Sistemų teorija

Mūsų kursą sudaro:
1. Bendroji sistremų teorija.
2. Sisteminė analizė.
3. Organizacijų modeliai.
“Abstraktus mąstymas žymiai svarbiau negu žinios” sakė Einšteinas.
Visuose protingai organizuotose biznio ir gamybos srityse veiklos pradžia grindžiama sisteminiu būdu sudarytu modeliu. Pvz., vadyboje- biznio planu; gamyboje- gamybos planu, kuris remiasi marketingo informacija, informacinių sistemų kūrime- vartotojų reikalavimų ir programuotojų reikalavimų specifikacija. Sistemų teorija moko kaip sudarinėti tokius sisteminius modelius. Sistemų teorijos požiūriu bet koks pageidaujamas (planuojamas, projektuojamas) rezultatas yra sistema.
1.1Sistemų analizavimo problema. Sistemų teor. pradininkas austrų biologas Liudvikas von Bertalanffy. Jo sukurti sistemų analizės meetodai naudojami ne tik gyvų organizmų tyrimui. Jis įrodė, kad sistemas reikia analizuoti ne pagal jų išorinį vaizdą ar išvaizdą, o kaip formalias struktūras, t.y. kaip sistemas, susidedančias iš elementų, susietų ryšiais ir vykdančių atitinkamas f-jas.
Bet kokių f-jų įgyvendinimas bet kokios prigimties sistemose gali būti formalizuotas kaip procesas atliekantis aibę operacijų su informacija. Todėl aktualų analizuoti sistemas kaip struktūras renkančias, kaupiančias, perduodančias, apdorojančias, generuojančias ir naikinančias informaciją. Šiuo požiūriu idomios organizacijos (gamyb. įm., bankai, ministerijos ir t.t.) Kodėl? Todėl, kad mees ten dirbsime. Yra analizuojami ir modeliuojami po to kompiuterizuojami jų valdymo procesai. Ypatinga yra tai, kad organizacijose informacijos apdorojimo procese dalyvauja žmogus, o apdorota informacija naudojama techninių įrenginių ir žmonių valdymui.
Šiuolaikinis valdymo proceso supratimas remiasi sisteminio požiūrio principu. Sisteminis po

ožiūris į organizacijos valdymą- tai pripažinimas, kad organizacija yra sistema, susidedanti iš dalių, t.y. padalinių, kurių kiekvienas turi savo nuosavą tikslą. Organizacijos aukščiausio lygio vadovai siekia įgyvendinti bendrą visos organizacijos tkslą, vadinama globaliu tikslu. Globalų tikslą galima pasiekti, jei įvertinsime organizacijos dalių sąveikas ir nukreipsime dalių veiklą taip, kad padalinių tiklai padėtų efektyviai įgyvendinti globalų tikslą. Organizacijoje tikslų konfliktiškumas labiausiai paplitusi klaida, kurią daro organizacijos valdymo sistema (priimantis sprendimą asmuo). Ta klaida yra ta, kad valdymo sistema nemoka arba nagali atpažinti egzistuojančių altenatyvų. O problemos sprendimas yra ne kas kita, kaip geriausios alternatyvos išrinkimas iš galimų alternatyvų rinkinio. Valdymo sistema turi mokėti gerai kokybiškai analizuoti.
1.3. Geros analizės principai. Kuriamos sistemos kokybė priklauso nuo tyriamos analizės kokybės, analizės kokybė priklauso nuo daugelio faktų. Taačiau galime suformuoti keleta pagrindinių analizės principų:
1. Teisingas problemos formulavimas.
2. Analizė turi būti kryptinga ir vykti sistemingai.
3. Būtina įvertinti neapibrėžtumo egzistavimą, kurio neišvengiama pasekmė analizės nepilnumas ir prognozės netikslumas.
4. Reikia ieškoti naujų alternatyvų arba gerinti esamas.
5. Visur kur tai įmanoma išvadas reikia išreikšti kiekybiškai ir patvirtinti ekspermentiškai.
2.1. Bendrosios sistemų teorijos (BST) atsiradimo priežastys. BST susiformavo 1950m. L. fon Bartalanffy apibrėžė BST uždavinius taip: “Matematinio aprašo, galinčio aprašyti įvairių tipų sistemas, sukūrimas tęsiant mokslo izomorfizmo (atitikimas, analogija, perėjimas) . tarp dėsnių įvairiose mokslo srityse nustatymą.
BST tiria abstrakčius įvairios pr
rigimties realius modelius. BST nagrinėja ne visas, bet tik bendras bet kokios fizinės prigimties sistemų savybes. O sistemų specifines savybes tiria konkretūs mokslai. BST nagrinėja ryšius ir santykius būdingus visai sistemai, t.y. tiria objektą kaip visumą.
2.2 Objektas kaip visuma- tai objektas tiriamas ir modeliuojamas kartu su aplinka, Įvertinant ryšius, savybes, abipusius poreikius. Taigi BST tiria abstrakčius įvairios prigimties sistemų modelius, įvertinančius objektą kartu su jo aplinka. (žiūr. pav.)
2.1. BST atsiradimo priežastys. BST atsiradimą sąlygojo būtinumas papildyti teorines schmas, susiformavusiais tiriant negyvosios gamtos objektus. Iki 20a. vyravo analitinis mechaninis požiūris, kurio pagrindas yra Niutono mechanikos dėsniai ir toks analizės principas: “nuo bendro prie atskiro, ir nuo sudėtingo prie paprasto”. (Jei suskirstysime problemą į dalis, lengviau ją išspręsim). Pasirodo, kad šis principas gyvajai gamtai ir organizacijoms netinka, nes pasižymi tokiais trūkumais:
Nepaaiškina tokių procesų kaip adaptacija, mokymasis, tikslo siekimas, savisauga, reguliavimas ir kt.
Dar filosofas Hegelis pastebėjo, kad visuma yra daugiau negu dalių suma. Nes sudėtinga sistema pasižymi emergentiškumu (netikėtai pasireiškiantis).
Sudėtingoms sitemoms būdingas elgesys, kurio negalim aprašyti priežasčių-pasekmių ryšiaistaip kaip fizikoje. Gyvos sistemos gali l. skirtingai pasielgti iš pažiūros analogiškose situacijose. Todėl sakoma, kad sudėtinga sistema yra tokia, kuri elgesi netikėtai.
2.3. Sisteminis požiūris ir sisteminė analizė. BST atsiradimą ir vystymąsi lėmė tai, kad buvo sukurta nauja mąstymo metodologija- si
isteminis požiūris, kuri įgalina pažvelgti į tyrimo objektą kaip į visumą, suvokti šį objektą kaip sistemą ir atlikti šio objekto sisteminę analizę. Kodėl prireikė sisteminio požiūrio? Be šių trūkumų sisteminio požiūrio atsiradimas siejamas su tuo, kad projektuojant ir analizuojant technines ir organizacines sistemas lokalūs ir organizaciniai sprendimai yra nepakankami, o dažnai nuostolingi, kadangi įvertinama tik dalis esminių faktorių, siejančių visumą su aplinką. Kokie gali būti faktoriai:
1. socialiniai;
2. ekonominiai;
3. ekologiniai;
4. technologiniai;
5. psichologiniai;
6. kiti.
Sisteminė analizė- tai visuma priemonių, realizuojančių sisteminį požiūrį, paruošiant ir pagrindžiant įvairių problemų sprendimus. Sisteminė analizė- tai stambių problemų sprendimo technologija, besiremianti sisteminiu požiūriu. Sisteminę analizę (SA) galima apibrėžti kaip organizacijų kūrimo būdą, kadangi organizacijos yra sistemos, realizuojančios problemų sprendimo procesą. Istoriškai sisteminė analizė atsirado sprendžiant karines problemas ir gana greitai panaudota įm. finansinių ir kitų problemų sprendimui. L. greitai paaiškėjo, kad SA tinka netik tokių problemų sprendimui, bet SA yra problemų sprendimo būdas, norint išvengti nesėkmių.
2.5. Alternatyvų sulyginimas. Sisteminei analizei ašis yra alternatyvų kiekybinio palyginimo operacija, išrenkanti alternatyvą realizavimui. Alternatyvos gali būti sulyginamos kiekybiškai, jei jos kokybiškai lygiavertės. Tai reiškia, kad reikia žinoti visas lyginamų alternatyvų savybes, mokėti teisingai jas įvertinti. Taip atsiranda “visų elementų, susijusių su šia alternatyva” išskirimo idėja. Taip gauta visuma vadinama sistema.
2.4. Proceso sąvoka. Kaip nustatyti ar konkretus elementas susijęs su alternatyva ar ne? Vienintelis kr
riterijus yra elemento dalyvavimas procese, nulemiančiame nagrinėjamos alternatyvos išeigos rezultatą. Todėl proceso sąvoka vienasvarbiausių SA sąvokų. Tai kas visų pirma turi būt išskirta vykdant objekto sisteminę analizę yra procesas. Sisteminės analizės pavyzdys: uodą atrado žmogus, kai uodas atrado žmogų.
Dvi gamybos proceso pusės:
1. medžiaginė-energetinė;
2. informacinė-valdymo.
Medžiaginė-energetinė yra visuma operacijų su medžiagomisa ir energija, kurias sudaro įrtenginiai ir formuoja galutinį produktą su ožduotomis iš anksto savybėmis.
Informacinė-valdymo yra visuma operacijų su informacija, kurias vykdo žmogus arba kompiuteris ir reikalinga medžiaginės-energetinės pusės valdymui.
2.6. Gamybos proceso vystimosi analizė. Istorinė raida.
1-asis periodas vadinasi “instrumentų naudijimo periodas”, nuo seniausių laikų iki 18a. pradžios.

GO- gamybos objektas; I- instrumentas; Ž- žmogus.
Stora rodyklė reiškia materialų ryšį.
Siaura rodyklė reiškia informacinį ryšį.
Žmogų nuo objekto skiria instrumentas. Žmogus naudoja fizinę jėgą ir instrumentu apdoroja gamybos objektą.
2-asis- “Mašinizavimo periodas”, kuris apima 18a.-19a. pabaigą. Pradedamos naudoti energetinės mašinos.

Energetinės mašinos sustiprina žmogaus jėgą (pakeičia žmogaus raumenis). Be to padidėja informacinis apkrovimas. Nes žmogui tenka atlikti sudėtingesnes valdymo operacijas.
3-iasis- “Automatizavimo periodas”. Apima 20a.-20a. vid. Susijęs su matavimo prietaisų, automatinių reguliatorių, automatų (A) panaudojimu gamyboje.

Sumažėjo žmogaus tiesioginis dalyvavimas gamybos procese. Sumažėjo žmogaus informacinis apkrovimas, nes žmogus formuluoja komandas ir automatai jas vykdo. Padidėjo informacijos ir procedūrų sudėtingumas. Automatai- paprasčiausi informaciniai instrumentai neturintys stiprintuvo savybių informacijos apdorojime.
4-asis periodas- “Kibernetizavimo” (nuo 20a. vid. iki dabar).

IM- informacinė mašina, susripina žmogaus sugebėjimą apdoroti informacija. Kokybinis pakitimas susijęs su IM savybėmis. Jos sustiprina žmogaus sugebėjimus apdoroti informaciją. Galima sakyti, kad IM analogiška kaip EM stiprina žmogaus fizinę jėgą, taip IM stiprina žmogaus “protinę jėgą”, nes “išplečia” žmogaus atmintį, be to padidina skaičiavimų ir loginių operacijų greitį. Todėl perima bent dalį automatų valdymo.
2.7. Sistemos apibrėžimo proceso esmė. Sąvoka sistema viena bendriausių filosofijos strategijų. Be to ji naodojama įvairiose mokslo ir praktikos srityse tačiau iki šiol nėra pakankamai tikslaus jos apibrėžimo. Kas yra sistema iš kitos pusės gali paaiškinti beveik kiekvienas. Bet dažniausiai paaiškėja, kad du diskutuojantys vienas kito nesupranta kaip tik todėl, kad skiriasi jų supratimas apie objektą kaip sistemą. Kodėl taip yra? Kas yra sistema? Žodis sistema atkeliavęs iš graikų kalbos ir reiškia- visumą sudarytą iš dalių. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiamos kelios šio žodžio reikšmės. Labiausiai iš jų mums tinka šis: Sistema- tvarka, kurią sąlygoja planingas, taisyklingas dalių išsidėstymas tam tikrame sąryšyje. Mokslinėje literatūroje sutinkamos kelios dešimtys sistemos apibrėžimų. Kodėl jų tiek daug? Priežasčių yra keletas. Jas atskleidžia šie bendri sistemos apibrėžimo formavimo principai:
1. Kiekvienas objektas yra pažįstamas kaip sistema tada ir tik tada, kai jo atžvilgiu yra sprendžiamas sisteminio pobūdžio uždavinys, t.y. bet koks objektas yra sistema tik ne bet kokiame santykyje. (Objektas suvokiamas su aplinka).
2. Sąvoka “sistema” yra abstrakcija. Reikia įvertinti, kad apibrėžiant sistemą egzistuoja pirmiausia:

a) stebėtojas (subjektas), kuris savo atveju suprantamas kaip žinių ir patyrimo sankaupa;
b) tyrimo objektas, kuris turi savo prigimtines savybes;
c) tikslai, kuriuos įgyvendinti siekia stebėtojas, spręsdamas problemą.
Čia yra sistemos apibrėžimo proceso principinė schema. Sistema yra kaip pasekmė. Svarbiausia, kad yra sistemos faktoriai: subj., obj., tikslai, kurie nulemia tai, kaip suformuluotas sistemos apibrėžimas. Apibrėžime reikia ieškoti tokių dalykų:
1. Koks buvo tyrimo tikslas, kuriam ir buvo suformuluotas sistemos apibrėžimas?
2. Koks objektas buvo iš tikrųjų tiriamas?
3. Koks subjektas, kaip žinių į patirtus ir nuosavų tikslų sankaupa formulavo apibrėžimą.
2.8. Pagr. sistemų savybės: bendros, svarbios praktinėje veikloje. Pasirodo, kad nepriklausomai nuo objekto prigimties, nuo subjekto turimų žinių ir tikslo sudaryti įvairūs sistemų modeliai turi bendrų savybių. Jas įvardinsime kaip pagrindines arba bendras sistemų savybes:
1. Sistema turi sudėtį, t.y. susideda iš tarpusavyje susietų elementų, funkcionuojančių laike.
2. Sistema yra aplinkoje ir dažniausiai negali būti nagrinėjama atskirai nuo aplinkos.
3. Kiekvienas sistemos elementas gali būt nagrinėjamas kaip atskira sistema, o pati pradinė sistema gali būti nagrinėjama kaip aukštesnio lygio sistemos elementas. Šią savybę galima vadinti hierarchiškumu.
4. Ji išreiškia sistemos ribų santykinumą. Tai reiškia, kad sistemą iš aplinkos išskiria esminiai ryšiai tarp elementų, kurie pagal svarbą (jėgą ar intensyvumą) viršija ryšius šių elementų su elementais, neįeinančiais į sistemą, t.y. ryšius su aplinka. Yra ribų santykinumas.
5. Sistema pasižymi integraliomis savybėmis, t.y. kai kurios savybės būdingos visai sistemai kaip visumai ir tokių savybių neturi nei vienas atskirai paimtas sistemos elementas. Trumpai, sistema yra daugiau kaip jos dalių suma (emerdžiantiškumas). Praktinė išvada: skiadant sistemą į dalis ir nagrinėjant ją atskirai negalima pažinti visų sistemos savybių ir kuo sudėtingesnė sistema, tuo ji daugiau turi integralių savybių.
Praktinėje veikloje svarbios tokios sistemų savybės (parametrai):
1. Funkcionalumas- įvertina sistemos vykdomų f-jų pilnumą.
2. Vertės parametras- įvertina bendrą sistemos kainą: projektavimo, pagaminimo, eksplotacijos ir sunaikinimo.
3. Patikimumo parametras- įvertina sistemos funkcionavimo efektyvumą. Praktikoje patikimumas reiškia sistemos nesugedimo tikimybę.
4. Laiko parametras- įvertina sistemoje vykstančių procesų trukmes, pvz., duomenų surinkimo, sprendimo priėmimo ir sprendimo realizavimo. Praktikoje laiko parametras reiškia kaip greitai reaguojama į įvykius.
Išvada. Kadangi sistemos kuriamos rimtai sprendžiant bet kokią problemą, tai sistema yra tai, kas išsprendžia problemą. (Jei išsprendėt problemą- tai sukūrėt sistemą).
2.9. Sistemų aprašymo abstrakcijos lygiai. Praktikoje bet kokia sistema lygi modeliui, surašytam tam tikra kalba. Ši kalba yra kažkokia matematinė teorija, kuri daro sitemos aprašymą vienareikšmį. Matematines teorijas galima suklasifikuoti ir išdėstyti apibendrinimo lugiais. Kiekvienas apibendrinimo (abstrakcijos) lygis tiria realų objektą tam tikru požiūriu, kitaip tariant, kiekviena matematinė teorija geriau tinka vieniems tikslams ir blogiau kitiems. Pagrindiniai sistemų aprašymo abstrakcijos lygiai:
1. Simbolinis (lingvistinis)- tai aprašymas natūralia kalba arba kitaip profesine kalba.
2. Aibių teorijos pagrindu.
3. Abstrakčiosios algebros pagrindu (matematikos šaka).
4. Topologinis.
5. Matematinis-logonis (teoremos, aksiomos).
6. Informacinis-teorinis (schemos, diagramos).
7. Dinaminis (lygių sistemos).
8. ..uristinis.
2.10. Sistemų fomalaus aprašymo pavyzdžiai.
1-asis pavyzdys 2.10. makroekonominė sistema. Ekonominį kompleksą sudaro n sektorių, kurie gamina produkcija x(1), x(2), ., x(n). Produkciją x(i) naudoja i sektorius, o taip pat ir kiti. Indėlis n. a(i,j)- produkcijos x(i) dalis, (kurią gamina i sektorius) reikalinga vienam vienetui j-jo sektoriaus x(j) produkcijos gamybai. y(i)- tai išorinis produkcijos x(i) sunaudojimas. Sudaroma balanso lygtis (sistemos modelis): x(i)=sum ž(viršuj yra n, apačioj yra j=1) a(i,j) x(j)+y(i)
Technologinių koeficientų a(i,j) matrica A vadinama Leontjevo matrica A [a(i,j)].
Šis modelis vadinamas išlaidų-išleidimo modeliu. Vienas iš klasikinių ekonomikos mokslų modelių. Mūsų požiūriu šis modelis griežtas apibrėžtos sistemos pavyzdys, nes algebrines lygtis determinuoja kiekybinius santykius tarp sistemos elementų.
2-asis pavyzdys 2.12. Ekologinė sistema. Sistema “grobuonis-auka”. Šis pavyzdys yra iš gyvosios gamtos tyrimo, kai nagrinėjama sąveika tarp grobuonių ir aukų tam tikroje ribotoje aplinkoje. Galima prognuozuoti kas bus, kai išnyks kur nors gyvūnų ar augalų rūšys. (Lentelė).

Organizacinės sistemos apibrėžimas
Sąvokos “ organizacinis “ sutinkamos periodinėje spaudoje, Mokslinėje literatūroje, vartojamas įvairiuose deriniuose: org. struktūra, org. mechanizmas, org. valdymas, sistema, org. tikslai ir pan. Autoriai vartoja šiuos terminus, suteikdami jiems įvairų turinį, tačiau nepateikia visai arba pateikia nekonstruktyvu jų apibrė žimą. Organizacijų reorganizavimo, valdymo ir kompiuterizavimo darbų patirtis sako, jog reikalingas pakankamai struktūriškas (konstruktyvus, inžineriškas) organizacinių sitemų apibrėžimas.
Literatūroje sutinkami keli labai skirtingi organizacojos paskirties aiškinimai, bandymai apibrėžti organizacinę sistemą. Tarptautinių žodžių žodynas pateikia du sąvokos “organizacija” aiškinimus: 1) kieno nors struktūra, sandara, sistema.2) Žmonių kolektyvas susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui , dažnai turi atskirą turta ir valdymo padalinius
Ensiklopedinis žodynas rašo, kad “organizacija” yra: 1) procesų arba veiksmų visuma skirta ryšių tarp visumos dalių sudarymui ir tobulinimui. 2) Grupė žmonių, kuriuos jungia bendra progarama arba bendras tikslas, ir kurie veikia pagal nustatytas taisykles ir procedūras.
Garsioji Britų enciklopedija teigai, kad “organizacijos’ sąvoka gali turėti tokia prasmę, tai yra administracinė ir funkcinė struktūra (biznio ar politinės partijos) taip pat tokios struktūros personalas.
Vienas iš labiausiai paplitusių savo laiku organizacijos esmės apibudinimų: organizacija yra sistema, kurios tiksalas yra žmonių, įrengimų ir darbo įrankių veiksmų ir sąntykių suderinimas siekiant gauti visuomeninį produktą.
Sisteminės analizės specialistas S. Jangas organizaciją apibrėžė kitaip: organizacijos yra tikslingos žmonių, bendradarbiaujančių savo asmeninio gerbuvio didinimui, sistemos.
Visuma būdingų savybių ir apibrėžia organizacinę sistemą, kaip atskirą sistemų tipą. Organizacijos turi ir daugiau specifinių savybių, netik paminėtus valdymo proceso įpatumus, kurie išskiria jas kaip atskirą sistemų tipą vadinama organizacinėmis sistemomis.
Org sitemą mes suprantame ir tirsime kaip atskirą sudėtingų sitemų tipą. Org sitemos apibrėžimas turi būti praktiškai naudingas, pavyzdžiui, sudarant informacijos procesų organizacijose modelius, skirtus organizacijų valdymo analizei ir kompiuterizavimui. Tai struktūrinia org modeliai, kurie yra kompiuterizuotų informacijos sistemų (IS) pagrindas. Šių modelių savybės nulemia IS funkcines galimybes ir efektyvumą.

Organizacinės sistemos savybės pagal R. Ackoff
Vienas iš konstruktyvių sistemos apibrėžimo būdų yra sistemos esminių savybių įvardijimas. Žinomas mokslininkas R.Ackoff pateikė org sistemos apibrėžimą nurodydamas tokias būtinas jos sąvybes:
1. savybė.Organizacija yra valinga (aktyvi) sistema, kuri susideda mažiausiai iš dviejų valingų (aktyviu) elementų, turinčių bendrą tikslą. Terminus “valinga sistema” ir “valingas elementas” įvedė R. Ackoff. Sistema arba jos elementas yra “ valingas” jei jis: 1) turi tikslą 2) pasirenka kelius ir būdus šiam tikslui pasiekti 3) sugeba pakeisti tikslą, susidarius tam tikroms aplinkybėms.
“Aktyvaus elemento (sistemos)” sąvoka, kurią įvedė V. Burkov savo turiniu yra artima “ valingo elemento” sąvokai. Sąvokos “aktyvi sitema” ir “valinga sistema” gali būti vartojamos , kaip sinonimai.
2. savybė. Sistemoje egzistuoja darbo pasidalijimas. Atskirau sistemos elementai ( arba posistemės) vykdo skirtingsa funkcijas,siekdami bendro tikslo. Pvyzdžiui, gamybinėje organizasijoje yra tokios pagrindinės funkcijos: marketingas, produkto projektavimas (inžinerija), produkto gamybos planavimas, gamyba, apskaita.
3. savybė. Skirtingos sistemos posistemės gali atsiliepti vienos į kitų veiksmus tiesiogai stebėdamos arba komunikacinių priemonių pagalba. Org sistemoje turi būti pakankamai išvystytos komunikacinės priemonės įgalinančios perduoti tarp sistemos dalių visą reikalingą informaciją. Seniausios komunikavi mo preimonės, tokioskaip kurjeris, telefonas šio mentu pakeitė faksai, elektroninis paštas, kompiuteriniai tinklai,Internetas.
4. savybė. Bent viena sistemos posistemė visos sistemos valdymo funkciją. Org sistemoje turi būti padalinys, kuris užsima visos organizacijos veiklos valdymu. Priklausomai nuo organizacijos veiklos pobūdžio, tai gali būti administracija, direkcija, cecho biuras, valdyba, rektoratas ar kaip kitaip vadinamas
5. savybė. Organizacinė sistema būtinai formuoja tam tikrą materialią išeigą (produktą, paslaugą) vykdydama konkretų technologinį procesą. Org veikla neturi prasmės jei nėra materialios išeigos : gaminio ar paslaugos. Kiekvienos org. paskirtis yra siejama su konkrečiais produktais ar paslaugomis kurie suformuojami vykdant technologinį procesą transformuojant materialius ir energetiniu resursus į produktą .
6. savybė. Org sistemos posistemės ( padaliniai ), formuodami sistemos išeigą ( produktą, paslaugas ) sudaro hierarchinę struktūrą viena kitos atžvilgiu . Todėl sakoma, kad org sistemoms būdinga padalinių hierarchija ir su ja susijus procesų hierarchija. Aukščiausiame lygyje yra valdymo padaliniai, kurie valdo sistemos išeigos farmavimą kordinuodami žemesnių padalinių veiklą. Kiekvienas padalinys (posistemė) atlieka savo funkciją konkretų informacinį ar (ir) medžiaginį energetinį procesą, būtiną sistemos pageidaujamoss išeigos suformavimui. Medžiaginius energetinius produkto formavimo procesus vykdantys padaliniai sudaro valdomajį objektą ; informacinius procesus, t.y. produkto formavimo valdymą atliekantys padaliniai priklauso valdančiajai sistemai. Todėl galima atskirai apibrėžti organizacijos padalinių hierarchiją org vykdomų procesų hierarcija (funkcijų hier.)
Visos org valdymas turi savo technologinę tvarką – valdymo ciklą. Esminis valdymo proceso resursas yra informacija, kuri susideda iš tokių skirtingų dalių: duomenų, žinių ir tikslų. Org valdymo tikslas vygdomas nuosekliais etapais, kurių metu sąveikauja duomenys, žinios ir tikslai, nukreipdami org prie globalaus tikslo. Valdymo ciklas užtikrina sistemos išeigos suformavimą produkto išleidimą ar paslaugos atlikimą.
7. savybė. Org sistemos valdymo ciklas susideda iš trijų etapų: a) valdomojo objekto būsenos, interpretavimo proceso, b) duomenų apdorojimo bei valdymo sprendimo priėmimo proceso , c) spredimo realizavimo proceso. Interpretavimo procesas suformuoja technologinio proceso informacinį modelį, kurį analizuodama organizacijos administracija (valdančioji sistema) sprendžia visas valdymo problemas. Informacinis modelis tai visuma užpildytų dokumentų, kuriuse esantys rodikliai aprašo organizacijos elementų būsenas konkrečiu laiko momentu. Interpretavimo procesas apima tiek pačių dokumentų formų kūrimą, tiek dokumentų pildymą, duomenų perdavimą ir kaupimą duomenų bazėje. Kaupiamų rodiklių struktūra ir prasmė ( t.y. dokumentų sudėtis ) priklauso nuo organizacijos tikslų. Teoriniu požiuriu tai reiškia, kad interpretavimsa yra semantinio pobūdžio informacijos apdorojimas.
Valdančioji sistema tvarko gautus duomenis, jAuos sistemina atlieka skaitčiavimus, formuoja suvestines, kurių pagrindu formuluoja valdymo sprendimus. Duomenų apdorojimo procedūros ir sprendimo priėmimo taisyklės priklauso nuo organizacijos tikslų, kurie apibrėžia org elgseną ekonominėje socialinėje aplinkoje. Teoriniu požiūriu tai reiškia, kad valdančiojoje sistemoje vykdomas semantinis ir pragmatinis informacijos apdorojimas.
Valdymo sprendimo realizavimas sudėtingas procesas. Kiekviena konkretų valdymo sprendimą tiri realizuoti atitinkami org padaliniai, esantys įvairiuose hierarchijos lygiuose. Kiekvienas padalinys turi savo nuosavus tikslus. Todėl padaliniai konkretizuodamo gautus “vykdymui” valdymo sprendimus, būtinai “priderina” juos prie savo tikslų ir potikslių. Teoriniu požiūriu tai reiškia, kad spredimo realizavimo metu atliekams informacijos apdorojimas semantiniu ir pragmatiniu aspektais.
Valdymo ciklais galima aprašyti ir visos organizacijos valdymo eigą ir atskirų vidinių org procesų (valdymo procesų) eigą.
Atlikta org valdymo ciklo savybių analizė įgalina suformuluoti dar vieną svarbią org sistemos savybę.
8. savybė. Informacijos apdorojimas org sistemos valdymo metu yra intelektualaus pobūdžio, nes org valdymo cikle sąveikauja duomenys, žinios ir tikslai, užtikrinantys inf. Apdorojima trimis aspektais: sintaksiniu, semantiniu ir pragmatiniu. Semiotika viena iš mokslo apie inf. krypčių teigia , kad yra trys inf. tyrimo aspektai: sintaksinis , semantimis ir pragmatinis. Subjektas (techninis įrenginys, žmogus, org. ar org padalinys) gali skirtingai apdoroti inf.: 1) vienu iš šių aspektų, pavyzdžiui, atlikti sintaksinę analizę, ar semantinę arba pragmatinė analizę.2) dviem ar visais trimis aspektais.
Jei inf. apdorojama visais trimis aspektais , tai toks procesas yra semiotinis arba intelektualus inf. apdorojimas. Org sistemos valdymo ciklo analizė sako, kad org valdymo cikle inf. apdorojama visais trimis aspektais. Todėl trumpai org sistemą galimą apibrėžti kaip sudėtingų sistemų tipą, kuriose inf. apdorojimsa yra intelektua

KOKYBINIAI SISTEMINĖS ANALIZĖS METODAI
Iki šiol visi metodai, kuriuos tyrėme, buvo struktūriniai – inžinieriniai, nes buvo suformuojamas gan griežtas matematinis grafinės sistemos modelis (3 Mesarovičiaus, procesų erdvės 3 hierarchinės struktūros, įvairūs formalūs metodai – ekosistemos pavyzdys, Leontijevo modelis su lyčių sistema).
Dažnai problemos būna tokios prigimties, kai negalim pritaikyti matematinės analizės, ypač taip atsitinka tada, kai sprendžiamos tokios problemos:
1. Ieškoma iš principo naujo sprendinio.
2. Sprendžiama labai sena mąstymo įtampa tapusi problema.
Abiem atvejais sunku išeiti už niusistovėjusio mąstymo stereotipo ribų.
Kokybiniai sisteminės analizės metodai:
1. Kolektyvinis idėjų generavimas (“smegenų šturmas”).
2. Scenarijų metodas.
3. Delfos metodas.
4. Morfologiniai metodai.
5. Ekspertiniai vertinimų metodai.
6. Tikslų medžio metodai.
5.1. IDĖJŲ KONFERENCIJA ARBA “SMEGENŲ ŠTURMAS”
Šis būdas paplito prieš 3 dešimtmečius ir dar kartais yra vadinamas idėjų konferencija. Jis įgalina rasti bendrą žmonių grupės nuomonę, sprendžiant dalykines problemas bei generuojant naujas idėjas. “Smegenų šturmas” vykdomas pagal gana griežtas taisykles:
1. Sprendime dalyvauja visi nors kiek su duota problema susiję žmonės, pvz.: generalinis direktorius, skyrių viršininkai, tarnautoja, valytoja, sargas.
2. Visos idėjos, kurios yra pasakytos garsiai, yra pripažystamos ir turi teisę būti aptartos, t.y. neatmetama nė viena pasakyta mintis, net jei iš pradžių ji atrodo absurdiška.
3. Idėjos aptariamos ir vertinamos vėliau, jau užfiksavus magnetafono ar video juostoje generavimo rezultatus.
4. Generavimo metu draudžiama bet kokia kritika.
5. Draudžiama paskelbti meleginga ir nutraukti bent 1 idėjos aptarimą.
6. Siekiama išsakytui kiek galima daugaiu idėjų.
7. Negalima naudotis iš anksto paruoštais idėjų sąrašais arba užrašais.
Šių taisyklių paskirtis labai konkreti – jos turi užtikrinti maksimaliai kūrybingą darbo aplinką, panaikinti administracinės hierarchijos įtaką problemos sprendimo metu.
5.2. SCENARIJŲ METODAS
Problema sprendžiama sudarant “Scenarijų” – t.y. dokumentą, kuriame nuosekliai aprašomas galimos problemos sprendimas. Dokumento pavidalas ir forma neturi reikšmės.
Analizės eiga tokia: kviečiami ekspertai, kurie iš anksto buvo supažindinti su problema, jie atsineša užrašytus sprendimo variantus, susirinkę kartu sudaro bendrą sprendimo eigos aprašymą.
Būtina sėkmingo darbo sąlyga – ekspertai turi gauti visą būtiną informaciją iš visų suinteresuotų organizacijų.
Scenarijuje gali būti nurodyti kiekybiniai įvertinimai – techniniai, ekonominiai, statistiniai, t.p. preliminarios išvados, atskiros frazės. Sudarytas scenarijus vėliau analizuojamas ir jo pagrindu formuojamas konkretus prjektas.
5.3. DELFOS METODAS
Šis metodas pavadintas sen.Graikijos miesto Delfos Orakulo, garsėjusio ypatinga išmintimi, garbei.
Metodo ypatybė – ekspertų apklausa yra vykdoma ciklais ir prieš kiekvieną apklausą ekspertai supažindinami su paskutinio ciklo duomenimis.
Taip ekspertizės procedūroje įvedamas grįžtamasis ryšys. Aoklausa šiuo metodu organizuojama taip:
1. Ekspertai apklausiami po vieną ir jie yra izoliuoti vienas nuo kito.
2. Po kiekvieno apklausos turo ekspertai supažindinami su visais ekspertiniais įvertinimasi.
3. Apklausa vykdoma oagal klausymyną, kuris tikslinamas apklausos eigoje, t.y. po kiekvieno turo.
4. Galima įvesti ekspertų nuomonių svorinius koeficientus, remiantis jau įvykusių turų rezultatais.
5. Galima pasiūlyti ekspertams naudoti ne tik determinuotus, bet ir tikimybinius įvertinimus.
5.4. MORFOLOGINIS METODAS
Terminą “Morfologija” (mokslas apie formą) įvedė J.B.Getė 1796m. Jis sukūrė organizmo morfologijos, t.y. biomorfologijos pagrindus. Iš tikrųjų morfologiniai metofdai atsirado senovės Graikijoje, tik terminą sugalvojo Gėtė. Aristotelis nustatė pagrindinius dalykinės meninės veiklos morfologinius požymius. Morfologinių metodų tikslas – rasti visus galimus, kokius tik įmanoma sugalvoti, problemų sprendimo variantus, išskiriant su problema susijusius elementus, jų požymius, sudarant požymių ir jų reikšmių kombinacijas.
Šiuolaikinius morfologinius metodus sugalvojo ir panaudojo šveicaras astronomas F.Cvikki. Jis morfologinį tyrimą apibrėžė kaip sisteminį metodą, duodantį visus problemų sprendimus. Jis pasiūlė keletą metodo modifikacijų:
1. Sistemiškas lauko padengimo metodas. Sprendžiama problema atvaizduojama kaip dviejų matavimų laukas. Šiame lauke pažymimi žinojimo taškai. Po to problemos laukas analizuojamas ir pritaikant suformuluotų mąstyrmo principų užpildomas tiek, kiek leidžia šie principai. Taip gaunamas žinojimo žemėlapis, kuris aprašo mūsų žinias apie problemą.
2. Neigimo ir konstravimo metodas. Šis metodas remiasi F.Cvikki idėja apie tai, kad žmonijos progreso kelyje “stovi dogmos ir apribojimai”, kuriuos tikslinga neigti (likviduoti). Šios dogmos giliai įaugę į mūsų sąmonę, mes net negalima jų įvardyti:
1) Reikia spręsti problemą ir užfiksuoti sprendimą.
2) Kadangi yra dogmos ir apribojimai, kurie paveikia mus sprendimo metu, tai reikia gautą sprendimą pakeisti priešingu.
3) Tą sprendimą panaudoti ir atlikti tolesnę problemos analizę.
F.Cvikki tą metodą suformulavo stebėdamas vaikus (jie nuo 3 iki 5m. būna idealūs ir originalūs, vėliau juos sugadina suaugusieji).
3. Morfologinės dėžės metodas. Tai vienas iš labiausiai vykusių metodų. Jis paplito progrnozuojant technikos vystymąsi. Jo sėkmę nulėmė vykusi objektų požymiu klasifikacinė lentelė, kitaip vadinama morfologine dėže.
Metodo esmė – problema aprašoma, išskiriant aibę jos klasifikaciniu požymiu {P1, P2,. Pn}. Kiekvienas požymis Pi gali įgyti Ki reikšmių.

Pi(1),., Pi(Ki)
K Pož. K Pož. reikšmės
P1 P1(1) P1(2). P1(K1)
P2 P2(1) P2(2). P2(K2)
P3 P3(1) P3(2). P3(K3)
.. ..
Pi Pi(1) Pi(2). Pi(m) Pi(Ki)
.. ..
Pn Pn(1) . Pn(Kn)
Klasifikacinį požymį galioma pavadinti kitaip: parametras, savybė, charakteristika, funkcija, tai, kas svarbu nagrinėjant objektą ar problemą.
Problema yra sprendžiama renklant sprendimo variantą iš morfologinės dėžės tokiu būdu: iš kiekvienos eilutės imama viena atitinkama požymio reikšmė ir nuosekliai peržiūrimos visos eilutės. Pvz. Išrinksime sprendimo variantą P1(2) P2(1), P3(2), ., Pi(n), Pn (Kn). Tokiu būdu peržiūrimi visi galimi sprendimo variantai, kurių skaičius yra dekartinė sandauga, skaičiuojama pagal tokią formulę: N=K1xK2x.xKn . Dekartinė sandauga reikštų, kad reikšmė gretinama su kiekviena reikšme ir t.t. Variantai, kurie negali būti: kurie neegzistuoja gamtoje, draudžiamų loginių apmąstymų, samprotavymų.
Morfologinis metodas siekia gauti visus variantus, paneigiant dogmas, draudimus, žengiant žmonijos vystymosi kelyje.
Morfologinė dėžė gali būti pavadinta daugiapožymine tiriamų objektų klasifikacija. T.y. klasifikacijos sistema, iš kurio išrenkam variantus.
Pirmiausia morfologinių tyrimų etapai:
1. tikslus problemos formulavimas. F.Cvikki tvirtino, kad nuo to, kaip jūs apibrėšite vykdomo tyrimo tikslą, daug kas priklauso. Kuo smulkiau apibrėšite tikslą, tuo lengviau atlikti morfologinę analizę, nes tikslo analizėje aptiksite kai kuriuos svarbius požymius arba jų išskyrimo principus.
2. Reikia nustatyti parametrus Pi , nuo kurių priklauso problemos sprendimas. Jeigu tyrimo tikslas suformuluotas išsamiai, parametrai paaiškėja savaime.
3. Reikia nustatyti galimas kiekvieno parametro Pi reikšmes Ki (Pi(Ki)) ir reikia sudaryti morfologinę dėžę.
4. Visų problemų sprendimo variantų, esančių morfologinėje dėžėje įvertinimas. Atrenkami, atmetami tie variantai, k urie neegzistuoja gamtoje ir įvertinamas kiekvienas variantas, kokiu būdu apibūdinti.
5. Išrenkamas racionalus arba geriausias priimtinas variantas. Taigi morfologinės dėžės metodas apima ir problemos analizę, ir sprendimo sintezę.
Morfologinio tyrimo principai arba taisyklės, kurių privalo laikytis tyrinėtojas, jeigu nori sėkmingai spręsti problemas:
1. Reikia vienodai domėtis visais tyrimo objektais.
2. Siekti panaikinti visus apribojimus ir įverinimus, kol nesuformuluota pilna tiriamos žinių srities struktūra.
3. Būtina gauti kuo tikslesnį problemos formulavimą.
5.5 TIKSLŲ MEDŽIO METODAS
Šis metodas atsirado sprendžiant pramonės problemas. Jo esmė – yra formuluojamas globalus tikslas, kuris reiškia pageidaujamą rezultatą. Po to šis globalus tikslas yra dekomponuojamas į potikslius, kurių kiekvienas reiškia būtiną sąlygą būtinam tikslui realizuoti. Ir taip kiekvienas potikslis dekomponuojamas toliau iki elementarių potikslių, kurių išskaidyti nėra prasmės, nes jie aiškūs ir žinoma, kaip reikia juos įvykdyt

Svoriniai koeficientai reiškia potikslio svarbą kitų potikslių stžvilgiu. Be to, kiekvienas potikslis turi būti gerai apibrėžtas ir tiksliai įvardintas, turi turėti aiškią semantiką.
Kiekvienam lygiui galima priskirti sąlyginį pavadinimą: problemos, funkcijos, uždaviniai. Belieka suskaičiuoti resursus, organizuoti darbus ir t.t.

Sistemų dekomponavimo problema
Dekompompuonuoti—skaidyti į dalis.
Ne visi modeliai visiems tikslams tinka, kiekvienas modelis turi būti skirtas konkrečioms problemoms spręsti (Informacinės Technologijos & Biznio Provesas).
Analizė ir reinžinerijos pr.
Dekomponavimo metodai leis sukurti teisingą org. modelį. Jis reiškia, kad reikia surasti toki metodą, per kurį žiūrint matytumėm labai gerą org. vaizdą. Matematikoje egzistuoja koordinavimo problema, jei yra uždavinys, tai jos sprendimo sėkmė priklauso nuo to, kokiose koordinavimo sistemose jį spręsime. Jei paimsime blogas koordinates, uždavinys nebus išspręstas.
Dekomponavimo metodas:
1. BIM, WFM, OSM, PM ir OM visuma programų, kurias siūlo Process team paketas.
2. DHSM (M. Mesarovich), Daugialypių hierarchijų sistemos modelis.
3. PEM Procesų erdvės modelis.
4. ENTERPRICE ARCHITECTURE – A FRAMEWORK (I. Zachman) www.rita.com
Daugialypės hierarchinės sistemos modelis pagal M. Mesarovich.
Vienos pirmųjų išbaigtų darbų pagal org. sistemos modeliavomą.
Sprendžiant valdymo tobulinimo problemas, org. suvokiama, kaip daugialypė hierarchinė sist. Tokia sist yra daugiatikslė, nes skirtingų lygių posistemės siekia savo nuosavų tikslų. O aukščiausio lygio posistemė siekia globalauas-visos sistemos tikslą. Todėl aukščiausiai grandžiai tenka sunkus uždavinys – suderinti visų lygių tikslus taip, kad būtų efektyviai siekiamas globalus tikslas. Autoriai skiria daug dėmesio hierarchijos sąvokos analizei. Pasirodo, kad hierarchinės sist. Struktūros nepavyksta aprašyti vienu modeliu, nes org sist. veikla(funkcionavimas) turi keletą skirtingų aspektų. Kiekvieną tokį aspektą tenka modeliuoti atskirai. Taip gaunami kiek skirtingi tos pačios org. hierarchijos modeliai.
Pagrindiniai hierarchijos tipai:
1. Srautų hier.(strata) 2. Sluoksnių, 3. Ešelonų.
Kiekvienas iš šių hier. struktūrų aprašo specifinį org. funkcionavimo aspektą. Strata yra sistemoje egzistuojančių procesų aprašymų hierarchijos lygis. Sluoksnis- tai sprendimo priėmimo proceso hier. lygis. Ešelonas- sist. padalinių hier. (org. hier.) lygis. Tą pačią organizacinę sist. galima vertikaliai perpjauti trim skirtingais aspektais, kurie atskleis esminius jos funkcionavimo bruožus.
Grafikuotas sist. aprašymas
Stratų her. l. gerai išryškina kokybinį skirtumą tarp pocesų vykstančių skirtinguose sistemų lygmenyse

žinios / duomenys
Ekonominiai procesai žinios / tikslai 3 strata

nurodymai grižt ryšys
duomenys / žinios
informaciniai procesai duomenys / žinios 2 strata

valdymas gryž. ryšys
medžiagos / energija Fiziniai procesai produktas / paslaugos 1 strata

Gamybinė organizacija
Programos / duomenys Skaič ir loginės operacij. Duomenys

Signalai Fizinės (TP) oper. Signalai

ESM (elektroninės sistemos mašina) ( TP – technologiniai procesai).

1-oji strata – tai yra sistemos procesø aprašymas fizikiniø dėsniø lygyje.
Jei tai gamybinis objektas – gamybiniø įrengimø, medžiagø, technologiniø operacijø, detaliø tipø lygiai.
Jei kompiuteriniø-elektroniniø signalø apdorojimas (elektroniniø schemø lygis).
2-oji strata – gamybos objekto atveju: duomenø apdorojimo procesø aprašymas.
3-oji strata – ekonominės informacijos apdorojimo procesø vadybiniø sprendimø lygis. Jis atsiliepia žemesnei stratai per nurodymus.
ESM 2-oji strata – skaičiavimø ir loginiø operacijø lygis.

Stratifikuotam sistemos modeliui būdingos savybės:
1. Stratø parinkimas priklauso nuo stebėtojo tikslo ir žiniø, tačiau daugeliui sistemø kai kurios stratos atrodo uždaviniai ? būtinos, būdingos kitaip lyg ir nebūtø galima aprašyti: Pvz.: gamybos organizacijos stratos.
2. Sistemos funkcionavimo aspektai, kurie aprašomi atskirose stratose, bendru atveju tarpusavyje yra susijæ. Todėl principai ir dėsniai naudojami apibūdinant sistemą bet kurioje atskiroje stratoje, negali būti išvesti iš principø ir dėsniø, taikomø kitose stratose.
3. Kiekvienoje stratoje yra savas terminø, koncepcijø ir principø rinkinys.
4. Sistemos suvokimas auga nuosekliai pereinant nuo vienos stratos prie kitos. Kuo žemesnė strata, tuo detaliau ? sistema, o kuo aukštesnė, tuo aukštesnė tampa sistemos prasmė, paskirtis.

Sluoksniuotas sistemos aprašymas
Sluoksniai – tai sistemoje priimamo sprendimo lygiai.
? daugiasluoksnæ sprendimo priėmimo hierarchiją, kurią sudaro sprendimą priimantys elementai D.
Schema. Sprendimø priimanti sistema D. ją sudaro ir sluoksniø, kuriuose yra sprendimus priimantys elementai D1, D2..Dn.
Dažniausiai yra sutinkama 3-jø sluoksniø sistema. Ji būdinga sudėtingesnėms gyvūnø rūšims, žmogui ir organizacijoms.

Schema. D – sistemą priimanti sistema. 1sluoksnis pasirinkimo (valdymo) sluoksnis reguliuoja procesą. 2sluoksnis – apsimokymai ir adaptacija – užduotis – neapibrėžtumo pašalinimas. 3sluoksnis – saviorganizavimas – parenka žemesniems sluoksniams struktūras, funkcijas ir strategijas taip, kad būtø maksimaliai priartėta prie globalaus tikslo.

Ešelonø hierarchija
DHSM
Ešelonai – tai organizacijos vidinės sandaros lygiai. Sistemø hierarchija dažnai vadinama, organizacine struktūra kitaip tariant padaliniø hierarchija. ?
1. Sistema susideda iš aiškiai apibrėžtø padaliniø.
2. Padaliniai yra sprendimą priimantys elementai, kurie sudaro hierarchija vienas kito atžvilgiu.

Schema.
Koordinavimas labai svarbi sąvoka DHSM modelyje ir autoriai sukūrė ? koordinavimo teoriją, kuri paaiškina kaip ? aukštesnio ir žemesnio padalinio tikslai siekiant efektyviai įgyvendinti globalø sistemos tikslą. Kiekvieno padalinio tikslai ura savarankiškai susiformavæ ir nesutampa su kitø padaliniø tikslais ir gali skirtis nuo globalaus tikslo. Todėl koordinavimo teorija yra sudėtinga matematinė taikomoji teorija. Viena svarbiausiø išvadø, kuri buvo gauta yra tokia: būdinga, kad hierarchinæ sistemą sudarančiø elementø tikslai yra prieštaringi. Galima įrodyti ,kad tikslø konfliktavimas yra būtina efektyvaus organizacinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Tam tikro laipsnio konfliktinė situacija organizacijos viduje yra vystymosi stimulas, tai yra labai gera organizacijos būsena, kurios ir reikia tikėtis dalyvaujant organizacijos veikloje. Priešingu atveju – sistema nesivysto.

Ryšys tarp lygiø sąvokø (strata, sluoksnis ir ešelonas).
Kiekviena iš lygio sąvokø turi savo taikymo sritį. Starto yra naudojama modeliuojant sistemos funkcionavimą. Stratø hierarchija – tai funkcijø, procesø, veiklos ?.

Sluoksnis naudojamas dekomponuojant problemø sprendimo procesą, skaidant problemą, problemas, kol randamas sprendimas. Sluoksniø hierarchija galima pavadinti: klausimas atviras, bet ji ? su inf. apibendrinimu arba sprendimo paieška kai pereinama nuo apibendrinto iki labai konkretaus sprendimo. Sluoksniø hierarchija siejama ir su administracine hierarchija (?). Nes padalinio priimtą sprendimą turi patvirtinti aukštesnis..?

? reikalingas modeliuojant ryšius tarp sprendimus priimančiø sistemos elementø.
Schema.
Ši sistema susieja stratas su ešelonais ir ešelonus su sluoksniais, tačiau schemoje nematyti kaip stratos siejasi su sluoksniais.
Organizacijos modelis procesø erdvėje (nuo 15psl. knygelėje)
Tai dar vienas dekomponavimo metodas.
Technologiniai procesai:
1. Gamybos technologiniai procesai;
2. Valdymo technologiniai procesai.
Gamybos technologiniai procesai – tai ? energetiniai procesai formuojantys sistemos išeigą.
Valdymo technologiniai procesai – tai valdymo įranga nuo kompiuterio iki pieštuko, telefonai ir žmonės aptarnaujantys valdymo technologijas. Valdymo procese vyksta ir informaciniai procesai, duomenø apdorojimo, sprendimø priėmimo.
Šie procesai yra išsidėstæ hierarchijos lygiais. Šio metodo esmė knygelėje.
Procesø erdvė aprašoma trejetu, kur kiekviena komponentė reiškia procesą . AG – sujungimo procesas (arba agregavimu), GE – apibendrinimo procesas, T – laiko procesas (arba procesø etapus žyminti ašis). Schema.
Gamyboje agregavimo procesas susijæs su surinkimo operacija, taip pat pvz.: ?.
Apibendrinimo procesas susijæs su informacijos vieneto tarpusavio santykiu.
Laiko ašis. Galima suprasti kaip kalendorinį laiką arba procesø etapus (duomenø rinkimas, ?.).
Procesø erdvė yra labai abstrakti. Į ją patalpiname organizacijos sistemą, norėdami ją išskaidyti arba dekomponuoti ir aišku siekiame gauti tai organizacijos sistemai projekcijas į atitinkamas plokštumas: (AG,T) (GE,T) (AG,GE).
AG,T – materialūs–energetiniai procesai arba technologiniø procesø modelis;
GE,T – informaciniai-valdymo procesai arba duomenø apdorojimo ir sprendimø priėmimo modelis;
AG,GE – tikslø formavimo procesai arba tikslø struktūros modelis.
Kiekvienoje iš plokštumø susidaro hierarchinė struktūra, kuriø paskirtį apibūdina:
1. Technologinių procesų hierarchija;
2. Duomenų apdorojimo ir sprendimų priėmimo procesų hierarchija;
3. Tikslų formavimo procesų hierarchija;

Kaip galima pavadinti šiuos hierarchijos lygius
PVZ.: sujungimo ašis AG ir OS sujungimo hierarchija gali suformuoti:
a) ? Schema.
b) Agregatus gali sudaryti informaciniai objektai. Schema.

Norint geriau suprasti kuo ypatinga sujungimo hierarchija, reikia parašyti būdingą sujungimo proceso savybæ gautas rezultatas (aukštesnio lygio objektams gali būti vienareikšmiškas išskaidytas idealizuotas) nustatant elementus iš kuriø procesas buvo sudarytas. Priešingai agregavimui procesas – detalizavimas. Jeigu negalima pasakyti iš ko susideda agregatas, tai ne agregatas, o apibendrinimas. Tai būdinga ypač informacijai.
Kalbant apie detalizavimo operaciją, turint omenyje inf. elementus gali būti taip, kad nurodžius dokumento kodą kompiuteris parodo visą dokumentą. Bet koks kreipimasis į failą gali duoti arba ne dokumentą. Jei taip – tai failas agregatas, jei ne – abstrakcija.
Namø darbe arba padaliniø hierarchija arba produktø hierarchija.
Organizacijos modelyje turi būti nurodyti lygiai. Kuo daugiau tuo geriau.
Antroji ašis GE – apibendrinimo ašis. Ji apriboja plokštumą, kurioje yra informacinis modelis.
Apibendrinimo ašis GE modeliuoja tik informacinæ objektø hierarchiją (materialūs objektai neįeina).
Informaciniai objektai – ekonominiai veiklos rodikliai. Skaičiavimo formulės, informacinio apdorojimo modeliai, valdymo metodai, valdymo funkcijos, valdymo sprendimai ir kitokios informacinės struktūros. Valdymo sprendimą galima įsivaizduoti kaip abstrakcijø hierarchiją. Direktoriaus sprendimas labiausiai abstraktus ir kalbant apie apibendrinimo hierarchiją.Schema.
 Direktoriaus lygio sprendimas (valdymo);
 Gamybos skyriaus lygio sprendimas;
 Cecho lygio viršin. sprendimas.
Procesas priešingas apibendrinimui vadinamas konkretizavimu.
Pvz.: reikia padidinti 16% (direktoriui) visą įmonės įrangą. Skyriaus viršininkas priima sprendimą, kad reikia padidinti 32% ir t.t.
Sprendimai priimami nevienodu metu.
Apibendrinimo proceso (GE) esmė informaciniø objektø aibės (pirminiø rodikliø parametrø, objektø ar modeliø) analizė konkrečiu požiūriu, kurį išreiškia konkretus kriterijus ir naujo informacinio objekto, žyminčio atsitiktiniø objektø svarbą, įvedimas.
1pav. Schema.
Šviestuvai – apibendrintas objektas, sudarytas peržiūrėjus aibė šviestuvø pagal vieną kriterijø, šiuo atveju: veiksmo principą.

2 pav. Gamykla gamina įvairias trąšas ir iš jø reikia išskirti azotines trąšas. Azotinės yra tokios kuriø sudėtyje yra daugiau kaip 15% azoto. Tai ir yra apibendrinimo kriterijus, kurio pagrindu suformuojamas apibendrintas informacinis objektas – azotinės trąšos.

3pav. Metodų apibendrinimo hierarchija. Schema.
 Strateginiai valdymo metodai (10-15 metø);
 Faktiniai metodai (1metai);
 Operatyvaus valdymo metodai (1mėn.);
 Dispečerizavimo metodai (realus laikas).
Visiškai konkretūs sprendimai priimami realiam laike, abstrakčiausi strateginiu sprendimu.

4pav. Informacinių rodiklių apibendrinimo hierarchija. Schema.
 Apibendrintas strateginis rodiklis;
 Apibendrinantis rodiklis;
 Operatyvios veiklos rodiklis;
 Tikslus sprendimas.
Kuo ypatinga apibendrinimo hierarchija? Turint apibendrintą informacinį objektą negalima nustatyti kokie konkretūs ? lygio objektai buvo apibendrinti. Galima rasti tiktai aibæ objektø, turinčiø atitinkamas savybes, t.y. tokias savybes, kurias išreiškia apibendrintas objektas.Schema.
Negalima nustatyti ar tą šviestuvą matė hierarchija susidomėjæs žmogus. Galima pasakyti ar tai tokia, ar tai tokia lempa.

AG ir GE skirtumai:
1. Sujungimo hierarchijas Ag gali suformuoti tiek realūs objektai, tiek informaciniai objektai;
2. Apibendrinimo hierarchiją sudaro tik informaciniai objektai ir negali būti realiø objektø apibendrinimo hierarchijos.

Laiko ašis – procesø etapiškumas. Schema.
Bet kurio proceso technologinė eiga – laiko ašies padalos.

Procesų erdvės plokštumos, jų paskirtis

AG, T plokš. yra nagrinėjama technologiniø procesø hierarchija. Šioje plokštumoje technologiniai procesai gali būti: gamybos technologiniai procesai, valdymo technologiniai procesai. Namø darbe įžiūrėti kokia yra ? procesø hierarchija: darbo vieta, cechas, gamyba. Darbø eigos modelis – aukščiausio lygio technologinis procesas.
GE ,T modeliuoja informacinius valdymo procesus. Schema.
Kuo aukštesnis padalinys tuo ?..
AG, GE – tikslø struktūros procesas.

Objektyvus realaus pasaulio vaizdas, kuris tik įvardina obj. ir sąveikai tarp jø (fotografija) – TPm – technologiniø procesø modelis – sintaksinis. Konkrečią paskirtį turintys informaciniø procesø modeliai pvz.: mechaninio plano sudarymo, algø skaič. uždav. – tai informaciniø procesø modeliai GE T. Šie modeliai perteikia vykdomø skaič. prasme (semantiką) – todėl ir plokštuma semantiniø modeliø. Šie modeliai atsirado, nes buvo sukurtas tikslø modelis (AG, GE), nes buvo konkretus tikslas. Schema.
Objektyvus realaus pasaulio vardas, kuris įvardina objektus ir sąveikas tarp jø, galima sakyti suformuoja realaus pasaulio fotografiją yra techniniø procesø modelis, todėl šis modelis galėtø būti vadinamas sintaksiniu. Konkrečią paskirtį turintys informaciniø procesø modeliai pvz.: metinio plano sudarymo uždavinys, arba atlyginimo skaičiavimo uždavinys – tai informaciniø procesø modeliai ir ? plokštumoje AG T. šioje plokštumoje ? prasmæ (semantiką), todėl šita plokštuma yra semantiniø modeliø plokštuma. Informaciniø procesø modeliai turi prasmæ. Semantiniai modeliai atsirado dėl to, kad prieš tai, buvo sukurtas tikslø modelis plokštumoje AG GE.
Technol. procesø modelis  per tikslø  inf. procesø modelis  tikslø modelis  technol. procesø modelis.
Schema.

Kiekybiniai sisteminės analizės metodai

Iki šiol visi metodai, kuriuos tyrėme buvo struktūriniai-inžineriniai, nes buvo informuojamas gana griežtas matematinis arba grafinis sistemos modelis.
Kai sprendžiamos dvi priešingo pobūdžio problemos:
1. Kai ieškoma iš principo naujo sprendimo.
2. Kai sprendžiama labai įsisenėjusi problema.
Abiem problemom būdinga, kad sunku išeiti iš t.t. mąstymo stereotipo ribø. Daugeliu atvejø tokio tipo problemos atsiranda organizacijoje, kurioje dirba daug gerø specialistø. Jie gal ir būtø pajėgūs išspræsti problemą, bet teikia juos suorganizuoti, t.y. aktyvizuoti jø patirtį ir nukreipti ją reikalingos problemos sprendimui. Sunku išgauti iš seno specialisto patyrimą, nes jį sunku išdėstyti.tokie metodai ir yra vadinami kiekybiniais sistemos analizės metodais ir populiariausi yra šie:
1. Kolektyvinis idėjø gerinimo “smegenø šturmas”;
2. Scenarijø metodas;
3. Delfos metodas;
4. Morfologiniai metodai;
5. Ekspertiniai – vertinimo metodai;
6. Tikslø medžio metodas.

1. Šis metodas paplito prieš 30m. vadinamas “idėjø konferencija”, “smegenø šturmas”. Jis leidžia rasti bendrą žmoniø grupės nuomonæ, sprendžiant dalykines problemas, ieškant naujø idėjø. Jis vyksta pagal pakankamai griežtas taisykles:
2. Sprendime dalyvauja visi nors kiek su duota problema susijæ žmonės pvz.: generalinis direktorius, skyriø viršininkai, tarnautojai, valytoja, sargas.
3. Visos idėjos yra pripažįstamos ir turi teisæ būti aptarto, t.y. neatmetama nei viena pasakyta mintis, net jei ji iš pradžiø atrodo absurdiška.
4. Idėjos aptariamos ir vertinamos vėliau, jau užfiksavus juostoje generavimo rezultatus.
5. Generavimo metu draudžiama bet kokia kritika.
6. Draudžiama paskelbti melaginga ir nutraukti bent vienos idėjos aptarimą.
7. Siekiama išsakyti kiek galima daugiau idėjø.
8. Negalima naudoti iš anksto paruoštais idėjø sąrašais ar užrašais.
Šios taisyklės turi labai aiškią paskirtį: jos turi užtikrinti max. kūrybingą darbo atmosferą, turi sumažinti ir net panaikinti administracinės hierarchijos įtaką problemos sprendimo metu. Jos turi sukurti demokratinæ atmosferą.

2. Scenarijø metodas. Problema sprendžiama sudarant “scenarijø” t.y. dokumentą, kuriame nuosekliai aprašomas galimas problemos sprendimas. Dokumento forma neturi reikšmės. Analizės eiga tokia: kviečiami ekspertai, kurie buvo iš anksto supažindinti su problema. Jie atsineša aprašytus sprendimø variantus. Susirinkæ kartu sudaro bendrą problemos sprendimo scenarijø. Būtina sėkmingo darbo sąlyga – ekspertai turi gauti informaciją iš visø suinteresuotø organizacijø. Scenarijuje gali būti nurodyta kiekybiniai įvertinimai: techniniai, ekonominiai, statistiniai, taip pat preliminarios išvados, atskiros turiningos frazės. Po to sudarytas scenarijus yra analizuojamas ir jo pagrindu formuojamas konkretus projektas.
3. Delfos metodas. Jis pavadintas senovės Graikijos delfos miesto orakulo, garsėjusio ypatinga išmintimi, garbei. Metodo ypatybė – ekspertø apklausa vykdoma ciklais ir prieš kiekvieną apklausą ekspertai supažindinami su paskutinio ciklo rezultatais. Taip ekspertizės procedūroje įvedamas grįžtamasis ryšys. Apklausa vykdoma taip:
4. Ekspertai apklausiami po vieną, jie yra izoliuoti vienas nuo kito.
5. Po kiekvienos apklausos turo ekspertai supažindinami su visais ekspertiniais įvertinimais.
6. Apklausa vykdoma pagal klausimyną, kuris yra tikslinamas apklausos eigoje po kiekvieno turo.
7. Galima įvesti ekspertø nuomoniø svorinius koeficientus, remiantis įvykusiø turø rezultatais.
8. Galima pasiūlyti ekspertams naudoti ne tik determinuotus, bet ir tikimybinius įvertinimus.

4. Morfologiniai metodai. Jø tikslas – rasti visus galimus, įmanomus problemos sprendimo variantus, išrenkant su problema susietus elementus, jø požymius, sudarant požymiø ir jø reikšmiø kombinacijas. Terminą “ morfologija” (mokslas apie formą) įvedė J.V.Getė 1796m.

2.13 SISTEMA INFORMATIKOS POŽIŪRIU
Išsiaiškinkime sistemos modelį, išvardindami pagr. Terminus, susijusius su sąvoka “valdymas”. Ypatingai svarbus čia yra proceso “grįžtamasis ryšys” aiškinimas. Sąvokos:
1. Sistema – tai objektų rinkinys, kur objektai turi tam tikras savybes ir egzistuoja ryšiai tarp objektų bei tarp objektų savybių.
2. Sistemos parametrai – tai įeiga (input), procesas (process), išeiga (output), grįžtamasis ryšys ir apribojimai.
Bendru atveju sistema vaizduojama schema
3. Sistemos būsena – tai visuma kiekvieno parametro reikšmių konkrečiu laiko momentu.
4. Savybės – tai objektų parametrų kokybė (nekokybiškai).
5. Ryšiai – tai kas sujungia objektus ir savybe ssisteminiame procese (kuris atitinka visos sistemos prigimtį, skirtą produkto formavimui).
ĮEIGA, PROCESAS, IŠEIGA
Įeigos funkcija – aprūpinti sistemą resursais, reikalingais proceso įvykimui. Išeiga – tai paskirtis, kurios atžvilgiu sisteminiai objektai ir ryšiai susijungia į visumą. Išeigos prasmė siejasi su tikslo supratimu. Procesas paverčia įeigą išeiga.
Yra tokie proceso tipai:
1. Pagrindinisa procesas, kuris įeigą paverčia išeiga.
2. Grįžtamasis ryšys, kuris:
a) sulygina išeigą su modeline reikšme;
b) nustato skirtumą;
c) įvertina skirtumo turinį ir prasmę;
d) priima sprendimą;
e) įvykdo poveikį pagrindiniam procesui, mažindamas išeigos ir modelinės reikšmės išeigą.
3. Apribojimo procesas, kurį sukelia sistemo išeigos vartotojas (klientas) ir aplinka (rinka ar pan.).
3.1.1. SISTEMŲ VALDYMAS KIBERNETINIU POŽIŪRIU. Pagr. Terminai, principinė valdymo proceso schema. Sistemos būsenų erdvė, valdymo efektyvumo supratimas.
Vienas iš pagrindinių civilizacijos pažangos rodiklių – valdymo procesų efektyvumas, todėl aišku, kad valdymo sąvokos esmės supratimas būtinas visų sričių specialistams.
Valdymas ir kibernetika
Tai du neatsiejami dalylai, nes kibernetika atsirado kaip mokslas apie bendruosius valdymo proceso dėsningumus gamtoje ir visuomenėje. Pats žodis kibernetika iš graikų klb. Reiškia valdymo meną. Kibernetikos pradininkas yra Norbertas Vineris, kuris 1948m. išleido knygą “Kibernetika”. Vėliau susiformavo automatinio reguliavimo teorija (ART), kurios aiškinimą, kas yra valdymas, ir nagrinėsime.
Kai kurios istemos elementus sieja priežastinis ryšys. Pakitus vieno elemento parametrui, pakinta ir kito elemento parametrai. Sistemos valdymą galima apibūdinti kaip priežastinių ryšių tikslingą panaudojimą, siekiant, kad tam tikrų elementų parametrai įgytų iš anksto nustatytas reikšmes arba būtų iš anksto nustatytose ribose. Tuos elementus vadinsime sistemos būsenos kintamaisiais.
Antra grupė parametrų yra valdantieji poreikiai, t.y. kintamieji, per kuriuos kiti elementai paveikia būsenos kintamuosius.
Aukšto lygio sistema schema ir išraiškos. Grįžtamasis valdymas vyksta interacijomis, t.y. tam tikrais laiko tarpais.
Sistemos valdymo eiga – būsenos erdvė
Schema
Bloga valdančioji sistema būtų tada, jei būtų nukrypstama vis daugiau. Teigiamas grįžtamasis ryšys būtų blogai (jei tai išlaidos). Kai sistema generuoja, organizacija bankrutuoja.
Jei kiekvienas kitas nukrypimas yra mažesnis už prieš tai buvusį, tai gerai, nes sistema yra valdoma. Tai yra gerai, kai egzistuoja neigiamas grįžtamasis ryšys.
y – valdymo požiūriu reiškia nukrypimą nuo normos.
Kodėl reali valdymo trajektorija skiriasi nuo tikslinės valdymo trajektorijos?
Trukdis iškraipo valdomo objekto būseną (pakeičia vieną ar kelių kintamųjų būsenos reikšmes). Trukdis galėjo įvykti perduodant iš VO į VS arba atvirkščiai. Jis galėjo paveikti kiekvieną grįžtamojo ryšio proceso tašką.
Tikslų struktūra organizacijoje – dar vienas informacijos iškraipymo šaltinis, šalia trukdžių. Tarkim, kad jokių trukdžių neįvyko, bet vis tiek reali būsena skiriasi nuo tikslinės. Visa tai yra dėl to, kad grįžtamojo ryšio procesas užima tam tikrą laiko tarpą.

lygtys

Kad taip nebūtų, reikia atsiminti, kad tas veiksmas užims tam tikrą laiko tarpą ir pataisyti kintamuosius.
Valdančioji sistema turi nustatyti būsimą tos sistemos būseną ir tik tada priimti sprendimą tos būsenos požiūriu. Tai yra prognozavimas, o gerai prognozuoti yra l. sunku, nes reikia gerai žinoti situaciją. Be to, kai kurių dalykų neįmanoma atspėti, ypač jeigu veikla stambaus mąsto. Reikia žinoti:
1. Kas yra valdymas. SCHEMA, Šią schemą reikia koreaguoti atsižvelgiant į tikslų struktūrą.
2. Kaip veikia trikdžiai.
3. Kodėl nukrypo reali trajektorija nuo idealios (nes yra laiko tarpas)
1. Reikia sudaryti BIM. SCHEMA. Iš šių 4-5 blokų rikės dirbti su vienu. Reikėtų sritį padalinti į 2 dalis (užsakymo vykdymas ir marketingo tyrimas).
1. Workflow Modeler
D užpildo užsakymą, tikrina ir atiduoda.
D.
D.
Organizacijos modelis:

UAB

/
Objektai Objektai
Tai yra padaliniai arba darbo vietos.
Procesų modelis bus gautas automatiškai
3.1.2. SISTEMŲ KLASIFIKACIJA: BENDROS SISTEMŲ KLASIFIKACIJOS
Bet kuris mokslas prasideda nuo klasifikacijos. Kiekviena klasifikacija remiasi konkrečiu kriterijumi. Klasifikacija:
1. Pagal konceptalizavimo pobūdį. Yra 4 tipai:
a) abstrakti sistema – tokia, kurios visi elementai yra konceptai (ženklai).Pvz.: kalbos, filosofinės, skaičių sistemos.
b) konkreti sistema – tokia, kurios bent du elementai yra realūs objektai.
c) uždara sistema – tokia, kuri neturi eplinkos
d) atvira sistema- tokia, kuri turi apilnką.
2. Elgsenos požymiu sistema gali keistis arba nesikeisti laiko bėgyje. Sistemos įvykių yra vienos arba kelių sistemos savybių pakitimas. Analogiškai apibrėžiamas aplinkos įvykis. Tipai:
a) statinė sistema ( vienos būsenos sistema) – tai tokia sistema, kurioje nevyksta įvykiai pvz.: Eifelio bokštas, kompasas.
b) dinaminės arba daugiabūvės sistemos – tos, kurios turi keletą būsenų, nes sistemoje įvyksta įvykiai ir sistemos būsena kinta laiko bėgyje. Šios sistemos gali būti atviros arba uždaros. Uždaros – tokios, jeigu sistemos reaguoja tik vienas į kitą, t.y. nereaguoja į aplinką.
c) homeostatinės sistemos – tai statinės sistemos, kurių elementai ir aplinka yra dinaminiai. Jos išsaugo savo būseną, besikeičiančioje aplinkoje, keisdamos savo elementų būsenas. Šios sistemos pasižymi prisitaikymo savybe, nes keičia savo elemento savybes priklausomai nuo aplinkos savybių. Pvz.: žmogaus organizmas išlaiko tą pačią vidinę temperatūrą, keičiantis aplinkos temperatūrai.
3. Sistemų klasifikacija valdymo proceso požiūriu.(3.1.3)
3.1.3 SISTEMų KLASIFIKACIJA VALDYMO POŽIŪRIU
Tipai:
a) sistema be grįžtamojo ryšio.
S – sprendimų generavimo mechanizmas
R – išeigos signalo keitiklis, perduodantis valdančiuosius poveikius valdomajam objektui – VO
Tokios sitemos realizuoja užduotą valdymo procedūrą “nesidomėdamos” tuo, kas vyksta VO, nesidomėdamos kokios yra valdančiojo poveikio pasekmės.
b) sistema su grįžtamuoju ryšiu.

D –įeigos signalo keitiklis
Keitiklis susijęs su konkrečia matavimo technika. VO būseną pateikia S tokiu būdu, kokį jis supranta.
c) sistemos su adaptacija.

A – adaptateris
Adaptacijos blokas A parenka konkrečias procedūras iš visų, saugomų bloke S, remdamasis stebimų VO situacijų analize. Būdinga tai, kad adaptaterio A funkcionavimo dažnumas yra žymiai mažesnis likusių blokų funkcionavimo dažnumą.
Galimi keli adaptacijos bloko režimai:
1. Adaptacijos tikslai yra pastovūs. Adapteris dirba determinuotajam režime.
2. Adaptacijos tikslai kintami. Adaptateris dirba ne griežtame režime, nes yra aukštesnio lygio adapteris A’, kuris keičia adapterio A tikslus.
d) modelinės valdymo sistemos.

M – modelis arba saugykla, kurioje yra visuma žinių, naudojamų valdymo proceso metu.
Klausimas: kodėl atsirado blokas M?
Du faktoriai, kurie kuria sprendimą: greitis ir atmintis. Juk aišku, kad tas pačias žinias galima aprašyti bloke S algoritmų arba procedūrų pavidale ir nenaudoti bloko M. Bloko M atsiradimo priežastis ta, kad žinių apie objektą pateikimas struktūrų pavidale yra kompaktiškesnis negu procedūrų pavidale. Taip supaprastėja VO ir VS funkcionavimo aprašymas. Šio tipo sistemos atsirado besivystant diebtinio intelekto teorijai ir praktikai. Ten ir atsirado toks terminas “deklaratyvus žinių atvaizdavimas “, kuris reiškia žinių išsaugojimą modelių pavidale, ir ” procedūrinis žinių atvaizdavimas”, kuris reiškia žinių saugojimą algoritmų pavidale. Kartu S+M yra daugiau negu S.
Modelinė sistema veiktų efektyviai jeigu ji laiku pasipildytu apie pakitimus VO.
e) semiotinės sistemos.

I – interpretavimo blokas. Interpretatorius – tas, kuris pertvarko žinias modelyje M. Interpretatoriaus paskirtis – strebėti VO reakcijas į valdomuosius poveikius, kuriuos perduoda blokas R, ir interpretuoti stebėjimo rezultatus bloko M terminais. Blokas I yra vertėjas, kuris išverčia blokui M arba koreguoja modelyje M saugomas žinių struktūras. Interpretatoriaus, vykdomos programos yra gana sudėtingos, nes jis gautą informaciją iš VO, R ir aplinkos turi nuspręsti, kokias konkrečias M struktūras reikia koreguoti. Sistemos, kurių sidėtyje yra I, vadinamos semiotinėmis sistemomis. Lyginant šią sistemą su a-d, galima pasakyti, kad svarbiausiu bloku a-d buvo blokas S, t.y. iš anksto užduotų procedūrų blokas, kurio galimybės ir nulėmėm sistemos savybes. Tuo tarpu semiotinėje sistemoje pagrindinis vaidmuo tenka blokams I ir M, nes šių blokų darbas nulemia valdymo kokybę. Analogiškai kaip adapteris A keičia bloko S struktūrą, taip interpretatorius I keičia bloko M struktūrą. Tačiau interpretatoriaus veiklos apimtis didesnė ir kokybiškai sudėtingesnis informacijos apdorojimas, kurį jis atlieka.
Yra visa interpretatoriaus I ir modelių M hierarchija, kurios kiekvienas lygis dirba su atskira procedūrų bloke S grupe.
Semiotinės sistemos vykdo intelektualų informacijos apdorojimą ir galima jas vadinti intelektualiomis sistemomis.
f) adaptyvios semiotinės sistemos.
A – adaptacijos blokas.
Šių sistemų galimybės labai plačios. Jos gali valdyti objektus, kurių funkcionavimo dėsningumai ir valdymo algoritmai iš anksto negali būti aprašyti pakankamai tiksliai. Tokios sistemos pačios apsimoko atlikdamos valdymą.
3.1.4 ?????????
3.1.5 SEMIOTIKOS SUPRATIMAS: TRYS INFORMACIJOS TYRIMO ASPEKTAI
Viena iš mokslo apie informaciją krypčių yra semiotika, tirianti ženklų sistemas.
Semiotika išskiria tris informacijos (kaip ženklo) tyrimo aspektus: 1) sintaksinis; 2) semantinis; 3) pragmatinis.
1. Sintaksiniai informacijos aspektai – tai informacijos užrašymo taisyklių visumą. Šis aspektas technikoje susijęs si informacijos saugojimu ir perdavimo priemonių kūrimu, kurios užtikrina informacijos tikslumą, patikimumo, perdavimo greitį. Kompiuterinių informacinių sistemų kūrime tai reiškia diagramos ar schemos braižymo taisykles pvz.: Process team’e yra 8 taisyklės.
2. Semantinis informacijos aspektas – tai informacijos prasmės nustatymas. Inf. prasmė (semantika) priklauso nuo adresato (subjekto, priimančio informaciją) tikslo ir žinių. Ta pati informacija (ženklas) gali įgyti kitą prasmę, jei tikslai skiriasi.Pvz.:semantika, kurią organizuoja eismo taisyklės yra “įvažiuoti draudžiama”.
3. Pragmatinis informacijos aspektas – tai informacijos įtaka adresato elgesiui.
SCHEMA
3.1.6 INFORMACIJOS VAIDMUO SUDĖTINGOJE SISTEMOJE. INFORMACIJOS VERTĖ IR SENĖJIMAS
Trys informacijos tyrimo aspektai: sintaksinis, semantinis, pragmatinis (3.1.5) . Rožės sąvoka turi tiek at aromato, kaip šuolio ąvoka šuoliuojant.
Terminas ‘informacija’ yra vienas bendriausių terminų moksle. Informatio lotyniškai reiškia išaiškinimą, išdėstymą. Informacijos sąvoka yra lygiai tiek svarbi, kiek energijos sąvoka, nes paskutiniais metais gamyba yra vadinama sistemų gamyba, o ne daiktų gamyba. O sukurti gaminį – sistemą be specialios informacijos neįmanoma.
Informacija yra susijusi su dviejų objektų – informacijos šaltinio ir infpormacijos vartotojo (subjekto arba tyrinėtojo) egzistavimu.
Informacijos vertė lygi energetikai. Ji turi būti gauta laiku, vietoje, teisingai panaudota.
Informacijos trukmė lygi blokui, avarijai, kitaip tariant – nuostoliai. Todėl inf. sudaro didelę dalį bendrų?????????????
Inf. vertė – tai jos vartojamoji kaina. Ji laiko bėgyje kinta. Tai aprašo funkcija Q (t), kuri vadinama vertės funkcija (senėjimo f-ja).
SCHEMA
1. Inf. prarado vertę.
2. Inf. turi vertę l. trumpai tik tam tikru momentu ( pvz.: per egzaminą).
3. Inf. vertė pastovi ir paskui ima mažėti momentu T3 ji tiek sumažėjo, kad beveik neturi vertės. Taip kinta specialisto įgytų žinių vertė.
4. Inf. vertė iš pradžių nėra didžiausia, bet po to pasiekia maksimumą.
Kiekvienu konkrečiu atveju reikia žinoti su kokia inf. susidūrėm ir kaip su ja elgtis.

Leave a Comment