TurinysĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………..4I. Bankų skirstymas……………………………………………………………………………………………………………5II. Bankų veiklos reguliavimas………………………………………………………………………………………………7III. Bankų apskaita………………………………………………………………………………………………………….8IŠVADA……………………………………………………………………………………………………………………….10Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………………………. 11ĮVADASTerminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Pirmąsias bankines operacijas teikė bažnyčios – tais laikais tai buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Žmonės pradėjo tuo metu cirkuliavusius metalinius pinigus (auksines, sidabrines monetas) laikyti pas auksakalius, kurie už priimtus saugoti pinigus išrašydavo kvitus. Taigi jau auksakaliai teikė paslaugas, panašias į tas, kurias dabar, teikia bankai. Gautieji aukso kvitai buvo naudojami prekių mainuose. Laikui bėgant auksakaliai pastebėjo, kad savo poreikiams tenkinti žmonės atsiima tik dalį padėtų saugoti pinigų, o kiti lieka auksakalio saugykloje. Todėl šie pradėjo skolinti jiems patikėtus saugoti pinigus kitiems žmonėms už tam tikrą mokestį – palūkanas. Auksakaliai atrado pinigų “kūrimo” mechanizmą, kuriuo grindžiama ir šiuolaikinė bankų sistema.
Bankas (bank) – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.Bankai atlieka šias funkcijas:1. Telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas;2. Iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa pramonės įmonių akcininkais. Banko paskola – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia, skolindamas pinigus nustatytam laikotarpiui už tam tikras palūkanas;3. Vykdant ūkinius sandėrius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose;4. Leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias operacijas;5. Konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę bei finansinę informaciją.Atlikdami šias funkcijas, bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir net juos kontroliuoja. Bankai gali perkelti pinigines lėšas į tas veiklos sritis, kur jų trūksta. Pagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:1. Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas išatskirų dalininkų lėšų;2. Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems trumpalaikes paskolas;
3. Municipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikiamiesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;4. Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;5. Mišriuosius bankus – bankus, kurių akcijų dalį turi namų ūkiai, firmos beivalstybė;6. Tarptautinius bankus – bankus, atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams. Pavyzdžiui, Pasaulio arba Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas yra tarpvalstybinė Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) kredito institucija, įkurta 1944 m. Breton Vude (JAV). Jos nariais gali būti tik tos pasaulio šalys, kurios priklauso Tarptautiniam valiutos fondui (TFV). Oficialus banko tikslas – skatinti TFV priklausančių šalių gamybinių jėgų plėtotę, teikiant ilgalaikį (5-25 metams) kreditą.I. Bankų skirstymasPagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į:1. Centrinį banką – vadinamąjį pirmos eilės banką;2. Komercinius bankus (KB);2.1. Komercinius universalius bankus;2.2. Komercinius specializuotus bankus: – investicinius;– taupomuosius;– inovacinius;– hipotekos.3, Nebankinius finansinius tarpininkus (NFT):– taupymo ir paskolų asociacijas;– kreditines sąjungas.Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, iš savo veiklos gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo. Finansinis tarpininkas pinigus pasiskolina savo vardu, o vėliau juos skolina savo skolininkams. Vadinasi, KB ir NFT yra:a) finansiniai tarpininkai tarp skolintojų ir besiskolinančiųjų, t.y. paskolų tiekėjai;b) finansiniai tarpininkai mainuose, t.y. tarpininkai mainuose taip prekių savininkų ir pinigų savininkų, nes dalis bankų pasyvų, būtent čekiniai indėliai, plačiai naudojami kaip mokėjimo priemonė ir yra pagrindinė pinigų kiekio šalyje dalis.KB, tiesiogiai negamindami materialinių vertybių, o tik aprūpindami ūkio subjektus finansiniais ištekliais ir organizuodami jų srautus, siekia visoms įmonėms būdingo tikslo – pelno maksimizavimo. Banko pelno maksimizavimo procesą apima du etapai:1. Būtina įtikinti žmones teikti jiems pinigus, atidarant indėlio sąskaitas.Kadangi pradedantis bankas turi konkuruoti su jau veikiančiais bankais, tai jis turi sudaryti palankesnes sąlygas potencialiems indėlininkams. Pavyzdžiui: naujame banke indėlininkai gali gauti šiek tiek didesnes palūkanas; nemokamą čekinį aptarnavimą ir panašiai.Jei bankas turi kurių nors privalumų, palyginti su kitais bankais, tai jis taps patraukliu, ir žmonės noriai jame laikys savo indėlius.2. Pelningiausių kredito suteikimo variantų paieškos. Jei banko vadovybė optimaliai pasirenka savo skolininkus, tai bankas gaus dideles pajamas.Šiuolaikinės bankų sistemos organizacinę struktūrą sudaro šalies centrinis bankas ir komerciniai bankai. Be jų, gali veikti ir kiti finansi¬niai institutai, vykdantys kredito operacijas, t. y. holdingai, kredito są¬jungos, hipotekos bendrovės. Centrinis bankas yra ypatingas bankų sistemos elementas. Paprastai jis neaptarnauja atskirų piliečių, Įmonių ir organizacijų. Jo klientai – komerciniai bankai ir vyriausybė.Centrinis bankas vykdo šias pagrindines funkcijas:1) išleidžia i apyvartą popierinius pinigus. Tik centrinis bankas turi monopolinę pinigų emisijos teisę;2) kontroliuoja pinigų kieki šalyje vykdydamas pinigų politiką;3) veikia kaip „bankų bankas”, t. y. savo sąskaitose laiko komercinių bankų indėlius ir teikia jiems paskolas, atlieka tarpbankinius atsi¬skaitymus;4) vykdo komercinių bankų priežiūros funkcijas, išduoda ir atšaukia licencijas šalies arba užsienio bankams bei kitoms šalyje veikian¬čioms kredito organizacijoms;5) veikia kaip vyriausybės bankas, kur laikomos ir tvarkomos vyriau¬sybės lėšos, organizuoja vyriausybės išleidžiamų vertybinių popie¬rių pardavimą ir pirkimą;6) saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos bei aukso rezervus.Lietuvos Respublikos centrinio banko funkcijas atlieka Lietuvos bankas. Jis nėra pavaldus vykdomajai valdžiai, t. y. Lietuvos Respubli¬kos Vyriausybei. Lietuvos bankas už savo veiklą atsiskaito Lietuvos Respublikos Seimui, o jo vadovą (valdybos pirmininką) tvirtina Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininkas yra Lito ko¬miteto, priimančio svarbiausius pinigų politikos sprendimus, narys. Nors centrinis bankas savo veiklą grindžia Įprastais komerciniais prin¬cipais, tačiau pagrindinis jo uždavinys – ne siekti didesnio pelno, o for¬muoti ir Įgyvendinti šalies pinigų politiką. Šiuo metu Lietuvos Respub¬likoje veikiantis Lito patikimumo įstatymas apriboja kai kurias Lietuvos banko, kaip centrinio banko, funkcijas.Komerciniai bankai – tai ne kas kita kaip akcinės bendrovės, vei¬kiančios kaip finansiniai tarpininkai paskolų rinkoje. Pagrindinės ko¬mercinių bankų funkcijos yra šios:1) priimti indėliu…s ir atidaryti bei tvarkyti jų sąskaitas;2) už nustatytas palūkanas išduoti paskolas.Tam tikrą indėlių dalį komerciniai bankai naudoja finansinėms in¬vesticijoms, pavyzdžiui, vertybiniams popieriams pirkti. Banko, kaip verslo įmonės, ypatybė yra ta, jog jis operuoja daugiausia skolintomis lėšomis, o banko pelną sudaro už suteiktas paskolas gaunamų ir išmo¬kamų indėlininkams palūkanų skirtumas.Aišku, jog banko pelnas tuo didesnis, kuo didesnė indėlių dalis pa¬naudojama paskoloms teikti. Tačiau, kita vertus, bankas negali išleisti paskoloms visą jame deponuotą kapitalą, nes bet kada privalo indėli¬ninkui išmokėti jo reikalaujamą sumą. Nors tokias operacijas bankas atlieka kiekvieną dieną, tačiau išmokamos sumos paprastai nėra dide¬lės, o nauji indėliai gali jas kompensuoti. Todėl piniginių išmokų ir įplaukų skirtumui padengti bankas gali skirti palyginti nedidelę turimų lėšų dalį, vadinama rezervu. Dalinio rezervo principas, kai banko re¬zerve laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų, yra šiuolaikinės bankinin¬kystės verslo pagrindas. Anksčiau rezervo dydį nustatydavo pats ban¬kas, atsižvelgdamas į tai, ar jo vadovybė linkusi vykdyti atsargią politiką ar labiau rizikuoti siekiant didesnio pelno. Kai rezervai pernelyg maži, bankui kyla grėsmė sugadinti savo reputaciją. Bankui praradus indėli¬ninkų pasitikėjimą kyla pavojus, kad indėliai bus masiškai paimami ir bankas bankrutuos. Dabar bankų rezervo dydį, privalomą visiems ban¬kams, nustato centrinis bankas. Centralizuotai nustatomas bankų re¬zervo dydis vadinamas privalomu rezervu. Tai minimalus rezervų dydis, kurį bankai visada gali viršyti. Banko rezervo dalis, kuri viršija privalomą, vadinama pertekliniu rezervu. Privalomą rezervą centrinis ban¬kas naudoja kaip pinigų kontrolės ir reguliavimo priemonę. Jį keisda¬mas centrinis bankas kartu keičia ir pinigų pasiūlą. Šiuo metu Lietuvos bankas yra nustatęs 6 proc. privalomų rezervų normą, tačiau ateityje numato ją mažinti.Kitas svarbus bankų veiklos principas – rizikos įvertinimas. Banki¬ninkystė yra gana pelninga, bet tuo pačiu metu ir rizikinga veikla. Todėl reikalingas ir tam tikras atsargumas teikiant paskolas – klientai turi būti ganėtinai patikimi. Kuo jie mažiau patikimi, tuo didesnė palūkanų norma, nes didėja rizika prarasti pinigus. Bankų veiklos principai rei¬kalauja, jog rizika teikiant paskolas būtų paskirstyta laiko, vietos ir subjektų atžvilgiu, t. y. kad nebūtų kredituojami visi subjektai vienu laiku ir kad kredituojamų subjektų ratas būtų ganėtinai platus, o jų vei¬kimo vieta – skirtinga.II. Bankų veiklos reguliavimas.Bankų veiklos kontrolė ir reguliavimas yra stipresni negu kitų įmonių. Valstybinį banko sistemos reguliavimą pagrindžia šios priežastys:1) pinigų svarba visai ūkio sistemai;2) kiekvienos pelno siekiančios įmonės, taip pat ir banko, veiksmus lemia siauro žmonių rato (akcininkų ir banko darbuotojų) intere¬sai, kurie toli gražu ne visada sutampa su visuomenės interesais;3) indėlininkų pinigų saugumo garantijos.Šiuolaikinės pinigų sistemos reguliavimo priemonės yra šios:1) centralizuotas bankų rezervų dydžio reglamentavimas, apie kurį jau buvo kalbėta;2) indėlių draudimas, kai iš bankų lėšų sudaromas specialus drau¬dimo fondas, saugantis kiekvieno atskiro banko indėlininkus nuo galimų banko nemokumo padarinių. Toks fondas – tai garantija, jog kuriam nors bankui bankrutavus jo indėlininkams lėšos bussugrąžintos. Lietuvos Respublikoje indėlių draudimą reglamen¬tuoja 2002 m. priimtas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, kuris pakeitė Gyventojų indėlių draudimo įstatymą, priimtą 1995 m. Šis įstatymas nustato indėlių draudimobei indėlių kompensavimo bankų bankroto atveju tvarką;3) reguliari bankų veiklos kontrolė, įvertinanti finansinę bankų pa¬dėti, jų atliekamų operacijų teisėtumą ir finansinį pagrįstumą. Tokia kontrolė yra centrinio banko prerogatyva; teisinis bankų finansinių operacijų reguliavimas ribojant pernelyg rizikingas bankų operacijas. Pavyzdžiui, daugeliu atveju bankams draudžiama įsigyti paprastų akcijų, kurių dividendai labai svy¬ruoja, dėl to jų kursas tampa labai nepastovus. Toks reguliavimas taip pat yra centrinio banko prerogatyva. Lietuvos bankas savo teisės aktais nustato bankams riziką ribojančius normatyvus, ku¬rių bankai privalo laikytis.III. Bankų apskaita.Visa banko veikla atsispindi banko metiniame bu¬halteriniame balanse. Banko balansą sudaro du skyriai:1) aktyvas, į kuri įrašoma visa banko nuosavybė (pastatai, kompiu¬terinė įranga ir t. t.), banko rezervai, suteiktos paskolos ūkio subjektams, banko įgytos akcijos ir kiti vertybiniai popieriai;2) pasyvas ir nuosavas kapitalas, į kurį įrašomi visi čekiniai bei kitiindėliai ir nuosavas kapitalas, t. y. akcininkų turtas.Kiekvienas į banką patekęs dokumentas priskiriamas prie aktyvo arba pasyvo atsižvelgiant į tai, kam įplauks pinigai – bankui ar jo klien¬tams. Jei tai klientų skolą patvirtinantis dokumentas (pvz., paskola), tai jis bus įtrauktas į aktyvą, jei tai bankui skolinamos lėšos (indėliai) – į pasyvą. Buhalteriniame balanse aktyvai turi būti lygūs pasyvams, t. y.:Aktyvas = skolintos lėšos + nuosavas kapitalas.Bankų sistemos dauginamasis poveikis. Dalinio rezervo principas ir galimybė atsiskaityti čekiais yra priežastis dauginamajam poveikiui bankų sistemoje atsirasti. Jo esmė yra ta, jog kiekvienas indėlio padidė¬jimas arba sumažėjimas kuriame nors banke sukels daug didesnį pinigų pasiūlos pokytį negu šis pradinis indėlio pokytis. Tarkime, bankas iš ūkio subjekto arba piliečio priėmė tam tikros pinigų sumos indėlį ir ati¬darė jam šios sumos čekių sąskaitą. Šios sumos dalį, proporcingą pri¬valomų rezervų normai, bankas privalo palikti rezerve, o likusią dalį gali panaudoti paskoloms. Paskolas gavę subjektai už jas įsigis reikiamų prekių. Ūkio subjektai, pardavę savo prekes, gautus pinigus padės į tą patį arba į kitą banką. Gautą pinigų sumą, kuri yra mažesnė už pradinę dydžiu, atskaitytu į privalomą banko rezervą, bankas vėl dalins į dvi da¬lis. Viena dalis padidins jo privalomus rezervus, o kita bus panaudota paskoloms teikti, t. y. procesas vėl pasikartos. Formaliai šis procesas aprašomas geometrine progresija, kurios vardiklis yra privalomų re¬zervų norma. Kaip ir BNP dėl dauginamojo poveikio atveju, poveikio pinigų pasiūlos pokytis bus — kartų didesnis už pradinį indėlio pokytį; čia R – privalomų rezervų norma. Skaičius — vadinamas bankų siste¬mos dauginamuoju koeficientu. Tačiau tai tik teorinis dydis. Jis buvo nustatytas laikantis šių sąlygų:1. visos pirkimo ir pardavimo operacijos vykdomos per bankus; 2. kiekvienas bankas nustato rezervus, lygius •privalomiems, o visi kiti pinigai panaudojami paskoloms. Realiame gy¬venime šių sąlygų dažniausiai nepavyksta įgyvendinti – subjektai ne vi¬sada išleidžia visus gautus pinigus arba perka ir parduoda apeidami bankus. Bankai ne visada gali panaudoti atliekamus rezervus. Todėl kartotinis indėlių didėjimas pagrįstas mažesne baze ir pinigų pasiūlos pokytis nepasieks teoriškai galimo lygio. Paprastai bankų sistemos dau¬ginamasis poveikis būna 2-2,5 karto mažesnis už teorinį. Jeigu priva¬lomų rezervų norma yra 10 proc, tai bankų sistemos dauginamasis po¬veikis lygus 4-5. Į šį efektą centrinis bankas privalo atsižvelgti reguliuo¬damas pinigų pasiūlą.IŠVADABankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį, taip pat jie turi labai svarbia reikšmę nedideliai visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – užtikrinti pelną savo akcininkams. Todėl, analizuojant bankų operacijas, reikia atsakyti į du pagrindinius klausimus : 1) kaip bankai gauna pelną?; 2) kaip valdžia gali panaudoti bankus, stabilizuoti ekonomiką?Bankininkystė tapo nepaprasti konkurencinis ir greitai besivystantis verslas. Tokia ji turbūt išliks ir ateityje.Naudota literatūra 1. V. Snieška ir k t. Makroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2001.2.