo klastojimo.

Nors popierinius pinigus bet kada buvo galima laisvai iškeisti į metalinius, žmonės buvo labiau linkę atsisakyti monetų ir jas keisti į popierinius pinigus. Kadangi popierinius pinigus buvo lengva suskaičiuoti, saugoti ir gabenti.

Galima skirti šiuos popierinių pinigų privalomus:

1. nedidelės jų gamybos išlaidos gerokai mažesnės už nominalią vertę;

2. svarbiausia pinigų perkamosios galios sąlyga – išlaikomas jų kiekio reguliavimas.

Šią misiją atlieka valstybė, kuri atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja cirkuliuojamų pinigų kiekį. Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai. Žmonės visuomet buvo tikri, kad banknotus galima iškeisti į auksą.

Banknotas – piniginis ženklas, gaminamas iš popieriaus, tankaus audinio ar plastiko, paprastai stačiakampės formos. Iš pirmo žvilgsnio banknotas – tik keturkampis, įmantriai ornamentuotas popieriaus lapelis su portretu, peizažu ir tekstu. Tačiau šis lapelis turi didelę galią – už jį galima pirkti reikalingus daiktus, atsilyginti už paslaugas, be rūpesčių keliauti per pasaulį, iškeičiant vienoje šalyje iškeistus popierėlius į kitos šalies popierėlius.

Europoje banknotai, kaip visuotinai pripažinta mokėjimo priemonė, žinomi nuo XVIIa. Kiekviena valstybė turi savo supratimą, kaip turėtų atrodyti nacionalinės valiutos banknotas. Kiekviena banknotų spaustuvė, turėdama kelių dešimtmečių, o kai kurios net kelių šimtmečių darbo patirtį, taip pat daro ryškią įtaką spauzdinamų banknotų dizainui ir juose naudojamomis apsaugos priemonėmis. Popieriniai pinigai kasdienėje apyvartoja labai greitai susidėvi. Kas gali pasitikėti nacionaline valiuta, jei dėl susidėvėjimo ar nešvarumų negalia atpažinti jos apsaugos priemonių? Taigi, kuriant banknotą, tenka atsižvelgti ir į tai, jog kasdienėje apyvartoje daugelis apsaugos priemonių nuo susidėvėjimo praranda savo funkcionalumą. Todėl banknote naudojamą apsaugos priemonių derinį būtina papildyti priemonėmis, kurių pagrindas ya metalas, o patį banknotą padengti specialia polimerine danga.

Tai ne tik dar vienas pinigų rūšies pavidalas, kuriuo gausime ar sumokėsime atitinkamą suma, bet taip pat įrodymas, kad mūsų civilizacija juda į priekį.

BANKO PINIGAI – KREDITINIAI PINIGAI

Didžiulį perversmą pinigų evoliucijoje padarė kreditiniai pinigai, kurie iš esmės pakeitė mainų tarpininko sampratą, kreditiniai pinigai buvo dokumentas, kuris pats savyje neturėdamas jokios materialinės vertės galėjo pakeisti dideles sumas turto.

Kreditiniai pinigai (negrynieji arba banko pinigai) – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Kreditinių pinigų užuomazga Vakarų Europoje atsirado dar XVIIa. šimtmetyje. Šia užuomazga buvo juvelyrų (juos galima laikyti bankininkų pradininkais) išrašomi kvitai. Kvitai buvo išrašomi asmeniui patikinčiam juvelyrui saugoti auksą. Šis kvitas kartu buvo ir juvelyro įsipareigojimas pareikalavus kvitą apmokėti, kvite nurodomu aukso kiekiu. Pirkliams buvo daug patogiau už prekes atsiskaityti juvelyro išrašytu kvitu, nei visą laiką su savimi nešiotis kokį tai svorį aukso. Kreditinių pinigų požymiui būdinga yra šalies Centrinio banko skoliniai įsipareigojimai, indėliai iki pareikalavimo, galintys atlikti pinigų funkcijas taip pat apyvartoje cirkuliuojantys banknotai.

Negalima pamiršti dar keletos grupių į kurias skirstomi banko pinigai t.y:

Čekis – tai vertybinis popierius, tam tikra teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai apmokėtų (pervestų) arba išmokėtų jame įrašytąją sumą. Jis turi būti sudarytas pagal tam tikrą teisinę formą, pagrįstą čekio rekvizitais (jie yra vieningi visame pasaulyje). Kartą išrašytas, antrą kartą čekis jau negali būti panaudotas. Jis turi būti pateiktas bankui ir tik tokiu būdu atliks cirkuliacijos priemonės funkciją. Čekių būna įvairių rūšių :

1. Paprastieji skiriamieji – jais neišmokami grynieji, o pervedama į konkretų banką, konkrečią sąskaitą, kuri parašyta čekyje;

2. Paprastieji specialieji – taip pat neišmokami grynaisiais, bet neįrašomi kokretūs banko rekvizitai, kur pervesti nurodytą sumą;

3. Banko neakceptuoti – juos naudojo finansų įstaigos sugrąžinti įmonėms jų permokėtas į biudžetą mokėjimų sumas;

4. Banko akceptuoti – juos pakeičia mokėjimas pavedimu. Šiuo būdu atsiskaito biudžetinės organizacijos ar ūkio organizacijos su vietiniais tiekėjais;

5. Limituotų knygelių – kai nustatomas laiko limitas, išmokėjimo limitas, apmokėjimo limitas ir t.t.

6. Kelionės čekiai (euročekiai) – panašūs į grynuosius pinigus, tačiau patogesni. Tai tam tikrų bankų ir specilizuotų firmų parduodami čekiai, kuriuos galima atkurti, jei jie būtų pavogti ar pamesti.

Vekselis – tai vertybinis popierius, pažymintis griežtai įstatymo reglamentuotos formos piniginį įsipareigojimą, t.y. terminuotą piniginę prievolę.Tai skolos dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo basąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Kai kurių finansų ekspertų nuomone, vekseliai yra universalūs vertybiniai popieriai, bet jiems įsigalėti trukdo skirtinga valstybių teisinė bazė. Literatūra išskiria šešias vekselių rūšis:

1. Prekių vekselis – išrašomas prekių tiekėjo, juo garantuojama už prekinį sandorį, atidedant mokėjimą;

2. Finansų vekselis – išrašomas bankų ar iždo, juo vykdoma finansinė operacija, nesusijusi su pirkimu ar pardavimu. Tai gali būti kreditavimas ar valiutos keitimas;

3. Komercinis vekselis – išrašomas finansų ar ūkio bendrovių, tai lyg komercinis sandoris. Šis vekselis išleistas emitento vardu (paprastai pareikštinai);

4. Draugiškasis vekselis – išrašomas nekreditingų asmenų, šioje situacijoje sandoris neegzistuoja, o vyksta dviejų asmenų apsikeitimas vekseliais, kad galėtų juos įkeisti ir gauti pinigų;

5. Paprastasis (solo) vekselis – jo davėjas pasižada mokėti kreditoriui (vekselio turėtojui) vekselyje nurodytą sumą nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje;

3.4 NETIKRI PINIGAI ARBA PUSIAU PINIGAI

Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis negu pinigų siaurąja pprasme; pavyzdžiui, vertybiniai popieriai nėra tiesioginė cirkuliacijos priemonė, bet gali būti naudojami terminuoti indėliai ar taupomosios sąskaitos.

Indėlis – banke padėti pinigai, santaupos, viena iš investavimo priemonių, leidžianti taupyti, laikyti pinigus banke ir tokiu būdu uždirbti pinigų. Bankai paprastai žmonėms moka palūkanas už padėtus indėlius. Kuo ilgesnė indėlio trukmė, tuo didesnės palūkanos mokamos už padėtą indėlį. Už terminuotąjį indėlį klientui išmokamos nustatyto dydžio palūkanos arba termino pabaigoje, arba kiekvieną mėnesį. Terminuotasis indėlis[taisyti | redaguoti kodą]

Terminuotasis indėlis – pinigų laikymas banke nurodant konkrečią trukmę (pvz., 1 mėn., 3 mėn., 12 mėn.). Tai priemonė laisvoms lėšoms investuoti pasirinktą laikotarpį ir už tai gauti iš anksto žinomas palūkanas. Pasibaigus pasirinktam terminuotojo indėlio laikui, išmokamos priskaičiuotos palūkanos bei indėlis.

Privalumai:

1. Daugelyje bankų terminuotojo indėlio palūkanos paprastai aukštesnės nei kaupiamojo;

2. Galimybė investuoti labai trumpam laikui – net iki 1 mėn.

Trūkumai:

1. Negalima nei papildyti, nei nutraukti prieš terminą, neprarandant jau sukauptų palūkanų.

2. Vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, yra dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.

Vertybinius popierius galima apibūdinti įvairiais aspektais, tačiau finansų valdymo aspektu vertybinis popierius jį išleidusiajam (pvz., įmonei) reiškia šios įmonės finansinį įsipareigojimą, o vertybinio popieriaus savininkui tai yra finansinis turtas. Tad vertybinių popierių pirkėjas perka vertybinius popierius todėl, kad tiki, jog šie vertybiniai popieriai (finansinis turtas) ateityje pabrangs. Vertybiniai popieriai gali būti:

1. akcijos;

2. obligacijos;

3. vekseliai;

4. išvestiniai instrumentai;

5. hipotekos lakštai;

6. kiti.

Pusiau pinigai patys tiesiogiai negali būti naudojami kaip mainų tarpininkai, tačiau esant reikalui gali būti nesunkiai paverčiami į grynuosius pinigus.

ELEKTRONINIAI PINIGAI

Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Tai pinigų forma, kuri naudojama internete kaip pagrindinė atsiskaitymo priemonė ir yra tokių mokėjimo instrumentų kaip kredito kortelės tiesioginio kreditavimo ir debetavimo alternatyva bei grynųjų pinigų ir čekių elektroninė versija. Nuo ankstesnių pinigų formų jie skiriasi neasmeniškumu ir virtualia forma ir jie automatiškai nesukuria realaus fizinio dokumento. neasmeniškumu ir virtualia forma ir jie automatiškai nesukuria realaus fizinio dokumento.

Mokėjimo kortelė – tai plastikinė elektroninė mokėjimo priemonė, kuri atstoja grynuosius pinigus ir leidžia patogiau, saugiau ir ekonomiškiau juos naudoti. Pritrūkus mokėjimo kortelės sąskaitoje pinigų, bankas tos kortelės savininkui gali suteikti paskolą. Taip pat ši kortelė nesudarys problemų įvažiuojant į kitos valstybės teritoriją (žinoma, jei ji atitiks pasaulinės mokėjimo kortelėmis atsiskaitymo sistemas. Vartotojas kiekvieną mėnėsį gauna ataskaitas apie jo cirkuliuojamus pinigus, t.y. ataskaitas apie įskaitytas lėšas ir padarytas išlaidas. Korteles galima skirstyti pagal įvairius požymius: technologiją, technines charakteristikas, paskirtį, funkcijas. Pagal teikiamas paslaugas kortelės gali būti skirsomos taip:

1. Banko kredito kortelės – kurios naudojamos įvairioms prekėms ir paslaugoms apmokėti, paskolos, išduotos banko, sąskaita;

2. Mažmeninės prekybos – jos naudojamos tam tikroms prekėms ir paslaugoms apmokėti paskolas, kurią suteikia tas paslaugas teikianti mažmeninė įmonė, sąskaita;

3. Banko debeto kortelės – naudojamos prekėms ir paslaugoms apmokėti, gryniesiems pinigams gauti pinigų išdavimo punktuose, tiesiogiai lėšas nurašant nuo sąskaitos.

Elektroniniai pinigai jau nėra tik technologinė naujovė, tad nusipelno rimto svarstymo. Kad ir ką žmonės bemanytų apie banknotus ir monetas, išlieka faktas, kad jie brangūs ir neefektyvūs. Taip pat ir tas faktas, kad elektroninius pinigus yra pigiau laikyti ir perduoti, o tai reiškia, kad grynuosius pinigus jie pakeis greičiau, negu daugelis įsivaizduoja.

KAM MUMS REIKALINGI PINIGAI

Seniai pastebėta, kad šių laikų visuomenės požiūris į pinigus labai prieštaringas. Jie paverčiami kultu; jie garbinami kaip moteris; jų bijoma, kaip ugnies; jų gėdijamasi; jie netgi niekinami… Tokia situacija posovietinių žmonių sąmonėje visai suprantama: ilgus dešimtmečius sovietinėje kultūroje ši tema buvo tarsi tabu, o siekis užsidirbti buvo laikomas yda. O jei dar prisiminsime, kokia menka tuomet buvo prekių ir paslaugų rinka, tai bus nesunku suprasti, kodėl ši tema daugelio žmonių mąstysenoje apaugo tokia galybe mitų, fobijų ir kompleksų. Vienaip ar kitaip, pinigai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis, ir ignoruoti finansų klausimų mes paprasčiausiai negalime. Juk pinigus galima ne tik demonizuoti ar sudievinti. Yra dar ir tokia nuomonė, jog jie vertingi todėl, kad yra prekių ir paslaugų ekvivalentas; tai patogus instrumentas, leidžiantis supaprastinti apsikeitimą tomis prekėmis ir paslaugomis. Dažnam iškyla klausimas kaip galime protingai panaudoti pinigus – kad būtų ir naudos, ir malonumo, ir prasmės. Taigi galima išskirti pagrindinius leidimo būdus: kelionės, sporto ir kultūros renginiai, mokslui, savęs pažinimui, sveikatai bet grožiui, rupinantis kitais.

Be abejo, visi pateiktieji sprendimai – tik vienas iš daugybės galimų požiūrių. Žmonės kuria savo gyvenimą ir savo santykį su pinigais vadovaudamiesi labai nevienodais motyvais. Svarbiausia, kad sąmoningai išsirinktumėte tai, kas jums patiems bus arčiausiai širdies.

IŠVADOS

Civilizacijos pažangos eigoje pinigai evoliucionavo nuo realios vertės prie abstrakčių simbolių: brangiuosius metalus ir iš jų nukaltas monetas pakeitė popieriniai pinigai.

Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai.

Vertybinių popierių pirkėjas perka vertybinius popierius todėl, kad tiki, jog šie vertybiniai popieriai (finansinis turtas) ateityje pabrangs.

Elektroninius pinigus yra pigiau laikyti ir perduoti, o tai reiškia, kad grynuosius pinigus jie pakeis greičiau, negu daugelis įsivaizduoja.

Šiuolaikinių pinigų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone atsiskaitant už prekes ir paslaugas.

Literatūra

T.Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius: Almalitera, 1995. ISBN 9986-02-045-X. 639psl.

L.Ališauskas, V.Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1998. ISBN 9986-12-172-8. 55psl.

V.Vaškelaitis. Pinigai: Centriniai bankai ir jų funkcijos. Vilnius: Jotagris, 2006. ISBN 99986-795-41-9. 443psl.

V.Vaškelaitis. Piniginiai atsiskaitymai, teorija ir praktika. Vilnius: Eugrimas, 2001. ISBN 9986-752-88-4. 433psl.

G.Kancerevyčius. Finansai ir investicijos. Kaunas: „Smaltijos“ leidykla, 2004. ISBN 9955-551-40-2. 880psl.

Prieiga per internetą: http://gid.lt/ekonomika/pinigai-bankai-monetarine-sistema

Prieiga per internetą: https://www.manofinansai.lt/lt/biblioteka/32

Prieiga per internetą: http://zodynas.vz.lt/author/ruta-vainiene.php

Prieiga per internetą: https://www.lb.lt