ŠALIES EKONOMIKOS PLĖTRA REGIONALIZACIJOS IR GLOBALIZACIJOS SANTYKIO KONTEKSTE

ŠALIES EKONOMIKOS PLĖTRA REGIONALIZACIJOS IR GLOBALIZACIJOS SANTYKIO KONTEKSTE

Lietuvos regioninių tyrimų institutas, išaugęs Kauno technologijos universiteto bazėje ir Regionų plėtros katedra yra institucijos, kurios vienos iš pionierių, sistemiškai pradėję tirti Lietuvos ekonomiką bei kitas šalies plėtros sritis regioniniu principu. Dabartiniu metu mes jungiame ne tik praktinius bei mokslinius regionų plėtros tyrimus, bet ir mokymus įvairiuose ūkio sektoriuose bei įvairioms bendruomenės grupėms. Mūsų teoriniai ir praktiniai tyrimai patvirtina pasaulio ekonomikos plėtros tendenciją, kad efektyviausiai nacionalinę ekonomikos politiką galima formuoti remiantis vietinių galimybių irr perspektyvų analize bei jų panaudojimu.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau plinta sąvoka “regionų Europa”. Tarpinių lygių tarp valstybės ir regionų sustiprinimas reiškia, kad regionai tampa svarbiais veikėjais nacionaliniame ir tarptautiniame lygyje. Tuo pačiu vis didesnę reikšmę įgyja regioninė politika tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu. Efektyviai regioninei politikai užtikrinti reikalingas gerai organizuotas regioninis valdymas ir koordinuotas regioninės plėtros institucijų tinklas. Galima išskirti dvi sąvokas: “regionų valdymas” ir “regioninis valdymas”.
Pirmoji nusako tradicinį būdą organizuoti regioninį valstybės administravimą. Tokia valdymo forma prasideda nuo ceentrinės valdžios ir, daugeliu atvejų, veda prie “iš viršaus į apačią” politikos formavimo. Pastaruoju metu vis daugiau diskutuojama apie “regioninį valdymą”, kuris yra alternatyva centralizuotam valdymui.

Regioninės valdžios ir vadovavimo problemos šiuo metu yra aktualios visoje Europoje. Tradicinė regioninė valdžia patiria krizę dė

ėl neefektyvių “iš viršaus į apačią” valdymo metodų ir jų nesugebėjimo patenkinti vis labiau diferencijuotus skirtingų interesų grupių poreikius.
Visame pramoniniame pasaulyje šiuo metu vyksta dideli globaliniai pokyčiai – visaapimanti ekonomikos restruktūrizacija, spartus technologijų vystymasis, visuomenės perėjimas iš industrinės į postindustrinę, “informacinės visuomenės” stadiją. Kartu su globalizacija vyksta ir kitas, iš pažiūros priešingas šiam regionalizacijos procesas. Regionalizmo globalinėje ekonomikoje iškilimas rodo mažėjantį tradicinės nacionalinės valstybės vaidmenį. Abipusiai susijusius nacionalinės valstybės įtakos mažėjimo ir regionalizmo iškilimo procesus atitinka pokyčiai politinėje ir socialinėje – ekonominėje perspektyvoje, pereinant nuo nacionalinės prie regioninės skalės.
Regionai užtikrina aktyvaus, strateginio vystymosi potencialą artimesniame, vietiniame lygyje. Jie siekia užsiimti savo nišą globalioje ekonomikoje, organizuojasi, kuria savo strategijas, mobilizuojasi ir galiausiai kuria savo ateitį, remdamiesi vietiniais ištekliais ir pažangiomis iniciatyvomis.

Optimalią galimybę regionui išsaugoti irr didinti jo ekonominį pranašumą suteikia technologijos ir žinių bazės sintezė per bendravimo ryšius. Regiono žinių bazė yra integralus naujos globalinės regionalizacijos teorijos komponentas. Iš tiesų, senas požiūris į vystymąsi iš pramoninės bazės pozicijų pripažįstamas ribotu. Regionai turi ieškoti tinkamų vystymosi alternatyvų, turinčių labiau diversifikuotą pagrindą. Tie regionai, kurie siekia pozicionuoti save globalinėje arenoje, neturi laukti paradigmų pokyčio, bet būti aktyvūs, vykdant savo plėtros politiką ir stiprinant bei diversifikuojant savo ekonominę bazę. Naujas požiūris į žinių svarbą vis labiau įsigali, pakeisdamas gamybos, ka
aip ekonominio regiono pagrindo, suvokimą.

Kadangi nacionaliniai barjerai mažėja, atitinkamai netenka prasmės tradiciniai geografinės vietos ir išdėstymo privalumai. Vietoje jų esminiais tampa žmogiškieji, technologiniai ir kultūriniai ištekliai.

Terminas “regionas” gali apibrėžti ne tik valstybės viduje susiformuojančius teritorinius darinius, bet globalinį regioną, peržengiantį nacionalinės valstybės sienas (vienas iš tokių regiono pavyzdžių yra pati Europos Sąjunga).
Po II Pasaulinio karo, centralizuoto planavimo eroje faktiškai vyko tik regionalizacijos procesas, kuris rėmėsi centralizacijos principu. Skirtingai nuo centralizacija pagrįstos regionalizacijos, pastaruoju metu vis stiprėja regionalizmo ir regionų kūrimo tendencijos. Regionų formavime šiuolaikiniai mokslininkai įžvelgia keletą veiksnių grupių (žr. 2 pav.)
Schemoje pateiktų ekonominių ir politinių veiksnių įtaka pasireiškia per du pagrindinius procesus – decentralizacijos didėjimą ir ekonomikos globalizaciją. Politinė decentralizacija šiuo metu yra esminis akcentas visame pasaulyje. Šios politinės decentralizacijos išdava yra nacionalinio ekonominės politikos koordinavimo mažėjimas.
Pastaraisiais dešimtmečiais regionų iškilimą vis labiau įtakoja kitas lygiagrečiai su valdžios decentralizavimu vykstantis procesas – tai ekonominė globalizacija. Globalizacijos katalizatorius ėmė veikti maždaug prieš 30 metų. Per keletą pastarųjų dešimtmečių pasaulinis ūkis vystėsi taip, kad dabar jis tarptautiniu mastu apima ir jungia praktiškai visas visuomenės gyvenimo sferas, taip pat ir politinę bei geografinę. Žiūrint iš ekonominės pusės, globalizacija pasireiškia transnacionalinių korporacijų augimu, kapitalo ir darbo jėgos mobilumo didėjimu, didėjančia aukštų technologijų pramonės įtaka, bei stiprėjančiu inovacijų ir

r žinių vaidmeniu. Iš politinės pusės, visuomenės globalizaciją rodo jau minėta valdžios decentralizacija, mažėjanti nacionalinės valstybės įtaka, nevyriausybinių organizacijų bei tarptautinių vyriausybinių organizacijų skaičiaus augimas. Šios politinės tendencijos turi įtakos regionų formavimuisi, kuriame, iš vienos pusės, pasireiškia valdymo perdavimas regionų ir miestų lygmeniui, iš kitos pusės – jo perdavimas viršnacionalinėms institucijoms, tokioms kaip Europos Sąjunga.
Taigi geografiškai globalizacija iškėlė du regionalizacijos bruožus. Vienas iš jų – tautų, valstybių įsijungimas į didelius regionus, kuriuos būtų galima pavadinti multi- ar viršnacionaliniais. Kitas regiono tipas, papildantis viršnacionalinį, yra regionas šalies viduje (“mikroregionas”), kuris, susietas su miestu, yra pagrįstas labiau ekonominėmis, nei politinėmis sienomis. Viršnacionaliniame lygyje šalys rikiuoja save į aljansus, pirmiausia pagrįstus geografine padėtimi. Iš tiesų, pavyzdžiui, globalios prekybos augimas antroje amžiaus pusėje lėmė ekonominės plėtros koncentraciją trijuose regionuose: Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Rytų Azijoje. Regioniniai aljansai apima grupes šalių, kurios paaukoja savo ekonominio savarankiškumo elementus, keisdamos juos į platesnį priėjimą prie išteklių ir rinkų su stipriomis kontraktinėmis ir institucinėmis bendradarbiavimo garantijomis. Šie aljansai egzistuoja tarptautinių vyriausybinių organizacijų forma. Taigi tokia ekonomikos globalizacija ar internacionalizacija skatina perėjimą iš nacionalinės valstybės į regioninius aljansus. Nacionalinės valstybės pripažįsta, jog veikimas pavieniui yra ribotas, ir nacionalinių valstybių susiliejimas atveria didesnę bendrą rinką. Tačiau reikia nepamiršti, jog vienų regionų augimas ir klestėjimas gali būti ne
epasiekiamas kitiems regionams. Nors ekonomika gali būti globali, ji nėra visaapimanti, ir globalinės ekonomikos varomosios jėgos užnugaryje palieka daugelį pasaulio dalių. Viršnacionaliniu mastu globalizacijos pasekmės yra regioniniai aljansai ir regioniniai skirtumai.
Globalizacijos jėgos taip pat susijusios su regionalizmo plėtra sub-nacionaliniame lygyje. Iš tikrųjų, regionų prekybinių blokų formavimasis ir mikroregionų vystymasis šalies viduje yra papildantys vienas kitą procesai. Tie patys globaliniai procesai, kurie skatina regionų aljansų vystymąsi, reikalauja ir atskirų miestų bei kraštų restruktūrizavimo. Regioninių prekybinių susitarimų sudarymas ir daugianacionalinių prekybinių blokų kūrimas pavertė regionus ir miestus nauja ekonomine erdve tarptautinėje rinkoje. Stiprūs miestai tapo mikroregionų centrais, suteikiančiais sėkmės tarptautiniame ūkyje potencialą. Anksčiau egzistavę kaip varžovai, kaimyniniai miestai ir regionai suvokė, kad jie varžosi ne vienas su kitu, o su kitais miestais ir regionais visame pasaulyje.
Pagrindinius tokių mikroregionų bruožus galima apibrėžti taip:
– regionai varžosi globaliniame ūkyje; valstybė ekonomiškai yra lengviau suprantama kaip regionų sambūris;
– ekonomiškai stiprius regionus charakterizuoja svarbūs centriniai miestai;
– regionai sėkmingiausiai gali varžytis, strategiškai suderindami politikas, liečiančias žmogiškųjų išteklių vystymą, žemės panaudojimą, socialinius dalykus, akademinius tyrimus, tokiais būdais, kurie užtikrina efektyvią konkurenciją globalinio ūkio nišoje.
Regionai sub- nacionaliniame lygyje, siekdami pagerinti savo konkurencinę padėtį pasaulinėje rinkoje, pradeda funkcionuoti panašiai kaip konkuruojančios firmos. Orientacija į subregionus nacionalinėje valstybėje dabar yra pripažįstama ir ginama, kaip siūlanti pradinį potencialą sėkmingai konkurencijai globaliniu mastu.
Mikroregionai užtikrina aktyvaus, strateginio vystymosi potencialą artimesniame, vietiniame lygyje. Taip pat ir planavimas gali būti atliekamas greičiau ir efektyviau, fokusuojantis į mikroregionus, nei tuo atveju, kai už jį atsakinga nacionalinė valstybė. Viršnacionaliniai ir vietiniai aljansai globalizacijos amžiuje pakeičia centralizuotas vyriausybes kaip geografinius kontrolės vienetus.
Globalinės visuomenės iškilimas ir centralizuotos valdžios įtakos silpnėjimas tuo pačiu veikia valdymo formas ir funkcijas. Šiuo metu tautos visame pasaulyje stengiasi keisti nacionalinės valdžios dominavimą į didesnę kontrolę ir iniciatyvą vietiniame lygmenyje. Toks valdymas labiau susijęs su regionų galimybėmis bei tais socialiniais
dalyviais, kurie organizuoja regiono administravimą. Problemų ratas ir įvairovė vietiniame lygyje reikalauja iš visų trijų sektorių – valdžios, verslo ir bendruomenės iniciatyvos organizacijų – kartu prisiimti atsakomybę, jas sprendžiant. Visų visuomenės segmentų pritraukimas yra pripažįstamas kaip geriausias, ir galbūt vienintelis kelias vietinei sėkmei globalinėje visuomenėje. Šis suvokimas iškėlė gausybę naujų nebe valdžios, o valdymo struktūrų, iš kurių labiausiai žinomos yra nevyriausybinės organizacijos. Šių organizacijų vaidmuo pasireiškia daugelyje sričių. Nevyriausybinės organizacijos egzistuoja, turėdamos glaudžius ryšius tiek su visuomene, ir tradiciškai turi dvigubą vaidmenį: jos veikia kaip tam tikri visuomenės “atstovai”, ir kaip visuomenės tarpininkai su vyriausybe.
Kitas esminis faktorius globalizacijoje yra transnacionalinės korporacijos. Dabartiniame globaliniame ūkyje jos laikomos vienu iš stipriausių pokyčių veiksnių. Tai pasireiškia jų skaičiaus ir ekonominės įtakos augimu. Transnacionalinių korporacijų atsiradimą ir globalinę veiklą lemia trys esminės priežastys: spartėjančių technologinių pokyčių iššaukti nauji gamybos metodai; didėjantis kapitalo tarptautinis mobilumas, palengvinęs investavimą užsienyje; lengvesniu tampantis transportas ir komunikacijų panaudojimas. Įvertinant regionalizacijos tendencijas, matome, jog transnacionalinių korporacijų stiprėjimas toliau mažina nacionalinės centralizuotos valstybės vaidmenį ir imidžą, bei silpnina prielaidą, kad nacionalinė valstybė turi sugebėjimą kontroliuoti savo privataus verslo sektorių. Šios korporacijos dažniausiai nėra lojalios konkrečiai valstybei, bet akcininkams, kurių interesus ji atstovauja, o jų mobilumas įgalina jas “vetuoti” tai, ką nustato vyriausybės. Regionai adaptuojasi prie transnacionalinių korporacijų, kad pasiektų didesnį ekonominį ir politinį gyvybingumą, ir tuo pačiu tampa globalinės visuomenės strateginiais centrais.
Taigi globalinėje ekonomikoje smarkiai pasikeitė regionų vaidmuo. Globaliniai procesai – finansinės sistemos koncentracija, finansų iškilimas virš gamybos, globalinės ekonomikos iškilimas, technologijos vystymasis, pasaulinių oligopolijų iškilimas, žiniomis pagrįstos informacinės visuomenės atsiradimas – didesniu ar mažesniu laipsniu neaplenkia ir Lietuvos. Pasikeitus ekonominiams santykiams Lietuvoje, vyksta ūkio restruktūrizavimas ir veiklų pertvarka. Keičiantis įvežamų išteklių ir gaminamų prekių rinkoms, spartėja visų veiklų technologizacija. Spartėjančiame globalizacijos procese akcentuojama subnacionalinio veiksmų lygių ir problemų sprendimo svarba. Lietuvos regionų sugebėjimas mobilizuoti bendruomenės jėgas, bei lanksčiai reaguoti į ekonominių bei politinių veiksnių įtaką lems tai, ar sugebėsime perimti globalizacijos jėgas savo naudai.
Kaip žinome, neseniai baigtos rengti ir patvirtintos Lietuvos Ūkio (ekonomikos) ir Valstybės plėtros iki 2015 metų strategijos, pasiektas nacionalinis susitarimas dėl šių dokumentų vykdymo. Šiuose dokumentuose pagaliau atlikta detali įvairių Lietuvos gyvenimo sričių problemų inventorizacija.
Parengtos vertikalios ir horizontalios ūkio sektorių ir kitų šalies veiklų plėtros strategijos (žr. 3 pav.). Iš chaotiško ir pavienio vystymosi sudėliotos į bendrą sistemą. Džiaugiamės, kad Lietuvos regioninių tyrimų institutui ir KTU Regionų plėtros katedrai teko garbė ir atsakomybė parengti 3 strategijas. Regionų ekonomikos plėtros vizijoje be kitų punktų numatyta:
Regionų ekonomika plėtojama ir jų konkurencingumas didinamas, atsižvelgiant į regiono išteklius bei prioritetines vystymo kryptis , išryškinant regiono savitumą.
Pereinant prie šios dienos konferencijos tematikos, orientuotos į Kauno regiono plėtrą ir matomai vėliau diskusijas apie Vilniaus ir Kauno dipolio ar metropolio idėją, norėčiau akcentuoti šį punktą pabrėžiant “išryškinant” regiono savitumą. Ir pabaigai pateikti regiono plėtros modeliuką, kuris gimė mokslo programos , kurią finansuoja Valstybės studijų ir mokslo fondas ir vykdome treti metai. Mokslo programa: ”Regionų plėtra: metodologija praktika ir perspektyvos ES kontekste”.
Šioje konferencijoje nepateikiau nei vieno skaičiaus, nei vieno apibendrinančio regiono būklę rodiklio. Atliekame tyrimus visoje Lietuvoje ir ta situacija, kokia yra bendrai apimant visas regiono sritis, yra labai aiški. Tiek to, kalbėta ir rašyta šia tema daug kartų. Esame labai arogantiški ir jautrūs, kai skaičiai rodo, jog ne pirmieji Lietuvoje ar net Europoje. Nemanau, kad reikia kelti tokį tikslą. Juk visai nesvarbu ar mes pirmi, antri ar penkti, svarbu, kad mums būtų šilta ir saugu gyventi bendruomenėje, kurį simboliškai pavadinau namu. Svarbu, kad būtume patrauklūs užsienio investicijoms ir rengtume konkurencingus projektus, partneriaudami su kitais Lietuvos ir kitų šalių regionais, pasitelkdami žinias ir racionalų protą.

Leave a Comment