Turinys
Įvadas 3p.Finansai rinkos ekonomikoje 4p.Valstybės vaidmuo rinkos ekonomikoje 6p.Naudota literatūra 10p.
Įvadas
Per daugelį amžių kiekviena visuomenė yra susidūrusi su pagrindine ekonomikos problema: ką ir kam gaminti, esant ribotiems ištekliams. Apskritai galima sakyti, kad XX amžiuje dvi konkuruojančios ekonominės sistemos davė visiškai skirtingus atsakymus: komandinę ekonomiką, tvarkomą centralizuotos valdžios, ir rinkos ekonomiką, grindžiamą privačia iniciatyva. Šiandien, pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje, visam pasauliui tapo aišku, kad centralizuotos, komandinės ekonomikos modeliui nepavyko laiduoti ekonominio augimo, pasiekti pakenčiamo gyvenimo lygio ar bent užtikrinti, kad jų piliečiai jaustųsi ekonomiškai saugiai.Vis dėlto daugelis žmonių nėra susipažinę su pagrindiniais alternatyvaus modelio – rinkos ekonomikos – principais ir veikimo mechanizmais arba juos supranta neteisingai, nepaisant jos akivaizdžių laimėjimų įvairių visuomeninių struktūrų šalyse nuo Vakarų Europos iki Šiaurės Amerikos ir Azijos. Iš dalies taip yra todėl, kad rinkos ekonomika nėra ideologija, bet daugybė laiko patikrintų veiklos būdų ir institucijų, rodančių, kaip individai ir bendruomenės gali gyventi ir ekonomiškai klestėti. Rinkos ekonomika pačia savo prigimtimi yra decentralizuota, lanksti, praktiška ir kintanti. Joje svarbiausia yra tai, kad nėra centro. Iš tiesų, vaizdingai sakant, privačią rinką kuria “nematoma ranka”.Rinkos ekonomika, nors ir praktiška, remiasi pagrindiniu asmens laisvės principu: vartotojas gali laisvai pasirinkti konkuruojančius gaminius ir teikiamas paslaugas, gamintojas savo nuožiūra pradeda verslą arba jį plečia, pasiryžęs rizikuoti ir laimėti, darbininkas turi teisę pasirinkti darbą ar profesiją, stoti į profsąjungą arba keisti darbovietę.Kaip tik ši laisvės, rizikos ir galimybės laimėti garantija jungia šiuolaikinę rinkos ekonomiką ir politinę demokratiją.Rinkos ekonomikoje taip pat būna neteisybės ir piktnaudžiavimo – pasitaiko ir rimtų pažeidimų – tačiau neginčijama, kad šiuolaikinė privačios iniciatyvos ir verslininkystės dvasia, derinama su politine demokratija, labiausiai padeda išsaugoti laisvę ir suteikia didžiausias galimybes ekonomiškai augti ir klestėti.
Finansai rinkos ekonomikoje
Prekių, paslaugų ir darbo jėgos rinkose kainos išreiškiamos kokiomis nors atsiskaitymo priemonėmis arba pinigais. Tačiau rinkos ekonomikoje prekiaujama ir pačiais pinigais, kadangi vieni žmonės nori sutaupyti pinigų ateičiai, o kiti – tarp jų nemaža verslininkų – nori skolintis pinigų ir panaudoti juos šiandien. Mokestį už naudojimąsi pinigais, vadinamą palūkanų norma, nustato rinkos, kuriose keičiamasi šiomis lėšomis.Apskritai kalbant, labai svarbi bankų ir kitų rinkos ekonomikos finansinio sektoriaus įstaigų funkcija – suvesti tuos, kurie turi santaupų ir gali jas investuoti, su tais, kurie gali efektyviausiai panaudoti šias lėšas ir dėl to yra pasirengę mokėti už jų naudojimą. Kaip ir kur įdėti lėšas šiose rinkose sprendžiama decentralizuotai – taip pat, kaip daromi gamybos ir vartojimo sprendimai prekių ir paslaugų rinkoje.
Namo pirkimas
Žmonės, uždirbantys pakankamai pinigų, įstengia sutaupyti pinigų pačiam didžiausiam pirkiniui, kokį tik žmonės paprastai perka per gyvenimą,- namui.Šioje situacijoje labai svarbus finansinių įstaigų, ypač bankų, vaidmuo. Bankai atlieka dvi tarpusavy susijusias funkcijas. Pirma, jie priima indėlius iš taupytojų, norinčių saugiai laikyti pinigus ir gauti už juos palūkanas. Antra, jie skolina pinigus tiems, kurie gali įrodyti, kad finansiškai pajėgūs po tam tikro laiko grąžinti paskolą. Paskolų gavėjai ir skolintojai, žinoma, nėra vien atskiri asmenys, bet ir privačios kompanijos, pageidaujančios taupyti pinigus arba norinčios jų skolintis ir įdėti juos į naujus ar plečiamus verslus.Rinkos ekonomikoje pakankamai pinigų susitaupę žmonės kartais būna taupytojai, o kartais skolintojai. Bankai, norėdami prisivilioti indėlininkus, siūlo palūkanų normą, konkuruojančią su kitų bankų ir taupomųjų institucijų norma.Kai žmonės kreipiasi į banką kaip potencialūs skolininkai, prašydami paskolos, bankai turi įsitikinti, kad jų pajamų pakanka grąžinti skolai mėnesinėmis įmokomis per tam tikrą laikotarpį, tada reikalinga suma tikriausiai bus paskolinta. Tačiau iš jų kaip skolininkų ims didesnį procentą negu tas, kurį mokėdavo jiems kaip indėlininkams: skirtumas tarp jų yra banko įplaukų norma, padengianti finansinių operacijų išlaidas.
Skolinimas ir kapitalo įdėjimas
Tos pačios tvarkos laikomasi, kai verslininkai nori gauti lėšų, kurias ketina įdėti į naujų gamyklų, parduotuvių ir įrengimų statybą. Kaip ir kitose rinkos ekonomikos šakose, konkurencija tarp bankų nulems, kad palūkanų normos bus kiek galima žemesnės, nors gerai ir efektyviai tvarkomuose bankuose jos garantuos pakankamas įplaukas. Be to, kadangi piniginės lėšos, skiriamos paskoloms, yra ribotos, jų gavėjai – asmenys ir kompanijos – varžysis tarpusavy norėdami gauti banko sutikimą. Ši konkurencija laiduos, kad banko paskolos bus skiriamos pačioms pelningiausioms investicijoms, ir tai bus daroma kur kas efektyviau nei tuomet, kai dėl skolinimosi ir paskolų sprendimus priima vyriausybė.Verslininkai nori gauti paskolų investicijoms (pirkti naujai technikai ar statyti naujiems įrenginiams), kai siekia didinti gamybą ir produkcijos pardavimą. Iš naujų įdėjimų šios firmos tikisi gauti pelno daugelį metų, todėl jos suinteresuotos mokėti palūkanas už lėšas, kurias panaudos pirkti gamybos priemonėms tuoj pat, neatidėliodami rytdienai.Savaime suprantama, jei palūkanos bus didesnės už numatomas gauti įplaukas, verslininkai lėšų nesiskolins. Iš tiesų, jei kompanija neras kur įdėti kapitalą, kad jis duotų didesnį pelną negu mokama už pasiskolintas lėšas palūkanų norma, ji, užuot bandžiusi pasiskolinti pinigų, ims juos taupyti. Arba tikriausiai firma pamėgins perkelti savo resursus į kitą verslą, kur laukiamos įplaukos viršys palūkanas, mokamas už paskolą. Tai tiesiog dar vienas būdas, kuriuo finansiniai resursai skiriami firmoms, laiduojančioms patį pelningiausią jų panaudojimą ir gaminančioms, kaip jau matėme, pačius reikalingiausius vartotojams daiktus tokiomis kainomis, kurios prilygsta arba yra žemesnės už konkuruojančių firmų siūlomas panašios produkcijos kainas.Svarbų vaidmenį čia gali suvaidinti ir tarptautiniai mainai. Juk šalys keičiasi ne tik produkcija, bet ir finansinėmis paslaugomis ir investicijų fondais. Užsienio investicijos padidins pinigų ar kapitalo, reikalingo norinčioms skolintis ir investuoti firmoms, kiekį. Konkuruodami su krašto bankais ir finansinėmis įstaigomis, užsienio kapitalo įdėjimai taip pat padės numušti palūkanų normą, t.y. pinigų kainą.
Kartais būgštaujama, kad dėl pernelyg didelių užsienio investicijų kraštas nebepajėgs kontroliuoti kai kurių savo ekonomikos sričių. Tokie būgštavimai dažniausiai neturi pagrindo vien dėl to, kad rinkos ekonomikos dėsniai vienodai tinka ir tarptautinei, ir atskirų šalių ekonominei ir investicinei veiklai. Tiesioginiai užsienio kapitalo įdėjimai, kaip ir visos kitos investicijos, rodo pasitikėjimą krašto ekonomikos raida. Atverdamos naują lėšų šaltinį, užsienio investicijos paprastai padidina efektyvumą, pagilina finansinių reikalų tvarkymo patirtį ir padeda mažinti palūkanų normą.Valstybės vaidmuo rinkos ekonomikoje
Jeigu rinkos ir rinkų sistemos yra tokios efektyvios, kam išvis valstybei reguliuoti jų veiklą? Kodėl griežtai nesilaikyti politikos, vadinamos laissez faire, ir neleisti rinkoms veikti be jokio valdžios kišimosi? Nustatytos kelios tokio kišimosi priežastys, kurias galima pailiustruoti gerai žinomais pavyzdžiais. Vis dėlto apskritai valstybė neturėtų vykdyti rinkos funkcijų, bet tobulinti rinkos ekonomikos veikimą. Be to, priimant sprendimą reguliuoti rinkos jėgų sąveiką arba kištis į ją, reikėtų rūpestingai pasverti, ar reguliavimo kaštai neviršys naudos, kurią duotų toks įsikišimas.
Krašto apsauga ir visuomeninės prekės
Vienas pavyzdžių, iliustruojančių valstybės vaidmenį rinkos ekonomikoje, yra krašto apsauga. Kodėl? Todėl kad krašto apsauga – visai kitokia prekė nei apelsinai, kompiuteriai ar gyvenamieji namai: žmonės čia moka ne atskirai už kiekvieną jų naudojamą vienetą, bet perka bendrai visam kraštui. Jeigu apsaugos paslauga teikiama vienam asmeniui, tai nereiškia, kad kitiems apsaugos lieka mažiau, kadangi iš esmės visi žmonės naudojasi apsaugos paslaugomis drauge. Faktiškai krašto apsaugos paslaugos teikiamos net ir tiems žmonėms, kurie jų nepageidauja, nes kaipgi galima jų neteikti? Reaktyvinius naikintuvus įstengia gaminti tik valstybės, o ne miesto rajonai ar asmenys.
Šitokios prekės vadinamos visuomeninėmis, nes joks privatus verslininkas neišsilaikys pardavinėdamas krašto apsaugą jo piliečiams. Tiesiog neįmanoma parduoti apsaugos paslaugų tiems, kurie jų nori, o paskui neginti tų, kurie atsisako už jas mokėti. O jeigu šie gaus apsaugą nemokamai, tai kam jiems dar kažkam mokėti? Tai vadinamoji „keleivio be bilieto“ problema – pagrindinė priežastis, dėl kurios krašto apsaugą turi tvarkyti vyriausybė, o lėšas jai imti iš mokesčių.Tikrų visuomeninių prekių – bendrai naudojamų ir susijusių su nemažomis „keleivių be bilietų“ problemomis – yra ne tiek jau daug. Štai kodėl rinkos ekonomikoje daugumą prekių ir paslaugų gamina ir parduoda privačios firmos privačiose rinkose. Tarp kitų visuomeninių prekių paminėsime kovos su potvyniais ir kenkėjais programas ir netgi radijo bei televizijos signalus, transliuojamus radijo bangomis. Visi šie produktai drauge vartojami daugelio vartotojų vienu metu ir susiję, bent jau tam tikru mastu, su „keleivių be bilietų“ problema. Vis dėlto televizijos ir radijo programas gali pelningai gaminti privačios kompanijos, parduodamos laidų laiką reklamai. O kartais radijo signalai yra užkoduojami, tad privačios firmos gali pasipelnyti nuomodamos dekodavimo prietaisus žmonėms, norintiems žiūrėti jų laidas.Aplinkos teršimas ir išoriniai kaštai
Paimkime, pavyzdžiui, kompaniją, fabrike prie upės gaminančią popierių – nuo rašomojo popieriaus iki kartoninių dėžių. Bėda ta, kad kaip šalutinį gamybos produktą fabrikas išleidžia į upę cheminius teršalus. Bet kadangi upės vanduo nepriklauso nei kokiam vienam asmeniui, nei organizacijai, nėra kas priverstų kompaniją liautis teršus upę. Be to, valyti išmetamus vandenis brangiai kainuoja, taigi kompanija popieriaus produkciją parduos pigiau, jei nepadengs valymo kaštų. Todėl, atsiliepdama į palyginti didesnę pigiau parduodamos produkcijos paklausą, popieriaus kompanija didins gamybą ir kartu nutekančių iš fabriko teršalų kiekį. Nebaudžiamai teršdama upę, kompanija atsiduria geresnėje padėtyje nei jos konkurentai, kurių popieriaus produkcijos kainose atsispindi valymo įrenginių kaštai.
Tai klasikinis taip vadinamų išorinių kaštų, neatsispindinčių kainoje per įprastinius rinkos mechanizmus, pavyzdys. Tikrųjų popieriaus gamybos kaštų nepadengia nei ši popieriaus kompanija, nei jos klientai – dalis jų (teršimo veiksnys) perkeliama gyvenantiems ar dirbantiems prie upės žmonėms ir galiausiai tiems mokesčių mokėtojams, kuriems pateikiamos sąskaitos už švarų vandenį.Kaip ir kitų išorinės ekonominės veiklos padarinių, teršimo dažnai esama ten, kur gamtiniai ištekliai (šiuo atveju upė) nepriklauso nei asmenims, nei privačioms organizacijoms. Pavyzdžiui, valstybinės žemės ir pakelės dažniau apšiukšlinamos negu vejos prieš žmonių namus, nes valstybinės žemės niekam nepriklauso asmeniškai, joks asmuo neatsako už švaros palaikymą jose, ir nėra kam ieškoti jų teršėjų. Daugiausiai teršalų išmetama į orą, jūras ir upes vien dėlto, kad nėra vienasmenių šių išteklių savininkų, kurie būtų labai suinteresuoti reikalauti iš teršėjų atlyginti už padarytus nuostolius. Nors kai kurie žmonės negaili laiko ir pastangų traukdami teršėjus atsakomybėn, dauguma nejaučia ekonominių akstinų tai daryti.Tokiais atvejais valstybės pareiga – mėginti ištaisyti padėtį. Įsikišdama ji gali priversti tos produkcijos gamintojus ir vartotojus apmokėti valymo išlaidas. Apskritai ekonominį valstybės vaidmenį čia galima apibūdinti taip: reikalauti iš tų, kurie turi naudos iš kokio nors gaminio pardavimo ir vartojimo, padengti visus jo gamybos ir vartojimo kaštusDeja, valdžiai dažnai nelengva nuspręsti, kokių priemonių jai privalu imtis. Juk neretai yra sunku ir brangu tiksliai nustatyti teršimo šaltinį arba apskaičiuoti, kiek iš tikro teršimas kainuoja visuomenei. Dėl šių sunkumų valdžia turi žiūrėti, ar teršimo mažinimas neatsieis visuomenei daugiau nei pats teršimas. Šitaip daryti būtų ir neefektyvu, ir nuostolinga.Nustačiusi optimalų ar bent jau leistiną užterštumo lygį, valdžia kovai su juo gali pasitelkti įstatymus, potvarkius, baudas, teismus ir netgi specialius mokesčius. Arba ji gali griebtis taisyti padėtį iš pagrindų – nustatyti aiškesnes nuosavybės teises į teršiamus gamtinius išteklius bei rinkos kainas už šių išteklių naudojimą ir priversti teršėjus mokėti šias kainas. Kad ir kokių priemonių imtųsi valstybė, svarbu suprasti, kad pagrindinis jos vaidmuo – riboti pernelyg didelę gamybą ir vartojimą tų prekių ir paslaugų, kurios neapsieina be išorinių kaštų.Teisinė ir visuomeninė struktūra
Nepaisant pasitaikančių aiškių piktnaudžiavimų, rinkos ekonomika neįteisina nei išnaudojimo, nei vogimo. Iš tikrųjų tose visuomenėse, kuriose vartotojų ir gamintojų juridinė teisė turėti ekonominius išteklius ir jais prekiauti nėra aiškiai pripažinta ir saugoma, nėra ir gyvos komercinė veiklos. Štai kodėl rinkos ekonomikoje valstybė registruoja žemės ir namų perdavimo dokumentus ir verčia sudarinėti sutartis tarp beveik visų rūšių produkcijos pirkėjų ir pardavėjų. Pirkėjai nori būti tikri, kad turės teisę parduoti tuos daiktus, kuriuos nusipirks iš pardavėjų; Ir pirkėjai, ir pardavėjai nori turėti garantiją, kad jeigu susitars dėl keitimosi kokiais produktais, ši sutartis bus įvykdyta. Tas pat pasakytina apie darbininkus, kurie individualiai arba kolektyviai per profsąjungas sutaria dėl atlyginimų ir darbo sąlygų su darbdaviais. Jeigu tokių garantijų nėra arba jos neefektyvios ir jeigu nefunkcionuoja dori ir nešališki teisingumo organai, atlikinėti rinkos operacijas pasidaro ir brangiau, ir sunkiau.Rinkos ekonomikoje valstybė turi patvirtinti ir ginti teisę į privačią nuosavybę ir pajamas, gaunamas naudojant tą nuosavybę. Be tokių garantijų mažai kas rizikuos gaišti laiką ir investuoti pinigus į tokį verslą, kurio pelnas galbūt pereis valstybei ar kokiai nors grupei.
Valstybės garantuojama privačios nuosavybės apsauga apima ne tik žemę, fabrikus, parduotuves ir kitas materialines vertybes, bet ir taip vadinamą intelektualiąją nuosavybę: žmonių protų produkciją, išreikštą knygose ir kituose raštuose, dailėje, filmuose, mokslo išradimuose, technikos projektuose, vaistuose ir kompiuterių programose. Nedaugelis verslininkų ir kompanijų sutiktų įdėti kapitalą į brangius ir ilgai trunkančius naujų vaistų tyrimus, į naujas kompiuterių programas ar netgi naujų romanų leidimą, jeigu varžovų firmos galėtų be niekur nieko pasisavinti ir realizuoti jų darbą, nemokėdamos honorarų ar kitokio atlyginimo, atspindinčio jo gamybos kaštus.Norėdamos apginti ir paskatinti mokslininkus ir menininkus, vyriausybės suteikia ypatingas teises, kurios vadinamos autorinėmis teisėmis, kai jos saugo tam tikras intelektualiosios kūrybos rūšis, pavyzdžiui knygas, muziką, filmus ir kompiuterių programas, arba patentais, kai turima reikalo su kitokiais išradimais, projektais, gaminiais ir gamybos procesais. Šios ypatingos garantijos suteikia jų savininkams – ir asmenims, ir korporacijoms – išimtinę teisę parduoti ar kitaip realizuoti savo gaminius ir kūrinius tam tikru laikotarpiu. Prezidento Abraomo Linkolno žodžiais tariant, jos „interesu pakursto talento ugnį“.Nustatydama ir įgyvendindama nuosavybės teises ir garantuodama efektyvų teisinės sistemos funkcionavimą, valstybė sukurs tokią socialinę aplinką, kuri laiduos efektyvią daugelio prekių ir paslaugų privačių rinkų veiklą ir plačią visuomenės paramą.Naudota literatūra:Jungtinė ekonominio švietimo taryba „Rinkos ekonomika – kas tai?“