Rinkos apsaugos priemonės 2001 03 01

Bendrosios nuostatos
Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos priemonės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programa, bendraisiais Europos Sąjungos bei Pasaulinės Prekybos Organizacijos užsienio prekybos principais, Lietuvos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų nuostatomis.
Siekiant pagerinti žemės ūkio ekonominę būklę būtina didinti pardavimų apimtis tiek skatinant vartojimą vidaus rinkoje, tiek plėtojant eksportą. Didėjant eksportui į šalies ekonomiką įliejama daugiau pajamų, padidinama gamyba, didėja bendroji pagamintos produkcijos paklausa, o tuo pačiu žemės ūkio subjektų pajamos. Importas šaliai naudingas tik tada, kai jis subalansuotas suu eksportu, išlaikyta mokėjimų balanso pusiausvyra, kai išlaidas už importą atsveria pajamos už eksportą.
Žemės ūkio ir maisto produktų eksporto ir importo kiekių, struktūros ir krypčių prognozė yra pagrindas žemės ūkio gamybos strateginiams planams rengti, valstybės agrarinės politikos principams formuoti.

Situacija ir problemos

Lietuva yra pajėgi ne tik apsirūpinti visais pagrindiniais žemės ūkio ir maisto produktais, bet ir dalį jų eksportuoti. Nepaisant to, nuo 1996 metų užsienio prekybos balansas yra neigiamas. Nors iki 1998 metų augo ir eksporto, ir importo apimtys, tačiau jų augimo tempai, paalyginti su 1994 metais, buvo nevienareikšmiai: eksportas padidėjo 27 proc., o importas – 2,7 karto. 1998 metais eksportas pradėjo mažėti, o importas vis dar didėjo. 1999 metais tiek eksportas, tiek importas mažėjo. 2000-siais, palyginti su 1999 metais, eksportas padidėjo 22,2 proc., o importas 1,5 proc. Tokius pokyčius sąlygojo Rusijos ek

konominė krizė ir nesugebėjimas greitai prisitaikyti prie rinkos sąlygų, atsiskaitymų problemos, vidaus rinkos apsaugos priemonių neefektyvus taikymas, blogas informacinis aprūpinimas ir kitos priežastys. Importo augimas ribojo vietinių gamintojų produkcijos pardavimus, turėjo neigiamą įtaką jų veiklos rezultatams.
Lietuvoje gaminami maisto produktai dažnai nepajėgūs konkuruoti su importuojamais produktais dėl didesnių kainų, nors kokybės aspektu dauguma vartotojų pirmenybę teikia lietuviškai produkcijai. Užsienio firmos, norėdamos prasiskverbti į kitų šalių rinkas dažnai taiko paslėptas subsidijavimo formas, kurios leidžia pigiau parduoti produkciją.
Eksporto struktūroje mažėja giliau perdirbtos, didesnės vartojamosios vertės žemės ūkio produktų dalis. Palyginti didelė dalis žemės ūkio produktų, eksportuojamų į Vakarų rinkas, yra žaliava, skirta tolesniam perdirbimui ar reeksportui. Rytų rinkose realizuojami mėsos ir pieno produktai galutiniam vartojimui. Perdirbti maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai sudaro mažiau nei puusę viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Tokios tendencijos iš vienos pusės mažina naujų vietų kūrimo galimybes, didina nedarbą, iš kitos – rodo, kad yra rezervas pajamų iš eksporto didinimui.
Dabartinei žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybai neigiamą įtaką daro pastovių prekybinių ryšių su užsienio partneriais stoka. Dažnai jų paieška prasideda tik atsiradus kurių nors produktų pertekliui. Dėl to ne visada pasiseka sudaryti pelningus sandorius.
Žemės ūkio ir maisto eksporto struktūroje palyginti didelę dalį sudaro pertekliniai produktai. Norint įsitvirtinti užsienio rinkose, re
eikėtų didinti specialiai užsienio vartotojams skirtų paklausių, turinčių lyginamųjų pranašumų produktų dalį. Persiorientuojant į užsienio šalių vartotojus, būtina pertvarkyti gamybą, diegti naujas technologijas. Nuosavų lėšų, reikalingų investiciniams projektams finansuoti, verslininkai neturi, o kreditai sunkiai prieinami. Užsienio investuotojai kol kas mažai domisi žemės ūkio sektoriumi.
ES, daugumos Vidurio ir Rytų Europos, taip pat kai kurių Azijos ir Amerikos šalių beveik visų maisto produktų rinkos perpildytos. Esant tokiai situacijai, produktų paklausa tiesiogiai priklauso nuo vartotojų nuomonės, nuo gamintojų sugebėjimo pateikti produktus rinkai. Gamintojas (eksportuotojas) turi pastoviai rūpintis savo ir savo produktų įvaizdžiu, reaguoti į bet kokius rinkos pokyčius, tačiau jam dažnai trūksta informacijos ir žinių šiais klausimais.
Žemės ūkio ir maisto produktų importo struktūroje santykinai didelę dalį sudaro produktai, kurių pakankamai gaminama Lietuvoje.
Lietuvoje priimti pagrindiniai įstatymai, ginantys vietinius gamintojus nuo:
• žlugdančio prekių importo į Lietuvos muitų teritoriją (LR protekcinių (apsauginių) priemonių įstatymas, Nr. VIII – 1703, 2000 05 23);
• užsienio valstybės subsidijuotų prekių importo (LR kompensacinių muitų įstatymas, Nr. VIII – 1695, 2000 05 23)
• prekių importo dempingo kainomis (LR antidempingo įstatymas, Nr.VIII – 807, 1998 06 23).
Daugumoje užsienio šalių minėto pobūdžio įstatymai sėkmingai taikomi vidaus rinkų apsaugai, tačiau Lietuvoje kol kas nėra mechanizmo, suteikiančio galimybę šių įstatymų nuostatas taikyti gamintojų gynimui – nepriimti poįstatyminiai aktai.
Tikslai ir uždaviniai

Pagrindinis tikslas, kurio siekiama įgyvendinant žemės ūkio ir maisto produktų vidaus rinkos apsaugos ir užsienio pr

rekybos plėtros priemones, yra:
• didinti eksporto apimtis, subalansuoti žemės ūkio ir maisto produktų pasiūlą ir paklausą ir užtikrinti teigiamą žemės ūkio bei maisto produktų, turinčių palyginamuosius pranašumus, užsienio prekybos balansą;
Siekiant šių tikslų reikia:
• apsaugoti Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų gamintojus nuo juos žlugdančio importo;
• sukurti eksporto plėtrai palankią aplinką;
• didinti žemės ūkio ir maisto produktų tarptautinį konkurencingumą.

Pagrindinės priemonės
Vidaus rinkų apsauga. Siekiant apsaugoti šalies žemės ūkio ir maisto produktų gamintojus nuo juos žlugdančio importo tikslinga taikyti PPO ir ES Komisijos reikalavimus atitinkančias rinkos apsaugos priemones. Svarbiausios iš jų būtų:
1) LR protekcinių (apsauginių) priemonių, LR kompensacinių muitų ir LR antidempingo įstatymuose numatytų vietinių gamintojų gynimo nuo subsidijuojamos produkcijos, juos žlugdančio importo taikymas. Tuo tikslu būtina sukurti jų taikymo praktikoje mechanizmą. Minėtų įstatymų taikymas sudarytų galimybę Lietuvos gamintojams, nepažeidžiant tarptautinių įsipareigojimų, pasinaudoti vidaus rinkos apsaugos priemonėmis;
2) įkurti Žemės ūkio ir maisto produktų vidaus rinkų apsaugos tarnybą;
3) įstatymo, reglamentuojančio papildomų muitų, kai importo apimtys viršija slenkstinį lygį, įvedimo sąlygas, principus, tvarką, priėmimas ir jo nuostatų įgyvendinimas. Tokio įstatymo priėmimas ir įgyvendinimas sudarytų sąlygas riboti prekių, analogiškų gaminamoms Lietuvoje, importą, nepažeidžiant PPO reikalavimų;
4) žemės ūkio ir maisto produktų eksporto importo monitoringo sistemos, kuri leistų operatyviai reaguoti ir priimti sprendimus dėl apsaugos priemonių, reglamentuojamų nurodytais įstatymais, taikymo, sukūrimas;
5) išplėsti palyginamųjų kainų deklaruotai importuojamų “j

jautrių” žemės ūkio ir maisto produktų sandorių vertei kontroliuoti, taikymą. Palyginamųjų kainų taikymas leidžia kovoti su komercinėmis apgavystėmis, susijusiomis su importuojamų prekių muitinės vertės mažinimu;
6) privalomųjų kokybės reikalavimų (maisto saugos, veterinarinių, fitosanitarinių, prekių ženklinimo ir kt.) kontrolės sugriežtinimas. Šios priemonės įgyvendinimui būtina aprūpinti augalų inspekcijų ir veterinarijos tarnybų pasienio postus atitinkama įranga ir organizuoti postų darbuotojų apmokymą;
7) šalies sienų apsaugos sugriežtinimas. Tai leistų riboti nekokybiškos produkcijos įvežimą į Lietuvą, sudarytų sąlygas sąžiningai konkurencijai.
Eksportui palankios aplinkos kūrimas. Kuriant žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams palankią aplinką reikėtų:
1) sukurti žemės ūkio ir maisto produktų eksporto kreditavimo sistemą sudaryti sąlygas pasinaudoti eksporto draudimo paslaugomis. Tuo tikslu reikėtų atlikti tyrimus ir išaiškinti priežastis, kodėl žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojai minėtomis paslaugomis beveik nesinaudoja;
2) plėsti informacines paslaugas, supažindinant žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojus su prekybos sąlygomis užsienio šalyse (muitų tarifų, kiekybinių ir kokybinių apribojimų, privalomais kokybės, įskaitant maisto saugos, higienos, veterinarijos, fitosanitarijos, pakavimo, prekių ženklinimo ir kt. reikalavimais). Pagrindinės priemonės būtų:
• informacinės bazės apie šalių, į kurias Lietuva potencialiai gali eksportuoti savo produkciją, prekybos žemės ūkio ir maisto produktais sąlygas, muges ir parodas išplėtimas;
• informacijos apie Lietuvoje gaminamos arba gamintinos eksportinės produkcijos potencialias rinkas, partnerius, vykdomus viešuosius pirkimus pastovus rinkimas, apdorojimas, sisteminimas;
• sukauptos informacijos platinimas, leidžiant atitinkamus leidinius (LŽŪTPA – “Pieno pramonė”, “Mėsos pramonė”, Grūdų ūkis”, LAEI – “Rinkotyra”, ŽŪR – “Rinka”).
• Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų elektroninio eksporto katalogo “Virtualioji mugė” programos įgyvendinimas;
3) plėsti konsultacines paslaugas žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams:
• organizuoti informacinius ir mokymo seminarus apie žemės ūkio ir maisto produktų rinkas užsienio šalyse ir eksporto plėtros galimybes;
• teikti konsultacijas eksportuotojus dominančiais klausimais.
4) teikti paramą rinkos dalyvių iniciatyvoms steigti žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojų asociacijas, prekių biržas, bendrus rūmus ar kitokias asociacijas;
5) šalyse, į kurias eksportuojami (ar yra galimybės eksportuoti) didelius maisto produktų kiekius, steigti prekybos atstovybes ar prekybos ataše pareigybę. Jų viena iš funkcijų būtų potencialių prekybos partnerių Lietuvos eksportuotojams paieška.
Tarptautinio konkurencingumo didinimas. Siekiant užtikrinti lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų tarptautinį konkurencingumą reikėtų:
1) daugiau dėmesio skirti šalies, žemės ir maisto ūkio, produktų įvaizdžio kūrimui:
• reguliariai leisti leidinius užsienio kalbomis, skirtus lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų reklamai užsienyje;
• skatinti eksportinę produkciją gaminančių įmonių dalyvavimą tarptautinėse parodose iš dalies padengiant išlaidas;
• eksportuojant lietuviškus žemės ūkio ir maisto produktus taikyti prekinį ženklą LITFOOD;
• aprūpinti Lietuvos atstovybes užsienyje leidiniais, reprezentuojančiais šalies eksportinį potencialą.
2) remti eksportinę produkciją gaminančių įmonių modernizavimą – naujų technologijų, atitinkančių ES reikalavimus, diegimą. Tai sudarytų sąlygas gaminti kokybiškus, ES standartus atitinkančius žemės ūkio ir maisto produktus.
3) diegti kokybės sistemą pagal ISO 9000 standarto reikalavimus;
4) remti ekologiškai švarios, turinčios paklausą užsienio rinkose produkcijos gamybą;
5) remti žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių, gaminančių naują, konkurencingą užsienio rinkose produkciją, iniciatyvą;
6) parengti ir įgyvendinti teisės aktus, reglamentuojančius gamintojų grupių kūrimąsi ir veiklą. Tai padėtų žemės ūkio produkcijos gamintojams diegti naujas technologijas, prasiskverbti į rinką.
Įgyvendinus minėtas žemės ūkio ir maisto produktų vidaus rinkos apsaugos ir eksporto plėtros priemones:
• sumažėtų einamosios sąskaitos balanso deficitas;
• padidėtų žemės ūkio ir maisto produktų apyvarta, o tuo pačiu ir valstybės biudžeto pajamos;
• būtų sukurtos naujos darbo vietos, sumažėtų nedarbas;
• padidėtų gyventojų pajamos, gyventojų perkamoji galia.

Leave a Comment